„Draugai vietoj Vydūno paprašė lentos Denisui Davydovui“, – socialinio tinklo „VKontakte“ paskyroje paskelbė Sovetsko miesto apygardos administracijos vadovas Jevgenijus Makarovas, pasidalinęs proceso įrašu.

Jis pateikė nuorodą į „Vikipedijos“ straipsnį apie D. Davydovą – partizaninio pasipriešinimo Napoleonui 1812 metais vadą ir „husarų poezijos“ atstovą.

Vienas iš Lietuvos tautinio atgimimo dalyvių Vilhelmas Storosta-Vydūnas 1868 metais gimė Šilutės rajone. Gyvendamas tuomet Vokietijai priklausiusios Rytų Prūsijos lietuviškojoje dalyje, jis parašė daugiau nei 30 dramos kūrinių, skaitė paskaitas tautiškumo tema visoje Lietuvoje.

Nuostaba buvo akivaizdi, tačiau liko giliau nereflektuota. Klausimai, kurie galėjo kilti: ar taip pat būtume linkę padėti ne Vidurio Rytų Europos šalies piliečiams, ar mūsų bendrystė su užpultaisiais nėra kol kas dar tik grėsmingo pavojaus nuojautų ir suvokimo padiktuota? Pati „solidarumo“ sąvoka plačiau lietuvių kalba buvo aptariama prieš daugiau nei tris dešimtmečius, kai kaimyninėje tada dar sovietų Lenkijoje susibūrė judėjimas „Solidarumas“. Tada, Lietuvos atgimimo aušroje, tautos vienybė buvo beveik besąlygiška. Visą laiką nuo išsivadavimo iš komunistinio režimo iki šių metų pradžios dažnam galėjo atrodyti, kad ir Lietuvos, ir Lenkijos žmonės buvo susvetimėję, susirūpinę egoistiniais savo tikslais ir neretai pamiršę apie tai, kad yra kaimynas, bičiulis, draugas, kolega ir bendražygis. Taigi, kas iš tiesų atsitiko šių metų pirmaisiais mėnesiais?

Šiuo atveju, retorinis klausimas, į kurį galima atsakyti gana aiškiais teiginiais, kuriems formuluoti pasitelksiu balandžio pabaigoje Kaune vykusio festivalio „Lietuvos teatrų pavasaris“ metu rodyto spektaklio „Ne sau žmonės“ patirtis. Draminio kūrinio režisierius Jonas Vaitkus rėmėsi garsaus lietuvių mąstytojo, rašytojo, dramaturgo Vilhelmo Storostos-Vydūno pjesėmis ir kitokia, daugiausia tarpukario, tekstine medžiaga. J.Vaitkus sukūrė neabejotinai įdomų darbą, turintį loginę struktūrą, gerai išplėtotą ir abstraktųjį, ir psichologinį, asmenybinį draminį konfliktą, įspūdingą scenografiją, muziką.

Vydūnas beveik prieš šimtmetį suformulavo trijų kategorijų meninius paveikslus: „ne sau žmonių“, „sau žmonių“ ir „žmonių ne sau“. Nereikia didelių pastangų, norint suprasti, kad ne sau žmonės buvo  lietuviai, kurie kentėjo priespaudas, okupacijas, baudžiavą. Tokie istoriniai mūsų tautiečiai savo gyvenimo klausimų nebuvo linkę spręsti savarankiškai ir tenkinosi padėtimi, kai patikėta, kad savarankiškai atlikti net menkiausio veiksmo jie negali. J.Vaitkaus spektaklyje atskleista, kaip tarpukariu, paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, radosi sau žmonių – laisvų, atsakingų, savarankiškų ir sąmoningų. Tarp pasaulinių karų jiems tėvynė ir jos kūrimas reiškė ir trečiąją buvimo pasaulyje stadiją – virsmą žmonėmis ne sau: tokie piliečiai jau nebuvo engiami, tapo ne vien galintys pasirūpinti savimi, tačiau ir ištiesti pagalbos ar bendros kūrybos ranką šalia esančiajam.

Šių metų pirmaisiais mėnesiais įsitikinome, kad ir vėl priaugome iki žmonių ne sau lygmens.

