Kauno miesto muziejaus išleistoje knygoje aštuoni istorikai nauju žvilgsniu pažvelgė į 700 Kauno istorijos metų. Lengvai skaitoma, neakademine kalba aprašomi svarbiausi miesto įvykiai nuo jo įkūrimo iki pat šių dienų. Knygoje – net 33 intriguojančios istorijos su savo herojais ir svarbiais įvykiais.

Klestėjimo metas

Programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalimi tapusi knyga yra kelių autorių kolektyvinis darbas. Aštuoni istorikai pasirinko po vieną Kauno miesto istorijos šimtmetį ir kiekviename amžiuje išskyrė po dešimt svarbiausių to meto įvykių ir asmenybių. Galiausiai istorikė dr. Giedrė Milerytė-Japertienė visą medžiagą sujungė į vientisą tekstą.

Iki tol miestas išgyveno aktyvų karų su Vokiečių ordinu laikotarpį, todėl vystyti ramią prekybą ir sėkmingus ekonominius santykius buvo sudėtinga.

Dr. L. Bucevičiūtė rinko ir rengė istorinę medžiagą apie XV a. Kauno gyvenimą. Pasak jos, regėdami miestą tokį, koks jis yra dabar, mes kartais pamirštame, kad Kaunas anksčiau buvo visai kitoks. Tad, skaitydamas knygą, skaitytojas galės nusikelti į praėjusių amžių Kauną ir įsijausti į to meto kauniečių gyvenimą.

Istorikė atkreipia dėmesį, kad XV a. Kauno gyvenime svarbiausia data tapo 1408 m. Būtent tada Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Didysis miestui Magdeburgo teisės pagrindu suteikė savivaldos teisę. Tai buvo reikšmingas startas miestui plėtotis, vystytis ir klestėti.

Simbolis: tarp į Vakarų Europą eksportuotų prekių būta ir vaško, kurio lydymo krosnis galima matyti Rotušės aikštėje, eksponuojamas po stiklu. / E. Butkevičiaus nuotr.

„Kaunas įgijo teritorinę ir ekonominę autonomiją, jam buvo suteiktos tam tikros prekybos ir amatų laisvės ir lengvatos. Buvo įteisinta asmeniškai laisvų ir ekonomiškai įgalintų pirklių ir amatininkų bendruomenė, tiesiogiai atsakinga valdovui. Kartu Vytautas perleido Kaunui svarstykles, vaškinę ir karpyklą. Tad Kaunas galėjo pats tvarkytis savo vidaus gyvenimą, lengviau prekiauti, – paaiškino pašnekovė. – Kaunas yra įsikūręs labai patogioje upių santakoje, tad prekyba vandens keliais vyko ir iki XV a. Tačiau nepamirškime, kad iki tol miestas išgyveno aktyvų karų su Vokiečių ordinu laikotarpį, todėl vystyti ramią prekybą ir sėkmingus ekonominius santykius buvo sudėtinga. Tik XV a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje miestas pagaliau ėmė klestėti. Šis klestėjimo periodas, kurio LDK laikais vėliau nebepavyko pakartoti, truko iki pat XVI a. pabaigos.“

Pasak dr. L. Bucevičiūtės, gauta savivaldos privilegija į miestą priviliojo čia perspektyvų mačiusių vokiečių pirklių, kurių bendruomenė XV a. Kaune buvo labai gausi. Jų dėka mieste pradėjo vykti rimta tarptautinė prekyba, o 1440 m. čia įkurta Hanzos pirklių kontora. „Tai yra nenuginčijamas įrodymas, kad tuo metu miestas išgyveno savo ekonominės plėtros piką. Kalbant šių laikų terminologija, galima sakyti, kad to meto užsienio investuotojams Kaunas atrodė puiki vieta plėsti savo rinkas ir aktyvinti prekybos ryšius“, – sakė istorikė.

1440 m. Kaune įsteigiama Hanzos pirklių kontora. / archyvo nuotr.

Svarbi prekė – vaškas

Pasak pašnekovės, XV a. tapęs svarbiu vandens prekybos miestu, Kaunas į Vakarų Europą eksportuodavo nemažai savo gamybos prekių. Viena jų – bičių vaškas, naudotas antspaudams ir bažnyčių žvakėms, patrankoms gaminti ir kitoms reikmėms.

Vaškas būdavo lydomas specialiose krosnyse, stovėjusiose tuometėje Turgaus (dabar Rotušės) aikštėje. Šias seniausias Europoje ir vieninteles išlikusias vaško lydymo krosnis, eksponuojamas po stiklu, Rotušės aikštėje galima pamatyti ir šiandien.

„Vaško lydymo krosnys Kaune atsirado XV a. viduryje, kai miestui buvo suteikta teisė lydyti vašką ir jį eksportuoti. Krosnyse pagamintas vaškas būdavo formuojamas į tam tikrą mato vienetą, vadinamą akmeniu, ant jo būdavo išspaudžiamas miesto herbas – tarsi firminis ženklas, rodantis, kas yra gamintojas. Kitos pagrindinės Kauno eksporto prekės buvo mediena ir pelenai, kurių daug būdavo plukdoma į Vakarų Europą, – pasakojo dr. L. Bucevičiūtė. – Šios eksporto prekės charakterizavo ne tik Kauną, bet ir visą Baltijos regioną.“

Istorikės teigimu, aktyviai prekiauti ėmęs Kaunas stengėsi visomis išgalėmis saugotis nuo užsienio pirklių galimos žalos miestui ir jiems brėžė labai aiškias ribas. Tam pasitarnavo įvairūs ekonominiai saugikliai, kuriuos užtikrino Lietuvos didžiojo kunigaikščio miestui suteiktos privilegijos. Pavyzdžiui, sankrovos teisė, leidusi stabdyti toliau keliaujančius svetimšalius pirklius ir reikalauti nustatytą laiką Kaune sandėliuoti savo prekes. Svetimšaliai pirkliai turėjo Kaune savo prekes ne tik sandėliuoti, bet ir leisti vietiniams pirkliams jas pirkti. Tik vėliau jie galėdavo su savo prekėmis toliau keliauti per valstybės teritoriją.

Traukė vienuolius

Dar vienas Kaunui svarbus XV a. antrosios pusės įvykis, aprašomas knygoje, – vienuolių bernardinų atsikėlimas į miestą. Pasak dr. L. Bucevičiūtės, nors kiekvieno skyriaus pasakojimas sukasi apie tam tikrą istorinį įvykį ir asmenybę, kartu atskleidžiamas to laikotarpio miesto gyvenimas – teisė, religija, pramonė ir prekyba, medicina, mityba ir kiti kasdienybės aspektai.

Istorija: Kauno senamiestyje esantys XVI a. pastatai mena miesto klestėjimo laikotarpį. / Regimanto Zakšensko nuotr.

„Knygos skyriuose, konstruojant siužetą, nupasakojamos ir kitos svarbios temos. Tad, pasakojant apie bernardinų apsigyvenimą Kaune, aprašomas ir tuometis miesto dvasinis gyvenimas, bažnyčių statybos“, – atskleidė ji.

Pašnekovės teigimu, XV a. Kaune visuomenės dvasiniams poreikiams patenkinti svarbiausia buvo bažnyčia. Ji – pagrindinis mediatorius tarp visų luomų ir socialinių grupių. Todėl 1468 m. įvykęs vienuolių bernardinų atsikėlimas ir Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios prie Kauno pilies statybos buvo labai svarbus įvykis. Be to, vienuolių atsikėlimas į Kauną rodo, kad tuo metu miestas išties augo, plėtėsi ir vystėsi, gausėjo jo gyventojų skaičius.

