Valstybinius apdovanojimus už ypatingus nuopelnus Lietuvai ir jos žmonėms, taip pat demokratijos puoselėjimą ir jos vertybių gynimą šalies vadovas nusipelniusiems asmenims paprastai teikia du kartus per metus – Vasario 16-ąją bei Liepos 6-ąją.

Šį kartą Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo ir Tautiškos giesmės dienos proga už nuopelnus Lietuvos Respublikai, už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje bei demokratinių vertybių gynimą Prezidentas Gitanas Nausėda apdovanojo per 70 mūsų šalies bei užsienio valstybių piliečių.

Tarp apdovanotųjų – Ukrainos gynybos ministras Oleksijus Reznikovas, jam už ypatingą pasiryžimą, pasiaukojimą ir vadovavimą ginant Vakarų demokratines vertybes bei kovojant už saugią Europą, įteiktas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius.

Už ypatingą drąsą, dvasios tvirtybę ir ištikimybę pareigai kovoje su didžiausia XXI a. agresore teroristine Rusija Ukrainos kariuomenės vadui generolui Valerijui Zaluzhnyi įteiktas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius.

Tarp apdovanotųjų yra ir kitų užsieniečių – lenkų, danų, čekų, kroatų, švedų, austrų, japonų. Ilgiausias ir lietuvių sąrašas, pradedant pareigūnais ir baigiant aktoriais, gydytojais bei mokslininkais.

Vienas jų – klaipėdietis profesorius, humanitarinių mokslų daktaras, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vadovas V. Safronovas.

Jam Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalis skirtas už nuopelnus mokslui.

Panašus projektas – Taline

Recenzentas patikino, kad aptardamas projektus nereiškia savo asmeninės nuomonės, simpatijų ar antipatijų projektams, jų autoriai kol kas neviešinami.

Per porą mėnesių buvo pateikti šeši projektai, kuriuos rengiant reikėjo laikytis jau suformuluotų techninių sąlygų.

Vieno ryškiausių permainų numatančių projektų vizualizacijoje – naujas monumentas su dviem vertikaliomis plokštėmis, sudarančiomis savotišką tunelį. Jo vidinėje pusėje numatyta įamžinti žuvusiųjų pavardes. Prieš šį tunelį turėtų išlikti aikštė.

Labai panašus monumentas jau yra Taline, juo įamžintas komunizmo aukų atminimas.

Plokštes norėtų guldyti

Kitas projektas numato žuvusiųjų pavardes iškalti ant akmens plokščių, sumontuotų aikštėje trimis eilėmis, jas turėtų puošti želdiniai. Autoriai tikisi, kad Skulptūrų parko takai susilietų ir integruotųsi į memorialo takus.

Akcentuota, kad horizontaliai sumontuotos plokštės su pavardėmis žiemą apsnigtų, o šiltuoju metų laiku įrašus darytų neįžiūrimus augmenija. Taip jau yra įprasta vokiečių karių kapuose.

Pristatytas ir projektas, kuriuo siekiama memorialą paversti karių kapinėmis. Dabartinė aikštė turėtų būti paversta veja, o joje būtų sumontuotos šešios eilės po septynias plokštes su pavardėmis.

Autoriai siūlo griauti visas sienas, o kalvelę gerokai pažeminti. Atsivėrusį vaizdą siūloma uždengti naujai pasodintais medžiais.

Tarp pasiūlymų yra ir projektas, kuriuo karių įamžinimo vieta turėtų virsti parką primenančia vieta. Erdvėje turėtų būti pasodinta naujų medžių, žuvusiųjų pavardės atsirastų ant žolynuose sumontuotų plokštelių, o tarp takų ir suolų atsirastų fontanas.

Nori įamžinti E. Kantą

Dar vieno projekto autoriai siūlo kurti naują memorialą ir naudoti jame esamo memorialo elementus.

Pasak autorių, būtų sukurtos naujos kalvelės, o jų briaunose sumontuotos dabartinės plokštės su žuvusiųjų pavardėmis. Viduryje iškiltų akmeninis kubas žvakėms ir gėlėms.

Vietoje betono plytelėmis grįstos aikštės autoriai siūlo formuoti veją, o kalvelę, prie kurios šios plokštės sumontuotos dabar, autoriai siūlytų griauti. Taip būtų siekiama sukurti šios vietos vienovę su Skulptūrų parku.

Ko gero, klaipėdiečiai pradės reaguoti, kai prasidės darbai.