J.Vaitkaus režisuotame spektaklyje brėžiama tragizmo linija – Lietuva per sovietinę okupaciją prarado ir sau žmones, ir žmones ne sau: savotiškai grįžome į baudžiavos laikus, vėl ėmė dominuoti ne sau žmonės. Draminiame kūrinyje neakcentuojama, tačiau akivaizdu, kad ir rusiškoji kolektyvizacija, ir industrializacija, ir kultūriniai virsmai priespaudos metais formavo ir kūrė paklusnius, beveik nemąstančius tipus, kurie atitinka seniausiojo istorinio lietuvio prototipą.

Karas Ukrainoje ir Kauno nacionalinio dramos teatro scenoje žiūrėtas spektaklis priminė, kad prieš tris dešimtmečius mes dar sykį išgyvenome ne šiaip valstybinės ir ekonominės santvarkos kaitą, o žmogaus savivokos revoliuciją – vėl radosi kritinė masė sau žmonių. Šių metų pirmaisiais mėnesiais įsitikinome, kad ir vėl priaugome iki žmonių ne sau lygmens.

Aktualu ir klaustina, kodėl apie mūsų tautos kolektyvinę psichologiją, jos virsmus sužinome tik tada, kai ima grėsti akivaizdūs pavojai. Vydūnas ir režisierius J.Vaitkus atsako: turbūt todėl, kad visa mūsų istorinė raida ir vyko, ir tebevyksta savotiškos švytuoklės principu. XX a. pradžioje populiarių tautinio charakterio mokslinių, filosofinių studijų įtaką patyręs mūsų tautos šviesuolis Vydūnas pridėtų – nuolatinė kaita Lietuvai reiškia nepertraukiamą žlugimą ir kėlimąsi iš pelenų.

Mūsų dienomis populiaru kalbėti apie tai, kad Ukraina tapo savotiška Europos sąžinės šalimi, nes būtent per ją vyksta didžiausi tarptautiniai moralės išbandymai. Spektaklis „Ne sau žmonės“ atskleidžia, kad Lietuva yra valstybė, kuri vien savo nepriklausomu gyvenimu likusiam Senajam žemynui pasako, kad vilties vis dar yra. Istorija rodo, kad, Lietuvai netekus valstybingumo, viltingumas ir tikėjimas, jog tikrovė dar yra bent pakenčiama, Europoje ypač sunyksta. Ateities nuspėti negali turbūt niekas, bet teologinė įžvalga sakytų, kad viltis miršta tik tuomet, kai prieš tai žmones apleidžia tikėjimas ir meilė artimajam. Karas Ukrainoje, mūsų solidarumas ir vydūniškas žmonėmis ne sau buvimas gal ir leidžia tikėti, kad viltis tebegyva.

Skambės dainos, sukurtos maždaug prieš 100 metų, bet ir šiandien žavinčios ir aktualios. Jose atsispindintys jausmai, žmogaus dvasios būsenos ir Tėvynės grožis yra tokie pat, kaip ir XIX–XX a. sandūroje.

Programą atliks Laura Lukenskienė (mecosopranas), Roberta Daugėlaitė ir Ramunė Balčiūnienė (sopranai).

„Giesmės tautai“ – tai Vydūno sukurtos giesmės ir dainos chorams. Vydūnas, regis, geriausiai žinomas kaip filosofas, bet jis buvo ir chorvedys, repertuaro chorams kūrėjas. Ko gero, muzika filosofui buvo svarbiausia iš visų menų. Vydūno muzikinę kūrybą galima pavadinti pirmuoju lietuvišku postfolkloru. Kurdamas repertuarą chorams, jis naudojo lietuvių liaudies dainas, jas aranžavo (harmonizavo), taip pat rašė tekstus melodijoms. Nors kūriniai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti keisti, jie yra visiškai lietuviški – sudaryti iš lietuvių liaudies motyvų, susipinančių intonacijų bei frazių.

Amžininkai pasakoja, kad Vydūno choras visuomet atrodydavo šiek tiek mistiškai. Iš tiesų, atliekant šiuos kūrinius, susidaro įspūdis, tarytum kiekviena daina būtų himnas. Tai – himnai Lietuvai, jos gamtai, tėvų namams, šeimai, meilei.

