Susimąsčiusio lyderio su ranka ant smakro bronzinis biustas buvo nuimtas nuo postamento ir išvežtas sunkvežimiu, kai kuriems tai pasitinkant su šampanu rankose, o vienam vyrui protestuojant su sovietine vėliava.

„Vienos žiauriausių pasaulyje valdymo sistemų – sovietinio komunizmo – įkūrėjo statulos pašalinimas iš gatvės yra puikus dalykas“, – sakė 77 metų Matti Leikkonenas (Matis Leikonenas), stebėjęs procesą.

Kai kuriems žmonėms statula buvo „tam tikra prasme brangi ar bent jau pažįstama“, tačiau daugelis taip pat ragino ją pašalinti, nes „ji atspindi represinį Suomijos istorijos laikotarpį“, sakė miesto planavimo direktorius Markku Hannonenas (Markus Hanonenas).

Suomija, Antrojo pasaulinio karo metais kariavusi kruviną karą su kaimynine Sovietų Sąjunga, Šaltojo karo metu sutiko išlikti neutrali mainais į Maskvos garantijas, kad ji neįsiverš į šalį.

Tačiau didelė suomių dalis mano, kad ši statula simbolizuoja praėjusius laikus, kuriuos reikėtų palikti užmarštyje.

1979 metais statulą Kotkai padovanojo Talinas.

Keletą kartų ji buvo išniekinta, o Suomija net atsiprašė Maskvos, kai kažkas raudonai nudažė V. Lenino ranką, rašė vietos dienraštis „Helsingin Sanomat“.

Pastaraisiais mėnesiais Suomija iš savo gatvių pašalino ne vieną sovietmetį menančią statulą.

Ilgus dešimtmečius nebuvusi karinių aljansų dalimi, po Maskvos invazijos į Ukrainą gegužės mėnesį Suomija paskelbė, kad sieks narystės NATO.

Estų skulptoriaus Matti Variko sukurtą „pasaulio proletariato vado“ statulą Kotkai 1979 metais padovanojo su ja „susigiminiavęs miestas“ Talinas (tuo metu Estija dar buvo okupuota Sovietų Sąjungos). Pranešama, kad per šiuos dešimtmečius paminklas ne kartą buvo apgadintas.

Diskusijos dėl V. Lenino paminklo demontavimo prasidėjo dar prieš Rusijos plataus masto įsiveržimą į Ukrainą. Birželio 13 d. Kotkos valdžia nusprendė, kad monumentas bus perkeltas į muziejų. Tam priešinosi tik vienas kairiosioms jėgoms atstovaujantis deputatas.

Šių metų balandį buvo demontuotas V. Lenino paminklas, stovėjęs Suomijos pietvakariuose esančio Turku miesto istoriniame centre. Jis ten buvo pastatytas 1977 metais kaip Leningrado dovana. Paminklo autorius – sovietų skulptorius Michailas Anikušinas.

Tačiau didžiausia įtūžio dalis teko L.Tolstojui ir jo pažiūrų kritikai. Populiariausias Rusijos rašytojas būsimam revoliucijos vadui neįtiko, nes kvietė siekti asmeninio dvasinio tobulėjimo, gyventi iš savo darbo, užtikrinti tikėjimo laisvę. Svarbiausias kritikos taikinys – valstiečių padėtis Rusijoje. Iškilusis rašytojas jų problemas kvietė spręsti reformomis, peticijomis carui, derybomis, bet ne revoliucija. Tiek dėl savo gyvenimiškosios patirties, tiek dėl platesnio kultūrinio akiračio L.Tolstojus padėtį Rusijoje vertino daug plačiau nei V.Leninas, kuris siekė, pasinaudojant ekonominiais sunkumais, sugriauti sunkiai prie kapitalistinių pokyčių prisitaikančią imperiją. Šios dienos aktualijos noromis nenoromis verčia klausti, o kas yra ne tik Rusijos, bet gal net Europos revoliucijos veidrodis?

Stabtelėkime, įkvėpkime ir atsiverskime aptrintą Philipe'o Benetono knygą „Politikos mokslo įvadas“, kurioje pateikiama Prancūzijos revoliucijos veikimo principų analizė pagal Augustinną Cochiną. Atkreipkime dėmesį į vieną svarbų pokytį: A.Cochinas „atskleidžia revoliucinių principų ypatybę: jie nustato naujas koordinates ir, tai darydami, radikaliai iškreipia tikrovės vaizdą. Visiškai pasikeičia tiesos ir netiesos, vertinimas – gėrio ir blogio kriterijai; vertinimas siejamas su vieninteliu teisėtumo šaltiniu – vieninga Liaudies valia – arba su vieninteliu Liaudies valios nustatytu teisėtu tikslu – prigimtinei tvarkai ir protui paklūstanti visuomenė – arba su tarpiniais tikslais, kaip  despotizmo sunaikinimas, laisvės draugų pergalė, Revoliucijos gynimas, visuomenės gelbėjimas... Veiksmai ir nuomonės nebevertinami pagal universalius kriterijus ir skirstomi pagal naujo teisėtumo nustatytą perskyros liniją: ar veiksmai ir nuomonės yra tų, kurie išreiškia liaudies valią, ar tų, kurie yra liaudies priešai; ar jos yra revoliucinės, ar kontrrevoliucinės... Naujieji principai, suformuoti neigiant patirtį – teisinga yra tai, ką sako vieninga valia, atveda į tradicinės moralės neigimą – gera yra tai, kas kyla iš Liaudies, arba tai, ko reikalauja Revoliucija ar visuomenės gelbėjimas. Taip pašalinami moraliniai stabdžiai, tampa pateisinamos visos priemonės – nuo išdavystės iki masinių žudynių.“

