Laikė dingusiais

Prieš klibindama seserų benediktinių vienuolyno durų rankeną dirstelėjau į virtualųjį teologijos mokslų daktarės, dėstytojos Aušros Vasiliauskaitės – sesers Gabrielės sudarytą Kauno benediktinių vienuolyno tyrimų antrąjį tomą.

Jame rašoma apie senojo medinio vienuolyno pastatą ir jo aplinką, mūrinio vienuolyno statybą, bažnyčios altorius prieš Švč. Sakramento amžinosios adoracijos įvedimą ir 1938–1940 m. rekonstrukcijos meninę koncepciją. Būtent tais metais Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčioje buvo nuspręsta įrengti nuolatinę adoraciją. Tuo tikslu buvo perstatyta visa presbiterija. Vietoj trijų barokinių altorių buvo įrengtas modernus interjeras, kurį sudarė Didysis altorius, vitražai ir pano su tapytojo Liudo Truikio „Apaštalais“. Tokią trejybę liudijo ir sena nespalvota nuotrauka, į kurią su nostalgija kaskart žvelgė seserys.

1948-aisiais uždarius bažnyčią ir vienuolyną, vitražai buvo išsaugoti juos užmūrijant. Dalis kūrinių ir bažnyčios įrangos pateko į kitas bažnyčias ar muziejus, dalis dingo. Manyta, kad pastarasis likimas ištiko ir tris „Apaštalų“ paveikslus. Tuo buvo įsitikinęs ir pats L. Truikys. Sykį paklaustas restauratorės, teatro dekoratorės T. Blažiūnienės apie likusius savo darbus, menininkas giliai atsiduso.

„Jis man atsakė, kad liko tik nevykusios akvarelės ir keli bažnytiniai darbai. Žinau, kad L. Truikys labai didžiavosi arkangelų vitražais, kurie savo mėliu stebuklingai švyti šventovėje. O apie apaštalus jis kalbėjo kaip apie dingusius“, – kūrėjas ir T. Blažiūnienė nė neįtarė, kad, praėjus kelioms dešimtims metų, drobės atsiras.

Gegužę seserys benediktinės pasidalijo žinia, kuri privertė atsisėsti ne vieną meno žinovą, dailininko ir scenografo L. Truikio gerbėją – prieš pat Velykas rastos jo tapytos, dingusiomis laikytos, dvylika apaštalų vaizduojančios drobės.

Eiga: pusę metų trukę darbai eina į pabaigą – drobės ruošiamos žiemai. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Viską pakeitusi žinia

Daugiau nei pusę gyvenimo atidavusi restauracijai, kartu su L. Truikiu dirbusi teatre prie scenografijų, T. Blažiūnienė pasakojo, kad jau buvo bepadedanti teptukus į šoną. Moteris ruošėsi mėgautis užtarnautu poilsiu protėvių žemėje, kur į dangų stiebiasi nuostabūs medžiai, o akmenėliai po jais laukia, kada bus paglostyti ir pakalbinti. Žinutė apie rastas drobes, Teresės planus perkėlė vėlesniam laikui.

„Kauno arkivyskupijos muziejaus komanda bažnyčios palėpėje netikėtai atrado ant sienos atbrailos užkeltą ritinį. Tik pradėjus jį vynioti pasirodė tapyba su L. Truikiui būdingu braižu – „Apaštalai“! Tyčia ar netyčia jie čia buvo pasislėpę ir kiek metų  pragulėjo niekas nežino“, – pamačiusi rastų drobių nuotraukas ir pažinusi L. Truikio braižą, T.Blažiūnienė akimirksniu susisiekė su seserimis.

Prisistatė joms, o visai netrukus jai buvo patikėti restauravimo darbai.

„Galvoju, čia savotiška likimo dovana. Gulbės giesmė. Kai jau maniau, kad turiu dėti tašką istorijoje, atsirado L. Truikys. Tada pasakiau, kad darysiu viską iš širdies, kaip to mokė maestro, – T. Blažiūnienė laikėsi sau ir L. Truikiui duoto pažado. – Viską dariau taip, kaip priklauso, nes restauruodama esu labai principinga. Darau, kad būtų aukščiausios prabos. Manau, pavyko.“

Prie rezultato, anot jos, labai daug prisidėjo ne vienas entuziastas. Tarp jų – Lietuvos nacionalinio muziejaus Restauravimo centro vadovė, molbertinės tapybos ekspertė Vita Blažiūnienė. Ji sutiko tvarkyti visą dokumentaciją, tyrimus.

Tapatina su stebuklu

Besibaigiant savaitei su T. Blažiūniene susitikome pas seseris benediktines vienuolyne. Čia ji atvyko tiesiai iš Giedraičių.

„Daug laiko praleidau vienuolyne, vasarą čia likdavau nakvoti. Dabar visi darbai eina į pabaigą. Padėsiu paskutinius taškelius ir keliausiu atgal“, – T. Blažiūnienė prasitarė, kad darsyk su seserimis ir prikeltomis L. Truikio drobėmis susitiks po žiemos. Tada bus geriausiai matyti, kaip meno kūriniai ištvėrė šalčius. Tiesa, po visko, ką patyrė paslėpti meno kūriniai, restauratorė neabejojo, kad minusinė temperatūra už lango jiems tikrai nepakenks.

„Sutikite, galėjo vėjas nupūsti palėpės čerpes, galėjo žiurkės drobes apgraužti, balandžiai suteršti. Nieko panašaus nenutiko! Aš tai vadinu stebuklu“, – pakilusi į antrą aukštą T. Blažiūnienė pakvietė dirstelėti į L. Truikio darbus.

285x205 cm dydžio drobės buvo restauruojamos keliais etapais. Buvo įvertinta jų būklė, atlikti grunto ir pigmento tyrimai, apskaičiuota, kiek kainuotų šiuos meno kūrinius prikelti naujam gyvenimui. Tada drobės buvo tiesiamos ant grindų, elastinamos kazeino miltelių klijais ir slegiamos, kad išsilygintų visos deformacijos.