Vienas, bet esminis šio projekto autoriams keliamas klausimas – kaip su Sovietų Sąjungos karių kapais reikėtų susieti siekį šioje vietoje įamžinti ir didžiojo filosofo Emanuelio Kanto atminimą.

Dar vienas projektas numato aukurą visiems žuvusiesiems, kuris turėtų būti sumontuotas buvusio kardo vietoje.

Iš esmės, šiuo projektu siūloma užkonservuoti tai, kas liko iš sovietinio monumento paliekant kalvelę ir plokštes su pavardėmis. Autoriai ketina takais sujungti memorialą su napoleonmečio įtvirtinimu šancu bei paminklu belaisviams.

Palaidojimo vieta nežinoma

Pernai birželį buvo išmontuoti 1975-aisiais ir 1980 m. pastatyti sovietinę ideologiją atspindintys paminklai. Karių kapai neliesti.

Pasak V. Safronovo, 1956 m. inventorinėse bylose minima, kad pirmieji Sovietų Sąjungos karių palaikai palaidoti vakarinėje dabartinės aikštės pusėje, arčiau sienos, dengiančios aikštę nuo neseniai pastatytų naujų gyvenamųjų namų bei dviračių tako. Kurioje tiksliai vietoje buvo vėliau perlaidoti iš Kairių ir kitų vietų atgabenti palaikai, istorikai duomenų neturi.

Kalvelė, kurios šiaurinėje pusėje sumontuotos plokštės su karių pavardėmis, kiek žinoma, yra suformuota iš betono, įrengiant ant jos žemyn nuleisto kardo skulptūrą. Paskaičiuota, kad vieno kubinio metro tokios kalvelės išardymas gali kainuoti 8 eurus.

Abejonių kelia siekis šioje vietoje įrengti fontaną, nes būtų pasiekti palaidojimai, o tai būtų itin nepageidautina.

Vakar pavakare komisija projektams turėjo skirti pirmąsias tris vietas. Pirmadienį turėtų paaiškėti, kas yra šių projektų autoriai.

„Vertinant technines sąlygas projektams, nebuvo jokios visuomenės reakcijos. Ko gero, klaipėdiečiai pradės reaguoti, kai prasidės darbai“, – svarstė architektas Vaidotas Dapkevičius.

Apie Klaipėdos partnerystę su Rytų šalių universitetais ir paramą atvykstantiems studentams pirmadienį uostamiesčio meras Vytautas Grubliauskas diskutavo su istoriku profesoriumi Alvydu Nikžentaičiu, Vasilijumi Safronovu ir kitais.

Pasak Klaipėdos universiteto studijų prorektorės pareigas laikinai einančios Letos Dromantienės, universitetas šiuo metu skiria ir finansuoja 11 nemokamų studijų vietų Rytų partnerystės ir Kazachstano universiteto studentams.

Jei miestas finansiškai prisidėtų prie esamo fondo, ateityje tų vietų galėtų atsirasti ir daugiau.

A.Nikžentaitis atkreipė dėmesį, kad Klaipėdos miesto ekonominės plėtros, trumpiau – Mėlynojo proveržio strategijoje iki 2030-ųjų nemenkas dėmesys skiriamas aukštajam mokslui bei jauniems žmonėms pritraukti į universitetą.

Tam būtinas universiteto ir miesto valdžios bendradarbiavimas.

Miestas orientuojasi į tai, kad jame būtų kuo daugiau kvalifikuotų gyventojų.

"Miestas orientuojasi į tai, kad jame būtų kuo daugiau kvalifikuotų gyventojų. Todėl aptarėme tikslias priemones, kaip universitetas ir miestas gali suvienyti jėgas, pritraukiant studentus iš Ukrainos. Mano galva, situacija labai dėkinga, nes Klaipėda turi partnerystės sutarčių su tam tikrais Ukrainos miestais. Vienas pagrindinių partnerių projekte galėtų būti Odesa. Sykiu bandytume sinergizuoti miesto ir universiteto veiksmus, realizuojant Mėlynojo proveržio strategiją", – dėstė profesorius.

Pašnekovo teigimu, kalbėti apie konkretų atvyksiančių studentų skaičių dar anksti.

Kad būtina stiprinti universiteto tarptautiškumą, mano ir V.Grubliauskas.

"Su tuo susijęs ir pastarasis mano vizitas į Groningeną, labai stiprų universitetą, kuris, kaip partneris, Klaipėdos universitetui yra labai reikalingas. Smagu, kad tas bendradarbiavimas vyksta. Tuo pat metu universiteto tarptautiškumo kryptys tikrai neapsiriboja vien tik Vakarų Europa. Kazachstanas, Baltarusija, Ukraina taip pat yra viena universiteto siekiamybių. Todėl profesorius A.Nikžentaitis pristatė galimybę Klaipėdos universitetui pasipildyti studentais iš šių šalių", – aiškino V.Grubliauskas.

