Be R. Miliūtės, „Dienos temoje“ interviu rengs Indrė Makaraitytė, Nemira Pumprickaitė, Audrius Matonis ir Vladimiras Laučius.

Nuo rugpjūčio prie LRT žurnalistų komandos prisijungsianti politikos apžvalgininkė I. Makaraitytė įsitikinusi, kad žiūrovui yra labai svarbus tinkamas pašnekovas, o žurnalistų funkcija – sumaniai prisikasti prie tiesos. „Neretai kalbinami žmonės, kurie tik samprotauja, bet tokie pašnekovai nėra įdomūs žiūrovui. Stengsimės kalbinti tą smaigalį – žmogų, kuris yra tiesiogiai atsakingas už diskusijos objektu tapusią problemą. Tiesa, politikai yra linkę nepasakyti visko, ką žino ar planuoja, todėl mūsų užduotis yra sumaniai išgauti tą tiesą“, – kalba netrukus startuosiančio LRT žurnalistinių tyrimų skyriaus vadovė I. Makaraitytė.

„Politikus kalbinu jau daug metų ir visada tai dariau atsakingai, tad kaip ir nebus nieko naujo“, – įsitikinusi I. Makaraitytė.

Buvęs LRT TELEVIZIJOS naujienų tarnybos vadovas Audrius Matonis priduria, kad aktualijų rubrikos vedėjai turėtų kuo geriau atskleisti pašnekovo poziciją, o ne piršti vieną ar kitą nuomonę. „Žiūrovai turi patys nuspręsti, kuri nuomonė jiems priimtinesnė, o argumentacija yra stipresnė. Nemanau, kad kalbintojo užduotis yra įpiršti žiūrovui vieną ar kitą nuomonę. Jo užduotis yra atskleisti tos nuomonės turėtojus ir padėti žiūrovams pačiam spręsti“, – teigia žurnalistas.

Pataruosius dešimt metų „Panoramai“ vadovavęs A. Matonis siekia, kad naujoji žinių laidos rubrika būtų autoritetinga ir nepriekaištingos reputacijos: „Jaučiu didelę atsakomybę nenuvilti žiūrovų.“

„Tai, kad laidą ves penki žurnalistai su skirtingomis patirtimis, nesidubliuojančiomis profesinėmis ir gyvenimiškomis prielaidomis, manau, yra geras dalykas. Toks sprendimas gali suteikti laidai daugiau įvairovės ir žiūrovų pasitikėjimo. Žinoma, daug kas priklausys nuo kiekvieno vedėjo pastangų ir profesinės atsakomybės“, – įsitikinęs portalo LRT.lt vyriausiasis redaktorius V. Laučius.

Laidos „Teisė žinoti“ kūrėja ir vedėja žurnalistė R. Miliūtė pažada, kad neleis pašnekovams išsisukti nuo nemalonių klausimų. „Galiu patikinti, kad pašnekovai bus spaudžiami atsakyti į klausimus, kuriuos mes, žurnalistai, užduosime žiūrovu vardu, nes jie patys to padaryti negali. Galiu pažadėti, kad neleisiu pabėgti nuo klausimų. Ko tikrai žiūrovai gali tikėtis, tai aštrių klausimų“, – teigia R. Miliūtė.

Kaip teigia dar viena aktualijų žurnalistė, LRT TELEVIZIJOS aktualijų laidos „Savaitė“  vedėja N.Pumprickaitė, kiekvienas pašnekovas jos laidoje yra lyg svečias namuose, todėl pagarba – svarbiausias diskusijos akcentas.

„Bet kuriuo atveju, su laidos pašnekovu pirmiausia elgiuosi pagarbiai. Kai pasikviečiu svečius į namus, nesakau, kad jis yra kvailas ir kad jis man nepatinka. Kritikai yra reikalingi argumentai, o ne nuomonė. Gali būti, kad mes pripratome prie tokio žurnalistinio įvaizdžio: pyksta, rėkia, kritikuoja, dar kumščiu trinkteli į stalą. Aš manau, kad ir su šypsena galima paklausti labai daug nemalonių klausimų ir gauti gerų atsakymų“ , – tikina N. Pumprickaitė.

Ketvirtadienį Seimo laikinoji komisija Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) veiklai tirti apklausė LRT Teisės skyriaus vadovę Daivą Apšegienę ir LRT.lt portalo vyr. redaktorių V. Laučių. Į posėdį buvo kviestas ir buvęs generalinio direktoriaus pavaduotojas Rimvydas Paleckis, tačiau jis neatvyko.

Kaip pranešė komisijos pirmininkas Seimo narys Arvydas Nekrošius, buvęs generalinio direktoriaus pavaduotojas R. Paleckis posėdyje nedalyvavo ir nepaaiškino, dėl kokių priežasčių.

Šiuo metu užsienyje viešintis R. Paleckis, kalbėdamasis su DELFI.lt, nesąmone pavadino pareiškimus, kad jis atsisakė liudyti. Jis sako tik šią savaitę sulaukęs pranešimo apie ketvirtadienį rengiamą posėdį ir laišku informavo, kad šios savaitės posėdyje būti negalės. Buvęs LRT generalinio direktoriaus pavaduotojas tvirtina komisiją informavęs, kad kitą savaitę tikrai bus Vilniuje ir yra pasirengęs atvykti į posėdį.

D. Apšegienė: konkursas nebuvo paskelbtas „gerokai anksčiau“

Pirmoji kalbėjo LRT Teisės skyriaus vadovė Daiva Apšegienė. Jos buvo paprašyta pakomentuoti, kaip atsiranda laidos, koks yra projektų procesas, kaip perkamos programos, kaip vyksta „Eurovizijos“ konkurso organizavimas. „Kitais metais konkursai nebuvo skelbiami taip anksti, kaip šiemet. Kas lėmė tokį sprendimą?“ – paklausė Seimo narė Agnė Širinskienė.

„Jeigu pažiūrėtumėte kiekvienų metų kvietimus, šiemet [programų konkursas] nebuvo paskelbtas „gerokai anksčiau“, galbūt tik keliomis savaitėmis. Galiu patikinti komisiją, kad jokios skubos nebuvo. Šiuo metu programų konkursas yra nepasibaigęs – dar neįvykęs trečiasis etapas. [...] Kadangi laidų projektų kasmet yra nemažai – apie 200, komisijai užtrunka su jais susipažinti“, – atsakė D. Apšegienė.

Seimo narys Virgilijus Poderys pasiteiravo, kokius rizikos valdymo būdus naudoja LRT. „Vienas iš būdų būti skaidriems – komisijos narių nešališkumo deklaracijos“, – teigė D. Apšegienė. Tokiu atsakymu suabejojo A. Širinskienė, kuri tvirtino, kad šiuo metu Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) pradėjusi „ne du ir ne tris“ tyrimus dėl deklaracijų per pastaruosius mėnesius. D. Apšegienė patikino, kad tokios informacijos ji neturi.

A. Širinskienė pridūrė nesuprantanti, kodėl vieno paslaugų teikėjo „paraiška“ yra „PowerPoint“ prezentacija ir kodėl tik nuo 2016 metų LRT įvedė standartizuotas konkursų paraiškų formas.

„Teikėjai buvo laisvi pasirinkti formą, kaip pateikti produktą. [...] Pirkimo dokumentuose nurodydavome, kokių dalykų prašome iš paslaugų teikėjų – turinys, struktūra, kaina, ar prašo resursų iš LRT. Tai apsunkino mūsų darbą, dabar, kai yra standartizuota forma, daug lengviau patikrinti, ar viskas yra“, – teigė LRT Teisės skyriaus vadovė.

