„Išėjus iš Seimo, mus pasitiko įvairūs šūksniai, mes sėdome į automobilį, pavažiavome atgal. Buvome apsupti ir raginami išeiti, pasikalbėti. Buvau su 8 metų vaiku, norėjosi jį apsaugoti“, – sakė V. Kernagis.

Pasak jo, mašiną buvo bandoma siūbuoti, buvo trankoma į langus.

Prie stiklo prilipusi moteris politiko vaikui aiškino, kad jo tėvas blogas.

„Vaikas buvo šoko būsenoje, jis klausė, kas dabar bus, kaip mes iš čia išeisime. Dėl tų žmonių kurie buvo aplinkui, buvo suvaržytas mūsų judėjimas“, – teismui pasakojo politikas.

Vaikas buvo šoko būsenoje, jis klausė, kas dabar bus, kaip mes iš čia išeisime.

Saugant policijai, padarius gyvą koridorių, politikas sugrįžo atgal į Seimą ir jame buvo iki 21 valandos.

Išėjęs jis pamatė, kad automobilis apspjaudytas, viena pusė perrėžta metaliniu daiktu, apipiltas pomidorų padažu, į jį buvo gesintos nuorūkos. Vėliau nuostolius atlygino draudimas.

Kitas Seimo narys Sergejus Jovaiša anksčiau per posėdį pasakojo, kad 2021 metų rugpjūtį prie Seimo susirinkę asmenys prie Seimo taip pat trukdė jam išvažiuoti automobiliu, šiurkščiai lietė jo automobilį, o į jį mesta vėliava su kotu galėjo ką nors sužaloti.

Abu parlamentarai antradienį Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo apklausti kaip liudytojai teisme, jie pripažinti nukentėjusiais.

„Automobilis buvo liečiamas grubiai. (..) Norėjau pasiruošti išvažiuoti iš aikštelės, per pakeliamus vartus pajudėjau per keletą metrų, per stogą išgirdau stuksėjimą, sakė: „Žiūrėk, kur važiuoji“. Sakiau, kad pėstiesiems yra šaligatvis. Važiavimo kryptimi buvo pastatytas mažas vaikas, o man sakoma: „žiūrėk kur važiuoji“, – teismui pasakojo S. Jovaiša.

Pasak, jo išvažiuojančių automobiliai buvo apsupti, jie negalėjo palikti teritorijos.

Pasak S. Jovaišos, protestuotojai jam reiškė pasipiktinimą, kodėl Seimas esą priėmė įstatymą dėl privalomų skiepų, jis taip pat tvirtino bandęs diskutuotisu susirinkusiais, tačiau supratęs, jog tai beprasmiška.

Šioje byloje nukentėjusiaisiais iš viso pripažinti 27 asmenys, iš jų 23 – policijos ir Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai. Keturi nukentėjusieji pareiškė civilinius ieškinius atlyginti neturtinę žalą bendrai 24 500 eurų sumai.

Teismas jau yra pradėjęs liudytojų apklausas.

Per ikiteisminį tyrimą byloje buvo apklausta 317 liudytojų, tarp jų – 40 Seimo narių.

Kaltinimai riaušių prie Seimo byloje yra pareikšti 87 asmenims. Beveik visi kaltinamieji yra laisvėje.

Riaušės prie parlamento rūmų Vilniuje kilo 2021 metų rugpjūčio 10-osios vakarą po mitingo prieš Vyriausybės ribojimus, skirtus imuniteto nuo koronaviruso neturintiems ir nesitestuojantiems žmonėms.

Bylą teismas pradėjo nagrinėti pernai balandį.

Ateinantį antradienį, sausio 16 dieną, šaukimai atvykti į teismą yra išsiųsti Sergejui Jovaišai ir Vytautui Kernagiui, per posėdį trečiadienį pranešė teisėjai.

Kaip skelbta, S. Jovaišai protestuotojai neleido išvykti iš Seimo, aptaškė jo automobilį dažais. Agresyviai nusiteikę mitingo dalyviai į konservatorių sviedė Lietuvos vėliavą.

