„Metaverse“ arba metavisata – 3D virtualių pasaulių tinklas, orientuotas į socialinį ryšį. Metavisatos erdvėse žmonės gali bendrauti, dirbti ir žaisti kaip avatarai –  skaitmeniniai personažai.

Teigiama, kad jaunesnės nei šešiolikos metų merginos avatarą grupiniu būdu internete išprievartavo nepažįstami vyrai.

Nors nukentėjusioji nebuvo sužalota, pareigūnai teigė, kad ji patyrė tokią pat psichologinę ir emocinę traumą, kaip ir realiame gyvenime išprievartautas žmogus, nes virtualios realybės patirtis sukurta taip, kad ji būtų visiškai įtraukianti.

Manoma, kad tai pirmas kartas, kai Jungtinės Karalystės policija tiria virtualų seksualinį nusikaltimą.

Ši byla sukėlė klausimų, ar policija turėtų tirti virtualius nusikaltimus ir ar už tokį išpuolį reikėtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Auka buvo metavisatos kambaryje su daugybe kitų vartotojų, kai įvyko virtualus kelių suaugusių vyrų užpuolimas.

Nėra aišku, kokiame konkrečiame vaizdo žaidime įvyko išpuolis. Viename tokio tipo žaidime „Horizon Worlds“ buvo pranešta apie daugybę seksualinių išpuolių. Šis nemokamas virtualios realybės žaidimas priklauso „Meta“ kompanijai.

Vyresnysis policijos pareigūnas „Daily Mail“ teigė, kad seksualiniai nusikaltimai virtualioje erdvėje šiuo metu plinta.

Policija mano, kad žaidimų raida atvėrė naujų būdų kibernetiniams nusikaltimams, įskaitant virtualų apiplėšimą, sukčiavimą ir tapatybės vagystes. Tačiau mažai tikėtina, kad dabartiniai teisės aktai apims išžaginimą virtualioje erdvėje, kadangi seksualinė prievarta apibrėžiama kaip fizinis kito asmens lytėjimas be jo sutikimo.

Dėl metavisatos pobūdžio ištrinamos geografinės ribos, todėl sunku nustatyti, kurios teisėsaugos institucijos jurisdikcijai priklauso konkretus incidentas, kai vartotojai ir kaltininkai yra skirtingose​​ šalyse.

Dėmesys patirčiai kurti

Kaip pastebi kūrėjus jungiančios asociacijos „Kūrybinės jungtys“ vadovė Milda Laužikaitė, pastaruosius kelerius metus tiek Lietuvoje, tiek svetur veikiančiose parodose vis daugiau dėmesio skiriama vartotojo patirčiai. Šie pokyčiai keičia mąstymą, kad parodos pagrindas – pats kūrinys.

„Labai svarbu, kad meno organizacijos pradėtų nuosekliai galvoti šia linkme ir įsigilintų į auditorijos norus, apmąstytų, kokių patirčių galėtų jai pasiūlyti. Tuomet, pasikeitus organizacijos pasaulėžiūrai į kuriamas parodas, į tai, kaip bendraujama su auditorija ir buriami žmonės, galima imtis sprendimų, kurie žmones skatintų ateiti ir įgyti geros patirties. Nestebina, kad pastaruoju metu pažangios meno organizacijos nustebina ne tik savo tradiciškumu, kai, gerbiant kūrinius, jiems suteikiama daugiau erdvės, bet ir skirti dėmesio idėjos ir patirties kūrimui“, – teigia pašnekovė.

Klientų patirtį meno organizacijos gali gerinti kurdamos malonią, patogią ir kokybišką aplinką. Vienas pavyzdžių – Osle vos prieš kelerius metus atidarytas ekspresionizmo pradininko Edvardo Munko kūrybai skirtas muziejus, kuriame itin daug dėmesio skirta erdvėms planuoti, užtikrinta, kad pastate būtų šviesu ir patogu lankytojams. Užtikrinti gerą lankytojų patirtį leidžia ir interaktyvumas.

Kaip pavyzdį kūrybiško mokymosi ekspertė mini Amsterdamo Stedelijk muziejuje anksčiau eksponuotą Henri Matisse’o parodą, kurioje apsilankę žmonės specialiame kambaryje gali išsikirpti tam tikrą spalvingą formą ir prisidėti prie meniškos sienos kūrimo. Toks interaktyvumas, anot pašnekovės, išties naudingas, nes žvelgiant į paveikslus sugeriama daugybė informacijos ir galiausiai atsiranda poreikis ją išreikšti konkrečiu veiksmu.

Pasitelkiami ir kvapai

VšĮ „Art Central“ meno projektų vadovė Agnė Norkutė priduria, kad parodose vis dažniau pasiteikiama virtuali ar papildyta realybė ir kitos žmogaus pojūčius žadinančios priemonės.

Agnė Norkutė./ Organizatorių nuotr. 

Edukacinės programos tampa priemone ne tik asmeniškiau patirti meną, bet per jį geriau pažinti ir patį save.

„Šiuolaikinėmis, jau iš pirmo žvilgsnio unikaliomis parodomis siekiama sužadinti smalsumą, norą stabtelėti ir dalyvauti vykstančiame veiksme. Tam pasitelkiamos tokios pojūčius žadinančios priemonės kaip vaizdas, kvapas, klausa, skonis ir lytėjimas, daugiau dėmesio skiriama parodos įspūdžiui – šviesoms, garsams, dizaino elementams, neretai pasitelkiami ir interaktyvūs sprendimai“, – patirtimi dalijasi meno ekspertė.

Jos kuruojamoje pernai Kaune pristatytoje, o dabar Vilniuje veikiančioje parodoje „Pasaulio dailės lobynai: nuo Monė iki van Gogo“ eksponuojami sertifikuoti aliejumi ant drobės pertapyti impresionizmo meistrų darbai, pasitelkiami lankytoją į Claude'o Monet sodus ar Vincento van Gogho „Žvaigždėtą naktį“ nukeliantys virtualiosios realybės sprendimai.

Parodoje skamba prancūziška muzika, aplinką papildo specialiai sukurti kvapai. Visa tai lankytojams padeda kur kas geriau pajusti to meto kūrėjus gaubusią atmosferą, pasijusti lyg Paryžiuje prieš 160 metų, sustiprina bendrą kūrinių įspūdį.

M. Laužikaitė išskiria ir programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ribose veikusią Jenny Kagan parodą „Iš tamsos“, kuria menininkė papasakojo savo tėvų istoriją Kauno gete – parodoje netrūko interaktyvumo, ji dėl garso, objektų ir dūmų naudojimo, specialiai įrengtų patalpų priminė spektaklį.

Užsiėmimai – ir mažyliams

Pašnekovės džiaugiasi, kad pasaulinėmis meno pateikimo tendencijomis vis dažniau sekama ir Lietuvoje, lankytojai vis labiau įtraukiami ne tik per parodų vizualinę pusę, bet ir edukaciją. Tai labai svarbu tiek vaikams, tiek suaugusiesiems – A. Norkutė pabrėžia, kad per meno edukaciją ugdomas smalsumas, gebėjimas analizuoti ir vertinti, gilinami kritinio mąstymo ir kūrybiškumo gebėjimai.

