Vyras yra nuteistas kalėti iki gyvos galvos, jis prašė šią bausmę pakeisti į terminuotą laisvės atėmimo bausmę.

Nors kaunietis už grotų laikomas jau 23 metus, tačiau pažangos mažinant pakartotinio nusikalstamo elgesio riziką nuteistasis nepasiekė, antradienį paskelbė teismas.

Pernai gruodį socialinio tyrimo išvadoje konstatuojama, kad nuteistajam nustatyta ta pati vidutinė nusikalstamo elgesio rizika.

Kauno apygardos teisme buvo gautas Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos teikimas dėl nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės pakeitimo į terminuotą laisvės atėmimo bausmę. Teismo posėdyje prokuroras prašė teikimo netenkinti, o nuteistasis ir jo gynėja – tenkinti.

Suradus pagrobtas vertybes, iš nuteistojo priteistas civilinis ieškinys yra sumažintas iki 347 tūkst. 698 eurų, tai patvirtina Vilniaus apygardos teismo 2014 metų sausio 31 dienos nutartis.

Remdamasis šiuo faktu, V. Beleckas argumentavo, kad būtent jo pastangų dėka civilinis ieškinys yra sumažintas perpus, tačiau teisėjų kolegija su tuo nesutiko, nes meno vertybės buvo surastos ne dėl nuteistojo parodytos geranoriškos iniciatyvos, o atliekant sėkmingą ikiteisminį tyrimą.

Nors nuteistasis nurodė, kad reikalavo iš asmenų, turinčių pagrobtas meno vertybes, jas perduoti prokuratūrai, tačiau, pasak teismo, kiti baudžiamosios bylos duomenys rodo, kad meno vertybes V. Beleckas stengėsi sugrąžinti savo artimiesiems giminaičiams.

Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija civilinio ieškinio sumažinimo fakto nesieja su paties nuteistojo kryptingomis pastangomis atlyginti padarytą žalą.

Nuteistasis suinteresuotas tik savo asmenine gerove, tačiau ne padarytos didelės žalos bent minimaliu atlyginimu.

„Pažymėtina, kad nuteistasis viso bausmės atlikimo metu nebandė aiškintis, kam privalo sumokėti priteistą sumą ir tik prieš teikimo svarstymą kreipėsi informacijos dėl nukentėjusiųjų ar jų teisių perėmėjų duomenų žalai atlyginti. Visa tai patvirtina pataisos namų-atvirosios kolonijos teikime pateiktą vertinimą, kad nuteistasis suinteresuotas tik savo asmenine gerove, tačiau ne padarytos didelės žalos bent minimaliu atlyginimu“, – paskelbė teismas.

Jo manymu, atsižvelgiant į tai, kad nuteistajam V. Beleckui paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos, šiuo metu dar tikrai neleidžia daryti išvados, jog nuteistajam sutrumpinus paskirtos bausmės laiką, būtų įgyvendinta bausmės paskirtis, realizuoti bausmės individualizavimo ir teisingumo principai.

Pasak teismo, V. Belecko elgesys bausmės atlikimo metu nėra nepriekaištingas, daroma pažanga nėra akivaizdi ir įtikinanti, o nusikaltimui padarytai žalai atlyginti nuteistasis nededa jokių pastangų.

Ši teismo nutartis dar gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui.

Iki šiol Kauno apygardos teisme jau buvo atmesti du teikimai, kuriais prašyta V. Beleckui paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę pakeisti į terminuotą laisvės atėmimo bausmę.

Kauno kunigas, poetas, kolekcininkas 63 metų R. Mikutavičius nužudytas 1998 metų liepos 1 dieną.

Kunigas 1998 metų birželio 31-osios vakarą buvo įviliotas į svetimą butą. Ten jis apsvaigintas eteriu, po to žudikų automobilio bagažinėje nuvežtas prie Nemuno, kur dar gyvas buvo išrengtas, suvyniotas į tinklą ir nuskandintas. Nusikaltėliai iš kunigo buto pavogė įvairių meno vertybių, įvertintų milijonais litų.

Už kunigo nužudymą kartu su V. Belecku kalėti buvo nuteisti dar trys vyrai – Ivanas Kvaskovas, Artūras Daškovskis ir Valdas Puodžiūnas. I. Kvaskovas vėliau nusužudė pataisos namuose.

V. Beleckas į teismą kreipėsi, nes šių metų liepą Kauno apygardos teismas atsisakė tenkinti Pravieniškių pataisos namų teikimą ir jam skirti terminuotą laisvės atėmimo bausmę.

Skunde nuteistojo advokatas teigė, kad V. Beleckas atitinka visus bausmės pakeitimo pagrindus.

Skunde sakoma, kad iki atsirandant galimybei gauti terminuotą bausmę „nebuvo prasmės“, ką nors daryti ar deklaruoti apie teigiamus pokyčius. Taip pat gynėjas nurodė, kad nuteistojo elgesys ryškiai keičiasi į gerąją pusę.

„Apygardos teismas selektyviai įvertino administracijos teikime išdėstytus faktus ir nutartyje rėmėsi tik tais, kurie (...) leido netenkinti pataisos įstaigos prašymo laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę pakeisti terminuota“, – teismo nutartyje aprašomi skundo argumentai.

„Vladas Beleckas buvo kankinamas virš dvidešimt metų, nes iš jo buvo atimta bet kokia viltis prieš mirtį būti paleistam į laisvę“, – tvirtinama skunde.

Tačiau teismo skundo argumentai neįtikino.

Aplinkybių visuma šiuo metu nesudaro pagrindo spręsti, jog pakeitus V. Beleckui laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę terminuoto laisvės atėmimo bausme, bus pasiekti bausmės tikslai.

Apeliacinis teismas konstatavo, kad atmesdamas skundą apygardos teismas tinkamai aiškino ir taikė Baudžiamojo kodekso nuostatas, laikėsi baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

„Aplinkybių visuma šiuo metu nesudaro pagrindo spręsti, jog pakeitus V. Beleckui laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę terminuoto laisvės atėmimo bausme, bus pasiekti bausmės tikslai“, – nutarė teismas.

