Dieniniai koncertai – dovana festivalio lankytojams

„Vilnius Mama Jazz“ aktyviai puoselėja Lietuvos džiazo kultūrą ir prisideda prie jos sklaidos užsienyje. Nuo 2016 m. vykstančios „Džiazo vitrinos“ (Showcase Stage) platformoje pasirodo žinomi šalies džiazo kolektyvai ir talentingiausi atlikėjai, kurie ne tik džiugina klausytojus, bet kartu turi galimybę prisistatyti užsienio džiazo festivalių prodiuseriams ir organizatoriams, klubų ir agentūrų atstovams, muzikos kritikams ir žurnalistams. Savaitgalį, gegužės 25–26 d., LNDT Mažojoje salėje koncertuos trys dešimtys ryškių ir originalių muzikantų.

Džiazo orkestras „Vilnius JJAZZ Ensemble”, vadovajaujamas Jievario Jasinskio, festivalyje pristatys XXI a. technologijų ir avangardinio muzikalumo derinį – ketvirtąjį, vos prieš kelis mėnesius pasirodžiusį, albumą „RAVENJAZZ“. Kūriniais iš savo naujausio albumo „Duo“ dalinsis ir duetas „CinAmono“ – įrašas balansuoja tarp modernaus džiazo stilių, praturtintų subtiliu moterišku balsu, gausia poezijos doze ir improvizacijomis.

Jaunatvišką energiją spinduliuos trio „Duck Saved Jones“, kurio kūrybinis požiūris į modernų džiazą, hiphopą, elektroniką ir fusion kvies klausytojus leistis į unikalią muzikinę kelionę. Inovatyviai ir galingai skambės jaunų improvizacinės muzikos profesionalų kvartetas „Kang Bang“.

Grupė „TwoFaceTide“, gimusi iš nuoširdžios draugystės Martynui Šerpyčiui ir Bertramui Kvistui Lynggaardui studijuojant Danijos nacionalinėje muzikos konservatorijoje, sujungia skirtingus kultūrinius kontekstus ir eksperimentuoja kurdami originalią muziką.

Psichodeliniais garsais dieninių koncertų lankytojus užburs elektroakustinės muzikos trio „lazy diamond's underground“, savo kūryboje suliejantys dark jazz, neo soul, ambient, rap, tribal ir kitų stilių elementus bei vokalines-instrumentines improvizacijas.

Tradicinio džiazo trio – pianino, kontraboso ir būgnų – atstovai „No Name Jazz Fellas“ ne tik kuria gilią, prasmingą muziką, bet ir kelia naujus klausimus apie jos vaidmenį šiandieninėje visuomenėje ir kultūroje.

Mažosios salės lankytojų širdis virpins džiazo ir šiuolaikinės muzikos gitaristo bei kompozitoriaus Mindaugo Stumbro kūriniai. Jo vadovaujamas kvartetas kuria įvairiapusį ir įtaigų skambesį, kurį formuoja įvairios muzikinės tradicijos ir stiliai.

Dieninių koncertų programoje – ir du solo projektai. Dmitrijus Golovanovas – vienas ryškiausių ir aktyviausių Lietuvos džiazo pianistų, išleidęs daugiau nei penkiolika albumų, iš kurių septyni – autoriniai. Jis atsiskleidžia kaip gilus kūrėjas, naudojantis akustinio garso samplavimo ir perdirbimo realiu laiku techniką, taip sukurdamas užburiantį, beveik magišką muzikos pasaulį. Nikita Kiriuchinas eksperimentuoja atsispirdamas nuo elektroninės muzikos tradicijų, tyrinėja gyvos elektroninės muzikos galimybes naudodamas sintezatorius, būgnų mašinas, sekvenserius, samplerius ir kitus elektr(on)inius instrumentus.

Festivalyje svečiuosis žinomiausių džiazo klubų ir didžiausių festivalių atstovai

„Vilnius Mama Jazz“ dieniniuose koncertuose šalies atlikėjai turės galimybę prisistatyti kviestiniams džiazo industrijos atstovams iš vienuolikos šalių. Festivalyje užsimezga naujos pažintys, „Džiazo vitrinoje“ pasirodę muzikantai dažnai kviečiami koncertuoti pasaulinio garso užsienio festivaliuose ir klubuose.

Šiais metais organizatorių kvietimu festivalyje svečiuosis „Jonköping Jazz Club“, „JAZZ9TUS“, „G-Livelab“, įsikūrusių Helsinkyje ir Tamperėje, klubų vadovai ir atstovai iš „Opus Jazz Club“ bei „Fondazione Musica per Roma“.

Organizatoriai džiaugiasi Amsterdamo „Bimhuis“ koncertų salės, organizuojančios 300 koncertų per metus, „North Sea Festival“ (Roterdamas) ir vieno žinomiausių džiazo klubų Pietų Vokietijoje „Jazzclub Unterfahrt“ programų direktorių atvykimu. Ekspertų sąraše – festivalių „Umea Jazz Festival“, „Jazzkaar“ meno vadovai, didžiausio džiazo industrijai skirto renginio Europoje „jazzahead!“ (Brėmenas) patarėjas. „Džiazo vitrinos“ koncertus taip pat stebės ir Lietuvos festivalių „Šiauliai Jazz“ ir „Nida Jazz Maratonas“ organizatoriai ir šių metų festivalio Mentorystės programos partnerio „Alytus Jazz“ rengėjai.

Į festivalį jau ne pirmą kartą sugrįžta žurnalistas Johnas Sharpe, publikuojantis festivalio „Vilnius Mama Jazz“ apžvalgas „All About Jazz“, taip pat atvyksta žurnalistai iš „Jazz in Europe“, „Donos Kulturalny“.

Festivalis – tai daugiau nei muzika

Džiazo šventės atmosferą kurs daugybė įdomių, visiems atvirų veiklų. Keturias dienas LNDT fojė šurmuliuos muzikos mugė, veiks festivalio paštas ir privataus meno fondo „Noewe Foundation“ kuruojama Rūtos Jusionytės paroda bei festivalio fotografijų paroda „Retrospektyva 2002–2023“, kurios autorius fotografas Dainius Labutis.

Besidomintys muzikinėmis aktualijomis gegužės 24 d. 11 val. kviečiami dalyvauti tarptautinėje konferencijoje, kurios moderatoriai Julijus Grickevičius, Ramūnas Zilnys ir Donatas Puslys su festivalyje dalyvaujančiais ekspertais gvildens muzikos industrijai aktualias temas. Vyks pokalbis su didžiausio pasaulyje uždarose patalpose vykstančio festivalio „North Sea Jazz Festival“ programų direktoriumi Franku Bolderiu.

Į „Vilnius Mama Jazz“ atvyksta ir „Berklee Campus Valencia“ direktorė Simone Pilon bei dėstytoja Viktorija Pilatovic, kurios Lietuvos muzikantams pristatys įvairių profilių muzikos

studijų galimybes Ispanijoje, pirmojoje garsiojo Berklio muzikos koledžo švietimo įstaigoje, įsteigtoje už Bostono ribų.

Susitikimai su džiazo meistrais ir autografų dalybos – neatskiriama festivalio dalis. Penktadienio vakarą prieš savo pasirodymą LNDT Naujojoje salėje, su festivalio lankytojais bendraus japonų pianistė ir kompozitorė Satoko Fujii, „Jones Jones“ nariai Markas Dresseris, Larry Ochsas ir Vladimiras Tarasovas, o šeštadienį 18 val. – knygos apie Petrą Vyšniauską „Vyšnia džiazo sode“ pristatymas (aut. Vygantas Švoba).

Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.

„Lietuvos džiazo scenos legendą, būgnininką V. Tarasovą drąsiai galime vadinti ištikimu „Vilnius Mama Jazz“ draugu. Nuo pat festivalio starto jis daug prisidėjo prie šio renginio istorijos – patarimais, sklaida, pažintimis ir, žinoma, ne vienu įspūdingu koncertu. Džiaugiamės šįmet galėdami vėl jį pakviesti į sceną – ir šįkart jau su dar vienu titulu, kurių šis muzikantas turi daugybę. V. Tarasovas paskelbtas pirmuoju „Vilnius Mama Jazz“ ambasadoriumi – ir tai garbė pirmiausia mums“, – pasakojo festivalio organizatorė Judita Bartoševičienė.