Parūpo „Eurovizija“

Komisijos nariams taip pat buvo įdomu, kaip vyksta „Eurovizijos“ konkurso organizavimas. Ypač – kodėl dėl nacionalinio finalo skelbiamas papildomas konkursas. Anot A. Nekrošiaus, finalas – tarsi logiška renginio baigtis. A. Širinskienė pridūrė, kad viskas turėtų būti aišku „dešimt metų į priekį“.

„Tai – ne papildomi konkursai, o neskelbiamos derybos. [...] Skelbiant konkursus dar nėra žinomos visos aplinkybės. [...] LRT neprivalo dalyvauti „Eurovizijoje“ ir neprivalo vykdyti nacionalinės atrankos. Nekalbėkite nesąmonių, kad dešimčiai metų viskas aišku“, – sakė D. Apšegienė.

V. Laučius: turėjome dirbti su Frankenšteinu

Po D. Apšegienės į klausimus atsakinėjo LRT.lt portalo vadovas V. Laučius. Jis pabrėžė, kad portalo administravimo sistema, dizainas ir buvusios vadovybės požiūris jį išgąsdino.

„Tai buvo panašu ne į naujienų portalą, o į Frankenšteino produktą – jis juda, gali atlikti tam tikrus veiksmus, bet niekas nenori su juo draugauti [...] Į visas pastabas, susijusias su produktu, niekas nereagavo. Sistemą ir dizainą kūrusi įmonė „Citrus“ nieko nepakeitė į gera, nors ir buvo reikalauta. Beje, „Citrus“ nebuvo turėjusi jokių reikalų su žiniasklaida. Kodėl kompanija buvo pasirinkta – man iki šiol paslaptis. Maža to, 2014 m. pabaigoje buvo vėl skelbiamas konkursas klaidoms ištaisyti. Ir vėl konkursą laimėjo „Citrus“. Galutiniai reikalavimai, kuriuos administracija pateikė „Citrus“, nuo manęs buvo slepiami“, – pasakojo V. Laučius.

Jis pridūrė, kad nuo tada, kai 2012 rudenį pradėjo vadovauti portalui, vis dar tebedirba su „Citrus“ sukurtu produktu. Nepaisant tiek jo, tiek visos redakcijos pastangų ir prašymų pakeisti situaciją, buvęs generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius prašymus „padėdavo į stalčių“.

„Iš karto, vos pradėjęs dirbti, paprašiau departamento vadovo peržiūrėti tai, kas padaryta. Po ilgų derybų pavyko jį šiek tiek pakeisti. Bet tai buvo lašas jūroje, palyginti su tuo kraupumu, kuris liko... Vėliau „Citrus“ sukūrė naują versiją, visiškai prieštaraujančią tam, ko mes prašėme. Visi kartu su redakcija dalyvavome ne viename susirinkime, ieškojome sprendimų ir jį radome. Tai buvo surašyta ir pateikta skyriaus vadovui. [...] Dar vėliau nešėme portalo plėtros planus, bet juos A. Siaurusevičius padėjo į stalčių“, – sakė LRT.lt vyr. redaktorius.

V. Laučius teigimu, į portalą buvusi administracija neinvestavo, redakcijos žmonės uždirbo gerokai mažiau negu kitose redakcijose, o tai demoralizavo ir demotyvavo visus portalo darbuotojus.

„Staiga praėjusį rudenį buvo nusisamdytos išorės kompanijos, kurios atliko auditą. Kažkodėl mūsų nebuvo prašoma to padaryti. Na, o toliau jūs žinote – vasarį įvyko portalo LRT.lt reorganizacija. Naujas Interneto departamentas buvo formaliai sukurtas, bet realiai jis neveikia, iš redakcijos buvo paimti žmonės, kurie buvo sustatyti į pozicijas ir nežinia, ką veikė. Sausį nuėjau į LRT Tarybos posėdį. Pasakiau, kad reorganizacija – visiškas „feilas“. Didžioji dalis tarybos mane palaikė. Penki pasiūlė reorganizaciją atidėti iki naujo generalinio direktoriaus rinkimų“, – tęsė LRT portalo vadovas.

V. Laučius pabrėžė, kad, kai sakoma, kad LRT didžiausia problema yra portalas, pirmiausiai kalbama ne apie turinį. „Tam pritarė ir naujoji LRT vadovė – nesutvarkytos techninės bazės, o ne turinys“, – paaiškino LRT.lt vadovas.

Tačiau kad ir kaip gražiai švęstume savo drąsą, gyvename ganėtinai bailioje visuomenėje, kuriai tik laki vaizduotė ir wishful thinking galėjo leisti susigalvoti „drąsios šalies” įvaizdį. Ant Kovo 11-osios drąsos likučių šiandien puotauja besidauginantys bailiai, kurie, kaip Rudyardo Kiplingo banderlogai, drąsos įgyja nebent susispietę į didesnius būrius ir persekiodami tikrų ar tariamų silpnumo ar vienišumo požymių demonstruojančius oponentus.

Praėjus 28 metams po Kovo 11-osios, Lietuvą kausto baimė. Ir tai – ne išorės priešo, epidemijos, bado, ateivių antplūdžio ar kitokios apokalipsės nuojauta. Tai – baimė būti nepakviestam į karjeristų ir pataikūnų puotą, kurioje tai, ką pavyks pagriebti nuo vaišių stalo, tiesiogiai priklausys nuo pataikūniškumo ir karjerizmo laipsnio. Čia karaliauja tuštybė, godumas ir padlaižiavimas, pakelti į standarto aukštumas. Bailių baliaus dalyviai dreba iš baimės šio standarto neatitikti.

Visuomenėje, praradusioje ir tikėjimo, ir to, ką Walteris Lippmannas vadina „viešąja filosofija”, ugdomus klasikinius moralinius kelrodžius, žmogus pradeda vengti nebe ydų, o dorybių. Kitaip tariant, šioje visuomenėje žmogus bijos būti doras: teisingas, drąsus, išmintingas ir nuosaikus.

Jis bijos turėti, reikšti ir ginti nuosavas pažiūras. Bijos turėti tikrų bendraminčių ir bendražygių bei viešai su jais solidarizuotis. Bijos, kad, būdamas ištikimas ir tvirtas, nukentės arba nepakils karjeros laiptais aukštyn, todėl lengva ranka savo bendražygius išduos ir parduos arba, geriausiu atveju, nuo jų nusigręš. Ypač smagu ir saugu jam bus nusigręžti kaip tik tada, kai jo pažiūros ir bendraminčiai ims pralaimėti – ne teisiesiems, o stipresniesiems.

Įsipareigojimas bendroms pažiūroms ir jas ginantiems bendražygiams, kaip ir ištikimybė lemiamu sunkiu momentu, reikalauja būtent drąsos – to, kas bailių visuomenėje vertinama mažiausiai, nes trukdo prisitaikyti ir klestėti, plaukiant pasroviui, keičiant skūrą ir laižant reikalingus padus.

Sakysite – visur ir visais laikais yra prisitaikėlių ir bailių, tad kam čia sureikšminti ir sutirštinti dabartinės Lietuvos visuomenės problemas?

Reikalas tas, kad toli gražu ne kiekvienos visuomenės ir valstybės likimas ir, maža to, išlikimas taip smarkiai priklauso nuo drąsos, kaip Lietuvos. Tai pirmiausia mažų valstybių, gyvenančių didelių agresorių pašonėje, problema. Lietuvos, Latvijos, Suomijos, Gruzijos.

Didesnės arba geografiškai saugesnės šalys gali pasinerti į politinės silpnaprotystės ir moralinio nuosmukio liūną, kaip antai padalijimų laikų Lenkija, bet išlikti, nepaisant visų peripetijų. O Suomija be drąsių žmonių, vadovaujamų maršalo Mannerheimo, kaip ir Lietuva be savo pokario didvyrių, būtų pasmerktos politiškai vegetuoti ir pamažu sunykti.

