Seimo narys, buvęs atletas Virgilijus Alekna pakomentavo sūnaus Mykolo pasiektą pasaulio rekordą.

– Tai dabar esate nukarūnuotas, pone, Alekna?  

– Taip, sekmadienį dar buvau Lietuvos rekordininkas disko metime, pirmadienį jau, deja, ne.  

– Ką jūs parašėte sūnui?  

– Pasveikinau, daug nėra ką rašyti, o pirmadienį ryte susiskambinome, pasidžiaugėme tokia svarbia akimirka. Paklausė, kaip aš jaučiuosi. Aš sakiau, Mykolai, netekau Lietuvos rekordo, viskas gerai. Pasaulyje progresas eina į priekį. Žmonės tobulėja, visi įvairūs dalykai tobulėja, sporto metodikos, treniravimosi metodikos tobulėja, kad rezultatai irgi tobulėja.  

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Žiniasklaidoje yra cituojama jūsų SMS žinutė. Sūnui jūs parašėte tik du žodžius: „geras darbas“. Ar taip? 

– O ką ten daugiau rašyti? Pasidžiaugėme, vis tiek jau buvo vėlus laikas, tai norėjosi dar ir pamiegoti, ryte daugiau pakalbėjome. Mykolo paklausiau, kaip tas metimas jautėsi? Sakė, nieko ypatingo, jautėsi, kad geras metimas, dar oro sąlygos galbūt pagerino šiek tiek.  

– Ką jūs turite omenyje?  

– Palankus vėjas turi įtakos disko metimui ir disko skrydžiui. Jeigu vėjas yra iš dešinės arba priešinis vėjas, jis gali daryti įtaką disko skrydžiui keletu metrų. Taip pat ir priešingai – vėjas iš kairės arba iš galo gali pabloginti rezultatą keletu metrų. Taip, kad tai yra svarbi sudedamoji rezultato dalis.

– Oklahomoje, kur ir vyko šios varžybos, stadionas nėra iš šonų dengtas, ar ne?   

– Ten netgi ne stadionas, ten yra daugiau metimų aikštynas, kuriame yra keletas disko metimo sektorių ir priklausomai nuo vėjo krypties, iš kurios pusės vėjas pučia, pasirenkamas disko metimo sektorius. Ir tada sportininkai dalyvauja iš to metimo sektoriaus. Tai ten tikrai priklauso, kokio stiprumo tuo metu pūs vėjas. Tai jeigu išvakarėse irgi buvo varžybos, kuriose dalyvavo moterys, tai kaip man teko stebėti, pūtė šiek tiek stipresnis vėjas, apie 8-9 m/s, o sekmadienio varžybose, kada vyrai dalyvavo, pūtė apie 5 m/s vėjas, tai šiek tiek silpnesnis, bet vis tiek turėjo įtakos rezultatui.

Tuo labiau, kad Mykolas jau kurį laiką yra puikios sportinės formos ir varžybose prieš savaitę Berklyje, stadione be ypatingų oro sąlygų, numetė įrankį 71 metrą. Tai buvo ženklas, kad pasitaikius geroms oro sąlygoms, gali tokie dalykai, kaip pasaulio rekordas, nutikti.    

– Mykolas dabar yra daug jaunesnis už jus, kai jūs pasiekėte savo geriausią rezultatą. Jam dabar yra 21 metai, o jums tuomet buvo 27 ar 28 metai? 

– Man buvo 28 metai, kada Kaune pasiekiau savo tolimiausią metimą 73 m 88 cm. Mykolas gimė dar po dvejų metų.     

– Jis dar nebuvo gimęs? 

– Dar nebuvo gimęs. Ir štai gimė tas žmogus, kuris pagaliau pagerino disko metimo seniausią rekordą. 

– Kaip Jurgenui Schultui, kuris 1986 metais buvo numetęs 74 m 8 cm ir pasiekęs pasaulio rekordą, kuris laikėsi iki šio sekmadienio, pavyko tuo metu numesti tokį atstumą?  

Paklausė, kaip aš jaučiuosi. Aš sakiau, Mykolai, netekau Lietuvos rekordo, viskas gerai. Pasaulyje progresas eina į priekį.

– Tie, kurie matė būtent tą metimą, pasakojo, kad tai irgi buvo išskirtinės sąlygos, pūtė labai stiprus, palankus disko metimui, vėjas ir padėjo įrankiui nuskristi keletu metrų toliau. Ir tai rodo Jurgeno jau vėliau pasiekti rezultatai. Jis tik dar vieną kartą yra įveikęs 70 metrų ir daugiau jam nepavykdavo priartėti prie to rezultato. Tai rodo, kad buvo sutapę daug aplinkybių, kas lėmė puikų rezultatą.  

– Kaip dažnai jūs galvodavote apie J. Schulto rekordą? Kaip jūs jį norėdavote pagerinti? Kiekvienose varžybose stengdavotės tą padaryti?  

– Kiekvienose varžybose nėra taip paprasta pagerinti, nes rekordo pagerinimui neužtenka vien geros sportinės formos. Reikia, kad sutaptų ir daugiau aplinkybių, kad būtų geros oro sąlygos, pūstų palankus vėjas, būti puikios sportinės formos. Ir, jeigu vienos dedamosios nėra, tai rekordinio rezultato sunku tikėtis. Kaip ir kiekvienas sportininkas norėjau rekordą pagerinti, bet aš galvojau tai padaryti per pasaulio čempionatus, per olimpines žaidynes. Bet vienos iš dedamosios tose varžybose nebūdavo, tai ir rekordų nebūdavo.  

– Kai Mykolas pagerino šį rekordą, jam bus sunkiau ar lengviau olimpiadoje? 

– Jis jau pakankamai subrendęs kaip sportininkas, kaip disko metikas ir tikrai supranta, ką padarė. Didelės įtakos jo rezultatams olimpinėse žaidynėse neturės. Ir, manau, kad jo ambicija iškovoti aukštą vietą olimpinėse žaidynėse išliko ir dar labiau sustiprėjo. 

– Kodėl pasakėte „taip“ donorystei?

– Labai seniai į mane kreipėsi Transplantacijos biuro darbuotojai – norėjo, kad žinomi žmonės apie tai kalbėtų, skleistų šią teisingą žinią... Stojau į tas gretas ir iki šiol tikiu, kad tai labai kilnus dalykas. Juk darome tai dėl mūsų pačių gerovės – dėl mūsų draugų, dėl pažįstamų ir dėl nepažįstamų. Koks skirtumas, kam padėsime – svarbu, galime padėti. Visi turime žinoti, kad jei mums kas nutiktų, yra galimybė išgelbėti net septynias kitas gyvybes.