2000 metais V. Beleckas nuteistas už kunigo ir kolekcininko R. Mikutavičiaus nužudymą ir jo meno kolekcijos vagystės organizavimą.

Jis bausmę atliko Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, 2016 metais perkeltas į Pravieniškių pataisos namus.

Kauno kunigas, poetas, kolekcininkas 63 metų R. Mikutavičius nužudytas 1998 metų liepos 1 dieną.

Kunigas 1998 metų birželio 30-osios vakarą buvo įviliotas į svetimą butą. Ten jis apsvaigintas eteriu, po to žudikų automobilio bagažinėje nuvežtas prie Nemuno, kur dar gyvas išrengtas, suvyniotas į tinklą ir nuskandintas. Nusikaltėliai iš kunigo buto pavogė įvairių meno vertybių, įvertintų milijonais litų.

Už kunigo nužudymą kartu su V. Belecku kalėti buvo nuteisti dar trys jo bendrininkai: Ivanas Kvaskovas, Artūras Daškovskis ir Valdas Puodžiūnas. I. Kvaskovas vėliau nusižudė pataisos namuose.

Pagal šių metų kovą Seimo priimtas pataisas, iki gyvos galvos nuteistas žmogus po 20 metų įkalinimo gali prašyti teismo peržiūrėti bausmę. Įvertinęs nuteistojo elgesį teismas gali nustatyti terminuotą laisvės atėmimo bausmę nuo penkerių iki dešimties metų.

Šiais metais terminuotos laisvės atėmimo bausmės skirtos trims nuteistiesiems iki gyvos galvos.

Kolegijos argumentai

V.Beleckas dar turi teisę šią teisėjų kolegijos, kurią sudarė Svetlana Jurgaitienė, Evaldas Gražys ir Aušra Vingilė, nutartį per septynias dienas apskųsti Lietuvos apeliaciniam teismui. O nieko iš to nepešus, po metų vėl rašyti tokį patį prašymą įkalinimo įstaigos administracijai. Ir ši vėl privalės kreiptis su tokiu pačiu teikimu į teismą.

Savo sprendimą atmesti teikimą dėl V.Beleckui paskirtos laisvės atėmimo bausmės iki gyvos galvos pakeitimo į terminuotą laisvės atėmimo bausmę – ne mažesnę, kaip penkerių metų, tačiau ne didesnę, kaip dešimties, kolegija motyvavo tuo, kad tai yra tik galimybė, o ne būtinybė. Ir ši išimtis gali būti taikoma, tik nustačius itin nepriekaištingą nuteistojo elgesį bausmės atlikimo metu. O V.Beleckas, nepaisant to, kad buvo ne kartą skatintas – už dalyvavimą kursuose bei viktorinose, tačiau ir baustas už vidaus tvarkos pažeidimus bei draudžiamų daiktų turėjimą. Be to, prieš pusantro mėnesio atlikus socialinį tyrimą, konstatuota, kad jo pakartotinio nusikalstamo elgesio rizika yra vidutinė (51 balas). Ir, palyginus su tokiu pačiu tyrimu, atliktu prieš pusketvirtų metų, ji sumažėjo tik dviem balais.   

Kaip jau rašyta, V.Beleckas buvo pareiškęs, kad šio sprendimo paskelbime dalyvauti nenori. Lauks jo atsiunčiamo paštu. Nors svarstant minėtą teikimą taikyti ir jam prieš kelis mėnesius įsigaliojusią Baudžiamojo kodekso pataisą, kad nuteistieji iki gyvos galvos po 20 metų įkalinimo gali prašyti teismo peržiūrėti skirtą bausmę, dalyvavo nuotoliniu būdu.

Minėtos įkalinimo įstaigos atstovas teikime nurodytus teiginius, kad per tuos daugiau kaip trejus metus, kai V.Beleckas atvyko pas juos iš Lukiškių, jis penkis kartus baustas už vidaus tvarkos pažeidimus, tačiau dvylika kartų skatintas, buvo linkęs papildyti tuo, kad paskutinį kartą nuobauda šiam kaliniui buvo skirta pernai Vėlinių išvakarėse – už alkoholio surogatų vartojimą. Už tai jis be eilės pusmetį tvarkė įkalinimo įstaigos teritoriją. Tačiau šiuo metu galiojančių nuobaudų V.Beleckas neturi, bet yra atsisakęs siūlomo darbo, nors anksčiau dirbo skalbykloje darbininku.

Vladas Beleckas

Dangstėsi savo garbiu amžiumi

Pats V.Beleckas buvo linkęs atsikirsti, kad jau yra pensijinio amžiaus. Vasarį jam sukako 65-eri.

O vienam iš teisėjų kolegijos narių pasiteiravus, ar jis jau atlygino visą priteistą žalą, tikino, kad, kol dirbo skalbykloje, – po truputį ją mokėjo. Tačiau, dabar esą tokios galimybės nėra, nes suradus daugiau pagrobtų paveikslų, nėra reikiamai sutvarkyti dokumentai.

Aš galiu nurodyti, kur yra likę nerasti paveikslai.

„Be to, aš galiu nurodyti, kur yra likę nerasti paveikslai, kaip tai padariau prieš pusmetį pas mane apsilankius jų paieškai vadovaujančiam prokurorui. Jie – pas Edmundą Burdą, kuris – jau du kartus teistas už jų realizavimą“, – liko ištikimas sau ir nagrinėjant Pravieniškių pataisos namų teikimą jau ne kartą šokiruojančiais pareiškimais pagarsėjęs V.Beleckas.

Prisimintos dieviškos dorybės

Kaip ir nagrinėjant R.Mikutavičiaus nužudymo bei kolekcijos pagrobimo bylą, V.Belecką gynė advokatas Ričardas Girdziušas.