Tačiau nepasiduokime pagundai dėti lygybės ženklą tarp pasiryžimo ginti savo valstybę ir gerokai platesnę prasmę turinčios drąsos kaip dorybės sąvokos. Jei manytume, kad vienintelis tikras drąsos rodiklis yra gebėjimas ir ryžtas efektyviai kovoti su priešu, tai visuomenės moralinis idealas mums būtų radikaliai militarizuota visuomenė. Bet militarizuota visuomenė nėra moralinis idealas.

Drąsa ir didvyriškumas nėra vien tai, dėl ko savanoris kovoja su okupantu arba žmogus tiesiog pasirengęs aukoti gyvybę už savo artimą ir tėvynę. Taip, Homero Achilas yra drąsos kaip dorybės herojus, bet – ne vienintelis jos herojus ir net toli gražu ne svarbiausias. Ne priešą puolantis karžygys, o tiesą saviškiams į akis rėžiantis filosofas yra tikrasis drąsos kaip dorybės didvyris.

Savų piliečių už tiesą nuteisto Sokrato mirtis, o ne strėlė Achilo kulne yra didžioji drąsos drama. Ne kario, o politikos filosofo – Sokrato gyvenimas yra klasikinis drąsaus gyvenimo idealas vakarietiškoje (Atėnų) minties tradicijoje. Gyventi ieškant tiesos ir mirti už ją, nebijoti atvirai ir viešai sakyti politiškai nekorektiškus, nepatogius ir nemalonius, dažnai pavojingus kalbančiajam dalykus yra ta antroji drąsaus gyvenimo pusė (šalia miesto sienų gynėjo drąsos).

Tiesos drąsa svarbesnė už kario drąsą todėl, kad pastarąją gali maitinti Achilo garbėtroška ir tuštybė arba tiesiog profesionalo (samdinio) pareiga gerai dirbti savo darbą. Tuo metu pažiūrų drąsa, įsipareigojimas tiesai, tvirtumas ginant moralinius principus ir ištikimybė idėjiniams bendražygiams yra dorovinio ugdymo ir auklėjimo šerdis, kai kalbama apie visą žmogaus gyvenimą, o ne tik kario ir patrioto elgesį pavojaus tėvynei akimirką.

Kovojanti Lietuva buvo drąsi karžygių šalis 1944–1953 metais. Taikiai išsivaduojanti iš melo, žodžiais ir principais stojanti ginti tiesos ir paminto teisingumo Lietuva buvo sokratiškai (filosofiškai) drąsi šalis 1988–1991 metais. Pirmosios drąsos šiandien galime tikėtis iš mūsų kariuomenės, savanorių, šaulių. Antrosios drąsos turėtume tikėtis iš visuomenės. Deja, ši viltis vis dažniau atrodo bergždžia.

Vienas liūdniausių tai liudijančių dalykų yra vyraujantis lietuvių požiūris į savo filosofus. Gero tono taisyklė – vadinti juos radikalais. Bet juk Sokratas irgi buvo radikalas. Ir ką? Vėl nuteisime? Daugybė lietuvių savo filosofus šiandien laiko neišmanėliais, svaičiotojais ir taria jų pavardes su ironija, greičiausiai, pagal sumanymą, turinčia liudyti ironizuojančio kvailio aukštą kultūros lygį.

Pamaivų ir banderlogų stiliumi koneveikiamas ir iš medžių viršūnių vis kuo nors apmėtomas tai Arvydas Šliogeris, tai a.a. Romualdas Ozolas, tai Vytautas Radžvilas, pastaruoju metu – ir Alvydas Jokubaitis. Visi tie, dėl kurių lietuvių filosofija po sovietmečio turi ką pasakyti ir kuo didžiuotis.

Tai ir yra didysis mūsų laikų bailumas – visa banda „drąsiai” pulti ir niekinti tuos, kurie rėžia į akis nemalonią tiesą apie Lietuvos visuomenės ir politikos problemas, Europos Sąjungos tikrąjį veidą, nutautinimą ar multikultūriškumą. Mūsų dienų bailiai Lietuvoje yra dvasiniai palikuonys tų, kurie senovės Atėnuose balsavo už mirties bausmę Sokratui.

1988–1991 m. pasiekta politinė pergalė buvo politinių pažiūrų ir principų pergalė. Kur šiandien politinės pažiūros ir principai? Kur idėjinių bendražygių, o ne politinio verslo partnerių grupės?

Baisiausi čia net ne tie, kurie jau iš pirmo žvilgsnio „kelia minčių įvairių”, kaip koks nors Kęstutis Pūkas ar Valdemaras Valkiūnas. Kur jau ten būti toms politinėms pažiūroms. Nykiausi – tie, kurių atėjimas į politiką klojamas raudonais kilimais, laiminamas gražiausiais žodžiais apie didžiai perspektyvų jaunimą ir lydimas naujų idėjų gadynės saliutais. Bet visa ta pompa gėdingai bliūkšta, kaip Tado Langaičio atveju, kuris koks atėjo į politiką, toks iš jos ir išėjo: nulis. Nei politinių pažiūrų, nei principų, nei įsipareigojimų apgautiems rinkėjams ir bendražygiams. Tik baimė būnant Seime praleisti pelningą progą.

Prieš 10–15 metų politikai Lietuvoje vengė turėti ir reikšti tvirtas ir nuoseklias pažiūras ne tik todėl, kad tai būtų reikalavę iš jų intelektinių pastangų, bet ir todėl, kad viešieji ryšiai buvo įkalę į jų galvas vadinamąją „catch all” laikyseną – geriau patylėk, nieko nesakyk apie savo pažiūras, net jei jas turi, nes mažiau bus tokių, kuriems nepatiksi dėl tų savo tikrų ar tariamų pažiūrų. Kitaip tariant, tais laikais lėmė baimė nepatikti kitaip galvojantiems.

Dabar pažiūrų nebuvimą, regis ėmė lemti kas kita: baimė nepatikti ne tiems, kurie turi kitokias pažiūras, o tiems, kuriems išvis jokios pažiūros nepatinka ir kurie žiūri į politikus su pažiūromis kaip visiškus idiotus. Prisitaikymo prie „catch all” cinizmą pakeitė pažiūrų niekinimo mada. Politikas su pažiūromis dabar atrodo „senamadiškai” – tarsi užsirišęs kaklaraištį ir nesusiaurinęs kostiuminių kelnių taip, kad aptemptų kojas moteriškų kojakelnių grakštumu. Žodžiu – „old school”.

Taigi visuomenė bijo nekoneveikti filosofų, politikai bijo nesivaikyti madų. O ko bijo trečias Lauro Bielinio knygos trikampio – visuomenė, valdžia, žiniasklaida – kampas? Tas trečias kampas, tiesą pasakius, bijo net savo šešėlio. Pastaruosius 15 metų bene labiausiai stebinęs ir liūdinęs dalykas buvo didėjantis jaunosios žurnalistų kartos bailumas ir prisitaikėliškumas.

Sąjūdžio metų ir pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio žurnalistai buvo gan drąsūs arba net labai drąsūs. Galėjo būti ir pavojingi. Politikai jų bijojo. Šiandien tam tikromis aplinkybėmis sunku įsivaizduoti bailesnį padarą už jaunosios kartos žurnalistą. Žinoma, to negalima sakyti apie visus ar net didžiąją daugumą, bet tendencija – vienareikšmė.

Britų rašytojas ir gamtininkas Geraldas Durrellas knygoje „The Whispering Land” štai taip aprašo gan mielą gyvūną – agutį: „Mes turėjome penkias dideles papūgas … ir agutį – didelį graužiką su juodomis akimis, plonomis galūnėmis ir nervinės depresijos priepuolį periodiškai patiriančio ristūno charakteriu. Kai atidengiau agučio narvą, žvėrelis šoko aukštyn ir nudribo ant šiaudų pakloto, drebėdamas visu kūnu. Jo snukio išraiška tapo tokia, kuri tiktų senmergei, daug metų landžiojusiai apsidairyti po lova ir pagaliau pamačiusiai ten vyriškį.