„XV a. Kaunas sparčiai augo ir buvo patrauklus perspektyvų ieškantiems svetimšaliams. Pirkliai ir amatininkai iš įvairių kraštų norėjo gyventi ir vystyti savo veiklas būtent Kaune. Jų dvasiniams poreikiams patenkinti reikėjo bažnyčių, – sakė istorikė. – Bažnyčios ir vienuolynai buvo svarbūs ir tuo, kad šalia jų steigėsi vadinamosios špitolės – socialines paslaugas teikiančios vietos nepasiturintiems. Į jas buvo priimami gyventi elgetos, ligoniai, seni žmonės, neįgalieji. Būtent vienuolės ir vienuoliai rūpindavosi šiais užribyje likusiais visuomenės nariais. Tad bažnyčios ir vienuolynai atliko ne tik dvasinę, bet ir svarbią socialinę funkciją.“

Saugu: sandėliuose Vokiečių Hanzos sąjungos pirkliai laikė prekes, kurias gabendavo į Kauną ir iš jo. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Kodėl vienuolių atsikėlimas į Kauną ir naujų bažnyčių statymas buvo reikšmingas įvykis, aiškina istorikė. Tiesa, pirmoji žinoma Kauno špitolė paprastai datuojama 1519 m. ir siejama su pranciškonų bažnyčia, tačiau nenuginčysime, kad būtent XV a. antrojoje pusėje susiformavo šio socialinio reiškinio svarba ir poreikis.“

Pasak dr. L. Bucevičiūtės, XV a. Kaunas stipriai išaugo ir visapusiškai sustiprėjo. Gauta savivaldos teisė leido sparčiai vystytis miesto ekonomikai. Be to, šiuo laikotarpiu nebūta nei stiprių kataklizmų, nei epidemijų, gaisrų ar karų, kaip, pavyzdžiui, XVII a. viduryje, kuris Kaunui buvo ypač dramatiškas.

Tikėtina, kad, peržengus XVI a. ribą, Kaune galėjo gyventi apie 6–7 tūkst. žmonių – gana daug kaip tais laikais. Po XVII a. įvykusio nuopuolio Kauno bendruomenė sumažėjo beveik tris kartus.

Miestietis ir miestėnas

Dr. L. Bucevičiūtė pasakojo, kad LDK laikotarpiu miestas buvo labai sudėtinga socialinė struktūra. Svarbiausia to priežastis buvo visuomenės susiskirstymas į luomus. Urbanizuotoje erdvėje kaimynystėje nuolat gyveno, veikė, kartu buvo ir bendravo įvairių luomų žmonės – miestiečiai, bajorai, dvasininkai. XV a. Kaune sąvoka „miestietis“ buvo suprantama visai kitaip nei dabar.

„LDK laikotarpiu miestiečiu laikytas tas, kuris Kaune turėjo nekilnojamojo turto, išpažino krikščionybę (buvo katalikas) ir buvo teisėtos santuokos palikuonis. Neatitinkantis šių trijų svarbių sąlygų, toks žmogus nebuvo laikomas visateisiu miestiečiu, galinčiu prisiekti miestui ir pretenduoti į miesto savivaldos organus“, – atskleidė pašnekovė.

Tik miesto piliečiai galėjo pretenduoti į miesto savivaldą, rezidavusią rotušėje. „Savivaldą sudarė miesto taryba (magistratas) – burmistrai ir tarėjai – ir suolininkų kolegija. Pastaroji sprendė teisminius reikalus, susijusius su baudžiamosiomis bylomis mieste. Taip pat miesto taryboje veikė vaitas – vaizdžiai kalbant, tuometis meras. Vis dėlto tokia analogija netiksli, nes vaitas dažniausiai būdavo bajoriškos kilmės asmuo, kurį skirdavo valdovas. Tai labiau garbės nei galios pareigybė. Vaitas turėdavo pasižymėti nepriekaištinga reputacija, kad miestiečiai iš tikrųjų gerbtų jį ir klausytų jo žodžio“, – akcentavo dr. L. Bucevičiūtė.

Istorikės teigimu, trijų pagrindinių sąlygų neatitikę Kauno gyventojai negalėjo vadintis tikraisiais miestiečiais, miesto piliečiais. Tad tikslinga juos būtų įvardyti miestėnais. Miestietis ir miestėnas LDK laikų Kaune buvo dvi skirtingos sąvokos.

„Miestėnas gyveno mieste, jis galėjo verstis amatais ir prekyba, turėti turto. Tačiau jis neatitiko būtinų sąlygų, todėl negalėjo pretenduoti į miesto savivaldą“, – pasakojo pašnekovė.

Žemiausią miesto socialinį sluoksnį sudarė užribio žmonės – benamiai, elgetos, prostitutės, padieniai darbininkai. Žemiausiam to meto visuomenės sluoksniui priklausė ir valstiečiai, kurie, patirdami savo šeimininkų engimą ir prievartą, neretai bėgdavo.

„Viena iš vietų, kur valstiečiai bėgdavo, būdavo miestai. Tuo metu populiarus lozungas skelbė: miesto oras daro žmogų laisvą. Iš tikrųjų, jei valstiečiui pavykdavo mieste išsislapstyti bent dešimt metų, jis tapdavo laisvas ir buvęs šeimininkas nebeturėdavo į jį teisių. Mieste besislapstantys valstiečiai dažniausiai stabilių pajamų neturėdavo ir tapdavo padieniais darbininkais“, – XV a. teisinius subtilumus atskleidė istorikė.

Viduramžių kasdienybė

Knygoje daug dėmesio skiriama kauniečių kasdienybei. Aprašant svarbiausius miesto istorinius įvykius, taip pat atskleidžiama, kaip gyveno, kuo tikėjo, ką dirbo ir valgė įvairių istorinių laikotarpių kauniečiai.

Dr. L. Bucevičiūtė pastebėjo, kad, tariant žodį „miestas“, iškyla šiuolaikiniam Kaunui būdingas vaizdinys – asfaltas, šaligatviai, apšvietimas. Vis dėlto, pasak jos, XV a. Kaunas vizualiai nelabai skyrėsi nuo kaimo. Nors jau būta mūrinių namų, mieste dominavo mediniai pastatai. Netgi akmenimis grįstą grindinį galėjai rasti tik centrinėje miesto dalyje, aplink rotušę.

„Be abejonės, viduramžių Kauno sanitarinė būklė buvo prasta. Vis dėlto mieste veikė viešosios pirtys, kuriose savo paslaugas teikė barzdaskučiai. Apskritai, barzdaskučių cechas buvo labai reikšmingas mieste, šio amato atstovų veiklos spektras buvo labai platus, aprėpė daugybę paslaugų, – pasakojo pašnekovė. – Barzdaskučiai ne tik atliko tiesioginę savo funkciją, bet ir kriminalinių bylų atveju būdavo kviečiami įvertinti aukos sužeidimų pobūdį, tarsi tų laikų medicinos ekspertai. Barzdaskučių cecho skiriamasis ženklas buvo varinė lėkštelė, keliama virš durų. Tai nuoroda, kad būtent čia galima tikėtis barzdaskučių paslaugų.“

Istorikės teigimu, kadangi Kaunas buvo svarbus viduramžių prekybos miestas, čia kiekvieną dieną zujo daug įvairiausių žmonių – ne tik vietinių miestiečių, bet ir svetimšalių pirklių. Tad pagrindinės miesto gatvės ir aikštės turėjo priminti spalvingą turgavietę, kurioje visi skuba, bendrauja vieni su kitais įvairiausiomis kalbomis – lietuvių, vokiečių, lenkų, rusėnų, judėjų.