Teigiama, kad patvirtinus miesto biudžetą būtų ieškoma lėšų šiam strategiškai svarbiam universiteto siekiui įgyvendinti.

Šios dr. Vasilijaus Safronovo atliktos mokslo studijos apie Kuršių nerijos gyventojų per(si)kėlimų istorijas pristatymas yra projekto „4Cs: Nuo konflikto iki sugyvenimo” dalis ir skiriamas Neringos bendruomenei. Susitikimo metu prie arbatos puodelio kviesime diskutuoti su autoriumi, dalintis prisiminimais, o savo bibliotekos kolekciją papildyti dovanojamu knygos „Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje XX amžiaus viduryje“ egzemplioriumi.

„Miškų rojus, kopų karalijos perlas, gamtos stebuklas – nuo Prūsijos švietėjo Wilhelmo von Humboldto laikų Kuršių nerija grožimasi, daugumai autorių ji kažką reiškia visų pirma dėl nuostabaus kraštovaizdžio. Tačiau kodėl neriją vadiname „kuršių“? Kas buvo ir yra jos gyventojai? Kokios jų atsiradimo pusiasalyje istorijos? Knyga „Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje“ siūlo pakeisti optiką ir pažvelgti į pusiasalį kaip į nuolatinių migracijų vietą – erdvę, kuri beveik visiškai ištuštėjo dėl Antrojo pasaulinio karo pasekmių ir kurios pakartotinis apgyvendinimas pokariu Lietuvoje buvo išskirtinis.“

Pristatyme dalyvaus knygos autorius, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriaus. mokslo darbuotojas dr. V. Safronovas, Klaipėdos universiteto Socialinių pokyčių studijų centro vyriaus. mokslo darbuotoja, projekto „Klaipėdos kraštas 1945–1960 m.: naujos visuomenės kūrimasis ir jo atspindžiai šeimų istorijose“ vadovė dr. Sigita Kraniauskienė ir VDA Nidos meno kolonijos vykd. direktorė, ES projekto „4Cs: Nuo konflikto iki sugyvenimo“ vadovė Lietuvoje, knygos iniciatorė dr. Rasa Antanavičiūtė.

33 metų mokslininkas buvo vienas jauniausių Lietuvoje apsigynęs humanitarinių mokslų daktaro laipsnį. V.Safronovui tada buvo 26-eri. Šiemet jis ryžosi dalyvauti konkurse ir stoti prie jį išugdžiusio instituto vairo.

Instituto direktoriaus pareigoms buvo skelbiamas viešas konkursas, šįkart į šias pareigas pretendavo tik vienas žmogus.

V.Safronovas atitiko reikalavimus jas eiti ir prieš mėnesį oficialiai tapo Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktoriumi.

Prieš tai nuo 2002 m. institutui vadovavo Silva Pocytė.

"Tai yra administracinės pareigos, reikia užsiimti biurokratiniais dalykais, užuot darius mokslo darbus, todėl norinčiųjų aukotis neatsirado. Prie instituto strategijos dirbau šiek tiek anksčiau, kai dar nebuvau vadovas. Kolegos šią strategiją priėmė teigiamai, sieksiu, kad ji būtų ir toliau įgyvendinama, kad atliktume kokybiškus mokslinius tyrimus, kad būtume žinomi ir atpažįstami tarptautinėje erdvėje, kad būtume įdomūs Klaipėdai ir aplinkiniam regionui – Klaipėdos kraštui bei Žemaitijai. Esame ne tik mokslo, bet ir studijų institutas, todėl ir toliau sieksime turėti studentų", – paaiškino V.Safronovas.

Atviro kolegų pasipriešinimo jaunasis mokslininkas teigė nejaučiantis, būtent bendradarbiai ir pasiūlė V.Safronovą į šias pareigas.

Prieš ketverius metus tarptautinė ekspertų komisija Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutą prilygino Lietuvos istorijos institutui bei Vilniaus universiteto istorijos fakultetui.

Prie tokios išvados prieita analizuojant to meto periodinius leidinius, atsiminimus, dailės kūrinius, paminklus, istorinius pasakojimus, keliant klausimus, ką Didysis karas reiškė skirtingoms Lietuvoje tarpukariu gyvenusioms socialinėms grupėms ir kaip jis buvo sureikšminamas politiniu lygmeniu.

