Diskotekose – po 600 žmonių
Sovietmečiu populiarių diskotekų vedėjas, muzikinį skonį bei ausį pradėjęs lavinti bemaž nuo paauglystės, prisipažįsta, jog tai nenutrūkstamas procesas.
Nors didžiąja savo meile V.Straupas vadina džiazą ir roką, "profesinis" smalsumas paskatino brautis ir į anksčiau ne itin dominusią jaunimo muzikos teritoriją.
Nes būtent taip – pirmąja profesija – jaunystės laikų diskotekų vedimą vadina "Balticum TV" programų direktorius.
"Anais laikais tai buvo pragyvenimo šaltinis, darbas, o dabar – pomėgis. Iš to nieko neuždirbu, galiausiai ir tokio tikslo nėra, – šypteli įvairiose miesto erdvėse kartkartėmis padidžėjaujantis V.Straupas. – Labai nesukultūrinu to savo didžėjavimo, man patinka tai daryti, patinka pats procesas, o ir pirmoji patirtis, įgūdžiai išlikę, galiu visa tai panaudoti."
Kaip prisiminė pašnekovas, pirmosios diskotekos Klaipėdoje vyko nuo 1978-ųjų miesto Kultūros rūmuose, o 1988 m. čia įkūrus Muzikinį teatrą diskotekų salė buvo uždaryta.
"Didelė šokių salė, liaudyje vadinama "kultūrke", talpindavo iki 600 žmonių. Kadangi vinilai tais laikais buvo prabanga, naudodavome magnetofono juostas. Jas karpydavome, susukdavome į mažas rites ir taip prasimanydavome "singlų", kuriuos miksuodavome dviem magnetofonais. Populiarios būdavo ir prieš diskotekas vykdavusios paskaitos apie muzikos grupes su spalvotomis skaidrėmis", – anų dienų realijas vardija buvusių diskotekų vedėjas.
Konsultavosi su vaikais
Nemažai klaipėdiečių prisimena devintąjį dešimtmetį uostamiestyje veikus ir kitas populiarias masines diskotekas: "medienkė" (Medienos medžiagų kombinato kultūros klubas), "stroikė" (Statybos tresto kultūros namai), taip pat "portiankė" (Prekybos uosto kultūros namai).
"90-aisiais jau kūrėsi įvairūs pramogų klubai, diskotekos vykdavo mažesnėse erdvėse, su barais, staliukais. Klaipėdoje toks buvo "Bilduko" klubas, kuriame vykdavo įvairūs renginiai, grodavome taip pat iš juostų – vinilai vis dar buvo perrašomi į juostas. Atsiradę kompaktiniai diskai išstūmė vinilus ir juostas, taip Klaipėdoje baigėsi analoginė diskotekų era", – pasakoja pašnekovas.
O jau kaip didžėjus po geros pertraukos V.Straupas save pasitikrino kadaise uostamiestyje gyvavusiame "Roxy" klube.
"Kelis kartus pagrojau, žiūriu, visai neblogai sekasi užvesti publiką. Tada pradėjau domėtis ir naujesne muzika, pasikonsultavau su vaikais, ką klauso per 20–30 metų perkopę žmonės. Teko peržiūrėti visą šiuolaikinę muzikinę kultūrą, nes po 1990 m. man muzika neegzistavo", – šypteli pašnekovas.
Rafinuoti miksuotojai
V.Straupas nebijo būti kategoriškas.
"Roko muzikoje šiandien yra ką rinktis, ko galima klausytis. Tačiau popsas nusivažiavęs iki kniaukiančių kačių lygio. Dabar visose popdainose arba verkiama, arba kniaukiama. Tiesa, yra neblogos šokių muzikos, kalbu apie tą normalesnį niujorkišką arba londonišką house, orientuotą į soul pusę", – įvertino muzikos gurmanas.
Pašnekovo žodžiais, šiandien faktiškai ant rankų pirštų būtų galima suskaičiuoti šiuolaikines grupes, turinčias savitą skambėjimą, kaip "Depeche Mode", U2 ar "Nirvana", kurios yra masiškai kopijuojamos.
"Tai yra grupės, kurios dar turi vertę. Gal dar būtų galima prisiminti kelias. O visos kitos eina iš paskos. Ta pati "Muse" – visko ten rasi: ir "Queen", ir U2, ir dar kažko. Toks labai rafinuotas, gudrus stilių ir sąskambių miksas. Tai yra žvėriškai geras komercinis produktas, prie kurio lyg ir neprikibsi, bet jame nieko nėra savo, originalaus. Aišku, už tokius žodžius "Muse" gerbėjai mane nušautų, bet tai yra mano nuomonė", – juokiasi didžėjus.
V.Straupo teigimu, bene turtingiausiu muzikine prasme būtų galima pavadinti 8-ąjį dešimtmetį.
"Albumų buvo išleista tonomis – ši epocha davė daugiausiai muzikos, kuri šiuo metu labiausiai mėgdžiojama. Kai dabar paklausai, kas yra metų atradimas – tai yra ašaros, palyginti su tais metais. Faktiškai nebėra jokių idėjų", – negražbyliaudamas kalba pašnekovas.
"Tik" 1000 plokštelių
V.Straupas svarsto, jog galbūt nebeliko pačios muzikos kūrimo vertės.
"Net būnant visišku bemoksliu galima kažką miksuoti, sutraukti į krūvą. Muzikos kūrimo procesas supaprastėjo, suprimityvėjo. Ir, matyt, šis procesas nebeveža. Tiesa, alternatyvios muzikos grupės vėl bando groti gyvais instrumentais, miksuoti juos su elektronika, ir tai yra įdomu", – įžvalgomis dalijasi pašnekovas.