<…> Agučiai turi dideles gražias akis, apvalias ausis ir tankius juodus ūsus, kurie visą laiką kruta. Pridėję prie šio vaizdo žvėrelio temperamentą, jo nuolatinį dirglumą, beprotiškus šuolius į aukštį, pasigirdus menkiausiam garsui, ir po to būtinai ištinkančius tarytum smarkaus karščiavimo sukelto drebėjimo priepuolius, turėtumėte stebėtis, kaip ši rūšis apskritai išgyveno.”

Daugelis šio ir praėjusio dešimtmečio jaunų žurnalistų kažkuo panašūs į agučius – jei ne išore ir konkrečiais veiksmais, tai bent sielos sandara. Žmogus, kuris turėtų judėti kaip tankas į priešo – melo, veidmainystės, idiotizmo, slapukavimo ir korupcijos – apkasus, dreba kaip epušės lapas ir iš baimės isteriškai pašoka aukštyn, jei konfliktinėje ar bent menkiausią pavojų jo asmeninei gerovei keliančioje situacijoje tenka rinktis puses ir laikytis principų.

Bijo visko: mažai uždirbti, netekti darbo, nepadaryti greitos karjeros; užkabinti per stiprų subjektą, įgyti priešų, imtis per sunkios temos, atrodyti per kvailiems, stengtis, kad taptų protingesni; domėtis ir gilintis į sritis ir temas labiau nei reikalauja esamos aplinkybės; neįtikti viršininkui arba įtikti ne tam, kuriam reikia, jei jų daugiau nei vienas, ir dar susipainioti nuosavame negalios žaidime.

Ko gero, viena didžiausių baimių – likti nepastebėtiems. Iš universiteto suolo jie nori tiesiai į glamūrinius viršelius, vadovus (ne vadovėlius – tiek jų garbėtroška, deja, „netempia”) ir TV ekraną. O tuo metu sielose, galvose, laidose ir straipsniuose tebūnie migla. Kam iš tiesų tai rūpi?

Jų sielose sugyvena du padarai – Narcizas ir Durrello aprašytas agutis. Jie labiausiai bijo dviejų dalykų – patys sau nepatikti ir ko nors nebijoti. Nes nebijojimas jiems prilygsta savisaugos išnykimui ar būtinos signalizacijos atjungimui. Ir jie tiek įsimylėję save, kad juos ugdyti ir žmogišku, ir profesiniu atžvilgiu be galo sunku.

Iš prigimties žurnalistas, kaip ir filosofas, yra klausinėjantis sutvėrimas. Klausinėjančio sutvėrimo dalykinis ir moralinis ugdymas turi dviejų su puse tūkstančio metų istoriją. Ši ilga istorija moko mokytojus. Bet ką tu išugdysi iš sutvėrimo, kuriam pats svarbiausias klausimas diena iš dienos – „veidrodėli, veidrodėli, kas pasaulyje gražiausia?” Dviejų su puse tūkstančio metų istorija nervingai rūko kampelyje.

Pabrėžiu: tikrai ne visi – ir gal net ne dauguma – tokie. Bet būtent tokie – labai ryškūs ir sparčiai dauginasi. Jie plaukia pasroviui. Jie domisi ne tuo, iš kur sužinoti tiesą, o tuo, iš kur vėjas pučia. Tiesa jiems neįdomi. Jie paprastai neturi tikrų bendraminčių, nes tam, kad turėtum tikrų bendraminčių, reikia turėti tikrų minčių ir įsipareigoti tikrai bendrystei. Abu šie uždaviniai juos pernelyg vargina. Mintys gyvena knygose ir rimtoje periodikoje. Agučiai gyvena visai kitur.

Jie stengiasi būti neutralūs, tylūs, nestoti niekieno pusėn. To reikalauja primityvus bailumas, nors jiems daug labiau patiktų vadinti tai žurnalisto objektyvumu. Tačiau žurnalisto objektyvumas ir bailio tylus neutralumas – visai skirtingi dalykai. Kaip sakė Holokaustą išgyvenęs Nobelio taikos premijos laureatas rašytojas Elie Wieselis: „Mes visada turime rinktis vieną iš pusių. Neutralumas tarnauja budeliui, o ne aukai. Tyla visados padrąsina kankintoja, o ne kankinį.”

Žurnalistas-agutis laikosi priešingos nuomonės ir renkasi neutralumą. Stoti ginti vieną iš pusių jam, jautriam ir nervingam padarui, kainuoja per daug karštligiško drebėjimo ir, kaip vyriškį po lovą radusiai Durrello senmergei, gresia priepuoliu.

Dėl agučių profesinėje veikloje natūraliai kyla moralinė dilema: taikstytis su šiuo „žmogiškuoju resursu” ar stengtis neturėti su jais jokių reikalų? Sunkus klausimas. Nes paprastai sukirba sunkiai tildoma abejonė: o gal, gerokai giliau pakapsčius, po bailumo ir išdavikiško neutralumo klodais rusena gero žmogaus ugnelė? Ar tik nebūsi tas, kuris, atstūmęs agutį, ją galutinai užgesinsi?

Daug kas priklauso, kaip sakoma, nuo individualaus atvejo ir konkrečių aplinkybių. Tačiau kalbamas pasirinkimas nėra ir negali būti tik profesinis-psichologinis. Jis taip pat – moralinis ir pilietinis. Kas tai per daiktas – bailus, bet geras žmogus? Ar nerėžia normalios ausies šio apibūdinimo vidinis prieštaringumas? Kur link judės ne tik profesija, bet ir tauta, valstybė, jei „nors ir bailus, bet geras” taps visuotiniu pateisinimu ir norma?

Kaip sakė Edmundas Burke`as, tam, kad blogis įsigalėtų, pakanka geriems žmonėms tiesiog nedaryti nieko. Tariant Wieselio žodžiais – išlikti neutraliems, nestoti niekieno pusėn. Tad kur šiuo požiūriu veda sentimentalus noras būti geram bailiams?

Čia turbūt verta prisiminti kitą stereotipinį įsitikinimą – kad ir kvailys gali būti geras žmogus. Ar toks nepaprastai talpus, lankstus ir atlaidus gėris, kuriame telpa ir bailiai, ir kvailiai, bus vis dar laikytinas gėriu? Ir jei į šį klausimą atsakytume „taip”, tai įdomu – iš kvailumo ar iš bailumo?

Jo teigimu, po antradienį LRT taryboje išsakytų pozicijų aišku, kad nacionalinio transliuotojo administracija negalės tiesiog įgyvendinti pertvarkos, neatsižvelgiant į pastabas.

„Rezultatas yra teigiamas, nes pamatėme, kad taryboje turime rimtą rimtų žmonių paramą. Aš abejoju, kad tos klaidos, kurios padarytos administracijos, galėtų ir toliau egzistuoti, nieko netaisant ir į nieką neatsižvelgiant. Jeigu bus brutalus nesiskaitymas ir su dalies tarybos narių nuomone, ir su portalo redakcija, - man tai sunkiai įsivaizduojama demokratiškoje šalyje“, - Eltai sakė V. Laučius.

Anot jo, palaikymo jis sulaukė iš LRT tarybos narių Vilijos Targamadzės, Lolitos Jablonskienės, Dariaus Chmieliausko ir Dalios Kutraitės Giedraitienės.

Jo teigimu, nors LRT taryba teigia negalinti administracijai nurodyti, kaip elgtis reorganizacijos metu, o tik patarti, situacija yra gera ir į diskusiją LRT turėtų atsižvelgti.

