„Buvo linksma ir smagu, nors fotografavome karius tarp mūšių“, – šyptelėjo Maryna Mirzaeva-Mamayka. Po mūšio grįžusiems kariams tekdavo paklusti dviejų merginų komandoms. Projekto autorė Maryna yra 3-iosios šturmo brigados karė. Fotografė – taip pat 3-osios šturmo brigados karė Jara.

Į Lietuvą atvykusi pristatyti parodą, Maryna dar prieš tris dienas buvo Donecko srityje. Atvažiavo tiesiai iš Avdijivkos, kur šiuo metu yra tikras pragaras. „Važiuok ir pasakok apie tai, kas vyksta“, – duodamas leidimą Marynai išvykti į Lietuvą pasakė brigados vadas.

Maryna yra istorikė, sako, stebėdama karių kasdienybę, supratusi, kad tai, kas vyksta šiandien Ukrainoje, primena šalies istorijos puslapius apie partizaninį pasipriešinimą XX a.

Aplinkybės: stebint karo realybę ir savo kovą, projekto „Plieno audrose“ idėja gimė patiems brigados kariams. / E. Cickevičiaus nuotr.

Mūšiai, apkasai, gyvenimas fronte, praradimai ir skausmas susipynė su karo tikrovės etika ir estetika. Būtent tokiu sudėtingu ir atsakingu laikotarpiu, stebint karo realybę ir savo kovą, patiems brigados kariams kilo projekto „Plieno audrose“ idėja – fotografijoje sujungti Ukrainos XX a. ir dabartines laisvės kovas. Šie kariai savo veiksmais, būdu, drąsa ir ryžtu atkartoja geriausių Ukrainos žemės sūnų ir dukterų kovą.

„Atkreipkite dėmesį į nuotraukose užfiksuotų žmonių veidus – kokie jie gražūs. Tai Ukrainos elito kariai, pasiryžę, atsidavę kovai už savo šalį“, – didžiąją dalį istorinių nuotraukų Maryna, kaip istorikė, turėjo savo archyve. Šiandienos kariai fotosesijose tarsi sujungė ano laikmečio ir dabartinę realybę.

„Turėjau garbės bendrauti su partizanais veteranais, kai kurie jų yra šiose archyvinėse nuotraukose. Viena partizanė pasakojo vos du mėnesius prabuvusi su partizanais ir už tai buvo ištremta, jos gyvenimas buvo sulaužytas. Tie pokalbiai man leido dar giliau suprasti, kad dabartinis karas, kuris tęsiasi jau daugiau nei dešimtmetį, yra žymiai gilesnis, nei gali atrodyti“, – atsivėrusias istorines žaizdas išskiria Maryna.

E. Cickevičiaus nuotr.

Šiuo projektu norint atgaivinti XX a. ukrainiečių heroizmą, buvo sutelkti šturmo, prieštankiniai, artilerijos, medicinos būriai. Atkartodami istoriją, demonstruodami kartų vienybę ir pasipriešinimą senam priešui, kariai tarsi prisiėmė savo protėvių vaidmenis. Kiekviena projektui atrinkta nuotrauka pati savaime yra atskira istorija, tačiau taip pat – ir visos Ukrainos istorijos dalis.

Kai kurie nuotraukose įamžinti šiandienos karo didvyriai jau žuvo. „Kare kai kurie dalykai, apie kuriuos kasdienybėje negalvojame, – laisvė, gyvybė, meilė – įgauna žymiai stipresnę prasmę. Iš dalies džiaugiuosi, nes kare mano draugai tai labai įvertino ir turime jėgų, tikėjimo tuo, ką darome“, – emocinį projekto krūvį mini Maryna.

„Aš tavyje, Ukraina, ištirpsiu ir atsiduosiu tau. Ištirpsiu amžinybėje“, – Maryna perskaitė tradicinę 3-osios šturmo brigados karių maldą. Karo muziejuje ši paroda bus eksponuojama iki birželio, vasarai persikels į pajūrį, o rudenį, tikimasi, parodą „Plieno audrose“ priims Seimas.

1988 m. įsikūręs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis – bene plačiausiai visuomenę apėmusi XX a. Lietuvos laisvinimo akcija, pasižymėjusi masiniu įsitraukimu ir plitimu, aukšta saviorganizacija. Pokalbis su dr. K. Bartkevičiumi – apie Sąjūdžio unikalumą, įdomiausius parodos eksponatus ir būtinybę išsaugoti šio fenomeno atmintį.