„Pagal visas taisykles sukant drobę tapybos sluoksnis turėjo eiti į viršų, o ne priešingai. Žmogus, kuris tai padarė, labai gerbė L. Truikio darbą, todėl suko taip, kaip jam atrodė tinkama. Suveikė fizikos dėsnis – atsirado lūžių. Labiausiai nukentėjo pirmoji drobė, ant kurios buvo susuktos likusios dvi“, – T. Blažiūnienė pasakojo, kad įprastai drobės slegiamos specialiais įrenginiais, o tąsyk puikiai pasitarnavo vienuolyne rastos keraminės plytelės.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Panaudojo naminę drobę

Dezinfekavusi, išlyginusi ir sutvirtinusi užlankas, vėliau – tapybą, restauratorė ėmėsi nevaizdinės darbų pusės. Vietomis išskydusią drobę ir atsiradusias skylutes užpildė linų plaušeliais.

„Šiame L. Truikio darbe naudota naminio audinio drobė – stambiagrūdė, nesukriai susukto siūlo. Manau, gavęs užsakymą maestro važiavo į savo šventą Žemaitiją, Pagilaičius ir atsivežė rankiniu būdu susiūtą drobę iš trijų dalių. Matote, viena siūlė, antra, trečia“, – darbas su tokia drobe buvo nemenkas iššūkis, todėl ant vaškuoto porėmio užtraukusi pirmą piešinį T. Blažiūnienė jautėsi pakylėta. Tempimo procesui naudojamos tam skirtos replės ir vinys. Jas specialiais sijonėliais papuošė viena 90 metų šviesuolė. Sijonėliais, anot restauratorės, vadinami nedideli, iš storo popieriaus iškirpti kvadratėliai, į kuriuos remiasi įkalto vinies galvutė. Taip drobė apsaugoma nuo rūdžių, o ir vinis paprasčiau ištraukti iš medinio porėmio.

Galiausiai buvo atlikti ištrupėjusių vietų gruntavimo, šlifavimo ir valymo darbai. Baigusi juos Teresė ėmėsi teptukų ir atsargiai taškas po taško pradėjo retušuoti apaštalus.

„Restauratorius nėra autorius, todėl jis turi išsaugoti autorinę tapybą. Restauravimo procesai turi matytis iš kažkurio taško, bet jie neturi erzinti žiūrovo“, – žengusi keliolika žingsnių atgal ir dirstelėjusi į bizantiškuosius L. Truikio apaštalus T. Blažiūnienė neabejojo, kad jai pavyko tai padaryti.

Paveikslai oksidavosi

Kiekvienoje drobėje išsirikiavę po keturis apaštalus, vilkinčius švelniai melsvomis tunikomis, avinčius sandalais, rankose laikančius po karūną. Vienos jų intensyvesnės žalios spalvos, kitos su mėlio priemaiša. Fonas už figūrų, kaip ir jų veidai, aureolės – prigesinto aukso spalvos. Ryškaus spindesio, anot T. Blažiūnienės, L. Truikys nemėgo nei sceniniuose drabužiuose, nei tapyboje.

„Įsivaizduokite, susidūrėme su nauja technologija. Atlikus cheminius tyrimus paaiškėjo, kad drobės buvo klijuotos aukso lakšteliais, nes L. Truikys nemėgo atviro aukso spindesio, todėl jį prigesino ochros dažais. Drobė oksidavosi, atsirado žalsvas tonas. Bandėme nuvalyti, bet beviltiška tai padaryti. Žiūrėsime, kaip atrodys pavasarį. Man tai patinka“, – restauratorė tikino, kad iki pavasario, kai atvyks pažiūrėti, kaip peržiemojo apaštalai, ji bandys surasti restauratorių, susidūrusių su oksidacijos problema.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Ne tik tikintiesiems

T. Blažiūnienė ir seserys benediktinės įsitikinusios, kad drobių sugrįžimas svarbus ne tik tikintiesiems, bet ir visam Kaunui. Juolab kad L. Truikį ir šį miestą siejo ypatingas ryšys – nuo Antrojo pasaulinio karo iki pat mirties dailininkas Kaune gyveno ir kūrė. Namuose, kuriuose dabar įrengtas memorialinis muziejus, šiandien galima susipažinti su L. Truikio palikimu: akvarelėmis, tapyba, scenografijos ir kostiumų eskizais, rankraščiais, dailininko sukauptomis Rytų meno ir lietuvių liaudies skulptūrų kolekcijomis.

„L. Truikio braižas labai savitas. Šis kūrėjas – išskirtinė asmenybė, todėl yra svarbus ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos mastu“, – T. Blažiūnienė priminė, kad kitais metais bus minimos 120-osios L. Truikio gimimo metinės, todėl kūrėjo atminimui vertėtų skirti daugiau dėmesio.

Galite prisidėti

Dėmesio, tiksliau, finansų reikia ir restauravimo darbams. Jie įkainoti 15 tūkst. eurų. Seserys benediktinės dėkojo visiems, kurie prisidėjo prie kilnaus tikslo, tačiau pinigų vis dar stinga. Norėdami prisidėti prie iniciatyvos, pinigus galite pervesti į šią sąskaitą, paskyros laukelyje būtinai nurodę:

AUKA TRUIKIO PAVEIKSLŲ RESTAURACIJAI

Kauno seserų benediktinių vienuolynas

AB SEB bankas LT987044060002920556

Iš viso planuojama atnaujinti 14 vitražų, esančių bažnyčios vakariniame ir pietrytiniame fasaduose. Pasak V. Černiausko, vitražai sumontuoti naudojant taškinį litavimą švinu – panašiai, kaip prieš šimtus metų.

„Yra toks taškinis litavimas, kaip buvo viduramžiais: jie litavo todėl, kad neturėjo lituoklių elektrinių – šviną ant laužo ir deda tašką ten, kur sujungimas“, – teigė V. Černiauskas.

Aukščiausios kategorijos vitražų restauratorius sako, kad sovietmečiu naudojant netinkamą technologiją vitražai įrengti daugelyje Lietuvos bažnyčių, todėl dabar tenka taisyti daug broko.