„Teismas turi atsižvelgti, kad viltis, kaip ir meilė bei tikėjimas, yra viena iš dieviškų dorybių“, – teigė šis, akcentuodamas, kad teismo neprašoma paleisti jo ginamojo į laisvę. Tik pakeisti įkalinimą iki gyvos galvos į terminuotą bausmę. O V.Beleckui – jau 65-eri, kai, tuo tarpu vidutinė vyrų gyvenimo trukmė Lietuvoje – vos daugiau, kaip 69-eri metai. Ir esą visuomenės interesai, sušvelninus jam skirtą bausmę, nebus pažeisti, nes, būdamas tokio amžiaus, jis, kažin, ar jau kelia grėsmę.

Be to, ir V.Belecko už grotų padaryti pažeidimai, anot R.Girdziušo, yra menkaverčiai. Ir padaryti tada, kai dar nebuvo vilties, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė gali būti sušvelninta.

Prokuroras prašė teismo teikimo netenkinti.

Ričardas Girdziušas

Šauksmas tyruose

Pats V.Beleckas, prieš išjungiant ekraną, paprašė teisės į dar „kelis žodžius“. „Padariau baisų nusikaltimą ir negaliu jau nieko atstatyti. Tačiau esu vienintelis tarp nuteistųjų iki gyvos galvos, kuris nieko nenužudė. Pasigailėkite!“ – buvo linkęs akcentuoti vienas iš garsiausių šalies kalinių.

Garsus kunigas ir visuomenės veikėjas R.Mikutavičius buvo nužudytas, būdamas dvejais metais jaunesnis už dabartinį V.Belecką. 1998-ųjų birželio 30-osios pavakarę jis buvo įviliotas į spąstus ir nusivežtas į specialiai šiam tikslui išnuomotą butą Panemunės Mažosios gatvės keturaukštyje – esą apžiūrėti antikvarinės lovos. Ten apsvaigintas eteriu ir, anot ekspertų, dar gyvas įmestas į Nemuną – susuktas į vielos tinklą, prie kurio buvo prikabintas betono luitas.

Iš tą patį vakarą dingusios nužudytojo meno kolekcijos, kurią jis žadėjo padovanoti Kaunui, rasta tik dalis. Pavyzdžiui, iš 52 į jos katalogą, išleistą likus dviem metams iki tragedijos, įtrauktų paveikslų iki šiol nerasta aštuoniolikos. O ir dalies rastųjų jau buvo neįmanoma restauruoti – dėl jų būklės.

Pasak Kauno apygardos teismo atstovės Joanos Daubaraitės, įsigaliojus Baudžiamojo kodekso pataisai, leidžiančiai peržiūrėti nuteistiesiems iki gyvos galvos, kurie jau kali 20 metų, skirtas bausmes, jų teismas sulaukė jau devyniolikos tokių Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos teikimų. Kol kas išnagrinėti tik keturi. Ir visi jie atmesti.

Portalui kauno.diena.lt pasiteiravus V.Belecko advokato R.Girdziušo, ar jis ketina skųsti atmestą teikimą, ar dar tarsis dėl to su ginamuoju, šis atsakė: „Manau, kad reikėtų.“

Skydu tapo amžius

Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos teikime taikyti ir V.Beleckui minėtą prieš kelis mėnesius įsigaliojusią Baudžiamojo kodekso pataisą, kad nuteistieji iki gyvos galvos po 20 metų įkalinimo gali prašyti teismo peržiūrėti skirtą bausmę, vienas iš garsiausių šalies kalinių dalyvavo nuotoliniu būdu.

Jis buvo apsirėdęs kaip į pokylį.

Vladas Beleckas

Pravieniškių pataisos namų atstovas teikime nurodytus teiginius, kad per tuos daugiau kaip trejus metus, kai V.Beleckas atvyko pas juos iš Lukiškių, jis penkis kartus baustas už padarytus dešimt vidaus tvarkos pažeidimų, tačiau dvylika kartų skatintas, buvo linkęs papildyti tuo, kad paskutinį kartą šis kalinys baustas pernai spalį – už alkoholio surogatų vartojimą. Tačiau šiuo metu galiojančių nuobaudų neturi. Ir yra atsisakęs siūlomo darbo, nors anksčiau dirbo skalbykloje darbininku.

Pats V.Beleckas teisinosi, kad jau yra pensijinio amžiaus. Vasarį jam sukako 65-eri. O vienam iš teikimą nagrinėjančios teisėjų kolegijos narių pasiteiravus, ar jis jau atlygino visą priteistą žalą, tikino, kad, kol dirbo skalbykloje, – po truputį ją mokėjo. Tačiau, dabar esą tokios galimybės nėra, nes suradus daugiau pagrobtų paveikslų, nėra reikiamai sutvarkyti dokumentai.

Be to, aš galiu nurodyti, kur yra likę nerasti paveikslai, kaip tai padariau prieš pusmetį pas mane apsilankius jų paieškai vadovaujančiam prokurorui. Jie – pas Edmundą Burdą, kuris – jau du kartus teistas už jų realizavimą.

„Be to, aš galiu nurodyti, kur yra likę nerasti paveikslai, kaip tai padariau prieš pusmetį pas mane apsilankius jų paieškai vadovaujančiam prokurorui. Jie – pas Edmundą Burdą, kuris – jau du kartus teistas už jų realizavimą“, – teigė V.Beleckas.