– Neseniai minėjome Sąjūdžio įsikūrimo 35-metį. Viena vertus, tai atrodo nesena istorija. Antra vertus, jau užaugo karta, kuri Sąjūdžio laikais net nebuvo gimusi. Kaip jums atrodo – ar šiai temai apskritai skiriama pakankamai dėmesio? Ar ji užtektinai tyrinėjama, ar vyksta pakankamai parodų, diskusijų? Neretai istorikai tyrinėja senesnes temas, o tas, kurios arčiau mūsų, šiek tiek primiršta.

– Atsakymas užkoduotas jūsų klausime. Iš tikrųjų, mūsų muziejai ir sovietmetį tyrinėjantys istorikai daugiausia dėmesio skiria partizaniniam karui, tremtims. Vėlyvesniam sovietmečio laikotarpiui, taip pat ir Sąjūdžio temai, skiriamas menkesnis dėmesys. Tam tikrą sujudimą buvo galima pastebėti nebent jubiliejiniais metais, kai minėjome Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įkūrimo 10-metį, 20-metį, 30-metį. Vis dėlto, pastaraisiais metais šiai temai buvo parodytas rimtesnis dėmesys iš valdžios pusės. Prasidėjo Sąjūdžio archyvo paieškos, imta diskutuoti apie tai, kokie artefaktai jau yra surinkti, ką būtų galima su šiuo paveldu daryti, kokiomis formomis jį pristatyti visuomenei. Istorikai žino vieną populiarų, bet klaidingą posakį, teigiantį, kad istorija yra tai, kas vyko prieš 50 metų ir seniau. Tikiuosi, kad Sąjūdžio temai nereikės laukti taip ilgai ir ji anksčiau sulauks reikiamo dėmesio.

Kalbant apie mokslininkų Sąjūdžio tyrinėjimus, jų nelabai daug. Lietuvos istorijos institutas 2008 m. išleido dvyliktą „Lietuvos istorijos“ tomą, skirtą Sąjūdžio istorijai. 2011 m. kelių universitetų mokslininkų grupė išleido knygą „Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia“. Sąjūdžio tyrimams galima priskirti ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo leidžiamas Kovo 11-osios signatarų biografijas. Daugiau leidinių apie Sąjūdį leido patys buvę sąjūdininkai, publikavę savo prisiminimus, fotoalbumus. Šie leidiniai taip pat dažniausiai būdavo susiję su Sąjūdžio jubiliejais. Pavyzdžiui, Sąjūdžio įkūrimo dešimtmečiui skirta 1998 m. Kosto Kauko sudaryta prisiminimų ir dokumentų knyga „Sąjūdis Klaipėdoje: dokumentinė knyga“. Panašiu metu pasirodė ir Irenos Vasinauskaitės leidinys „Išsivadavimas. Sąjūdis Šiaulių krašte 1988–1990 m.“ Vis dėlto mokslininkai šią temą tik dabar pradeda tyrinėti aktyviau.

Liudijimai: paroda atskleidžia plačią tautinio atgimimo geografiją – eksponuojami artefaktai yra ne tik iš sostinės, bet ir kitų miestų ir miestelių. / Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyvo nuotr.

– Papasakokite apie Karo muziejuje atidarytą parodą. Ką joje galima pamatyti? Kokie eksponatai jums atrodo įdomiausi?

– Parodos pirminis tikslas buvo parodyti, kad Sąjūdis apėmė visą Lietuvą ir nebuvo tik Vilniaus reikalas. Tad eksponuojami artefaktai yra ne tik iš sostinės, bet ir kitų miestų ir miestelių. Paroda sudaryta iš dviejų dalių. Pirmoji dalis atskleidžia per visą Lietuvą nuvilnijusią Sąjūdžio bangą. Šis procesas prasidėjo 1988 m. liepos 9 d., kai mitingas įvyko Vilniaus Vingio parke, vėliau mitingai pasipylė visoje Lietuvoje. Tų pačių metų vasarą įvyko dar trys svarbios akcijos, platinusios Sąjūdžio idėjas: žaliųjų klubo „Atgaja“ ir Sąjūdžio organizuotas ekologinis protesto žygis Nerimi ir Nemunu, ekologinis dviračių žygis nuo Vilniaus iki Palangos ir tų metų „Roko maršas“. Visa ši medžiaga rodo, kaip Sąjūdis tapo masiniu judėjimu. Kita parodos dalis jau skirta politiniam Sąjūdžiui, kuris dalyvauja rinkimuose. Šioje parodos dalyje eksponuojama agitacinė medžiaga, rinkimų plakatai.