„Technologiškai ne taip padaryta. Tais laikais taip buvo, kitaip nedarė, tai yra tarybinių laikų nelaimė, dabar mes tą broką ištaisome, visos bažnyčios Lietuvoje praktiškai taip darytos, taškiniu litavimu“, – sakė restauratorius.

Vytauto Švarlio sukurti vitražai, kurių bendras plotas viršija 100 kv. metrų, Salako bažnyčioje įrengti 1991 metais.

R. Daugėlienės nuotr. 

Juos pagal V. Černiausko parengtą projektą rekomenduojama išardyti, atskiras detales nuvalyti, suskilusias – suklijuoti ir vėl sumontuoti į rėmus. Detales planuojama tvarkyti restauratorių dirbtuvėse Vilniuje.

Restauratoriaus teigimu, vitražų blokus būtina perlituoti ir padengti alavu, kad jis būtų atsparus saulės poveikiui: „Saulė – vitražo priešas, švinas nuo jos minkštėja. O jeigu jis alavuotas – alavas nebijo saulės, vitražas tampa kietas kaip lenta“.

V. Černiauskas sako, jog atskiri vitražų blokai yra pavojingai išlinkę ir gali bet kada iškristi iš rėmų, o netvarkant juos reikėtų išimti, nes sunkios, apie 15 kilogramų sveriančios detalės gali kristi ir mirtinai sužaloti žmones.

„Anksčiau klebonui sakiau – atitverkite apačioje esantį altorių, vitražai gali iškristi, pavojinga gyvybei. Jeigu 15 kilogramų užkris ant galvos, tai kas bus? Reikia juos arba restauruoti, arba išimti, jeigu nėra lėšų“, – kalbėjo restauratorius.

Vitražų konservavimo ir restauravimo darbai yra dalis suplanuoto Salako bažnyčios remonto, kuris turėtų kainuoti apie 650 tūkst. eurų, Kultūros infrastruktūros centras šiuo metu ieško, kas galėtų atlikti maldos namų remontą.

Salako bažnyčia pradėta statyti 1907 metais, jos fasadas sumūrytas iš tašytų akmenų – tai aukščiausia tokia bažnyčia Lietuvoje, jos bokštas siekia 72 metrų aukštį. Pastatas yra pripažintas valstybinės reikšmės kultūros paveldo objektu.

Atradimų keliu

"Juozo Naujalio vidurinėje meno mokykloje (dabar Kauno dailės gimnazija – aut. past.), į kurią iš Kauno 4-osios vidurinės mokyklos (dabar Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazija – aut. past.) mane už rankos atvedė ir pasirinkti menininko kelią paskatino mokytojas Simonas Kacilauskas, baigiau skulptūros specialybę. Vienas mano mokytojų – Eugenijus Banys buvo pašnibždėjęs, kad Kauno dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetas, aut. past.) bus atidaryta stiklo specialybė. Pagalvojau, kad įvaldyti naują medžiagą būtų įdomu, todėl išvažiavau į Vilnių laikyti stojamųjų egzaminų. Ir kai Kaune, tą pačią vasarą, kada vyko stojamieji, buvo atidaryta stiklo specialybė, į ją įstojome visi – du skulptoriai, du keramikai ir viena freskos-mozaikos specialybės atstovė, kuriems per stojamuosius Vilniuje pritrūko balų", – apie kūrybinio kelio pradžią pasakoja A.Rimkevičius.

Kurdamas vitražus įvairiems architektūros objektams menininkas pasvajodavo apie galimybę savo kūriniais papuošti maldos namus.

Studentai buvo pirmasis stiklo menininkų kursas, todėl daug ko išmokti teko patiems. "Tikriausiai dėl to iki šiol esu nuolatiniuose ieškojimuose", – sako menininkas.

Baigus studijas, 1984–1986 m. menininkui teko tarnauti sovietinėje armijoje. Paradoksalu, tačiau būtent ten A.Rimkevičiui pirmą kartą teko kurti vitražą. Susidomėjimas šia sritimi grįžus iš kariuomenės nedingo, todėl jis dar kartą pabandė kurti vitražą, tačiau, kaip pats prisipažįsta, bandymas buvo kiek prisvilęs.

Pirmuoju tikru vitražu A.Rimkevičius laiko kartu su žmona Daina Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Radiologijos klinikai sukurtą darbą. "Žmona kūrė vitražo projektą, o aš buvau jos meistras – įgyvendinau jį medžiagoje. Tai buvo žingsnis į vitražo pasaulį", – sako kūrėjas.

Būtent tada vitražas A.Rimkevičių labai sudomino. Kaune dėstančių šios srities profesionalų nebuvo, tad teko mokytis savarankiškai ir per tai atrasti savo braižą, kryptis. Menininkas pradėjo bendradarbiauti su architektais, kurie projektuojamiems objektams užsakydavo vitražus, ir dešimtojo deimtmečio pradžioje kartu su žmona įkūrė savo studiją Petrašiūnuose, kurioje dirba iki šiol.

Traukė maldos namai

Kurdamas vitražus įvairiems architektūros objektams menininkas pasvajodavo apie galimybę savo kūriniais papuošti maldos namus.

"Apie šią svajonę buvau prasitaręs kunigui Vytautui Butkui, kuris, po mūsų pokalbio praėjus dešimčiai metų, man paskambino ir paklausė, ar dar nepamiršau savo svajonės. Jo dėka būdamas jaunu nežinomu menininku 1999 m. Grūžių Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje sukūriau Nukryžiuotąjį", – šį meno projektą pašnekovas vadina sėkmės istorijos pradžia.

Kitais metais A.Rimkevičius jau dirbo architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektuotoje Kačerginės Šv.Onos koplyčioje – čia teko kurti antrąjį Nukryžiuotąjį. "Po šio darbo iš Kaišiadorių kultūros namų sulaukiau pasiūlymo restauruoti ten esantį vitražą, kuris tapo pirmuoju mano restauruotu vitražu", – vitražų kūrimo ir restauravimo pradžią prisimena A.Rimkevičius. Vėliau menininkas restauravo Kalvarijų Šv.Kryžiaus Atradimo, Prienų Kristaus Apsireiškimo, Kauno Šv.Kryžiaus (karmelitų) bažnyčių vitražus, sulaukė privačių užsakymų.

