Gydytojai po tyrimo išėjo sutrikę, lyg negalėdami patikėti tuo, ką pamatė.

„Vėžio metastazės išplito ir eina toliau, gilyn į kaulus, – atsakė vienas iš gydytojų. – Netrukus Jums prasidės rimtos problemos su stuburu... Kiek Jums liko gyventi, žinoma, tiksliai nepasakys niekas... Manau, gal kokie 3, o gal 4 metai...“

Tulžies pūslės operacija

Pasak solisto žmonos Loretos Noreikienės, rimtos jos vyro sveikatos problemos prasidėjo praėjus kiek laiko po sunkios tulžies pūslės operacijos. Solistas po jos, atrodo, lyg ir atsigavo ir pratęsė koncertinę veiklą, tačiau moteris atidžiai stebėjo vyrą ir jautė didelį nerimą dėl jo sveikatos.

„Pirmoji garsiai apie rimtas Virgilijaus sveikatos problemas prabilo Vilniaus Medicinos diagnostikos ir gydymo centre V. Grybo gatvėje kraujo tyrimą jam atlikusi gydytoja Nijolė Morkvėnienė, – prisimena Loreta. – Jūsų kraujo tyrimai blogi, – pasakė ji. – Kraujas rodo labai stiprų uždegimą... Jūs to, galbūt dar nejaučiate, tačiau tyrimai rodo rimtą ligą...“

Chemoterapijos seansai jubiliejinio koncerto išvakarėse

Prasidėjo intensyvus gydymas, kurio metu V. Noreikai daug kartų buvo taikyta chemoterapija.

„Labai mylėjau savo vyrą ir labai jautriai reagavau į jo meilę, – pasakoja operos solisto V. Noreikos našlė Loreta. – Žinojau, kad jis manęs niekada nepaliks ir kad aš jo niekada nepaliksiu... O tuo labiau jam taip sunkiai sergant...“

Pasak Loretos, chemoterapijoje ji visada būdavo kartu su vyru.

„Virgilijui chemoterapijoje būdavo labai liūdna, todėl jis labai prašydavo, kad ir aš ten būčiau kartu, – prisimena L. Noreikienė. –  Visada po chemoterapijos jis jausdavo didžiulį silpnumą, o laikas tada buvo ypatingas – vyko pasiruošimas jo jubiliejiniam koncertui, buvo daug repeticijų su mokiniais.“

Po pirmų chemoterapijos seansų gydytojai nusprendė Virgilijui padaryti nepaprastai skaudžią, bet būtiną vaistų injekciją tiesiai į stuburo nervą.

„Iš skausmo jis beveik neteko sąmonės, tačiau greitai atsigavo, – prisimena Loreta. – Efektas po injekcijos buvo didžiulis, Virgilijui iškart labai pagerėjo, jis pradėjo vaikščioti...“

Nepaisant to, kad gaudavo labai stiprius vaistus, V. Noreika daug koncertavo, dirbo su mokiniais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir gabiais vaikais M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Didžiulį norą gyventi solistui sukėlė naujasis jo vardo dainininkų vokalistų konkursas.

„Tačiau staiga aš pajutau, kad jo sveikata pradėjo sparčiai blogėti, – prisimena Loreta . –  Prieš pat Naujuosius metus nuvežiau jį į Santariškes, kur jam suleido labai stiprius vaistus, kad jis galėtų sutikti Naujuosius metus  su mumis namuose. Ir štai naktį Virgilijui staiga atsisakė inkstai... Tuoj pat iškviečiau greitąją pagalbą ir pusę šešių ryto atvažiavome į Santariškes...“

Apžiūrėjęs solistą, gydytojas Santariškėse pasakė, kad jam skubiai reikia dėti vamzdelius inkstų valymui. Laiko tam yra labai mažai, tai buvo gyvybės ir mirties klausimas, todėl Virgilijų skubiai nuvežė į operacinę.

Prijungus vamzdelius inkstų valymui, Virgilijų su Loreta Santariškėse patalpino į atskirą mažą palatą su dviem lovomis, kad jie galėtų dieną naktį būti kartu.