Svarbu atkreipti dėmesį į kelis dalykus. Pirma, mes esame įtikėję į Apšvietos idėjas, kurias tapatiname su žmogaus teisėmis ir valdžių padalinimo principu bei demokratija. Antra, akivaizdžiai esame pamiršę, kad Prancūzijos revoliucijos neįmanoma nagrinėti be jakobinų veiklos ir jų vykdyto teroro. Trečia, Napoleonas Bonapartas yra Prancūzijos revoliucijos kūrinys, kurį L.Tolstojus romane „Karas ir taika“, atrodo, vadina po Europą siautėjančia hidra. Ir čia tikrai verta stabtelėti. Ar tikrai turime priešnuodžių prieš manipuliavimą visuomenės sąmone? Ar tikrai besitęsiančio karo Ukrainoje akivaizdoje vadovaujamės principu, kad faktai yra tikrovės suvokimo pagrindas? O gal V.Putinas prieš ekonominiu pragmatizmu besivadovaujančią Europą panaudojo tai, ką ji seniai pamiršo?

O gal tikrai verta atsiversti amerikiečių rašytojo Edgaro Allano Poe novelę „Eleonora“ ir susipažinti su įdomiais pastebėjimais: „Mane vadina pamišėliu, bet kas žino, ar pamišimas nėra aukščiausias proto pasireiškimas, ar viskas, kas šlovinga ir didu, nėra sukurta liguistos sąmonės – proto būsenų, kurios išaukštinamos paminant sveiką nuovoką. Tie, kas regi vaizdinius dieną, suvokia daug dalykų, prasprūstančių pro akis žmonėms, sapnuojantiems tik naktimis. Savo niauriuose regėjimuose jie išvysta tolimos amžinybės blyksnius ir pakirdę virpa suvokę, kad ką tik stovėjo prie didžiosios paslapties slenksčio. Būna akimirkų, kai jų protus nušviečia išmintis, kuri yra gėris ir truputį daugiau nei paprastas žinojimas, kas yra blogis.“

Dar kartą pakartokime mantrą: „Putinas – pamišėlis“. Jis pamynė sveiką nuovoką užpuldamas Ukrainą, bet situacijos klasta slypi kitur. O kada mes, europiečiai, pamynėme sveiką nuovoką? Kuriems greičiau nušvis išmintis – mus, europiečiams, ar V.Putinui? Ir šią akimirką galutinai susimaišai, pradedi suprasti, kad pergalė ar pralaimėjimas mūšio lauke – dar ne viskas. Gal tik pradžia.

Šiandien mes žvelgiame į akivaizdų pokytį. Propaganda (emocinis pasaulis) vėl nugalėjo racionalumą (empirinis pažinimas).

Besirausiant knygose teko atrasti dokumentą „Vienos deklaracija“ (1909), prie kurio sukūrimo prisidėjo vokiečių sociologas Maxas Weberis. Čia galima rasti dar kelias šiurpinančias mintis: „Mes nežinome jokių moksliškai įrodomų idealų. Tikrai, mūsų triūsas tapo sunkesnis, nes turime išgauti savo idealus iš savo pačių krūtinės subjektyvistinės kultūros amžiuje. Mes tik neturime žadėti pasakų šalies ir išgrįsto kelio į tą šalį nei šiapus, nei anapus, nei mąstant, nei veikiant; ir mūsų žmogiškojo orumo ženklas yra tai, kad mūsų sielų ramybė negali būti tokia tvirta kaip svajotojo apie pasakų šalį sielos ramybė.“

Tiesiog palengva dėliokime mintis: pamišimas, paminta sveika nuovoka, pasakų šalis, sielos ramybė negali būti tokia tvirta... Toliau didesnis ir lengvesnis pelnas Rusijoje ir Baltarusijoje vietoj žmogaus teisių ar demokratiškų rinkimų. Ir dar viena citata iš to paties dokumento: „Lemtis – tai būti priverstiems žinoti, kad mes negalime sužinoti pasaulio prasmės iš to pasaulio tyrinėjimo rezultatų, kad ir kokie tobuli tie rezultatai būtų, bet turime patys būti jos kūrėjai; žinoti, kad ideologija ir pasaulėžiūra niekada negali būti augančio empirinio pažinimo rezultatas ir kad dėl to aukščiausi idealai, kurie mus stipriausiai įkvepia, visais laikais yra veiksmingi tik kovojant su kitais idealais, kurie kitiems žmonėms yra taip pat šventi, kaip mūsų idealai mums.“

Demokratija yra idealas, putinizmas – irgi. Raketos, kurios griauna Ukrainos miestus, yra empirinio pažinimo rezultatas. Ilgą laiką galvojome, kad kova tarp Europos demokratijos ir V.Putino Rusijos gali būti diskusijos ar dialogo lygmenyje ir niekada neperaugs į karą. Idėjų ir karinių technologijų konfrontacija yra akivaizdi. Šiandien mes žvelgiame į akivaizdų pokytį. Propaganda (emocinis pasaulis) vėl nugalėjo racionalumą (empirinis pažinimas). Negana to, savo idealams apginti naudojame ginklus, o ne argumentus.