Politikas žiniasklaidai yra pasakojęs, kad kažkas iš susirinkusiųjų griebė už automobilio veidrodėlio, barškėjo ir mašinos šonai. Paskui policija praskynė kelią ir S. Jovaiša išvažiavo.

V. Kernagis yra pasakojęs, kad judėjo link išėjimo iš Seimo ir priėjus jį, apsauga pasakė, kad yra duotas įsakymas neišleisti žmonių iš parlamento.

Vėliau išėjus iš Seimo ir pabandžius judėti, jo mašina buvo apsupta susirinkusiųjų. Parlamentaras sakė, kad jam buvo baisu, nes mašina buvo trankoma ir daužoma, apibraižyta.

Kaltinimai riaušių prie Seimo byloje yra pareikšti 87 asmenims. Beveik visi kaltinamieji yra laisvėje.

Riaušės prie parlamento rūmų Vilniuje kilo 2021 metų rugpjūčio 10-osios vakarą po mitingo prieš Vyriausybės ribojimus, skirtus imuniteto nuo koronaviruso neturintiems ir nesitestuojantiems žmonėms.

Šeima archyvui perdavė R. Adomaičio dienoraščius, darbo dokumentus, korespondenciją, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio dokumentus, teatrų spektaklių tekstus, kino scenarijus, kino festivalių medžiagą, Kinematografų sąjungos dokumentus, Nacionalinės premijos komiteto dokumentus, fotografijas, plakatus ir kt.

V. Kernagio artimieji archyvui atidavė menininko kauptus laikraščius ir žurnalus, kuriuose publikuoti rašiniai apie jį, plakatus ir afišas, bukletus, programėles, diplomus, kvietimus, fotografijas, laiškus ir kt.

R. Adomaitis (1937–2022) – teatro ir kino aktorius, sukūręs per 60 vaidmenų teatre ir daugiau kaip 80 kine. Jis apdovanotas ordino Už nuopelnus Lietuvai Komandoro didysis kryžiumi, 2014 metais jam suteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, 2017 m metais skirtas „Auksinis scenos kryžius“.

V. Kernagis (1951– 2008) – lietuvių dainuojamosios poezijos atlikėjas ir autorius, pramoginių renginių režisierius ir televizijos laidų vedėjas, lietuviškos dainuojamosios poezijos pradininkas, sukūręs apie 200 dainų.

1966–1968 metais jis buvo muzikinių grupių „Aisčiai“, 1969–1973 metais „Rupūs miltai“ narys, grupių „Kabaretas „Tarp girnų“ (1979–1983), „Dainos teatras“ (1985–1991) įkūrėjas ir vadovas. V. Kernagis vaidino ir dainavo kino filmuose: Benas – „Maža išpažintis“ (1971 m.), „Atsiprašau“ (1982 m.), „Kažkas atsitiko“ (1986 m.).

V. Kernagis apdovanotas Gedimino ordino Karininko kryžiumi, 2007 metais jau skirta  Nacionalinė kultūros ir meno premija.

Per daugiau nei keturis veiklos dešimtmečius Vytautas Kernagis sukūrė kelis šimtus įsimintinų dainų pagal savo bei poetų Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio, Juozo Erlicko, Dalios Saukaitytės eiles, iš kurių viena ryškiausių – „Mūsų dienos kaip šventė“. Rūtos Oginskaitės knygoje „Nes nežinojau, kad tu nežinai“ rašoma, kad daina, V. Kernagio nuomone, turėjo būti „pokštas su truputėliu ironijos“, tačiau ėmę dainuoti, artistai pajuto, kad publikai nejuokinga – gerbėjams gera klausytis šios dainos. Koncertas po koncerto, ir V. Kernagis nuslėpė ironiją, o ši daina galiausiai tapo džiaugsmo himnu.

