Renginio metu L. Mažylis pristatys svarbią dovaną Kaunui ir visai Lietuvai – pliene lazeriu išgraviruotą Vasario 16-osios Aktą. Kauniečiai ir miesto svečiai taip pat turės galimybę iš paties dokumento atradėjo gyvai išgirsti įdomiausius faktus apie Lietuvos Tarybos nutarimą dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, pasirašytą 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje, bei detektyvinę jo paieškų istoriją.

„Vasario 16-osios Aktas grįžta pas savininką – Vokietijos Federacinės Respublikos užsienio reikalų ministerijos Politinį archyvą. Šio Akto originalas 1918 m. kovo 22 d. buvo išsiųstas iš Vilniaus į Berlyną. Čia jis išbuvo 99 metus, ten aš jį radau 2017-aisiais kovo 29-ąją ir dabar Lietuvos Nepriklausomybę skelbiantis Aktas vėl grįžta toliau ten saugiai būti. O kadangi paskutinė eksponavimo vieta Lietuvoje – Istorinė Prezidentūra Kaune, tai man kilo idėja čia įamžinti plieninę šiuolaikinėmis technologijomis išraižytą dokumento kopiją“, – Vasario 16-osios Akto likimą ir unikalią dovaną pristatė prof. L. Mažylis. Dokumento originalų dydį atitinkanti plieninė kopija visiems laikams liks Istorinėje Prezidentūroje Kaune.

J. Petronio nuotr.

Dabar Europos Parlamento nario pareigas einantis prof. L. Mažylis kviečia susitikti ir dar pasinaudoti proga iš arti pamatyti autentišką modernios Lietuvos valstybės gimimo dokumentą. „Kai daugiau nei prieš penkerius metus Politiniame archyve Berlyne radau Vasario 16-osios Aktą lietuvių ir vokiečių kalbomis su dvidešimties Lietuvos Nepriklausomybės Signatarų parašais, kiekvieną lietuvį aplankė tikras ir nuoširdus džiaugsmas. O šio dokumento atvykimas į Lietuvą, minint valstybės šimtmetį, buvo lydimas pakilios nuotaikos – Akto originalas buvo eksponuojamas Signatarų namuose Vilniuje, kur ir buvo pasirašytas, o šiemet Vasario 16-ąją jis buvo pristatytas istoriniuose Prezidento rūmuose Kaune. Dokumentai gali dingti ir vėl atsirasti, bet idėjos išlieka“, – mintimis apie dokumento atradimą ir eksponavimą Lietuvoje dalijasi prof. L. Mažylis.

Pasak L. Mažylio, šiame dokumente nėra žodžio „laisvė“, bet kiekvienas lietuvis be jokios abejonės pasakytų: tai apie laisvę. „Būtent Nepriklausomos Lietuvos idėja, įamžinta Vasario 16-osios tekste, mūsų tautai suteikė stiprybės ir vilties išgyvenant sunkumus bei drąsos atkurti Nepriklausomybę 1990-aisiais, – teigė L. Mažylis. – O vykstant žiauriam Rusijos karui prieš Ukrainą savo laisvę turime vertinti dar labiau ir artėjantį Lietuvos valstybės 105-ąjį gimtadienį pasitikti susitelkę.“

Vykstant žiauriam Rusijos karui prieš Ukrainą savo laisvę turime vertinti dar labiau.

Renginio metu koncertuos Kauno mišrus choras „Saluto“ (vadovė Ramutė Štreimikytė).

Po oficialios dalies prof. L. Mažylis prie Vasario 16-osios Akto bendraus su lankytojais. Dokumento pamatyti ir L. Mažylio paskaitos išklausyti atvykę lankytojai taip pat galės apžiūrėti parodą „Vasario 16-osios Akto Signatarų autografai profesoriaus Liudo Mažylio kolekcijoje“.

„Didelė garbė ir įsipareigojimas rengti parodą šalia Vasario 16-osios Akto. Joje atsispindi įvairialypės Signatarų asmenybės, visai nežinomos ar mažiau pažįstamos jų biografijos detalės“– teigė europarlamentaras prof. L. Mažylis.

Muziejus dirbs iki 16 val. 

Ginti Tėvynės – su broliu

R.Radžiuvienė senelio kapą valstybinių švenčių dienomis lanko ne atsitiktinai, ji yra nepriklausomybės kovų dalyvio, Lietuvos kariuomenės savanorio vaikaitė.

Žinodama, kad seneliui tos dienos nebuvo paprasti laisvadieniai, moteris šalia žvakės neretai įsmeigdavo ir mažytę Lietuvos trispalvę.

P.Kalavinskas su metais jaunesniu broliu Juozu išėjo ginti besikuriančios Lietuvos valstybės būdamas vos 20-ies. Jie buvo vyriausi dešimt vaikų turinčioje šeimoje, kurioje augo penkios seserys ir penki broliai.

Muziejininkė Danutė Ardzijauskaitė nustatė, kad vien Vilkaviškio krašte savanoriais tapo per tūkstantis jaunų vyrų.

Apie juos išleistame leidinyje "Vilkaviškio krašto 1918–1923 metų Lietuvos kariuomenės savanorių vardynas" teigiama, kad nerasta duomenų, jog vilkaviškiečiai savanoriai į nepriklausomybės kovas būtų išėję 1918 m.

Pirmoji jų banga pakilo 1919 m. pradžioje, vėliau, 1923 m., daug vyrų ėjo vaduoti Klaipėdos.

R.Radžiuvienės giminės nežino, kada tiksliai Pijus ir Juozas iš Gražiškių valsčiaus, Vidgirių kaimo išėjo į kariuomenę. Nedaug išliko žinių ir kur jie tarnavo.

Viena aišku, kad Pijus tarnavo Lietuvos pasienyje, Kretingos apylinkėse. Galima tik spėti, kad jis galėjo dalyvauti ir Klaipėdos sukilimo kampanijoje.

Kai prieš Vasario 16-ąją randu ant savo senelio kapo gėlių ar žvakių, suprantu, kad žmonės jį dar atsimena ir taip išreiškia pagarbą.

Ko gero, būtent todėl P.Kalavinskui už tarnavimą Tėvynei buvo skirtas 8,12 hektaro sklypas Vėžaičių pakraštyje. Savanoriui buvo suteikta ne tik žemės, bet ir medienos.