Tenka pripažinti, kad L.Tolstojaus pasirinktas asmeninio tobulėjimo kelias ir gyvenimas kaime neišgelbėjo Rusijos nuo bolševikinės revoliucijos. Boriso Jelcino triumfo žygis į valdžią po 1991 m. rugpjūčio pučo neišgelbėjo Rusijos nuo V.Putino valdymo ir primityvios ideologijos. Pasirinktas žodis „neišgelbėjo“ gali būti irgi netinkamas. Gal Rusiją buvo siekiama tik pritaikyti prie naujos realybės? O gal buvo tikimasi, kad buvusios Sovietų Sąjungos ir jos bloko valstybės irgi nesugebės prisitaikyti prie naujos ES tikrovės? V.Putinas, kaip V.Leninas, tikėjosi pasinaudoti Europos susiskaldymu ir neveiksnumu. Galima daryti prielaidą, kad Europai pavyko ir pavyks atremti V.Putino propagandos išpuolius. Šią akimirką Volodymyras Zelenskis yra Europos veidrodis, į kurį nemalonu pažvelgti. Tačiau ar jis taps rimtų pokyčių pranašu, pamatysime. Tikiuosi, kad visas bus gerai ir dėl to nereikės prisiminti kai kurių Salomėjos Nėries eilių:

Jo balsą bangos nuneša į priekį. –

Jis mums brangus, o priešai bijos, –

Kai balsas jų krantus pasiekia

Ir smeigia juos – kaip kalavijas.

Reikalas tas, kad A.Lukašenka, kaip ir dažnas psichopatas, taip įtikėjo savo genialumu, jog net nepastebėjo, kad užaugo nauja ir visai kitokia karta. Jai nebeįdomūs kolchoziniai anų laikų stereotipai, ji nesidomi agresija alsuojančia politika, SSRS jai – tokia pat praeitis kaip ir viduramžiai, o ir pats A.Lukašenka panašus į apmaižiotą sovietinių laikų išvietę. Jis neskiria "aifono" nuo plafono, nenutuokia, kas yra socialiniai tinklai, nesinaudoja mobiliosiomis programėlėmis, o ir išmanusis telefonas jam – tarsi triperio komplikacija. Juk nurodymus tebedalija laidiniu.

A. Lukašenka, kaip ir dažnas psichopatas, taip įtikėjo savo genialumu, jog net nepastebėjo, kad užaugo nauja ir visai kitokia karta. Jai nebeįdomūs kolchoziniai anų laikų stereotipai, o SSRS jai – tokia pat praeitis, kaip ir viduramžiai.

Ką ten telefonas, A. Lukašenka prakaituojančius smegenis vis dar šluostosi ne vienkartinėmis servetėlėmis, o praėjusio amžiaus nosinėmis, kurias vėliau turi išvelėti nomenklatūrinė skalbėja. Pagaliau tas atgyvena nuolat meluoja, didvyriais laiko vaikus rugsėjo 1-ąją Žodzinoje gąsdinusį OMON-ą, jis nemoka užsienio kalbos, nėra girdėjęs nei šiuolaikinės muzikos, kurią išmaniaisiais įrenginiais klausosi dabartinis jaunimas, nei suvokia, kuo tas jaunimas gyvena. Jam visa tai atrodo neverti dėmesio narkomanų, bedarbių ir veganų reikalai.

Ką ten jaunimas, paties diktatoriaus kartos žmonės, klausęsi "Smoke on the Water", jam svetimi, lyg Haičio kreolai, nes jis sėdėdavo pirmoje eilėje tik pas sovietinėmis muzikinėmis išmatomis žongliravusį J. Kobzoną.

Studentų protestai Baltarusijoje kaip tik parodė, kad tarp A. Lukašenkos ir jaunų baltarusių yra praraja, matuotina šviesmečiais.

Šie protestai atsispindi jau ne tik tautos išsivadavimo siekį, bet ir įnirtingą kartų priešpriešą, apie kurią dažnai kalba Vakarų sociologai, kuri yra ta nenugalima jėga, anksčiau ar vėliau nublokšianti paskutinį Europos diktatorių į istorijos mėšlyną šalia V. Lenino, Stalino, Mao ir kitų bolševizmu kraujavusių idiotų.

Po pučo – negailestingas teroras

Šiandien istorikai jau atvirai kalba, kad V.Leninas 1917 m. bolševikų perversmą surengė už vokiečių pinigus ir vėliau savo iniciatyva įstūmė Rusiją į chaosą, baisias žudynes ir badą.

Netrukus po to savo bolševikines idėjas bandė "importuoti" ir į buvusius "imperijos pakraščius", taip pat – ir į Lietuvą, tačiau mums kurį laiką raudonojo teroro pavyko išvengti.

"Sovietmečiu buvo pabrėžiama Didžiosios Spalio revoliucijos svarba, bet išties revoliucija Rusijoje įvyko 1917-ųjų vasarį, o tai, kas nutiko lapkričio mėnesį, buvo bolševikinis pučas arba valstybinis perversmas. Ir tuoj pat suklestėjo V.Lenino kultas, jis tapo kone šventuoju. Tačiau viena bene blogiausių jo savybių buvo ta, kad jis į žmones žiūrėjo kaip į daiktus. Ir kaip tik po 1917 m. lapkričio 7-osios žmonės toje šalyje tapo daiktais prievartinėje valstybėje", – pastebėjo B.Aleknavičius.

"Būkite negailestingi." Ši frazė taps raktažodžiais kone kiekvienoje V.Lenino telegramoje, skirtoje jo bendrams, kovojantiems su "kontrrevoliucija".