Parodoje dominuoja tų laikų fotografijos ir plakatai, kviečiantys į Sąjūdžio mitingus, akcijas. Unikalia tų laikų leksika pasižymintys plakatai, transparantai ir agitaciniai piešiniai man atrodo labai įdomūs, juos vadinu anuomečiais internetiniais memais. Jie yra tikras Dainuojančiosios revoliucijos atspindys, puikiai išreiškiantis tuometę protesto kultūrą. Pavyzdžiui, kad ir Sausio 13-osios barikadų piešiniai, kuriuose M. Gorbačiovas lyginamas su Hitleriu, o šalia užrašytas šmaikštus užrašas. Šie piešiniai neįžeidžiantys, bet sarkastiški ir puikiai atspindi tą laikotarpį.

Įdomūs man atrodo ir rinkimų plakatai. Kaip žinome, Sąjūdis galų gale apsisprendė dalyvauti politinėje kovoje ir 1990 m. laimėjo rinkimus į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą. Tais laikais dar nebuvo interneto, o komunistų partijos kontroliuojama televizija ir oficialioji spauda nelabai norėjo Sąjūdžio atstovams skirti eterio. Tad Sąjūdžiui reikėjo savo idėjas skleisti kitais būdais – tam padėjo plakatai ir Sąjūdžio spauda, kuri taip pat eksponuojama parodoje. Įdomu tai, kad dalis dabartinių laikraščių tikriausiai rastų savo pradžią to meto Sąjūdžio spaudoje. Iš pradžių tie leidiniai buvo labiau savilaidiniai, vėliau juos imta spausdinti spaustuvėse, jie tapo spalvoti. Niekas nežino, kiek tokių leidinių tiksliai buvo leidžiama, bet kiekviena Sąjūdžio regioninė organizacija stengėsi turėti savo laikraštį. Sakoma, kad 1988 m. Sąjūdis leido net apie 60 skirtingų leidinių. Aišku, jie nebuvo stori – vieno ar kelių atvartų. Sąjūdžio leidiniams trūko popieriaus, nebuvo lengva patekti į spaustuves, tačiau noras turėti savo leidinį nemažėjo.

Dar vienas unikalus eksponatas – Lietuvos trispalvė, kuri Sąjūdžio mitingo metu 1988 m. spalio 9 d. buvo iškelta Karo muziejaus bokšte. Šią trispalvę išsaugojo vienas Kauno sąjūdininkas ir vėliau perdavė saugoti Kauno miesto muziejui, o muziejus ją paskolino mums parodai.

Kadrai: tarp išskirtinę svarbą turinčių eksponatų – nuotraukos, kuriose užfiksuoti Sąjūdžio įvykiai. / Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyvo nuotr.

– Sąjūdžio veikla apėmė visą Lietuvą, tai nebuvo tik didžiųjų miestų reikalas. Gal galite šiek tiek papasakoti, kaip skirtinguose miestuose ir regionuose buvo aktyvi Sąjūdžio veikla? Galbūt buvo mažų miestelių, kurie stebino savo aktyvumu?

– Sąjūdžio veikla dideliuose ir mažuose miestuose buvo daugmaž vienoda. Įsisteigusi Sąjūdžio iniciatyvinė grupė paprastai stengdavosi apie save pranešti miesto visuomenei, organizuodavo pirmąjį mitingą, o vėliau vykdavo kiti renginiai, svarbūs to miesto bendruomenei. Veiklos pradžioje Sąjūdis išnaudojo temas, kuriomis tuo metu Sovietų Sąjungoje kalbėti buvo saugu – ekologiją, paveldosaugą. Kiekviename mieste šios srities problemos buvo skirtingos. Tarkime, Kaune vienas pirmųjų Sąjūdžio mitingų siekė sustabdyti Vykdomojo komiteto priestato statybas prie Šv. Gertrūdos bažnyčios. Klaipėdoje vienas pirmųjų viešų oficialių Sąjūdžio tikslų buvo sumažinti celiuliozės fabriko taršą.

Išskirti vieno miesto nenorėčiau, nes Sąjūdis buvo bendras visos Lietuvos reikalas, skirtas vienam svarbiam tikslui, kuris galbūt iš pradžių ir nebuvo oficialiai deklaruojamas. Visų miestų Sąjūdžio iniciatyvinės grupės vienaip ar kitaip prisidėjo prie visuomenės mobilizacijos ir agitacijos palaikyti Sąjūdį rinkimuose, siekiant demokratiniu būdu atkurti Lietuvos valstybę. Galbūt šiek tiek labiau išsiskyrė Kauno sąjūdis, kuris buvo radikalesnis ir nuo pat pirmų dienų kėlė nepriklausomybės siekio klausimą. Vis dėlto visoje Lietuvoje pirmieji Sąjūdžio mėnesiai buvo atsargesni, baimintasi represijų, nebuvo aišku, kiek truks perestroikos paskatintas politinis atlydys.