V. Laučius nepritaria reorganizacijai, pagal kurią visa portalo redakcija taps pavaldi techniniam skyriui. Pagal vykdomą pertvarką, LRT bus įkurtas Interneto departamentas, o šiame atsiras tiek lrt.lt portalas, tiek ir už techninį palaikymą bei už socialinių tinklų turinį atsakingi asmenys.

„Mano pozicija yra oficiali, neigiama, aš aiškiai suformulavau, kad aš nepritariu šiai reorganizacijai, o tai, kad šiandien per posėdį buvo pasakyta, kad aš kažkur padėjęs parašus... Tai galiu atvirai pasakyti, kai man pasako, kad, jeigu nepasirašysi, tavo darbuotojai negaus didesnių atlyginimų, kurie jiems buvo numatyti, man tenka pasirašyti“, - aiškino V. Laučius.

Tuo metu LRT tarybos pirmininkas Žygintas Pečiulis teigia, kad problema kilo, nes LRT viduje nebuvo pakankamai komunikuojama.

„Pagal įstatymus iš viso nėra LRT tarybos kompetencijos reikalas, nes struktūra yra generalinio direktoriaus reikalas. Mes buvome tik informuoti, kaip tai turėtų atrodyti. Galima konstatuoti, kad nebuvo pakankama komunikacija viduje LRT“, - Eltai sakė Ž. Pečiulis.

Anot jo, posėdyje „buvo pasiūlyta dar labiau komunikuoti, pasitarti tarpusavyje, ir ta struktūra bus sukurta“.

Senais medžiais apaugusios miestų gatvės ir aikštės daugeliui žmonių – kaip ir šio komentaro autoriui – atrodo kur kas geriau nei gatvės ir aikštės be medžių arba apželdintos kažkokiais žemaūgiais nuobodžiais augalais, skleidžiančiais tiek pat gaivos ir prisilietimo prie gamtos pojūčių, kiek jų skleidžia dirbtinės gėlės. Bet tai – estetikos dalykai ir skonio reikalas. Daug kam medžiai mieste išvis nerūpi, daug kam jie kaip tik dėl estetinių priežasčių nepatinka, nes trukdo grožėtis statiniais, o dar kažkam užstoja vaizdą pro langą ir trukdo šviesai patekti į butą. Todėl kova už medžius mieste, vykstanti „gražu-negražu“ lygiu, negali būti laikoma šventa ir kažkuo be galo pilietiška.

Kauno miesto savivaldybės argumentas, kad seni, pūti pradėję medžiai kelia grėsmę žmonių sveikatai ir turtui, skamba kur kas svariau nei abiejų pusių estetiniai šūkiai apie gražesnį, akiai mielesnį vaizdą. Kai mieste ant gyventojų krenta seni kamienai ir sunkios šakos ir juos žaloja, estetiniai argumentai apie medžių reikalingumą vargu ar įtikina aukas ir jų artimuosius. Patekti sužalotam į ligoninę vien todėl, kad kažkam seni medžiai gatvėse kelia susižavėjimą, sutikite, yra per didelė kaina už dalies gyventojų norą mėgautis žalesniu vaizdu.

Teko skaityti Kauno medžių mylėtojų argumentą dėl krentančių ant galvos numylėtinių: esą tokių atvejų – taip mažai, kad dėmesio į juos kreipti neverta, avarijose sužalojama ir žūsta gerokai daugiau žmonių. Na, tikrai įdomus požiūris į žmogaus gyvybę ir sveikatą. Medžiai gatvėse – svarbiau? Gal dar pasakytų kelis žodžius apie „prigimtines augalų teises“, kad medžių sužalotiems žmonėms ir jų artimiesiems maža nepasirodytų?

Vargu ar vešli miestų augmenija, smagiai lūžtanti nuo stipresnių vėjo gūsių, džiugina ir automobilių savininkus. Tačiau juk visada atsiranda tų, kurie geriau pasijunta, kai kenčia svetimas turtas, ir širdyje sveikina visiems labai reikalingo nuostabaus medžio nuostabią šaką, dėl kurios kažkam teks mokėti franšizę ar viso remonto kainą. Nes nėr čia ko pirkti automobilių, jais važinėtis ir drįsti parkuotis ten, kur seni medžiai auga.  Nes miestas juk yra tam, kad jame gerai jaustųsi papuvę lapuočiai, automobilius braižančios ir smardinančios benamės katės, viską apš..kantys balandžiai, senuose medžiuose nuo 6 ryto girto Žirinovskio balsu rėkiančios varnos, paveldu pavadintos griuvenos, – bet tik ne saugumo ir komforto besitikintis žmogus.

Esminė problema yra visų tų medžių gynėjų iškreipta logika: užuot gynę gamtą, senus medžius ten, kur jie natūraliai augtų bei sentų ir kur gyvena laukiniai žvėrys – miškuose, nykstančiuose masyvuose ir kertinėse buveinėse, kur išties reikia gamtos mylėtojų pastangų, nes miškai Lietuvoje kertami ir niokojami bedieviškai, jie visą savo nemenką energiją nukreipia į miestus, kurie iš prigimties yra iš miško ir žvėrių atkovota teritorija ir turi tarnauti žmogui, o ne gyvūnams ir augalams.

Būtent ši iškreipta logika palieka tariamus gamtos mylėtojus visiškai abejingus, kai senesni medžiai kertami ten, kur jiems reikėtų leisti augti tol, kol nukris, o krituoliai natūraliai praturtins ekosistemą, bet skatina juos kelti neadekvatų triukšmą, kai miesto valdžia naikina potencialią grėsmę gyventojų sveikatai ir turtui. Daugelis šitų, atsiprašant, kovotojų džiaugiasi, kai neleistinose vietose šeriamos benamės katės ir maniakiškai rūpinasi jų „teisėmis“, bet per daug nesuka sau galvos, kai miškuose šaudomi ir taip negausūs vilkai arba siūloma leisti medžioti beveik išnykusias lūšis. Jiems svarbu, kad vidury miesto stūksotų išpuvę medžiai ir juose veistųsi neliečiamos varnos, savo kranksėjimu galinčios ir mirusiuosius prikelti, bet nusispjauti į tai, kad nyksta seni miškai ir tik juose perintys juodieji gandrai.

Turbūt tik specifinėmis mentaliteto problemomis galima paaiškinti reiškinį, kai net girininkai ir urėdai brandų mišką vadina „brandžia mediena“, kai jų paklausi, kur šitame miške rasti nesuniokotų vietų, o apie senas aukštas drebules, puošiančias miško pakraščius, sako, kad jas būtinai iškirs. Kodėl jas reikia iškirsti?! Todėl, kad jos senos ir todėl, kad drebulės, atsako šių dienų girininkas. Gal didieji senų medžių mylėtojai dėl to surengė bent vieną piketą? Vargu bau. Juk miškas – ne Kaunas, čia violetinės politikos iš savo protestų nepadarysi.

Meškas reikėtų suprasti ir užjausti. Tuo ir galėtų užsiimti narsieji Kauno piketuotojai. Jeigu jie drauge su senų medžių mylėtojais iš kitų miestų užsibrėžtų tikslą saugoti ir atkurti Lietuvos girias taip, kad jose po kelių dešimtmečių vėl galėtų gyventi meškos.

Lietuvos miškai yra virtę medžių kapinėmis ne tik dėl kirtimų gausos, bet ir dėl asmenų, kurie turėtų juos saugoti, mąstymo. Šitie žmonės į seną mišką žiūri kaip į būsimą naują kirtimą, užuot jį puoselėję ir leidę ateityje tapti panašiam į Lenkijos Belovežo girią. Šį savo mortido jie išmaniai dangsto optimizmo kupinomis kalbomis apie želdinukų sodinimą. Vaikučiai, padėkite sodinti želdinukus, rūpinkitės mišku. Ak, pažvelkite, kaip gražu – pasodinome ne mažiau nei iškirtome. Čia maždaug tas pats, kas metai iš metų siųsti milijonus suaugusių žmonių į karą, mirtį bei džiaugtis, kad užtat gimsta labai daug vaikų.