Improvizuotos muzikos ugnikalnis

Lietuvos džiazo klausytojams tikriausiai jau nereikėtų pristatinėti V. Tarasovo. Tai legendinio, Nacionaline kultūros ir meno premija apdovanoto trio (kuriame grojo su Viačeslavu Ganelinu ir Vladimiru Čekasinu) narys, muzikos teatro pasirodymams autorius ir atlikėjas, dailininkas ir knygų autorius, kurio grojimą JAV leidinys „Wall Street Journal“ apibūdino taip: „Reto subtilumo būgnininkas, kuris prie instrumentų liečiasi su jausmingu malonumu“.

Svarbi V. Tarasovo kūrybos dalis – muzika kino filmams, spektakliams ir orkestrams. Būgnininkas daug metų bendradarbiavo su Lietuvos simfoniniu orkestru, taip pat su simfoniniais, kameriniais ir džiazo orkestrais Lietuvoje, Europoje ir JAV.

Nuo Vilniaus iki Naujojo Orleano – V. Tarasovo būgnai skambėjo visur, kur yra džiazo eksperimentų pasiilgusių ausų. Rengė bendrus projektus su tokiais garsiais muzikantais ir menininkais kaip Andrew Cyrille'as, „The Rova Saxophone Quartet“, 2022 metais festivalyje „Vilnius Mama Jazz“ viešėjusiu Anthony Braxtonu, Lauren Newtonu, Didier Petit ir kitais.

Daugiau nei šimtą albumų įrašęs V. Tarasovas vienas pirmųjų Europoje pradėjo groti solines mušamųjų instrumentų programas ir laikomas vienu iš tų, kurie ženkliai prisidėjo prie eksperimentinio ir avangardinio džiazo raidos.

Viena ryškiausių Lietuvos džiazo asmenybių šįkart į festivalį sugrįžta su savo bičiuliais. Šiame trio nėra lyderių – tik spontaniški, stichiški, jaudinantys, meditatyvūs trijų muzikalių širdžių tyrinėjimai.

Kontrabosininkas M. Dresseris – kompozitorius, pedagogas, tarpdisciplininių meno projektų dalyvis, profesionaliai muzikuojantis nuo 1972-ųjų. Jo atlikimo technika aprašyta knygose, o grojimas skamba daugiau nei šimte albumų, iš kurių per trisdešimt jis įrašė kaip įvairių sudėčių kolektyvų lyderis.

Vienas svarbių M. Dresserio karjeros etapų susijęs su žymiu JAV džiazo ir avangardo instrumentininku bei kompozitoriumi Anthony Braxtonu – kaip jo grupių narys M. Dresseris įrašė ne vieną albumą. Kontrabosininkas grojo ir su Johnu Zornu, Ray Andersonu, Timu Berne'u ir kitais džiazo bei improvizacinės muzikos sunkiasvoriais, yra vienas garsaus styginių trio „Arcado“ įkūrėjų, buvo nominuotas „Grammy“ apdovanojimui, sukūrė muzikos nebyliojo kino šedevrams „Andalūzijos šuo“ ir „Daktaro Kaligario kabinetas“, parašė daugybę specialių kūrinių.

L. Ochsas – vienas prieš keturis dešimtmečius debiutavusio kvarteto „Rova Saxophone Quartet“ įkūrėjų. Šis tokių skirtingų kūrėjų, kaip Johnas Cage'as ir Johnas Coltrane'as, įkvėptas kolektyvas tapo viena svarbiausių avangardinio džiazo grupių pasaulyje.

Dar 1978-aisiais leidyklą „Metalanguage Records“ įkūrusio saksofonininko kelią žymi daugybė įvairių ir spalvingų darbų – nuo projektų su britų eksperimentuotoju Fredu Frithu (grupėje „Maybe Monday“) ar vokalinio džiazo legenda Peggy Lee iki grupės „Kihnoua“, įkurtos su korėjiečių dainininke Dohee Lee. Jis taip pat grojo su Johnu Zornu, „Kronos Quartet“, Steve'u Lacy, Anthony Braxtonu, grupės „Wilco“ gitaristu Nelsu Cline'u. Žiūrint į L. Ochso įrašytų albumų sąrašą, atrodo, kad šio muzikanto telefonų knygelė tikriausiai atrodo kaip avangardo ir džiazo ryškiausių vardų enciklopedija.

Tai bus vakaras, kurio neįmanoma pakartoti

Pritrenkiantys „Jones Jones“ muzikiniai dialogai įrašyti ir albume „We All Feel The Same Way“, o 2018 m. koncerto Kalifornijoje įrašas pasirodė albume „A Jones In Time Saves Nine“, kurį išleido džiazo ir avangardo pasaulyje pagarsėjusi Lietuvos leidykla „No Business Records“.

Nuo pirmojo pasirodymo 2006 m. San Fransiske buvo aišku, kad „Jones Jones“ – ypatinga grupė. Jie nekoncertuoja dažnai – trio narių dienotvarkės kupinos projektų ir sumanymų, todėl kiekvieną jų pasirodymą galima laikyti išskirtine galimybe.

Gegužės 24 d. 19 val. LNDT Naujojoje salėje taip pat koncertuos „Satoko Fujii Tokyo Trio“ – vienas kito impulsą akimirksniu pajuntanti trijulė, pasižyminti aistra muzikiniams nuotykiams. Prieš šio penktadienio vakaro koncertą teatro foje festivalio lankytojai kviečiami į susitikimą su „Jones Jones“ nariais ir viena kūrybingiausių bei originaliausių šių dienų džiazo figūrų Satoko Fujii. Ir nestebina, jog šių džiazo grandų keliai jau buvo susitikę: viename iš improvizuotos muzikos ansamblių, kuriam vadovavo japonų pianistė ir kompozitorė, grojo ir M. Dresseris.

Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.

Festivalio „Vilnius Mama Jazz“ atidarymo koncerte skambės jaunas, aštrus, novatoriškas, bet nepamirštantis savo šaknų ansamblis „seed.“ ir trio „Ill Considered“, atvyksantys pademonstruoti, kokia spalvinga ir neįtikėtinai stipri yra šių dienų Londono scena.

„seed.“ − naujosios bangos džiazas

Kolektyvas jungia 60-ųjų klasiką su maištinga jaunatve, Vakarų Afrikos ir Karibų jūros regionų muzikos šaknis su futuristiniais garsovaizdžiais, miesto šurmulio pajautimus su šimtmečius menančia Juodosios Anglijos istorija. Grupės „seed.“, anksčiau žinomos kaip „Seed Ensemble“, atliekamas džiazas kviečia bendruomenę susitelkti tarpusavyje ir prisiminti, kad šis žanras yra skirtas ne elitistams, o žmonėms, kuriuos jungia viena mintis, viena idėja ir viena patirtis.

Alto saksofonininkė ir aranžuotoja Cassie Kinoshi, baigusi kompozicijos studijas „Trinity Laban“ muzikos ir šokio konservatorijoje, yra ne tik „seed.“ lyderė, tačiau ir šiuolaikinio šokio, kino, vizualiųjų menų ir teatro kompozitorė. Jos kūriniai skamba „Park Avenue Armory“ kultūros centre Niujorke, Londono nacionaliniame teatre, „Globe“ teatre, „Ballet Boyz“ baleto trupės pasirodymuose ir Londono „Southbank“ menų centre. C. Kinoshi kūrinius skambina tokie orkestrai ir ansambliai kaip Londono simfoninis orkestras, „London Simfonietta“, Londono šiuolaikinis orkestras, orkestras „Manchester Camerata“.

Cassie labai domisi audiovizualine sritimi, instaliacijomis ir kombinuotų žanrų ansamblių atlikimu. Visgi svarbiausias kūrėjos, kuri 2012 m. tapo „BBC Young Composer of the Year Award“ finalininke, projektas yra grupė „seed.“, leidžianti menininkei save išreikšti ne tik muzikaliai, tačiau ir išsakyti savo poziciją šiandienos aktualijų fone. O šioje misijoje jai padeda ne vienas talentingas muzikantas.