"Per tą vietą, kur grindinys susijungia su fontano borteliu, sunkėsi vanduo. Nieko baisaus nebuvo, bet grindinys tamsus, todėl ryškiai buvo matyti pratekėjimas. Dabar ieškome, kurioje vietoje problema", – paaiškino bendrovės "VVARFF" kelių tiesimo padalinio vadovas Tomas Kimbirauskas.

Aikštę įrengusi įmonė darbams suteikė penkerių metų garantiją.

Sulaukus klaipėdiečių skambučių dėl besisunkiančio vandens, fontaną teko išjungti.

"Kol nustatysime priežastį, reikės truputėlį pakentėti. Didelis klaustukas, iš kur tas pratekėjimas. Lyg ir viskas buvo gerai padaryta. Ketvirtadienio vakarą peržiūrėjome visas siūles, jos tvarkingos. Dabar bandome palaipsniui eiti vis giliau. Pasibandysime vamzdžius, ar nėra kurioj nors vietoj įtrūkę. O gal koks nors sriegis prasisuko", – svarstė T.Kimbirauskas.

Kiek tiksliai užtruks fontano taisymas, kol kas pasakyti anksti. Tačiau blogiausiu atveju viliamasi darbus užbaigti per birželį.

"Jeigu didelės bėdos nebus, greitai sutvarkysime. Bet gali būti ir daugiau problemų. Kas ten žino – gal žiemą buvo pasilikę vandens ir jis sutraiškė vamzdį. Tada jau teks giliau tvarkyti", – paaiškino bendrovės atstovas.

Paminklas – fontanas Vydūnui skvere tarp Bokštų ir Puodžių gatvės atvertas klaipėdiečiams 2019-ųjų rudenį.

Pamatinės vertybės

Vydūno drama "Ne sau žmonės" turėjo būti suvaidinta Dramos vaidykloje dar 1920-aisiais. Ji aktualizuojama po 100 metų ir skleidžia kritišką santykį su šiandiena, kai dabarties žmogaus būklės diagnozė nustatoma žvelgiant per Vydūno (Vilhelmo Storostos) kūrybos prizmę.

Spektaklyje naudojamos Vydūno dramos: trilogija "Probočių šešėliai" ("Anga", "Vėtra", "Ne sau žmonės", "Šventa ugnis"), tragedija "Pasaulio gaisras", taip pat straipsniai, laiškai. Skamba liaudies dainos iš Liudviko Rėzos rinkinio.

"Ne sau žmonės" – spektaklis, skleidžiantis pagrindines lietuvių humanisto, filosofo, rašytojo Vydūno idėjas, tirs žmogaus tobulėjimo pakopas: žmogus sau (laisvas), žmogus tautoje (realizuoja save tautoje), žmogus visatoje (per tautą žmogus ima matyti pasaulį).

Režisierius J.Vaitkus Vydūno filosofiją priartina prie laikmečio dvasinės ir moralinės situacijos. "Sąvoka "Ne sau žmonės" turi didelę vertikalę savyje: galima sakyti – sau žmonės, ne sau žmonės, žmonės ne sau. Galima pritaikyti visoms gyvenimo aplinkybėms, bet yra žmogus – kosmopolitas, empatiškas, neempatiškas, religingas ir ne. Jeigu žmogus yra sau žmogus, jis bus ir kitam žmogus – užjaučiantis, pagarbus ir t.t. Mano pagrindinė spektaklio idėja buvo, kad pirmiausia žmonės yra žmonės, nesvarbu, kokia jų religija ar tautybė", – teigia režisierius.

S. Baturos nuotr.

Atrakinti epą

Dailininko Jono Arčikausko, kūrusio kostiumus ir scenografiją, manymu, kiek šiandienos žmogui Vydūnas yra svarbus ar aktualus, yra atviras klausimas.

"Man jis labai svarbus. Mane jis švarina, valo, džiaugiuosi jį skaitydamas ir džiaugiuosi, kad Vydūno mintis įgauna scenos pavidalą, kad atsiranda žmonių, kuriems jis svarbus, ir brangus", – sakė dailininkas.