Kas apie tai turi kalbėti? Politikai, garsūs žmonės, mokytojai? Manau, kad visi, kas gali. Nebūtina apsiriboti vien žinomais veidais ar politikais – politikų žmonės kaip tik ne visada klauso. Deja, kartais ši iniciatyva paskęsta tarp kitų kasdienių rūpesčių, tačiau nuolatinis kalbėjimas apie tai, kad ir kaip nelengva būtų, visada duoda teigiamų rezultatų. Visas pasaulis eina tuo keliu. Manau, kad ir Lietuvoje keičiasi situacija, daugėja palankiai vertinančių donorystę. Reikia tęsti pradėtus darbus, skleisti šią žinią pirmiausiai jaunimui, kad jaunimas ją į namus parneštų – tėvams, seneliams. Nežinau, kiek jaunų žmonių Lietuvoje turi Donoro korteles, bet manau, kad dauguma jų donorystę vertina teigiamai. Žinoma, gal apie tai dar nesusimąsto – skuba gyventi ir net negalvoja, kad yra ir tokia, nepastebima gyvenimo pusė. Mūsų vaikai – Mykolas, Martynas ir Gabrielė tikrai žino, kas tai yra ir galbūt vieną dieną irgi tęs mano darbą.

G. Skaraitienės nuotr. 

– Su savo atžalomis kalbatės ne tik apie donorystę. Kaip sportininkui ir politikui pavyko rasti laiko šeimai – juk ne atsitiktinai sportininkais tapo visos trys Jūsų ir žmonos Kristinos atžalos...

Pradėjome gyventi, kai baigėsi mano sportinė karjera, bet tada jau vaikai buvo visi išsivažinėję.

– Kol sportavau, sportas buvo vienas iš mano prioritetų, todėl namams laiko skirdavau tik tiek, kiek jo likdavo. Išvažiuoji į stovyklas ir namie nebūni po tris savaites, po mėnesį. Grįžti, vaikai atpažįsta, bet pabūni ir vėl išvažiuoji. Politikui rūpintis namais paprasčiau, pradėjome gyventi, kai baigėsi mano sportinė karjera, bet tada jau vaikai buvo visi išsivažinėję.

Žinoma, kai vaikai eina tėvų pėdomis, tėvams yra labai smagu. Kaip juos išauginti čempionais? Labiau žinau, ko daryti nereikia... Man atrodo, kad didžiausia nelaimė būna, kai vaikams tenka įgyvendinti tėvų norus ir neišsipildžiusias svajones. Kai jie yra verčiami tai daryti, net galima sakyti, žalojami. Nes juos gali arba sudominti savo profesija, arba leisti jiems pasirinkti, ką jie patys nori gyvenime daryti. Tikrai pažįstu ne vieną tėvą, kurie veda tuos savo vaikus į tenisą, ar dar kažkur, nori paversti juos gerais sportininkais, o tie vaikai tiesiog kankinasi – neturi vaikystės, privalo daryti ne tai, kas jiems patiems įdomu, kur linksta jų širdys, gyvena savo tėvų gyvenimą.

Asmeninis pavyzdys – sudėtinė proceso dalis. Daug ką lemia ir tradicijos šeimoje. Kalbant apie mūsų patirtį, tai Martynas nelabai norėjo sportuoti. Pabandydavo, bet jam arčiau prie širdies buvo programavimas. Labai tuo domėjosi, baigė visus įmanomus kursus. Bet norint užsiimti ta veikla, jam reikėjo nemažai kainuojančios aparatūros. Surašėme kontraktą ir jis gavo tą aparatūrą. Pagal kontraktą, kurį pats pasirašė, per savaitę buvo penkios treniruotės, muzikos pamokos ir tam tikras vidurkis mokykloje. Kontraktas buvo trims metams ir Martynas niekada jo nepažeidė – ir treniravosi, ir groti gitara mokėsi, ir pažymiai mokykloje buvo geri. O po tų trijų metų jau visai to sporto nebenorėjo palikti – rezultatai atsirado. Ar tai galima vadinti vaikystės trauma? Nežinau, sutartį pasirašė pats...

Mykolo mėtyti disko irgi nevertėme – tiesiog nebelikus futbolo, jis kito pasirinkimo neturėjo. Buvo puolėjas, jam visai sekėsi, bet taip užaugo, kad nebebuvo tokio dydžio futbolo avalynės. Nuėjome pirkti, atnešė didžiausius, 48,5 dydžio batelius, o koja netelpa ir ką – viskas... Kaip be bucų futbolą žaisi? Tai ir pasiūlėme jam diską mėtyti su broliu... Mums lengviau - nereikėjo vežioti treniruotis į skirtingus Vilniaus kampus, tačiau sprendimą priėmė jis pats. Greit išmoko mesti - pusės metų užteko. Pradėjo 2016-aisiais, o po ketverių metų jau tapo pasaulio jaunimo čempionu, o sėkmingiausi buvo 2022-ieji: laimėjo sidabrą Pasaulio lengvosios atletikos čempionate ir auksą Europos čempionate. Genetika? Asmeninis pavyzdys? Visko čia buvo... Bet jokios prievartos ar spaudimo. Nes turbūt tas vaikus labiausiai ir atbaido – nenori tėvų pavesti, nenori jų nuvilti, gaunasi tokie liūdnesni dalykai... Vaikui reikia laisvės, reikia išbandyti ne vieną veiklą, kad galėtum išsirinkti, kas labiausiai prie širdies. Ir net jokios tinginystės nebus, jeigu vaikas gyvens tuo, ką daro, bus taip sudomintas, kad be pasirinktos veiklos negalės įsivaizduoti savo gyvenimo.  Su vaikais reikia daug ir apie viską kalbėtis...

Dukra sprintą bėgioja, šokinėja į tolį, nori septynkovę pabandyti, kol kas dar ieškojimuose. Aš irgi diską mėtyti ne iš karto pradėjau. Labai norėjau žaisti krepšinį, bet nepriėmė, po to teko ietį mėtyti, bet irgi nesisekė. Grįžti į kaimą nieko nepasiekus, kad paskui visi apie tai kalbėtų, tikrai nesinorėjo, todėl teko kažko imtis, kad neišmestų iš Panevėžio sporto mokyklos internato. Turėjai kažkaip tam internate išlikti... Labai norėjau ir man pavyko.