Šios gerai žinomos dainos netikėtu atlikimu nustebino atlikėja G. Vilkickytė: „V. Kernagio indėlis Lietuvos muzikai yra labai reikšmingas. Jis buvo išskirtinis artistas, įkvėpęs ne vieną atlikėją. Man asmeniškai jis svarbus dėl akordų progresijos – paprastų, tiesmukų akordų, kurie eina tiesiai prie esmės“. Gabrielė mažorinį kūrinį perdainavo minoru – iš šviesios, džiaugsmingos į liūdnesnę versiją ir taip suteikė dainai visai kitą prasmę. „Ši daina mano atminty ir dūšioj yra apie šventišką lingavimą už stalo, bet karo kontekste ją išgirdau visiškai kitaip: tarytum tokia žaisminga laisvės daina nusilenktų Ukrainai ir iš solidarumo suskambėtų minore.“

G. Vilkickytės „Mūsų dienos kaip šventė“ dainos atlikimas: 

Gegužės 19–22 d. V. Kernagio muzika suskambės ir netikėtuose formatuose. Dviejuose Lietuvos miestuose – Kupiškyje ir Radviliškyje – dainuojantys miestų fontanai paruošė ypatingą vandens ir šviesos šokį pagal Vytauto Kernagio dainas.

Su tokiu siūlymu Seimo Kultūros komiteto narys kreipėsi į užsienio reikalų ministrą Gabrielių Landsbergį, vidaus reikalų ministrę Agnę Bilotaitę ir Migracijos departamento direktorę Eveliną Gudzinskaitę, pranešė jo biuras.

„Šis atlikėjas, viešai reikšdamas paramą Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, išsitatuiravęs jo atvaizdą ant krūtinės, demonstruoja paramą šalies agresorės režimui. Ir įvairiuose interviu užsienio žiniasklaidai pažymi, kad žavisi V. Putino asmenybe“, – sako V. Kernagis.

Pasak V. Kernagio, atlikėjo pasirodymas Lietuvoje numatytas spalio mėnesio 1 dieną balete „Rasputinas“ ir nors bilietų pardavimas į šį renginį sustabdytas, kelia nerimą galimybė, kad jų pardavimas bus atnaujintas.

„Kartu tai būtų paskatinimas renginių organizatoriams nebekviesti šalių agresorių veiksmus remiančių atlikėjų į Lietuvą“, – sako Seimo narys.

Ant kūno Rusijos prezidento V. Putino veidą išsitatuiravęs S. Poluninas už baleto pasaulio ribų išgarsėjo nusifilmavęs populiariame airių atlikėjo Hozier (Houzjer) dainos „Take Me to Church“ vaizdo klipe. Menininko Davido LaChapelle (Deivido Lašapelio) režisuotas vaizdo klipas greitai išpopuliarėjo internete.

Šis Ukrainoje gimęs šokėjas pateko į baleto istoriją, kai būdamas 19 metų tapo jauniausiu Londono karališkojo baleto primarijumi.

Idėja aranžuoti dainą kilo „Happyendless“ nariams, kurie sako, kad maestro V. Kernagis – buvo netiesioginis jų mokytojas.

„Pirmoji plokštelė, kurią pasileidau, buvo V. Kernagio dainos. Dabar manau, kad tai buvo simboliška mano, kaip muzikanto ir didžėjaus, karjeros pradžia“, – sako Andrius Kauklys.

„Aš pianinu išmokau groti, mokydamasis atlikti V. Kernagio dainas „Kaip gražu miške“ ir „Nuskrido drambliai į rytus“, – prisimena Marius Narbutis, kuriam neseniai kilo mintis pabandyti aranžuoti V. Kernagio dainą „Žemutinių pilių šventė“.

„Atsimenu, važiuodamas į studiją pagalvojau, kad būtų nerealu aranžuoti šią dainą, sinchronizuoti klipą su muzika, paliekant V. Kernagio partiją. Norėjosi palikti autentišką balsą, bet įvilkti dainą į šiuolaikišką rūbą. Džiaugiuosi, kad prie šios idėjos prisidėjo Jazzu, Giedrė, Bjelle ir Vidas Bareikis, sudainavę jos priedainį. Pavyko išgauti efektą, kurio siekėme – toks jausmas, kad V. Kernagis gyvas ir yra kartu su mumis “, – sako M. Narbutis.