Gausiausias, dešimties narių, kolektyvas šių metų festivalio scenoje

Neabejotinai „seed.“ centras yra C. Kinoshi, kurios skausmo ir džiaugsmo kupinas saksofonas veda šį gausų talentų kolektyvą į priekį. Saksofonininkas Deji Ijishakinas, savo asmeninėje kūryboje jungiantis džiazo ir drill muziką, teigia į muziką žiūrintis, kaip į mokslinį eksperimentą, gitaristė Shirley Tetteh yra dalinusis sceną su tokiais atlikėjais Moses Boydas, Gary Crosby, Nathaniel Facey ir kitais, trombonininkui Joe Bristow teko groti su tokiais kolektyvais kaip „Black Midi“, „Balimaya Project“ ar Londono simfoniniu orkestru, o klavišininkas Deschanelis Gordonas 2020 m. laimėjo „BBC Young Jazz Musician“ apdovanojimą. Grupės dalimi taip pat yra tubistė Hanna Mbuya, savo kūryboje atrandanti tūbą per elektroninės bei hiphopo muzikos prizmę, būgnininkas Patrickas Boyle, teigiantis, kad šiuolaikinis būgnininkas yra tiek aktualus, kiek sugeba autentiškai ir individualiai replikuoti kitus žanrus, bosistas Rio Kai bei trombonininkai Josephas Otis ir Jackas Banjo Courtney.

Ne be reikalo „seed.“ debiutiniame leidinyje „Driftglass“ įrašytas kūrinys „Afronaut“ (feat. XANA), 2018 m. pelnė „Ivors Academy“ apdovanojimą (anksčiau vadintą BASCA, Didžiosios Britanijos kompozitorių apdovanojimu) už džiazo kompoziciją dideliam ansambliui, o pats albumas 2019 m. buvo nominuotas prestižiniam „Mercury Prize“.

„Dalis „seed.“ muzikos yra nerekonstruotas afrobitas, kuriam neįmanoma atsispirti. Tačiau „Driftglass“ tapo daug didesnį paveikslą. Kinoshi darbas yra paremtas tuo, kas vyko praeityje ir kas vyksta dabar, tačiau iš esmės albumas yra apie ją pačią. Tai – ir džiaugsmas, ir skausmas“, – kalbėdamas apie įrašą konstatavo „All About Jazz“ apžvalgininkas Chris May.

Pilna gyvybės, protesto, istorinės atminties ir vilties, šios grupės muzika įkvėpia siekti daugiau kasdienoje, kuri kartais gali pasirodyti pilka ir nuobodi.

„Ill Considered“ − vienas karščiausių Londono reiškinių

Temzės upės skrodžiamoje Jungtinės Karalystės sostinėje verda beprotiškas džiazo katilas, o jame plaukioja aibės drąsių ir velniškai talentingų kūrėjų, diktuojančių džiazo madas visam pasauliui. Vienas tokių – tarp improvizacijos, džiazo, elektronikos ir world muzikos laviruojantys „Ill Considered“.

Kolektyvo kūrybinis stuburas – improvizacija ir mėgavimasis esamuoju momentu. „Ill Considered“ albumuose, kurių per kelerius metus buvo išleista daugiau nei dešimt, ir koncertuose neskamba kruopščiai iki detalių apgalvotos kompozicijos. Muzikantai nuolat neria į garsą, tikėdamiesi ne išpildyti iš anksto pasiruoštą planą, bet veikiau atrasti naujų kūrybinių kampų bei nustebinti ne tik save, bet ir klausytojus. Tai visiškai atspindi kolektyvo pavadinimą, kuris anglų kalboje naudojamas nusakyti neapgalvotam veiksmui.

„Ill Considered“ susikūrė 2017 m. kai būgnininkui, prodiuseriui ir garso inžinieriui Emre Ramazanoglu, praleidžiančiam daugybę laiko už kadro, t. y. muzikos studijoje plušant su tokiais grandais kaip „Oasis“ lyderis Noelis Gallagheris, pop žvaigždė Katie Melua ar ambientinės muzikos klasikas Brianas Eno, toptelėjo mintis, jog atėjo metas atsipūsti ir sukalti kažką artimo širdžiai. Londono katile sutikęs porą tokių sielos draugų − saksofonininką, klarnetistą ir taipogi muzikos prodiuserį Idrisą Rahmaną bei bosistą Leoną Brichardą − Emrė nepraleido šanso kartu padžeminti. Pirmasis improvizuotas pasigrojimas vos per 24 valandas tapo pirmuoju kolektyvo albumu, išleistu su jų pačių šiai progai įkurtu prekės ženklu. Netrukus kolektyvas tapo itin pageidaujamu daug girdėjusių ir mačiusių londoniečių rateliuose, o neužilgo išplaukė ir už Britų salyno ribų.

Skambesys, peržengiantis britišką tradiciją

Airės ir indo šeimoje gimęs I. Rahmanas ir turkiškos kilmės E. Ramazanoglu su savimi nešasi solidų kraitį ne vakarietiškos muzikos lobyno. Be to, su grupe dažnai groja indų kilmės Vakarų Afrikoje gimęs perkusininkas Satinas Singhas, taip pat naujausiuose įrašuose kolektyvui talkino tūbistas Theonas Crossas, saksofonininkas Ahnanse, perkusininkas Sarathy Korwaras ir kt. Pagrindinio bosisto pareigas kolektyve eina Lirano Donino, grojantis gerai žinomame britų modernaus džiazo kolektyve „Led Bib“. Toks platus nuolatinių „Ill Considered“ narių bei jų bičiulių įtakų spektras sukuria išskirtinio grūvo kupiną improvizaciją, kurioje organiškai apsijungia džiazas, elektroninė muzika, afrobitas, fankas bei Artimųjų Rytų ir Indijos muzikinis palikimas.

Grupė taipogi pasižymi išskirtiniu albumų dizainu. Kiekvienas jų albumo viršelis – tai nuosaikaus kolorito abstraktaus meno kūrinys, už kurį atsakingas dailininkas Vincentas de Boeras, tapęs neatsiejama „Ill Considered“ dalimi. Jo darbuose vyraujančtis puošniai žaismingo „art nouveau” ir funkcionalistiškai griežtoko „art deco” architektūros krypčių mišinys neįtikėtinai gerai perteikia „Ill Considered“ albumų turinį, kuriam būdinga meistriškai išlaikyta dermė tarp jausmo ir proto, tarp improvizacijos ir struktūros.

Londono scenos fenomenas į „Vilnius Mama Jazz“ atvyks išleidęs naują kolektyvo albumą

„Precipice“. Ar festivalyje išgirsime naujausias kompozicijas? Vargu bau. „Ill Considered“ niekada negroja to, ką jau sugrojo.

Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.

Du muzikos grynuoliai, duete prisistatantys tiesiog vardais, yra vadinami „draugiškiausiais Londono džiazo revoliucionieriais“. Ir tai visiškai pagrįstas apibūdinimas – duetas „Binker & Moses“ kiekvienu savo albumu peržengia naujus kūrybingumo barjerus ir yra itin gerbiami tiek kitų muzikantų, tiek melomanų toli už britų salų ribų.

„Turint omenyje, kad per pastaruosius keliolika metų britų muzikantai vis dažniau Europoje diktuoja džiazo madas ir kryptis, šis koncertas mūsų festivalio programoje atrodo ypač aktualus. Šįmet bendros karjeros dešimtmetį minintis Binkerio ir Moseso duetas gali pasigirti ne viena pasiekta aukštuma. Tiek džiugios intrigos, laukiant pasirodymo, „Vilnius Mama Jazz“ istorijoje dar nebuvo. O intriga atsiskleis tik koncerto vakarą“, – džiaugėsi festivalio organizatorė Judita Bartoševičienė.

Saksofonininkas Binkeris Goldingas ir būgnininkas Mosesas Boydas atspindi šių dienų muzikinę filosofiją. Jie tvirtai neprisirakina prie vieno žanro – abiejų muzikantų kūryba nardo plačiuose vandenyse, nuo džiazo iki repo ir elektroninių garsų. Jie – tarsi keliautojai, turintys žemėlapį ir planą, tačiau niekada nebijantys pasukti apsidairyti į šalį, jei vaizdas pro automobilio langą pasirodo pakankamai intriguojantis.