1936 m. vaizdingoje vietoje, ant aukštoko šlaito, prie Gerdaujos upelio kranto jis pasistatė namą ir ūkinius pastatus.

Taip suvalkietis apsigyveno Žemaitijoje, kur kitų jo pavardę turinčių žmonių daugiau nebuvo, o ir dabar, panašu, nėra.

Buvo laisvamanis

P.Kalavinskas su žmona susilaukė trijų vaikų: sūnaus Vlado, dukrų Dangerutės ir Julijos Aldonos.

Sūnaus likimas nežinomas, baigiantis Antrajam pasauliniam karui jis pasitraukė į Vokietiją, ten vedė, susilaukė dukros ir giminaičiams nežinomomis aplinkybėmis mirė.

Jo dukra su Lietuvoje gyvenančiais giminaičiais ryšių nepalaiko.

Giminės: P.Kalavinsko brolio Juozo vestuvinė nuotrauka – blankus atminimas apie giminaitį. (Nuotrauka iš knygos "Vilkaviškio krašto 1918–1923 metų Lietuvos kariuomenės savanorių vardynas")

"Vienintelis dalykas, ką iš senelio esu girdėjusi apie jo jaunystę, buvo pasakymas: "Man teko su A.Smetona prie vieno stalo sėdėti ir su jo šunimi po stalu gulėti." Aišku, tai buvo šposas, nieko nepasakantis apie tikrąją jo tarnybą. Apsigyvenęs svetimame krašte ir tarpukariu, ir sovietiniais metais jis buvo labai gerbiamas žmogus", – apie senelį pasakojo R.Radžiuvienė.

Ne tik namiškiai, bet ir kaimynai žinojo, kad P.Kalavinskas buvo laisvamanis. Į bažnyčią jis nueidavo tik dukart per metus – per Kalėdas ir Velykas, namiškiams lankyti bažnyčios nedraudė, bet ir savo pažiūrų neslėpė.

Tokių pat pažiūrų buvo ir jo jaunėlė dukra Julija Aldona, tapusi istorijos mokytoja, ilgus metus dirbusi tada 1-ąja vidurine vadinamos mokyklos vakariniame skyriuje.

Obuoliai – vynui gaminti

Vyras buvo pagarsėjęs kaip nagingas medžio darbų meistras. Anūkė iki šiol yra išsaugojusi nemažai senelio įrankių, ūkiniame pastate jis buvo įsirengęs įspūdingą dirbtuvę.

Ypatingus savanorio pomėgius ir būdo bruožus perėmė jo dukros ir vaikaitės. Vienas jų – gebėjimas auginti bites.

Be to, vyras itin dailiai rašė ir turėjo ypatingą estetikos pojūtį. Šį bruožą paveldėjo ir viena jo dukrų, o dailią rašyseną ir gebėjimą piešti iš jos perėmė dukra Rita.

Nors P.Kalavinsko sodyba vėliau buvo perstatyta, sklypą iki šiol nuo vakarinių vėjų saugo senelio sodinti lėtai augantys skroblai, o bitės dūzgia jo sodintose liepose.

P.Kalavinskas savo valdose buvo pasodinęs du didžiulius sodus, kuriuose augo labai daug įvairių veislių obelų.

R.Radžiuvienės atmintyje išlikusios ir raudonųjų serbentų kekės, dydžiu primenančios vynuoges.

Įamžino: P.Kalavinsko žentas 2010 m. uošvio sodybos kieme pastatė stogastulpį garbingai šeimos praeičiai atminti. (Daivos Janauskaitės nuotr.)

Iš gausybės obuolių vyras gamindavo vyną. Priklausomai nuo jų rūšių ir išlaikymo trukmės, sodybos šeimininkas pagamindavo skirtingo stiprumo ir saldumo, o ant butelių užrašydavo: mergaitėms, moterims, vyrams, seniams.

Kiekvienas svečias būdavo pavaišinamas tuo ypatinguoju P.Kalavinsko vynu.

Miestelio laiškanešys, pavarde Vėjelis, buvo taip pamėgęs bendrauti su Vėžaičiuose įsišaknijusiu suvalkiečiu ir įjunkęs taip ragauti jo vyno, kad neretai tekdavo pasiaiškinti, kodėl kitiems klientams teko jo ilgai laukti.

Apie progą – puse lūpų

Kai atėjo sovietai, krauju užtarnauta žemė buvo nacionalizuota.

P.Kalavinskas suprato, kad priešintis beprasmiška, ir geruoju atidavė ne tik žemę, bet ir arklius. Liko tik nedidelis plotelis aplink sodybą.

"Aš buvau pagrindinė senelio pagalbininkė ir mylimiausia anūkė. Iš jo išmokau karvę melžti, sviestą mušti, šienauti, uogauti, grybauti ir net ypatingai valgyti virtą kiaušinį. Jį visada įdėdavo į tam skirtą indelį, nulupdavo iki pusės, arbatiniu šaukšteliu pasikabindavo gabalėlį sviesto ir tuo pačiu šaukšteliu kabindavo druska pabarstytą kiaušinį. Duonos kąsdavo atskirai, – prisiminimais dalijosi R.Radžiuvienė. – Senelis priskindavo alyvinių obuolių, nueidavo į Vėžaičių autobusų stotelę, ir visi žinojo, kad juos verta pirkti, nes vargu ar kas turėjo tokių kaip P.Kalavinsko obuolių."

Apie tai, kad senelis buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, moteris sužinojo ne iš jo paties.

Šeimoje ne tik šia tema nebuvo garsiai kalbama.

Visi jos tėvelio šeimos nariai buvo ištremti, tik jam, tada dar nepilnamečiui, pavyko išvengti baisios lemties, nes mokėsi ir su tėvais nebegyveno. O kai parėjo namo, rado ištuštėjusią trobą.

Tada iš sielvarto 17-metis baisiai pasigėrė.

Nors sovietmečiu apie savanoriavimą baimintasi užsiminti, Vasario 16-ąją Kalavinskų, o vėliau savanorio dukros Julijos Aldonos ir jos sutuoktinio, iš gretimo kaimo kilusio Alfonso Šatkaus, šeimoje visada būdavo patiekiami išskirtiniai pietūs.

Namiškiai buvo susitarę, jei kas ateis, sakys, kad švenčia gimtadienį.

Tokių pietų metu Šatkų dukros Rima ir Rita sužinojo puse lūpų sakomą tiesą, kodėl Žemaitijoje iš mamos pusės neturi giminių, kaip senelis gavo šiame krašte žemės ir susikūrė čia savo gyvenimą.