– Nėra to jausmo, kad vaikams sportuojant viską išgyvenate tarsi antrą kartą?

Gal ne... Mano paties sportinė karjera buvo labai ilga - 20 metų dalyvaudavau Europos, Pasaulio čempionatuose, Olimpinėse žaidynėse. Tikrai nėra daug sportininkų, kurie taip ilgai ištemptų lengvojoje atletikoje - penkios olimpinės žaidynės. Ir nebuvo nė vienų metų, kad treniruočiausi mažiau, visą laiką tolygiai. Tas laikas sporte geras buvo, visas gyvenimo etapas, per kurį vaikai ir gimė, ir užaugo ir pradėjo patys sportuoti. Karjerą baigiau 2014 m., keli metai prabėgo be Aleknų disko metimo sektoriuje, o paskui jie vėl atsirado.

– Ilgainiui iš sporto pasaulio perėjote į politikos. Žiūrint į vaikų pasiekimus, pačiam sportinių pergalių džiaugsmo netrūksta?

Sportas net buvo daugiau kaip hobis, malonus širdžiai užsiėmimas – sportavau ne dėl garbės, ne dėl didelių pinigų.

– Niekada nebuvau tipiškas sportininkas, kuris mato tik sportą ir nieko daugiau. Mano gyvenimas taip susiklostė, kad visada būdavo kažkas šalia sporto, niekada negyvenau vien juo. Tos veiklos visada viena kitą papildydavo. Nuo 1993-ių metų buvau pareigūnas, dirbau Vadovybės apsaugos departamente, dabar vadinasi Vadovybės apsaugos tarnyba. Gal sportas net buvo daugiau kaip hobis, malonus širdžiai užsiėmimas – sportavau ne dėl garbės, ne dėl didelių pinigų. Man tai buvo iššūkis, azartas, norėjau treniruotis, kovoti, dalyvauti varžybose, atstovauti šaliai. Kaip sakoma, tai buvo palaima dūšiai. Išvengiau rutinos – nusibosdavo viena veikla, imdavausi kitos. Tik tapęs čempionu net nelabai spėdavau įsijausti į tą čempionišką vaidmenį – departamente niekam neįdomu, turi savo darbą dirbti ir dirbti jį labai gerai. Dėl to man tas perėjimas iš sporto į kitus darbus labai natūraliai gavosi – tapau politiku.

Žinoma, politikoje viskas yra kitaip nei sporte. Nors buvau ne komandinis sportininkas, o individualus, kai pats esi atsakingas už savo veiksmus, žinai, kiek įdedi ir nuo kitų žmonių mažai kas priklauso. Net trenerio neturėjau – treniravausi pats. Jeigu kas nepasisekdavo, nelabai buvo su kuo ta atsakomybe dalintis, o jei pasisekdavo – džiaugeisi, kad viską padarei gerai. Juolab, kad tikrai buvo nemažai laukiančių, kada tau nepasiseks. Kaip ir visada gyvenime, visose srityse būna.

Politika yra komandinis darbas ir tie pokyčiai – nuo įdėto darbo iki pasiekto rezultato – tokie lėti, kad net nežinau, ar per vieną kadenciją gali kažką tokio nuveikti, kad tave bent atsimins ar, juolab, nešios ant rankų. Bet dažniausiai, net jei buvo priimti geri sprendimai, jų vaisius skins jau kita kadencija, kiti, kurie po tavęs ateis į Seimą.

Bet kaip buvęs sportininkas, aš nebijau iššūkių, politinis laukas man yra įdomus ir būti jo dalimi visai smagu. Tik treniruotis čia jau nėra laiko – ateini priiminėti sprendimus. Žinoma, pradžioje reikia nemažai pasimokyti. Galiu pasidžiaugti, kad turėjau gerų mokytojų, ypač dabar jau šviesios atminties Kęstutis Glaveckas. Labai daug su juo praleisdavom laiko. Nepriklausomybės akto signataras, labai įdomus žmogus, tikrai turėjo ką papasakoti ir pamokyti. Nemažai bendraudavom ir su prezidentu Algirdu Brazausku, tačiau tai buvo labiau darbiniai santykiai.

– Dabar dalinate patarimus savo vaikams?

– Epizodiškai. Didesnis mano indėlis buvo jiems tik pradėjus. Paskui jau tampi tik patarėju, atkreipiančiu dėmesį į kažkokius niuansus - kaip tam tikrose situacijose elgtis, ką daryti, tikrai yra dalykų, kuriuos verta žinoti. Nes yra treneriai, kurie su jais dirba, metodikos keičiasi. Ar manęs klauso? Visaip būna...

Laikas bėga, vaikai užauga... Norėtume, kad tiek vaikai vaikais ir liktų, bet jie užauga. Dabar dar dažniau susitinkam, paskui ir pas juos šeimos atsiras. Tada atsiras anūkų ir vėl bus kitaip. O jeigu reikės, tai ir anūkus nuvesiu į treniruotę, gal net ir pats juos patreniruosiu. Esu net mokslus baigęs ir vis pagalvoju, gal dabar jau eisiu dirbti treneriu. Kaip sakoma, dar tikrai ne vėlu tą padaryti. Tikrai tos minties dar neišbraukiau ir kaip tik dabar reikia pasvarstyti, ar aš dar noriu likti tuo politiku Seime dar viena kadencijai, tai tikrai matau save trenerio darbe. Ir su vaikais, ir su jaunimu kurie dar šiek tiek nori pasimokyti – pamokau juos. Man patinka, ir dabar kartais pasižiūriu treniruotes, patarimų duodu, kas nori. Tai man atrodo, kad visai čia geras darbas būtų su vaikais, su jaunimu. Padėti jiems, perteikti jiems tai, ką žinau geriausiai.

Tikslas nesikeičia

V. Alekna kartu su sūnumi Mykolu, šią savaitę iškovojusiu pasaulio čempionato disko metimo varžybų bronzos medalį, kviečia prisidėti prie paramos Ukrainos gynėjams.