Binker and Moses. D. Medhurst nuotr.

Abu dueto muzikantai – sėkmingi kartu ir atskirai

Binkerio ir Moseso muzikinės patirtys – tam tikra prasme panašios. Abu jie (skirtingu metu) grojo grupėje „Tomorrow‘s Warriors“, laikomoje naujų britų muzikos talentų kalve ir inkubatoriumi.

Binkeris Goldingas, 2020-aisiais pelnęs „Jazz FM“ metų instrumentalisto apdovanojimą, išsiskiria vizitine kortele tapusiu charakteringu, energingu ir įtaigiu tenoro garsu. „Ar Binkeris Goldingas yra naujasis Sonny Rollinsas? Naujasis Coltrane? Ar abu?“, – iškalbingai klausė britų muzikos žurnalas MOJO. Saksofonininkas yra išleidęs du solo albumus, vadovauja savo kvartetui ir bendradarbiauja su tokiais žinomais vardais kaip britų džiazo ir soulo dainininkė Zara McFarlane, „Bombay Bicycle Club“ grupės lyderis Mr. Jukes ir daugeliu kitų.

Binker and Moses. D. Medhurst nuotr.

Mosesas Boydas yra grupės „Exodus“ lyderis, įrašų leidėjas, didžėjus, prodiuseris, radijo laidų vedėjas, bendradarbiavęs su įspūdingu ne tik džiazo, bet ir kitų žanrų žvaigždynu – nuo dainininkės Beyonce ir reperės Little Simz iki elektroninės muzikos vizionierių Floating Points ir Four Tet. Muzikanto albumas „Dark Matter“ 2020-aisiais buvo nominuotas prestižiniam „Mercury Prize“ apdovanojimui, teikiamam už geriausią metų britų ir airių muzikantų albumą – šalia tokių žvaigždžių kaip Dua Lipa, Stormzy ir Michaelas Kiwanuka.

Šių dienų britų džiazo lyderiai

Keturi šių muzikantų išleisti albumai nusipelnė švytinčių kritikų recenzijų, dueto kolekcijoje – MOBO ir „Jazz FM“ apdovanojimai (taip pat – ir geriausių britų džiazo atlikėjų titulas, kurį šie muzikantai pelnė dar 2016 m.).

Puikūs pasiekimai duetui, susipažinusiam gana komiškomis aplinkybėmis repetuojant (šiandien jau anapilin iškeliavusio) JAV trimitininko Abramo Wilsono koncertui, kuris turėjo vykti Slovakijos mieste Bratislavoje. Mosesas, kuriam tuo metu tebuvo šešiolika, į šią grupę pateko paskutinę akimirką – kai turėjęs groti būgnininkas atsidūrė kalėjime. Tačiau galiausiai M. Boydas į koncertą neišvyko – kažkas gastrolių komandoje pamiršo pakeisti pavardę ant lėktuvo bilieto.

Tokioje keistoje situacijoje gimusi pažintis po kelerių metų virto bendru muzikiniu polėkiu, kuris jau nuo pirmų įrašų nustebino net ir visko girdėjusius džiazo klausytojus. Pirmajame albume „Dem Ones“ (2015 m.) duetas eksperimentavo su džiazo ir graimo (britiška repo atmaina) samplaika. Antrajame, „Journey To The Mountain Of Forever“ (2017 m.) – su pasakomis dvelkiančiais siužetais.

Iki šiol naujausias grupės darbas „Feeding The Machine“ (2022 m.) buvo įrašytas legendinio roko dainininko Peterio Gabrielio studijoje „Real World“, prisijungus elektroninės muzikos kūrėjui Maxui Luthertui. Džiazas, minimalizmas, ambientiniai garsai, užuominos į rytietiškus ritmus – albumas dar sykį įtvirtino „Binker & Moses“, kaip vienų iš šių dienų britų džiazo lyderių, reputaciją.

Binker and Moses. D. Medhurst nuotr.

Jų muzika rodo kelius, kuriais džiazas gali eiti šiandien ir rytoj, kai jo nevaržo jokie rėmai ir stereotipai.

Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.

Bilietus platina kakava.lt.

Dar neseniai Baltijos šalių muzikantams atrodė, kad durys į dideles tarptautines scenas yra labai sunkiai atveriamos. Laimė, kasmet atsiranda vis daugiau sėkmės istorijų, kurios liudija, jog esame ne mažiau talentingi ir įdomiai mąstantys, nei muzikantai iš šalių, kurių scenos vystymosi nebuvo sukaustę penki sovietinės okupacijos dešimtmečiai.

Šiemet itin džiugu „Vilnius Mama Jazz“ scenoje pasveikinti M. Faust, kuri jau ne vienus metus ryškiai žiba tarptautinėje džiazo arenoje, stebindama savo originaliu kūrybiniu mąstymu ir netradiciniais sprendimais. Su Maria pasikalbėjome apie kūrybą, stiprybę ir įkvėpimus.

– Maria, išgirdus jūsų pavardę, iškart kyla asociacija – Gėtės „Faustas“. Ar dažnai susilaukiate tokių pastebėjimų? Jei skaitėte šį kūrinį – ar pajutote kokių nors sąsajų?

– Ir taip, ir ne. Gal ir keista, bet dauguma žmonių neturi supratimo apie daktaro Fausto istoriją arba apie tai, kas buvo Gėtė. Knyga yra tikras šedevras, o pati istorija – artima ir nesenstanti. Tačiau tuo pačiu man, kaip šiuolaikinei moteriai, kai kurios kitų menininkų ir (arba) kompozitorių versijos yra gana sunkiai priimtinos. Man sunku suprasti kai kuriuos pasirinkimus, kaip vaizduojami Gėtės moterų personažai. Šios moterys yra sudėtingesnės nei naivios ir silpnos. Tai rodo, kaip vyrai mąstė apie moteris, ir, deja, tai nelabai pasikeitė. Fausto istorija ir toliau išlieka ta pati – sukurta vyrų vyrams.

– O kaip dėl Vokiečių krautrock grupės FAUST?

– Jie išmintingai pasirinko pavadinimą.

Organizatorių nuotr. 

– Kas jums svarbiausia kūryboje, muzikoje?

– Manau, kad kiekviena smulkmena yra svarbi, pradedant poreikiu kurti ir baigiant muzikos kūrimo grandinės pabaiga – klausytojais. Man reikia visų tarpinių etapų – intravertiškų ir ekstravertiškų.

Muzikos neįmanoma apibendrinti, jos paskirtis stilistiškai labai skirtinga. Man labiau patinka muzika, kuri kažką manyje paliečia. Priverčia mane pažvelgti į save, žmones, pasaulį ir situacijas kitomis akimis. Šokti yra taip pat svarbu kaip ir mąstyti, tad „pirmenybę teikiu muzikai, kuri išjudina“ yra geresnis būdas pasakyti tai, ką ir norėjau pasakyti.

– Danijoje esate įvertinta gausybe apdovanojimų. Kaip sekėsi įsitvirtinti Danijos muzikos scenoje?

– Niekada nėra lengva būti laisvai samdomu muzikantu, ypač kai pasirenki stilių, vadinamą eksperimentiniu. Nesvajojau apie jokius apdovanojimus, bet tikėjau savo talentu, neleidau kitiems žmonėms nurodinėti, kuo turėčiau būti, ir niekada nepasiduodu.

Vasario mėnesį susilaužiau dešinę ranką – turėjau septyniolika lūžių, sutrupėjo krumpliai, reikėjo operacijos. Praleidau 1 „darbo“ dieną ir surengiau dvidešimt du pasirodymus besinaudodama tik kairiąja ranka. Buvo puiku. Išmokau „ribotumo meno“.

– Ar jautėte kokią nors įtaką to, kad esate kilusi iš nedidelės šalies?

– Esu estė, kilusi iš Saremos salos. Estija turi labai turtingą tradicinės muzikos istoriją. Žinoma, mane paveikė estų liaudies muzika, gamta ir gyvenimas saloje, taip pat ortodoksų choro muzika, kalba ir tikrieji „100 pilkų atspalvių“.