Tačiau melomanus neabejotinai džiuginanti tendencija – vinilų renesansas.
Vis daugiau žmonių renkasi plokštelių grotuvus, į jas vis labiau atsigręžia ir "kompaktų" piratavimo atsikandę leidėjai. Taigi analogiškai auga ir plokštelių pardavimo, kolekcionavimo vertė.
Bemaž nuo 13 metų jas renkantis V.Straupas savo kolekcijoje šiandien skaičiuoja apie 1000 vinilų, tačiau, sako, tai nėra įspūdingas skaičius, o ir superretomis, tūkstančius eurų kainuojančiomis plokštelėmis esą negalįs pasigirti.
Vinilai V.Straupui šiandien – ir nepamainomas didžėjavimo įrankis.
"Yra gausybė geros kokybės vinilų, adaptuotų specialiai didžėjų veiklai. Pats scenos vaizdas daug įspūdingesnis, kai grojama su dviem plokštelių grotuvais. Ir, žinoma, garsas šiltesnis, švaresnis, efektingesnis. Panašiai taip pat skamba ir skaitmeniniai nekompresuoti 24bit rezoliucijos "master audio" garso failai", – subtilybėmis dalijasi V.Straupas.
Anot jo, paplitusių kompresuotų mp3 failų skambesys yra sausas, piktas, nervingas, todėl dažnai klubų lankytojai sako, kad jiems nuo garso įsiskausta galva.
"Išties garso kompresija neigiamai veikia klausą, mp3 failai, grojami didesniu garsu, labai erzina, nes yra iškraipoma natūrali garso kreivė", – sako pašnekovas.
Tenka išeiti iš koncertų
V.Straupas juokauja, jog tam tikra prasme didžėjavimas jam – savotiška kultūrinė misija, galimybė dovanoti žmonėms kokybišką, teisingai skambantį garsą.
Jį apdoroti atitinkamais būdais, "sutampyti", anot pašnekovo, reikia nemažai įgūdžių bei darbo.
Pasaulyje likę vienetai prodiuserių, kurie moka dirbti su garsu.
"Antai užsidedi plokštelę – muzika skamba kaip iš radijo. Kodėl? Nes dingo visa prodiuserių karta, kuri dirbo su geru garsu. Atsirado greiti skaitmeniniai būdai, kaip tą garsą apdoroti, ir skambėjimo prasme garso kokybė žiauriai nusirito, – patyrė melomanas. – Pasaulyje likę vienetai prodiuserių, kurie moka dirbti su garsu. Bet vėlgi tai yra nišiniai dalykai – jei žmogus nelabai skiria, nereikia jo kankinti. Kita vertus, dažniausiai mes jaučiame, kai skamba gerai."
Kaip prisipažino pašnekovas, išlavintas garso pojūtis nori nenori skatina kritiškiau vertinti renginių, koncertų techninės komandos darbą.
"Kai pats dirbi su garsu, iš karto girdi, kas su juo blogai. Ir tada galvoji, kokie laimingi tie žmonės, kurie to negirdi. Nes aš fiziškai nebegaliu klausytis blogo garso, negaliu būti tokiame koncerte. Ir ne iš vieno esu išėjęs", – prisipažįsta V.Straupas.
Pašnekovas neneigia, jog jaunystės "profesinė" liga pasireiškia ir lankantis svetur – V.Straupas stengiasi nepraleisti progos pasmalsauti, kaip dirba tenykščiai didžėjai. O pasimokyti ko yra net iš artimiausių kaimynų.
"Pavyzdžiui, kalbant apie klubų kultūrą, Ryga gerokai lenkia Vilnių, ten milžiniška pasiūla. Įdomūs dalykai vyksta ir toje pačioje Liepojoje, – sako V.Straupas. – Klaipėdoje man trūksta to kitokio judėjimo, todėl, manau, kiek galiu, jame padalyvauju."
Gražus fanatizmas
Viena idėjų, prie kurios prisidėjo ir V.Straupo sūnus, – uostamiesčio centre esančiuose kavos namuose iš plokštelių pagroti džiazą.
"Užaugai, gyveni tame mieste, ir kažkada ateina laikas, kai nori jam kažką duoti. Kad ir dvi tris valandas geros muzikos, – sako pašnekovas. – Tai visiškai idėjinis projektas, kaip mes vadiname, "kultūrkė". Susirinko žmonės, pasiklausė muzikos prie rytinės kavos, visiems buvo smagu."
Buvimas scenoje, o ypač pojūtis, kad viskas puikiai pavyko, anot V.Straupo, pakrauna be galo gera energija.
Į klausimą, ar kartais negaila laiko neišvengiamai klausantis ir menkavertės produkcijos, pašnekovas atsako – priešingai: ieškoti, gilintis, lyginti, analizuoti yra labai įdomu. Kaip ir sekti aukcionus, "medžioti" įdomias plokšteles.
"Per tai atsiranda ir ratas žmonių, kurių šiaip nesurastum. Apie muziką, kaip kas skamba ar kas geriau groja, su jais gali diskutuoti valandų valandas. Tai toks gražus fanatizmas, – šypteli melomanas. – Apskritai kiekvienas turi turėti kažkokį gyvenimo pomėgį. Nes darbas nėra tai, kas žmogui, mano požiūriu, duoda vertę. Darbas yra tam, kad užsidirbtum, nes taip visuomenėje sudėliota sistema – juk tokių žmonių, kurie dirba su malonumu ir iš to dar gauna pajamas, turbūt yra tik keli procentai."