Žmonoms – po paminklą

P.Kalavinskas mirė 1980 m., kai jo mylimiausia anūkė jau laukėsi dukros ir buvo bebaigianti medicinos studijas. Jis mirė prieš savaitgalį, morge buvo tik viena sanitarė, todėl R.Radžiuvienei teko pačiai parengti senelį paskutinei kelionei.

Pergyvenęs tris savo žmonas, jis prašė dukterų palaidoti jį ne kur kitur, o Vėžaičiuose. Pirmoji jo pati, su kuria susilaukė vaikų, mirė gana anksti.

Kad nebūtų vienas, jis parsivedė šišioniškę Idą. Ta moteris buvo be galo gera šeimininkė ir P.Kalavinsko šeima ją gerai priėmė.

Ši moteris dar tarpukariu Klaipėdoje dirbo pas cukraus fabriko valdytoją Miką Andriušaitį. Vėliau fabriką nacionalizavus Ida ėmėsi prižiūrėti kur kas vyresnį savo darbdavį, o kai ištekėjo už P.Kalavinsko, į jo namus atkeliavo ir M.Andriušaitis.

Santuoka truko 10 metų, per tą laiką mirė senasis M.Andriušaitis, o kai anapilin iškeliavo ir Ida, ją palaidojo greta buvusio darbdavio.

Vėliau P.Kalavinskas buvo dar kartą vedęs, bet trečioji žmona mirė po trejų metų.

Savanoris visoms savo pačioms pastatė po paminklą, bet pats nepanoro atgulti nė prie vienos jų.

Po daugelio metų, kai buvo naikinamos senosios Gargždų kapinės ir žmonės buvo raginami išsigabenti savo artimųjų palaikus, pirmosios savanorio žmonos kaulus R.Radžiuvienė pati iškėlė iš kapo duobės ir paguldė šalia senelio Vėžaičiuose.

Nepraranda vilties

"Kai prieš Vasario 16-ąją randu ant savo senelio kapo gėlių ar žvakių, suprantu, kad žmonės jį dar atsimena ir taip išreiškia pagarbą. Mano tėvai buvo mokytojai, gyveno Klaipėdoje, bet savaitgalius ir atostogas leisdavome Vėžaičiuose. Ta žemė ir sodyba buvo ne tik šeimos maitintoja, bet ir saitas su seneliu, su jo praeitimi", – tikino gydytoja, Klaipėdos universiteto docentė, medicinos mokslų daktarė R.Radžiuvienė.

Tapę pensininkais tėvai apsigyveno kaime, puoselėjo sodybą. Šeima atgavo senelio žemę, bet atskirais rėželiais, toli nuo sodybos.

Kasmet į kiemą sugrįžtanti gandrų pora R.Radžiuvienei tarsi sako, kad kada nors namo grįš ir užsienyje gyvenanti jos dukra su savo vaikais.

Galimybė pamatyti

Vasario 3 d. į Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinį – Signatarų namus – sugrįžo iš Vokietijos archyvo pasiskolintas Vasario 16-osios Nutarimas. Artėjant 102-osioms nepriklausomybės metinėms šį dokumentą, tapusį valstybingumo simboliu, ir vėl galės apžiūrėti visi norintys. Vasario 16-osios Nutarimo originalas Signatarų namuose eksponuojamas jau trečią kartą.

Kelis mėnesius rodytą faksimilę į originalų dokumentą spaudos konferencijos metu pakeitė Vokietijos ambasadorius Lietuvoje Matthias Sonnas ir Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė.

Nutarimas dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo ir vėl bus eksponuojamas kambaryje, kuriame 1918 m. vasario 16 d. jį pasirašė dr. Jono Basanavičiaus pirmininkaujamos Lietuvos Tarybos dvidešimt narių, ir saugomas specialiai jam pagamintoje neperšaunamoje vitrinoje su reikiamu mikroklimatu.

Vasario 16-osios Nutarimui suteiktas draudimas apima tiek paties dokumento draudimą, tiek draudimo apsaugą jį pervežant, taip pat eksponavimo vietos draudimą.

Istorinio dokumento sugrįžimo proga Signatarų namuose kiekvieną vasario šeštadienį 14 val. organizuojamos nemokamos teminės ekskursijos "Vasario 16-osios mitai". Jų metu gidas supažindins su populiariausiomis istorinių faktų interpretacijomis apie patį Aktą, jo ir nepriklausomybės paskelbimą bei tą padariusius signatarus.

Istorijos liudytojai

Vasario 16-osios Nutarimas rastas Vokietijos archyvuose ir pas mus atkeliauja tik laikinai. Tačiau Lietuva ir pati turi mūsų šalies istorijai reikšmingų ir saugomų dokumentų. Lietuvoje veikia 9 dokumentų archyvai. Seniausias iš jų – Vilniuje esantis Lietuvos valstybės istorijos archyvas (LVIA).

Kaip "Vilniaus dienai" teigė LVIA direktorius Ramutis Kurpė, šis archyvas yra didžiausia ir svarbiausia archyvinių istorinių dokumentų saugykla. Čia saugomi dokumentai pradedant nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų iki nepriklausomos Lietuvos paskelbimo 1918 m.

Pats archyvas savo ištakomis siekia 1852 m., kai Vilniuje buvo įkurtas Senųjų aktų knygų centrinis archyvas. Tad šis archyvas "pergyveno" kelių valstybių valdymą, kelis karus, ne kartą keitėsi jo pavadinimas, ne kartą jis ir nukentėjo – dalis dokumentų buvo išvežta į kitas šalis, dalis sąmoningai sunaikinta ar sugadinta.

Dokumentas: tarp archyve saugomų dokumentų – maždaug 1917 m. laikotarpio Vilniaus krašto pasų kortelės, kurios buvo užpildomos prieš gaminant pasą. Jose yra žmogaus nuotraukos negatyvas, bendra informacija apie jį, ūgis ir piršto atspaudas. Tarp išlikusių – ir daktaro Jono Basanavičiaus kortelė su nurodytu jo ūgiu (1,74 m) ir nykščio atspaudu. B. Barausko nuotr.