Organizatorių nuotr. 

– Ties kuo dabar dirbate, kokie artimiausi jūsų planai?

– Šią vasarą suplanuota daug koncertų ir trys dideli muzikos rašymo darbai. Po koncerto „Vilnius Mama Jazz“ vyksiu į gastroles su visiškai nauju saksofonų kvartetu „Littorina sax 4tet“ kartu su lietuviu saksofonininku Liudu Mockūnu, Mikko Innanenu ir Fredriku Ljungvistu.

– Ko jūs klausotės laisvalaikiu?

– Priklausomai nuo to, kas vyksta mano gyvenime. Jei man reikia ką nors sukurti, maždaug dvi-tris savaites iki muzikos rašymo laikausi griežtos garso dietos. Kitais atvejais klausausi įvairiausių dalykų, pradedant dreampop ir baigiant Iannis Xenakis. Man reikia visokios muzikos, bet gal tik ne krautroko (juokiasi).

– Koncertuosite festivalyje VILNIUS MAMA JAZZ su projektu „Maria Faust Jazz Catastrophe: 4th mutation“. Kodėl katastrofa? Ko gali tikėtis koncerto klausytojai?

– Pasitelkiu geriausius Danijos muzikantus tam, kad scenoje sukurtume tobulą audrą. Tai bus nepakartojama! Bus emocinga. garsu, tylu, liūdna, linksma, dosnu, pikta, storai, plonai...

Niekam nebus nuobodu, o be viso to – scenoje dar ir labai labai labai gerai atrodysime.

Svečiai iš viso pasaulio

Jau pirmąjį festivalio vakarą išgirsime menininkę, kuri muzikos pasaulyje kūrybingų moterų frontą laiko ne vieną dešimtmetį – festivaliui toną duos gaivališkas danų kompozitorės, grupių lyderės ir perkusininkės Marilyn Mazur solo.

M. Mazur – vardas, muzikos pasaulyje tariamas itin pagarbiai. Ji yra laimėjusi vieną svarbiausių džiazo pasaulio prizų „Jazzpar“, apdovanota Vokietijos džiazo prizu kaip geriausia būgnininkė, išrinkta Švedijos karališkosios menų akademijos nare, o svarbiausias pasaulio džiazo žurnalas „Downbeat“ ne sykį ją rinko geriausia perkusininke.

Organizatorių nuotr. 

Niujorke gimusi ir vėliau persikrausčiusi į Daniją, M. Mazur yra buvusi legendinių Mileso Daviso, Wayne’o Shorterio, Jano Garbareko grupių narė. Tačiau svarbiausia – veržli pačios Marilyn kūryba, kurią patirsime festivalio metu.

Taip pat repertuare – viena ryškiausių savo kartos Norvegijos džiazo žvaigždžių – Beady Belle ir jos suburtos grupės koncertas. Įstabioji ir nenuspėjamoji dainininkė B. Belle – įvairių žanrų ir prasmingos poezijos kokteilį maišanti menininkė, pelniusi didžiulį ne tik publikos, bet ir kolegų susidomėjimą ir pagarbą. Šios išradingos kūrėjos rankose džiazo melodijos gali virsti žavingais elektroninės muzikos piešiniais, staiga įkaisti iki diskotekų ritmų ar tapti nebanaliomis popdainomis.

Beady Belle. / Organizatorių nuotr. 

Džiazo gurmanų ausis džiugins ir Danijoje gyvenančios saksofonininkės ir kompozitorės Marios Faust programa „Jazz Catastrophe: 4th mutation“. M. Faust geriausiai žinoma trečiosios srovės džiazo, šiuolaikinio bigbendo, improvizacinės muzikos ir kitų alternatyvių žanrų srityse. Drąsa ir žanrų maišymu garsėjanti menininkė yra sukėlusi nepaprastų muzikinių bangų, kurios ją ir jos grupes išsiuntė į keliones po koncertų sales ir muzikos festivalius visame pasaulyje.

Maria Faust. / Organizatorių nuotr. 

Dar viena festivalio pažiba – „Tiger Trio“. Tai trys pripažintos menininkės, besimaudančios spontaniško muzikos kūrimo džiaugsme. Visos jos – ryškios laisvo ir improvizacijų kupino džiazo asmenybės. „The New York City Jazz Record“ fleitininkei Nicole Mitchell skyrė šių metų kovo mėnesio viršelį, JAV žurnalas „Downbeat“ ją ne sykį rinko geriausia metų fleitininke, o groti kartu kvietė patys „Art Ensemble Of Chicago“. „Ko gero, išradingiausia fleitininkė per tris džiazo dešimtmečius“, – taip Nicole pristato „The New York Times“. Tuo įsitikins kiekvienas, išgirdęs šią grupę scenoje.

Orkestras iš geriausiųjų

Ryškus „Vilnius Mama Jazz“ akcentas – žymios prancūzų trimitininkės, kompozitorės ir aranžuotojos Airelle Besson programa „TRY!“. Gausybe apdovanojimų įvertinta A. Besson išgarsėjo Europos džiazo scenoje savo virtuoziškumu ir galingu grojimu. Jos išsilavinimas – ir klasikinė, ir džiazo muzika, o didžiausią įtaką jai daro Johannas Sebastianas Bachas ir Keithas Jarrettas. A. Besson 2017 m. Paryžiuje vadovavo šiemet pirmąsyk Lietuvoje pasirodysiančiam Euroradijo džiazo orkestrui.

Airelle Besson. / Organizatorių nuotr.  

„Euroradio Jazz Orchestra“ pasirodymas festivalyje – neeilinis įvykis. Šis orkestras – tarptautinis bigbendas, kaskart buriamas vis kitoje šalyje iš geriausių muzikantų, deleguojamų visuomeninių transliuotojų. 2023 m. pirmą kartą jo būstine tampa Lietuva, o sklandžią orkestro veiklą užtikrina LRT. Į festivalio sceną žengs net aštuoniolika muzikantų iš penkiolikos šalių, o koncertas bus transliuojamas visoje Europoje. Muziką specialiai šiam orkestrui sukūrė Lietuvoje puikiai žinomas kūrėjas ir aranžuotojas Jievaras Jasinskis.

Jievaras Jasinskis./ Organizatorių nuotr. 

Repertuare – ne vien su džiazo vėliava kuriančios grupės. Tikras grynuolis – „Graham Costello STRATA“ koncertas. Škotų būgnininkas ir kompozitorius Grahamas Costello muzikinę karjerą pradėjo kaip savamokslis, dalyvaudamas DIY / indie muzikos scenoje. Jis gastroliavo Jungtinėje Karalystėje ir Europoje su noise ir electro-psych stiliaus grupėmis, o vėliau studijavo džiazą Škotijos karališkojoje konservatorijoje, kurią baigė su pagyrimu. Jo grupė „Graham Costello STRATA“ kuria hipnotizuojančią ir galingą minimalistinę muziką, kurią dienraštis „The National“ apibūdino kaip „meteoritą scenoje ir už jos ribų“, o paties Grahamo muzikos skambesys varijuoja nuo subtilaus ir meditatyvaus ambiento iki kinematografiško postroko.

Baigiamasis festivalio akcentas – pernai „Vilnius Mama Jazz“ ambasadoriaus titulu apdovanoto ilgamečio festivalio bendražygio, legendinio Lietuvos perkusininko Vladimiro Tarasovo koncertas su talentingais scenos partneriais iš Vienos – „Vladimir Tarasov’s Austrian Circle“.

Dieninėje „Vilnius Mama Jazz“ programoje – Lietuvos ir Ukrainos grupių koncertai, kuriuos stebės ne tik lankytojai, bet ir įtakingi kviestiniai užsienio džiazo industrijos atstovai, konferencija, pokalbiai ir susitikimai su džiazo meistrais, autografų dalybos, vinilinių plokštelių ir albumų mainai, daugybė kitų veiklų.