„Mano buvimas šalia tada buvo tikrai būtinas ne tik jo slaugai, – prisimena Loreta. – Virgilijui tada prasidėjo didelė depresija. „Nenoriu gyventi su tais vamzdeliais...“– sakydavo jis man. – Guodžiau ir raminau jį tada, kaip galėdama... Labai mylėjau savo vyrą ir supratau, kad privalau jį iš visų jėgų palaikyti...“

Dviejų menininkų pagalba vienas kitam

„Tada jaučiausi stipri ir galėjau savo vyrui padėti, – pasakoja Loreta. – Vaikystėje lankiau sportinę gimnastiką, pasiekiau neblogų rezultatų, buvau čempione. Vėliau buvau atrinkta į baletą, kur buvo griežta disciplina, fiziškai sunkios treniruotės, skausmas, traumos“.

Pasak Loretos, ypač sunku jai buvo Sankt Peterburge, kur ji buvo pasirinkta atlikti solistės vaidmenį balete „Žizel“.

„Būdavo Sankt Peterburge taip skaudėdavo kojų pirštus, kad negalėdavau net ant puantų atsistoti, – prisimena Loreta... Sakydavau apie tai savo dėstytojui, tačiau atsakymas būdavo įprastinis: „Aš nieko nežinau, prašom repetuoti! Jūs čia atvažiavote tinginiauti ar repetuoti?“– Turėjau kęsti ir repetuoti toliau... Tik po to, kai dėstytojas pagaliau pamatė, kad pas mane ten viskas kruvinai nutrinta, oda ant odos ir ant odos, tada išsigando ir liepė mane sutvarstyti... Truputį leido atsigauti, o po to – vėl į repeticijas.“

Pasak Loretos, tai buvo Sankt Peterburgo baleto mokyklos esmė – siekti rezultato bet kokia kaina, nepaisant skausmo. Jeigu gavai traumą, tai vis tiek dirbk – stovėk prie atramos ir treniruokis.

Grįžimas į namus

V. Noreikos inkstus Santariškėse pavalė ir jo sveikata kiek pagerėjo.

„Bandėme grįžti iš ligoninės namo, tačiau grįžęs paeiti visiškai negalėjo... Nei žingsnio... – prisimena Loreta. – Turėjome sugrįžti į ligoninę atgal...“

Tačiau po kiek laiko Santariškėse gydytojai jau patys pasiūlė Virgilijui grįžti į namus.

„Atsimenu, atvežė jį tada su greitąja į namus, – prisimena Loreta. – Užnešė trys vyrai į svetainę, pasodino į fotelį ir išėjo... O jis gi visiškai nepaeina...“

Loreta su sūnumi ir marčia pradėjo galvoti, ką toliau daryti ir kaip jį prižiūrėti.

Anos iš hospiso pagalba

„Man siūlė Virgilijui paieškoti kokios slaugos ligoninės ar slaugos namų, tačiau žinojau, kad ir jis to nenorėtų, o ir man tada būtų dar blogiau... – pasakoja Loreta. – Tada ir prisiminiau, kad Santariškėse man slaugytoja užrašė tokios Anos telefoną ir pasakė: „Jeigu niekur nesurasi pagalbos – paskambink Anai. Ji dirba su tokiais ligoniais, kaip Virgilijus, patars ir tau ką ir kaip daryti...“

Loreta ryžosi paskambinti Anai, dirbančiai Vilniaus Pal. Kun. Mykolo Sopočkos Hospiso namų tarnyboje.

Tą pirmąjį skambutį ir toliau sekusį bendravimą su šia moterimi iki šiol atsimena su didžiule šiluma.

„Man trūksta žodžių nusakyti, kokią didžiulę pagalbą Ana tada man suteikė, – prisimena Loreta. – Kiekvienas jos atėjimas buvo tikras šviesulys ir viltis. Aš tada buvau labai sutrikusi ir pasimetusi, o Ana viską man maloniai aiškino ir visokeriopai padėjo. Ji ateidavo pas mus kasdien iš ryto devintą valandą, leisdavo Virgilijui veną stiprinančius vaistus, patarė ir padėjo viskuo, kuo tik galėjo. “

Pasak Loretos, Ana yra ne tik nuostabiai šilta ir protinga moteris, tačiau ir aukščiausio lygio savo srities profesionalė, kuri visada tiksliai žino, ką kiekvienu metu reikia daryti ir kaip padėti.

Ji ypač pabrėžia, kad visa hospiso pagalba Noreikų šeimai buvo suteikta nemokamai.