„Edukacinės programos tampa priemone ne tik asmeniškiau patirti meną, bet ir per jį geriau pažinti patį save. Juk neretai lankytojams pritrūksta susikaupimo ir žinių, kaip meną būtų galima patirti, tad interaktyvios parodos ir meno edukacijos tampa lyg jungiančiu tiltu, kuris per praktinį patyrimą padeda geriau suprasti tiek save, tiek įsisavinti perteikiamą žinią“, – įsitikinusi „Art Central“ projektų vadovė.

M. Laužikaitė antrina, kad edukacija gali išlaisvinti kūrybiškumą ir meninius įgūdžius, padėti geriau suprasti istoriją ir jos vingrybes. Lietuvoje sėkmingų meno edukacijos pavyzdžių jau yra nemažai, tačiau pabrėžiama, kad meno įstaigos daugiau dėmesio turėtų skirti edukacinei strategijai.

Patirtis: A. ir P. Galaunių namuose veikusioje parodoje „Moder… kas? Modernizmas ir architekto profesija” eksponatus buvo būtina liesti./ Justinos Lasauskaitės nuotr. 

„Per edukacines programas žmones galima stipriai paveikti ir įtraukti į parodos patyrimą. Tačiau į vartotojo patirtį reikėtų žiūrėti kaip į bendrą organizacijos reikalą, nes dabar dar kartais pasigendama bendro matymo, kokią edukacijos kryptį ir koncepciją reikėtų pristatyti, ko išmokyti, į ką lankytojus pakviesti. Viską atlikus gerai, pasirūpinus edukatoriais ir gidais, užtikrinus kokybę, menas tampa lyg kontekstu“, – įsitikinusi asociacijos „Kūrybinės jungtys“ vadovė.

Kaip vieną sėkmingiausių pavyzdžių M. Laužikaitė mini strategiškai kuriamą MO muziejų, Nacionalinės dailės galerijos veiklą edukacijos srityje ir bandant pasiekti tikslines grupes, pavyzdžiui, turinčias tam tikrų negalių. Štai disleksiją turintiems vaikams rengiami specialūs užsiėmimai, bendradarbiaujant su Karolina Žernyte ir jos įkurtu „Pojūčių teatru“ sukurta galimybė akliesiems patirti paveikslus, vaizdas pakeistas į kitus pojūčius.

Viename Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinių – Kazio Varnelio namuose-muziejuje – siūloma ten eksponuojamų kūrinių istorijas ir optinio meno principus išgirsti ne tik su gido pagalba, bet ir žaidžiant virtualų žaidimą.

Meno pažinimą skatina interaktyvios ir edukacinės Kaune veikiančių muziejų programos. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje ir jo padaliniuose organizuojamos interaktyvios parodos, į kurias kviečiami net ir skaityti nemokantys muziejaus lankytojai. Rengiami teminiai meno terapijos ar kūrybiškumo ugdymo užsiėmimai, ekskursijos su gidu. Centriniuose muziejaus rūmuose vykstantys virtualiosios realybės filmo „Angelų takais“ seansai suteikia neįkainojamą galimybę, susipažinus su eksponuojamais Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinių originalais, jų žadinamas emocijas sustiprinti dar ir fiziniais pojūčiais.

Dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba paremtame meniniame režisierės Kristinos Buožytės virtualios realybės filme „Angelų takais“ žiūrovui atveriamas plačių galimybių pasaulis. Per visą filmą aplinka reaguoja į jo žvilgsnį, todėl atidus, įdėmus stebėjimas keičia ir praturtina ją, priartindamas prie originalių M.K.Čiurlionio paveikslų.

Filme galima matyti net šešias dešimtis dailininko kūrinių, kurių vieni bus atpažįstami lengvai, o kiti – galbūt matomi (ir patiriami) pirmą kartą. Juosta apdovanota prestižiniu „Lumen Prize for Art and Technology“ prizu, skiriamu už laimėjimus mene ir technologijose, ir „Sidabrinės gervės“ Profesinės meistrystės apdovanojimu. Filmo kūrybinis prodiuseris Vitalijus Žukas, garso režisierius Vytis Puronas, kūrė OKTA, „Natrix Natrix“, „Asterman“, Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus.

Pirmosiomis filmo sekundėmis per VR akinius regima aplinka primena knygą su 3D paveikslėliais. Skirtumas toks, kad žiūrovas paveikslėlius mato ne per atstumą, o pats tampa veikėju juose. Skaitant knygą, joje užrašyta istorija išgyvenama nuo pačios knygos ir skaitytojo atskiroje fantazijų erdvėje, kurią sukuria vaizduotė, o virtualios realybės filme, priešingai, pasakojimas ir žiūrovas veikia vienoje erdvėje, yra priklausomi vienas nuo kito. Be to, žiūrovas ne tik regi vaizdus ar girdi garsus.

Filmo siužetą jis jaučia savo kūnu ir išgyvena emocijas, kurios yra jo paties, o ne personažo, kaip yra knygoje. Ketvirtį valandos trunkanti kelionė „Angelų takais“ yra naujas patyrimas, neprimenantis nieko, ką iki tol yra tekę patirti.

Vizuali filmo kalba yra simboliška, kaip ir būdinga M.K.Čiurlionio kūrybai, todėl tai, ką mato ir patiria kiekvienas žiūrovas, kas kartą yra tarsi naujas pasakojimas, kuriuo paremtas dinamiškas filmo siužetas. Nereikėtų jo bandyti papasakoti žodžiais ir taip sprausti į rėmus, sukurtus realybei. Tai jausmų, emocijų, išgyvenimų filmas, kuriame M.K.Čiurlionio kūryba, perkelta į trimatę erdvę, nepraranda savo gylio, emocinio paveikumo ir paslapties.

Paveikslai – lyg dideli langai, pro kuriuos matyti kitoks pasaulis: jautresnis, darnesnis, šviesesnis, geresnis.

Menininko kurti paveikslai – lyg dideli langai, pro kuriuos matyti kitoks pasaulis: jautresnis, darnesnis, šviesesnis, geresnis. O jų perkėlimas į trimatę erdvę prilygsta langų atvėrimui, suteikiančiam galimybę žiūrovui lėtai ir atsargiai įžengti į tą pasaulį, dėmesingai tyrinėti jo detales, leidžiantis į dvasinę kelionę plačiai atmerktomis akimis. Tai nėra tiesiog filmas M.K.Čiurlionio kūrybos motyvais ar istorija, papasakota kvapą gniaužiančiais vaizdais. Tai – išgyvenimas, patirtis, kuri išliks labai ilgai, nes yra unikali, sukurianti stebuklą žengti už realybės ribų ir 25 min. žvelgti į amžinybę.

Žiūrovo patyrimus sustiprina filme skambanti M.K.Čiurlionio ir Mindaugo Urbaičio muzika. Gražūs, harmoningi garsai vilnija žiūrovo, keliaujančio po besikeičiantį kitokios realybės peizažą, kūnu. Ir tas kūnas atrodo toks lengvas, sklendžiantis erdvėje, lyg angelo, kylančio viršun ir po savo kojomis matančio nuo švelnaus vėjo linguojančius margaspalvių gėlių žiedus, pastelinių spalvų drugius, gilius, mėlynus vandenis ir nuo jų kylančius rūkus, užslenkančią tamsą ir ją išsklaidančią ryškią auksinę šviesą. Skrydžio jausmas filme – nuostabus.