Du mėnesiai diena dienon

Praėjusiais metais A.Rimkevičius įsisuko į tikrą darbų sūkurį – restauravo ir Birštono Šv.Antano Paduviečio bažnyčios, ir Kauno mečetės vitražus. Tačiau dideliu darbo krūviu menininkas nesiskundžia: "Man taip patinka. Trūksta poilsio, miego, bet labai gera."

Maldos namai buvo dažomi ne sykį, nelabai tvarkingai, todėl ant vitražų buvo pridžiūvę keli dažų sluoksniai, kuriuos reikėjo pašalinti.

Restauruojant šešis pagrindinius Kauno mečetės vitražus, dirbti reikėjo ir daug, ir itin kruopščiai. "Maldos namai buvo dažomi ne sykį, nelabai tvarkingai, todėl ant vitražų buvo pridžiūvę keli dažų sluoksniai, kuriuos reikėjo pašalinti. Visa laimė, kad nebuvo jautraus piešinio, tuomet būtų reikėję vitražus mirkyti, itin atsargiai nuimti dažus, kad būtų išsaugotas autentiškumas", – pasakojo menininkas.

Nuvalius dažus, vitražus reikėjo išardyti ir iš naujo padaryti švino juosteles, mat dėl aplinkos poveikio jos buvo praradusios savo stiprumą. "Tačiau su šiuolaikinėmis technologijomis galima pasiekti puikių rezultatų, garantuojančių ilgaamžiškumą", – su vitražų restauravimo procesu supažindina A.Rimkevičius.

Kauno mečetės vitražų valymas pareikalavo net dviejų mėnesių atidaus, kruopštaus darbo nuo ryto iki vakaro, mat stiklo kūrinyje daug ažūrinių elementų, smulkių detalių, kurias pasiekti ir išvalyti nebuvo lengva. Tačiau viskas pavyko puikiai.

Regis, A.Rimkevičius – puikus pavyzdys, kad svajonės pildosi. "Jei jos geros – visada išsipildo, net ir Lietuvoje, tik užtrunka. Mums, lietuviams, naudinga pasimokyti kantrybės. Ir optimizmo, stipresnio tikėjimo, kad gėris visada nugali blogį. Draugauti ir taikiai gyventi galime visi. Godūs žmonės ieško skirtumų, bando vieni kitus už tuos skirtumus nubausti, o aš esu taikus žmogus, nes jaučiuosi laimingas ten, kur esu, ir tuo, kas esu", – laimingo gyvenimo ir kūrybos receptu pasidalija menininkas.

Rytietiškos pasakos miniatiūra

Apie 1860 m. dabartinės Totorių gatvės kvartale buvo pastatyta medinė mečetė. 1930-aisiais Kauno totorių draugijos iniciatyva pastatyta nauja mūrinė mečetė.

Kaip pastebi Kauno istorijos tyrinėtoja dr.Marija Oniščik, statyti naują mūrinę (iš tikrųjų ji pastatyta iš tuščiavidurių betono plytų, tuo metu buvusių pigesnių nei įprastos molio plytos) mečetę buvo nuspręsta 1930-aisiais, Vytauto Didžiojo metais, norint pagerbti totoriams privilegiją suteikusį Lietuvos didįjį kunigaikštį; į minoretą net buvo įmūrytas Petro Rimšos Vytauto Didžiojo medalis, kurio neišliko. Pusę statybos išlaidų finansavo valstybė. Ant 1930 m. balandžio 30 d. datuoto mečetės projekto pasirašė Lietuvos bažnyčių tėvu tituluojamas inžinierius Vaclovas Michnevičius ir architektas Adolfas Netyksa. Ypatinga proga projektuota gražuolė mečetė buvo atidaryta taip pat ypatingą – 1933 m. liepos 15-ąją, Žalgirio mūšio dieną. Medinius bendruomenės namus buvo liepta nugriauti dar 1936 m., tačiau bent vienas jų išsilaikė iki pat nacių okupacijos.

"Miniatiūrinį, tarytum iš rytietiškų pasakų atkeliavusį mečetės pastatą su karpytais atikų ornamentais, smailiaarkiais spalvotų stiklų langais bei trilapio formos prieangio portalo anga vainikuoja aukštas kupolas, papildytas keturiais kampiniais kupoliukais ir grakščiu minoretu. Pastarasis niekad nebuvo naudotas pagal paskirtį. Viduje sienos buvo išpuoštos ornamentine tapyba, moterims skirtas balkonas aptvertas ažūrine medine tvorele, o kupolo skliautas vaizdavo mėlyną dangų, padabintą aukso žvaigždėmis", – "Kauno dienoje" yra rašiusi dr.M.Oniščik.

Uždaryta ir nusavinta sovietų valdžios (vieną kartą 1941 m. ir kitą kartą 1947 m.) mečetė pamažu neteko vidaus dekoro. Per daugiau nei 40 metų maldos namus bandyta pritaikyti įvairioms visuomenės reikmėms. Čia buvo archyvo sandėlis, Valentino Dikulio cirkas (įdomus sakralinio pastato su kupolu panaudojimas), 1959 m. – kavinė-skaitykla. 1970–1973 m. pastatas buvo remontuojamas pagal architekto Zenono Dargio projektą, pritaikant jį vaikų bibliotekai "Rytas"; tada pietų pusėje atsirado gelžbetoninė galerija, kurios šiandien nebėra, o rytų pusėje – fontanas.

Galiausiai nuo 1986 m. pastatas priklausė M.K.Čiurlionio dailės muziejui kaip fondų saugykla, viliantis kada nors įkurti jame Rytų meno muziejų. Atkūrus nepriklausomybę, visa valda buvo grąžinta Kauno musulmonų religinei (sunitų) bendruomenei. Iki šiol vienintelė Baltijos šalyse mūrinė mečetė 2018 m. pripažinta Kultūros vertybe ir restauruota.