Tariamas Lietuvos miškingumas seniai tėra butaforija, už kurios slypi didžiuliai kirtimų ir jaunuolynų plotai. Jaunuolynas – ne miškas, o sudarkyta teritorija, kuri turi šansų kada nors tapti brandžiu mišku, bet Lietuvoje greičiausiai netaps, nes čia net girininkai ir urėdai negali pakęsti senų medžių didesniuose plotuose ir krituolių – jiems tai atrodo labai blogai. Medis jiems turi būti arba jaunas, arba lenta.

Juokinga, kad, didžiuodamiesi savo miškais, didžiuojamės pirmiausia gausiais kirtimais, želdinukais ir jaunuolynais, tarp kurių graudžiai stūkso pavienės pušys ar ąžuolai. Tam, kad iš tiesų būtų kuo didžiuotis, reikia saugoti ir plėsti išlikusius seno miško lopinėlius ir nebekirsti juos supančių masyvų, nes tas menkas lopinėlis, jei aplink jį – vien kirtimai ir monotipiniai jaunuolynai, tikrai nebus visavertė ekosistema. Kodėl Lietuvoje negyvena meškos? Todėl, kad nėra pakankamai didelių brandesnio ir saugomo miško masyvų su padoraus dydžio kertinėmis buveinėmis juose. Užklydusias į Lietuvą meškas tiesiog supykina nuo to vaizdo, kurį čia pamato, ir jos, žiaukčėdamos, skuba nešti kudašių.

Meškas reikėtų suprasti ir užjausti. Tuo ir galėtų užsiimti narsieji Kauno piketuotojai. Jeigu jie drauge su senų medžių mylėtojais iš kitų miestų užsibrėžtų tikslą saugoti ir atkurti Lietuvos girias taip, kad jose po kelių dešimtmečių vėl galėtų gyventi meškos, jei turėtų drąsos pakovoti su miškus niokojančia politine ir ūkine sistema, kuri mus visus laiko idiotais ir verčia džiaugtis sumautais želdinukais, tai būtų daug prasmingiau už visą tą šaršalą, kurį jie kelia dabar Kaune ir iš kurio gali išsirutulioti nebent dar vienas apgailėtinas „Drąsos kelias“.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.

Kalbant apie Lietuvos socialdemokratų partijos programą, į akis krinta trys dalykai, sako politikos apžvalgininkas R. Valatka. Pirma – tai, kad čia nėra tiek daug nesąmonių kaip kitose programose. Antra – programa parašyta labai nuobodžiai, „toks įspūdis, kad rašytojas ar rašytojų grupė gavo atlygį už ženklų skaičių“.

Trečias į akis krintantis dalykas, anot R. Valatkos, – natūraliai kylantys klausimai. „Jei partija žada, kad sprendimo priėmimo laikas pritraukiant inovatyvius verslus bus sutrumpintas iki mėnesio, kyla klausimas, kodėl tai nebuvo padaryta. Tam nereikia nei ketverių metų, nei keturių mėnesių, nei keturių dienų – tiesiog parašai įstatymo projektą, jį apsvarstai ir priimi“, – aiškina pašnekovas.

Kalbėdamas apie darbo vietas, politikos apžvalgininkas pastebi, kad partija įsipareigoja jų sukurti 70–80 tūkst. „Vėl klausimas – kur jūs buvote tuos ketverius metus ir kodėl jų nesukūrėte? O jei studentas man sakytų – keturių mėnesių buvo per mažai, kad pasirengčiau egzaminui, bet per kitus keturis aš prirašysiu tiek ir tiek“, – retoriškai klausia R. Valatka.

Pasak jo, socialdemokratų programoje neminimas aukštųjų mokyklų skaičius, bet pasakyta, kad dėstytojų atlyginimai išaugs trečdaliu. Čia, pašnekovo nuomone, galima įžvelgti gudrybę. „Tarkim, skaitytojas nežino, kokį atlygį gauna dėstytojai, koks yra tas vidurkis. O mokytojų atlyginimai, pagal socialdemokratų įsipareigojimą, sieks 1 200 eurų. Tai – daugiau nei vidutinė alga. Spėju, kad mokytojai, jei socialdemokratai valdytų šalį, gautų didesnį atlyginimą nei docentai ir profesoriai“, – svarsto politikos apžvalgininkas.

Taip pat, anot R. Valatkos, yra ir kalbant apie slaugytojus: „Įsipareigojama jų atlyginimą pakelti iki didesnio nei vidutinis, tai daugiau nei 1 100 eurų. Kadangi šiuo metu dauguma slaugytojų gauna maždaug 50 proc. gydytojo atlyginimo, tai, valdant socialdemokratams, gydytojai gaus mažiau nei slaugytojai.“

Ketina apmokėti derliaus šventes ir Sartų lenktynes

R. Valatkos teigimu, jam į akis krito programos skyrius apie žemės ūkį, ypač tai, kad valstybės lėšomis ketinama apmokėti visas derliaus šventes ir Sartų lenktynes. „Taip pat – jaunųjų ūkininkų rateliai. Galbūt kas nors tuo metu pasiėmė iš bibliotekos knygą apie trečiojo dešimtmečio ūkininkų skatinimą. Jei rasčiau Lietuvoje jaunųjų ūkininkų ratelį, ne tik aš, bet ir visi kiti žurnalistai džiaugtųsi ir važiuotų ten rengti reportažo“, – kalba politikos apžvalgininkas.

Ekspertas išskiria socialdemokratų programoje parašytą pažadą remti mokyklų steigėjus kaime: „Kaime nėra žmonių, ką jau kalbėti apie vaikus. Bet ketinama remti mokyklas ir jų steigimą. Nuo vaikystės žinojau, kad mokykla statoma ten, kur yra vaikų. Mokykla juk nuo žodžio „mokinys“, „mokytis“, o jei nėra vaikų, nėra ir mokyklos.“

Kaip silpniausią programos skyrių R. Valatka nurodo skyrių apie žemės ūkį, nors socialdemokratų elektoratas telkiasi mažesniuose miesteliuose. „Pavyzdžiui, jie rašo, kad pienininkystės ir gyvulininkystės ūkis liks prioritetine žemės ūkio šaka. Tačiau, jei čia sėdėtų ūkininkas, jis riebiai nusikeiktų“, – svarsto ekspertas.

Ši žemės ūkio šaka, anot pašnekovo, per socialdemokratų valdymo laikotarpį sumažėjo 10–20 proc.: „Yra tokia prognozė, kad paskutinė karvė Lietuvoje bus papjauta po 16 metų. Nors tai šalis, kurioje daugybė pievų ir vandens, itin tinkama gyvulininkystei. Pieno ūkiai nėra socialdemokratų prioritetas, tai žinoma.“

R. Valatkos teigimu, socialdemokratų programoje įdomiausias skyrius apie korupciją – jis aptakus ir nieko nesakantis. „Ten nėra nieko apie „Nota Bene“ arba statybų bendrovę „Irdaiva“. Pastaroji, valdant socialdemokratams, sumažino darbuotojų skaičių nuo 220 iki 175, tačiau apyvartą ir pelną padidino 2–3 kartus. Su mažesniu statybininkų skaičiumi pastatyta daug daugiau. Tai įdomu ir kvepia korupcija“, – aiškina ekspertas.

Be to, pabrėžia R. Valatka, programos skyriuje apie užsienio politiką jis nerado atsakymų į klausimus, kaip gyvensime po 2020 m., kai baigsis didieji Europos pinigai. Kaip stiprinsime Lietuvos pozicijas ES ir kaip ieškosime sąjungininkų, taip pat nepaminėta.