Kaip ir nagrinėjant R.Mikutavičiaus nužudymo bei jo kolekcijos pagrobimo bylą, V.Belecką gina advokatas Ričardas Girdziušas. Anot pastarojo, jo ginamojo padaryti pažeidimai už grotų yra menkaverčiai. Be to, padaryti, kai dar nebuvo vilties sušvelninti jam skirtą bausmę. „Teismas turi atsižvelgti, kad viltis, kaip ir meilė bei tikėjimas, yra viena iš dieviškų dorybių“, – teigė R.Girdziušas, akcentuodamas, kad teismo neprašoma paleisti jo ginamojo į laisvę. Tik pakeisti įkalinimą iki gyvos galvos į terminuotą bausmę. O V.Beleckui – jau 65-eri, kai, tuo tarpu vidutinė vyrų gyvenimo trukmė Lietuvoje – vos daugiau, kaip 69-eri metai. Ir esą visuomenės interesai, sušvelninus jam skirtą bausmę, nebus pažeisti, nes, būdamas tokio amžiaus, jis, kažin, ar jau kelia grėsmę. Be to, paaiškėjo, kad V.Belecko laukia nesulaukia nuosavą namą turinčios dvi jo seserys bei brolis. Ir ne vieną nekilnojamąjį turtą, anot paties V.Belecko, turinti jo žmona.

Ričardas Girdziušas

Prokuroras prašė teismo teikimo netenkinti. Pats V.Beleckas, prieš išjungiant ekraną, paprašė teisės į dar „kelis žodžius“. „Padariau baisų nusikaltimą ir negaliu jau nieko atstatyti, bet esu vienintelis tarp nuteistųjų iki gyvos galvos, kuris nieko nenužudė. Pasigailėkite!“ – prašė vienas iš garsiausių šalies kalinių, pareiškęs, kad sprendimo paskelbime dalyvauti nenori. O šis bus skelbiamas dar šią savaitę.

Paklusta Strasbūrui

Kaip jau rašyta, už Baudžiamojo kodekso pataisą, kad nuteistieji iki gyvos galvos po 20 metų įkalinimo gali prašyti teismo peržiūrėti bausmę, šių metų kovą balsavo 87 Lietuvos Respublikos Seimo nariai. Nė vienas iš dalyvavusiųjų šiame balsavime nebuvo prieš. Šeši susilaikė.

Pagal jų priimtas pataisas, įvertinęs šios kategorijos nuteistojo elgesį teismas gali, bet neprivalo nustatyti jam terminuotą laisvės atėmimo bausmę nuo penkerių iki dešimties metų.

Šio įstatymo projektas buvo parengtas, įgyvendinant Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą dėl septynių įkalintųjų Lietuvoje iki gyvos galvos skundo. Šis 2017 metais konstatavo, kad Lietuva pažeidžia iki gyvos galvos nuteistų asmenų teises, nesudarydama jokios realios galimybės jiems išeiti į laisvę. Tuo pačiu pažeisdama ir draudimą kankinti.

„Kad ir kokios ilgos ir pelnytos būtų jų kalinimo bausmės, jie tebeturi teisę tikėtis, kad kada nors galėtų išpirkti kaltę už savo įvykdytus nusižengimus. Tokia viltis neturėtų būti iš jų visiškai atimama. Atimti iš jų šį vilties pojūtį reikštų atimti fundamentalų jų žmoniškumo aspektą, ir šitaip pasielgti būtų žeminama“, – rašoma minėtame Strasbūro teismo sprendime.

Anot šio teismo, prezidento malonės sistema Lietuvoje faktiškai nesuteikia iki gyvos galvos įkalintam asmeniui galimybės žinoti, ką jis arba ji turėtų padaryti, kad būtų paleistas, ir kokiomis sąlygomis.

Birželio pabaigos duomenimis, Lietuvoje buvo 122 iki gyvos galvos nuteisti kaliniai.

Priėmus minėtą Baudžiamojo kodekso pataisą, Kauno apygardos teismas, kurio valdose yra Pravieniškių pataisos namai, iš šios įkalinimo įstaigos, ne per seniausiai priėmusius ir buvusius Lukiškių kalinius, iki birželio pabaigos jau gavo šešiolika teikimų dėl galimo šios pataisos taikymo.

Anot Kauno apygardos teismo atstovės Joanos Daubaraitės, kol kas nepatenkintas nė vienas iš jų. Tačiau dar ne visi minėti teikimai išnagrinėti.

Mįslių dar liko

V.Beleckas buvo nuteistas iki gyvos galvos už R.Mikutavičiaus nužudymo bei jo meno kolekcijos pagrobimo organizavimą 2000-ųjų rugsėjį.

Kartu su juo teisti šių nusikaltimų vykdytojai atsipirko švelnesnėmis bausmėmis. Ivanui Kvaskovui, po kelių mėnesių nusižudžiusiam Alytaus pataisos namuose, buvo skirta 22 metų laisvės atėmimo bausmė. Artūrui Daškovskiui – devyniolikos metų. Valdui Puodžiūnui – trylikos.

Įskaičiavus į skirtas bausmes ir laiką už grotų, praleistą iki nuosprendžio, du pastarieji jau jas atlikę bei paleisti į laisvę.

O V.Beleckas 2016-aisiais Vilniaus apygardos teismo sprendimu perkeltas iš Lukiškių, kuriose kalėjo beveik septyniolika metų, į Pravieniškių pataisos namus. Nors Vilniaus miesto apylinkės teismas ir buvo tokį Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos teikimą atmetęs. Tačiau V.Belecko skundą dėl tokio sprendimo nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad R.Mikutavičiaus nužudymo ir kolekcijos pagrobimo organizatorius savo elgesiu už grotų įrodė, kad laisvės atėmimo sąlygos jam gali būti sušvelnintos.

Garsus kunigas ir visuomenės veikėjas R.Mikutavičius buvo nužudytas prieš 21-erius metus, būdamas 63-ejų. 1998-ųjų birželio 30-osios pavakarę jis buvo įviliotas į spąstus ir nusivežtas į specialiai šiam tikslui išnuomotą butą Panemunės Mažosios gatvės keturaukštyje – esą apžiūrėti antikvarinės lovos, kurią R.Mikutavičius svajojo įsigyti. Ten apsvaigintas eteriu ir, anot ekspertų, dar gyvas įmestas į Nemuną – susuktas į vielos tinklą, prie kurio buvo prikabintas betono gabalas.