„Istorikai, ligi šiol kėlę klausimą, ar Pirmasis pasaulinis karas buvo atmenamas tarpukario Lietuvoje, į pačią Lietuvą žiūrėjo tarytum į monolitinį darinį. Toks požiūris gal ir leidžia suvokti bendrąsias tendencijas, kas vyko Lietuvoje, bet visai nepadeda suvokti Lietuvos kaip normalios visuomenės, kurioje anuomet, kaip ir šiandien, būta skirtingų praeities vertinimų ir kurioje santykis tarp tų vertinimų, manyčiau, visgi nebuvo toks aiškus, kaip kartais bandoma jį pavaizduoti“, – pasakoja mokslininkas.

Pristatęs esmines Didžiojo karo sureikšminimo prielaidas, prof. V. Safronovas konstatavo: „Pagal teritorinę sudėtį Lietuva tarpukariu buvo panaši į Lenkiją – abi šios valstybės kūrėsi kelių buvusių imperijų teritorijoje. Pirmajame pasauliniame kare tos imperijos kovėsi skirtingose pusėse. Jeigu didžiojoje Lietuvos dalyje, kuri anksčiau priklausė Rusijos imperijai, po Pirmojo pasaulinio karo įvyko politinio ir socialinio elito kaita, tai Klaipėdos krašte, kuris tapo Lietuvos dalimi tik 1923 m., tokios kardinalios kaitos nebūta. Tai lėmė, kad pirmiausia skyrėsi Didžiojo karo atminimas didžiojoje Lietuvos dalyje ir Klaipėdos krašte“, - apibendrino profesorius.

Be to, Klaipėdos krašte Pirmojo pasaulinio karo įvykiai palietė gerokai didesnį nuošimtį jo gyventojų. „Kaip ir kitur Rytų Prūsijoje, Klaipėdos krašte buvo statoma daug paminklų Pirmojo pasaulinio karo aukoms, kabinamos atminimo lentos bažnyčiose, kasmet vyko viešos aukų pagerbimo ceremonijos. Likusioje Lietuvos dalyje nieko panašaus nebuvo,“ – pasakoja prof. V. Safronovas.

Tačiau ir Lietuvoje yra identifikuoti mažiausiai trys paminklai, pastatyti vietos bendruomenių, kurios norėjo įprasminti savo patirtis Didžiajame kare, iniciatyva.

Siekdamas įvertinti požiūrį į Pirmąjį pasaulinį karą tarpukario Lietuvoje, prof. V. Safronovas ir jo kolegos Klaipėdos universitete taip pat analizavo karo veteranų ir ypač kare nukentėjusių gyventojų (suluošintųjų ir kt.) kovą dėl savo aprūpinimo ir socialinio statuso.

„Daliai Lietuvos gyventojų tai, kas buvo patirta Didžiajame kare, tapo viso gyvenimo drama. Ypač tai pasakytina apie neįgaliuosius, kurie Lietuvoje daugiau kaip dešimtmetį vėl ir vėl buvo priversti įrodinėti savo netektis norėdami gauti valstybės socialinį aprūpinimą. Dar komplikuotesnė situacija buvo susidariusi Klaipėdos krašte, mat Lietuvoje tų, kurie tarnavo Vokietijos kariuomenėje, aprūpinimo problema viešumoje iš esmės neegzistavo“, – teigė V. Safronovas.

Anot mokslininko, Didžiojo karo veteranai ir žuvusiųjų našlės bei našlaičiai buvo ta visuomenės grupė, kuri bene vienintelė Lietuvoje tarpukariu konsolidavosi dėl savo specifinių Didžiojo karo patirčių ir, kaip ypatinga socialinė grupė, turėjo įtakos Didžiojo karo sureikšminimui. Naujausi tyrimai rodo, kad būtent jų, o taip pat kitų socialinių struktūrų pastangas yra svarbu aprėpti ieškant atsakymo į klausimą, ar buvo reikšmingas Didysis karas tokiose šalyse kaip Lietuva tarpukariu.

V. Safronovo teigimu, pagal Pirmajam pasauliniam karui suteiktą reikšmę Lietuvos visuomenė tarpukariu buvo panaši į kitas Europos šalis. Čia, kaip ir kitose valstybėse, skirtingiausios individualios patirtys iš pradžių buvo apibendrinamos į grupines, o pastarosios savo ruožtu galiausiai transformavosi į siekius viešai perteikti lietuvių nacijos vaidmenį Didžiajame kare.