„Paroda „Sugrįžęs į šviesą. Trapaus kūrinio istorija“ uždaroma anksčiau dėl rengiamos nuolatinės ekspozicijos. Po parodos vitražai sugrįžta į dėžes, deja, sugrąžinti jų į bažnyčios langus nenumatoma“, – tokia žinutė buvo skelbiama žinių portaluose.

Švč.Sakramento bažnyčios atvėrimas visuomeninei, kultūrinei veiklai skatina kelti klausimą – ar šis įspūdingo grožio ir didžiulės vertės trapus meno kūrinys sugrįš į šviesą?

Du kartus išgelbėti nuo sunaikinimo

XIX a. pabaigoje garsiųjų „Geyling“ vitražo dirbtuvių Vienoje sukurtas vitražas „Nukryžiuotasis su angelais“ kartu su keturiais evangelistų vitražais 1934 m. iš Imperatoriškosios Romos katalikų dvasinės akademijos Sankt Peterburge atkeliavo į Kauną. Taip jie išgelbėti nuo bolševikų sunaikinimo.

Pasak muziejininkų Osvaldo Daugelio ir Raimondos Norkutės, vitražų įsigijimo procesas užtruko kelerius metus, už visus penkis vitražus buvo sumokėta 4 tūkst. litų SSRS Prekybos atstovybei (Sankt Peterburgo dvasinei akademijai jie kainavo 9 tūkst. aukso rublių). Tikėtina, kad šių meniškai vertingų vitražų įsigijimas galėjo būti asmeninė meną mėgusio bažnyčios rektoriaus Blažiejaus Čėsnio iniciatyva. Akademikas, baigęs studijas Imperatoriškojoje Romos katalikų dvasinėje akademijoje Sankt Peterburge, vėliau joje dėstė 1911–1918 m.

Vitražai atkeliavo apdaužyti, todėl jie, kaip ir Nukryžiuotasis, buvo tvarkyti Kauno meno mokykloje dailininko Stasio Ušinsko. 1938 m. virš Nukryžiuotojo vitražo buvo įmontuotas Stasio Ušinsko sukurtas naujas apskritas vitražas su monstrancija, tačiau šio vitražo buvimo vieta kol kas nežinoma.

1963 m. Švč.Sakramento bažnyčioje įrengiant kino teatrą, ilgamečio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus direktoriaus  buvo išmontuoti, supakuoti ir nuo tada saugomi muziejuje. Iš pradžių – Pažaislyje, o 1984 m. keturios dėžės su vitražais pervežtos į Skulptūros ir vitražo galeriją, vėliau – į Paveikslų galeriją.

Priklauso bažnyčiai

1989 m. tuomečiame miesto laikraštyje „Kauno tiesa“ vyko diskusija apie tai, kaip vitražai dingo ir kur jie yra. 2003 m. Giedrės Jankevičiūtės monografijoje paminėtas vitražų įsigijimo faktas ir kelių iš jų sumontavimo aplinkybės. Ilgą laiką bevardėse dėžėse be dokumentų prabuvę, į muziejaus rinkinius neįtraukti vitražai su specialistų pagalba 2005 m. identifikuoti kaip priklausę Kauno Švč.Sakramento bažnyčiai.

2016–2018 m. vitražus restauravo Daugis Bumbulis ir Dalia Mulevičienė. Kodėl dalis kūrinio tebėra pas juos – subtilus, sprendimo laukiantis klausimas. 2017 m. vitražai sugrąžinti bažnyčiai.

Išeiti iš tylos

Prieš porą metų tuometis arkivyskupas Lionginas Virbalas ir Senamiesčio draugija pasirašė memorandumą dėl bažnyčios atgaivinimo ir pritaikymo kultūros ir visuomenės reikmėms. Atvėrus bažnyčios duris į Vilniaus gatvę (tikrąja šių žodžių prasme) surengta daugiau kaip 50 koncertinių ir labdaros renginių. Iš surinktų bei bažnyčios atgaivinimo iniciatorių Liudos ir Minvydo Znaidauskų paaukotų lėšų atlikti kai kurie tvarkymo darbai, šiuo metu iš dalies finansuojant Kauno m. savivaldybei restauruojamas fasadas. Seime svarstant 2020 m. valstybės biudžeto projektą, Vyriausybė nepritarė mano teiktam pasiūlymui finansuoti šios bažnyčios atstatymo darbus.

Be abejonės, tai yra ir bus didžiulė ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos meno vertybė, kurios išsaugojimas yra ne vien bažnyčios rūpestis. Toks meno kūrinys, eksponuojamas visuomenei, taptų patraukliu Kauno turizmo objektu.

Ar vitražai sugrįš į Švč.Sakramento bažnyčią? Naujai paskirtasis Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas pirmajame susitikime su visuomene „Kunigai kavinėse“ į šį klausimą atsakė – taip. Klausimas ne „ar“ (sugrįš), o – „kaip“: galbūt į langus, kuriuose ir buvę, galbūt eksponuojami bažnyčioje.

Suprantama, tam prireiks ir laiko, ir pastangų. Tai tik pradžia, iš tylos zonos pereinant į atvirą visuomenės ir bažnyčios dialogą, konsultuojantis ir su specialistais ieškant sprendimų grąžinti vertingiausius vitražus į atkuriamą bažnyčią.

"Kontekstas yra toks minimalus, kad turime branginti kiekvieną išlikusį šios dekoratyvinės dailės šakos kūrinį", – sako menotyrininkė dr.Raimonda Norkutė, pristatydama pirmą kartą parodinėse erdvėse eksponuojamus įspūdingus vitražus. Penkios 4 m aukščio kompozicijos – "Nukryžiuotasis su angelais" ir keturi evangelistai: šv.Jonas, šv.Morkus, šv.Lukas, šv.Matas – iš Kauno Švč.Sakramento bažnyčios.