Muzikai šiame spektaklyje tenka didžiulė svarba. Skamba archajiškos liaudies dainos, daug garsų, atliekamos vokalinės partijos, dainuojami intarpai. "Buvo nelengvas iššūkis. Daug diskutavome, kokiu raktu atrakinti Vydūną. Kartelė – labai aukšta, nes tai Lietuvos epas", – prisipažįsta kompozitorius.

Choreografė Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė sako, kad jai šis kūrybinis darbas buvo labai įdomus ir atsakingas: "Spektaklyje daug muzikos, judesio. Judesys nėra natūralistinis, bet kupinas simbolikos. Veiksmas intensyvus, besikeičiantis, pripildytas skirtingų emocijų, spalvų. Aktoriai keičia judesius, plastiką, o tai yra sudėtinga."

Mylėti žmogų

Aktorius Vaidas Maršalka, kuriantis tris vaidmenis spektaklyje, kalbėdamas apie spektaklį, cituoja Vydūną: "Ar mes dar šio pasaulio žmonės, ar jau amžinos mirties sapne?" Šis klausimas, pasak aktoriaus, yra aktualus, kiek savyje surandama žmogiškumo, kiek visa Lietuva suranda.

Aktorės Ingos Mikutavičiūtės nuomone, premjera moko mylėti žmogų, pasaulį. Ir tai reikia daryti ne žodžiais, o darbais, elgesiu, atsidavimu. "Tokio dydžio ir bus mano meilė", – sako aktorė.

S. Baturos nuotr.

Vardai ir veidai

Reginių misterijoje vaidina gausi aktorių trupė: Liubomiras Laucevičius, Jūratė Onaitytė, Vaidas Maršalka, Motiejus Ivanauskas, Greta Šepliakovaitė, Iveta Raulynaitytė, Inga Mikutavičiūtė, Audronė Paškonytė, Daiva Rudokaitė, Sigitas Šidlauskas, Andrius Alešiūnas, Henrikas Savickis, Gintautas Bejeris, Kęstutis Povilaitis, Saulius Čiučelis, Martyna Gedvilaitė, Kamilė Lebedytė, Justina Burškaitytė, Saulė Sakalauskaitė, Goda Petkutė, Marius Karolis Gotbergas, Dovydas Pabarčius.

Tie, kurie neturėjo progos dalyvauti paminklo atidengimo iškilmėse, stengiasi išnaudoti neblogus orus ir atidžiau iš arti apžiūrėti skulptūrą bei visą Vydūno sodu vadinamą skverą.

Daugelis tikina, kad tokios pagarbos šiai išskirtinei asmenybei reikėjo seniai.

Žmonės svarsto įdomų sprendimą vaizduoti istorinę asmenybę basą, tačiau atsakymą į šį klausimą žino kiekvienas – Vydūnas ragino sveikatos ir stiprybės semtis iš savo žemės.

Dar vienas daugeliui kylantis klausimas – kodėl skulptorius sumanė figūrą atgręžti ne į arčiausiai esančią Puodžių gatvę, kuria vaikšto ir važiuoja daug žmonių, o į priešingą pusę.

Mįslę įminti padėjo skulptūros autorius Arūnas Sakalauskas. Jis patikino, kad visame pasaulyje skulptūros statomos veidu į pietų pusę.

Atsukus portretinę dalį į šiaurę, vaizduojamo asmens veidas visada būtų šešėlyje ir jau po kelerių metų apaugtų kerpėmis. Be to, veidas būtų prastai įžiūrimas.

"Visada skulptūros atsukamos į tą pusę, kur saulė būna vidurdienį. Šiuo atveju yra ir kitų prasmių – Vydūnas buvo mokytojas, tad simboliška, kad jis žiūri į S.Dacho mokyklą. Pedagogo ryšys su mokykla yra prasmingesnis nei su Santuokų rūmais, – juokavo skulptorius. – Apvalus suolas, kurį vadiname filosofo suolu, atgręžtas į skulptūrą, sėdint toje vietoje Vydūnas geriausiai matomas. Sode medžių dar daugės, manome, kad mokiniai tęs tradiciją ten sodinti medžius, todėl labai simboliška, kad sode stovintis Vydūnas žiūri į Naujojo Sodo gatvę."