„Eilinio kauniečio dienos ritmas būdavo susijęs su jo veikla. Dauguma miesto gyventojų buvo amatininkai ir pirkliai, kurių tikslas – parduoti kuo daugiau prekių. Tad dienos, kai atvykdavo gausesnės užsienio pirklių grupės, būdavo labai intensyvios ir reikšmingos. Pirkliai skubėdavo įsiūlyti savo prekes, o amatininkai norėdavo apsirūpinti reikalingomis žaliavomis, – apie to meto kasdienybę pasakojo istorikė. – Miesto gyvenimą paįvairindavo mugės. Jos buvo labai svarbios ir reikšmingos. Amatininkams ir pirkliams tai buvo puiki galimybė pristatyti ir išparduoti savo gaminius. Per muges Kaune, kaip ir kituose miestuose, prekyba vykdavo laisvai, svečiams pirkliams nebuvo taikomi prekybos draudimai.“

Mugės data būdavo iš anksto suderinama, todėl paprastai per muges į Kauną atvykdavo daug svetimšalių pirklių. „Pagrindinis veiksmas vykdavo aplink miesto rotušę. Čia buvo tuometė turgaus aikštė, kurioje prekiauta. Šalia – dabartinėse Muziejaus ir Santakos gatvėse – ir Hanzos prekių sandėliai, kur užsienio pirkliai sukraudavo sandėliuoti atsigabentas prekes“, – pasakojo istorikė, leisdama vizualizuoti ano meto Kauno gyvenimą.

Knygoje – istorinės asmenybės

Pasak dr. L. Bucevičiūtės, lengvai skaitoma knyga skirta skaitytojui, kurio nedomina sudėtingi akademiniai tekstai, bet jis nori daugiau sužinoti apie Kauną. Vis dėlto tai negrožinė literatūra. Knygai medžiagą rinko istorikai, joje galima rasti visus naudotos literatūros šaltinius.

„Kiekviename knygos skyrelyje veikia tam tikras herojus, kurio pavardės neminime, tad gali pasirodyti, kad tai išgalvotas žmogus. Tačiau, įsigilinus į aprašomą laikotarpį, tampa aišku, kad tai reali tuo metu gyvenusi asmenybė. Pavyzdžiui, skyriuje, pasakojančiame apie vienuolių benediktinių įsikūrimą Kaune, minima sesuo Eufemija. Tai  tikra istorinė asmenybė – Kauno pavieto teisėjo Andriejaus Skorulskio dukra Eufemija Skorulskytė, kuri tapo vienuole, – atskleidė pašnekovė. – Stengėmės skaitytojų neapkrauti informacija. Tačiau, susidomėjus tam tikra asmenybe ir norint apie ją sužinoti daugiau, galima pasinaudoti knygoje pateiktomis nuorodomis ir susirasti akademinių tekstų, kuriuose plačiau rašoma apie tą žmogų.“

Papasakojus apie pagrindinius beveik 700 metų istoriją skaičiuojančio Kauno įvykius, knygos veiksmas baigiasi 2022-aisiais – metais, kai Kaunas tapo Europos kultūros sostine. Paskutiniame skyriuje aprašomi Laisvės alėja einantys Vytauto Didžiojo universiteto absolventai, kurie vėliau susėda kavinėje ir simboliškai pakelia bokalus. Jų vardai minimi ne veltui, nes tai aštuoni knygos bendraautoriai, kurie tikisi, kad jų parengta knyga skaitytojams padės daugiau sužinoti apie savo miestą.

„Žinoma, gana nedidelės apimties literatūros kūrinyje neįmanoma sutalpinti visos Kauno istorijos. Tačiau tai ir nebuvo mūsų tikslas. Lengvais potėpiais paryškinome tam tikrus esminius prabėgusių šimtmečių Kauno reiškinius, įvykius ir žmones. Tikimės, kad skaitytojui apie juos skaityti bus įdomu, jis atras intriguojančių ir netikėtų faktų“, – vylėsi dr. L. Bucevičiūtė.

1440 m. Kaune įsteigiama Hanzos pirklių kontora

<...> Prisišvartavus Hansas kaipmat suprato, kad susikalbėti šiame mieste sunku nebus. Uoste daug kur girdėjo kalbant vokiškai. Visame triukšme buvo įmanoma išskirti šnekant lietuviškai, lenkiškai ir rusėniškai. Kauno uosto garsas nedaug skyrėsi nuo gimtojo Dancigo: vienas per kitą rėkė žmonės, daužėsi laivai, dunksėjo iškraunami kroviniai. Kiek paklausinėjęs jis kaipmat išsiaiškino, kad geriausia eiti link vadinamųjų Hanzos sandėlių. Ten ir ras visus reikiamus asmenis. Sandėliai buvo dideli, todėl laivui dar tik artinantis prie uosto kairiajame Nemuno krante, visai netoli nuo santakos su Nerimi, jis įsidėmėjo eilę išskirtinių pastatų, būdingų pirklių gyvenamam miestui.

Išlipęs į sausumą Hansas leidosi krantu link Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios, kurioje dažniausiai meldžiasi visi atvykėliai iš vokiškų žemių. Už dar visai neseniai pastatytos bažnyčios matėsi nedidelės, bet senos vietinių gyventojų kapinės. Toliau kelias ėjo link raudonų plytų pastato išskirtiniu fasadu. Buvo aišku, kad jis irgi neseniai čia stovi. Į gatvę buvo atsukta ištaigingoji jo pusė: vienodai išdėstyti į viršų kilo penki plytų stulpeliai, viršuje papuošti lyg kokiais pumpurais. Matyt, šiame name sprendžiami svarbūs miestui klausimai, nes iš abiejų pusių jo duris varstė galybė žmonių. Visai greta pastato iš šiaurinės pusės stovėjo dar vienas tokio paties dydžio namas. Tik nebuvo toks puošnus ir atrodė, kad yra skirtas laikyti prekes. Prieš jo duris, į kurias vedė nedideli laipteliai, ėjo dar viena statmena gatvė. Hansui reikėjo pasukti kairėn, kad pasiektų savo tikslą – prekių sandėlius.

Kiek paėjęs vyras susitiko pažįstamą iš Dancigo ir tuoj ėmėsi visko klausinėti. Jiedviem vaikštant po miestą pavyko sužinoti, jog Hanzos kontora Kaune atidaryta prieš beveik trisdešimt metų, bene 1440-aisiais. Jos pirkliai tarpininkauja perveždami pagrindines prekes. Labai apsimoka į Kauną gabenti ne tik druską, kurią šį sykį atplukdė Hansas, bet ir tokias gėrybes, kaip gelumbę, prieskonius ar net silkę. Žinoma, gerai čia perka ir prabangos prekes: papuošalus, stiklą, išdailintus koklius ar gražiai dekoruotus indus. Kadangi šiuose kraštuose gausiai vartojamas midus ir alus, tai niekuomet neprašausi atgabendamas vieną kitą bokalą. Indą, dekoruotą biblijiniais vaizdais, į kelionę buvo pasiėmęs ir Hansas, taip įprasmindamas tėvo atminimą, kuris šį bokalą dar jaunystėje buvo būtent šiuose kraštuose išlošęs ir visur vežiodavosi kaip talismaną.