1914 m. kilus Pirmajam pasauliniam karui, daugiau nei 50 proc. archyvo dokumentų – seniausi ir vertingiausi – buvo išvežti į Rusiją. 1919 m. iš archyvo buvo išvežta į Liubliną daug "liublinietiškų dokumentų" (3 518 knygų), atvežtų į Vilnių dar 1887 m. Lietuvą okupavus sovietams 1939 m. spalio 14–22 d. iš Vilniaus į Minską išvežta apie 18 vagonų (kai kuriais duomenimis – 14 vagonų) archyvinių dokumentų. Išgabentos visos senųjų aktų knygos ir ryšuliai (apie 20 000 saugotų vienetų), buvusio Michailo Muravjovo muziejaus archyvas bei kiti svarbiausi dokumentų komplektai.

Pasak R.Kurpės, Lietuvos archyvui buvo padaryta milžiniška žala. Jis neteko LDK metrikų – per 600 istorinius įvykius liudijančių knygų yra saugomos Rusijos archyve. Apie 1920 m. Lietuva bandė jas susigrąžinti, tačiau nepavyko. Tad šiuo metu LVIA turi tik suskaitmenintas šių dokumentų kopijas.

Šiuo metu visame pasaulyje galioja archyvų nedalumo principas – dokumentų originalai neperduodami iš vieno archyvo į kitą, kas kur yra, tas ten yra. Tad Lietuvos istorijos archyvas yra sudaręs bendradarbiavimo sutartis su kai kuriomis šalimis ir keičiasi su jų archyvarais suskaitmenintomis dokumentų kopijomis. Taip įvairūs dokumentai tampa prieinami mokslininkams, istorikams, kitiems besidomintiems asmenims. Archyve laikomų dokumentų mikrofilmų kolekcijas sudaro XIII–XX a. rašytinių istorijos šaltinių, saugomų Baltarusijos, Rusijos, Latvijos, Lenkijos, Ukrainos, Švedijos archyvuose ir bibliotekose, mikrofilmai.

Vertybių daug

Seniausias LVIA saugomas dokumentas, pasak R.Kurpės, – XIII a. bažnytinė knyga. Tiesa, jos turinys su Lietuva nesusijęs.

Seniausią ir vieną vertingiausių Lietuvos valstybingumo istorijos požiūriu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) įstaigų dokumentų kompleksą sudaro XV–XVIII a. LDK veikusių įstaigų fondai.

Rusijos imperijos įstaigų dokumentų kompleksas susideda iš XVIII a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvoje veikusių carinės Rusijos įstaigų ir organizacijų bei evakuotų į Sovietų Rusiją įstaigų likvidacinių komisijų fondų.

Savo svarba išsiskiria Lietuvos vyriausiosios valdybos, Vilniaus generalgubernatoriaus kanceliarijos, Vilniaus civilinio gubernatoriaus ir Suvalkų gubernatoriaus kanceliarijų, Vilniaus, Augustavo, Suvalkų gubernijose veikusių valdžios įstaigų, teismų, bankų, iždo rūmų, žandarmerijos ir karinių įstaigų, Vilniaus miesto magistrato, dūmos ir valdybos, Vilniaus gubernijos bajorų deputatų susirinkimo, Vilniaus ir Kauno gubernijų apskričių bajorų vadovų, 1831 m. ir 1863–1864 m. sukilimų dalyvių, politinių bylų tardymo komisijų fondai.

Vertė: Lietuvos valstybės istorijos archyvo Informacijos ir sklaidos skyriaus patarėjai Neringai Banevičienei kiekvienas archyve laikomas dokumentas – įdomus ir vertingas. B. Barausko nuotr.

Šiam dokumentų kompleksui priklauso ir Lietuvos mokslo, kultūros, švietimo istorijai reikšmingi dokumentai, sukaupti Vilniaus mokslo bičiulių draugijos, Vilniaus švietimo apygardos, Vilniaus universiteto ir kitų institucijų fonduose.

Trisdešimtyje asmenų, šeimų ir giminių fondų, kurių dokumentai apima laikotarpį nuo XV a. iki 1941 m., sukaupti įvairūs dokumentai, atspindintys žymiausių Lietuvos giminių, šeimų, svarbių krašto gyvenimui asmenų istoriją, jų politinę, kultūrinę veiklą. Tarp jų – kunigaikščių Radvilų, Sapiegų, Oginskių, grafų Pliaterių, Tiškevičių giminių fondai.

Dokumentų kolekcijų (XV–XX a.) kompleksą sudaro 10 archyve saugomų fondų. Vienos kolekcijos suformuojamos kolekcininkų ir perduodamos archyvui kaip dokumentų visuma, kitos formuojamos archyve, pasirenkant vieną požymį. Pažymėtinos Lietuvos ir Lenkijos valdovų privilegijos ir raštai Vilniaus jėzuitų akademijai ir Vilniaus bei Gardino miestų jėzuitų kolegijoms (1578–1767 m.), Vilniaus universiteto profesorių dokumentai (1738–1858 m.), įvairių dokumentų kolekcija (1489–1936 m.), Rekašiaus kolekcija (1579–1914 m.).

Civilinės būklės aktų įrašų kompleksą sudaro nuo 1940 m. rugpjūčio 15 d. Lietuvoje veikusių miestų ir rajonų Civilinės metrikacijos skyriuose sudarytos civilinės būklės aktų knygos.

Kai kurie iš archyve saugomų dokumentų pripažinti ypatingos reikšmės ir įtraukti į UNESCO saugomų dokumentų sąrašus. Vienas UNESCO ypač vertingais pripažintų dokumentų – 1666 m. nupieštas Radvilų giminės genealoginis medis, kuriame pažymėta ir Barbora Radvilaitė, nors tam laikotarpiui buvo būdinga mergaičių nenurodyti.

Praverčia ir dabar

Šiuo metu LVIA įsikūręs 1934 m. pastatytame ir prieš porą metų restauruotame pastate. Kaip pasakojo R.Kurpė, tai buvo pirmas lenkų laikais statytas pastatas, kuris buvo paskirtas archyvams ir turėjo pirmąsias dokumentų saugyklas, – pačioje Lenkijoje iki to laiko nebuvo tokio pastato. Vėliau, keičiantis valdžioms, pastatas ėjo iš rankų į rankas ir vėl grąžintas archyvui tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Greta senojo neseniai pastatytas naujas 5 aukštų pastatas su dviem požeminiais aukštais, kur įrengta dauguma archyvo saugyklų, kurių iš viso yra 10.

Mūsų archyvas nepasipildantis – naujų dokumentų atsiranda labai retai.