Kas? Filmo „Angelų takais“ peržiūra.

Kur? Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Kada? Seansai vyksta iki 2023 m. liepos 30 d.

Praėjusio mėnesio pabaigoje „Facebook“ vadovas Markas Zuckerbergas, susidūręs su blogos reklamos banga dėl F. Haugen atskleistų faktų, paskelbė planus sukurti skaitmeninį pasaulį, kuriame žmonės, naudodamiesi virtualios realybės technologijomis, jaustųsi tarsi bendraudami akis į akį.

Pradėjusi kelionę po Europą ir trečiadienį kalbėdama Prancūzijos parlamente, F. Haugen sakė, kad ji „labai susirūpinusi dėl metavisatos“.

„Facebook“ nori užpildyti mūsų aplinką jutikliais, mikrofonais ir kitais būdais mus stebėti“, o jei šią technologiją pritaikytų įmonės, tai būtų „labai problemiška“.

„Įsivaizduokite, kad dirbate namuose ir jūsų darbdavys nusprendžia: „Noriu būti metavisatos įmone“, – sakė ji įstatymų leidėjams.

„Jūs negalite nuspręsti, ar „Facebook‘ui“ galima jus šnipinėti, kaip kad galite atsisakyti naudoti „Facebook“ asmeniniame gyvenime“, – pridūrė ji.

Buvusi „Facebook“ darbuotoja nutekino žiniasklaidai daugybę vidaus dokumentų, kurie sukėlė kelias savaites trukusią socialinės žiniasklaidos milžinės kritiką dėl jos poveikio trapios demokratijos šalims ir pažeidžiamiems paaugliams.

Per pastarąjį mėnesį duodama parodymus Amerikos ir Europos įstatymų leidėjams ji tvirtino, kad „Facebook“ renkasi pelną, o ne toksiško turinio ribojimą, ir kad negalima tikėti, jog bendrovė pakeis savo elgesį.

M. Zuckerbergas atkirto: „Argumentas, kad sąmoningai skleidžiame turinį, kuris piktina žmones, siekdami pelno, yra labai nelogiškas“.

37 metų duomenų mokslininkė F. Haugen Prancūzijos parlamente taip pat papasakojo apie tai, kaip jai sekėsi susidoroti su dėmesiu ir viešumu nuo tada, kai spalio pradžioje ji prisistatė kaip pagrindinis serijos sensacingų „The Wall Street Journal“ pranešimų šaltinis.

„Psichologinė parama yra labai svarbi daugeliui informatorių“, – sakė ji ir pridūrė, kad praėjusiais metais jai pasisekė, kad galėjo grįžti gyventi pas motiną dėl COVID-19 apribojimų.

„Mano motina yra dvasininkė, todėl aš gavau daugybę valandų konsultacijų ir terapijos“, – sakė ji. – Dauguma pranešėjų neturi tokios stiprios paramos. Užtikrinti, kad kas nors padėtų jiems išgyventi visą procesą, yra gyvybiškai svarbu."

Per ketvirtį nuo liepos iki rugsėjo mėnesio „Facebook“ pranešė gavusi apie 9 mlrd. dolerių pelną.

Internetas išlaisvino žmogų. Su jo atėjimu atsivėrė neribotos galimybės kurti: turėti savo tinklaraštį, radiją ar televiziją su milijardine interneto vartotojų auditorija visame pasaulyje. Viskas kelių mygtukų paspaudimu, be jokių didelių investicijų ir be prievolės kam nors atsiskaityti. Todėl provokacija, reagavimo greitis ir bet koks dėmesys tampa svarbesni už objektyvumą. Dėmesys yra naujoji valiuta, tad netgi atsidaryti nuorodas socialinių tinklų naujienų sraute virsta per daug rimta investicija, kurios imasi retas.

Kelios sekundės nusprendžia, ar tau įdomu, ar tu judi toliau slinkdamas ir pasyviai vartodamas informaciją. Dažniausiai skambios antraštės nugali šaltinio turinį, kuris taip ir lieka paskendęs informacijos tėkmėje. Kai informacijos tiek daug, tiesiog nebėra jėgų, o gal ir prasmės ją pertikrinti. Kaip sakoma, jeigu "Google" paieškoje neatsiduri tarp pirmųjų penkių rezultatų – tavęs praktiškai nėra. Gyvename visiško informacijos persisotinimo laikais.

Paprastai tai žmogus, kuris supranta, kad kažkas yra ne taip su pasauliu, bet nežino, kaip galėtų kažką pakeisti.

Pasigavusios šią informacinio chaoso bangą iškilo ir konspiracijų teorijos. Konspiracininkus dažnai matome vaizduojamus kaip šaržuotus personažus su folijos kepurėlėmis. Tačiau iš tiesų šis reiškinys yra gerokai sudėtingesnis nei šiek tiek kvanktelėjusių folijos mėgėjų bendruomenė. Tai yra žmonės, kurie yra visai šalia, mūsų socialiniame rate, prie giminės stalo ar darbovietėje. Tai žmonės, kurie netikėčiausiu momentu gali imti ir pasakyti: "Netikiu konspiracijomis, bet... Rugsėjo 11-oji tikrai buvo saviškių darbas." Iš šimtų egzistuojančių konspiracijos teorijų bent viena tiki ir žmonės, kurie savęs visai nepriskiria folijos mėgėjams ir netgi patys iš jos mėgsta pasijuokti. Ir tai dar labiau intriguoja bandyti šį reiškinį suprasti.

Nors kai kurios konspiracijos šakojasi ir stiebiasi į patį kosmosą sulig Sirijaus žvaigždynu, kelionėmis laiku ir ateiviais, tačiau jų šaknys yra apraizgiusios mūsų šių dienų realybę. Darosi vis sunkiau paneigti, kad kapitalizmu ir demokratija paremta sistema išgyvena krizę. Tą aiškiai rodo artėjanti ekologinė ir klimato katastrofa, didėjanti ekonominė atskirtis tarp turtingiausiųjų ir likusio pasaulio, radikalių politinių jėgų atėjimas į valdžią. Pasaulinė pandemija dar labiau supurtė ir taip klibančius sistemos pagrindus.