„Ukraina kovoja už laisvę, už savo žemę, už savo žmones, už ateitį. Mūsų visų ateitį. Didvyriškai laikosi ir bando išvyti okupantus iš savo krašto. Tai ne tik Ukrainos kova, tai mūsų visų kova, tad negalime palikti Ukrainos žmonių vienų. Turime ne tik palaikyti juos šioje kovoje, bet ir stengtis padėti jiems, kiek galime. Aukcionas, kurį organizuojame, jau ne pirmas, bet jo tikslas išlieka toks pats – padėti Ukrainos gynėjams“, – socialiniame tinkle rašė V. Alekna.

Aukcione – diskas su V. Aleknos ir M. Aleknos parašais, geriausiais tėvo ir sūnaus sportiniais rezultatais ir Ukrainos vėliava su karių parašais.

„Norime padėti vienai iš brigadų, kuriai nuolat teikiame paramą. Ši brigada dalyvavo vaduojant Kyjivo, Charkivo ir Sumų regionus nuo okupantų ir mūšiuose Bachmute. Visi aukcione surinkti pinigai bus skirti dronams ir termovizoriams Ukrainos gynėjams nupirkti, kurių poreikis vis dar yra labai didelis“, – teigė V. Alekna.

Pernai Virgilijaus ir Mykolo Aleknų aukcione diskas su jų parašais buvo parduotas už 25 tūkst. eurų. Tokią sumą tada pasiūlė Antanas Guoga.

„Mūsų tikslas nėra parduoti unikalius daiktus, bet padovanoti juos fiziniam arba juridiniam asmeniui, kuris paaukos didžiausią sumą mūsų iniciatyvai“, – reziumavo V. Alekna.

Aukcionas vyks iki sekmadienio (rugpjūčio 27 d.) 15 val. Aukas galima pervesti į VšĮ „Maži, bet stiprūs“ sąskaitą „Swedbank“ (LT177300010171474216, nurodžius mokėjimo paskirtį su raktažodžiu „diskas“), tarptautiniai mokėjimai galimi ir per PAYPAL (info@mazibetstiprus.lt).

Nauji išbandymai

Vakar Budapešte vykstančiame pasaulio lengvosios atletikos čempionate startavo šeši Lietuvos sportininkai.

Gabija Galvydytė 800 m nubėgo per 2 min. 0,79 sek., tarp 59 dalyvių užėmė 28 vietą ir į pusfinalį nepateko.

Liveta Jasiūnaitė numetė ietį 59,00 m. Tai – keturioliktas rezultatas tarp 36 dalyvių. Finale startuos 12 atlečių.

Gediminas Truskauskas 200 m nubėgo per 20,90 sek. (39 vieta tarp 57 dalyvių). Pusfinalyje važysis 24 sprinteriai.

Vakare jėgas išmėgino trišuolininkės Dovilė Kilty ir Aina Grikšaitė, stajerė Greta Karinauskaitė (3 000 m kliūtinis bėgimas).

Nustelbė favoritus

Moterų disko metimo varžybas nelauktai laimėjo amerikietė Laulauga Tausaga (69,49 m).

25-erių atletė aplenkė ne vien savo tautietę, Tokijo žaidynių čempionę Valerie Allman (69,23 m – antra vieta), bet ir 2022-ųjų pasaulio čempionę kinę Bin Feng (68,20 m – trečia vieta), dukart olimpinę ir pasaulio čempionę kroatę Sandrą Perkovič (66,57 m – penkta vieta).

Triskart pasaulio šuolių į aukštį čempionui katariečiui Mutazui Essa Barshimui (2,33 m) teko pripažinti olimpinio čempiono italo Gianmarco Tamberi ir amerikiečio JuVaughno Harrisono panašumą (abiejų rezultatas – 2,36 m).

Medaliai

Šuoliai į aukštį (vyrai): 1. G. Tamberi (Italija, 2,36 m), 2. J. Harrisonas (JAV, 2,36 m), 3. M. E. Barshimas (Kataras, 2,33 m).

Disko metimas (moterys): 1. L. Tausaga (JAV, 69,49 m), 2. V. Allman (JAV, 69,23 m), 3. B. Feng (Kinija, 68,20 m).

1 500 m bėgimas (moterys): 1. F. Kipyegon (Kenija, 3 min. 54,87 sek.), 2. D. Welteji (Etiopija, 3 min. 55,69 sek.), 3. S. Hassan (Nyderlandai, 3 min. 56,00 sek.).

3 000 m kliūtinis bėgimas (vyrai): 1. S. El Bakkalis (Marokas, 8 min. 03,53 sek.), 2. L. Girma (Etiopija, 8 min. 05,44 sek.), 3. A. Kibiwotas (Kenija, 8 min. 11,98 sek.).

– Ar jau praėjo jaudulys?

– Taip, jaudulys praėjo. Čia jau vakar vakare buvo atlėgę viskas ir džiaugėmės iškovota bronza Mykolo.

– Ar dabar jau galima sakyti, kad obuolys, net ir obuoliai turbūt, nuo obels netoli rieda? Ką jūs galvojate apie šį lietuvišką posakį?

– Na, aš manau, kad čia posakis tikrai geras ir šioje vietoje labai tinkamas, nes, kaip ir minėjau, Mykolas disko metimo sektoriuj nevisiškai savo noru, o dėlto, kad nebuvo kitų pasirinkimų be disko metimo. Jis ir futbolą žaidė, ir į aukštį šokinėjo, vaikystėje daugiau save matė futbolininku.

– Kada jūs daugiau jaudinatės – kai jūs pats būdavot stadione ir reikėdavo laukti jūsų metimo eilės ar kai žiūrite į sūnus, kas buvo šiame čempionate?

– Be jokios abejonės, iš šalies stebėti yra daug sudėtingiau nei pačiam dalyvauti. Kai pats dalyvauji, tai ir to jaudulio, na, kažkuriuo momentu būna, bet kai kovoji, tai visas tas jaudulys ir dingsta. O čia, kai nuo tavęs mažai kas priklauso, tu sėdi tribūnose ir stebi, kaip vyksta kova, tai tikrai nėra ramu, ir tuo labiau, kad tikrai dar nebuvo visiškai aišku vakar, kad Mykolas iškovos bronzos medalį, tai reikėjo šiek tiek ir pasijaudinti.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Iki to ketvirto metimo… Nes po ketvirto metimo jūs jau buvote tikras, kad čia jau gali pavykti, nes priklausė ir nuo kitų rezultatų.