Rusų rašytojas Venediktas Jerofejevas ("Maskva–Petuškai" autorius) iš oficialių vado raštų surinko nedviprasmiškas V.Lenino citatas, pavadino jas "Mano mažoji leniniada" ir publikavo 1989 m.: "Draug. Stalinui į Caryciną. Būkite negailestingas kairiesiems eserams. Pranešinėkite dažniau. Visur negailestingai naikinkite tuos niekingus ir isteriškus avantiūristus." (1918 m. liepos 7 d.)

"Draug. Sokolnikovui. Bijau, kad jūs klystate nesiimdami griežtų priemonių. Jeigu jūs visiškai tikras, kad neturite jėgų žiauriam ir negailestingam susidorojimui, telegrafuokite." (1918 m. rugsėjo 24 d.)

"Penzos gubernijos vykdomajam komitetui. Būtina atlikti negailestingą masinį terorą prieš buožes, popus ir baltagvardiečius. Įtartinus uždaryti į koncentracijos stovyklas už miesto. Telegrafuokite apie vykdymą." (1918 m. rugpjūčio 9 d.)

"Telegrama į Saratovą draug. Paikesui. Šaudyti, nieko neklausinėjant ir nekeliant idiotiškos sumaišties." (1918 m. rugpjūčio 22 d.)

Tai tik maža dalis V.Lenino įsakų, liudijančių jo kraugerišką prigimtį. Tačiau visa tai sovietmečiu buvo meistriškai užtušuota.

Kelionė į "šventąją" žemę

B.Aleknavičius prisiminė, kaip 1960-aisiais kartu su Kačerginės mokyklos mokiniais, laimėjusiais respublikinį turizmo konkursą ir kaip prizą gavusiais kelionę į Uljanovską (dabr. Simbirskas), iškeliavo į V.Lenino gimtinę.

Visur buvo pilna jo paminklų ir biustų. Argi tai ne kultas? Tada apie jį niekas jokio blogo žodžio ištarti nedrįso. Jis buvo tarsi koks šventasis.

"Mane redakcija išleido su sąlyga, kad aprašysiu visą tą kelionę. Paskui parašiau apie 30 straipsnių, pavadinęs "Nuo Nemuno iki Volgos". Pamenu, tada susipažinome su lenkų tautybės buvusiu bolševikinės Geležinės divizijos štabo viršininku, gimusiu Kaune, Aleksote. Jo divizija kaip tik per pilietinį karą atplėšė iš baltųjų Uljanovską. Tas kariškis buvo pakviestas kaip eksponatas ir su tuo eksponatu mes bendravome", – pasakojo klaipėdietis.

B.Aleknavičius dalijosi įspūdžiais, kaip jie plaukė Volga, kaip Kuibyševe mūsų moksleivius šiurpino higiena valgyklose ir parduotuvėse, kur pardavėja delnu kabino tirpstantį sviestą ir krovė jį ant svarstyklių.

Jau tada buvo matyti, koks absurdiškas ir atsilikęs gyvenimas yra Sovietų Sąjungos glūdumoje.

"Visur buvo pilna jo paminklų ir biustų. Argi tai ne kultas? Tada apie jį niekas jokio blogo žodžio ištarti nedrįso. Jis buvo tarsi koks šventasis. Tada niekam neužkliuvo, kad jis nėra palaidotas kaip visi žmonės", – pastebėjo B.Aleknavičius.

"Pėdsakų" paieškos Karaliaučiuje

Klaipėdietis pasakojo absurdišką istoriją, susijusią su revoliucijos vado pėdsakų paieškomis Rytprūsiuose.

B.Aleknavičius neslėpė, jog sovietmečiu jis buvo partijos narys, o tada buvo privaloma politinė savišvieta.

"Sugalvojau imtis tokios savotiškos avantiūros. Buvau kažkur girdėjęs, kad V.Leninas lankėsi tuomečiame Karaliaučiaus krašte, prie Tilžės, pas Dovą Zaunių, norėdamas pasikonsultuoti dėl slapto bolševikinių laikraščių gabenimo iš Vokietijos į Rusiją. Kitaip tariant, jis domėjosi knygnešystės peripetijomis ir norėjo panaudoti tą patirtį, gabenant "Iskrą". Be to, Marta Zauniūtė buvo kairiųjų pažiūrų, ir esą V.Leninas pas juos lankėsi. Ir mano partinės savišvietos tema tapo V.Lenino viešnagė Mažojoje Lietuvoje, man tą temą patvirtino ir aš ją pradėjau nagrinėti", – prisiminė B.Aleknavičius.

Žurnalistiniai-partiniai "tyrimai" baigėsi pokalbiu KGB.

Kai su Zaunių giminaičiais B.Aleknavičius atvažiavo į Rokaičius, ten kur stovėjo D.Zauniaus sodyba, pradėjo ieškoti V.Lenino "pėdsakų", bendravo su vietiniais, kur jam papasakojo istoriją, kaip pokariu sovietų aktyvistai čia mirtinai nukankino vienintelį kaimo senbuvį.

"Tokio dalyko, remiantis sovietų ideologija, negalėjo būti. Mane šita istorija labai sudomino, labiau nei V.Leninas. Manau, kad toje mūsų kompanijoje tada buvo ir koks KGB agentas, nes po 3 dienų mane iškvietė į saugumą. Pradėjo klausinėti, ką mes veikėme Rokaičiuose. Pasakiau, kad ieškojome medžiagos apie V.Leniną. Dar paklausiau, ar jie nežino, kad revoliucijos vadas buvo Rokaičiuose? Jie kiek sutriko ir paprašė viską aprašyti, ką ten veikiau, pridėti nuotraukas ir atsiųsti jiems", – teigė B.Aleknavičius.