"Pusiau istorinis" kūrinys

Nukryžiuotojo ir keturių evangelistų vitražų ansamblis yra vienas vertingiausių ir seniausių Lietuvoje. Sudėti į dėžes, ant vienos iš kurių buvo užrašas rusų kalba: "Pusiau istorinis kūrinys", vitražai, neturintys jokių dokumentų, saugoti muziejaus fonduose beveik šešis dešimtmečius.

Tik 2005-aisiais, ruošiantis jubiliejinei Stasio Ušinsko parodai, peržiūrėti fonduose esantys neidentifikuoti vitražai. Dėžės buvo atidarytos, o kūriniai, padedant ekspertams, – atpažinti.

Vitražų būklė buvusi bloga – nešvarūs, daug suskilusių dalių, įvairių pažeidimų, todėl pilnai sudėlioti kompozicijas ir apžiūrėti juos buvo galima tik restauravimo metu. "Norisi padėkoti muziejaus skulptūros ir vitražo rinkinio saugotojai Aistei Praškevičiūtei, kuri parašė pirmąjį projektą, leidusį pradėti vitražų restauracijos procesą. Kai Nukryžiuotojo dalis buvo restauruota, Švč.Sakramento bažnyčia paprašė grąžinti visus vitražus ir pasirūpino kitų, ansamblį sudarančių, kūrinių restauravimu", – supažindina menotyrininkė.

Kontekstas yra toks minimalus, kad turime branginti kiekvieną išlikusį šios dekoratyvinės dailės šakos kūrinį.

Bažnyčioje – vos dešimtmetį

Šiuos išskirtinius vitražus Lietuva įsigijo 1934 m. Kauno Švč.Sakramento bažnyčios rektoriaus Blažiejaus Čėsnio dėka iš tuomečiame Leningrade uždarytos Imperatoriškosios Romos katalikų dvasinės akademijos koplyčios, kuriai ir buvo kurti.

Dvejus metus vyko derybos tarpininkaujant ministrui Maskvoje, kol vitražai (su paskola) buvo įsigyti Švč.Sakramento bažnyčios lėšomis. "Yra žinoma, kad akademijai šie kūriniai kainavo 9 tūkst. aukso rublių. B.Čėsnio užrašytoje bažnyčios kronikoje yra įrašas, kad vitražai, jų restauravimas ir montavimas į langus kainavo net 23 tūkst. litų. Tarpukario laikotarpiu tai buvo išties didelė pinigų suma", – pasakojo dr. R.Norkutė.

Įdomu tai, kad vitražai į bažnyčios langus buvo sumontuoti ne vienu metu, visi po S.Ušinsko restauracijos. Pirma, už didžiojo altoriaus, buvo įmontuotas Nukryžiuotasis, vėliau – paeiliai evangelistai, o 1938 m. – paskutiniai du evangelistai ir S.Ušinsko kurtas vitražas. Tačiau bažnyčia uždaryta 1949 m., todėl visuomenė šiais kūriniais galėjo pasidžiaugti vos dešimtmetį.

Iš garsių dirbtuvių

Dr. R.Norkutė pasakoja, jo visi muziejuje eksponuojami vitražai yra sukurti Austrijoje, Vienoje. Žinoma, jog Nukryžiuotasis buvo kurtas "Geyling" stiklo dirbtuvėse, kurios žymios ne tik tuo, jog jose sukurtų vitražų yra svarbiausiose Vienos bažnyčiose, bet ir tuo, kad 1841 m. įkurtų dirbtuvių veikla tęsiama iki šių dienų.

"Geyling" dirbtuvėse klestėjimo laikotarpiu (XIX a. pab.) buvo pagaminama net apie 4 tūkst. vitražų per metus. Nors šių dirbtuvių archyvas dėl kėlimosi iš vienos vietos į kitą, karų, gaisrų – gerokai apnykęs, menotyrininkei pavyko susisiekti su dirbtuvių atstovais, kurie turi išlikusį Nukryžiuotojo piešinį. Ant jo yra įrašas, kad jis kurtas Leningrade buvusiai Imperatoriškosios Romos katalikų dvasinės akademijos koplyčiai. Piešinio autorius nėra žinomas, kadangi dirbtuvėms eskizus kūrė labai įvairūs profesionalūs menininkai.

"Geyling" dirbtuvių vitražai pasižymi aukšta menine ir technine kokybe, subtilia tapyba ant stiklo. Visų Švč.Sakramento bažnyčios vitražų kompozicija ir piešinys kuriamas ne tik stiklo blokelius sujungiančiu švino juostelių piešiniu, bet juose labai svarbi ir tapyba ant stiklo.

Raimonda Norkutė

Seniausia lietuviškoji Madona

Likusi parodos dalis papildo vitražų ikonografiją ir atspindi bažnytinio paveldo istoriją Lietuvoje. Seniausias eksponatas parodoje tai – XV a. pab. Veliuonos Madona, susijusi su vitražais tuo, jog Švč.Sakramento bažnyčioje įrenginėjant "Santakos" kino teatrą, 1964 m. ši gotikinė Madona buvo rasta užmūryta bažnyčios rūsio sienoje. Greta jos eksponuojama kita – viena iš seniausių ir vertingiausių Lietuvoje išlikusių gotikinių Madonų.

Parodoje galima pasigrožėti ir lietuviškaja gotikine Madona, kurią dengia XVIII a. polichromija. Ekspocizijos kontekste išskiria reta ir unikali skulptūra "Laiko alegorija", iš esmės neturinti analogų Lietuvoje. "Parodoje taip pat pristatoma ir nuo krikščioniškojo meno bei jo formų paplitimo Lietuvos liaudies kultūroje neatsiejama kryždirbystės linija – su vieno garsiausių kryždirbių – Vinco Svirskio darbais", – eksponuojamas medines skulptūras apibūdina dr. R.Norkutė.

Paroda "Sugrįžęs į šviesą. Trapaus kūrinio istorija" – nukelia keliais amžiais į praeitį, leisdama pajausti meno fundamentalumą, jo didybę ir grožį, kuris net praėjus keliems šimtams metų atima žadą.