– Tikrai nebuvau tikras, kad po ketvirto metimo bus viskas taip ramiai, tuo labiau, kad Australijos sportininkas irgi demonstravo gerą sportinę formą ir tikrai numetė 68 m, ir ten jo metimai, kurie neišsilaikė sektoriuj, taip pat buvo tolimi. Jis tikrai kėlė irgi daug nerimo. O kiti varžovai pademonstravo, kad tikrai yra aukščiausio lygio disko metikai ir paskutiniais bandymais labai tolimus metimus išvydome.

– Kaip jūs apibūdintumėte šitą finalą?

– Tai, ko gero, pats įtempčiausias, pats geriausias disko metimo finalas per visą istoriją. Rezultatai kalba patys už save. Ir vien tiktai, kad pagerintas pasaulio čempionato rekordas. Kristjanas Čehas taip pat įrankį numetė 70 m, o ketvirtoji vieta – 68 m 40 cm. Ir to nėra buvę niekada, kad numetę 68 m neiškovotum jokio medalio, o atsidurtum tik pakilos papėdėje. Tai iš tikrųjų tie rezultatai labai aukšti ir čempionatas, aš manau, kad vykęs, ir džiaugiamės, kad turime kuo pasidžiaugti ir mes Lietuvoje.

– Ar jūs galvojate apie savo čempionatus, kuriuose dalyvavote, kai stebite naujausius čempionatus, kai stebite, kaip sekasi jūsų sūnums? Nes šitas čempionatas šiek tiek priminė galbūt jums 2005 m., kuomet jūs taip pat numetėt diską geriausiai, nors nebuvot pirmoje pozicijoje, ar ne? Ar prisimenat šitą čempionatą?

– Taip, puikiai prisimenu. Tikrai buvo ta įnirtinga kova, kada buvo paskutinis metimas. Ir dabar Danieliui Stahliui reikėjo paskutiniu metimu parodyti, kad esi stipriausias ir jis tą padarė. Tai iš tikrųjų sportininkui tai daug ką reiškia ir prideda labai daug pasitikėjimo savo jėgomis. Ir ateities startams tai turės didelės įtakos.

– Ar jūs duodate patarimų sūnui?

– Na, patarimais dalinamės. Jeigu ko paklausia, visada atsakau jiems, padedu.

– Ar jie klauso?

– Visaip būna, kartais klauso. Dabar gal labiau klauso, anksčiau mažiau klausydavo. Vis tik, jeigu yra ką pasakyti, tai būtinai aš jiems tai perduodu.

Susitiks Budapešte

1999-aisiais Sevilijoje (Ispanijoje) surengtame pasaulio lengvosios atletikos čempionate jėgas išmėgino Virgilijus Alekna, Vaclovas Kidykas ir Romas Ubartas.

1997-ųjų planetos vicečempionas V. Alekna buvo ketvirtas (67,53 m), V. Kidykas – penktas (65,05 m), 1992 m. olimpinis čempionas R. Ubartas užėmė 27 vietą (58,49 m).

Medalius išsidalijo amerikietis Anthony Washingtonas (69,08 m) ir legendiniai vokiečiai – Juergenas Schultas (68,18 m) ir Larsas Riedelis (68,09 m).

Šiemet rugpjūčio 19–27 d. Budapešte (Vengrija) numatyto pasaulio čempionato kvalifikacinis normatyvas – 67 m. Jį jau yra viršiję Mykolas Alekna, Andrius Gudžius ir Martynas Alekna.

Komandų įskaitos pirmoje miestų grupėje triumfavo Kauno lengvaatlečiai, antroje – šiauliečiai.

 

Tikisi gerų rezultatų

Palangoje įvykusiame Lietuvos lengvosios atletikos čempionate triumfavo Mykolas Alekna, numetęs diską 69,30 m.

Sidabro medalis įteiktas Martynui Aleknai (63,26 m), bronzos – A. Gudžiui (62,75 m).

„Labai smagu numesti 69 m, jau seniai tiek buvo pavykę. Oro sąlygos mums, disko metikams, truputį sudėtingos, bet viskas susiklostė neblogai, – po varžybų kalbėjo Mykolas Alekna. – Pasaulio čempionatui ruošiuosi Vilniuje. Džiugu, kad Budapešte startuosime trise – kaip senais gerais laikais. Vienas kitą palaikysime. Tikiuosi, bus gerų rezultatų.“

Šį sezoną Mykolas yra numetęs diską 71 m, Andrius – 69,35 m, o Martynas – 67,23 m.

Karjera: ieties metikė kaunietė L. Jasiūnaitė šalies čempione tapo devintą kartą. A. Pliadžio / LLAF nuotr.

Iš Palangos – į Kiniją

Iš viso dešimt kartų Lietuvos čempionę, pernai ir užpernai aukso medalius iškovojusią Airinę Palšytę šuolių į aukštį sektoriuje nukarūnavo Urtė Baikštytė.

Abi sportininkės įveikė 1,83 m aukštį, tačiau Urtei prireikė mažiau bandymų. Trečią vietą užėmė Gintarė Tirevičiūtė – 1,75 m.

„Šiemet visi mano rezultatai panašūs, todėl daugiau nesitikėjau“, – sakė U. Baikštytė.

Šią savaitę jos laukia startas Kinijoje, pasaulio universitetų žaidynėse, kuriose iš viso dalyvaus devyni mūsų šalies lengvaatlečiai, tarp jų – Palangoje aukso medalius iškovoję Edis Matusevičius (ieties metimas) ir Tomas Vasiliauskas (kūjo metimas), Lietuvos vicečempionė Eglė Zarankaitė (disko metimas), bronzos medalį pelniusi Diana Zagainova (trišuolis).

Rutulio stūmikas klaipėdietis Š. Banevičius šalies čempionu tapo dešimtą kartą. A. Pliadžio / LLAF nuotr.

Gerino rekordus

Dešimtu Lietuvos čempiono titulu džiaugėsi Šarūnas Banevičius (rutulio stūmimas – 17,54 m), devintu – Liveta Jasiūnaitė (ieties metimas – 55,26 m), aštuntu – Osvaldas Gedrimas (šuoliai su kartimi – 4,33 m) ir Simas Bertašius (1 500 m – 3 min. 43,66 sek.).

Šalies čempionatų rekordus pagerino Modesta Justė Morauskaitė (400 m – 51,83 sek.) ir Greta Karinauskaitė (3 000 m kliūtinis bėgimas – 9 min. 42,48 sek.), asmeninius rekordus – daugiau nei 20 lengvaatlečių.