Žurnalistas trimis egzemplioriais surašė, aišku, nieko nepaminėjęs apie sovietų aktyvistų nusikaltimą, ir nusiuntė KGB į Vilnių, jų padaliniui Klaipėdoje, kur ir buvo kviestas, bei redakcijos partinei organizacijai.

Tai suveikė, vietiniai saugumiečiai daugiau nebesikabinėjo. Tuo ir baigėsi Bernardo ieškojimai Karaliaučiuje.

Akėjo Kretingos laukus?

Sovietmečiu buvo įprasta kurti mitus. Todėl radosi tokių veikėjų, kurie esą matė gyvą V.Leniną kas Kretingoje, kas Ignalinoje.

Jau nekalbant apie tai, kad jis 1895 m. rugsėjo 19 d., vykdamas iš Varšuvos traukiniu į Peterburgą, buvo išlipęs Vilniuje. Apie tai tarybiniais laikais skelbė ant Vilniaus traukinių stoties sienos kabėjusi lenta.

"Žinau, kad Kretingoje gyveno toks žmogus, kuris neva dalyvavo vadinamojoje Spalio revoliucijoje. Pas jį važiuodavo žurnalistai vis bandydami iškvosti, ar matė gyvą V.Leniną. Visiems jis teigė, kad nematė, o štai pas jį atvyko "Tiesos" korespondentas E.Uldukis ir šiam patvirtino, kad matė vadą. Kas jam nutiko, nesuprantu", – teigė B.Aleknavičius.

Apie tai, kad 1899 m. V.Leninas lankėsi Kretingoje, buvo rašoma ir 1937-aisiais Klaipėdoje leistame dienraštyje "Vakarai".

Ten paminėtas kretingiškis, senas knygnešys Paškevičius, pas kurį amžių sandūroje iš Rygos atvyko kažkoks pažįstamas, kuris atsivežęs ir "jauną darbininką".

Tas, kaip paaiškėjo, ir esąs V.Leninas. Jam reikėjo patekti į Rytprūsius, o aplinkui visur sukinėjosi caro žandarai.

Esą V.Leninas, apsimesdamas valstiečiu ir laukdamas tinkamos progos pereiti sieną, net akėjo Kretingos laukus.

"Leninas leidosi per sieną ir po dviejų minučių jis jau buvo Klaipėdos krašte. Vis dėlto rusų sargybiniai susigriebė per vėlai", – rašė "Vakarai".

Liudininkai matė vaiduoklį?

B.Aleknavičius papasakojo kitą istoriją apie tai, kaip dailininko Jono Šileikos brolis Antanas jį tikino, esą su V.Leninu buvo susitikęs Jungtinėse Valstijose.

"Man tai pasirodė labai įdomu. Jis papasakojo, kad buvo kažkoks kairiųjų susitikimas, ten atėjo V.Leninas, kuris su jais bendravo, jam pasiūlė išgerti taurelę, jis išgėrė, bet tik vieną. Aprašiau tą epizodą, kad V.Leninas gerdavo tik po vieną taurelę. Tada dirbau Kauno rajono laikraštyje, bet mano redaktorius išvartė visokius raštus ir niekur nerado, kad V.Leninas kada buvęs JAV. Todėl A.Šileikos man pasakotą epizodą, kurį aprašiau, atmetė", – prisiminė B.Aleknavičius.

Žurnalistas prisiminė, kad praktikos metu Maskvoje TASS agentūroje jam davė ne vieną pavyzdį apie tokius keistus liudijimus.

"Paminėjo žinutę laikraštyje, kur buvo išspausdinta apie V.Lenino dalyvavimą konferencijoje Londone. Staiga atsiliepė apie 60 žmonių, kurie ten matė V.Leniną. Tai buvo gal 1970-ieji. Paskui laikraštis išspausdino kitą pranešimą, kad buvo tokia konferencija, bet vadas ten nedalyvavo. Kaip galėjo nutikti, kad jis ten nedalyvavo, bet tiek žmonių jį matė? Tai yra didelis mitas, tokie kuriami ir šiandien", – pastebėjo B.Aleknavičius.

Mistinis brolis dvynys

Dar daugiau mistinių istorijų apie V.Leniną pastaraisiais metais pasirodė internete.

Ten "atkapstytas" jo brolis dvynys Sergejus. Esą jie abu buvo panašūs kaip du vandens lašai.

Bet po Lenino mirties 1924 m. sausį, J.Stalinas pasistengė, kad tariamo konkurento neliktų Rusijoje.

"Būkite negailestingi." Ši frazė taps raktažodžiais kone kiekvienoje V.Lenino telegramoje.

Viename rusiškame portale yra gausu nuotraukų, kur Vladimiras ir Sergejus yra kartu, tačiau tik specialistai gali pasakyti, ar jos nesuklastotos.

Pasakojama, kad Sergejus buvo visiška priešingybė Vladimirui. Jis esą labai mylėjo gyvūnus ir vėliau tapo absoliučiu vegetaru, o Vladimiras buvo žiaurus, nešdavo skandinti kačiukus, anksti "apsirgo" revoliucijų karštlige.

Sergejus jau 16-os metų paliko tėvų namus, apsigyveno Ufos gubernijoje. Ten vedė baškirę Zuchrą. Tėvai ir brolis į vestuves neatvažiavo.

Baškirai yra musulmonai. Sergejus susidomėjo šia religija, vėliau, gyvendamas emigracijoje, dvejus metus esą ją studijavo Mekoje, net kūrė teoriją, kaip "islamizuoti" komunizmą, tačiau tam niekas nepritarė.