Pasak Loretos, Ana patarė šeimai, kokias slaugos priemones ir kur reikia gauti, ką galima  internetu užsakyti. Su hospiso darbuotojais ji atvežė ir sumontavo Noreikų namuose specialią įrangą, kad Virgilijus galėtų pasikelti, kad su ratukais galėtų nuvažiuoti iki vonios.

„Įsivaizduokite, savaitę prieš Virgilijaus mirtį atėjo žmonės iš „Dainų dainelės“ konkurso prašyti, kad jis, kaip pagrindinis konkurso komisijos narys, pasveikintų mažuosius dainininkus, dalyvaujančius konkurse, – prisimena Loreta. – Ir jam nebuvo kaip atsisakyti, turėjome namuose priimti televiziją...“

„Kaip paprastai, mus tada išgelbėjo Ana, – susijaudinusi prisimena ji. – Ji atsivežė specialius sausus šampūnus, įtrynė juo jo plaukus, nepaprastai tvarkingai ir gražiai sušukavo. Į namus tada atvyko televizija ir stovėdamas Virgilijus sveikino mažuosius „Dainų dainelės“ konkurso dalyvius...“

Dviejų menininkų bendro gyvenimo džiaugsmai ir sunkumai

„Paskutinis mūsų gyvenimo su Virgilijumi laikotarpis buvo nelengvas, tačiau jis buvo vyras, kurį aš tikrai mylėjau... – prisimena Loreta. – Jis vienintelis man pasakė: „Loreta, būk mano žmona...“ Man taip nepasakė nei vienas vyras... Už jo aš buvau kaip už uolos... Galvojate, man buvo sunku jį prižiūrėti, kelti? Ne! Nejutau aš to sunkumo... Dariau viską, kas man priklauso... Žinojau, kad jeigu reikės, aš dėl jo padarysiu viską...“

Pasak Loretos, ji visą gyvenimą žavėjosi savo vyru. Netgi tada, kai jis sunkiai sirgo.

„Virgilijus labai gerai mane jautė ir suprato, – kalba Loreta. – Atsimenu, kaip jis man po vestuvių pasakė: „Loreta, aš negaliu tau uždrausti šokti...“ Žinau, kad kitas vyras gal taip nepasakytų, o Virgilijus mane puikiai jautė ir suprato, priėmė tokią, kokia aš esu...“

Pasak Loretos, tikrai nėra lengva, kai vienoje šeimoje yra du savo pašaukimui atsidavę menininkai.

„Įsivaizduokite, pavyzdžiui, šiandien vakare Virgilijui reikia dainuoti „Traviatoje“, o man rytoj spektaklis „Eglė – Žalčių karalienė“, – prisimena Loreta. –  Abu turime pasirodymams tinkamai pasiruošti, o šeimoje pas mus – mažylis sūnus, kuriuo reikia pasirūpinti... Laimė, mano mama buvo labai gera, daug mums padėdavo... Taip pat Virgilijus kartais paprašydavo kokių nors mūsų giminaičių, kad jie visai dienai ateitų mažąjį Virgutį prižiūrėti...“

Sveikatos problemos

Pasak Loretos, aktyvus kūrybinis gyvenimas kartais sukeldavo ne tik stresą, tačiau ir rimtas sveikatos problemas.

„Kartą skrendant iš gastrolių, lėktuve man įvyko giliųjų venų trombozė, – prisimena Loreta. – Atsimenu, tada tiesiai iš oro uosto Virgilijus nuvežė mane pas profesorių A. Dirsę, kuris suleido tada man labai daug vaistų į pilvą.“

Pasak Loretos, laikotarpis jai tuo metu buvo labai atsakingas, po trijų savaičių ji turėjo šokti pagrindinius vaidmenis dviejuose spektakliuose Sankt Peterburgo Marijos teatre, afišos su šių spektaklių reklamomis mieste jau kabėjo.