Signatarų rūmuose eksponuojamą dokumentą nuo ultravioletinių spindulių saugo specialus stiklas ir sudaromas tam tikras mikroklimatas. Specialus mikroklimatas sudarytas ir LVIA saugyklose: popieriniams dokumentams optimali  temperatūra – apie 18 laipsnių ir santykinė drėgmė – apie 50 proc.

"Mūsų archyvas nepasipildantis – naujų dokumentų atsiranda labai retai, – sakė archyvo vadovas R.Kurpė. – Viskas, ką turime, priklauso mūsų archyvui – dokumentai niekam neatiduodami, su niekuo nesikeičiama, jie gali iškeliauti iš archyvo nebent laikinai į kokias nors temines parodas. Dauguma archyvų, net ir kitų šalių, mums pavydi to, ką turime, tad rengdami įvairias parodas dažnai į mus kreipiasi, kad vieną ar kitą dokumentą paskolintume."

Dokumentai čia skaitmeninami, kad būtų lengviau pasiekiami žmonėms – juos galima pamatyti internetinėje erdvėje, nebūtina eiti į archyvą. Tiesa, suskaitmeninta iš visų turimų dokumentų kol kas tik maždaug 2 proc. Dar toli gražu ir ne visi archyve saugomi dokumentai yra net ir perskaityti, išanalizuoti ir sukataloguoti. Juo labiau kad kataloguojant vienus dokumentus tarp jų randami kiti, apie kuriuos net nebuvo žinoma.

Šiuo metu archyve yra 1,3 mln. apskaitos vienetų, o apskaitos vienetas gali būti ir 60 cm storio dokumentų knyga, ir viena nuotrauka. Visi archyve saugomi dokumentai užima beveik 20 km lentynų. Dauguma jų rašyti rusų, senovės slavų, lotynų, vokiečių, lenkų kalba.

Pačiame archyvo pastate yra įrengtos dvi skaityklos – mikrofilmų ir popierinių dokumentų. Kiekvienas žmogus, kuriam reikalingas koks nors dokumentas, gali čia kreiptis ir jį pamatyti, perskaityti.

Pasak R.Kurpės, skaitykloje apsilankančius žmones galima suskirstyti į dvi grupes: vieni domisi savo genealogija ir ieško informacijos apie savo giminę, kiti – mokslininkai, kurie nagrinėja tam tikrą sritį, rašo mokslinius darbus.

Nemažai žmonių į archyvą kreipiasi įvairių pažymų, kadangi čia saugomos senosios metrikų knygos. Didelė besikreipiančiųjų į archyvą "banga" buvo, kai Lietuvoje buvo masiškai sprendžiami žemės susigrąžinimo klausimai. Pastaruoju metu, kai Lietuvoje buvo ypač aktyviai svarstomas klausimas dėl dvigubos pilietybės, žmonės iš įvairiausių šalių, net ir tolimiausių – Lotynų Amerikos, Afrikos, Australijos – kreipėsi ir iki šiol kreipiasi dėl dokumentų, įrodančių jų istorines sąsajas su Lietuva. Archyvas išduoda jiems juridinį pagrindą turinčią pažymą.

"Patys rengiame įvairias temines parodas, jeigu kuris nors mūsų archyve saugomas dokumentas dalyvauja kokioje nors parodoje, visada prašome nurodyti, kad jis priklauso LVIA – siekiame, kad žmonės kuo daugiau sužinotų apie mus, nes dauguma net nežino, kad tokie archyvai yra. O juk visi šie dokumentai – mūsų valstybės istorijos liudytojai", – pabrėžė R.Kurpė.

Vilniaus senamiestyje įsikūrusio Lietuvos muziejaus padalinio vedėja Meilutė Peikštenienė tikina, kad nemokamai ekspoziciją Signatarų namuose leista lankyti tik kelis šių metų mėnesius, minint svarbiausius valstybės šimtmečio atkūrimo renginius.

„Dabar mes ekspoziciją atnaujinome, eksponuojamas tas dokumentas, įrengėme ir jam specialią vietą. Kadangi šimtmetis, tokia proga, buvome nutarę nuo sausio 21-osios, kai dokumentas atsirado pas mus, iki Kovo 11-osios šventės, tuo nepriklausomybių skelbimo laiku kad bus nemokama. Vėliau planavome grąžinti mokestį. Aišku, mūsų klaida, kad mes to nepaviešinome, nes atrodė savaime aišku, kad tai – laikina“, – BNS teigė M. Peikštenienė.

Aktas ten lyg ir tebėra eksponuojamas. Guli po tuo stiklu. Bet be mokesčio jo nebepamatysi. Bene todėl, kad mgb parėmė tą muziejų savo pinigais? Gal paprašė atkato?“

Anot jos, standartinis lankytojo mokestis muziejaus padalinyje yra 4 eurai, pensininkams ir moksleiviams lankymas kainuoja 2 eurus, tuo metu moksleivių grupės įleidžiamos nemokamai, rengiami nemokami edukaciniai užsiėmimai.

Tuo, jog jo surasto Vasario 16-osios akto negalima pažiūrėti nemokamai, savaitgalį feisbuke pasipiktino dokumentą Berlyno archyve aptikęs Vytauto Didžiojo universiteto profesorius L. Mažylis.

„Ko beeiti į Signatarų namus? Nebežinau! Aktas ten lyg ir tebėra eksponuojamas. Guli po tuo stiklu. Bet be mokesčio jo nebepamatysi. Bene todėl, kad mgb (koncernas „MG Baltic“ – BNS) parėmė tą muziejų savo pinigais? Gal paprašė atkato?“ – stebėjosi profesorius.

Pasak jo, tarp Signatarų namų lankytojų pastaruoju metu esama ir Vokietijos piliečių.

„Turbūt jiems reiktų patarti – parsivežkite tą mums brangų (?) Dokumentą į Berlyną atgal?!“ – rašė L. Mažylis.

Savo ruožtu M. Peikštenienė neneigė, kad koncernas yra anksčiau parėmęs „ne vieną solidų muziejaus leidinį“, o pastaruoju metu skyrė 100 tūkst. eurų paramą dviems leidiniams, informacijai surinkti apie signatarus Jokūbą Šerną ir Joną Smilgevičių, eksponatams įsigyti.

Signatarų namų vadovė tikina, kad surenkami pinigai skiriami ir ekspozicijai atnaujinti, lankstinukams, kuriamiems filmukams ir kitoms muziejaus reikmėms.