Sergejus prekiavo vašku, gerai uždirbdavo, buvo pasiturintis. Vėliau Sergejus pritarė Lenino teorijoms, sveikino 1917 m. spalio perversmą, pats agitavo už socializmą.

Po Lenino mirties į valdžią atėjus J.Stalinui, prasidėjo V.Lenino bendraminčių medžioklė. Pirmuoju taikiniu neva tapo S.Uljanovas, kuris esą pretendavo prie valstybės vairo pakeisti brolį Vladimirą.

Rašoma, kad nuo gresiančių represijų Sergejus pabėgo į užsienį. Iš pradžių emigravo į Lietuvą, vėliau į Rumuniją ir Šveicariją. 1938 m. išvyko į Meksiką.

Ši šalis esą tapo jo antraisiais namais. Ten jis gyveno, dirbo, išleido populiariausią savo knygą "Istorijos posūkis atgal", kuri sulaukė 40-ies leidimų.

Po 1961 m. revoliucijos Kuboje jos lyderis F.Castro S.Uljanovą pakvietė į Kubą, kurioje jis liko ir ten mirė 1965 m., eidamas 95-uosius.

Sifilis ir nesantuokinis sūnus

Dar viena nepatogi tema – V.Lenino mylimosios. Esą nuo vienos jų – Inesos Armand jis susilaukė sūnaus Andrejaus.

Ir vėl netikėtumas – nesantuokinis vado sūnus neva yra palaidotas Lietuvoje, Marijampolės sovietinių karių kapinėse.

Ant betoninio antkapio užrašyta, jog "1944 metais spalio 7 d. didvyrio mirtimi kovoje su vokiečiais fašistais okupantais žuvo Raudonosios armijos gvardijos kapitonas Andrejus Armandas".

Manoma, kad jis ir buvo I.Armand ir V.Lenino nesantuokinis sūnus.

Maža to, paskutiniaisiais gyvenimo metais V.Leninas smarkiai sirgo. Gydytojai įtarė, kad ligų priežastis gali slypėti audringame gyvenime jaunystėje, kai revoliucionierius užsikrėtė sifiliu.

Tačiau, kad jis sirgo šia gėdinga liga, iki galo neįrodyta. Juolab apie tai viešai prabilta tik žlugus Sovietų Sąjungai.

Sovietmečiu ši tema būtų buvusi mirtinai pavojinga.

Šis klausimas, sulaukęs aktyvesnių diskusijų artėjant 1917-ųjų bolševikų perversmo 100-osioms metinėms, „nėra Kremliaus administracijos darbotvarkės tema“, sakė atstovas Dmitrijus Peskovas.

Komentuodamas Čečėnijos prezidento Ramzano Kadyrovo neseniai socialiniuose tinkluose išsakytus pareiškimus, kad V. Lenino palaikai turėtų būti palaidoti, D. Peskovas pabrėžė, kad šia tema „išsakoma įvairių požiūrių“.

„Visuomenėje ši tema sulaukia gana didelio atgarsio“, – pridūrė jis.

Pilietinės brandos imitacija

Režisierei ir dokumentinių filmų kūrėjai Daliai Kanclerytei lenininės talkos asocijuojasi su kolorado vabalais. Jų kartu su savo klasės draugais Dalia buvo varoma rinkti į Klaipėdos paplūdimius.

"Pamenu juodus pajūrio ruožus, nusėtus tais bjauriais vabzdžiais. Mes, tada dar paaugliai, privalėjome juos surinkti ir sumesti į tokius didelius metalinius bidonus. Labai šlykštus darbas. Tačiau po to daugiau jokiose lenininėse talkose nedalyvaudavau. Sakykime, "subotnikai" – ne mano stichija", – juokėsi režisierė.

Dizaineris Anatolijus Klemencovas, irgi kaip tikras menininkas ir tarsi dar vienas "antitarybinis elementas", taip pat nedalyvaudavo lenininėse talkose.

"Kaip man to pavykdavo išvengti? Turbūt meluodavau. Nebuvau pilietiškas tarybinės sistemos žmogus. Pati talkų idėja labai gera, bet manęs tarp tų talkininkų nebūdavo. Gal todėl, kad labai nemėgstu grupinių, entuziastingų rikiuočių "su raudonomis vėliavomis", kurių veiksmuose daugiau patoso nei prasmingo darbo. Prasmingiausia visame tame būdavo išgertuvės: jei nėra degtinės – laikas iššvaistytas veltui. Man tai buvo nepriimtina", – dėstė A.Klemencovas.

Karinių jūrų pajėgų orkestro vadovas ir dirigentas Pranciškus Memėnas taip pat tarybiniais laikais šiukšlių nerinkdavo.

Tačiau talkų metu jo vadovaujamas orkestras privalėjo linksminti talkininkus, dažniausiai – tarybinę "grietinėlę".

"Valdžia dirbdavo su muzika. Mes grodavome tuos kūrinius, kurie mums prie širdies, ir tai anaiptol nebuvo tarybinių autorių muzika. Net sulaukdavome priekaištų iš tuometės Kultūros skyriaus vadovės, kad negrojame tarybinių kūrinių. Pasakydavau, kad mes juos grojame tada, kada reikia. O talka – ne ta proga", – pasakojo P.Memėnas.

Svarbiausia – viešai pasirodyti

Klaipėdos tarybos narys Vytautas Čepas neslėpė, kad jo paties didelių nuopelnų švarinant tarybinę tėvynę nebuvo.