Žmogus visada buvo linkęs sunkiai suvokiamus dalykus ar išgyvenamus sukrėtimus sau išaiškinti juos supaprastindamas, sistemindamas, kurdamas mitinius ir religinius scenarijus, kurie atskleidžia kažkokį aukštesnių jėgų planą. Tai slypi archetipiniuose žmogaus sąmonės procesuose. Maginis pasaulis, kuriame gyveno ankstyvųjų amžių civilizacijos, buvo derlinga terpė kurtis mitams, atsirasti pranašams ir šventiesiems, netgi gimti pasaulinėms religijoms. Šiais laikais, kai nebeliko senųjų dievų, o mokslas užėmė jų altorius, maginis pasaulis, regis, ištirpo šioje faktais paremtoje visagalio mokslo šviesoje. Bet konspiraciniai mitai bado pirštu ir verčia klausti: "Ar tikrai?" Ar tikrai giliai viduje žmogus tiek stipriai pasikeitė nuo mitus ir stebuklų istorijas kūrusio savo pirmtako? Augantys ne tik konspiracijų, bet ir pseudodvasingumo judėjimai rodo, kad senasis archetipinis mituose ir magijoje gyvenantis žmogus tebėra gyvas kažkur mūsų sąmonės užkaboriuose. Ir vaikšto XXI a. apsikarstęs bioenergetiką valančiais kristalais, virgulėmis matuoja savo biolauką.

Konspiracijose paprastai verda sistema nusivylęs žmogus, kuris yra išsiilgęs priklausyti kažkam. Kažkam prasmingo ir didingo, bendraminčių karžygių ratui. Tai paprastai yra žmogus, kuris supranta, kad kažkas yra ne taip su pasauliu, bet nežino, kaip galėtų kažką pakeisti. Norėdamas atkurti jėgos pusiausvyrą, su revoliucine dvasia jis bando kurti sistemai priešingą pasaulį. Taip žmonių galvose ima gimti pačios neįtikėčiausios idėjos.

Gal pasaulį valdo būrelis galingųjų kažkur po Kapitolijaus skliautais ar slaptose iliuminatų menėse? O gal George'as Sorosas, galintis vienu skambučiu iš savo kabineto suvaldyti viso pasaulio vyriausybes? Tarptautinis elitas, kuris jau ne vieną šimtmetį rūpinasi, kaip sukelti karus, kad lyg marionetę už virvelių galėtų tampyti ekonomiką? Ar farmacijos korporacijos, kurios gali susargdinti visą pasaulį, kad paskui parduotų vaistus? Gal Žemė plokščia, o žmogus niekada nenusileido Mėnulyje? Gal kosmosas neegzistuoja, o mes visi iš tiesų gyvename matematinėje matricoje? Gal "Titaniką" nuskandino masonai, o piramides pastatė ateiviai? Tačiau, net ir susikūręs savo paties maginį pasaulį, žmogus niekur nepabėga nuo sistemos. Tikintieji konspiracijomis neretai tampa niekada nesnaudžiančių priešiškų jėgų ar savų kėslų turinčių veikėjų taikiniu, kurie naudojasi jais ir situacija, kad pasiektų sau naudingų tikslų.

Įsivėlus į ginčą prie stalo ar feisbuko komentarų skiltyje, atrodo kad nuogi moksliniai faktai gali viską nuginčyti. Tačiau bet koks argumentas prieš konspiraciją transformuojasi į įrodymą, kad tikrai kažkas yra slepiama. Taip nutinka todėl, kad tokioje terpėje kalba ne faktai, o vyksta ginčas dėl asmeninės mitologijos, priklausymo grupei ir bendrų vertybių. Lygiai taip pat, kaip religiniai klausimai yra nenuginčijami, kadangi juos gina tikinčiojo įsitikinimai, taip ir konspiracija yra nenužudoma, nes piestu už ją stoja be galo stiprus žmogaus impulsas jausti prasmę.

Nacionalinis Kauno dramos teatras kovo 2 d. kviečia pasivaikščioti po konspiracijos teorijų ir jomis gyvenančių žmonių sąmonės labirintus drauge su interaktyviu socialinių medijų spektakliu "Mirgėjimas". Keturias dienas vykstančio teatrinio eksperimento metu bus perbrėžiamos ribos tarp tiesos ir melo, realybės ir fikcijos, klausiant žiūrovo, kuo (ne)įmanoma patikėti?

VR pristatymai buvo kuriami skatinant kūrėjų kolaboracijas, todėl persikėlę į virtualiasias realybes pas dizainerius: Dianą Paukštytę, Vidą Strasevičiūtė (Upcycled by LT), Ugnę Martinaitytę (OHMY), Oskarą Povilėną, Liną Andriukonę, Gabrielę Kerpytę (Salanida), Akvilę Jančauskaitę & Renata DMIT, išgirsite Leon Somov, Golden Parazyth, Ingaja, Sraunus ir kitų kūrėjų garso takelius, sutiksite Jurgį Didžiulį ir Ericą Jennings, ir atrodys, kad modelius galite paliesti rankomis.

Virtualioji realybė apgauna žiūrovo pojūčius taip, kad atrodo, jog jis pats yra realioje, o ne virtualioje aplinkoje. Žiūrovai turės unikalią galimybę, esant karantino sąlygoms ir fizinių kontaktų bei judėjimo apribojimams, atsidurti skirtingose vietose, nekeliant kojos iš namų: kūrėjo studijoje, teatre, menų centre ir netgi Nidos kopose.

Virtualioji realybė yra viena ryškiausių skaitmeninių tendencijų. Apie transformacijas mados industrijoje ir šiuolaikinių technologijų galimybių išnaudojimą drabužių kolekcijų pristatymams jau keletą metų kalbama tarptautiniuose mados renginiuose. „Ateitis yra čia, dabar, jau po akimirkos“ - sako Liudas Andrikis, projekto idėjos sumanytojas. „Smagu būti pionieriais ir, taikant šiuolaikines technologijas, kurti imersines patirtis ir neišdildomus įspūdžius žiūrovams.“ VR žiūrikliai buvo sukurti ir pagaminti Klaipėdoje bendradarbiaujant su „Daiktų cechu“.

Lietuvių drabužių kūrėjų pristatymų virtualiojoje realybėje (VR) premjera šių metų vasario 12 d. 18 val. „Fashion Week Klaipėda“ „Youtube“ kanale.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Daugiau naujovių ir potyrių žiūrovams

Festivalio vadovės Lauros Almantaitės žodžiais, nors pandemija koregavo didelės dalies renginių planus, tai nesutrukdė surengti šeštojo festivalio „BLON“. Priešingai, šiemet renginys sulaukė gausaus kūrėjų dalyvavimo, todėl žiūrovus pasitiks įkvepiančiu repertuaru ir naujovėmis.

„Festivalis išsiplėtė į kelias lokacijas – pasiūlysime keturias alternatyvias erdves, kurias pagal individualius poreikius ar patogumą galės pasirinkti žiūrovai. Dalis peržiūrų vyks lauke – „Hofo“ kieme, dalis – „ArleKine“, virtualios realybės paroda – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre, o dalį filmų rodysime ir internetu. Tikimės, kad virtualus dalyvavimas suteiks galimybę festivalyje apsilankyti didesnei daliai animacijos gerbėjų“, – kalbėjo renginio vadovė.

Festivalio ašimi antrus metus iš eilės taps konkursinė programa – geriausi trumpo metro animacijos darbai iš Baltijos ir Šiaurės šalių. Sulaukus daugiau nei 100 kūrėjų paraiškų, peržiūroms atrinkti penkiolika geriausių trumpo metro filmų. Visi jie varžysis dėl geriausiojo titulo, o laimėtoją išrinks tarptautinė žiuri.

Organizatorių nuotr.