Jaunasis pirklys prisipažino, kad atėjus pavasariui ketina namo leistis prisikrovęs ne tik žvėrių kailių ir pelenų, bet ir odos, verpalų bei taukų. Žinoma, visa tai bus tik pavasarį. O dabar reikia rūpintis iškrauti atplukdytą druską, pelningai viską parduoti ir sėkmingai įsikurti šiame mieste peržiemoti.

Hanso tėvas buvo žinomas šiuose kraštuose pirklys, todėl sūnui nereikėjo sukti galvos, kur apsigyventi. Jo namas stovėjo prie pagrindinės miesto aikštės. Dviejų aukštų dailus mūrinis pastatas buvo gražus pažiūrėti, nors ir neįmantrus. Vidiniame kieme stovėjo ūkiniai trobesiai, o pusrūsyje galima saugoti ir kai kurias atsivežtas gėrybes. Vis dėlto sukrauti visą 7 laštų svorio druskos krovinį šiame name niekaip nebūtų pavykę, todėl teks tartis dėl vietos Hanzos sandėlyje.

Šaltinis: „Kaunas: pasakojimai apie miestą ir jo žmones“

Spalio 8 d., minint Lietuvos narystės UNESCO 30-ies metų sukaktį, Vilniaus universiteto Mažojoje auloje per iškilmingą ceremoniją Nacionaliniam muziejui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams bus įteiktas liudijimas, patvirtinantis UNESCO nacionalinės komisijos sprendimą įtraukti seniausią žinomą miniatiūrą, kurioje vaizduojamas Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Didysis (1392/1401–1430) su žmona Ona, į dokumentinio paveldo objektų programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinį registrą.

Miniatiūra, vaizduojanti Lietuvos valdovus, sukurta XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje ir yra rankraštinės to meto knygos dalis. Į Lietuvos nacionalinį registrą „Pasaulio atmintis“ įtrauktas Vytauto Didžiojo ir Onos Vytautienės imaginacinis (įsivaizduojamas) atvaizdas yra unikalus paveldo objektas dėl ypatingai retų išlikusių šių ankstyvųjų Lietuvos valdovų portretinių atvaizdų, sakoma Valdovų rūmų pranešime. Seniausias atvaizdas, siejamas su Vytautu Didžiuoju, yra šio valdovo majestotiniame antspaude, kuris naudotas 1407–1430 metais. Kiti žinomi Vytauto Didžiojo portretai sukurti jau po valdovo mirties.

Vėlyvosios Gotikos ir ankstyvojo Renesanso epochų sandūros miniatiūroje greta Vytauto Didžiojo atvaizdo lotynų kalba užrašyta „Wittoldus magnus / Littwaniae & Russiae / Dux.“ („Vytautas Didysis / Lietuvos ir Rusios / kunigaikštis“). Tyrinėtojų vertinimu, valdovo atvaizdas artimas Vytauto Didžiojo išvaizdos aprašymams, žinomiems iš Jano Dlugošo, Motiejaus Strijkovskio ir Alberto Kojelavičiaus darbų. Šis piešinys atitinka menotyrininkės dr. Giedrės Mickūnaitės pateiktą apibendrintą žodinį Vytauto Didžiojo portretą: „Mažo ūgio, lieknas, dešinioji ranka žymiai ilgesnė už kairiąją, moteriškų veido bruožų, bebarzdis“.

Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas pavaizduotas kartu su pirmąja žmona Ona, Eišiškių kunigaikščio Sudimanto dukterimi, kuriai miniatiūros autorius priskyrė aukštesnę kilmę ir įvardijo Lenkijos Karalystės paveldėtoja. Greta didžiosios kunigaikštienės Onos atvaizdo yra įrašas lotynų kalba „Anna Heres / regni Polonia a / Venceslao patre relicta“ („Ona, paveldėtoja / Lenkijos karalystės ir/ tėvo Venceslavo [Vaclovo] palikta“). Įrašas rodo, kad miniatiūra buvo sukurta ne Vokiečių ordino aplinkoje, kurioje Lietuvos didžioji kunigaikštienė Ona buvo gerai žinoma, bet kažkurioje kitoje Šventosios Romos imperijos valstybių. Tapusi Lietuvos didžiąja kunigaikštiene, Ona aktyviai domėjosi politiniu gyvenimu, formavo savo dvarą ir propagavo krikščioniškos šalies valdovės statusą: demonstruodama savo krikščionišką orientaciją, ji lankydavo palaimintąsias vietas, dėjo pastangas, kad Trakuose būtų įsteigtas moterų vienuolynas ir kt. Vokiečių ordino iždininko išlaidų knygose minima, kad 1400 m. Ona, lydima Vytauto Didžiojo brolio, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio (1432–1440) ir 400 raitininkų palydos, lankėsi Brandenburge, Aldenburge ir Marienverderyje. Visur, kur sustodavo, būdavo rengiami iškilmingi priėmimai, teikiamos brangios dovanos.

Miniatiūra, vaizduojanti Lietuvos didžiąją kunigaikštienę Oną, taip pat yra seniausias žinomas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovės atvaizdas, pažymima Valdovų rūmų pranešime.

Vėlyvosios Gotikos ir ankstyvojo Renesanso epochų sandūros piešinyje Lietuvos valdovai pavaizduoti visu ūgiu ir kartu, lyg šokantys. Jie dėvi XV a. – XVI a. pradžios Vakarų Europai būdingus rūbus. Paleografinę šaltinio analizę atlikusios dr . Rūtos Čapaitės vertinimu, miniatiūros dailininkas Lietuvos valdovų portretus galbūt perpiešė iš ankstesnio, XV a. vidurio ar antrosios to šimtmečio pusės, piešinio, ką liudija XV a. būdinga karūnos forma ir valdovės šukuosena (kaktoje nuskusti plaukai).

Valdovų rūmų muziejus šią miniatiūrą kartu su dar devyniomis akvarelėmis, vaizduojančiomis Europos valdovus, įsigijo 2014 m. iš aukcionų namų „Dominic Winter“ (Jungtinė Karalystė). Anksčiau šis dešimties miniatiūrų rinkinys buvo parduotas „Christie’s“ aukcione Niujorke (JAV). Pasak istoriko prof. Rimvydo Petrausko, viename rinkinyje kartu su kitų Europos valdovų atvaizdais esanti miniatiūra ikonografiškai įkomponuoja Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą Didįjį į bendrą šio valdovo atminties europinėje XVI a. tradicijoje vaizdą ir rodo šio valdovo svarbą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Šiaurės Vidurio Rytų regiono Europos istorijoje.

Miniatiūra, vaizduojanti Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą Didįjį ir jo žmoną Oną Vytautienę – tai jau antroji Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmuose saugoma vertybė, įtraukta į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. 2015 m. į šį registrą, kuriame registruojami reikšmingiausi Lietuvos dokumentinio paveldo objektai, buvo įtrauktas 1568 m. Niurnberge sukurtas grafikos darbas „Gardino vaizdas“.