Tais laikais, dirbant televizijoje, užtekdavo tik idėjos, gero scenarijaus ir gaudavai leidimą filmuoti.

Televizijos režisierė Jūratė Šimkutė, 1989-aisiais, sukūrusi garsųjį V. Kernagio „Kansaro“ video klipą, iki šiol iki detalių atsimena jo filmavimą.

„Atsimenu kaip gimė idėja. Po „Dainos teatro“ koncerto Profsąjungų rūmuose, užėjau į kulisus pasveikti V. Kernagio su premjera. Užsiminiau, kad man labai patiko „Žemutinių pilių šventė“ ir pasiūliau pagalvoti apie dainos video klipo idėją. Vytautui labai patiko mintis. Tais laikais, dirbant televizijoje, užtekdavo tik idėjos, gero scenarijaus ir gaudavai leidimą filmuoti. Bet prie idėjos – kaip nufilmuoti šią dainą užtrukome pusmetį,“ – prisimena J. Šimkutė.

Mintis filmuoti klipą Kariotiškių sąvartyne, režisierė atsimena, kilo po to, kai ji apsilankė svečiuose pas draugus, kur išgirdo apie šiukšlyne gyvenančius žmones.

„Tada pagalvojau – juk tai puiki lokacija „Kansarui“ – dainai, kurioje skamba tų laikų žargonas. Paskambinau Vytautui – jam patiko sumanymas. Buvo be proto karšta vasara. Laipsnių per trisdešimt. Kariotiškėse smarvė baisi. Po to dar ilgai negalėjom jos atsiplauti,“ – juokėsi klipo režisierė.

1990-aisiais dainos „Žemutinių pilių šventė (Kansaras)“ klipas pirmą kartą surengtame geriausių video klipų konkurse laimėjo pirmąją vietą.

Justė Arlauskaitė-Jazzu. / G. Scinsko nuotr.

„Su Vytautu vėliau nufilmavome daugybę jo koncertų. Man jis liko nepakeičiamas. Jo sukurtas „Dainos teatras“ buvo tapęs reiškiniu. Tai buvo artistas iš didžiosios raidės. Be galo profesionalus, bet ne priekabus. Jis neatmesdavo kitų idėjų, greitai vystydavo jam patinkančius sumanymus ir darydavo tai su dideliu užsidegimu. Jis mylėjo gyvenimą ir mokėjo jį gyventi,“ – sako J. Šimkutė.

Su V. Kernagiu režisierę sieja ne viena legenda. Moteris atsimena kaip gimė ir kita populiari V. Kernagio daina.

„Tuo metu buvau neseniai antrą kartą ištekėjusi. Sąjūdžio laikai, visi dainuoja patriotines dainas, o man norisi kažko lyriško. Paskambinau Vytautui. Klausiu gal jis turintis kokią romantišką dainą, kurią galima būtų įrašyti. Vytautas pažadėjo pagalvoti. Vieną vakarą atvažiavo į svečius, sako: „Paklausyk kaip tau ši“. Ir atsisėdęs prie pianino paskambino „Širdelę mano“.

Apie tėtį mes dar vis išgirstame net mums negirdėtų legendų. Ir tai tik liudija, kad jis vis dar gyvas visų prisiminimuose.

Kitos dainos istorija siekia 1980–1982 metus, kuomet V. Kernagis atėjo filmuotis televizijos laidoje „Debiutai“, kurioje prisistatydavo jauni estrados artistai.

„Atėjo su daina „Kaip sirpsta vyšnios Suvalkijoj“. Pagalvojau, kad būtų gražu, jam skambinant pianinu, sušviesti foną už jo nugaros – raudonai. Sušvietėm. Po įrašo kviečia televizijos generalinis direktorius Jonas Januitis pas save į kabinetą ir sako: „Kas ten per raudona saulė švietė Kernagiui už nugaros? Jūs ką – tikrai galvojat, kad nesuprantam ką tuo norėjote pasakyti? “ V. Kernagio epizodą iš laidos išėmė. Gaila, kad neliko televizijoje to įrašo. Jis buvo įspūdingas,” – sako režisierė.