„Sudaryti programą nebuvo lengva – filmai kasmet stiprėja. Vykdydami atranką, atsižvelgėme į daug kriterijų, kurių vienas – animacijos technikų įvairovė. Norime žiūrovams pristatyti skirtingas technikas – nuo sustabdyto kadro ar tradicinės pieštinės animacijos iki kompiuterinės grafikos. Tarp kitų kriterijų – kūrybingumas, aukšta turinio kokybė ir kultūrinė įvairovė, leidžianti žiūrovams papasakoti istorijas skirtingomis kultūrinėmis linijomis“, – vardijo L. Almantaitė.

Ne tik stebėti, bet ir patirti žiūrovus kvies šiemet ypač didelė virtualios realybės paroda „VR Horizontai“. Kruopščiai atrinkti VR darbai iš viso pasaulio leis žiūrovams tapti meno kūrinių dalyviais – perkels juos į negimusio vaiko organizmą ir leis suprasti, kaip veikia jo pojūčiai, arba suteiks galimybę keliauti laiku – 16 tūkst. metų atgal į praeitį – ir sužinoti, kaip atsirado uolų piešiniai.

Rekomenduoja nepraleisti

Keturias dienas vykstantis festivalis – galimybė ne tik gerai praleisti laiką, patirti naujų pojūčių ar patenkinti fantaziją.

Edukacinė programa – pokalbiai, diskusijos bei seminarai su kūrėjais – profesionalams suteiks galimybę pasisemti industrijos naujienų, keistis žiniomis ir patirtimi. Šių metų festivalyje daug dėmesio bus skiriama ir individualiems kūrėjams – žmonėms, kurie patys vieni sukūrė sėkmingus videožaidimus ar pilno metro animacinius filmus. Diskusijose solo kūrėjai dalinsis patirtimi ir savo sėkmės istorijomis sieks įkvėpti kitus.

Organizatorių nuotr.

Animacijos ir VR gerbėjams L. Almantaitė, pirmiausia, rekomenduoja nepraleisti ketvirtadienio ir sekmadienio vakarais vyksiančios konkursinės programos bei kasdien veiksiančios VR parodos. Geriausių darbų kolekcijos leis ne tik pasimėgauti įspūdingu vizualiniu išpildymu, patenkinti naujų potyrių poreikį, bet ir įtrauks į socialinių temų – nuo rasizmo iki LGBT – nagrinėjimą.

„Iš filmų šeimai rekomenduoju pasižiūrėti „Princo kelionę“. Tai ypač įtraukiantis animacinis filmas, kuriame gausu prancūziškos estetikos. Tai legendinio prancūzų režisieriaus Jean-François Laguionie darbas. Nors šiam režisieriui – jau 80 metų, jis vis dar intensyviai kuria“, – rekomendacijomis dalijasi festivalio vadovė.

Animacija – vis arčiau suaugusiųjų

Rengiant šių metų konkursinę programą, dalis trumpo metro animacinių filmų bus skirti plačiajai auditorijai, o dalis – tik suaugusiesiems. Pastariesiems skirtuose animaciniuose filmuose bus nagrinėjamos godumo, kolektyvinės pasąmonės, laisvės, vienatvės, klimato ir kt. temos, šiuolaikinio gyvenimo problemos.

Organizatorių nuotr.

L. Almantaitės teigimu, animaciją vis dažniau atranda vyresni žiūrovai, o šie pokyčiai neaplenkia ir Lietuvos: „Priežasčių yra ne viena – užaugo kartos, vaikystėje mėgusios Asteriksą ir Obeliksą ar Tintiną, nyksta stereotipas, kad animacija – tik vaikams. Tai labai turtingas ir platus mediumas, kurį būtų apmaudu sukoncentruoti į vieną siaurą grupę. Keičiasi ir tobulėja technologijos, stiliai, todėl animacija skverbiasi į daugybę sričių – mes kartais net nesuprantame, kad matome animuotą intarpą vaidybiniame filme. Jei pažvelgtumėme į kitų šalių tradicijas, pvz., Belgijos ar Prancūzijos, pastebėtumėme, kad animaciniai filmai šiose valstybėse karaliauja žiūrimiausių topuose.“

Galerijos sienos tampa pereinamąja erdve į kitokią realybę, kuri užfiksuota fotomenininko kūriniuose, nesiekiančiuose priblokšti parodos žiūrovo ar vaizdu papasakoti neįtikėtinos istorijos. Kitokia realybė R. Augūno fotografijose tai – realybė, kuri supa ir mus, čia, Lietuvoje, tačiau pro kurią praeiname dažnai jos nepastebėję, kadangi ji per daug paprasta, kasdienė ir neįsimenanti. Ši – kitokia – realybė prieš beveik dešimtmetį, kai niekas dar nežinojo apie Instagram, buvo tai, kuo žmonės (pasi)tikėjo, ko nesistengė koreguoti kompiuterinėmis programomis ar fotografiniais filtrais.

R.Augūnas fotografijose, fiksuodamas gatvės gyvenimo akimirkas, dėmesį sutelkia į erdvės judesį, dinamiką, momentines kadre esančių žmonių emocijas. Tačiau nei pačios erdvės, nei žmonių fotomenininkas neišskiria ir nepadaro jų ypatingų istorijų, kurios kasdien užpildo socialinius tinklus, veikėjais ar superherojais. Menininko kūriniuose žmonės ir lieka žmonėmis, o gatvės – gatvėmis.

Romualdas Augūnas. "Kongas"

Dažnai virtuali realybė reikalauja paveikslo, kuriame įvykiai, emocijos, patirtys būtų labai ryškūs, o R.Augūnas lieka prie fragmentiško kitokios realybės vaizdo, kuriame svarbios detalės.

Dabartyje tapo gana įprasta pasakoti apie kiekvieną savo gyvenimo akimirką, žinoma, tikintis sulaukti reakcijų (komentarų, like’ų). Konkurencija šioje srityje yra gana didelė, todėl ypač svarbus tapo "nuoširdumo" faktorius, socialiniuose tinkluose priartinantis istorijos pasakotoją prie jo sekėjų. R.Augūnas savo fotografijose yra visiškai nenuoširdus ir neasmeniškas. Jis, kaip ir parodos lankytojas, yra žiūrovas, stebėtojas, kuris nesistengia tapti pirmaplaniu veikėju, nes jam daug įdomiau būti atradėju. Ir tos kasdienio gyvenimo akimirkos, nesvarbu, būtų parsivežtos iš Nepalo, Kubos ar kitos tolimos šalies, tiek žiūrovui, tiek pačiam menininkui tampa ne trumpalaikiu įspūdžiu, o tikru prisiminimu, atminties dalimi.