„Mane Sankt Peterburgo teatras pakvietė šiems spektakliams iš Lietuvos kaip solistę, visa likusi trupė jau buvo surinkta, – prisimena Loreta... Ir aš tiesiog negalėjau atsisakyti...“

Ligonių  patepimo sakramentas

„Vieną dieną Virgilijus vėl parkrito ir jam prasidėjo baisūs skausmai, – prisimena Loreta. – Negalėjau viena jo pakelti, paskambinau Anai. Atvažiavusi ji suleido vaistus ir man tepasakė: „Loreta, kvieskite kunigą...“

Klebonas atvažiavo greitai. Tai buvo ilgametis Noreikų šeimos draugas ir dvasinis vadovas kun. Pranciškus Čivilis, Babriškių Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios, Akmens Nukryžiuotojo Jėzaus parapijos bažnyčios, Senosios Varėnos Šv. Arkangelo Mykolo parapijos bažnyčios klebonas.

Jis suteikė Ligonių patepimo sakramentą.

V. Noreika buvo iš tikinčios šeimos, ypač tikinti buvo jo mama, todėl tikėjimas jam buvo labai svarbus.

„Atsimenu, buvo jau pirma valanda nakties. – prisimena Loreta. –  Po Ligonių patepimo sakramento susėdome trise – Virgilijus, aš ir kunigas, susikibome rankomis. Ir tada, pažvelgusi Virgilijui į akis, aš pamačiau, kad jis supranta, kad atsisveikina su gyvenimu. Jo buvo labai gražios melsvos akys, kurios visada švytėdavo. Tada pirmą kartą aš pamačiau savo vyro akyse tą supratimą, kad jis netrukus išeis...“

Paskutinę Virgilijaus Noreikos naktį, Loreta leido jam vaistus nuo skausmo kas keturias valandas.

Po to kiek prigulė nusnūsti, nes tiesiog krito iš nuovargio.

„Atsibudau tada pusę septynių ryto... – prisimena Loreta. – Prisilietusi pajutau, kad Virgilijaus ranka šalta, o akys žiūri į dangų. Tokių gražių akių ir lūpų aš dar nemačiau... Tai buvo mano mylimo vyro veidas... Virgilijus iškeliavo, palikdamas mane vieną didžiuliame skausme...“

Pasak Loretos, nors po Virgilijaus Noreikos mirties praėjo jau keli metai, tačiau jai atrodo, kad jis vis dar yra šalia.

„Nežinau kodėl, bet kai aš sodindavau gėles ant jo kapo – man visada saulė šviesdavo, – susijaudinusi kalba moteris. – Uždegu žvakę ir man pasidaro labai gera, jaučiu, kad lyg tai jis yra šalia. Mūsų namuose Šilo gatvėje dažnai žiūriu į A. Kmieliausko tapytą Virgilijaus portretą... Ten viskas liko taip, kaip ir tada, kai su manimi ten gyveno.

Jūs nepatikėsite, tačiau aš visą laiką viduje tikėjau, kad jis pasveiks, – kalba Loreta. –  Jis buvo toks stiprus! Tačiau likimas sutvarkė kitaip... Atsimenu, Virgilijus mane apie tai perspėjo žymiai anksčiau. „Loreta, tau bus labai sunku... – sakė jis. – Vaikai išeis, tu liksi viena... Būk stipri!  Viską ką galėjau aš tau palieku, kad tu jaustumeisi oriai...“

„Aš stengiuosi būti visą laiką užimta, tada ne taip sunku... – pasakoja Loreta. – Dirbu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dėstau bakalaurams ir magistrantams šokio plastiką ir šokį. Taip pat dar dėstau M.K. Čiurlionio menų mokykloje klasikinį šokį, klasikinio šokio palikimą ir istorinį šokį 5, 6, 11 ir 12 klasei.“

L. Noreikienė iš visos širdies trokšta, kad visi gyvenimo pabaigą priėję žmonės jaustųsi oriai.

„Labai noriu, kad visi, paliesti sunkios ligos žmonės, kurie negali būti savo namuose, būtų tinkamai prižiūrimi ir globojami... Kad jie visi galėtų laikyti aukštai iškėlę galvą, – kalba Loreta. – Noriu, kad kiekvienas jų galėtų pasakyti: „Taip, aš esu ligonis, tačiau esu prižiūrėtas ir globojamas su atsidavimu ir meile... Nejaučiu nevilties, baimės  ir skausmo, o šalia manęs yra žmonės, kuriems aš esu svarbus...“

Vilniaus Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospisas nemokamai teikia profesionalią medicininę priežiūrą ir slaugą onkologinėmis bei kitomis ligomis nepagydomai sergantiems vaikams ir suaugusiesiems stacionare ir pacientų namuose.