Prof. dr. Vasilijus Safronovas nominuotas 2016 m. Lietuvos mokslo premijai už darbų ciklą „Reikšmių sistemų, formavusių istorinę ir erdvinę vaizduotę pietrytiniame Baltijos regione, tyrimai“.

Kitą savaitę dr. Vasilijus Safronovas uostamiesčio bendruomenei pristatys savo naują knygą „Nacionalinių erdvių konstravimas daugiakultūriame regione: Prūsijos Lietuvos atvejis“.

Dalyvaus Klaipėdos universiteto istorikai – prof. dr. Vygantas Vareikis, doc. dr. Silva Pocytė. Renginį ves Linas Poška.

Šiemet pasirodžiusioje klaipėdiečio istoriko knygoje keliami klausimai apie dviejų kadaise kaimyninių kultūrų – lietuvių ir vokiečių – erdvines sampratas, susijusias su ta pačia, bet skirtingai sureikšminta fizine erdve – nūdien jau nebeegzistuojančiu, tačiau aistras tebekeliančiu Lietuvos regionu buvusioje Prūsijoje. Monografijoje autorius penkių šimtmečių perspektyvoje atskleidžia, kaip, kada ir, svarbiausia, kodėl šios sampratos kūrėsi, vystėsi ir transformavosi, reguliuodamos visuomenių erdvinę vaizduotę.

Daugiausia dėmesio studijoje skiriama XIX ir XX amžiui, parodant, kaip Lietuvos regionas Prūsijoje buvo pasisavintas (paverstas savu) dviejose nacionalinėse kultūrose, kaip žinios apie „savąją“ erdvę provokavo konkrečius politinius sprendimus ir kaip praėjusio šimtmečio politiniai siekiai bei iššūkiai keitė lietuvių ir vokiečių erdvines sampratas apie „savąjį“ regioną buvusioje Rytų Prūsijoje.

Monografija parengta vykdant Lietuvos istorijos instituto tiriamąjį projektą „Mentaliniai žemėlapiai ir nacionalinė erdvėkūra: Lietuvos atvejis“.

Knygos sutiktuvės – lapkričio 26 d. 17 val. Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos konferencijų salėje (Herkaus Manto g. 25).

Renginys įtrauktas į pirmojo Klaipėdos mokslo ir meno festivalio „Rest-Art „programą.

Klaipėdos miesto savivaldybės tarybai siūloma įamžinti šešių žymių klaipėdiečių atminimą, įrengiant jiems skirtas atminimo lentas.

Penkias iš šių lentų prašoma įrengti savivaldybės lėšomis. Vieną – skirtą tarpukario Klaipėdos jūrų uosto kapitono Liudviko Stulpino atminimui įamžinti – Lietuvos jūrininkų sąjungos narių grupė įrengtų savo lėšomis ant namo Tilžės gatvėje, kur kapitonas gyveno.

Klaipėdos žydų bendruomenė prašo ant pastato Grįžgatvio gatvėje įrengti lentą, skirtą žymiam sionizmo veikėjui, Izraelio vėliavos ir valiutos pavadinimo autoriui Dovydui Volfsonui, čia gyvenusiam ir besimokiusiam.

Taip pat iš savivaldybės lėšų įamžinti dviejų literatų atminimą prašo uostamiesčio Lietuvos rašytojų sąjungos skyrius. Poeto ir pedagogo Pauliaus Drevinio atminimui prašoma įrengti atminimo lentą ant pastato J.Karoso gatvėje, kur jis gyveno.

Rašytojo Rimanto Černiausko atminimą prašoma įamžinti ant pastato Darželio gatvėje, kur jis gyveno, arba Aukštojoje gatvėje, kur rašytojas dirbo.

Istoriko Vasilijaus Safronovo prašymu, siūloma įamžinti Lietuvos inžinieriaus, politikos bei visuomenės veikėjo, tarpukario Lietuvos vyriausybės ministro pirmininko Ernesto Galvanausko atminimą ant pastato Herkaus Manto gatvėje, kur jis gyveno.

Lietuvos sąjūdžio Kauno skyrius prašo įamžinti diplomato, Lietuvos generalinio konsulo Klaipėdoje 1939–1940 metais, žydų gelbėtojo Antano Kalvaičio atminimą ant pastato Liepų gatvėje, kur jis dirbo.

Visi šie prašymai, išskyrus šiemet gautąjį iš Jūrininkų sąjungos narių, gauti dar 2013 ar 2014 metais.

Jeigu taryba nuspręs įtraukti klausimą į darbotvarkę, jis bus svarstomas ketvirtadienį vyksiančiame posėdyje.