"Dauguma vyrų ten eidavo tik todėl, kad galėtų po talkos pagerti. Tai buvo dar viena šventa proga girtauti, nesulaukiant priekaištų. Juk talka, kaip neišgersi? Yra tekę tose talkose dalyvauti, kai tarnavau povandeniniame laivyne. Pamenu, politiniai vadai transparantą iškeldavo, pasakydavo aistringą kalbą, kad esame tėvynės sargyboje, kad mūsų tėvynė turi blizgėti. Tada mes kokį akmenį pajudindavome, kokį pagaliuką pakeldavome. Visur buvo tokia "pakazucha" (rus. pasirodymas – A.D.)", – pasakojo V.Čepas.

O didžiausia talka, kurioje V.Čepui teko dalyvauti, buvo Maskvoje, kai jis mokėsi Kvalifikacijos kėlimo institute. Ten jau  talka buvo "labai rimta".

Būdavo linksma, nors koks čia linksmumas, idiotizmas kažkoks, kai juokiesi pats iš savęs.

"Jau šeštą ryto aktyvistai daužė bendrabučio kambarių duris ir žadino visus į talką rėkdami: "Na subotnik! Na subotnik!" Pirmiausia susimesdavome pinigus ir vieną pasiųsdavome parnešti vyno. Prie gėrimų parduotuvės vaizdas buvo tarsi per Smolnio šturmą. Pasiuntinys suplukęs po kelių valandų grįždavo su tuo vynu, ir tada prasidėdavo tikroji talka. Būdavo linksma, nors koks čia linksmumas, idiotizmas kažkoks, kai juokiesi pats iš savęs", – konstatavo V.Čepas.

V.Čepas pripažįsta, kad talkų idėja buvo graži, bet tarybinėje santvarkoje kažkaip viskas greitai išsigimdavo, pradedant morale ir baigiant talkomis.

"Sovietinė sistema įdomi tuo, kad sukūrė naujo tipo žmogų. Dabar mes tuos vaisius ir turime. Ir jų šiandien pas mus dar labai daug. Bet talkos čia niekuo dėtos. Jos tik buvo vienas to gyvenimo paradoksų: pradžioje pridergiame, paskui grandome, rėkdami "valio", – ironizavo V.Čepas.

Užsitęsdavo iki vidurnakčio

Ilgametis Tarptautinės jūrų perkėlos vadovas Vaclovas Grigalauskas žodžių į vatą irgi nevyniojo, esą "subotnikai" pirmiausia asocijuojasi su gėrimu, gastrolėmis ir linksmybėmis.

Iš lenininių talkų namo grįždavome po vidurnakčio, prisisprogę.

"Iš lenininių talkų namo grįždavome po vidurnakčio, prisisprogę. Taip tada talkininkaudavome. Nors negalime teigti, kad tos talkos buvo beprasmės. Kažkokios naudos vis dėlto būdavo. Tačiau į tą V.Lenino "subotniko" idėją buvo nusispjauti, pagrindinis dalykas, kad už tos oficialios širmos laukė piknikas", – neslėpė V.Grigalauskas.

Esą kai kurie pikniko nesulaukdavo, prisigerdavo dar prieš talką iš pat ryto.

Lenininės talkos buvo privalomos visiems, ir nesvarbu, ar ten kas dirbdavo, ar ne.

Pasak V.Grigalausko, būdavo tokių, kurie tik rankas susitepdavo ir kantriai laukdavo, kada alaus kioską atidarys.

Grasino nubraukti premijas

Buvęs kino mechanikas Antanas Strockis puikiai pamena sovietmečio talkas, kurios visiems kino teatro darbuotojams taip pat buvo privalomos.

"Kiekvienais metais balandžio 22-ąją būdavo privalomas "subotnikas", jei kas neateidavo, netekdavo atlyginimo dydžio premijos. Mes kino teatre "Vaiva" valydavome didžiulius langus fojė. Reikėdavo trijų keturių vyrų, kad tą langą su visu rėmu iškeltų ir pastatytų ant grindų. O moterys juos plaudavo, laikraščiais šveisdavo, galite įsivaizduoti, kaip jie paskui baisiai atrodydavo saulei pašvietus", – prisiminė A.Strockis.

Esą tik ligos atveju į talką buvo galima neateiti.

Pasak A.Strockio, tos lenininės talkos visiems buvo lažas.

Kiti važiuodavo miške rinkti šiukšlių.

Dar kiti tą dieną savo darbovietėje visą darbo dieną dirbdavo neatlygintinai.

"Dar iš mokyklos laikų mums buvo įdiegta, jog kažkada V.Leninas išėjo į talką, ir liko toks tarybinis ritualas. Baisiausia, kad būdavo tokių uolių darbuotojų, kurie skaičiuodavo visus, kas atėjo į tą "subotniką" ir kada išėjo. Ir pranešdavo kam reikia. Vienintelė paguoda – pietūs. Susimesdavome pinigų, išsiųsdavome vieną žmogų į legendinį "Sodžių", kad parvežtų cepelinų ir, žinoma, degtinės. Visa tai vainikuodavo tą talką", – pasakojo A.Strockis.

Tobulo melo imperija

Klaipėdietis metraštininkas ir rašytojas Linas Poška, paklaustas apie sovietinius "subotnikus", teigė, jog jų nėra ko lyginti su šiandien visoje Lietuvoje vykstančia aplinkos tvarkymo akcija "Darom".

Šiandien nėra jokios prievartos, į talką susirenka sąmoningi piliečiai.

O tų, kurie mano, kad šis darbas beprasmis ar dėl kokių kitų priežasčių negalėjo dalyvauti talkoje, niekas neverčia rinkti šiukšlių.