„Apie tėtį mes dar vis išgirstame net mums negirdėtų legendų. Ir tai tik liudija, kad jis vis dar gyvas visų prisiminimuose. Dabar pradedame suprasti kiek daug žmonių saugo apie jį įvairiausias istorijas, kiek daug žmonių gyvenimų jis palietė. Man be galo gera ir jautru, kai žinomi atlikėjai, kurie tik vaikystėje matė tėtį ant scenos, bet augo su jo dainomis, vadina jį savo mokytoju ar įkvėpėju,” – sako maestro dukra E. Kernagytė.

Filmas „Kernagis“ Lietuvos kino teatro žiūrovus pasieks vasario 18 dieną.

Tai pirmasis dokumentinis kino pasakojimas apie maestro Vytautą Kernagį, kuriame atsiskleidžia vieno garsiausių visų laikų Lietuvos artistų portretas, konstruojamas iš jo paties ir bičiulių video kamera užfiksuotų nematytų kadrų, kino ir televizijos kulisuose užfiksuotų fragmentų, kuriuose nepaprastai gerai pažįstamas, nepakeičiamas ir kartu nematytas V. Kernagis.

Po filmo peržiūros vykusioje spaudos konferencijoje, režisierius A. Lekavičius, atsakydamas į spaudos konferenciją moderavusio maestro bičiulio Jogailos Morkūno klausimą –  ar nebuvo nedrąsu liestis prie ikona tapusio V. Kernagio gyvenimo, sakė, kad tai buvo malonus iššūkis. „Tiesą pasakius, pradėjus kurti man nekilo toks klausimas. Man gal net padėjo tai, kad V. Kernagio gerai nepažinojau. Artimesnė pažintis įvyko filmo kūrimo metu, žiūrint jo paties ar kitų nufilmuotus kadrus. Filme vaizdais stengiausi nutapyti šio daugiabriaunio žmogaus portretą,“ – sakė A. Lekavičius.

Į klausimą ar buvo lengva apsispręsti prikelti tėčio archyvus, o drauge su jais ir prisiminimus, V. Kernagio vaikai Eglė ir Vytautas sakė, kad neabejotinai tai buvo jautru ir labai emocinga.

„Matyt, būtų keista, jei pasakytume, kad nebuvo sunku. Žinoma, kad ta Andriaus pasiūlyta kinematografinė kelionė sukėlė prisiminimus, bet iš kitos pusės buvo labai gera dar kartą įsitikinti, kad tėtis tikrai buvo ir liko nepakeičiamas,“ – sakė maestro dukra E. Kernagytė.

Anot V. Kernagio jaunesniojo, jie pasitikėję filmo režisieriumi A. Lekavičiumi nuo pat filmo kūrimo pradžios. „Mums labai patiko Andriaus sprendimas filme naudoti tik archyvinius kadrus. Andrius skoningai prisilietė prie tėčio gyvenimo. Nes gal daug kam atrodo, kad visa Lietuva viską žinojo apie Vytautą Kernagį. Nors visi žinojo tik iki tam tikros ribos. Tėtis ne viskuo dalinosi. Ir mama neįsileisdavo į jų gyvenimą. Tai, kad filme nepaprastai gražiai atsiskleidžia tėčio ir mamos santykis – Andriaus nuopelnas. Nes jis pajudino nepajudinamą sieną ir padarė tai labai subtiliai,“ – sako maestro sūnus V. Kernagis.

Spaudos konferencijoje dalyvavę maestro V. Kernagio bičiuliai: kino kiritikė Izolda Keidošiūtė, kurso draugai Larisa Kalpokaitė ir Jonas Braškys dalinosi savo prisiminimais apie beveik keturiasdešimt metų trukusią draugystę. L. Kalpokaitė neslėpė jaudulio po filmo, kuris sukėlė gyvus prisiminimus apie iškeliavusį bičiulį.