Tuo ir skiriasi kitokia R.Augūno realybė nuo tos, kuri supa mus dabartyje. Jos susikeitė vietomis. Nes ta realybės forma, kuri yra matoma virtualybėje, jau nebėra kitokia. Ji tapo įprastà. Lygiai taip pat tapo įprasta ir manipuliuoti kasdieniame gyvenime supančia realybe, pritaikant ją prie virtualybės, kuri dabar tapo svarbesnė, įdomesnė (visiškai ignoruojant faktą, jog buvo ir bus netikra). Virtualybėje netgi vyksta įdomus žaidimas – "aš palaikinsiu tavo realybę, jei tu palaikinsi manąją" – kurio tikslas yra sukurti "nuoširdų" ir "draugišką" ryšį su asmeninių istorijų sekėjais, be kurių šiuolaikinis socialinių tinklų pasakotojas būtų nesvarbus. O "būti nesvarbiu" – tai būti pakeistu, iškeistu į kažką kitą, kieno istorijos asmeniškesnės. Šiuolaikiniam pasakotojui tai prilygsta tragedijai. Tačiau juk ir tragedija gali būti panaudota socialinio tinklo kanalui palaikyti ir atskleisti savo "drąsą būti pažeidžiamam". Kurti virtualią realybę ir nuolatos galvoti apie jos scenarijus gali būti tikrai sudėtinga.

Romualdas Augūnas. "Meksika"

Dažnai virtuali realybė reikalauja paveikslo, kuriame įvykiai, emocijos, patirtys būtų labai ryškūs, o R.Augūnas lieka prie fragmentiško kitokios realybės vaizdo, kuriame svarbios detalės. Čia taip pat svarbus yra fotomenininko kūriniams būdingas grūdėtas fotografinis paviršius, kurį galima interpretuoti kaip laikinumo ženklą. Žvelgiant į kai kurias fotografijas, rodos, būtų galima nupūsti ar ranka nubraukti mažomis granulėmis nusėtą nuotraukų paviršių ir vaizdo nebeliktų, jis išnyktų. Aksioma "Nieko nėra pastovesnio už laikinumą" pasitvirtina, nors virtualybė, į kurią vieną kartą įkelta istorija lieka joje amžinai, ir nori šią aksiomą paneigti. Istorijos, prisiminimai, mintys – virtualioje realybėje tampa failais, priklausančiais jau nebe pasakotojui, nebe klausytojui, nes nepaisant to, kad toje erdvėje failai išlieka, iš žmogaus atminties jie išsitrina, kadangi kiekvienu asmeninės istorijos pasidalinimu socaliniame tinkle siekiama vis labiau nustebinti, todėl svarbaus, reikšmingo, neužmirštamo atsiminimo vietą užima pasikartojantys trumpalaikiai blykstelėjimai, tokie panašūs vienas į kitą.

R.Augūno darbai, kurių fotografines išklotines galima su lupa ištyrinėti galerijoje, nors ir turi sąsajų, tačiau nėra panašūs vienas kitą. Kūriniai nepasakoja nuoseklių istorijų, veikiau yra jų fragmentai, atskirti nuo konteksto. Jie tampa dalimis daug platesnio turinio, kurio į asmeninį pasakojimą nepavyktų įsprausti. R.Augūno fotografijos atkreipia žiūrovo dėmesį į mažas detales – paprastos kasdienybės minutes – kurios galbūt nėra pripildytos gilios prasmės ar išgyvenimų, tačiau yra tikros. Ne(iš)taisytos ir nepagražintos. Fotomenininko kadruose išryškėja gyvenimo patyrimo momentai, kurie tikrai ne visi yra vienodai reikšmingi, tačiau neabejotinai visi – Didžiojo paveikslo, kuris galbūt atsivers tada, kai atsidursime prie savo gyvenimo krašto, dalys.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) „LinkMenų fabriko“ mokslininkai ir studentai pasitelkė naujausias technologijas tam, kad tikintieji galėtų naujai pamatyti stebuklu laikomą paveikslą. Specialistai virtualioje realybėje atkūrė Dievo Gailestingumo šventovę ir suteikė galimybę joje pamatyti 3D technologijomis atkurtą Dievo Gailestingumo paveikslą.

Neatrastas Vilniaus lobis

„Dievo Gailestingumo paveikslo kopiją yra matęs tikriausiai kiekvienas milijardinės katalikų bendruomenės narys, tačiau tai, kad originalas yra čia, Vilniuje, žino retas. Į virtualią realybę perkelta šventovė ir paveikslas XXI-ojo amžiaus metodais paskleis po pasaulį žinią apie ypatingą Vilniaus lobį“, – tvirtina Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius.

Šiuo projektu Vilnius žengia drąsų žingsnį, parodydamas, kaip technologijos gali dar labiau aktualizuoti sakralų paveldą.

Technologiniai realybės iššūkiai

Siekiant perkelti Dievo Gailestingumo šventovę į virtualią realybę panaudoti lazerinio skenavimo, fotogrametrijos ir 3D modeliavimo metodai. Mišrių technologijų taikymas leido maksimaliai priartinti skaitmeninį modelį prie tikrovės. Dar sudėtingesnė užduotis buvo tinkamai 3D aplinkoje perteikti pagal vienuolės šv. Faustinos regėjimus nutapytą Dievo Gailestingumo paveikslą.

„Kiekvienas amžius turi savo vaizdavimo būdą. 1934-aisiais Vilniuje pagal vienuolės pasakojimą Jėzaus atvaizdas buvo nutapytas ant drobės. Mūsų laikai suteikia naujas technologines galimybes – virtualią realybę, 3D skenavimą ir modeliavimą. Nors skaitmeninės technologijos šiuo metu dar neleidžia pilnai pakeisti tikrovės, virtuali realybė yra pažangiausia technologija, skirta pojūčiams atkurti nuotoliniu būdu“, – teigia VGTU „LinkMenų fabriko“ kūrybinių projektų vadovė Eglė Girdzijauskaitė

Legendinis Vilniaus paveikslas 3D formatu nuo šiol atviras visiems pasaulio tikintiesiems specialioje svetainėje www.divinemercy3d.com. Milijonai tikinčiųjų galės ne tik pamatyti Dievo Gailestingumo paveikslą, bet ir virtualiai „pasivaikščioti“ po šventovę Vilniuje, kurioje jis saugomas. Tikimasi, kad ši patirtis daugelį paskatins aplankyti Lietuvos sostinę ir savo akimis išvysti paveikslo originalą bei pajusti miesto, kuriame jis gimė, aurą.

Vilnius – Gailestingumo miestas

Sukurti virtualią Dievo Gailestingumo šventovės ir Dievo Gailestingumo paveikslo kopiją buvo nutarta neatsitiktinai. Tai – ypatingas Vilniaus sakralaus paveldo lobis. Dievo Gailestingumo paveikslas, nutapytas Eugenijaus Kazimirovskio Lietuvoje 1934 m. pagal šv. Faustinos regėjimus, šiandien yra vienas žinomiausių paveikslų visoje Katalikų bažnyčioje. Paveikslo kopijos kartu su žinia apie Dievo Gailestingumą greitai pasklido po pasaulį, o su juo susijęs Gailestingumo pamaldumas buvo išpopuliarintas popiežiaus šv. Jono Pauliaus II.

Apie tai, kad paveikslas gimė Vilniuje ir yra čia gerbiamas, iki šiol pasaulyje žino nedaug kas. Sovietmečiu kūrinys buvo ilgą laiką slepiamas. Nuo 2005 m. paveikslas, dėl kurio piligrimai įveikia tūkstančius kilometrų, pakabintas Dievo Gailestingumo šventovėje, Dominikonų gatvėje, Vilniuje.