Komandų įskaitos pirmoje miestų grupėje Kauno sportininkai (54 381 taškas) aplenkė vilniečius (52 291 tšk.). Antros grupės lyderiai – šiauliečiai (29 456 tšk.), nuo jų atsiliko klaipėdiečiai (27 676 tšk.) ir panevėžiečiai (7 980 tšk.).

Rajonų grupėje sėkmingiausiai pasirodė raseiniškiai (7 529 tšk.), antroje vietoje – Švenčionių atstovai (7 208 tšk.), trečioje – marijampoliečiai (5 546 tšk.).

Mokyklos portale skelbiama, kad baigus kursus, išduodami Rusijos instruktorių lygos pažymėjimai. Įstaigos vadovai aiškina, kad tai – tik klaida.

„Čia yra sena informacija. Mes seniai jau tokių dalykų nedarome ir seniai jau nedirbame“, – komentavo „Druskischool“ instruktorius Aleksandras Badjanovas.   

Po žurnalistų skambučių, ši informacija iš portalo buvo pašalinta. Tiesa, LNK žinių redakciją pasiekė ir daugiau medžiagos. Pasirodo, prieš kelias savaites mokyklos puslapyje buvo tiesiogiai nurodomi rusiškų pažymėjimų pavyzdžiai.

„Jeigu žmonės baigia kursus, mes išduodame Lietuvos asociacijos pažymėjimą“, – teigė A. Badjanovas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Vienas iš mokyklos instruktorių A. Badjanovas tikina, kad jokio ryšio su Rusijos nacionaline instruktorių lyga jie neturi, o išduodami pažymėjimai – neseniai Lietuvoje įkurtos asociacijos. Tos asociacijos vadovas – jis pats.

„Yra Lietuvos profesionalių slidinėjimo ir snieglenčių instruktorių asociacija, kurią įkūrėme patys“, – sakė A. Badjanovas.

Nors A. Badjanovas tikina, kad su Nacionaline Rusijos instruktorių lyga nebedirba, šios puslapyje skelbiama informacija yra priešinga. A. Badjanovo vadovaujama asociacija priskirta prie lygos partnerių. O jis pats įvardijamas kaip vienas iš jų instruktorių Lietuvoje. 

„Jie kreipėsi į Lietuvos instruktorių asociaciją, bet gavę neigiamą atsakymą, įkūrė savo asociaciją. Klausimas, ar tokia veikla legali. Ko gero, čia – klausimas ir Lietuvos institucijoms, ir Valstybinei mokesčių inspekcijai. Manau, kad tokia veikla neturėtų būti vykdoma Lietuvoje“, – svarstė Seimo jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkas Virgilijus Alekna. 

Klausimas, ar tokia veikla legali. Ko gero, čia – klausimas ir Lietuvos institucijoms, ir Valstybinei mokesčių inspekcijai.

 

Situacija dėl Druskininkuose įkurtos slidinėjimo instruktorių mokyklos sunkiai gali paaiškinti ir Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto viceministras Linas Obcarskas.

„Visiškai nenormali situacija. Nėra logikos, taip negali būti. Prieš metus kreipėsi ir visuomeninės organizacijos, ir Seimo nariai, tad mes delegavome iš ministerijos asmenį“, – kalbėjo L. Obcarskas.

Pasak viceministro, ieškoma kitų šalių, su kuriomis būtų galima bendradarbiauti norint išduoti tarptautinius pažymėjimus.

„Mes inicijavome veiksmus ir kontroliuosime, kad procesas vyktų toliau. Kad rastume kitą šalį, jeigu Lietuvoje nėra pakankamos kvalifikacijos kalnų slidinėjimo instruktorių“, – sakė L. Obcarskas.

A. Badjanovo mokyklos puslapyje nurodoma, kad su jų išduotais pažymėjimais galima dirbti daugelyje Europos Sąjungos (ES) šalių ir JAV. Tačiau, pasak specialistų, jei tai tikrai tik Lietuvos asociacijos išduodami pažymėjimai, jie negali būti tarptautiniai.

„Man tai buvo labai ankstyvas rytas – 3 valanda ryto. Kai jau nubudau, nebegalėjau daugiau užmigti, nes laukiau 4.30 val., kada startavo mūsų disko metikai – Mykolas ir Andrius. Nebuvo ramu, iš pradžių nebuvau užtikrintas, nes Mykolui tai yra pirmas pasaulio čempionatas suaugusiųjų tarpe. Aišku, su jaunuoliais jis jau yra dalyvavęs tokio rango varžybose, bet tai yra visai kas kita. Šiek tiek buvo klaustukas, ar jam pavyks susidoroti su jauduliu, varžybinės patirties neturėjimu“, – kalbėjo olimpietis V. Alekna.

Kad medaliai jau lietuvių rankose, V. Alekna teigia žinojęs jau po ketvirtojo bandymo mesti diską. 

„Po ketvirto bandymo jau kaip ir buvo tas aiškumas. Vėliau mačiau ir penktą, ir šeštą jo [M. Aleknos] bandymą, tai buvo kaip ir atsipalaidavęs, nors turėjo galimybių dar pagerinti savo rezultatą, bet, deja, tie diskai lėkė į tinklą. Bet rezultatas pasiektas – sidabro medalis yra labai daug, o A. Gudžiaus iškovotas bronzos medalis yra fantastika“, – komentavo V. Alekna.

V. Alekna visų laurų dėl jo pėdomis einančio sūnaus sau neprisiima ir giria jo trenerius.

„Visų pirma, Mykolas turi puikius trenerius – tiek trenerį JAV, tiek Mantas Jusys, kuris nuo mažumės paėmė Mykolą, išugdė ir toliau ugdo. Manau, kad čia didžiulis trenerių nuopelnas. O mano [vaidmuo] – būti šalia, būti patarėju, kai matai, kad kažkas ne taip yra daroma“, – sakė V. Alekna.

M. Alekna / P. Peleckio / BNS nuotr.

V. Alekna olimpiniu čempionu tapo 2005-aisiais. Įdomu tai, kad ir jis, ir M. Alekna mesdami diską šaukė tą patį žodį – „suduja“.

„Kai žiūrėjau transliaciją, prisipažinsiu, nepastebėjau tokių smulkmenų, bet ilgainiui kažkokių panašumų rasime“, – prisipažino V. Alekna.

Tose pačiose varžybose slovėnas Kristjanas Čehas, numetęs diską 71 m, pagerino iki tol turėtą V. Aleknos rekordą.