Rado panašumų su Darbo partija

LRT.lt vyriausiojo redaktoriaus ir politologo V. Laučiaus nuomone, socialdemokratai yra viena partijų, kurios programinės nuostatos yra svarbios, ypač tuo atveju, jeigu ji atsidurs valdančiojoje koalicijoje ar opozicijoje. Kaip problemą pašnekovas išskiria ir tai, kad daugelį dalykų, aprašytų programoje, socialdemokratai galėjo padaryti per pastaruosius ketverius metus.

Anot V. Laučiaus, džiugina tai, kad programa gana trumpa: „Partijų programos yra žanras, kurį skaityti neįdomu, ypač žmogui, neturinčiam tam tikrų specifinių poreikių. Kai kuri nors partija parašo ilgiausią traktatą, tai galima laikyti šiokiu tokiu nemandagumu rinkėjų atžvilgiu – juk skaityti galima ir įdomesnius dalykus. O partijos, suprantančios, kad rinkėjas nėra skaitytojas maniakas, nuteikia maloniai.“

Politologas socialdemokratų partijos programoje įžvelgia panašumų su Darbo partijos programa. „Socialdemokratai rašo, kad vienas svarbiausių tikslų yra gyventojų pajamų didinimas. Darbo partijos programoje pasakyta, kad pajamų didinimas – pagrindinis tikslas. Skiriasi tik keli žodžiai. Tai man primena 1998–1999 m., kai premjeru buvo Gediminas Vagnorius“, – teigia pašnekovas.

V. Laučius aiškina, kad G. Vagnorius vartojo sąvoką „modernusis konservatizmas“: „Kartą, žurnalistams paklausus, kas yra tas „modernusis konservatizmas“, G. Vagnorius atsakė, kad tai – gyventojų pajamų didinimo politika. Taigi ir šios socialdemokratų bei Darbo partijos programos yra modernusis konservatizmas, juk nuspręsta didinti pajamas.“

Sako, kad netikslumus partija ištaisė

Ekonomisto Gitano Nausėdos teigimu, socialdemokratų programoje buvo vienas kitam prieštaraujančių dalykų ir netikslumų, tačiau jie jau ištaisyti. „Vienoje vietoje buvo sakoma, kad pensijos didės 20 proc., o kitoje – trečdaliu, bet tai jau pataisyta. Taip, tai nėra ambicingiausia programa, bet tai natūralu – partija buvo valdžioje ir puikiai žino egzistuojančius apribojimus. Todėl ir nesistengiama žvaigždžių iš dangaus skabyti“, – tvirtina ekspertas.

Kalbėdamas apie konkrečius skaičius, G. Nausėda sako, kad partija žada, jog vidutinis darbo užmokestis 2020 m. bus ne mažesnis kaip 1 100 eurų: „Tai turbūt vienas mažiausių pažadų, palyginti su kitomis partijomis. Nors tai nėra nei daug, nei mažai. Būtų maždaug 50 proc. padidėjimas.“

Ekonomistas teigia, kad tampa neaišku, kodėl pensijas ketinama didinti tik trečdaliu. „Jei atlyginimas auga 50 proc., o indeksuojama pagal jo augimą, kodėl atsilieka pensijos? Vadinasi, kad bus indeksuojama ne santykiu 1:1, o tik puse procento. Nežinau, ar tai pagrįsta, nes darbo užmokestis yra šaltinis, nuo kurio skaičiuojami „Sodros“ įnašai ir iš to mokamos pensijos. Vadinasi, pensininkų pragyvenimo lygis atsiliks“, – aiškina specialistas. Pagal indeksavimo modelį, anot jo, pensijos turėtų augti netgi sparčiau nei darbo užmokestis.

Socialdemokratai išvengė senų pagundų

G. Nausėda tvirtina, kad progresinio apmokestinimo klausimas programoje aprašytas gana nuosaikiai: „Taip, parašyta, kad gyventojų pajamų apmokestinimas ir toliau liks progresinis ir progresyvumas didės. Tačiau niekur neperskaičiau ir to, kad tai bus daroma įvedant socialdemokrato Algimanto Syso mėgstamą progresinį mokesčių tarifą.“

Programoje, anot ekonomisto, rašoma apie tai, kad bus didinamas neapmokestinamasis pajamų dydis ir mažinama mokesčių našta žemas pajamas gaunantiems žmonėms. Tai, G. Nausėdos teigimu, tikrai įmanoma ir be progresinių tarifų įvedimo.

Kalbėdamas apie pridėtinės vertės mokesčių sritį, G. Nausėda teigia, kad socialdemokratams pavyko išvengti pagundos, į kurią buvo įpulta tam tikru metu, – taikyti lengvatinius PVM tarifus įvairioms maisto produktų grupėms. „To nepavyko padaryti Darbo partijai, jų programoje šis ketinimas aiškiai įrašytas. Kažkada sakiau, kad PVM lengvatiniai tarifai galėtų būti normali alternatyva, bet būtina atlikti tam tikrus „higieninius“ darbus, kad šis sprendimas duotų rezultatų“, – aiškina ekonomistas.

G. Nausėda tvirtina, jog tai svarbu, kad neatsitiktų taip, jog bendrovės padidina kainas, tada atitinkamai jas sumažina PVM lengvatiniam tarifui, ir viskas lieka kaip buvę. Tuomet valstybė, pasak jo, gauna mažiau pajamų, o naudos vartotojui didelės nėra. Ekonomisto nuomone, ekonominė programos pusė nėra pernelyg ambicinga, bet tai galima paaiškinti būtent tuo, kad socialdemokratai, turėję valdžią, žino jos apribojimus.

Programą vertina gana teigiamai

V. Laučius, pritardamas teigiamam socialdemokratų programos vertinimui, atkreipia dėmesį į tai, kad partija šiek tiek pasistūmėjusi centro link, į dešinę. „Viena svarbiausių sričių, ir ne tik Lietuvos socialdemokratams, tai natūrali socialinė politika, darbo santykiai. Būtent ši partija šios kadencijos Seime pasižymėjo kaip ta politinė jėga, kurios pastangomis buvo priimtas liberalus Darbo kodeksas ir negirdėta jokių kalbų, kad jis – socialiai nejautrus“, – teigia politologas.

Ši partija, V. Laučiaus manymu, elgėsi taip, kaip nebūdinga kairiesiems: „Programoje taip nėra jokių kairiųjų populistinių pažadų apie tai, kad kažkas bus labai didinama. Nėra ir ašarų dėl to, kaip jie patys sunkiai dirba, o visi kiti yra niekšai. Apie socialinius ir darbo santykius kalbama labai atsargiai.“

Šiuo požiūriu, anot politologo, tai labai nuosaiki programa. „Sakyčiau, kad ji centristinė, ne kairioji. Tai, ką sakau, patvirtina ir programoje esanti dalis apie saugumą: kalbama apie įsipareigojimus NATO, įsipareigojimus padidinti krašto apsaugos biudžetą. Šie dalykai svarbūs ir maloniai netikėti“, – sako V. Laučius.

G. Nausėda užsimena apie nedarbo mažinimo pažadus: „Ankstesnėje programos redakcijoje siūlyta ir žadėta nedarbo lygį sumažinti iki 6 proc. Tačiau vėliau tai pakeista į ambicingesnę nuostatą – iki 5 proc.“

Ekonomistas atkreipia dėmesį į tai, kad po pastarosios globalinės finansų krizės natūralusis nedarbo lygis Baltijos valstybėse gerokai pakilęs. „Estija mums dažnai pasitarnauja tarsi koks lakmuso popierėlis arba valstybė, užbėgusi į priekį ir sumažinusi nedarbo lygį gana radikaliai“, – tikina pašnekovas.