„Man jis vis dar gyvas. Aš nesusitaikiau su jo išėjimu, – sakė kino kritikė I. Keidošiūtė. Mes buvom labai artimi draugai. Mūsų labai skirtingos profesijos, bet Vytautas visada man buvo įkvėpimu. Jis buvo be galo teisingas, niekuomet nemeluojantis žmogus.“

„Toks V. Kernagis filme ir atsiskleidžia. Andrius labai gražiai atskleidė tėčio charakterį ir gyvenimą, kuriame buvo ne tik šlovės, bet ir sunkių akimirkų. Nors esam dėkingi, kad to paskutiniojo gyvenimo etapo, kuomet tėtis sunkiai sirgo, filme nėra,“ – sakė E. Kernagytė.

„Man norėjosi, kad tai būtų filmas apie gyvenimą, o ne apie mirtį. Lygiai taip pat svarbu, kad filmas būtų „ne falšyvas“. Kaip Kernagis sakydavo – artistas nebūtinai turi būti „tikras“, bet jame turi būti kuo mažiau „falšo“,“ – sakė A. Lekavičius.

Filmas „Kernagis“ Lietuvos kino teatro žiūrovus pasieks vasario 18 dieną.

Filmą prodiusavo: VšĮ „360 laipsnių filmai“ ir VšĮ „Vytauto Kernagio fondas“

Filmo gamybą finansavo: Lietuvos kino centras, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, Asociacija LATGA.

Filmo rėmėjai: Filmo platintojas Lietuvoje – PASAKA distribution.

„Kūrybinis procesas užtruko, nes teko peržiūrėti ne mažiau nei tūkstantį valandų archyvinės medžiagos, valandomis kalbėtis su šeimos nariais. Tie pokalbiai man davė drąsos. Tai buvo itin atsakingas darbas, juk kalbame apie Lietuvos legendą. Filmas yra apie gyvenimą, jis apima šviesiąją ir pačią energingiausią maestro profesinio ir asmeninio gyvenimo dalį. Tą, dėl kurios visi jį pažinojome. Kartu, tikiuosi, Vytautą iš naujo atras ir jaunesnė karta“, – penktadienį kino teatre „Pasaka“ vykusioje spaudos konferencijoje sakė A. Lekavičius.

Filmo pristatyme dalyvavusi maestro dukra Eglė Kernagytė sakė, kad filmas ją stipriai sujaudino ir dar kartą priminė, kokia stipri ir įvairiaspalvė tai buvo asmenybė.

Tuo tarpu Vytautas Kernagis jaunesnysis atkreipė dėmesį, kad filme parodyta tai, apie ką visuomenė labai mažai žinojo.

„Vytauto santykiai su mūsų mama visuomet buvo po tam tikra skraiste, žmonės apie juos žinojo iki tam tikros ribos, o čia ta „Kinijos siena“ šiek tiek atitraukta, atsiskleidžia mažai kam žinomi asmeninio gyvenimo aspektai“, – sakė V. Kernagio sūnus.

V. Kernagio draugė ir kolegė aktorė Larisa Kalpokaitė tvirtino, kad žiūrėdama filmą ne kartą pravirko.

„Vytautas buvo mano jaunystė ir mano ašaros. Prisiminimai gyvi ir šiandien, ir pats Vytas man yra gyvas. Jis turėjo neįtikėtinai stiprų energijos motoriuką, o mūsų draugystė buvo paremta poezija ir humoru. Galbūt dėl to jo išėjimu negaliu patikėti iki šiol“, – sakė L. Kalpokaitė.

L. Balandžio / BNS nuotr.

Žinomos moters vyras aktorius Jonas Braškys prisimena V. Kernagį kaip visuomet teisingą žmogų.