Iš tą patį vakarą dingusios nužudytojo meno kolekcijos, kurią jis žadėjo padovanoti Kaunui, rasta tik dalis. Pavyzdžiui, iš 52 į jos katalogą, išleistą likus dviem metams iki tragedijos, įtrauktų paveikslų iki šiol nerasta aštuoniolikos. O ir dalies rastųjų dėl jų būklės jau buvo neįmanoma restauruoti, nes jie aptikti laikomi visai tam nepritaikytose sąlygose – Šančių sandėliuke ar pas V.Belecko artimuosius.

Išskirtinės laidotuvės

Nuo sovietinių laikų neaiškaus plauko meno veikėjų sluoksniams priskiriamo kauniečio Vlado Belecko-Stupakovo vadovaujamos gaujos žvėriškai nužudytas R.Mikutavičius palaidotas Petrašiūnų kapinių panteone, šalia garsių Lietuvos žmonių, – daktaro Jono Griniaus ir poetės Salomėjos Nėries.

Tada laidotuvėse, be artimųjų, dalyvavo beveik visi aukšti šalies politikai, dvasininkai, gausus būrys Kauno tarybos ir Seimo narių, ministrai, taip pat tūkstančiai paprastų kauniečių, gerai pažinojusių įvairiais talentais, nuoširdumu, jautrumu ir komunikabilumu garsėjusį kunigą.

Tiek daug kauniečių dalyvavo tik 1933 m. liepą paslaptingomis aplinkybėmis žuvusių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno laidotuvėse.

Laidotuvių procesija Kauno gatvėmis nusitiesė kelis kilometrus.

Net ir praėjus 20 metų R.Mikutavičiaus žūtis daugeliui Lietuvos žmonių vis dar atrodo labai mįslinga. Lig šiol ją lydi įvairios versijos ir neįtikėtini pasakojimai. Vis dar nerasta vertybių, anuomet pagrobtų iš R.Mikutavičiaus buto pačiame Kauno centre, tarp jų – aštuoniolika paveikslų, brangūs senoviniai laikrodžiai. Šio žurnalistinio tyrimo autorius nusprendė pasidomėti, kaip susiklostė likimai žmonių, kurie tiesiogiai dalyvavo narpliojant vieną garsiausių XX a. nusikaltimų Lietuvoje.

H.Daktaro gynėjas

Garsus kunigas ir visuomenės veikėjas R.Mikutavičius paslaptingai dingo 1998 m. birželio 30-osios pavakare – kaip buvo manoma, iš savo buto Kaune, Laisvės al. 9-ajame name, išėjęs apžiūrėti jam pasiūlytos pirkti antikvarinės lovos.

Ričardas Mikutavičius

Meno vertybių verteivos V.Belecko-Stupakovo įviliotas į išnuomotą butą Panemunėje, jis buvo apsvaigintas eteriu ir pasmaugtas, po to žiauraus išpuolio dalyvių Ivano Kvaskovo, Artūro Daškovskio ir Valdo Puodžiūno automobilio bagažinėje nuvežtas prie Nemuno, kur dar gyvas suvyniotas į vielos tinklą ir nuskandintas. Tą patį vakarą nusikaltėliai iš R.Mikutavičiaus buto pagrobė maždaug 5 mln. tuomečių litų vertės meno kūrinių kolekciją.

Iki gyvos galvos įkalintas V.Beleckas ir Pravieniškėse kuria įvairias sąmokslo teorijas.

Aukščiausia bausme iki mirties už kunigo apiplėšimą ir nužudymą nuteistas ir dėl to Pravieniškėse kalinamas V.Beleckas-Stupakovas zonoje turi nemažai jį palaikančių asmenų. Bet bene labiausiai senus kriminalinio pasaulio veikėjus jis nustebino prieš kelerius metus, kai oficialiai pateikė laiškus, skirtus kito garsaus iki gyvos galvos nuteistojo Henriko Daktaro motinai Jadvygai Daktarienei.

Kas buvo rašoma šiuose dviejuose laiškuose? "Laiškuose minima, kad neva Beleckas, praėjus keleriems metams po tariamos Rimanto Ganusausko–Mongolo žūties, buvo susitikęs su pastaruoju (jis pripažintas oficialiai dingusiu bei nužudytu 1993 m. gruodžio 25-osios vakarą ir tai vienas iš Daktarų gaujos baudžiamosios bylose epizodų, dėl kurių H.Daktaras iki mirties pasiųstas už grotų). Abu jie aptarinėjo Mongolo galimybes nusipirkti kažkokias brangenybes, o paskui jis išvyko į Pietų Ameriką. Tokie pateikti faktai prieštarauja anksčiau išsakytoms kaltinamųjų nuomonėms. Kadangi paties Mongolo aplinka iš kriminalinio pasaulio teisme prieš tai paminėjo, kad jis buvo prasiskolinęs, nusibaigęs nuo kvaišalų vartojimo, – prieš keletą metų kalbėjo valstybinį kaltinimą H.Daktaro ir jo vyrų byloje palaikęs Klaipėdos apygardos prokuroras Aidas Giniotis. – Savo laiške Beleckas rašė, kad stebėjo per televizorių reportažus iš H.Daktaro teismo. Jis akcentavo, kad yra nuteistas iki gyvos galvos už kunigo R.Mikutavičiaus apiplėšimą, bet ne už nužudymą."

Pasiteiravus, ar specifiniame ne tik antikvarinio meno vertelgų pasaulyje ne vienus metus pastebėtas V.Beleckas-Stupakovas galėjo savo noru imtis rašyti tokio turinio laiškus Kauno Daktarų gaujos garsenybei, prokuroras A.Giniotis rimtai suabejojo: "Sunkiai tikėtina, kad Beleckas pats ėmėsi iniciatyvos rašyti tokius laiškus H.Daktaro artimiesiems. Greičiau jis buvo kažkieno paprašytas taip pasielgti. Ne mažiau stebina ir tai, kad šiuose laiškuose jis akcentavo būtent Mongolo išvykimą į kažkurią Pietų Amerikos šalį. Juk taip abstrakčiai vedžioti yra lengviausia. Mes visi žinome, kad Beleckas mėgsta skiesti paistalus, tad šių laiškų nelaikyčiau pagrįstos informacijos šaltiniu."