Nėra ko slėpti – dar neseniai Baltijos šalių muzikantams atrodė, kad durys į dideles tarptautines scenas ir plačiuosius muzikos vandenis yra labai sunkiai atveriamos. Laimė, kasmet atsiranda vis daugiau sėkmės istorijų, kurios liudija, jog esame ne mažiau talentingi, veržlūs ir įdomiai mąstantys, nei muzikantai iš šalių, kurių scenos vystymosi nebuvo sukaustę penki sovietinės okupacijos dešimtmečiai.

Šiemet itin džiugu „Vilnius Mama Jazz“ scenoje pasveikinti Marią Faust – saksofonininkę ir kompozitorę iš Estijos, kuri jau ne vienus metus ryškiai žiba tarptautinėje džiazo arenoje, stebindama savo originaliu kūrybiniu mąstymu ir netradiciniais sprendimais. Tai menininkė, kurios kolekcijoje – daugybė svarbių muzikinių apdovanojimų, o jos albumas „MOnuMENT“ pernai JAV leidinio „New York City Jazz Record Magazine“ buvo išrinktas į geriausių metų solinių albumų penketuką.

Modernios, alternatyvios, improvizuotos muzikos žvaigžde laikoma Maria yra įgijusi klasikinį muzikinį išsilavinimą, tačiau, kaip pati pripažįsta, mokydamasi muzikos sovietmečiu nesijautė gerai. „Toje muzikinėje aplinkoje visiškai nebuvo laisvės. Širdis troško kažko kito.“, – yra sakiusi muzikantė.

Organizatorių nuotr. 

Visi aplink grojo svingą, o aš – maršą. Stengiausi būti ištikima sau.

Dar gyvendama Taline, ji susižavėjo džiazu ir improvizacine muzika. Padedama Danijos kultūros instituto, netrukus Maria persikraustė į šią šalį ir įstojo į Pietų Danijos muzikos konservatoriją. Danija atvėrė naujus muzikinius akiračius – talentinga estė greitai įsiliejo į šios šalies muzikinį gyvenimą, nors pritapti prie pasikeitusios muzikinės aplinkos buvo nelengva: „Visi aplink grojo svingą, o aš – maršą. Stengiausi būti ištikima sau.“, – dalijosi Maria.

Dainos, himnai, lopšinės ir laisvoji improvizacija

Marios karjeros proveržiu tapo įstabus albumas „Sacrum Facere“ (lotynų kalba tai reiškia „žmogaus auka“), išleistas 2014-aisiais. Šį įrašą įkvėpė kultūrinė aplinka, kurią Maria matė regione prie Estijos sienos su Rusija. Surinkusi dainas, himnus ir lopšines, jas muzikantė susiejo su klasikine muzika ir laisva improvizacija. Albumas tapo tikra sensacija ir pelnė du Danijos muzikos apdovanojimus – tarp jų ir Metų džiazo kompozitorės.

Šiandien jos kolekcijoje – jau penki Danijos muzikos apdovanojimai, o kiekvienas naujas projektas nustebina muzikos gurmanus. Pavyzdžiui, 2016-aisiais ji į Estiją vyko su danų kompozitore ir dainininke Kira Skov. Ten bendražygės rado vietą, kurioje laikas atrodė sustingęs. Senoje apleistoje cerkvėje jos įrašė albumą „In The Beginning“ – su choru ir didele muzikantų grupe. Danijos muzikos apdovanojimuose šis įrašas buvo paskelbtas Metų vokalinio džiazo albumu, o šalies laikraštis „Berlingske“ jį pavadino „unikalaus, švento grožio darbu“. Ne mažiau vertas dėmesio yra ir jos projektas „Machina“ – jame tradicinės muzikos formos susilieja su improvizacija, džiazu ir įrašytais aplinkos garsais.

Estijoje ši muzikantė – šalies scenos pasididžiavimas ir ambasadorė, plačiai ir toli skleidžianti žinią apie nedidelės kūrybingos šalies potencialą. Juolab kad jos kūryboje dažnai figūruoja užuominos į sudėtingą gimtosios šalies istoriją. Estijos muzikos apdovanojimuose Metų džiazo muzikante (2016 m.), Metų džiazo kompozitore (2019 m.) ir Metų džiazo albumo autore (2021 m.) yra laukiama viso pasaulio prestižiniuose renginiuose, nuo „Pori“ džiazo festivalio Suomijoje iki „Jazzahead“ džiazo mugės Vokietijoje.

Organizatorių nuotr. 

Ne tik džiazo gurmanams, bet ir alternatyvaus roko ir eksperimentinės muzikos mėgėjams

Marios Faust muzika domina ne tik džiazo, bet ir kitų muzikos žanrų, taip pat – alternatyvaus roko ir eksperimentinės muzikos renginių klausytojus. Tarp jos bendražygių – visame pasaulyje gerai žinomi prodiuseriai, tokie kaip Johnas Parishas (dirbęs su britų alternatyvos ikona PJ Harvey) ir legendinių Bobo Dylano ir Neilo Youngo įrašus prodiusavęs Markas Howardas.

Viena, dėl ko niekas nesiginčija – Maria Faust scenoje ir įrašuose kalba savo pačios susikurta muzikine kalba, kurioje puikiai gali derėti laisvi saksofono sąskambiai, senovinės giesmės, vėjo garsai ir paukščių čiulbėjimas.

Nagrinėdama savo pačios asmenines patirtis ir kolektyvinę atmintį, Maria Faust kuria jausmų kupiną muziką, kuri pasižymi originalumu ir drąsa. Ir tai svarbiausia, ką reikia žinoti apie šį koncertą. Geras džiazas neįmanomas be drąsos – eiti neįprastu keliu, stebinti ar net paklysti. Ypač – kai kelionė tokia neįprasta ir įdomi, kokią siūlo Marios Faust muzika. Koncerte Vilniuje Maria Faust pasirodys su talentingais scenos partneriais – gitaristu Lars Pilgaard ir Lietuvos melomanams puikiai pažįstamu būgnininku Kresten Osgood.

Tą patį gegužės 26 d. vakarą festivalyje „Vilnius Mama Jazz“ koncertuos ir dar viena grupė, kurios negalime priskirti tik džiazui – tai „Graham Costello STRATA“, atvykstantys iš Jungtinės Karalystės. Galingas škotų būgnininko ir kompozitoriaus Grahamo Costello suburtos grupės skambesys varijuoja nuo subtilaus, meditatyvaus ambient iki kinematografiško postroko, išnaudojant pasikartojančių, įtraukiančių melodijų galią.

„Šiemet publikai dovanosime veržlių, ryškių ir savitą muzikinį braižą turinčių grupių pasirodymus. Programos leitmotyvas – moterys džiaze – skirtingais rakursais skleisis visas keturias festivalio dienas, o atidarymo vakarą girdėsime ne tik įkvepiantį garsios norvegų vokalistės Beady Belle grupės pasirodymą, bet ir Danijos džiazo paveikslą formuojančios kompozitorės, grupių lyderės ir perkusininkės Marilyn Mazur solo“, – sakė festivalio vadovė Judita Bartoševičienė.

Nuolatinis kūrybinis kismas ir laisvė eksperimentuoti

Įstabioji Norvegijos dainininkė Beady Belle – svaigų įvairių žanrų ir prasmingos poezijos kokteilį maišanti menininkė, pelniusi didžiulį ne tik publikos, bet ir kolegų susidomėjimą ir pagarbą.

Lietuvos publika jau turėjo galimybių patirti Beady Belle muzikos grožį gyvai. Pastarąjį sykį – prieš 14 metų, kai dainininkė koncertavo festivalyje „Vilnius Mama Jazz“, o Beady Belle dar buvo ne jos vienos sceninis slapyvardis, o jos suburtos grupės pavadinimas.

Nuo to laiko daug kas pasikeitė – Beady Belle pakeitė savo kūrybos ir karjeros trajektoriją, o pernai išleistu albumu „Nothing But The Truth“ simboliškai paminėjo karjeros dvidešimtmetį. Nepakito viena – nuostabus balsas, aistra ir talentas kurti dainas, skleidžiančias šilumą ir nuostabiai švelnią melancholiją.

Šios išradingos kūrėjos rankose džiazo įkvėptos melodijos gali virsti žavingais elektroninės muzikos piešiniais, staiga įkaisti iki diskotekų ritmų ar tapti popdainomis, kurių niekas neišdrįs pavadinti banaliomis.

