– Iš kur jūs išmokote pinti ir kiek metų pinate?

– Jau 53 metus pinu verbas. Kai tekėjau – nemokėjau, vyro mama išmokė. Iki pat dabar pinu jas. Man labai patinka. 

Danuta savo techniką ir žinias perdavė savo dukrai Agatai, kuri taip pat to išmokė ir savo dukras. Agata taip pat pasidalino savo verbų pynimo istorija.

– Kiek nuo naujų metų nupynėte verbų? 

– Niekada neskaičiuojam, bet tikrai šimtais. Mes jas darom su didele meile, tai tikrai ne dėl kiekio, o dėl kokybės. 

– Paaiškinkit, kas yra verba? Kokia jos prasmė?

– Kur mes einame su verba? Per Verbų sekmadienį mes visi einame į bažnyčia. Pašventinus verbą – nešame ją atgal namo. Tada ji saugo mūsų namus visus metus. Ne tik namus, bet ir gyventojus. 

– Papasakokite apie šias verbas. Ko joms reikia? Kokios jos gali būti?

– Labai daug turime ir vaizdų, ir raštų, bet tradicinė – volelinė. Volelinė – tokia labai nedidelė, bet tradicinė. Tradicinė visada būdavo 50 centimetrų. Dabar jau darome ir didesnių, ir mažesnių, bet jos jau vadinamos gigantėmis. Dar yra figūrinės, spiralinės, širdelės formos.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kiek reikia prisirinkti įvairiausių augalėlių vasarą-rudenį, kad nupintumėte šimtus verbų? Kokius augalėlius renkate? Kur džiovinate?

– Priklauso nuo rašto, nuo dydžio. Maždaug apie 50 įvairiausių rūšių gėlyčių: sausučių, smilgų. Jų labai daug. Pradedam dirbti pavasarį ir pabaigiam vėl pavasarį. Po Velykų turim porą savaičių pailsėti, o tada vėl prasideda darbas.

– Kur jūsų pintos verbos iškeliauja?

– Šiemet iškeliavo į Argentiną, Kanadą, Lenkiją, Angliją, Australiją. Čia tik šiemet. 

– Kokios verbų kainos?

– Parduodame nuo penkių eurų ir būna iki 100, 200 eurų. Čia – Vilniaus krašto verba. Daugiau niekur nesurasite tokių.

Šiemet švėkšniškiai prašo į jų miestelį neužsukti ir tikisi, kad virusas juos aplenks. Kol kas šiame Vakarų Žemaitijos miestelyje užkrato nešiotojų neužfiksuota.

"Šiemet margučių medžio nestatėme. Turbūt nereikia aiškinti, kodėl. Mūsų moterys visą žiemą gamino margučius. Jie kliunkiais netaps, nes iš tuščių kiaušinių kiautų daromi. Neprapuls. Tačiau kitais metais tikimės suteikti visiems daug džiaugsmo. Norime įsigyti kalvių nukaltą metalinį medį, ant kurio galėsime ne tik margučius kabinti, bet ir Kalėdoms puošti. Kainuos tai kainuos, bet turėsime ilgam ir gyvų ąžuoliukų nebereikės kirsti", – žadėjo Švėkšnos seniūnas Alfonsas Šeputis.

Aukščiausia Lietuvos verba šio miestelio Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčioje ne viešose mišiose pašventinta sekmadienį.

Vietos žmonės ją surišo ne per vieną dieną. Gražuolė verba siekia 18,5 m. Statant ją bažnyčioje teko paaukoti porą metrų, kad viršūnė neremtų lubų.

Švėkšniškiai ketino verbą padaryti dar didesnę. Po pašventinimo šventoriuje ketinta ją padalyti pusiau ir antrą dalį nunešti į Švėkšnos evangelikų liuteronų bažnyčią.

Šiemet surišta verba yra aukštesnė net už 2013-ųjų rekordininkę, taip pat puošusią šio miestelio bažnyčią.

Verba stovės bažnyčioje visus metus, tad ją bus galima pamatyti pasibaigus karantinui.

Remiantis Evangelijos pasakojimu, Kristus iškilmingai kaip Karalius įėjo į Jeruzalę, o žmonių minios jam po kojomis klojo savo drabužius ir palmių šakas, todėl daugelyje krikščioniškų kraštų ši diena vadinama Palmių švente (diena), tad sekmadienį prieš šv.Velykas viso pasaulio krikščionys mini Jėzaus įžengimą į Jeruzalę, švenčia atsidavimo Kristui, širdžių jam atvėrimo šventę.

Verbų sekmadienį Lietuvoje palmės dažniausiai pakeičiamos vietiniais augalais – paprastai rengiamos procesijos, kurių šiemet dėl karantino sąlygų, deja nebus. Verbų sekmadienį prasideda Didžioji, arba Kančios, savaitė, kurią vainikuos Kristaus prisikėlimas – šv.Velykos.