„Jis visada sakė tik teisybę, tiek kitiems, tiek ir sau. Ne visi žino, kad Vytas labai norėjo tapti režisieriumi, dramos žmogumi. Ir kartu jautė, kad šioje srityje nebus pirmas. Tad pasukęs į estradą, iš karto tapo viskuo viename – ir režisieriumi, ir aktoriumi, ir scenaristu. Pamenu jo mintį, kad būti tokio plataus profilio estrados artistu yra dar sunkiau, juk už personažo nebepasislėpsi“, – teigė J. Braškys.

Kino kritikė Izolda Keidošiūtė prisipažino filmo dar nemačiusi ir šiek tiek baiminasi jį žiūrėti.

„Bijau nepamatyti kažko svarbaus apie Vytą, kad kažkas bus praleista. Tai buvo tokia didelė asmenybė, kad aprėpti visko, ko gero, neįmanoma. Kai su juo susipažinau dramos būrelyje, iš karto įsimylėjau, ačiū Dievui, greitai praėjo, ir tapome tiesiog geriausias draugais su juo ir ypač su Dalia (V. Kernagio žmona). Su šia pora visad galėjau ir pasitarti, ir paverkti ant peties. Jie buvo mano įkvėpimas“, – sakė I. Keidošiūtė.

Kino kritikė prisiminė, kad V. Kernagis itin mėgo jos mamos eklerus ir neretai jais pasilepindavo.

„Dar buvo knygos, Vytas dievino detektyvus, o tais laikais jų gauti nebūdavo lengva. Tad stengdavausi parūpinti jam knygų, jis labai jomis džiaugdavosi“, – sakė I. Keidošiūtė.

Paklausti, kokios V. Kernagio frazės ar patarimai įstrigo labiausiai, maestro vaikai paminėjo bekompromisį žodžio laikymąsi ir posakį „Duok durniui kelią“.

Dokumentinio filmo „Kernagis“ premjera plačiajai publikai įvyks vasario 15 d.

„Tikiu, kad ne vienas nustebs pažinęs tėtį tokį, kokio dažnam nebuvo progos pamatyti – be frako, be jo žėrinčio švarko ir sceninės energijos. Asmeniniu archyvu dalintis nebuvo paprasta, tačiau suprantame to vertę. Ši kinematografinė kelionė į tėčio pasaulį mums buvo kelionė į save, į savo gyvenimą“, – sako maestro dukra Eglė Kernagytė.

Anot Vytauto Kernagio jaunesniojo, nemažai archyvinių kadrų jų šeimą pasiekė po daugelio metų, kai jie buvo užfiksuoti. „Visiškai nematyta archyvinė medžiaga, kurioje užfiksuoti 1983 m. tėčio koncertai Sporto rūmuose su kabaretu „Tarp girnų“, Dainos teatro programos ir, įdomiausia, vakarėliai mūsų namuose, mažame vieno kambario daugiabučio kambarėlyje, mūsų šeimą pasiekė iš už Atlanto. Iki Nepriklausomybės mažai kas turėjo videokameras. Tuo tarpu išeivijos lietuvis Gintaras Karosas, mūsų šeimos bičiulis, lyg metraštininkas fiksavo tėčio gyvenimą. Jo dėka gavome įrašus iš 1983 m. Sporto rūmuose vykusio koncerto ir, svarbiausia, akimirkas iš kulisų. Viename tų įrašų pamačiau save, kokį šešiametį, besisukinėjantį aplink tėtį. Lyg per miglą pradėjau atsiminti tas akimirkas, kurias buvau pamiršęs. Aš galiu tik įsivaizduoti, kaip įdomu turėjo būti Eglei pamatyti vaizdus, filmuotus dar iki jos gimimo“, – pasakoja maestro sūnus V. Kernagis.

Viename tų įrašų pamačiau save, kokį šešiametį, besisukinėjantį aplink tėtį. Lyg per miglą pradėjau atsiminti tas akimirkas, kurias buvau pamiršęs.