„Nuo 2005-ųjų laikiau planetos čempionatų rekordą, ne pasaulio. Tikrai labai ilgai tas rekordas laikėsi. Prisipažinsiu, jutau, kad šie metai gali būti paskutiniai. Turėjau slaptą viltį, kad rekordininko ne visas pavadinimas pasikeis, o tik vardai, bet turbūt Mykolui tai reikės padaryti ateityje“, – vylėsi V. Alekna.

Visa Aleknų šeima stipriai susijusi su profesionaliu sportu.

„Trys sportininkai, na, ir ketvirta yra sportininkė, kuri žengia pirmuosius žingsnius lengvojoje atletikoje. Tiesa, kol kas ne disko metime“, – sakė V. Alekna.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Anot V. Aleknos, jo sūnus antrąja vieta neliko iki galo patenkintas ir svarstė, kad galėjo kai ką daryti kitaip. 

„Kai Mykolas rado progą, kada jau galėjo pakalbėti, paskambino. Aš, aišku, pasveikinau, o jis man sako, kad gal čia viskas ne taip, gal visgi ne tą padariau. Šiek tiek liūdnas buvo. Sakau, Mykolai, antra vieta, sidabro medalis, čempionato debiutas. Tai yra fantastika. Pirmas mano čempionatas buvo 19-oje vietoje, tai ženkliai prasčiau, o čia startavo nuo antros. Sakau, Mykolai, dar laiko daug ir galėsi įgyvendinti tai, ko neįgyvendinai dabar“, – prisiminė M. Aleknos tėtis.

M. Aleknos rezultatai sviedžiant diską su laiku vis gerėja. Pasak V. Aleknos, ateityje galime turėti ir pasaulio rekordininką.

„Matant mūsų sportininkus ant pakylos... Tai, ką jie pasiekė, yra įspūdinga. To tikrai nėra buvę ir nežinau, kaip greitai galėsime vėl tokiu vaizdu džiaugtis. O tas 71 metras... Mykolas – jaunas sportininkas. Žiūrime jo pasiekimų progresiją – šiais metais pradėjo nuo 62 m, o baigė beveik 70 m. Kur ta progresija gali nuvesti kitais, dar kitais metais? Manau, kad ateis laikas, kai ir aukščiausias planetos pasiekimas bus“, – sakė V. Alekna.

M. Alekna jau pratęs prie laimėjimų.

„Viskas vyksta taip greitai, Mykolas pats turi susigaudyti. Jis buvo ir planetos, ir Europos čempionu savo amžiaus grupėje ir tai jo nepaveikė“, – teigė V. Alekna.

Lietuvių sportiniais pasiekimais džiaugėsi ir Seimo pirmininkė.

„Labai džiaugiuosi. Tikrai nėra daug sporto šakų, kur podiumą užimtų dauguma lietuvių. Labai džiaugiuosi abiejų mūsų puikių sportininkų pasiekimais. Smagu, kad ir naujasis talentas Mykolas, ir Andrius, kuris turėjo ir pakilimų, ir nuopolių, vėl grįžo su pergalingu pasirodymu. Turime kuo visi didžiuotis“, – šypsojosi Viktorija Čmilytė-Nielsen.

Nokautavo iškart

Dukart olimpinio čempiono Virgilijaus Aleknos sūnus Nairobyje įrankį nusviedė 69 m 81 cm ir pasiekė naują pasaulio jaunimo (iki 20 metų) pirmenybių rekordą. Pagrindinį konkurentą Ralfordą Mullingsą iš Jamaikos vilnietis aplenkė daugiau nei 3 m. Nepaisant to, kad šis taip pat užfiksavo savo geriausią karjeros rezultatą (66 m 68 cm). Bronza džiaugėsi Romanas Chartanovičius iš Baltarusijos, nuo nugalėtojo atsilikęs beveik 8 m.

Dieną prieš tai vykusiose atrankos varžybose M.Aleknai pakako vos vieno bandymo – jo mestas diskas nusileido už 64 m ribos, o kvalifikaciniam normatyvui pakako 58 m.

Tarp dvylikos finale pasirodžiusių disko metikų M.Alekna išsiskyrė jau pirmuoju šūviu, kai ir užfiksavo savo įspūdingą rezultatą. 1,75 kg svorio įrankis per visą jaunimo varžybų istoriją (ne tik planetos pirmenybėse) toliau skriejo tik sykį. Prieš trylika metų 209 cm ūgio milžinas iš Ukrainos Mykyta Nesterenka diską metė net 70 m 13 cm. Tiesa, vėliau šis talentas nebeatsiskleidė, pagrindinėse vyrų varžybose nepriartėdamas prie prizininkų pakylos.

Įdomu, kad M.Alekna šią vasarą jau stebino savo sportine forma. Per sostinės Vingio parke vykusias "Cosma" taurės varžybas jis fiksavo 69 m 77 cm. Tiesa, iki tėčio – dukart pasaulio ir Europos čempiono V.Aleknos jam dar toloka. Prieš 21 metus savo geriausiame pasirodyme Lietuvos čempionate Kaune Virgilijus suaugusiųjų diską (2 kg svorio) nuskraidino iki neįtikėtinų 73 m 88 cm.

Bėgikių šuolis

Disko metiko medalis tapo vieninteliu Lietuvos delegacijos Kenijoje pelnytu apdovanojimu. Tiesa, ir kiti šalies sportininkai gėdos nepadarė. Puikiai čempionate pasirodė Lietuvos sprinterės. 100 m atrankos varžybose Andrė Ožechauskaitė nuotolį nubėgo per 11,88 sek. ir pateko į pusfinalį, kuriame buvo dar greitesnė (11,79 sek.) – ji užėmė keturioliktą vietą tarp 36 sportininkių.

Dvigubai ilgesnėje distancijoje atranką įveikė Lukrecija Sabaitytė: 200 m ji nubėgo per 24,35 sek., pusfinalyje – per 24,28 sek. ir buvo klasifikuota devynioliktoje pozicijoje.

Merginų 100 m barjerinio bėgimo rungtyje net dukart asmeninį rekordą pagerino Gabija Klimukaitė. Prieš čempionatą sportininkės asmeninis rekordas buvo lygus 14,14 sek., tad didelių lūkesčių bėgikė prieš startą neturėjo. Atrankoje ji užfiksavo septynioliktą rezultatą tarp 33 sportininkių, nuotolį įveikusi per 14,03 sek. Pusfinalyje lietuvė buvo jau dvylikta, distanciją nubėgusi per 13,84 sek. Europos jaunimo čempionate užimtą vietą ji pagerino net keturiolika pozicijų.