Kas? Paroda "Sugrįžęs į šviesą. Trapaus kūrinio istorija".

Kur? Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje.

Kada? Veikia iki rugsėjo 1 d.

Parodos „Sugrįžęs į šviesą. Trapaus kūrinio istorija“ ekspozicija, kaip skelbia muziejus, papildyta „ką tik iš restauratorių rankų sugrįžusiais 4 evangelistais. Tai - unikali proga iš arti pamatyti visus 5 vitražus iš Švč. Sakramento bažnyčios“.

Vienas iš parodos eksponatų - XIX amžiaus pabaigos garsiųjų „Geyling“ vitražo dirbtuvių Vienoje meistrų sukurtas kūrinys „Nukryžiuotasis su angelais“ - iki šiol žinotas tik iš kelių nespalvotų fotografijų. Šis aukšto meninio lygio vitražas į Lietuvą atkeliavo iš Imperatoriškosios Romos katalikų dvasinės akademijos Sankt Peterburge koplyčios kartu su 4 evangelistų vitražais, kuriuos 1934 metais įsigijo Kauno švč. Sakramento (Dievo Kūno) bažnyčia. Sovietmečiu, prieš bažnyčioje įrengiant kino teatrą „Santaka“, vitražai buvo išmontuoti, supakuoti ir nuo to laiko saugoti Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Pagal muziejaus pranešimą, išsaugoti Nukryžiuotojo ir 3 evangelistų vitražai (Šv. Jono, Šv. Morkaus bei Šv. Luko) sugrąžinti Kauno švč. Sakramento bažnyčiai 2017 metais. Deja, iki šiol nežinoma, kur buvo paslėpti kiti du vitražai, ar dar išliko Stasio Ušinsko sukurtas vitražas su monstrancija.

Parodos akcentas - 2016-2017-aisiais restauratorių Daugio Bumbulio ir Dalios Mulevičienės restauruotas Nukryžiuotojo paveikslas, kuriame išliko daug autentiškų „Geyling“ vitražo dirbtuvių sukurtų detalių, matomi ir S. Ušinsko tarpukariu restauruoti fragmentai. Vėliau paroda papildyta dar dviem vertingais Šv. Jono ir Šv. Morkaus evangelistų vitražais, restauruotais 2017 metais.

2017-2018-aisiais restauruoti 4 evangelistų atvaizdai niekada nebuvo užfiksuoti istorinėse fotografijose, išskyrus Šv. Matą, matomą Imperatoriškosios Romos katalikų dvasinės akademijos Sankt Peterburge koplyčios fotografijoje. Šie vitražai gali būti sukurti kitų Vienos dirbtuvių pačioje XX amžiaus pradžioje.

Austrų meistrų dirbtuvėse pagamintiems vitražams kontekstą parodoje Kaune kuria vertingi XV amžiaus pabaigos - XX amžiaus pirmosios pusės sakralinio meno ir liaudiškojo baroko kūriniai, dalis jų taip pat papildo Kristaus aukos ant kryžiaus slėpinio ikonografiją.

Pasak menotyrininkų, įstabios gotikinės Madonos - tai brangūs pavyzdžiai iš seniausio krikščioniškojo meno laikotarpio Lietuvoje tarp itin nedaug išlikusių dailės kūrinių, kurie mena ir išskirtinę pagarbą Dievo Motinai. Svariai parodą papildo meno pasimokiusių ir liaudies meistrų darbai, o greta jų įsipina kryždirbystės tradicijos linija su vieno ryškiausių jos atstovo - Vinco Svirskio - kūriniais.

Projektą „Tarpukario dailės ir kultūros istorijos bei mecenatystės skerspjūviai“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba, praneša Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.

Vitražinę kompoziciją "Kristaus Prisikėlimo šviesa" prof. Rimvydas Mulevičius ant popieriaus perkėlė dar 2005-aisiais, kai vyko paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios meninio apipavidalinimo konkursas. Jame autoriaus darbas sulaukė daugiausia komisijos ir miestiečių balsų. Tiesa, tąkart idėjai nebuvo lemta virsti kūnu – pritrūko finansavimo.

Šiemet kūrėjas grįžo prie nebaigtų darbų – pavasarį sudėliojęs paskutinius taškus, rudeniop į saujas žėrėsi šimtus spalvotų stikliukų, surinktų JAV, stiklo virtuozų "The Wissmach Glass Company" dirbtuvėse, Vilniuje "Aušros" stiklo fabrike ir Briansko stiklo gamykloje. Vieni jų šviesūs, kiti tamsesni. Tokia paletė pasirinkta neatsitiktinai – perėjimas iš tamsos į šviesą, anot kūrėjo, ne tik atrodys įspūdingai, bet ir kalbės apie tai, kas aktualu kiekvienam žmogui.

"Pirmojo varianto kompozicijos elementas yra žvakė, kuri žmogų lydi visais atvejais. Antrojo varianto leitmotyvas – žvaigždė arba žiburys. Žmogaus prigimtis visada tiesiasi į šviesą, tapatindama ją su gėriu, tiesa, viltimi ir laime", – apie idėją pasakojo menininkas.

R.Mulevičius teigė, kad vieno vitražo gamyba trunka maždaug mėnesį, todėl spalvotais stikliukais kol kas išdėlioti tik trys, arčiausiai altoriaus esantys šventovės langai.

"Anksčiau vitražus kurdavo dešimtimis metų, dabar tai trunka kur kas trumpiau, tačiau vis tiek užima nemažai laiko", – kūrybos procesą etapais dėliojo kūrėjas.

Nupieštas, natūralaus dydžio projektas, pasak jo, perkeliamas ant kartono lapo, tada – ant kalkės. Pasidarius šablonus, išpjaunamos spalvoto stiklo detalės. Jos purškiamos, dažomos, šaunamos į 800 laipsnių krosnį, vėliau – vėsinamos, trinamos, dėliojamos pagal piešinį ir sutvirtinamos švino juostelėmis.