Beate S. Lech (toks tikrasis šios dainininkės vardas) su bosininku Marius Reksjø prieš daugiau nei du dešimtmečius susipažino Oslo universitete. Keliuose muzikos projektuose iki tol jėgas jau išbandžiusi Beate tuo metu kaupė idėjas pirmam savo soliniam albumui – paraginta norvegų muzikanto, įrašų leidyklos „Jazzland“ savininko Bugge Wesseltofto (beje, pernai viešėjusio festivalyje „Vilnius Mama Jazz“).

Tačiau pažintis greitai pakeitė planus – bendraminčių pora stačia galva nėrė į pusantrų metų trukusius eksperimentus, kurių rezultatai 2001-aisiais melomanams buvo pristatyti pirmame grupės „Beady Belle“ albume „Home“. Pavadinimas, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia namus. Ne tik todėl, kad albumo atmosfera – itin jauki. Didžioji dalis jame skambančios muzikos buvo sukurta ir įrašyta namų sąlygomis – vos 6 kvadratinių metrų Beate kambaryje.

Pasirodžius plokštelei, dvi jos dainos „Ghosts“ ir „Lose And Win“ išpopuliarėjo visoje Europoje, gandas apie įdomią naują grupę pasklido ir Azijoje bei Australijoje. Du po debiutinio disko sekę albumai, „CEWBEAGAPPIC“ ir „Closer“, vis labiau stebino publiką – kiekviename karjeros etape duetas atskleidė vis naujas savo kūrybos spalvas, nuo elektroninės muzikos iki soulo stiliaus elementų. Muzika tapo vis intymesnė – pristatydama trečiąjį albumą, Beate didžiuodamasi pastebėjo, kad jame įsiklausius galima išgirsti muzikantų kvėpavimą.

Į norvegų grupės sumanymus dėmesį atkreipė ir visame pasaulyje garsūs kolegos. Kai 2005-aisiais grupė koncertavo Londone, komplimentų šiai grupei pažėrė vienas populiariausių šių dienų britų džiazo dainininku Jamie Cullumas. Užsimezgė tvirta draugystė – netrukus norvegai jau „apšildė“ keletą J. Cullumo koncertų, o 2008-aisiais išleistame albume „Belvedere“ Beate su juo įrašė dainą „Intermission Music“.

Grupės žavesiui neatsispyrė ir JAV soulo muzikos žvaigždė India Arie – duodama interviu radijui prisipažino, kad „Beady Belle“ yra jos mėgstamiausia grupė. Paskambinusi padėkoti už komplimentą, Beate netrukus su šia vokaliste susitiko įrašų studijoje – moterys kartu įrašė dainą „Self-fulfilling“.

Įdomu tai, kad šių metų „Vilnius Mama Jazz“ atidarymo viešnia niekada nemėgino kartoti tos pačios sėkmingos formulės. Taip, jos vizitine kortele laikomas soulo, džiazo, r‘n‘b derinys su lengvais elektroninės muzikos potėpiais. Tačiau nuolatinis kūrybos vystymasis ir subtilūs pokyčiai – šios atlikėjos karjeros ženklas. Pavyzdžiui, albume „At Welding Bridge“ galima rasti kantri muzikos atspindžių, o albumo „Cricklewood Broadway“ pagrindu tapo tekstai, įkvėpti žinomos britų rašytojos Zadie Smith knygos „Balti dantys“.

Naujoji Beady Belle era

2015-aisiais nutiko ryškus lūžis – grupė „Beady Belle“ išsiskirstė, šis pavadinimas liko vokalistės sceniniu slapyvardžiu. Kardinalius pokyčius pažymėjo Niujorke įrašytas bene labiausiai „džiazinis“ albumas „On My Own“, kuriame groja pasaulinės džiazo žvaigždės Joshua Redmanas, Gregory Hutchinsonas ir Reubenas Rogersas. Taip prasidėjo naujoji Beady Belle era, kuri ir toliau stebina įdomiais posūkiais. 2018-aisiais ji išleido albumą „Dedication“ – su muzika, akivaizdžiai įkvėpta geriausių soulo ir ritmenbliuzo atlikėjų, nuo Stevie Wonderio ir Arethos Franklin iki Alicios Keys bei Lauryn Hill.

Beady Belle. R. Kongsro nuotr.

Pernai pasirodžiusio naujausio albumo „Nothing But The Truth“ dainas Beady Belle kūrė ir prodiusavo viena. Paradoksalu, bet koronaviruso pandemija tam tikra prasme karjeros jubiliejų mininčią dainininkę privertė sugrįžti prie šaknų – albumas buvo kuriamas namie, kaip ir debiutinis diskas „Home“. Be to, šiame albume į Beady Belle skambesį sugrįžo daugiau elektroninių garsų – neprarandant žavingos šilumos ir žaismingumo, kurių niekada netrūksta jos kūryboje.

Beje, į Vilnių Beady Belle atvyks su muzikantų grupe, kurioje groja ir jos muzikinę istoriją nuo karjeros pradžios daug metų kartu rašęs muzikantas Marius Reksjø. Simboliškas sugrįžimas prie ištakų – tačiau žiūrint į ateitį, kurioje, niekas neabejoja, šios dainininkės laukia dar daug nuostabių muzikinių nuotykių. „Vilnius Mama Jazz“ su Beate S. Lech pasirodys ne tik Marius Reksjø, bet ir klavišininkas Bjarne Gustavsen, perkusininkas Bjørn Sæther bei dar dvi vokalistės – Ingrid Fantoft ir Agnes Andersen.

„Naujausiame albume už nieko nesislepiu. Ir nieko nesmerkiu. Tai tiesiog Beady Belle – sąžininga ir tikra“, – taip dabartinį savo karjeros etapą apibūdino dainininkė.

Švelni, be galo muzikali ir melodinga hipnozė – su tekstais, kuriuose net į kasdienes situacijas gebama pažvelgti giliai ir netikėtu kampu. Tie, kurie jau lankėsi Beady Belle koncertuose, nedvejodami renkasi šią atlikėją išgirsti dar sykį. Tiems, kurie šią atlikėją „Vilnius Mama Jazz“ scenoje gyvai pirmąsyk išgirs šįmet, galima pavydėti šio laukiančio atradimo džiaugsmo.

Bet kuriuo atveju, Beady Belle – artistė, prie kurios vardo galima drąsiai rašyti žodį „išskirtinė“. Muzika, kuri širdyje skambės dar ilgai po to, kai scenoje nutils paskutinės koncerto natos – geresnį pasirinkimą festivalio atidarymui sunkiai galėtume įsivaizduoti.

Gegužės 25 d. festivalio lankytojus džiugins ir Danijos džiazo legenda pagrįstai tituluojamos kompozitorės, grupių lyderės ir perkusininkės Marilyn Mazur solo.

Festivalio atidarymo misija buvo patikėta vienam žymiausių Izraelio scenos atstovų kontrabosininkui Avishai Cohenui. Džiazo scenos brangakmenis Lietuvos publiką nustebino ne tik nauja programa, bet ir naujais scenos partneriais. Šiam kontraboso genijui nepamirštamą koncertą sukurti padėjo pianistas bei kompozitorius Elchinas Shirinovas bei A. Coheno tėvynainė būgnininkė Roni Kaspi. Prestižinio Berklio koledžo studentė pavergė Lietuvos publiką, net sudėtingiausias poliritmines figūras sugrojusi taip lengvai ir su tokiu groove‘u!

Vakar Šiuolaikinio meno centre koncertavo skandinaviško džiazo pažiba, vienas populiariausių kontrabosinininkų pasaulyje – Larsas Danielssonas. Jam talkino buvęs Esbjörn Svensson trio būgnininkas Magnusas Öströmas, roko ir džiazo scenose aktyviai plušantis gitaristas Kristeris Jonssonas bei vienas ryškiausių Prancūzijos viduriniosios kartos pianistų Gregory Privat. Klausytojai, kurie išgirdo L. Danielssoną grojant gyvai, vienu balsu tvirtino, jog mielai dar kartą sugrįžtų į salę, kurioje aidėtų šio švedo rankomis virpinamos kontraboso stygos. Šio kvarteto koncertas Šiuolaikinio meno centro scenoje buvo daugiau nei muzika – tai veikiau sielą apvalanti garsų terapija.