Visai kita situacija buvo tarybiniais laikais. Visam tam L.Poška turi savo paaiškinimą.

"Teologijoje velnias neretai vadinamas mėgdžiotoju, nes jis neturi kūrybinio potencialo, pats jis kurti negali, jis gali tik griauti. Tačiau jam neduoda ramybės ambicijos, jis nori užsiimti kūryba, bet jam tas nesiseka. Ir šiuo atveju tarybinė sistema turėjo labai daug dalykų, kurie tarsi atrodo socialiai prasmingi ir kūrybiški, bet jų įgyvendinimas tiesiog diskredituodavo net pačią geriausią idėją", – pabrėžė L.Poška.

Pašnekovas pateikė ne tik talkų, bet skautų–pionierių, kolūkių ir kooperatyvo pavyzdžių.

Pasak L.Poškos, yra ir daugiau atvejų, kurie laisvajame pasaulyje egzistuoja kaip socialinė kūryba, kai bendruomenė daro prasmingus dalykus, jos nariai bendram labui aukoja savo laiką ir jėgas.

Skirtumas tarp tarybinių "subotnikų" ir šiandieninių talkų yra sielos paskata. Šiandien tai nėra iš viršaus žmogui numesta valdžios prievolė su būsimomis sankcijomis: jei neateisi, negausi paskyros šaldytuvui.

"Šiandien žmonės jaučia poreikį dirbti neatlygintinai. Šiais laikais pats esu dalyvavęs ne vienoje talkoje tvarkant piliakalnius ir galiu palyginti atmosferą ir nuotaiką su tuo, kas būdavo tarybiniais laikais. Dabartinė talka nežeidžia savigarbos, tai yra laisvas tavo pasirinkimas. Sovietmečiu viskas buvo kitaip, nuėjai, "patampei" tą rąstą su Leninu be jokios prasmės, vis galvodamas apie savo paties sugriautus savaitgalio planus. Nors anų ir šių talkų išorinės formos yra panašios, bet pats veiksmo turinys labai skiriasi", – įsitikinęs L.Poška.

Iš 1,6 tūkst. apklaustųjų 32 proc. siūlo 1917-ųjų bolševikų revoliucijos vadą palaidoti prie Kremliaus sienos, o 26 proc. – Sankt Peterburge esančiose Volkovo kapinėse.

Beveik trečdalis respondentų – 31 proc. – mano, kad V.Lenino palaikus reikėtų palikti mauzoliejuje, o 11 proc. apklaustųjų neturėjo nuomonės šiuo klausimu.

Minėta apklausa buvo atliekama nuo kovo 31 iki balandžio 3 dienos 137 miestuose iš 48 Rusijos regionų.

Be to, 79 proc. rusų prieštarautų V.Lenino paminklų nuvertimui, o 14 proc. respondentų mano, kad paminklai šiam asmeniui nereikalingi.

Paprašyti įvertinti V.Lenino vaidmenį šalies istorijoje 26 proc. rusų sakė, kad jo, kaip lyderio, atminimas išliks, bet jo keliu niekas nebeis.

Dar 23 proc. žmonių pažymėjo, kad jis vedė šalį pažangos ir teisingumo keliu, o 21 proc. respondentų mano, kad jo idėjas iškraipė pasekėjai. Kas penktas apklaustasis yra įsitikinęs, kad V.Leninas „stengėsi remtis geriausiais ketinimais ir žmonių viltimis, kad vestų juos į šviesią ateitį“.

Kita vertus, 15 proc. respondentų mano, kad V.Leninas nuvedė šalį klaidingu keliu, tapusiu daugelio nelaimių ir bėdų priežastimi. Dar 11 proc. apklaustųjų teigė, kad jis klydo dėdamas lūkesčius į revoliuciją ir komunizmą.

Žmonių, teigiamai vertinančių V.Lenino indėlį į Rusijos istoriją, nuo 2006-ųjų padaugėjo nuo 40 iki 56 procentų. Neigiamai jo indėlį vertina 22 proc. apklaustųjų. 2006-aisiais šis rodiklis buvo 36 procentai. Beveik ketvirtadalis respondentų negalėjo įvertinti jo indėlio šalies istorijoje.

Kaip parodė apklausos rezultatai, 35 proc. rusų įsitikinę, kad po 40-50 metų V.Leniną prisimins tik istorikai. Ketvirtadalis apklaustųjų teigė, kad ateityje šis asmuo bus prisimenamas kaip sovietinės valstybės įkūrėjas, o dar 20 proc. sakė, kad prisimins jį kaip vadą, kuris rūpinosi darbininkų interesais. Dar 12 proc. respondentų teigė, kad po kelių dešimtmečių V.Leninas bus prisimenamas kaip didingas mąstytojas, teisingai numatęs ateitį.

Šių metų balandžio 22 dieną bus minimos 147-osios V.Lenino gimimo metinės.

Rusijos komunistų partija piktinasi vienos Sankt Peterburgo kino studijos siūlymui, kad jos kuriamame biografiniame filme Vladimirą Leniną vaidintų Leonardo DiCaprio.

Aktyvistai tikina organizuosiantys protestus, jei šis Holivudo aktorius bus pasirinktas vaidmeniui.

Jų tvirtinimu, L. DiCaprio netinka, nes esą yra kapitalistinio pasaulio aktorius. Vietoje jo norima žmogaus iš Rusijos.

Pats L. DiCaprio kiek anksčiau pareiškė, kad sutiktų filme apie bolševikų perversmą vaidinti Grigorijų Rasputiną arba V. Leniną.