L. Kasčiūno teigimu, Vytautas Didysis visada įkūnijo savarankiškos valstybės valdovo idealą. Jo pavyzdys ugdant tautos, ypač jaunimo, patriotizmą buvo itin įkvepiantis Vasario 16-osios Lietuvoje. Pagal Astravo sutartį atgavęs gimtuosius Trakus ir išsikovojęs teisę valdyti visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kaip Lenkijos karaliaus Jogailos vietininkas, jis netrukus pasiekė, kad būtų pripažinta tik nominali Lietuvos priklausomybė nuo Lenkijos. Žalgirio mūšis įrodė Vytauto Didžiojo galią Vakaruose. Vokiečių ordinas buvo galutinai palaužtas, kai po Vytauto Didžiojo ir Jogailos sėkmingo žygio į Prūsiją pagal Melno taikos sutartį kryžiuočiai pagaliau atsisakė užgrobtos Žemaitijos. Vytauto Didžiojo žygis iki Juodosios jūros taip pat turėjo neįkainojamą reikšmę: Vakarai ir slavų kraštai įsitikino, kad su LDK reikia skaitytis. Tai buvo jo milžiniškas nuopelnas, stiprinant valstybingumą.

„Todėl 1930 m. jo 500-ųjų mirties metinių minėjimas buvo tapęs iškiliu įvykiu Lietuvos gyvenime. Tuo metu šalyje jam buvo pastatyta daugybė paminklų, sukurtas stiprus tautinės Lietuvos istorinis pasakojimas, Vasario 16-osios Lietuvą kildinant iš LDK tradicijos“, – sakė L. Kasčiūnas.

Pasak V. Petrušonio, po dešimties metų, svarbiausias ir pagrindinis 600-ųjų metinių paminėjimo projektas turėtų būti būtent tarptautinei auditorijai skirtas filmas apie Vytautą Didįjį, sukurtas Holivudo kino studijose, siekiant aukšto meninio lygio, kokybės ir profesionalumo.

„Tai įdomi ir valstybės dėmesio verta idėja, kuri leistų tarptautinei bendruomenei patraukliai pristatyti Lietuvos valstybės istorijos vieną reikšmingiausių ir didingiausių tarpsnių. Tai būtų rimtas Lietuvos kultūrinės diplomatijos laimėjimas“, – pridūrė L. Kasčiūnas.

Anot jo, norint sukurti tokio lygio filmą, reikalinga valstybės institucijų, savivaldybių ir visuomenės organizacinė bei finansinė parama, į šios idėjos įgyvendinimą įtraukiant ir lietuvių diasporą visame pasaulyje. Tam galėtų būti prie Kultūros ministerijos arba fizinių asmenų įkurtas specialus fondas su kontrolės mechanizmais, kuris leistų per kelerius metus sukaupti šio filmo kūrimui reikalingas lėšas, pavyzdžiui, organizuojant lėšų rinkimo akcijas. Taigi, idėja yra ambicinga, bet jos įgyvendinimas nėra toks lengvas, nes reikalingi ir parengiamieji darbai, o laikas ribotas.

„Manęs jau turbūt greitai neįsileis į Vyriausybę“, – juokavo Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas „valstietis“ Arūnas Gumuliauskas, pažadėjęs parašyti raštą Vyriausybei dėl pinigų skyrimo.

Seimo komisija priėmė sprendimą remti paminklo, kurį inicijuoja Vytauto Didžiojo sąjunga, statybą.

Pasak šios sąjungos pirmininkės Birutės Valionytės, Trakų rajono savivaldybė yra parinkusi vietą paminklui Karvinės saloje.

Čia planuojama įgyvendinti skulptoriaus Gedimino Karaliaus projektą – devynis arus žemės užkloti granitinėmis plokštėmis, kurios vaizduotų Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) žemėlapį. Toje žemėlapio vietoje, kur vaizduojami Trakai, ketinama pastatyti 4,8 metro aukščio bronzinį Vytautą Didįjį su kardu rankoje.

„Vytautas Didysis stovėtų nugara į Trakų pilį, veidu į miestą“, – sakė komisijai paminklo projektą pristačiusi B. Valionytė.

Anot jos, didžiulis LDK žemėlapis ir pati skulptūra būtų matoma iš miesto.

Trakų rajono savivaldybė jau yra parengusi paminklo techninį projektą ir išdavusi statybos leidimą.

Viso projekto sąmata siekia 548 tūkst. eurų.

Vyriausybės planuojama prašyti kitiems metams skirti per 100 tūkst. eurų žemės darbams ir inžinieriams tinklams sutvarkyti Karvinės saloje.

„Tai būtų pirmasis Vytauto Didžiojo paminklas šiame krašte“, – atkreipė dėmesį Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos narys Povilas Urbšys.

B. Valionytė teigė, kad anksčiau šį projektą siūlė Vilniaus miestui, bet šis jo atsisakė.

Vytautas Didysis (apie 1350–1430) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1392-1430), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio sūnus. Jis gimė Senuosiuose Trakuose.

1410 metais Vytauto Didžiojo ir Jogailos vadovaujamos kariuomenės pasiekė reikšmingą pergalę Žalgirio mūšyje. Šiose kautynėse palaužta Vokiečių ordino galybė. 1429 metais Lucke sušauktas Vidurio ir Rytų Europos valdovų suvažiavimas, jame iškelta mintis Vytautą vainikuoti Lietuvos karaliumi. Karūnavimas neįvyko, tačiau Vytauto įtaką ir statusą pripažino to meto Europos valdovai.

Šventėse imituos pirklius

Yra dalykų, kurie stebina - ir vienas iš jų, kam toli nuo jūros ir didesnių vandenų esantiems Kėdainiams prireikė istorinio laivo? Bet nustebimas čia smagus tuo, kad po Lietuvą plinta istoriniai laivai.

Pastatyti istorinį laivą - vytinę Kėdainius įkvėpė čia iš Klaipėdos krašto gyventi atvykęs Darius Petkevičius. Jis išdėstė idėją Kėdainių merui Sauliui Grinkevičiui, kad nori Nevėžyje plukdyti žmones senoviniu laivu.

„Laivas bus miesto, ne mano, tad ką su juo daryti ir kokią funkciją jis atliks, tebus miestelėnų reikalas. Plaukiosime, per Miesto šventę pirklius imituosime. Daug ką galima nuveikti su tokiu laivu. Birželį galima tradicinių ir istorinių burlaivių regatoje „Burpilis“ dalyvauti, Kėdainius garsinti. Paskui po regatos į Jūros šventę plaukti, vėl save ir Kėdainius pristatyti“, − tokiais žodžiais D. Petkevičius įtikinėjo Kėdainių valdžią ir gavo tokio laivo statybos finansinį pritarimą.

Tikėtina, kad Kėdainių vytinė jau šiais metais bus tarp tų laivų, kurie per Kuršių marias atplauks į Klaipėdą.

Pagarba statomam laivui

Vytinė ‒ Lietuvai būdingas upinis, plokščiadugnis, burinis (rėjinė burė) prekinių laivų tipas, naudotas nuo XV iki XIX a. pabaigos. Tokie laiveliai valdyti irklais. 

Kėdainių vytinė bus 12 metrų ilgio, 3,5–4 m pločio.

Neįtikėtina, bet kažkada Nevėžiu iki Nemuno, o juo žemyn per Kuršių marias į Karaliaučių ir atgal plaukiojo vytinės, vadinamieji baidokai. Jais pirkliai – lietuviai, škotai, lenkai − gabendavo krovinius.

Kėdainiams įdomu pasidarė, kad ir jie turės istorinį laivą, koks šiame mieste senovėje jau yra buvęs.

Šiuo metu pagal senovinių laivų meistro Simo Knapkio brėžinį statomam laivui Kėdainiai jau ir vietą numatė. Vytinei bus skirta specialiai parengta krantinė prie pėsčiųjų tilto.

Kai Klaipėdai, Nidai ar Mingei laivas yra kasdienybė, Kėdainiams tai retas reiškinys. Todėl ir tokia pagarba naujai statomam istoriniam laivui. Apie statomą laivą „Facebook“ socialiniame tinkle netgi specialus grupės puslapis sukurtas, kuris pavadintas „Kėdainių vytinė“.