„Tad tie 100 tūkst. eurų skirti ne Signatarų namų ekspozicijai išlaikyti, o didesniems darbams. O tie, kurie ateina, jie džiaugiasi, mato“, – sakė M. Peikštenienė.

Vokietijai siųstą nutarimą dėl valstybės atkūrimo L. Mažylis pernai rado Berlyno diplomatiniame archyve.

Lietuva ir Vokietija pernai pasirašė sutartį, pagal kurią aktas Lietuvai perduodamas ilgiausiai penkeriems metams, dokumento saugojimą pratęsiant kas metus. Susitarimas numato, kad 2022 metais dokumentas galėtų būti eksponuojamas Kaune.

B. Kulnytė: aktą galima pamatyti nemokamai

Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovė Birutė Kulnytė pirmadienį pareiškė, kad norintiesiems Signatarų namuose pamatyti tik Vasario 16-osios aktą įėjimas yra nemokamas.

Taip ji tikslino Signatarų namų vedėjos Meilutės Peikštenienės pasisakymą, kad šio muziejaus lankytojai turi susimokėti už galimybę pamatyti ekspoziciją.

„Signatarų namuose sudarytos visos galimybės aktą pamatyti nemokamai“, – BNS sakė B. Kulnytė.

Pasak jos, į Signatarų namus atvykę žmonės turėtų informuoti, jog atvyko pasižiūrėti tik iš Vokietijos šiemet atvežto istorinio dokumento, bet ne visos ekspozicijos.

Praėjusį kovą profesoriaus Liudo Mažylio Vokietijos užsienio reikalų minsiterijos archyve rastas Vasario 16-osios akto originalas šią savaitę per ceremoniją prezidentūroje perduotas Lietuvai penkeriems metams.

Tiesa, dokumentas negali visą šį laiką būti ekspozicijose. Iš Signatarų namų lakpritį bus perkeltas į archyvą.

Planuojama, kad 2022-aisiais aktas gali būti eksponuojamas ir istorinėje prezidentūroje Kaune, kai miestas taps Europos kultūros sostine.

„Visi suprantame, kad tai istorinės reikšmės dokumentas. Kai tik jis buvo rastas, viešai pasakiau, kad valstybės garbės reikalas šį dokumentą šimtmečio minėjimui parsigabenti į Lietuvą ir pažadėjau, jog mūsų tarnybos imsis apsaugos, palydos ir kitų reikalingų priemonių, jei to reikės. Tai ir darome“, – sako vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas. Jo komentarą BNS perdavė atstovas spaudai Karolis Vaitkevičius.

Vidaus reikalų ministerija parengė nutarimo projektą, kuriuo Vyriausybės sprendimu Signatarų namai Nepriklausomybės akto eksponavimo metu bus įtraukiami į saugomų svarbių valstybės objektų sąrašą.

Viešojo saugumo tarnyba šalyje saugo oro uostus, elektrines, suskystintų gamtinių dujų terminalą ir panašius objektus.

Ranka rašytas Vasario 16-osios nutarimas lietuvių ir vokiečių  kalbomis su 20 signatarų parašais į Lietuvą bus atgabentas sausio 17 dieną. Berlyno diplomatiniame archyve jį pernai kovą rado Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis.

Prezidentūroje planuojamas iškilmingas Akto perdavimas laikinai saugoti, po kelių dienų jis bus atvežtas į Signatarų namus. Ten dokumentas bus įdėtas į specialią neperšaunamo stiklo vitriną, joje bus reguliuojama drėgmė ir temperatūra.

Nepriklausomybės aktą Lietuva saugos iki penkerių metų – tai numato Lietuvos ir Vokietijos spalį pasirašytas susitarimas.

Jono Basanavičiaus pirmininkaujama Lietuvos Taryba Nepriklausomybės aktą pasirašė 1918 metų vasario 16 dieną Vilniuje. Istorikai mano, kad tądien galėjo būti pasirašyti keli dokumentai, kitų buvimo vieta nėra žinoma.

Tai portalas pranešė praėjusią savaitę LRT televizijai paskelbus, kad mašinraštį Vatikano slaptajame archyve rado mokslininkas Darius Antanavičius.

Tačiau monsinjoras Rolandas Makrickas teigia, kad minėtą Antano Smetonos, Jono Vileišio, Jurgio Šaulio ir Justino Staugaičio pasirašytą dokumentą jis pats rado ir tai paskelbė 2004 metais, o knygoje publikavo dar 2006 metais.

„Sveikintinos Lietuvos istorikų bei savo šalies istorija besidominčių žmonių pastangos ieškoti istorinių šaltinių įvairių pasaulio valstybių archyvuose, tačiau norisi pastebėti, kad anksčiau minėti dokumentai Vatikano slaptojo archyvo fonduose jau buvo rasti ir apie tai paskelbta 2004 metais, o 2006 metais jie buvo publikuoti ketvirtajame tome „Chiesa e Storia“ (liet. Bažnyčia ir istorija) istorinių knygų serijoje Romoje“, – delfi.lt citavo R. Makricką.

Nepriklausomybės aktą 1918 metais Vilniuje pasirašė Lietuvos Taryba. Istorikai mano, kad tądien galėjo būti pasirašyti keli dokumentai. Vieną jų šių metų kovą Berlyno diplomatiniame archyve rado profesorius Liudas Mažylis, jis buvo parašytas ranka.

Profesorius prisimena, kad vaikystėje pirmoji jo aistra buvo muzika – L. Mažylis nuo pirmos klasės mokėsi muzikos mokykloje, kol būdamas septintokas susidomėjo chemija ir nuo tada net du dešimtmečius paskyrė šios srities tyrinėjimams. Tačiau tai buvo tik pirmasis iš keleto „lūžio“ akimirkų mokslininko gyvenime: chemiją vėliau pakeitė dalyvavimas savivaldos lygmens politikoje, einant deputato pareigas miesto taryboje, o dar vėliau – domėjimasis Lietuvos istorija.