Katalikų bažnyčios liturgijoje palmių šventinimas įvestas V a. Žodis "verba", įprastai vartojamas Lietuvoje, giminingas lietuviškiems žodžiams "virbas", "virbalas", spėjama, kad į lietuvių kalbą patekęs iš slavų kalbų XII–XIV a., dar prieš krikščionybę. Lietuvių kalba verbos pirmą kartą minimos 1573 m. liuteronų postilėje kaip pagonybės ir popiežystės paprotys.

Suvalkijoje, Žemaitijoje seniau tikrąja verba buvo laikoma paprasta kadagio šakelė. Rytų Aukštaitijoje prie kadagio dar pridėdavo išsprogusio beržo ar žilvičio šakutę su kačiukais, o senesnės moterys – ir pernykščių ąžuolo lapų.

Pietryčių Lietuvoje ant medinio kotelio surišdavo įvairiaspalvių popierinių gėlių puokštę. Šiaulių apylinkėse karpytomis popierinėmis gėlytėmis papuošdavo kadagio šakutę.

Įspūdingiausios – Vilniaus verbos: tai dirbiniai iš sausų augalų, būdingi Vilniaus kraštui. Įvairūs etnografai skirtingai aiškina Vilniaus verbų fenomeną. Manoma, kad jos kilusios iš senųjų Vilniaus amatininkų cechų procesijų tradicijos. Kitų nuomone, jų atsiradimą inspiravo biblinis Kristaus įžengimo į Jeruzalę siužetas. Tačiau apeiginės paskirties Vilniaus verbos neturėjo, buvo tik kaip dekoratyvinis elementas.

Anot tyrinėtojų, tradicinės Vilniaus verbos daugiausia buvo pinamos derinant ryškių spalvų žiedelius įvijiniu raštu, primenančiu virvės įvijumą, o dabartinės – dažniau pilkos, pastelinės spalvos, jų raštas komponuojamas paprasčiau.

Verbose derinami sausučių žiedeliai, nudažytos skiedrelės, įvairiaspalviai džiovinti augalai. Verbos viršuje įpinamas pilkų ar žaliai dažytų ežerinių smilgų kuokštas. Verbos anksčiau dažniausiai būdavo 0,5 m ilgio. Jų storis labai įvairuodavo. Šiais laikais verbos tampa daugiau ne religinės šventės atributu, o mūsų buities dekoratyviniu elementu. Jų galima įsigyti Vilniaus Kaziuko mugėse, Verbų sekmadienį prie bažnyčių.

Verbų rišimo tradicija Vilniaus krašte įtraukta į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Lietuvoje nuo seno būta įvairių prietarų, susijusių su verbomis. Sakyta, kas Verbų sekmadienį į bažnyčią nueina be verbos, tam velnias kiša į ranką uodegą palaikyti. Verbų dieną su verba plakdavo vienas kitą dėl to, kad nebūtų mieguisti. Jei ūkininkas norėdavo, kad gyvuliai sveiki būtų, reikėdavo prikalti prie durų kadagio verbos kryželį. Iš bažnyčios parneštą verbą užkišdavo virtuvėje po sija, Velykų šeštadienį susirinkdavo visa šeimyna, pasidėdavo verbą ant stalo ir ją nukuldavo, supildavo verbos spygliukus į maišelį ir pakabindavo. Jei kas numirs, tai šiais spygliais pasmilkys.

12,4 m aukščio gražuolė surišta iš džiovintų augalų, o šie tvirtinti prie bendrovės "Hidraulikos centras" pagaminto koto. Augalus surinko Kauno specialiosios mokyklos, Prienų "Revuonos" pagrindinės mokyklos, Kalvarijos gimnazijos, Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazijos mokiniai.

Verbą rišo Kauno specialiosios mokyklos pedagogės, kurias verbos rišimo technikos mokė Jurgita Treinytė iš Kaišiadorių. Į pagalbą pastatyti verbą pasitelkta Kauno priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ugniagesių komanda.

"Pagal agentūros "Factum", registruojančios rekordus, taisykles, pastatyta verba be jokių atramų turi išstovėti bent 5 min. Tik tuomet fiksuojamas rekordas. Džiaugsimės, jei ji stovės ir nenugrius iki Verbų sekmadienio. Vėliau bus saugoma mokyklos patalpose ir statoma kitais metais Verbų sekmadienį", – kalbėjo viena sumanymo autorių pradinių klasių mokytoja Jonesa Drumstienė.

Anot jos, verbos sausi augalai trupa ir byra. Praradusi savo grožį, estetinį vaizdą, verba tikriausiai bus sudeginta, kaip ir verbų sekmadienį pašventintos verbos po metų sudeginamos. Idėja rišti rekordinę verbą gimė pernai, kai mokykla rengė respublikinį projektą "Augu ir kuriu Lietuvai".