Kėdainiuose statoma vytinė bus panaši į tą, kuri pagal to paties S.Knapkio brėžinį pastatyta Merkinėje ir vadinasi „Vytautas Didysis“.

Po vikingų - vytinė

Laivą stato pats D.Petkevičius. Jam padeda kėdainiečiai Arnas Ribikauskas ir Jonas Simokaitis. 

D.Petkevičius žinomas laivadirbys. Pats du laivus pastatė. Autentiškas pagal Norvegijoje rastą IX a. originalą laivas drakaras stovi Drevernoje. Tai 12 metrų ilgio, 4 metrų pločio, 10 irklų, 4 tonas sveriantis vikingų laivas, švelniai vadinamas „Biesu“ („Velniu“). Kitas kiek mažesnis vikingų laivas jo buvo pastatytas dukros Gretos garbei.

„Nuo seno domiuosi laivais, kuršių, vikingų kultūra. Mėgstu žvejoti, tad kažkada seniai pagalvojau, kad būtų įdomu pačiam pasidaryti valtelę. Pradėjau naršyti internete, už akių užkliuvo mažo vikingų laivelio modelis. Jį padaręs pavadinau „Greta“. Paskui gyvosios archeologijos šventėje susipažinau su senosios archeologijos rekonstrukcija užsiimančio Klaipėdos klubo „Pilsots“ nariais. Susidraugavome. Po kiek laiko pagalvojau - klubas atkuria kuršių-vikingų laikotarpį, tad kaip gi be tikro laivo? Taip ir pradėjau konstruoti drakarą“, - Kėdainių rajono savivaldybės informacinio leidinio rengėjai Rūtai Švedienei prisipažino D.Petkevičius.

Kėdainiuose statoma vytinė irklų neturės. Ją varys į bures pučiantis vėjas. Laive bus statomas ir variklis. Senovėje vytines prieš srovę temdavo pagal krantą einantys žmonės.

Kėdainių vytinė turės ir savą specifiką. Ji gali būti nedidelio ir nuleidžiamo stiebo, kad lengvai praplauktų pro Nevėžio tiltus. Jau numatytas ir vytinės maršrutas. Nors vasarą Nevėžis stipriai nusenka, vytinė, manoma, visur praplauks. Jos gramzda nedidelė, vos 30 centimetrų. Į Kėdainių vytinę tilps iki 20 žmonių.

Meninėje renginio dalyje – spektaklis „Karūnos šešėlyje“ (scenarijaus autorius ir režisierius Vytautas Mikalauskas, vaidins Trakų karališkasis rūmų ir Vilniaus senjorų teatrai). Renginį organizuoja Trakų istorijos muziejus.

Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui atminti skirti istoriniai vakarai muziejuje pradėti organizuoti netrukus po nepriklausomybės atgavimo. Vytautas Didysis – garsiausias visų laikų Trakų žemės sūnus. Valdovas gimė Senuose Trakuose apie 1350-uosius, mirė Trakų salos pilyje, belaukdamas karaliaus vainiko, 1430-ųjų spalio 27 d. Tądien pagerbiamas jo atminimas. Renginių metu plačiau susipažįstama su kunigaikščio aplinka, to laikotarpio kultūra, analizuojamos plačiajai visuomenei mažiau žinomos temos, rašoma organizatorių pranešime.

Pasak istoriko Tomo Petrausko, Didysis kunigaikštis Vytautas mūsų istorinėje savimonėje paliko neišdildomą pėdsaką. Šlovinga Žalgirio mūšio pergalė, LDK sienų išplėtimas nuo Baltijos ligi Juodosios jūros, ryžtingas karaliaus vainiko siekis ir „didžiojo“ valdovo statusas – bene žymiausi Vytauto pasiekimai, simbolizuojantys jo šlovės viršūnę. Tačiau iki jos kunigaikščiui teko nueiti sudėtingą kelią. Pranešimas skirtas Vytauto politikos 1382–1408 metų apžvalgai. Šiuo laikotarpiu kunigaikštis stengėsi įsitvirtinti pirmiausia Gediminaičių dinastijos viršūnėje, vėliau – Lietuvos valdovo soste, ir galiausiai – Rytų Europos didžiosios politikos arenoje.

Paklaustas, kas inspiravo imtis Vytauto Didžiojo temos, režisierius Vytautas Mikalauskas pasakoja, kad jam atmintin įstrigo daugiau kaip prieš dvidešimt metų istoriniame romane perskaitytas tekstas – Krivio žodžiai kunigaikščiui: „Mes panūdome valdyti patys neišmokę nugalėti savęs. Blogai, kad mes kartu su laisve panorome turėti ir pilnas kišenes turto. Manėm to gero prikimšti žmonių širdis, bet jos liko tuščios, nes tai, kas puošia kapšius ir skrandžius, pasirodo, pūdo sielas“. Šie žodžiai lydėję jį ilgus metus, kol tapo spektaklio „Karūnos šešėlyje“ scenarijaus dalimi.

Anot režisieriaus, istorikų, literatų, politikų pastangomis Vytautas Didysis jau seniai tapo mūsų valstybės simboliu. Gal dėl to daugelis vengia šį personažą įkūnyti scenoje.

Ten ji meldėsi prie šv. Dorotėjos kapo ir atminimui gavo knygelę su šventosios gyvenimo aprašymu.

Onos Vytautienės ryšius su Ordino vadovybe patvirtina ne kartą aukštų kryžiuočių pareigūnų jai siųstos dovanos. 1408 m. Vokiečių ordino didysis magistras Ulrichas Jungingenas pasiuntė Vytauto žmonai dovanų neįprastą daiktą. Tai buvo klavikordas – šiuolaikinio fortepijono pirmtakas.

Viduramžių apsikeitimo dovanomis tarp karalių ir kunigaikščių praktikoje labiausiai buvo vertinami reti ir nematyti dalykai. Klavikordas tikrai turėjo atitikti šią sąlygą, nes tai buvo vienas pirmųjų šio muzikos instrumentų Europoje apskritai. Vytauto ir Onos dvare šiuo instrumentu turbūt buvo kam groti – didžiojo kunigaikščio muzikantai neretai minimi šaltiniuose.

Tačiau draugiški santykiai tarp Ordino ir Vytauto tęsėsi neilgai. Prasidėjo karas, kulminaciją pasiekęs 1410 m. Žalgirio mūšyje. Tarp kitų Ordino riterių jame krito ir klavikordo dovanotojas Ulrichas Jungingenas.

Meninėje programoje dalyvaus Trakų meno mokyklos moksleiviai ir mokytojai, Dovainonių „Saulės vartų“ romuvietės (vad. Audronė Jodkonė). Organizatorius – Trakų istorijos muziejus.

Vytautas Didysis, gimęs Senuose Trakuose pagoniškoje kunigaikščio Kęstučio ir Birutės šeimoje, mirė Salos pilyje 1430-ųjų spalio 27 d. Vytautas Didysis sukūrė tuo laikotarpiu galingiausią valstybę regione. Trakai buvo jo tėvonija, pastatęs Salos pilį, dažnai čia reziduodavo, iš čia siuntė laiškus, čia priiminėjo užsienio pasiuntinybes, čia kūrė valstybinės reikšmės planus. Tiems laikams pilis buvo moderni – turėjo orinį (hipokaustinį) šildymą, langus puošė vitražai.