Visada skulptūros atsukamos į tą pusę, kur saulė būna vidurdienį.

Nuo gatvės nugręžta skulptūra turėtų vilioti žmones pasivaikščioti skvere, paskaityti užrašus, pajusti mąstytojo žodžių prasmę.

Klaipėdiečiai atidžiai apžiūrinėja ir skulptūros dalį, kurioje vaizduojami Vydūno batai. Skulptorius A.Sakalauskas teigė tikintis, kad barbariško vandalizmo laikai baigėsi ir vagys bronzinių batų nenugvelbs.

"Jei taip atsitiktų, nuliesime kitus. Atrodo, kad batai pritaisyti tvirtai", – vylėsi A.Sakalauskas.

Tikimasi, kad apšvietimas bus sureguliuotas taip, kad skulptūra būtų apšviesta ir tamsiuoju paros metu.

Puodžių ir Bokštų gatvės sankirtoje sukurtas ypatingas skveras, primenantis Vydūno sampratą atitinkantį sodą. Skulptoriai mąstytojo, filosofo, rašytojo, publicisto, kultūros veikėjo figūrą kūrė remdamiesi daugybe jo atvaizdų. Rankas priglaudęs prie krūtinės, truputį pakilęs virš postamento Vydūnas stovi basas, tarsi bylodamas, kad liesdamos žemę pėdos tampa laidininku pasisemti iš žemės stiprybės.

Tautinę giesmę giedojo ne tik prie mikrofono pakviesta atlikėja Monika Marija, bet ir visi susirinkusieji.

Renginio vedėjai perskaitė šalies prezidento Gitano Nausėdos sveikinimą. Sveikindamas klaipėdiečius ir dėkodamas paminklo kūrimo iniciatoriams bei rėmėjams Prezidentas pažymėjo aktualumo nepraradusią Vydūno frazę: „Tautiškumas neatsiejamas nuo dorovės“.

Mecenatas, paminklo statymo komiteto pirmininkas Rimantas Cibauskas išskyrė Vydūno ypatybę, kuri turėtų būti kiekvienos asmenybės siekiamybė – žodžių ir darbų vienovė. Dėkodamas visiems, kieno pastangų dėka Klaipėdoje atsirado išskirtinei visai Lietuvai asmenybei skirtas paminklas, R.Cibauskas prisiminė Vydūno žodžius: „Niekada žmogus nėra toks gražus, kaip kurdamas“.

R.Cibausko pavardė sveikintojų lūpose skambėjo bene dažniausiai, be piniginės aukos didžiausios pastangos ir nuoširdus darbas sunkiai pasiektų rezultato.

Apie Vydūną kalbėjo ir kiti garbūs svečiai. Viešosios įstaigos „Mažosios Lietuvos kultūra“ vadovas Arvydas Girdzijauskas priminė filosofo kiekvienam adresuota kvietimą kurti žmogų savyje.

Vydūno draugijos įkūrėjas ir ilgametis jos vadovas bei Vydūno palaikų perlaidojimo Bitėnų kapinaitėse komisijos pirmininkas Vaclovas Bagdonavičius nemažai lako kalbėjo apie šią išskirtinę asmenybę.

Sveikinimo žodį tarė ir Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas.

Renginio vedėjai perskaitė ir Vyriausybės vadovo Sauliaus Skvernelio sveikinimą, suteikė žodį klaipėdiečių išrinktiems Seimo nariams Dainiui Kepeniui bei Algimantui Kirkučiui. Abu akcentavo Vydūno nuostatą stiprinti tautos sveikatą, o ne ligų gydymą. Priminta, kad tautos patriarchu vadinamas J.Basanavičius Vydūną vadino tautos pranašu.

Garbaus amžiaus žmonėms valandą trukusios kalbos ir padėkos tapo rimtu išbandymu. Nelengva saulėkaitoje stovėti buvo ir uniformuotiems juostą laikiusiems moksleiviams. Todėl Klaipėdos mero Vytauto Grubliausko pasveikinimą susirinkusieji palydėjo ovacijomis.