Verta prisiminti, kaip, prieš keletą metų įsiplieskus Garliavos pedofilijos skandalui, V.Beleckas-Stupakovas vienai televizijos žurnalistei suokė fantastines istorijas apie Kauno pedofilų pasaulio užkulisius. Tada jis minėjo girdėjęs pasakojimų apie netradiciniais polinkiais pagarsėjusius Kauno žmones, kurie buvo glaudžiai susiję su teisėsaugos ir kriminalinio pasaulio asmenimis.

Buvo laikoma pavyzdine byla

2002 m. R. Mikutavičiaus kolekcijos paieškos operacija buvo įtraukta į Jungtinių Amerikos Valstijų federalinio tyrimo biuro (FTB) akademijos kursantų studijų programą. Tuomet amerikiečiai kunigo pagrobtos paveikslų kolekcijos tyrimą įvertino kaip neeilinį, organizuojant tarptautinį bendradarbiavimą. Paveikslams iš įtariamųjų Vokietijoje pirkti buvo skirta 400 tūkst. litų, o kiek dar išleista pinigų komandiruotėms ir operatyvinėms priemonėms – iki šiol neskelbiama.

Prisiminkime šios bylos tyrimo vingius dar iki teismo nuosprendžio.

1998-ųjų liepos 15-ąją R.Mikutavičiaus kūnas buvo ištrauktas iš Nemuno, tačiau tąkart kunigas nebuvo atpažintas – jis buvo palaidotas Karmėlavos kapinėse kaip nežinomas skenduolis. Jau gerokai vėliau, paaiškėjus naujų aplinkybių, 1999 m. kovo 21 d., neatpažintų mirusiųjų kvartale buvo atkasti R.Mikutavičiaus palaikai ir iškart atpažinti.

Ilgą laiką Eigulių kapinėse duobkasiu dirbęs Eugenijus Paleckis anksčiau prisiminė, kaip jis su savo dviem pagalbininkais, akylai stebimi būrio teisėsaugos pareigūnų ir žurnalistų, atkasė karstą su kunigo palaikais.

"Kai tokiu būdu kasdienei duonai užsidirbu pinigus, mane jau retai kas stebina. Su bičiuliais atkasęs ir atpažinęs R.Mikutavičių, nesutrikau, o ir sapnuose per tuos metus jis manęs nė sykio neaplankė. Sutinku, kad specialistai, kurie iš pradžių nesugebėjo identifikuoti kunigo asmenybę, buvo apsileidę", – teigė kapinėse dirbęs E.Paleckis.

Vyras pasakojo, kad 1999-ųjų pavasarį jis tapo savotiška įžymybe. E.Paleckio ne tik artimieji ar draugai, bet ir žurnalistai nuolat teiraudavosi, kaip karste atrodė R.Mikutavičius. Tuo metu keli žurnalistai jam siūlė ir įspūdingas pinigų sumas vien už tai, kad jis kuo vaizdingiau ir šiurpiau papasakotų apie atkasto kunigo palaikus.

Vaizduotę audrinančios nuotraukos

Dėl to, kad kunigas R.Mikutavičius buvo palaidotas kaip neatpažintas skenduolis, 1999-ųjų kovo pabaigoje pradėta ieškoti, kas kaltas dėl aplaidumo. Šiandien Teismo medicinos instituto Kauno ekspertinio skyriaus vedėjas Leonas Gogelis įsitikinęs, kad, aktyviau talkinant kunigo artimiesiems, kruopščiau dirbant prokuratūrai ir kriminalinei policijai, R.Mikutavičiaus kūną buvo galima identifikuoti dar 1998-ųjų liepą.

1999-ųjų kovo 21-osios vakarą iš Karmėlavos kapinių dvasininko palaikai iškart buvo nuvežti į Kauno morgą Perlojos gatvėje, esantį buvusiose sovietų kareivinėse.

Tą dieną ekspertas L.Gogelis kartu su kolegomis jau buvo kone "99 proc." įsitikinę, kad tai dingusio kunigo kūnas. Regis, tik vienintelis tuo metu R.Mikutavičiaus nužudymu įtariamas V.Beleckas-Stupakovas atvesdintas į morgą dievagojosi, kad tai ne tas lavonas.

28 metus mirusiųjų asmenų ekspertizes atliekančio kauniečio žodžiais, tirdamas kunigo palaikus, jis nekviestų svečių morge nepastebėjęs. "Tuo tarpu anksčiau – 1998-ųjų vasarą tuomet į Spaustuvininkų gatvėje veikusį morgą dažnai atvažiuodavo "žaibiškai situacijoje besiorientuojantys" saugumiečiai, –  prisiminė L.Gogelis. – Jie, storuose segtuvuose kažką vis užsirašinėdami, mums pateikdavo pačių įvairiausių klausimų. Valstybės saugumo departamento (VSD) atstovus domino, kas tomis dienomis morge dirbo, kokius užrašus darė, kur dingo pirmosios neatpažinto skenduolio nuotraukos ir jų juostelė, kodėl staiga sugedo morgo šaldytuvas."

Savo darbą nepriekaištingai atlikęs ir drausminių nuobaudų išvengęs L.Gogelis kabinete stovinčiame juodame seife lig šiol saugo medicinos ekspertizės aktus, žudikų ranka rašytus parodymus ir ekshumuoto R.Mikutavičiaus palaikų fotografijas.

"Buvau įspėtas, kad tų nuotraukų niekur negalima publikuoti ir viešai demonstruoti, tačiau kartais jas parodau būsimiesiems teismo ekspertams. Mano tikslas – studijuojančiam jaunimui vaizdžiai paaiškinti, kaip po tam tikro laiko atrodo mirusiojo kūnas", – kalbėjo sykį per savaitę Kauno medicinos universiteto patologinės anatomijos klinikoje dėstantis L.Gogelis, rodydamas nuotraukas, kuriose pavaizduoti kraupiai atrodantys kunigo palaikai.