Nuo 2015-ųjų metų, vitražai vėl spindi Salos pilies languose. Pernai pasidabino aštuoniais vitražisto N. Baublio darbais Vyčio tema, o renginio metu pristatysime dar du menininko darbus – „Vytautas Didysis“ (216 x 103 cm) ir „Kunigaikštis Kęstutis“ (216 x 100 cm), kurie įstiklino XV amžiui skirtos Kunigaikščių rūmų menės langus.

„Norėjau sukurti vitražus, kurie atitiktų viduramžių dvasią. Dėl to vitražo spalvos, kompozicija ir skaidymas atliktas pagal gotikinius kanonus, – aiškina N. Baublys. – Dominuoja mėlyna spalva, nors vitraže „Vytautas Didysis“ yra nemažai karališkos raudonos bei geltonos spalvos. Fonas skaidytas rombais, nes pilies griuvėsiuose buvo rasti būtent tokios formos stiklai. Vytautas Didysis laiko uždėjęs ranką ant kalavijo, kaip valdžios ir didybės simbolio”.

E. Malūkas – vienas iš sėkmingiausių nūdienos rašytojų, kurio istorinis romanas „Karalienė Barbora“ ir ypač „Šiukšlyno žmonės“ sulaukė didelio skaitytojų dėmesio. Naują istorinį romaną „Vytauto žemė“ rašytojas skyrė Vytauto Didžiojo asmenybei.

„Vytautas Didysis – Lietuvos praeities milžinas, iškiliausia mūsų tautos istorinė asmenybė, kuri šiandien mus įkvepia, šiek tiek liūdina ir lieka gaubiama paslapties. Imtis temos, kurios rašytojai, regis, vengia, paskatino du argumentai – kūrybinė ambicija ir rašymo patirtis, – pasakoja žinomas rašytojas E. Malūkas. – Gi kunigaikščio Vytauto asmenybė ilgus amžius tarsi miglos apglobta. Vienas kitas charakterio bruožas metraščiuose ir – karai, karai, karai. Sau iškėliau dar didesnę užduotį: ne tik pavaizduoti Vytautą Didįjį, bet atskleisti epochą, kurioje jis gyveno. Ir taip, kad liepsnotų tokia aistra, tokia meilė, jog net kvapą gniaužtų.”

Renginys vyks Trakų salos pilies Didžiojoje menėje. Pradžia – 17.30 val.

Įėjimas nemokamas.

Šios kampanijos tikslas buvo paminėti Lietuvos Didžiojo kunigaikščio 500 metų mirties jubiliejų, o kartu tai buvo proga suvienyti tautą bei išpopuliarinti ir heroizuoti Vytautą Didįjį – kaip tvirtą, tautai atsidavusį valdovą, puikiai atitikusį ir tautininkų autoritarinio valdymo idealus. Ši jubiliejinė akcija apėmė atokiausius Lietuvos (ir ne tik) kampelius, gyventojai aktyviai patys organizavo ir dalyvavo šventiniuose renginiuose, o visai kampanijai žmonės paaukojo beveik pusantro milijono litų. Taigi kaip įgyvendinti tokią sėkmingą kampaniją?

Ieškokite kultinio herojaus

Ką šiandien galėtume vadinti herojais? Filmuose herojai turi supergalių, tad realiame gyvenime jie taip pat turėtų būti geresni, stipresni, protingesni už kitus. Šis klausimas iškilo ir XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje. Į visos tautos herojaus sostą siūlyti įvairūs kandidatai. Tarp jų minėti kunigaikščiai Algirdas, Gediminas, Vytautas, tautinio atgimimo veikėjai Simonas Daukantas, Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius, rašytojai Antanas Baranauskas, Juozas Tumas-Vaižgantas, prezidentas Antanas Smetona ir kt.

Vis dėlto pagal populiarumą į priekį išsiveržė du kunigaikščiai – Gediminas ir Vytautas, o apie 1928 m. šias neoficialias varžybas laimėjo Vytautas Didysis. Kodėl jis? Matyt, tokiam pasirinkimui svarbi buvo praktiška priežastis – artėjantis jubiliejus, taigi puiki proga šventei ir patriotinei akcijai. 1930 m. sukako 500 metų nuo Vytauto Didžiojo mirties. Kita vertus, Vytauto asmenybė tiko ir visais kitais aspektais – jis buvo lietuvis, apsikrikštijęs, puikiai sugyvenęs su tautinėmis mažumomis – tad kaip herojus tinkamas įvairioms grupėms. Vytautas taip pat sietas ir su tuomet prarastu Vilniumi.

Žinoma, Vytauto asmuo buvo palankus ir dar vienu požiūriu – įkūnijo simbolį taip trokštamos tvirtos valdžios ir stiprybės, kuria būtų galima pasiremti autoritarinio valdymo šalininkams.

Suburkite organizatorius

Atradus tinkamą herojų, lyg kuriant kokį kino filmą, greitai atsirado ir režisierių, galinčių tautai papasakoti didingą pasakojimą apie šį asmenį.

1928 m. Lietuvai pagražinti draugija su J.Tumu-Vaižgantu, Lietuvos bajorų sąjunga su Jonu Gediminu Beržanskiu-Klausučiu priekyje ir kitos visuomeninės organizacijos pasiūlė susitelkti ir ruoštis masiniam Didžiojo kunigaikščio jubiliejui. Ši mintis greitai sulaukė visuomenės  pritarimą. 1928 m. spalio 27 d. Kaune įvyko šių organizacijų ir aktyvių visuomenės atstovų susirinkimas, kuriame buvo išrinktas Laikinasis Vytauto Didžiojo 500 metinių mirties minėjimui rengti komitetas.

Komitetas ėmėsi pagrindinio jubiliejaus organizatoriaus vaidmens ir pradėjo aktyviai reklamuoti būsimą šventę. Apie ją buvo rašoma spaudoje, transliuotas radijo pusvalandis, po visą Lietuvą važinėjo paskaitų apie Vytautą pranešėjai, išleisti atsišaukimai, žmonės kviesti rašyti pasiūlymus, kaip paminėti jubiliejų. Šventės idėją palaikė ir šalies valdžia.

Artėjant 1930 m. prie šventės režisierių kompanijos panoro prisidėti ir valdžios atstovai, kurie net įstatymiškai įsikišo į šventės rengimą. Pagal 1930 m. sausio 1 d. įsigaliojusį specialų Vytautui Didžiajam minėti įstatymą iki tol veikusios institucijos reorganizuotos į Vytauto Didžiojo komitetą, kuris, be kita ko, valdė Vytauto Didžiojo Fondą. Pusę komiteto narių sudarė Vyriausybės atstovai, jam vadovavo švietimo ministras, o garbės pirmininku tapo prezidentas Antanas Smetona. Šis komitetas ir tapo ašimi, aplink kurią sukosi visa tolesnė jubiliejinių metų organizacija.

Sugalvokite simbolinį siekį

Šis komitetas savo skyrių tinklu apraizgė visą Lietuvą. Iki 1930 m. skyrių buvo įkurta apie 130, o per 1930 m. padaugėjo iki 300. Stebėtina, kaip dirbo visas komiteto aparatas. Skyriai su centru derino viską, aktyviai susirašinėdami smulkiai dokumentavo savo veiklą ir ypač iš gyventojų surinktas pinigines aukas, kurias turėdavo nusiųsti į centrinės būstinės sąskaitą.