„Antakalnio g. 99 – kabareto laikų namai. Vėliau, jau Dainos teatro laikais – Tverečiaus g. 16, tačiau tas pats Antakalnio rajonas. Mama ir dabar gyvena netoli. Iš mūsų buto išsikraustė tik prieš trylika metų. Tai nebuvo prašmatnūs namai, bet juose būdavo daug šurmulio. Dabar galbūt daug kam bus netikėta, kad V. Kernagis – tokia didelė scenos žvaigždė – gyveno taip paprastai. Man tai – vienos gražiausių mūsų gyvenimo akimirkų. Anksčiau jas buvo užfiksavęs tėčio bičiulis iš Amerikos, vėliau, kuomet dar buvau labai maža, ir pats tėtis nusipirko videokamerą“, – sako E. Kernagytė.

Vytautas Kernagis ir Dalia Kernagienė

„Ta kamera tapo dideliu įvykiu mūsų šeimoje. Tėtis ją kokiais 1987 m. atsivežė, rodos, iš Vokietijos. Kadangi pats iki to daug fotografavo, filmuoti pradėjo su dideliu užsidegimu. Filmavo viską – giminės šventes, vakarus namuose, gastroles, keliones. Kamerą iš rankų paleisdavo tik imdamas gitarą. Tada kamerą patikėdavo man. Pirmuosius tėčio koncertus filmavau, būdamas vienuolikos dvylikos metų. Keturiolikos nufilmavau garsųjį tėčio koncertą Sausio 11-ąją Seime. Tie kadrai yra ir filme“,  – prisimena V. Kernagis jaunesnysis.

Tuo tarpu Eglė tėčio kamerą, sako, išbandžiusi būdama maža. „Kai tėčio nebūdavo namuose, aš įsijungdavau kamerą ir filmuodavau gyvenimo būdo laidas. Vaikštinėdavau po mūsų namus, deklamuodavau eilėraščius, o brolis prisigalvodavo, kaip iš manęs pasišaipyti. Tėčiui labai patikdavo juostose atrastos tokios „staigmenos“. Vėliau jas visi peržiūrėdavom. Apskritai tėtis žiūrėdavo viską, ką nufilmuodavo. Būdavo tradicija, jam grįžus iš gastrolių, ilgas valandas su šeima leisti prie grotuvo peržiūrinėjant videomedžiagą – kur jis keliavo, ką matė, ką netikėto užfiksavo. Dabar, paleidžiant tą archyvą į viešumą, jautiesi taip, lyg visą Lietuvą ketintum pasikviesti pas save į svečius. Bet suprantame, koks svarbus tėtis buvo jo gerbėjams, kiek žmonių augo su jo muzika, ir kiek pačiam tėčiui buvo svarbi jo publika, kuri filme pamatys šiek tiek kitokį V. Kernagį. Tokį, kokį jį prisimenam mes“, – sako maestro dukra E. Kernagytė.

Filmas „Kernagis“ Lietuvos kino teatro žiūrovus pasieks vasario 18 d.

Filmas atskleis vieno garsiausių visų laikų Lietuvos artistų portretą. Tokį, kokį visi atsimena. Tokį, kokį mažai kas pažinojo.

Pristatytame filmo anonse – akimirkos iš maestro gyvenimo, kurios ilgą laiką buvo saugomos šeimos archyvuose. Jo paties ir bičiulių videokamera užfiksuoti nematyti kadrai, kino ir televizijos kulisų fragmentai – kuriuose nepaprastai gerai pažįstamas, nepakeičiamas ir kartu nematytas V. Kernagis.

Anonse skamba ne tik visiems iki skausmo žinomos maestro dainos. Nuskamba ir skausmingos išpažinties fragmentas.

„Tėčio gyvenime buvo epizodų, apie kuriuos žinojome, tačiau ir namuose ne visada garsiai kalbėdavome. Tai, kas bus atskleista filme ir mums patiems leis atidžiau patyrinėti paslaptyje likusį tėčio gyvenimą“, – sako V. Kernagio dukra Eglė Kernagytė.

Filmas „Kernagis“ Lietuvos kino teatro žiūrovus pasieks kitų metų vasario mėnesį.