Iki šiol nesijaučia saugūs

Atpažinus R.Mikutavičiaus palaikus ir paaiškėjus klaidai, dėl aplaidumo nustatant kunigo tapatybę buvo nubausti keli Kauno prokurorai ir policijos pareigūnai. 1999-ųjų balandį tuomečio generalinio prokuroro Kazio Pėdnyčios įsakymu iš darbo buvo atleisti trys Kauno apylinkės prokuratūros darbuotojai: vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Romualdas Žadeika, Nusikaltimų ekonomikai, valstybės tarnybai ir valdymo tvarkai skyriaus vadovė Genovaitė Liaškinienė ir šio skyriaus prokuroras Ričardas Lilas.

Atleisti prokurorai kreipėsi į Vyriausiąjį administracinį teismą, reikalaudami jų atleidimą pripažinti neteisėtu. Tačiau tąsyk bylą laimėti pavyko tik G.Liaškinienei.

Anksčiau kalbinti buvę prokurorai teigė, kad kalbėdami apie jų gyvenimą iš esmės pakeitusią "neatpažinto skenduolio" bylą nesijaučia saugiai.

Prieš kurį laiką vienas tada nukentėjusių laikinosios sostinės prokurorų prasitarė, kad 1999 m. jautėsi taip išsekęs, kad sykį nuvažiavęs į pakaunėje esančią sodybą, kurioje ketino prie savo smilkinio pridėti tarnybinį ginklą ir tokiu būdu pabaigti aštrią dvikovą su Generalinės prokuratūros pareigūnais. Tačiau lemiamą akimirką atsitokėjo suvokdamas, kad po mirties ant jo bus suverstos visos "neatpažinto skenduolio" bylos nesėkmės.

Kitas buvęs aukštas prokuratūros darbuotojas prisiminė atvejį, kai neseniai, važiuodamas automagistrale, tik per laimingą atsitiktinumą išvengė, kaip manoma, iš anksto gerai suplanuoto susidūrimo su vilkiku.

Eksprokurorė G.Liaškinienė pareiškė, kad, vos tik pradėjus nagrinėti skandalingąją bylą, kuri vėliau buvo sujungta į dvi atskiras – "nežinomo skenduolio" ir "kunigo nužudymo" bylas, Kauno miesto apylinkės prokuratūroje tvyrojo sunkiai žodžiais nusakoma atmosfera. "Visuomenė labai domėjosi kunigo bylos tyrimu. Todėl valdžiai reikėjo atskleisti neva savo darbą blogai atlikusius pareigūnus. Dėl to atpirkimo ožiais buvome pasirinkti mes trys, – pasakojo G.Liaškinienė. – Stebina tas faktas, kad neatpažinto skenduolio bylos tyrimas nedelsiant buvo patikėtas palyginti nedidelę patirtį turintiems studentams stažuotojams. Vienas jų man skundėsi, kad jam pirmąsyk gyvenime teks "svarbi misija" – atpažinti iš upės ištrauktą lavoną. Tas vaikinas buvo sunerimęs, prašė, kad jam paaiškintume, kaip šis vienas svarbiausių nužudymo bylos veiksmas yra atliekamas."

Pašnekovė lig šiol įsitikinusi, kad nežinomo skenduolio bylos tyrėjus kontroliavo, kažkokiais būdais bandė sukompromituoti ir priversti juos pasitraukti pagrindinis R.Mikutavičiaus nužudymo sumanytojas V.Beleckas-Stupakovas.

Keistos naktinės užduotys

Savarankišką bylos tyrimą atlikusi G.Liaškinienė teigė, kad 1999 m. pavasarį pareigūnų darbas virė ir dieną, ir naktį. Tomis naktimis, kai bylą nagrinėję teisėsaugininkai savo kabinetuose dažnai "atsipalaiduodavo", ji sulaukdavusi gana keistų užduočių – kažkodėl sykį iš prokuratūros garsią bylą jai teko nugabenti į archyvą. Netgi tuomet, kai G.Liaškinienė buvo pašalinta iš prokuratūros, jos apklausa, pagardinta "gerai apgalvotu psichologiniu teroru", taip pat vyko naktį.

G.Liaškinienė neabejoja, kad iš Nemuno buvo ištrauktas R.Mikutavičiaus kūnas, nes jai asmeniškai yra tekę bendrauti su tuomet upės dugną naršiusiais Kauno priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos nariais. Tačiau ji vis dar nėra tikra, ar bevardžiuose Karmėlavos kapuose ekshumavus keturių vyrų palaikus, buvo atpažintas ir vėliau Petrašiūnuose palaidotas daugelio pamėgtas kunigas. "Bet nejaugi dar sykį reikalausi vėl iškasti kūną ir vėl atversi jau užgijusias velionio artimųjų žaizdas?" – prieš keletą metų retoriškai klausė ji.

Kaunietė turėjo sukaupusi nemažai vertingų duomenų, krūvas tuo metu darytų užrašų ir netgi buvo gavusi pasiūlymą parašyti knygą apie R.Mikutavičiaus bylos užkulisius, tačiau mano, kad kol kas įvairiems faktams ir versijoms paviešinti vis dar nėra tinkamas metas.

Atrasta tik dalis kolekcijos

Didelė dalis pavogtų vertybių iš R.Mikutavičiaus namų vėliau buvo rasta per kratą V.Belecko-Stupakovo namuose Bažnyčios gatvėje Kaune. Vėliau teisėsaugininkams dar kelis paveikslus pavyko aptikti ir garsaus aferisto giminaičių bute K.Būgos gatvėje ir pas jo brolį Lionginą Stupakovą.

2000-ųjų rugsėjį Vilniaus apygardos teismas nuteisė apiplėšimo ir nužudymo dalyvius. Iki gyvos galvos kalėti nuteistas V.Beleckas-Stupakovas bausmę dabar atlieka Pravieniškių zonoje.