Reikia ryžto

Svarbiausias L. Mažylio patarimas kitiems, keičiantiems profesiją – turėti daug ryžto. „Vienas sunkiausių iššūkių būdavo įtikinti aplinkinius savo pasiryžimu. O ryžto visada labai reikia – tam, kad laužytum visą ligtolinę karjerą, atidėtum į šalį tą įdirbį ir imtumeisi kažko visai naujo. Reikia stiprių motyvacinių dirgiklių, kad investuotum iš naujo, vos ne nuo nulio. Tačiau tai atveria naujus potyrius, supratimą, naujas kūrybines erdves – o kūryba yra stiprus motyvatorius“, – paaiškina profesorius. Muzikuoti jis pradėjo savo noru, niekieno neverčiamas, chemija susidomėjo mokytojos dėka, o į politiką nusprendė eiti paskatintas Sąjūdžio laikų įvykių. 

Šiuo metu L. Mažylis tęsia darbus, kuriuos nulėmė jį išgarsinęs atradimas Vokietijos archyvuose, Vasario 16-osios akto originalas – tyrinėtojas dalyvauja projekte „Šiandien prieš 100 metų“, kuriame rekonstruojami svarbiausi įvykiai, nulėmę Lietuvos valstybės atkūrimą 1918-aisiais. Iš dalies apie šį laikotarpį jis pasakoja ir studentams, dėstydamas paskaitas apie Lietuvos politinę sistemą ir politikos tradiciją Vytauto Didžiojo universitete. Profesorius atskleidžia, jog ir toliau planuoja tyrinėti 1917–1918 metų įvykius, be to, Vokietijos archyvuose yra daugiau radinių, apie kuriuos reikėtų paskelbti.

Neturėtų apsiriboti viena disciplina

Reikia stiprių motyvacinių dirgiklių, kad investuotum iš naujo, vos ne nuo nulio. Tačiau tai atveria naujus potyrius.

Mokslininko teigimu, tarpdiscipliniškumas, arba skirtingų mokslų sričių bendradarbiavimas, yra sunkiai įgyvendinamas net aukštosiose mokyklose. „Šiuo požiūriu savotiškai išskirtinis yra Vytauto Didžiojo universitetas, kurio laisvųjų menų studijų sistema skatina jauną žmogų atsirinkti disciplinas savo nuožiūra ir pačiam konstruoti išklausomų dalykų visumą“, – sako Vasario 16-osios akto atradėjas. Studijuojant VDU, kiekvienam tenka susidurti tiek su griežtųjų, arba tiksliųjų, tiek su socialinių ir humanitarinių mokslų dalykais.

„Tarpdiscipliniškumo iššūkiai yra dvejopi – dėstytojas turėtų giliai išmanyti savo dalyką, tačiau, kita vertus, neapsiriboti vien juo. Juk patys studentai jau nuo antro kurso kaip žuvys vandenyje susigaudo įvairiose griežtųjų, socialinių ir humanitarinių mokslų paradigmose, tad ir dėstytojai turėtų neapsiriboti vien savo disciplinos vidinėmis paradigmomis. Neabejotina, kad tai reikalauja ypatingo pasiruošimo, resursų ir valios“, – tikina VDU Viešojo administravimo katedros profesorius.

Mokslininkas prisipažįsta iki šiol sulaukiantis klausimų, ar nenorėtų sugrįžti prie chemijos – pavyzdžiui, tyrinėti chemijos istoriją. Anot jo, tai būtų puikus tarpdiscipliniškumo pavyzdys: chemines žinias suderinus su chemijos mokslo istorija, studentams būtų lengviau įsisavinti žinias.

„Tačiau, patikėkit manimi, iššūkiai čia yra labai dideli. Žmogus turi visiškai neklystamai gaudytis ir chemijos srityje, ir istorinėse paradigmose, bei turėti gebėjimą tai perteikti. Gvildename nelengvą temą, ir greitų receptų, kaip tai įgyvendinti, nežinome“, – apibendrina L. Mažylis, turintis chemijos mokslų daktaro ir habilituoto daktaro vadybos ir administravimo srityje laipsnius.

Spalio 4 d. 12 val. profesorius skaitys pranešimą „Tarpdiscipliniškumo iššūkiai“ konferencijoje, kuri vyks Mokytojų festivalio metu Kaune. Konferencija vyks VDU salėje (S.Daukanto g. 28, Kaunas).

Jį LRT žiūrovai išvys dokumentikos cikle „Šiandien prieš 100 metų“, kuriame bus nušviečiami svarbiausi įvykiai, atvedę Lietuvą į Vasario 16-osios akto paskelbimą ir nepriklausomos Lietuvos pripažinimą pasaulyje. Koks amplua laukia TV projekte, L.Mažylis apibūdina paslaptinga užuomina – „Pusantro vaidmens“ – ir mieliau dalijasi mintimis apie Lietuvos valstybės mozaiką ar keistuolio  etiketę.

– Praskleiskite uždangą, koks bus jus priviliojęs projektas?

Dokumentas, kurį prieš 100 metų Lietuvos Taryba priėmė vasario 16-ąją ir kuris atsirado Berlyne šįmet kovo 29-ąją, galioja ir, tikiu, galios tikrai šimtmečius.

– Artėja valstybės šimtmetis, Vasario 16-osios jubiliejus. Tai nebuvo vienadienis veiksmas, iki tol buvo daugybė svarbių sprendimų, paklojusių kelią Vasario 16-ajai. Iš esmės, mes jau dabar gyvename „šimtmetyje“:  1917-ųjų rugpjūtį aktyviausi Lietuvos politikai ruošė Lietuvių konferenciją, kuri įvyko rugsėjį, buvo įvairių pasitarimų įvairiose pasaulio vietose tarp vadinamųjų lietuvių politinių centrų, jų atstovų Rusijoje, Šveicarijoje, Švedijoje, JAV, Lietuvoje, kuri tuomet buvo okupuota Vokietijos. Betarpiški valstybės atkūrimo reikalai prasidėjo 1917-ųjų vasarą, o kaip šios epochos pabaigą galima apibrėžti 1920-uosius – Steigiamąjį  Seimą, kuriam buvo lemta būti sušauktam Kaune. Prisirišame prie vienos datos, o svarbių datų buvo išties daug. Tad visa ši įvykių raida prašėsi atvaizduojama.

– Kokie įvykiai bus prisiminti?

– Keletą paminėjau, bet nenoriu išduoti kūrybinių paslapčių. Atsitiktinai kiekvieną mėnesį buvo po ypač svarbų Lietuvai įvykį.

– Ar televizorius apskritai egzistuoja jūsų gyvenime?