„Jau padėkota visiems, kam reikėjo. Man net atrodo, kad mes primiršome pradžią, dėl ko čia susirinkome. Galima būtų pajuokauti, kad, stebėdamas mus iš aukštybių, Vydūnas nusišypsotų į ūsą ir pasakytų: „Liaukimės plepėję, eikime dirbti“.

Padėkų netrūko ir skulptūros bei skvero kūrėjams. Visų jų vardu trumpą kalbą pasakė skulptorius Arūnas Sakalauskas.

Iškilmingos ceremonijos kulminacija tapo juostelės perkirpimas. Tarp juostą kirpusių garbių asmenų buvo ir Vydūno brolio vaikaitė Brita Storost.

Kol visi norintys fotografavosi ir apžiūrinėjo iš arti paminklą, ant scenos pasirodė Sovietske veikiančios Vydūno draugijos ansamblis „Birutė“.

Iškilmės tuo nesibaigė, klaipėdiečiai dar ilgai galėjo mėgautis koncertu.

Ketvirtadienio rytą Puodžių ir Bokštų gatvių sankirtoje esančiame skvere fontane sumontuota Vydūno skulptūra, šalia – bronziniai filosofo batai.

Grakšti krašto šviesuolio skulptūra iškilo atkaklių ir iniciatyvių miestiečių iniciatyva, tam aukojusių ne tik savo darbą, laiką, bet ir asmenines lėšas.

Paminklo Vydūnui idėja tarp klaipėdiečių sklandė jau seniai. Prieš septynerius metus grupė tokių entuziastų kreipėsi į verslininką, dosnumu garsėjantį mecenatą Rimantą Cibauską, kad ši kilni idėja virstų kūnu. Jo ilgai įtikinėti nereikėjo.

Į tai buvo įtraukta Klaipėdos miesto savivaldybė, viešoji įstaiga ,,Mažosios Lietuvos kultūra", Vydūno draugija. Per tuos metus atlikti pagrindiniai dokumentų įforminimo darbai, parinkta vieta paminklui.

Taigi Klaipėdoje, skvere tarp Bokštų ir Puodžių gatvių, pastatytas pirmasis monumentalus paminklas Lietuvoje, skirtas žymiajam Mažosios Lietuvos kultūros veikėjui.

Vydūnas legenda tapo dar būdamas gyvas. Sveikas gyvenimo būdas, mintys apie laisvų žmonių tautą ir polinkis į teosofiją prie jo traukė žmones.

Pasakojama, kad jam atvykus skaityti paskaitų į Klaipėdą susirinkdavo minios žmonių, kurie netilpdavo į patalpą. Tada Vydūnas išeidavo į lauką prieš auditoriją, sunerdavo ant krūtinės rankas ir tarsi visus užhipnotizuodavo.

Atgavus nepriklausomybę daugelio šalies inteligentų namų bibliotekas puošdavo ir Vydūno portretas, kai kurie jo mažus atvaizdus tarsi kokio šventojo ar palaimintojo nešiojosi piniginėje.

Mažai kas galėjo paaiškinti, kodėl jį taip šlovina, manoma, žmones veikė jo kone misticizmu alsuojanti išmintis.

Vydūnas, aktyviai veikęs ne tik Mažojoje Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų, nenuginčijamai padarė didelę įtaką lietuvių kultūrai.

Aukščiausia vertybe laikęs žmoniškumą, filosofas savo veikla siekė ugdyti sąmoningų ir laisvų žmonių tautą, kuri būtų iš esmės, o ne "paviršiaus dalykuose laisva".

Vydūnas ilgą laiką nepelnytai buvo paliktas beveik visiškoje užmarštyje, tačiau tiek jo atminimas, tiek jo kūryba, tiek jo vertybės buvo aktualios tada, yra aktualios dabar ir bus, tikėtina, aktualios dar ilgai.

Palaimino ir Prezidentas

Skvero atidarymo šventė planuojama šį sekmadienį, rugsėjo 1-ąją, vidurdienį.