Jo bendrininkai susilaukė švelnesnių bausmių: I.Kvaskovas nuteistas kalėti 22 metus, A.Daškovskis – 19, V.Puodžiūnas – 13 metų. Abu pastarieji jau atlikę bausmes ir sugrįžę į laisvę.

2001 m. sausį Apeliaciniam teismui atmetus nuteistųjų skundus, I.Kvaskovas Alytaus kolonijoje nusižudė. Jo savižudybės istorija net ir šiandien tebekelia neatsakytų klausimų.

Už kunigo Ričardo Mikutavičiaus nužudymą ir jo paveikslų kolekcijos vagystę iki gyvos galvos įkalintas Vladas Beleckas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo perkeliamas į pataisos namus, antradienį pranešė Vilniaus apygardos teismas.

V.Belecko apeliacinį skundą išnagrinėjusi teisėjų kolegija konstatavo, kad yra pagrindas sušvelninti nuteistajam bausmės režimo sąlygas perkeliant jį iš kalėjimo į pataisos namus.

Pernai gruodį Vilniaus miesto apylinkės teismas atmetė Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos teikimą V.Belecką perkelti į pataisos namus. Vilniaus apygardos teismo nuomone, pirmos instancijos teismas nepagrįstai išskirtinę reikšmę suteikė nusikaltimo, už kurį atliekama bausmė, sunkumui, pobūdžiui ir nuteistojo pozicijai dėl kaltės pripažinimo ar nepripažinimo.

Per 15 metų, praleistų kalėjime, V.Beleckas tris kartus baustas už pataisos įstaigos režimo reikalavimų pažeidimus. Teisėjų kolegija dėl šių aplinkybių nuteistojo elgesio nelaiko nepriekaištingu, tačiau vadovaujasi kalėjimo administracijos pateiktomis išvadomis, kad nuo 2011 metų jo elgesys akivaizdžiai pasikeitė ir vertinamas teigiamai. Jis aktyviai dalyvauja įvairiose socialinės reabilitacijos programose.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nuteistojo charakteristiką, į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos nuomonę, kuri nesikeičia jau kelerius metus, mano, kad perkėlus nuteistąjį V.Belecką iš kalėjimo į pataisos namus, toliau sėkmingai bus užtikrinami bausmės tikslai.

Teismo nuomone, V.Beleckas savo elgesiu įrodė, kad bausmės atlikimo sąlygos jam gali būti švelninamos ir jis gali būti perkeltas iš kalėjimo į pataisos namus tęsti bausmės atlikimą. Jeigu V.Beleckas nusižengs ir nesilaikys pataisos įstaigos režimo ir pagrindinių reikalavimų, bus grąžintas į kalėjimą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

2000 metais V.Beleckas nuteistas kalėti iki gyvos galvos už kunigo ir kolekcininko R.Mikutavičiaus nužudymo ir jo meno kolekcijos vagystės organizavimą. Jis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime bausmę atlieka nuo 1999-ųjų metų kovo, nes buvo laikomas suimtas dar iki nuosprendžio.

Kauno kunigas, poetas, kolekcininkas 63 metų R.Mikutavičius nužudytas 1998 metų liepos 1 dieną.

Kunigas 1998 metų birželio 31-osios vakarą buvo įviliotas į svetimą butą. Ten jis apsvaigintas eteriu, po to žudikų automobilio bagažinėje nuvežtas prie Nemuno, kur dar gyvas išrengtas, suvyniotas į tinklą ir nuskandintas. Nusikaltėliai iš kunigo buto pavogė įvairių meno vertybių, įvertintų milijonais litų.

Už kunigo nužudymą kartu su V.Belecku  kalėti buvo nuteisti dar trys jo bendrininkai: Ivanas Kvaskovas, Artūras Daškovskis ir Valdas Puodžiūnas. I.Kvaskovas vėliau pasikorė pataisos namuose.

Vilniaus miesto apylinkės teismas pirmadienį atmetė už kunigo Ričardo Mikutavičiaus nužudymą nuteisto Vlado Belecko prašymą perkelti jį į pataisos namus.

Teismas padarė išvadą, kad nuteistasis formalųjį pagrindą perkelti į pataisos namus atitinka - kali daugiau nei dešimt metų, Lukiškių kalėjimo administracija parašė teikimą dėl nuteistojo perkėlimo. Tačiau teismas mano, kad nuteistasis nededa pastangų tinkamai atlikti bausmę.

2014 metų rugsėjį, kai teismas atmetė prieš tai buvusį teikimą perkelti į pataisos namus, V.Beleckas dėl savo elgesio po kelių dienų gavo nuobaudą.

Kalinimo metu nuteistasis buvo tris kartus baustas už režimo reikalavimų pažeidimus.

2000 metais V. Beleckas nuteistas kalėti iki gyvos galvos už kunigo ir kolekcininko R.Mikutavičiaus nužudymo ir jo meno kolekcijos vagystės organizavimą. Jis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime bausmę atlieka nuo 1999-ųjų metų kovo, nes buvo laikomas suimtas dar iki nuosprendžio.

Kauno kunigas, poetas, kolekcininkas 63 metų R.Mikutavičius nužudytas 1998 metų liepos 1 dieną.

Kunigas 1998 metų birželio 31-osios vakarą buvo įviliotas į svetimą butą. Ten jis apsvaigintas eteriu, po to žudikų automobilio bagažinėje nuvežtas prie Nemuno, kur dar gyvas buvo išrengtas, suvyniotas į tinklą ir nuskandintas. Nusikaltėliai iš kunigo buto pavogė įvairių meno vertybių, įvertintų milijonais litų.

Už kunigo nužudymą kartu su V.Belecku kalėti buvo nuteisti dar trys jo bendrai - Ivanas Kvaskovas, Artūras Daškovskis ir Valdas Puodžiūnas. I.Kvaskovas vėliau pasikorė pataisos namuose.