Savo ruožtu, O. Erdenee Lietuvoje išgirsime po kelerių metų – jam iškart įteiktas kvietimas dalyvauti Trečiojo tarptautinio Virgilijaus Noreikos dainininkų konkurso, kuris vyks 2023 m., finale.

Rugsėjo 22 d. Legendiniam Lietuvos tenorui V. Noreikai būtų suėję 85-eri. Ta proga teatre bus atidengtas maestro memorialinis biustas. Simboliška, kad kitą dieną teatre pasirodys geriausi Tarptautinio Virgilijaus Noreikos dainininkų konkurso dalyviai. Čia jie savo finalines programas atliks kartu su LNOBT orkestru, kuriam diriguos Gintaras Rinkevičius.

„Pandemijos akivaizdoje renginių organizavimas, ypač tarptautinių, kupinas nežinomybės. Situacija, taisyklės, leidimai, rekomendacijos ir tvarkos nuolat keičiasi. Jei būtume taikęsi prie jų, konkursą būtų tekę atšaukti ar nukelti. Nežiūrint kliūčių, žingsnis po žingsnio, sprendimas po sprendimo priartėjome prie konkurso finalo. Pasaulis ir keliavimas po jį neatpažįstamai pasikeitė, net ir kaimyninės šalys tapo tolimomis, o kartais ir visai nepasiekiamomis. Konkursas yra konkursas, niekada negali žinoti į kurią pusę pakryps situacija, kam nusišypsos sėkmė. Per itin trumpą laiką sukviesti konkurso finalininkus, kurių geografija šiemet driekiasi per pusę pasaulio – nuo Mongolijos, Pietų Korėjos iki Vakarų Europos – yra didžiulis iššūkis, bet, tikiu, daugelį jų išvysime Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje jau kitą savaitę“, – apie konkurso finalo organizacinius iššūkius pasakojo jo direktorius Vygintas Gasparavičius.

Tarptautinės žiuri sprendimu, Antrojo tarptautinio Virgilijaus Noreikos dainininkų konkurso laureatams atiteks solidūs prizai. Atitinkamai I, II ir III vietų laureatams atiteks 10 tūkst., 6 tūkst. ir 3 tūkst. eurų premijos. Trims konkurso diplomantams atiteks po 1 tūkst. eurų. Taip pat finalininkai pretenduoja ir į koncertinius prizus – vaidmenį LNOBT spektaklyje (2021–2022), solo pasirodymą Kintų muzikos festivalyje (2021–2022), taip pat vaidmenį Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklyje (2021–2022).

Rugsėjo 23 d., 18 val., Antrojo tarptautinio Virgilijaus Noreikos dainininkų konkurso finalas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Septyni konkurso finalininkai pasirodys kartu su LNOBT orkestru, diriguojant G. Rinkevičiui. Bilietus platina opera.lt

Jis niekada neatsisakydavo dalyvauti išskirtiniuose renginiuose, repetuodavo tiek, kiek reikėdavo, neparodydamas, kad jis – žvaigždė. Paskutinį savo interviu, kaip „Dainų dainelės“ konkurso pirmininkas, jis LRT davė vasario viduryje.

Akivaizdu, bet neįtikėtina – pirmasis, išskirtinis solinis V. Noreikos koncertas LRT didžiojoje studijoje po nepriklausomybės atkūrimo buvo surengtas ir įrašytas tik 2015 m. Kodėl?

Kaip prisiminė LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius, maestro niekada pats nesisiūlė, o jam lįsti į akis ir siūlyti surengti koncertą televizijoje atrodydavo lyg ir nepatogu. Juk – toks grandas. Atrodytų, ar įmanoma jam būtų patarinėti, kaip jis turėtų elgtis?

Maestro niekada pats nesisiūlė, o jam lįsti į akis ir siūlyti surengti koncertą televizijoje atrodydavo lyg ir nepatogu. Juk – toks grandas.

„Kai nutarėme, kad vis dėlto 2015-aisiais – jubiliejiniais V. Noreikai metais, kai jis šventė 80-metį, būtų svarbu surengti ir mūsų didžiojoje studijoje įrašyti jo solinį koncertą, maestro sutiko. Žinoma, tam tikrų derybų prireikė, bet jos buvo rimtos ir labiau dalykinės, liečiančios tik koncerto kokybę“, – prisiminė A. Siaurusevičius.