Keturi medaliai

Septynkovės varžybose Atėnė Šliževičiūtė užėmė šeštą vietą, surinkusi 5 388 taškus. 100 m barjeriniame bėgime ji buvo penkta (14,57 sek.), šuolyje į aukštį pasidalijo 1–3 pozicijas (179 cm), rutulio stūmime (9,93 m), 200 m bėgime (26,07 sek.) ir ieties metime – aštunta (33,08 m), šuolyje į tolį – penkta (5,92 m), o 800 m bėgime finišavo pirma (2 min. 17,31 sek.).

Ieties metimo atrankos varžybose Marius Rudzevičius įrankį geriausiu trečiuoju bandymu nuskraidino 67,51 m ir su vienuoliktu rezultatu pateko į finalininkų dvyliktuką. Finale jis užėmė dešimtą vietą, ietį numetęs 64,08 m.

Tai buvo jau penkioliktas pasaulio jaunimo čempionatas, kuriame dalyvauja Lietuvos lengvaatlečiai. Iki šiol mūsiškiai buvo iškovoję keturis medalius: aukso – Andrius Gudžius (2010, diskas), sidabro – Viktorija Žemaitytė (2004, septynkovė), Airinė Palšytė (2010, aukštis) ir Dovilė Dzindzaletaitė (2012, trišuolis).

Komisijos pirmininką ir jo pavaduotoją, vadovaujantis Seimo statutu, dar turės patvirtinti Seimas.

Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisija yra didžiausia Seime, joje dirba 15 narių.

Tai Seimo nariai: Virgilijus Alekna; Valius Ąžuolas; Tomas Bičiūnas; Algirdas Butkevičius; Viktoras Fiodorovas; Ligita Girskienė; Jonas Gudauskas; Jonas Jarutis; Sergejus Jovaiša; Laurynas Kasčiūnas; Andrius Kupčinskas; Deividas Labanavičius; Marius Matijošaitis; Edmundas Pupinis; Jurgita Šiugždinienė

Išrinktas Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkas disko metikas V. Alekna 2011–2016 m. buvo Vidaus reikalų ministerijos patarėju sporto klausimais, kuravo sporto politikos klausimus.

V. Alekna –  2000 m. ir 2004 m. Vasaros olimpinių žaidynių čempionas ir rekordininkas, dukart pasaulio čempionas, Europos čempionas. Keturis kartus laimėjo geriausio Lietuvos sportininko ir po kartą Pasaulio bei Europos geriausio lengvaatlečio titulą.

1998 m. Europos čempionato metu V. Alekna  tapo pirmuoju nepriklausomos Lietuvos medalininku senojo žemyno pirmenybėse.

2000 m. JAV žurnalo „Track and Fields News“ rinkimuose pripažintas Metų atletu.

2003 m. už pasiekimus apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Didžiuoju kryžiumi. 1997 ir 2001 m. – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi, 1996 m. jam įteiktas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius.

2005 m. tapo pirmuoju lietuviu, išrinktu Europos metų lengvaatlečiu.

Kalbinti sportininkai įsitikinę, kad ryšys tarp jų ir sirgalių yra, jis nebylus, bet itin jaučiamas. Laimė turėti ištikimą sirgalių, kuris tave palaiko ne tik pasiekus aukščiausią rezultatą, bet ir pralaimėjus.  Apie tai TV3 laidoje „Visi mes žmonės“, rodomoje sekmadienį, 17.30 val.,  kalbės Virgilijus Alekna, Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė ir futbolo treneris Benjaminas Zelkevičius.

„Maudytis šlovės spinduliuose malonu, bet sportininkui paskui sudėtinga grįžti į sunkią kasdienybę, į darbą – ne visi gali su tuo susitaikyti. Sudėtinga pakartoti gerus rezultatus ar pasiekti dar aukštesnio rezultato, o sirgaliai tikisi, kad būsi toks pat kaip buvai ar dar geresnis“, – svarsto dukart olimpinis ir pasaulio čempionas V. Alekna. Jis dalyvavo penkiose olimpinėse žaidynėse, iš kurių parsivežė du aukso ir vieną bronzos medalį.

„Blogi atsiliepimai gal komentaruose, bet aš jų neskaitau. Nepasitenkinimo žodžių tiesiogiai netekdavo išgirsti, bet buvau tam pasiruošęs. Kai karjera ilga, sportinė forma pradeda prastėti, bet sirgalių lūkesčiai nesikeičia – juos visada stengiausi išpildyti“, – prisimena olimpietis.  

Virgilijus buvo maloniai nustebęs, kai iš Pekino olimpiados 2008-aisiais grįžo su bronzos medaliu ir oro uoste buvo iškilmingai pasitiktas su orkestru.

„Mane sutiko kaip čempioną, nors trečia vieta man buvo pralaimėjimas. Žmonės nepasmerkė manęs, nors grįžau su jausmu, kad juos nuvyliau. Karjera labai ilga, matyt mano pergalės išliko žmonių atmintyje“, – šiltai ir šiandien prisimena garsus atletas.

Sirgaliams jis palinkėtų tolerancijos. Lietuvos žiūrovai nori matyti savo šalies atstovus stipriausiais, tuo tarpu kitose šalyse vien dalyvavimas olimpinėse žaidynėse yra didžiulis pasiekimas. Atletas spėja, kad tokį lūkestį lietuviai paveldėjo iš sovietmečio, kai tarybinis žmogus turėjo būti pats stipriausias pasaulyje, ir visa sporto sistema dirbo tam. Ir, nors sąlygos pakito, sirgaliai nenori matyti realybės ir laiko sportininkui kartelę aukštai iškėlę.

„Gerbėjas neturėtų pamiršti, kad sportininkui po pralaimėjimo ir taip sunku, o jį dar puola iš šalies – tereikia įsivaizduoti save jo kailyje. Fanams reikėtų elgtis santūriau ir labiau užjausti sportininką“, – svarsto olimpinė ir pasaulio čempionė L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė.

„Gerbėjas ir komanda turi palaikyti kontaktą. Nebyli parama, bet jaučiama. Neveltui sako, kad žiūrovas – dvyliktas žaidėjas futbolo aikštėje“, – sako legendinis futbolo treneris B. Zelkevičius.