Džiaugsimės, jei ji stovės ir nenugrius iki Verbų sekmadienio.

"Šis projektas sujungė bendrai veiklai mokinius ir pedagogus iš penkių skirtingų savivaldybių. Liepą–rugsėjį mokiniai, jų tėvai, pedagogai dalyvavo projektinėje veikloje "Žolynų pynė 100-mečio Lietuvai". Visi rinko ir džiovino įvairius augalus, kuriuos ir naudojome verbai rišti", – pasakojo J.Drumstienė.

Prieš porą metų rekordo siekusios Panevėžio pataisos namų gyventojos į šalies rekordų knygą nepateko, nes jų surišta 11,77 m. aukščio verba nebuvo ganėtinai tvirta – neatlaikė kotas, dalis verbos išlūžo. Po šios nesėkmės iki šio penktadienio aukščiausia Lietuvos verba oficialiai buvo 11,4 m aukščio, apie 95 cm apimties, sukurta ant alksninio koto Ramunės Kazokienės iš Juodaičių kaimo, esančio Jurbarko rajone. 2016 m. Verbų sekmadienį ši verba puošė kaimo bažnyčią.

Kauno specialioji mokykla – tai gimnazijos tipo švietimo ir ugdymo įstaiga, skirta judesio ir padėties sutrikimų turintiems mokiniams.

LRT RADIJO kalbinti žmonės sakė, kad tai gamtos atbudimo šventė laukiant Velykų. Jie verbas eina šventinti, nes svarbu laikytis tradicijų.

Daugelyje katalikiškų šalių Verbų sekmadienis vadinamas Palmių sekmadieniu, kai, prisimenant Biblinius laikus, šventinamos palmių šakelės.

Lietuvoje nuo senų laikų į bažnyčias nešamos ir šventinamos verbos iš kadagių, tačiau Vilniaus krašte jos rišamos iš džiovintų augalų.

Senoliai tikėjo, kad, jei bažnyčioje pašventinta verba išplaksi artimuosius, visus metus jie bus sveiki ir darbingi.

Nuo pat ankstaus sekmadienio ryto verbomis nešini uostamiesčio tikintieji traukia į bažnyčias. Prie gausiau lankomų šventovių netgi susidarė spūstys. Kaip įprasta, bažnyčių prieigose įsikūrė ir kadagių šakelėmis, ryškiaspalvėmis verbomis bei saldainiais prekiaujantieji. Prieš Didžiąją savaitę pintomis verbomis ar žaliuojančiomis kadagio šakelėmis Mišiose minimas Jėzaus įžengimas į Jeruzalę ir jo kančios.

Didžiausia minia klaipėdiečių į miesto bažnyčias plūstelėjo 10 val. pamaldoms. Prie didžiųjų miesto bažnyčių netgi susidarė automobilių spūstys, tačiau giedrą sekmadienio rytą tai klaipėdiečiams nuotaikos nesugadino.

Kaip įprasta, Mišiose gyventojai klausėsi Evangelijoje aprašytos Kristaus kančios, o vėliau kunigai šventino gyventojų atsineštas verbas.

Verbų sekmadienį pašventinta verba, tikima, saugo namus nuo įvairių negandų, todėl net ir sudžiūvusios verbos išmesti nevalia.

Šiemet neretas klaipėdietis tradicinį Verbų sekmadienio atributą iš kadagio šakelių, džiovintų gėlių, įvairiaspalvių kaspinėlių bei kitų akcentų sukūrė pats.

Šiemet už kadagio šakelę prekiautojai prašė nuo pusės iki 1 euro. Kai kurie šį verbos akcentą „atidavė“ ir už simbolinę auką – tiek, kiek žmogus gali.

Verbų sekmadienį prasideda Didžioji savaitė – Kristaus kančios ir atminimo dienos.

Prasidėjus paskutinei savaitei prieš Velykas katalikai pasninkauja, vengia barnių, pavydo, laikosi rimties.

Šią savaitę priprasta iš bažnyčios parsinešti šventinto vandens, susitvarkyti buitį, o iki šeštadienio popietės – pabaigti visus sunkiausius darbus.

Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje vanduo bus šventinamas pirmadienio vakarą. Šventinto vandens gyventojai galės gauti tik po vakaro Mišių ir visą didžiąją savaitę.

Visą šią savaitę Klaipėdos bažnyčiose bus klausoma išpažinčių, ruošiamasi Kristaus prisikėlimui, adoruojama.

Didįjį penktadienį uostamiesčio tikintieji kviečiami dalyvauti maldingoje procesijoje ir apmąstyti Jėzaus Kristaus nueitą Kryžiaus Kelią.

Kovo 25 d. Kryžiaus Kelio apmąstymas prasidės 18 val. Kristaus Karaliaus bažnyčioje (Bokštų g. 10), o baigsis Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje (Rumpiškės g. 6).