Aukos buvo renkamos jubiliejinių metų renginiams organizuoti ir, pagerbiant Vytautą Didįjį, didžiuliam paminklui – Vytauto Didžiojo kultūros – dar vadintam Tautos – muziejui pastatyti. Būtent įspūdingiausio Baltijos šalyse muziejaus pastatymas turėjo būti palikimu ateities kartoms, tad prisidėti prie to privalėjo kiekvienas. Jam pastatyti iš pradžių paskaičiuota apie 2 mln. litų suma vėliau dar išaugo.

Matyt, tokia didelė muziejaus statybos sąmata nulėmė, kad lėšų rinkimo kampanija nesibaigė su jubiliejiniais metais – 1930 m. gruodžio 31 d. Ji tęsėsi dar kelerius metus, per kuriuos buvo organizuota dar ne viena aukų rinkimo akcija, išleisti plakatai su šūkiais "Baikime statyti Vytauto Didžiojo muziejų!", "Kviečiame į visuotinę talką!", kol galiausiai, pasiekus tikslą, 1936 m. Vytauto Didžiojo komiteto skyriai pradėti likviduoti (pabaiga – 1939 m.).

Įtraukite net pradinukus

Visuomenė plačiai įsitraukė ir į komiteto veiklą, ir į aukojimo vajų. Per visą kampanijos laiką Lietuvos žmonės paaukojo arti pusantro milijono litų, kitas reikalingas lėšas skyrė Vyriausybė.

Aukos visoje Lietuvoje buvo renkamos aukų lapais ar aukomis į dėžutes. Aukojo net pradinukai: skirdami nuo 5 iki 50 centų, iš viso jie surinko daugiau kaip 20 tūkst. litų. Tam tikrą procentą nuo savo gaunamų atlyginimų į komiteto sąskaitą pervesdavo ir valstybės tarnautojai ar kitų įstaigų darbuotojai. Įvairias vienkartines sumas skyrė prekybininkai ir kitos organizacijos.

Pasitaikydavo ir originalesnių atvejų. Vienas pilietis atsiuntė auką su laiškeliu, kad jis siunčia 15 litų vietoj vakarienės, skirtos generolo Bulotos 80 metų sukakčiai.

Pinigai buvo renkami ir parduodant propagandinę Vytauto Didžiojo metų medžiagą. Išleista keletas propagandinių atvirukų, dailininkas Petras Rimša sukūrė Vytauto Didžiojo medalį, kuris buvo pagamintas skirtingų dydžių ir parduodamas skirtingomis kainomis. Norintieji galėjo įsigyti ir Adomo Varno pieštų Vytauto Didžiojo portretų bei šiuo portretu puoštų puodelių ar visą kavos servizą.

Į Vytauto Didžiojo metų propagandinės kampanijos medžiagos kūrimo procesą buvo pakviesta nemažai ano meto menininkų. Skelbtas literatūros kūrinių konkursas, kurio laureatų knygų pardavimas papildė fondo biudžetą. Tiesa, ne visi planuoti propagandiniai projektai pavyko: nepasisekė įgyvendinti pjesės kaimo scenai, dramos, prozos kūrinių konkursų. Išmoningą Vytauto Didžiojo propagandinę medžiagą galima pamatyti Istorinės prezidentūros parodoje apie Tautos ir Valstybės šventes.

Neužmirškite padėkoti

Visi aukotojai buvo vertinami ir jiems padėkojama už auką. Už mažesnę sumą jiems buvo įteikiami propagandiniai Vytauto Didžiojo metų atvirukai, o skyrus daugiau pinigų – suteikti įvairaus laipsnio pažymėjimai.

Paaukojus ne mažiau kaip 50 litų teiktas Vytauto Didžiojo Fondo šelpėjo pažymėjimas, paaukojus ne mažiau kaip 100 litų – Vytauto Didžiojo Fondo rėmėjo liudijimas, o paaukojus ne mažiau kaip 500 litų – Vytauto Didžiojo Fondo labdario liudijimas. Aukotojų sąrašai taip pat buvo skelbiami šalies oficiozo "Lietuvos aidas" puslapiuose.

Dėkojama buvo ne tik finansiškai prisidėjusiems, tačiau ir patiems aktyviai veikusiems komiteto skyrių darbuotojams. Aktyviausiems buvo įteikti valstybiniai apdovanojimai, jų nuotraukos papuošė specialų solidų jubiliejiniams metams skirtą leidinį.

Apsišarvuokite kantrybe

Komitetas stengėsi kruopščiai prižiūrėti ir skatinti visą kampaniją. Jis ragino savo skyrius provincijose ir Kaune aktyviau dirbti siekiant surinkti kuo daugiau lėšų, o aukotojus skrupulingai registruoti aukų lapuose, kurie keliaudavo į Vytauto Didžiojo komitetą Kaune.

Komiteto nariai prašyti asmeniškai pakalbėti su galinčiais paaukoti. Į skelbiamas rinkliavos aukų dėžutėmis dienas komitetas prašydavo aukų rinkėjais išsiųsti miestuose ir kaimuose pasitikėjimą turinčius asmenis.

Įvairių skyrių korespondencijoje galima pastebėti atvejų, kad centras kartkartėmis spustelėdavo savo padalinius, kad šie rinktų daugiau aukų, kuo greičiau siųstų aukų lapus ir pinigus, renginių programas ir bendras veiklos ataskaitas. Visos kampanijos metu buvo stengiamasi išlaikyti skaidrumą, visus skyrių veiksmus dokumentuoti.

Tokia aktyvi dokumentų tvarkyba kartais iš provincijos skyrių darbuotojų pareikalaudavo daug kantrybės, kuri kartais ir trūkdavo. Miroslavo komiteto pirmininkas laiške į centrą rašė: "Jūs per daug reikalaujate visokių atsakymų ir susirašinėjimų iš Vytauto D. Komiteto skyrių provincijoj. Tuo Jūs tik ardote nervus vedėjams ir sunkinate darbą. Atsiminkite, ponai, kad kiekvienas žmogus turi savo tiesioginių pareigų užtektinai beto šis darbas (turbūt) atliekamas už dyką be jokio atlyginimo, o Jūs statomi reikalavimai, kaip III kategorijos valdininkams. Dovanokit už drąsą."

Pinigai – ne didžiausias laimėjimas

Jubiliejinių metų kampanija iš esmės buvo sėkminga. 1930-aisiais per visą Lietuvą nuvilnijo gausybė Vytautui Didžiajam skirtų renginių, šalį apkeliavo kunigaikščio paveikslas, Vytauto vardas įamžintas gatvių, aikščių, net universiteto pavadinimuose, o visi lietuviai nuo atokiausių provincijos kampelių iki didžiųjų miestų tapo ne tik šio jubiliejaus stebėtojais, bet ir dalyviais.

1936 m., žmonėms suaukojus daugiau nei milijoną litų ir savo dalį pridėjus Vyriausybei, buvo įgyvendintas ir grandiozinis kampanijos tikslas, įkūnijantis tautos vienybę. Tuomet duris atvėrė Vytauto Didžiojo kultūros muziejus.

Vis dėlto didžiuoju kampanijos laimėjimu būtų galima laikyti tai, kad visuomenė susivienijo, konsolidavosi politinės, visuomeninės, bažnytinės, net karinės jėgos. Valstybę įkūnijęs Vytauto Didžiojo asmuo žmonėms tapo toks artimas, kad jo vardu pradėjo krikštyti savo vaikus, patys vieni ėmėsi statyti jam paminklus, o savo ledams taupytus 20 centų (palyginimui: 1930 m. 1 litras pieno – 0,35 ct) valstybės labui skyrė net visos šalies pradinukai.