Joje buvo tikėtasi sulaukti ir Prezidento Gitano Nausėdos, tačiau šalies vadovas tuo metu dalyvaus Antrojo pasaulinio karo pradžios paminėjimo renginiuose Varšuvoje.

Vis dėlto klaipėdiečių iniciatyvą jis labai palaiko ir mano, kad Vydūno idėjos, kuriant stiprią demokratišką valstybę, – labai svarbios.

"Kartais atrodo, jog pradedame bijoti būti tauta, nes įsivaizduojame, kad netoliese sklando fašizmo vaiduokliai. Lietuva niekuomet nebuvo fašistinė tikrąja to žodžio prasme, bet mes vis tiek nedrąsiai kalbame apie tautiškumą. Todėl, kad nebeskaitome Vydūno tekstų, nebegirdime, ką jie mums kalba. Šis filosofas mokė, kad tautiškumas neatsiejamas nuo dorovės, laikė jį būtina žmogiškumo sąlyga. Todėl šiandien labai svarbu prisiminti mąstytojo mintis. Būdami tauta, mes žingsneliu priartėjame prie savo žmogiškosios prigimties išpildymo, tampame kilnesni, atrandame prasmę. Jei dažniau girdėtume Vydūno žodžius, geriau suvoktume, ką reiškia būti tauta. O toks supratimas padėtų kurti stiprią ir demokratišką valstybę. Todėl viliuosi, kad šis Vydūno įamžinimas paskatins kūrėjo tekstuose ieškoti atsakymų į sudėtingus mūsų dienų klausimus", – tvirtino G.Nausėda.

Viliuosi, kad šis Vydūno įamžinimas paskatins kūrėjo tekstuose ieškoti atsakymų į sudėtingus mūsų dienų klausimus.

Tikslą pasiekti pavyko

Paminklas Vydūnui uostamiestyje iškilo privačių piliečių iniciatyva.

Naujo skvero atsiradimo ir paminklo Vydūnui kelias Klaipėdoje šios idėjos iniciatoriams buvo labai sunkus, bet, kaip patys teigė, ir įdomus.

"Jei neklystu, nuo to laiko, kai pradėjome įgyvendinti Vydūno skvero projektą, pasikeitė gal keturi kultūros ministrai. Teko su visais bendrauti. Ir mes sugebėjome tai padaryti. Mūsų pavyzdys rodo, kad, siekiant tikslo, įmanoma jį pasiekti", – džiaugėsi vienas pagrindinių šio projekto aktyvistų Rimantas Cibauskas.

"Vydūno" gimnazijos direktorius Arvydas Girdzijauskas, dar vienas šio sumanymo iniciatorių, patikino, kad, viską pabaigus, apima geras jausmas.

"Džiugu, kad projektas, prie kurio prisidėjo labai daug žmonių, įgyvendintas, įdėta daug pozityvios energijos. Žinoma, gal buvo galima kažką padaryti dar geriau. Bet yra dalykų, kurie nuo mūsų nepriklauso", – teigė A.Girdzijauskas.

Atkovota kultūrinė erdvė

Prie Vydūno skvero atsiradimo prisidėjęs žurnalistas ir leidėjas Antanas Stanevičius įsitikinęs, kad Klaipėdai reikėjo Vydūno paminklo.

Tiesa, iš pradžių svarstyta paminklą Vydūnui statyti dabartinėje Atgimimo aikštėje, kur kažkada stovėjo sovietinis stabas Leninas, tačiau esą labai gerai, kad šios idėjos atsisakyta, o Vydūnui skirtas kuklus, jaukus skveras Bokštų ir Puodžių gatvių sankirtoje.

"Norėčiau pabrėžti, kad pagrindinis indėlis į visą šį darbą yra R.Cibausko, netgi finansinis. Baigiant projektą, kaip visada, pritrūko pinigų. Jis paaukojo didelę sumą, kad būtų užbaigtas visas šis reikalas. Jo nuopelnas neabejotinai labai didelis. Ir džiaugiuosi atkovota dar viena kultūrine erdve miestui", – pasidžiaugė A.Stanevičius.