Neeilinio įvykio – popiežiaus vizito – proga Vilniaus turizmo ir verslo plėtros agentūra „Go Vilnius“ nutarė nutraukti nežinios šydą nuo paveikslo gimtinės ir paskelbti pasauliui, kad jo namai – Vilniuje. Inovatyvaus projekto įgyvendinimo ėmėsi kūrybiškiausius miesto inžinierius vienijantis VGTU „LinkMenų fabrikas“ ir 3D turinio kūrėjai „Drone Team“. Projektą įgyvendinti padėjo Vilniaus piligrimų centras.

Paveikslo ir šventovės atkūrimo virtualioje realybėje procesą galima pamatyti čia:

Daugiau informacijos apie Vilniaus sakralinį paveldą galima rasti naujame leidinyje „Patirk savąją piligrimystės istoriją“.

Daugiau informacijos apie Dievo Gailestingumo paveikslo istoriją galima rasti www.vilniuspiligrimams.lt.

– Kaip sugalvojote imtis VR projekto?

– Kažkada pasirodė VR projektas pagal Vincento van Gogho paveikslą „Naktinė kavinė“, taip pat 360° vaizdo filmas Salvadoro Dali paveikslų tematika. Pamačiau juos „YouTube“ ir pagalvojau, kaip būtų gerai įgyvendinti tokią patirtį apie M.K.Čiurlionį, perkelti jo kūrybą į virtualią realybę. Kodėl yra darbų apie V.van Gogho, S.Dali kūrybą, o mes tokių neturime?

Paskambinau prodiuseriui V.Žukui (mes ir anksčiau esame bendradarbiavę dėl kino projektų), paklausiau, kaip jam patinka ši idėja, ar sutiktų. Aš anksčiau nebuvau dirbusi su animacija ar trimate grafika, man tai buvo nežinomas pasaulis. Taigi Vitalijui papasakojau ir jis iš karto sutiko: „Gerai, darom!“ Ir man, ir jam tai buvo nauja sfera. Nors jis jau turėjo daug praktikos su 3D grafika, o aš dirbau kaip režisierė, bet abu nebuvome darę VR projekto. Suvienijome jėgas ir ėmėmės šį projektą įgyvendinti. Mūsų kūrybinis duetas ne tik praturtino projektą – tai buvo ir be galo maloni bei inspiruojanti patirtis.

– Kaip atrodo VR patirtis? Ar ji turi kokį nors siužetą?

Kiekvienas M.K.Čiurlionio paveikslas yra kaip langas į kitą pasaulį, virtuali realybė leidžia pereiti to pasaulio rėmus ir patekti į vidų.

– Taip, yra tam tikras siužetas. Mūsų projektas šiek tiek neįprastas – tai nėra tik 360 ° vaizdo filmas, tačiau nėra ir visiškai interaktyvus patyrimas. Kuriant VR nėra nusistovėjusių režisūros taisyklių, kaip reikia daryti, kad veiktų, kaip, sakykim, kine, nes tai labai nauja forma. Čia viskas vyksta per bandymus. Kai pradėjome kurti šį projektą, išsikėlėme tikslą, kad šis projektas netaptų žaidybinis, kad interaktyvumas neužgožtų M.K.Čiurlionio kūrinių. Kad tai būtų vieta ir erdvė, kuri pakviestų žiūrovą patyrinėti menininko kūrybą, sujungtų su ja. Mums buvo labai svarbu išlikti kuo ištikimesniems M.K.Čiurlionio kūrybai, paveikslams ir muzikai. Pradžioje darėme testus su vadinamaisiais pulteliais, norėjome juos panaudoti. Gali visko prisigalvoti, daug koncepcijų, įvairių sprendimų, bet labai svarbu patikrinti su žiūrovais, kad pamatytum, kaip žmogus reaguoja, nes tai vis tiek nėra mažas ekranas, kur žiūrovas seka jam rodomą istoriją, čia yra visa aplinka – viršus, apačia, žmogus pats renkasi, ką jis nori stebėti. Dėl to reikia viską apgalvoti, kaip tu vesi žiūrovą. Taigi mes žiūrovams buvome davę pultelius, bet pamatėme, kad jį turėdamas žmogus pradeda koncentruotis į veiklą, nori kažką paliesti, padaryti, pajudinti, tačiau jo dėmesys nukrypsta nuo aplinkos, įsižiūrėjimo į ją. O mes norėjome, kad žmogus įsižiūrėtų, pabūtų viso to pasaulio viduje.

Kiekvienas M.K.Čiurlionio paveikslas yra kaip langas į kitą pasaulį, virtuali realybė leidžia pereiti to pasaulio rėmus ir patekti į vidų. Tai mes norėjome perteikti kiek įmanoma aiškiau, paprasčiau ir paveikiau.

– Kaip tai atrodo?

– Patirtis sudaryta iš maždaug 60 paveikslų. Kai kurie paveikslai naudojami ištisai, kai kurių – tik fragmentai: aplinka, objektai, detalės, šviesos, dangus, žemė. Žmogus atsiduria iš paveikslų sukurtoje aplinkoje, kur keičiasi paros ciklas. Vieni paveikslai – iš dienos, kiti – iš ryto ar nakties laiko. Žmogus gali pamatyti, kaip, pavyzdžiui, nakties paveikslas gali atrodyti dieną. Žmogus patenka į M.K.Čiurlionio motyvais sukurtą pasaulį, keliauja po jį ir gali jį tyrinėti. Jis tam tikrus objektus gali savo žvilgsniu paveikti, nes, įsižiūrėjęs į juos, pavyzdžiui, į medį, dangų, debesis, jis priartėja prie M.K.Čiurlionio paveikslų. Tai ir yra interaktyvumas, žvilgsnio interaktyvumas.

– O ką VR projekte daro režisierius?

– Tą patį, ką ir kine. Tai yra interaktyvus animacinis filmas. Tik langas didesnis – tai ne ekranas, o visa aplinka. Šiuo atveju esu ne tik režisierė, bet ir scenarijaus autorė, taigi turėjau labai gerai žinoti ir paveikslus, suprasti juos, persisemti menininko kūryba, apie ją kalbėjausi su dailininko proanūkiu Roku Zubovu. Atradau, kad visi M.K.Čiurlionio paveikslai yra tarsi susijungę, turi daug bendrumų, jie tarpusavyje darnūs, todėl pasakojimas mums susijungė labai natūraliai, patys paveikslai tarsi padiktavo siužetą. O kai dar pridėjome muziką... Naudojome M.K.Čiurlionio ir Mindaugo Urbaičio „Ramybę“. M.Urbaitis, kurdamas „Ramybę“, panaudojo M.K.Čiurlionio parašytas natas, bet jas iš naujo aranžavo, tiesa, neįdėdamas nė vienos naujos. Pagalvojome, kad mums šis kūrinys labai tinka konceptualiai – mes irgi naudojame M.K.Čiurlionio paveikslus ir juos tarsi iš naujo aranžuojame. Ir tai taip pat labai gražus kūrinys. Taigi patirtyje pasijaus, kaip M.K.Čiurlionio kūryboje nepaprastai dera garsas ir vaizdas. Menininkas turėjo visokeriopą harmonijos pajautimą, muzika ir paveikslai vienas kitą papildo, tarsi vienas kitam sukurti. Mes priėjome išvadą, kad M.K.Čiurlionis tam tikra prasme buvo multimedijos meno pradininkas – jis juk ir piešė, ir kūrė muziką, paišė muzikinius paveikslus, dar ir rašė – taigi integravo įvairias meno šakas.