"Kiekvienas, 5 kv. m šventovės langas sudarytas iš šešių segmentų. Vienas toks segmentas su vitražu sveria 15 kg. Visas langas – apie 90 kg, – R.Mulevičius tikino, kad darbas sunkus ne tik dėl kilogramų, bet ir dėl preciziško kruopštumo. – Vienam susitvarkyti būtų sunku. Dirbu su meistrų komanda."

Ateityje baziliką turėtų puošti 56 vitražai, galutinį rezultatą, jei nebus finansinių trukdžių, miestiečiai pamatys maždaug po 5–6 m.

"Kaip vertinu vitražus? Labai gerai. Sulaukėme nemažai ir tikinčiųjų pagyrų", – pasidžiaugęs gražėjančia šventove, klebonas Vytautas Grigaravičius miestiečius kvietė savo aukomis prisidėti prie šio sakralaus darbo.

Šalia Kauno pilies esančioje Šv.Jurgio Kankinio bažnyčioje prieš keletą dienų paprastą langą pakeitė spalvotas šv.Joakimo vitražas. Jis įsitaisė šalia kitų šventųjų. Naująjį kūrinį dotavo Ridzevičių šeima.

"Vitražą įdėti trunka apie dvi dienas. Lankytojai jo dar nematė. Sekmadienį, per šv.Mišias jį kauniečiai pamatys pirmą kartą. Tuomet vitražą ir pašventinsime", – sakė kunigas Juozapas Marija Žukauskas.

Iš tūkstančio spalvotų stikliukų naująjį šv.Joakimo atvaizdą sudėliojo dailininkas vitražistas Bronius Bružas. Jis yra kūręs ir kitas šventųjų mozaikas, kurios puošia bažnyčios langus.

Naująjį kūrinį aprodęs kunigas Juozapas prisipažino, kad jam arčiau širdies – pirmieji vitražai, nes naujausiuose kūriniuose yra daug detalių, ne visas galima įžiūrėti.

"Man norisi daugiau šviesos, bet čia skonio reikalas", – pridūrė dvasininkas.

Jis pasakojo, kad Šv.Jurgio Kankinio bažnyčios pietinė ir šiaurinė dalis jau užpildyta vitražais. Čia įsikūrė šventųjų Klaros, Jono, Onos, Kazimiero, Pranciškaus, Jurgio ir Juozapo atvaizdai. Taip pat langus puošia "Nekaltas Marijos prasidėjimas" bei "Kankinio" stiklo mozaikos kūriniai.

Vitražais planuojama papuošti visus bažnyčios langus. Kunigas sakė, kad vakarinėje bažnyčios pusėje dar likę paprasti langai, tačiau ir čia laikui bėgant atsiras vitražai. Jie bus ir languose priešais didįjį altorių, tačiau čia kūriniai bus gerokai mažesni nei ant šoninių sienų.

"Šiuose didžiuosiuose languose atsiras Lietuvos istoriją menantis vitražas, taip pat skirsime dėmesio ir pranciškonų atvykimui į mūsų šalį", – užsiminė kun. J.Žukauskas.

Dar vienas vitražas Šv.Jurgio Kankinio bažnyčią turėtų pasiekti balandžio 23 d. Kada bus papuošti visi maldos namų langai, kunigas dar negali pasakyti. Tai priklauso nuo rėmėjų.

Rugpjūčio 22 d., šeštadienį, 15 val., per renginį „Senųjų amatų dienos“ Trakų salos pilyje vyks dailininko, vitražisto Nerijaus Baublio aštuonių vitražų Vyčio tema pristatymas. Renginį organizuoja Trakų istorijos muziejus.

Lietuvos nepriklausomybės 25-mečiui menininkas sukūrė šešis vitražus su Vyčiu, kurie buvo eksponuojami Lietuvos Respublikos Seime. Dabar dar dviem darbais papildyta kolekcija bus nuolatinės Trakų istorijos muziejaus ekspozicijos dalis. „Žalgirio mūšis“, „Trakų pilis“, „Vienybė težydi“, „Ugninis raitelis“, „Litvaniae“ ir kiti vitražai papuoš trijų pilies menių langus.

Raitelis dar iki atsirandant herbui simbolizavo Lietuvos didįjį kunigaikštį ir jo giminę. Pirmą kartą raitelis ant žirgo kaip valstybės ženklas panaudotas didžiojo kunigaikščio Algirdo 1366 metais. Ankstyvojoje Lietuvos heraldikoje raitelis dažnai vaizduotas pasirengęs pirmam šuoliui – gynybai. Tuo metu jis dar neturėjo Vyčio vardo. Šį terminą (tik raiteliui) XIX amžiaus viduryje pirmasis panaudojo Simonas Daukantas, o herbui – 1884 metais „Aušroje“ Mikalojus Akelaitis. Vyčio terminas galutinai nusistovėjo XX amžiaus 4 dešimtmetyje. Įvairavo ir raitelio atvaizdas. Tik 1991 metų rugsėjo 4 dieną Heraldikos komisija aprobavo dailininko A. Každailio sukurtą herbo variantą ‒ jis naudojamas iki šiol.

„Vytis yra mūsų – lietuvių tautos – kovų už laisvę simbolis. Amžiai bėgo ir raitelis ant žirgo tapo valstybingumo simboliu. Man labai patinka mūsų valstybės simbolika, mielai ja vaizduoju vitražuose“,– sako dailininkas N. Baublys.

N. Baublys gimė Panevėžio mieste. Tapyti pradėjo nuo 11 metų. Jau tada apsisprendė, kad užaugęs bus dailininkas. 2001 metais baigė Vilniaus dailės akademijos vitražo specialybę. Sukūrė vitražų Šventojo apaštalo Pauliaus bažnyčiai Visagine. Tačiau jis kuria ne tik vitražus. Visada jautė meilę tapybai. Tapybos darbai yra iškeliavę į Švediją, Angliją, Vengriją, Saudo Arabiją. Nuo 2013 metų N. Baublys yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Informacijos apie Trakų istorijos muziejaus ekspozicijas ir darbo laiką rasite www.trakaimuziejus.lt