Organizatorių nuotr.

Pirmąją festivalio dieną buvo atidarytos dvi festivalio parodos: bendradarbiaujant su modernaus ir šiuolaikinio meno fondu „Lewben Art Foundation“, festivalio komanda užsukti į „Vilnius Mama Jazz“ pakvietė sniego žmogų. Tai jaunosios kartos menininko Tomo Daukšos skulptūra, gimusi tyrinėjant šį žmonijos fantaziją audrinantį fenomeną. Beje, T. Daukša savo tyrinėjimuose aprašo atvejus, kai norėdami prisivilioti sniego žmogų nuotykių ieškotojai pasitelkdavo klasikinę muziką ar net grupės „Tag Team“ dainą „Whoomp (There It Is)“, tačiau šįkart šį mistinį padarą į Šiuolaikinio meno centrą pakvietė aukščiausios prabos džiazas.

Šalia įspūdingu stotu pasižyminčio sniego žmogaus akis galima paganyti po puikiai fotografijos pasaulyje žinomo Dainiaus Labučio darbus. Vis gilyn į meninę fotografiją neriantis menininkas pristatė festivalio fotografijų parodą „Retrospektyva 2002–2021“, kurioje galima išvysti įdomiausias D. Labučio užfiksuotas „Vilnius Mama Jazz“ akimirkas.

Dar karštus dviejų pirmųjų dienų įspūdžius vejasi trijų ateinančių dienų nenuspėjamos programos. Festivalis „Vilnius Mama Jazz“ žada nustebinti ir pateisinti visus klausytojų lūkesčius. Skamba kaip iššūkis? Per šiuos dvidešimt metų festivalis įrodė – iššūkiai jam ne kliūtis, o stimulas eiti į priekį.

Organizatorių nuotr.

„Vilnius Mama Jazz“ – istorinę atmintį puoselėjantis festivalis, todėl šįmet scenoje lankytojai išvys ne vieną žanro grandą spėjusį tapti festivalio veidu ar netgi talismanu. Vienas jų – nepailstantis pačių netikėčiausių garsinių idėjų sumanytojas bei tikrų tikriausias mūsų šalies džiazo flagmanas Vladimiras Čekasinas, rugsėjo 24 d. į sceną žengsiantis su ilgamečiais bičiuliais: Vytautu Labučiu ir Arvydu Joffe. Kartu šie muzikantai pristatys specialią programą – „Sonata B“.

„Tai bus laisva fantazija JAV kompozitoriaus Samuelio Barberio sonatos fortepijonui motyvais, – pasakoja idėjos sumanytojas V. Čekasinas bei priduria: – A. Joffė gros tiek elektroniniais, tiek akustiniais būgnais, tačiau tradicinės ritmo funkcijos šie instrumentai neatliks. Pagrindinis dėmesys bus sutelktas į melodinę kūrinio pusę. To paties galima tikėtis ir iš V. Labučio, kuris gros ne tik saksofonu, bet ir elektroniniais instrumentais.“

Tiek V. Labutis, tiek A. Joffė praeityje ne kartą grojo su V. Čekasinu. Jų diskografijas puošia bendri įrašai, o biografijas – šilti prisiminimai. Tačiau scenoje jie visuomet pasirodydavo lydimi kitų velniškai talentingų kolegų, o ne kaip savarankiškas trio, todėl „Vilnius Mama Jazz“ suteiks unikalią progą savo akimis išvysti šiuos scenos didžiūnus kartu.

„Vilnius Mama Jazz“ turi savotišką tradiciją – nustebinti publiką kolektyvais, atrodytų, ne visai telpančiais į džiazo rėmus. XX−asis festivalis ne išimtis.

Organizatorių nuotr.

Dėmesio, šeštadienį į „Vilnius Mama Jazz“ atskrenda tikra intriguojančios muzikos kometa – kultinio britų leidinio „The Guardian“ praminta Jungtinės Karalystės scenos supernova Emma-Jean Thackray. Britų multiinstrumentininkė, prodiuserė bei didžėjė atvyksta su bičiulių palyda – būgnininku Dougal‘u Tayloru, pianistu Lyle Bartonu, tūbininku Benu Kelly ir perkusininku Dwayne‘u Kilvingtonu.

Rugsėjo 25 d. kiekvienas melomanas privalo būti Šiuolaikinio meno centre, nes kitos progos pamatyti E.J. Thackray mūsų šalyje, tikėtina, teks laukti labai ilgai. Sparčiai populiarėjanti muzikantė gali tapti sunkiai įkandama nemenkai daliai koncertų organizatorių.

Ypatingą dovaną – mušamųjų instrumentų pagalba prisibelsti į žmogaus širdį – turintis būgnų ir perkusijos meistras Vladimiras Tarasovas XX-ojo „Vilnius Mama Jazz“ festivalio baigiamajame koncerte rugsėjo 26 d. pasirodys su ypatingu kvartetu. Scenoje maestro akomponuos talento ir beprotiškų idėjų nestokojantys bičiuliai – saksofonininkas Vytautas Labutis, kontrabosininkas Eugenijus Kanevičius ir trimitininkas Mindaugas Vadoklis.

Organizatorių nuotr.

Žinant šių muzikantų kūrybinį potencialą bei virtuozišką instrumentų valdymą, prognozuojama, kad festivalio uždarymo koncerte pakils tikrų tikriausias viesulas, nubloškiantis šalin bet kokius kasdienius rūpesčius. Tai bus ausis ir akis prikaustantis pasirodymas.

„Tai bus baigiamasis jubiliejinio festivalio akordas. Ir labai simboliška, kad du dešimtmečius gyvuojančio festivalio programą vainikuos ištikimas mūsų dalyvis. Kiekvienas Maestro pasirodymas scenoje – šventė mūsų klausytojui,“ – kalbėjo festivalio organizatorė Judita Bartoševičienė.

Visi kvarteto nariai – tai individualiai stiprios ir kūrybingos asmenybės, be kurių mūsų regiono muzikos istorijos metraštis būtų kur kas plonesnis ir, neabejotinai, nuobodesnis.

Rugsėjo 24 d. atsiveria dar viena reikšminga „Vilnius Mama Jazz“ festivalio dimensija – nuo 2016 metų organizuojamas projektas – „Showcase Stage“ įgauna vis didesnį pagreitį ir jau turi apčiuopiamos naudos Lietuvos džiazo muzikos plėtrai. „Vitrinos“ scena pristatys šešis ryškiausius, įdomiausius, reprezentatyviausius, pasiruošusius eksportui kolektyvus.

Prieš nuleidžiant jubiliejinio festivalio uždangą, sekmadienį, t. y. rugsėjo 26 d., organizatorių komanda pakvies pasikalbėti. Tradicija tapusioje „Vilnius Mama Jazz Paraštės“ programoje bus bandoma atsakyti į fundamentalų egzistencinį klausimą – kam šiandien dar įdomus džiazas? Atsakymo padės ieškoti LRT Klasikos vadovas bei Lietuvos džiazo federacijos prezidentas Julijus Grickevičius, MIC (Muzikos informacijos centras) direktorė Radvilė Buivydienė, filosofas Viktoras Bachmetjevas ir asociacijos „Metų muzikos apdovanojimai” (MAMA) pirmininkas Martynas Tyla.

Organizatorių nuotr.

Tokią solidžią programą festivalio organizatoriai nebūtų pajėgūs išpildyti vien tik savo jėgomis. Už paramą „Vilnius Mama Jazz“ komanda dėkoja Lietuvos kultūros tarybai ir Vilniaus miesto savivaldybei, be kurių indėlio renginys būtų kuklesnis.

„Showcase Stage“ koncertai, diskusija „Vilnius Mama Jazz Paraštės“ ir festivalio parodos – tai nemokami festivalio renginiai.

Spalvingą ir jokių stiliaus rėmų nevaržomą festivalio programos įvairovę vienija trys esminiai veiksniai: muzikos kokybė, originalumas ir aktualumas – kurių vedinas festivalis žengia į trečią dešimtį.