– Tebeegzistuoja. Į mūsų namus televizorius atkeliavo gana vėlai – buvau jau brandus paauglys, iki tol pavydėdavau klasiokams aparato, nueiti į svečius pažiūrėti televizoriaus būdavo savotiška šventė. O kai atsirado namuose, tebėra iki šiol, nors mano dukros kartai jis jau nebėra toks būtinas. Man įdomu pažiūrėti žinių, sporto laidas, politikos komentarus, įvairius kitus dalykus.

– Šerlokas, Indiana Džonsas, Pilypas iš kanapių ir pan. – kaip reaguojate taip pavadinamas?

– Tai jau keturių mėnesių senumo reikalas, kuris mane ir tada mažai palietė. Tik iš trečiųjų asmenų sužinodavau, kaip bando mane pavadinti. Bet nieko čia tokio – folkloras. O jei daikto suradimas tapatinamas su detektyvo veikla, visai smagu.

– Jus pristatant paprastai priduriama keistuolio etiketė. Kaip manote, kodėl tokios nusipelnėte?

– Į akis niekas nepasako, gal komentaruose kalbėdami apie Liudą Mažylį. Vėl kokią nors paralelę galima išvesti su kitais žymenimis. Kaip chemikas, atrodau keistuolis – užsiima ne chemija, o dokumentų paieškomis. Kaip politologas dėstytojas irgi keistuolis, nes chemijos negali pamiršti. Keistumas gal tas, kad mano veiklos keistu būdu susipynusios, bet gal mūsų, lietuvių, kultūroje tai neįprasta, nes kitų valstybių kultūroje, kad ir amerikiečių, žmogaus veiklos keičiasi maždaug kas septyneri metai, tad nieko jiems keisto.

– Kas yra keistuolis jūsų akimis?

– Pirma asociacija – „Keistuolių teatras“. Keistumas vaikų, kuris gal parodo žmogaus talentą, keistas žmogus yra išskirtinis, truputį kitoks, mąsto nestandartiškai. Labai teisinga socialinė reklama, kuri sako: „Mama, nustok mane vadinti keistuole, – gal aš ypatinga.“

– Sakėte, kad radęs Vasario 16-osios aktą į Kauną parvežėte šypsenų užkratą? Ar jis vis dar gajus?

– Man atrodo, kad taip. Gražus oras, šilta vasara, žmonės tikrai daug šypsosi. Bus niūresnis ruduo – žiūrėsime laidas valstybės šimtmečiui, gal pakylės labiau ir būsime geresnės nuotaikos, nei oras diktuoja.

– Šypsenas jaučiate, o pavydą?

– Nepasakyčiau, kad labai jaučiu. Įvykis džiugus, akto suradimo džiaugsmo jausmas tęsiasi, bet visi supranta, kad negalėjo ten nuvažiuoti kuopa žmonių – atrasti pasitaikė vienam. Na, pasitaikė, bet ieškoma kitų dalykų. Visgi suprantama, kad pavydu, – nuplaukti kažkur panardyti ir surasti laivo liekanas juk norėtųsi. Man irgi norėtųsi, tad ta prasme, pavydu. 

Man atrodo, kad mes nuolat, kasdien Lietuvą kuriame ir sukuriame tokią, kokią galime.

– Kur nersite toliau?

– Dabar – į televizijos laidų ciklą, taip pat teks nardyti, matyt, po tos pačios epochos įvykius – tiek televizijoje, tiek archyvuose, kur jau suplanuota kelionių.

– O kaip su Vytauto karūna bus?

– Laukiu – pasiskelbiau, kad jei kas nors nori plano, patarimų, kaip organizuoti, kaip atrasti, mielai pakonsultuosiu, bet kad aš pats gainiočiausi ir Vytauto karūną, ir kaulus, tai ne – reikia pasitelkti ir kitus ieškotojus.

– Kokia kalba kalbėti apie  patriotiškumą, kai milijonas žmonių nubyrėjo svetur?

– Atsakymo palaukime laidų cikle. Ir ne visai norėčiau sutikti, kad juos reikėtų vadinti nubyrėjusiais. Lietuvio natūrai visais laikais buvo būdingas gebėjimas prigyti kitose kultūrose, ir mūsų gyvenamas laikotarpis niekuo nėra kitoks. Laidose kalbėsime apie keleto lietuvių politinių centrų buvimą, kol dar Lietuvos valstybė nebuvo atkurta: lietuviai, nublokšti į Švediją, Šveicariją, JAV, Rusiją, tardavosi ir sukonstravo, suderino ir sutiko dėl Lietuvos valstybės ateities. Lietuvoje buvo tik dalis politikų, o susitelkė visi. Manau, lietuvių sutelktumo ir dabar pakanka, nors jo visad galėtų būti daugiau.

– Ar iš jūsų lūpų yra nuskambėjusi frazė: „Ne už tokią Lietuvą kovojom“?

– Niekada to negalėjau pasakyti. Man atrodo, kad mes nuolat, kasdien Lietuvą kuriame ir sukuriame tokią, kokią galime.

– Aktą radote skyriuje „Baltijos provincijų ateitis: Lietuva“. Skeptikai palinguoja, kad tai yra ir prognozė Lietuvai po 100-mečio – provincija su neaiškia ateitimi. O kokios mintys apie Lietuvą po 100mečio jus aplanko?

– Tikrai ne provincija su neaiškia ateitimi. Tai buvo tuomet šioje teritorijoje dominavusios valstybės pageidautas projektas, yra ir dar viena valstybė Rytuose, kuriai būtų smagu matyti šias valstybes kaip savo provincijas. Norėti nedraudžiama, bet tai lemia mūsų valia, o ne didžiųjų norai. Dabar gyvename kitais laikais, yra Europos Sąjunga, eurointegracija, kurią vieni linkę nuvertinti, o aš tai laikau palankiu procesu mažoms ar vidutinėms tautoms. Anksčiau buvo įsivaizduota didelė valstybė ir prie jos prišlieta mažytė Lietuvėlė – tai ydingas ir mums nepalankus didžiojo ir mažojo santykis, todėl jo visada kratėmės. O daugiašaliai santykiai tarp 28 valstybių, kurie dabar klostosi, manau, yra palanki erdvė tautai. Dokumentas, kurį prieš 100 metų Lietuvos Taryba priėmė vasario 16-ąją ir kuris atsirado Berlyne šįmet kovo 29-ąją, galioja ir, tikiu, galios tikrai šimtmečius. O vienas palankių raidos scenarijų galėtų būti tokia Europa, kokia dabar klostosi.