Rezultatas pranoko lūkesčius

Vytautas Čepas, tuo laikotarpiu dirbęs vicemeru, prisiminė sumanymo pradžią, kai paaiškėjo, kad vieniems Vydūno reikia, kitiems – nelabai.

"Prireikė septynerių metų, nes labai jau sudėtingas biurokratinis mechanizmas, be to, vietos parinkimas užtruko, kažkoks medis trukdė tam paminklui statyti. Reikėjo išsisukti, kad kuo mažiau žalos padarytume. Nes Vydūnas juk buvo ir sveikuolis, ir filosofas, ir rašytojas, ir dramaturgas, ir muzikantas, ir humanistas, todėl būtų buvę labai negerai, jei jį įamžinant būtų padaryti kokie nors negeri dalykai", – kalbėjo V.Čepas.

Dabar Puodžių ir Bokštų gatvių sankirtoje atsirado labai jauki sutvarkyta viešoji erdvė.

Klaipėdietis menotyrininkas Petras Šmitas mano, kad miestiečiai šią vietą greitai pamėgs.

"Skveras labai geroje vietoje, juk šalia yra dvi mokyklos, ligoninė, bažnyčia. Manau, žmonių ten netrūks. Pirmiausia eis žiūrėti Vydūno skulptūros. Manau, kad nuomonių bus įvairių. Aš labai džiaugiuosi, kad ten sutvarkė, nes vieta buvo labai apleista", – teigė dar vienas šio projekto iniciatorius P.Šmitas.

Dar prieš septynerius metus grupė klaipėdiečių entuziastų kreipėsi į verslininką, dosnumu garsėjantį mecenatą Rimantą Cibauską, kad ši kilni idėja virstų kūnu.

Vydūno – humanisto, rašytojo ir filosofo 150-osios gimimo metinės buvo paminėtos pernai.

Tada tikėtasi, kad jubiliejiniais metais pavyks suspėti atverti Vydūnui skirtą skverą Klaipėdos centre.

Aplinkybės taip susiklostė, kad nauja jauki viešoji erdvė su bronzine Vydūno skulptūra oficialiai bus atverta šį sekmadienį, rugsėjo 1-ąją.

Kol kas skulptūra dar "ilsisi" jos kūrėjo dirbtuvėse.

Anot A.Sakalausko, prieš iškilmes 3 metrų aukščio basakojo filosofo atvaizdas bus įtvirtintas skvero fontane, šalia bus ir bronziniai Vydūno batai.

"Negaliu nesidžiaugti šiuo darbu. Kai viskas stos į savo vietas, tada ir pamatysime tą tikrąjį vaizdą, kurio siekėme. Ten turėtų atsirasti visas Vydūno filosofijos laukas. Manyčiau, tai didelis įvykis Klaipėdai. Tik gaila, kad Vydūnas lig šiol nėra pakankamai įvertintas", – teigė skulptorius.

A.Sakalauskas skulptūrą kūrė kartu su kolegomis ukrainiečiais Borisu Krylovu ir Olesiu Sidoruku.

Vydūnas, tikrasis vardas Vilhelmas Storosta (1868–1953), legenda tapo dar būdamas gyvas.

Sveikas gyvenimo būdas, mintys apie laisvų žmonių tautą ir polinkis į teosofiją traukė žmones.

Vydūnas, aktyviai veikęs ne tik Mažojoje Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų, nenuginčijamai padarė didelę įtaką lietuvių kultūrai.

Aukščiausia vertybe laikęs žmoniškumą, filosofas savo veikla siekė ugdyti sąmoningų ir laisvų žmonių tautą, kuri būtų iš esmės, o ne "paviršiaus dalykuose laisva".

Jis buvo garsus ne tik Klaipėdos krašte, kur puoselėjo lietuvybę, bet ir visoje Lietuvoje.

Atkūrus nepriklausomybę, įvertinant jo nuopelnus, Vydūno atvaizdas puošė 200 litų nominalo kupiūrą. Viešų jo atminties ženklų nėra daug.

Nuo šiol naujas jaukus Vydūno vardo skveras uostamiestyje džiugins klaipėdiečius ir miesto svečius.