– Kaip atrodo VR kūrimo procesas?

– Labai daug eksperimentavome ir testavome. Šioje sferoje daug diktuoja technologija. Su Vitalijumi aptardavome meninius poreikius ir tada jis siūlydavo technologinius sprendimus. Kartais išeidavo ir atvirkščiai – technologijos padiktuodavo kūrybinius prisitaikymus. Tai labai įdomus ir gyvas procesas, nes reikia nuolat mokytis.

Kai pradėjome, kaip minėjau, nebuvo taisyklių, kaip viską reikia daryti, tai buvo nauja. Dirbome su baltarusių kompanija „Asterman“ ir lietuviais animatoriais – nemaža komanda. Patyrimas susideda iš keturių aplinkų, jos buvo kuriamos paeiliui. Vis sužinodavome ką nors naujo vien iš technologinės pusės, tuomet kartais reikėdavo sugrįžti į pradžią ir perdaryti. Kai darėme bandomąją versiją, vien metus laiko dirbome prie testavimo, ar veikia, ar mūsų mintis įmanoma įgyvendinti techniškai. Tai buvo malonus atradimų kelias. Visas procesas užtruko apie pustrečių metų. Nenorėjome skubėti. Mums labai svarbu buvo kokybė. Norime išlaikyti tą patį lygį, kokie yra darbai apie V.van Gogho ar S.Dali kūrybą.

– Vienu metu buvo kalbama, kad kino ateitis yra 3D. Ar manote, kad VR yra ateitis?

– Aš manau, kad VR turi labai didelį potencialą, technologija sparčiai tobulėja. Kol kas ji yra savo priešistoriniame lygyje, ji dar nėra patogi, raiška nėra gera. Daug techninių apribojimų, kurie neleidžia pasiekti tokio lygio, kaip norėtųsi. Bet technologijos sparčiai tobulėja, greitai nereikės nepatogaus šalmo, užteks tik akinių, galiausiai – lęšių. Klausimas, ar tai bus labiau virtuali, ar augmentuota – papildyta realybė, aplinka, kurioje prasideda dvimačiai ar trimačiai objektai. Didelis skirtumas, kokios raiškos vaizdo žaidimai buvo prieš penkerius metus, kokie yra dabar. Kaip anksčiau ir kaip dabar atrodo trimačiai žmonės – kartais net kyla abejonė, ar čia nufilmuotas tikras, ar sukurtas. Tai tik laiko klausimas, kada trimatė grafika taps tokia įtikinama kaip realus pasaulis. Panašiai kaip Steveno Spielbergo filme „Ready Palyer One“ pagal žinomą knygą tuo pačiu pavadinimu.

– Kas VR padaro meno kūriniu, atskiria jį nuo žaidimų?

– Kaip ir kiekvieną kūrinį – priklauso nuo jo tikslo. Ar tai pramoga, ar ne tik. Apskritai kas padaro meno kūrinį meno kūriniu? Svarbu, kad jame jaustųsi autoriaus žvilgsnis ir kad kūrinys vienaip ar kitaip paliestų žiūrovą. Tiek kuriant filmus, tiek šį projektą man tai buvo labai svarbu. Tik tiek, kad kai kuri filmus ar originalią animaciją, ieškai stilistikos, galvoji, kokiu vaizdu perteiksi, o čia medžiaga jau buvo – teliko sugalvoti, kaip ją perteikti, kaip sudėlioti, kad būtų galima perskaityti mintį. Man buvo svarbiau, ką autorius norėjo pasakyti ir kartu pateikti tarsi jo kūrybos apžvalgą. Kuo labiau gilinausi į darbus, tuo labiau augo pagarba M.K.Čiurlioniui. Tuomet kaip tik nesinori siūlyti savo požiūrio, nebent labai subtiliai.

– Kokios VR projektų platinimo galimybės? Kaip tokie projektai paprastai pasiekia žiūrovus?

– Yra šalmai, per kuriuos galima žiūrėti VR. Vien šalmų tiekėjų yra labai daug. Kai kurie šalmai rodo iš kompiuterio („Vive“, „Oculus Rift“, „Sony Playstation“ ir kt.), jie gali rodyti geresnės kokybės, sunkesnius projektus. Į kito tipo šalmus galima įsidėti telefoną ir VR transliuojama iš jo („Samsung Gear“, „Google Daydream“, etc.), bet tai, žinoma, žemesnės kokybės vaizdas. Neseniai atsirado ir šalmai, kurie patys turi procesorių („Oculus Go“), tačiau jų rodomo vaizdo raiška taip pat nėra labai aukšta. Platinimui yra specialios VOD („Steam“, „Littlstar“ ir t.t.), kur turintieji prietaisus gali atsisiųsti ir žiūrėti VR. Užsienyje populiarios VR kavinės, nors jos daugiau skirtos žaidimams. Galiausiai kino festivaliai atidaro sekcijas, kuriose galima labiau meninės pakraipos kūrinius pasižiūrėti. VR projektų labai daug, todėl lengva pasiklysti jų gausybėje. Bet subrandinti projektai, kur įdėta daug darbo ir minčių, yra labai paveikūs.

– Kaip jūsų kūryba bus rodoma Lietuvoje?

– Lietuvoje planuojame surengti M.K.Čiurlionio darbų parodą su virtualios realybės stotelėmis. Kad atėjęs žiūrovas ne iškart užsidėtų šalmą ir žiūrėtų patirtį, bet apsiprastų, pasinertų, susipažintų su M.K.Čiurlioniu. Testuojant projektą supratome, kad dažnai žmonės iš tiesų nežino daugybės jo paveikslų, tik pagrindinius. Taip kilo mintis surengti parodą su darbų projekcijomis, kad pradžioje žmogus ateitų, pasiklausytų muzikos, pasižiūrėtų paveikslus ir tada galėtų visiškai pasinerti į VR patirtį. Planuojame darbą rodyti 2019 m. žiemą.

– Ar turite daugiau kūrybinių idėjų su VR ar grįšite prie kino kūrimo?

– Aš kino neapleidau, lygiagrečiai vystome ir kino projektus. Tai man vis dar labai įdomi sritis. VR projektai kol kas yra mažesnės apimties, trumpametražiai. Juos lengviau sukurti, jiems nereikia tokių didelių finansų kaip pilnametražiams kino filmams, ypač kai mano idėjos dažniausiai būna susijusios su moksline fantastika, kur reikalingi efektai, todėl ir biudžetai būna dar didesni. Taip pat kino filmo kūrimas užima daugiau laiko. Planuose yra dar ne vienas VR projektas, nes tai nauja sritis, nauja forma, įdomu pasinerti gilyn į ją ir žaisti kuriant.