Mes, anot G. Nausėdos, pasižymime struktūriniu nedarbu, o tai reiškia, kad turime daug bedarbių, bet darbdaviai taip pat skundžiasi, jog darbuotojai rinkoje netinkami: „Mums reikėtų labai aktyvios užimtumo perkvalifikavimo politikos, kad įgyvendintumėme tokį ambicingą tikslą. Apie tokią politiką programoje kalbama.“

Pats vyriausybės vadovas sako, kad tokie raginimai yra nepagrįsti. Kai kurių politologų teigimu, tai – rinkimų spektaklis, o geriausias pasitikrinimas visų politikų laukia po mėnesio – per Seimo rinkimus.

Naujasis politinis sezonas vyriausybei prasideda itin audringai. Iš skandalų neišbrenda žemės ūkio ir krašto apsaugos ministrai, o trečiadienį dar ir Vyriausioji tarnybinės etikos komisija konstatavo, kad kultūros ministras supainiojo interesus nedeklaravęs savo ryšio su Bulgarijos įmone.

Be to, įtampa auga ir tarp prezidentės bei premjero. Šalies vadovei tiesiai paraginus pasitraukti į „auksinių šakučių“ skandalą įsipainiojusį Juozą Oleką, premjeras už ministrą stojo mūru. Opozicinių partijų vadovai įsitikinę – A. Butkevičiui laikas pasitikrinti pasitikėjimą Seime.

„Pastarosiomis dienomis tiek premjeras, tiek Socialdemokratų partija ne vieną kartą platino tokius skambius pareiškimus, kuriuose buvo daug įžeidžiančių ir tokių agresyvių žodžių, skirtų prezidentei. Mus tokie pareiškimai labai stebina, ypač šiuo laikotarpiu. Ir šitoj vietoj premjeras, tiek vyriausybė pagal konstituciją dirbti gali tik tada, jeigu turi prezidentės ir Seimo pasitikėjimą“, – teigia opozicijos lyderis Andrius Kubilius.

Premjeras sako nesirengiantis paisyti opozicijos raginimų. Šioje situacijoje jis kategoriškas – ne laikas dabar valstybėje kurti chaosą.

„Aš neprisidedu prie tam tikrų politikų organizuojamų tam tikrų darbų, kad valstybėje sukurtume tam tikrą chaosą ir valstybę padarytume nestabilią, tą labai atsakingai pasakau. Ir man, kaip ministrui pirmininkui, tie „politiniai žaidimai“ labai nepatinka. Pastaruoju metu tie žaidimai peržengė bet kokią politinę kultūrą, etiką ir bendradarbiavimo, pasakyčiau, tarp atskirų partijų lyderių, valstybės vadovų visa tai nepuošia, tai daro labai neigiamą įtaką ir tarptautinėje aplinkoje“, – sako A. Butkevičius.

Politologo ir LRT.lt vyriausiojo redaktoriaus Vladimiro Laučiaus teigimu, opozicijos siūlymas dabar premjerui pasitikrinti pasitikėjimą yra tiesiog rinkimų spektaklis.

„Iš tikrųjų pasitikrinimas vyks jau visai netrukus, kai bus Seimo rinkimai. Iki jų liko mėnuo ir dabar dar kažkokį specialų pasitikrinimą atlikti neatrodo labai prasminga. Rinkimai ir bus tas tikrasis patikrinimas <...> Ministrų gynimai vyksta tada, kai prasidėjo ministrų puolimai ir natūralu, kad būdamas vyriausybės vadovu, būdamas partijos pirmininku Algirdas Butkevičius reaguoja ir gina savo komandą. Visi premjerai gina savo komandas“, – sako V. Laučius.

Politologas tik abejoja, ar tinkamas krašto apsaugos ministro J. Oleko užsispyrimas nesitraukti – pasitraukęs jis galbūt būtų partijai padėjęs. Pasak V. Laučiaus, toliau besisukantis skandalas Socialdemokratų partijai balų tikrai neprideda.

„VRK yra linkusi vadovautis kaltumo prezumpcija – vis dėlto gyvename teisinėje valstybėje, o dabar ne VRK turi įrodyti, kad žurnalistas kaltas, kad jo straipsnyje yra politinės reklamos, o atvirkščiai“, – apie VRK sakė LRT.lt vyriausiasis redaktorius Vladimiras Laučius.

V. Laučius išreiškė nuogąstavimus, kad VRK praktika nagrinėti visus pateiktus skundus, kurių „daugumą galima atmesti vien vadovaujantis sveiku protu“, gali nuvesti į situaciją, dėl kurios susirūpinimą išreiškė Rimvydas Valatka, t.y. žodžio laisvės suvaržymą.

„VRK gauna daugybę skundų, kuriuos visus esame priversti išnagrinėti. Mes nagrinėjame, diskutuojame ir labai gerai, kad VRK posėdžiuose yra svarstomi tokie klausimai, kad mes galime išgryninti VRK poziciją panašiu klausimu“, – kitokios nuomonės laikėsi VRK pirmininko pavaduotoja Laura Matjošaitytė, pridėjusi, kad portalui grėsė bauda iki 1 500 eurų.

Tiesa, V. Laučius mano, kad problema yra ne vien didelis nagrinėjamų atvejų skaičius, bet ir tai, kad klausimai, ar pripažinti tam tikrą straipsnį politine reklama, yra nagrinėjami VRK.

„VRK turėtų reguliuoti partijas ir jų santykį su rinkėjais bei neturėtų aiškinti, kaip žurnalistams dirbti, nes neturi žurnalistikos, politinės komunikacijos kompetencijų. (...) Tą ribą (tarp žurnalistikos ir užsakomųjų straipsnių – LRT.lt) puikiai mato žurnalistai, komunikacijos specialistai. VRK ir ypač komisijos darbuotoja, abejoju, kad išmano šias sritis, todėl jai ir buvo sunku pamatyti, kur yra ta riba. (...)

VRK taip pat turi įrodyti, kad buvo sumokėta, kad buvo bandoma paveikti rinkėjus balsuoti už tą partiją. Viso to tekste nebuvo. Tad abejoju tų žmonių, kurie dirba VRK, kompetencija“, – kritikos negailėjo LRT.lt portalo vyriausiasis redaktorius.

Paslėpta politine reklama savo straipsnyje apkaltintas LRT.lt žurnalistas Vytenis Radžiūnas savo „Facebook“ paskyroje džiaugėsi komisijos sprendimu bei tai vadino žiniasklaidos pergale.

„Vertėtų atkreipti dėmesį, jog jei ši publikacija būtų buvusi pripažinta politine reklama, būtų pažeista tiek žurnalisto, tiek LRT saviraiškos laisvė, numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje („Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai“. (...) Europos Žmogaus Teisių Teismas daug kartų yra nurodęs, kad saviraiškos laisvė yra vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir viena svarbiausių jos progreso bei kiekvieno individo raidos sąlygų“, – teigė V. Radžiūnas.

Primename, kad tokią VRK reakciją sukėlė gautas skundas dėl gegužę portale LRT.lt pasirodžiusios publikacijos: „Sociologas: „S. Skvernelis – kaip aktorius L. de Funesas“. Straipsnyje analitikai aptarė visuomenės nuomonės rinkos tyrimų bendrovės „Vilmorus“ atliktos apklausos duomenis apie partijų reitingus. Žurnalisto kalbinti ekspertai publikacijoje svarsto, kas lėmė „valstiečių“ ir Sauliaus Skvernelio reitingų augimą pavasarį.

Netrukus iš VRK gautas raštas, kuriame pranešta, kad publikacija apskųsta dėl joje galimai esančios politinės reklamos. Tiek LRT.lt, tiek „Vilmorus“ direktorius Vladas Gaidys atsakė į skundus.

Taip pat ketvirtadienį VRK posėdyje buvo nagrinėtas skundas dėl DELFI.lt žurnalistės Eglės Samoškaitės straipsnių apie „valstiečių“ lyderį Ramūną Karbauskį.