Skirtingų miestų Sąjūdžio iniciatyvinių grupių tikslų įgyvendinimo mastai ir greitis priklausė ir nuo vietinės valdžios. Kiek pamenu, Varėnoje buvo per naktį nuimtas rinkiminis Sąjūdžio stendas – kaip įtariama, oficialiosios miesto valdžios. Tad tam tikruose miestuose Sąjūdžio veiklai galėjo trukdyti štai tokie niuansai. Sąjūdžio struktūros buvo kuriamos ne tik miestuose, bet ir darbo kolektyvuose, kolūkiuose, gamyklose. Tad, jei kažkurio kolūkio pirmininkas buvo nusistatęs kategoriškai prieš, Sąjūdžio iniciatyvinei grupei tokioje aplinkoje įsikurti buvo gerokai sudėtingiau.

– Įdomu, kad Sąjūdžiui rūpėjo ne tik Lietuvos nepriklausomybės siekis. Judėjimui buvo artimos ir ekologijos, švarios Lietuvos idėjos. Kaip buvo kovojama už švarią Lietuvą?

– Kaip minėjau, tuo metu Sovietų Sąjungoje ekologija ir paveldosauga buvo saugios temos, apie kurias buvo galima kalbėti viešai. Tad įvairūs žaliųjų judėjimai ir klubai ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje įsikūrė šiek tiek anksčiau nei liaudies frontai – analogiški Sąjūdžiui judėjimai. Ši ekologinė linija nenutrūko viso Sąjūdžio laikotarpiu. Jau minėjau, kad Sąjūdžio iniciatyva buvo rengiamas ekologinis protesto žygis Nerimi ir Nemunu, ekologinis dviračių žygis, organizuota protesto akcija prieš Ignalinos trečiojo bloko statybas. Vyko ir akcija „Baltijos žiedas“, kurios metu žmonės, sustoję Baltijos jūros pakrantėje, susikibo rankomis. Taip buvo išreiškiamas susirūpinimas Baltijos jūros tarša. Tad iš pradžių Sąjūdžio mitingai vykdavo ekologijos temomis. Vėliau jie radikalėjo, imta vis garsiau šnekėti apie nepriklausomą Lietuvą, bet ekologinės idėjos gyvavo visą Sąjūdžio laikotarpį.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyvo nuotr.

– Savo namuose nemažai žmonių turi Sąjūdžio laikų artefaktų: Sąjūdžio spaudos numerių, savilaidos knygelių, fotografijų. Ką patartumėte su jais daryti – atnešti į muziejų ar laikyti namuose ateities kartoms? Kokie šio laikotarpio artefaktai yra vertingiausi?

– Kalbant apie Sąjūdžio artefaktus, labiausiai ieškoma vadinamųjų Sąjūdžio protokolų – dokumentinės medžiagos, įrodančios arba leidžiančios atsekti Sąjūdžio veiklą. Vis dėlto, tikrai svarbus ir, ko gero, didžiausias atminties klodas yra fotografijos. Tais laikais fotografavo  gana nemažai žmonių, nors ir nebuvo išmaniųjų telefonų. Tad tų laikų fotografijų turėtų būti daugelio asmeniniuose archyvuose. Tačiau susiduriame su problema, kad šie asmeniniai archyvai nyksta. Nors atrodo, kad prabėgo nedaug metų, ne visi išsaugojo turėtas fotografijas. Pasitaiko ir tokių atvejų, kad buvęs sąjūdininkas fotografijas saugo, tačiau miršta, o vaikams ir anūkams tai jau nesuprantama ir neįdomu, tad archyvas sunaikinamas.

Galbūt šiek tiek labiau išsiskyrė Kauno sąjūdis, kuris buvo radikalesnis ir nuo pat pirmų dienų kėlė nepriklausomybės siekio klausimą.

Tad tie, kurie namie turi Sąjūdžio laikų artefaktų, galėtų juos atnešti į artimiausią muziejų, biblioteką, ar archyvą. Manau, kad šios institucijos mielai priims šią medžiagą ir ją išsaugos ateities kartoms. Žinoma, prievolės atiduoti artefaktus nėra, tad žmogus juos gali saugoti ir pas save. Tačiau jei artefaktų atiduoti muziejui jis nenori, būtų galima bent jau juos suskaitmeninti ir su visuomene pasidalyti skaitmeninėmis artefaktų kopijomis. Prašau bent jau susisiekti su atminties institucijomis ir pranešti apie turimus artefaktus. Skatinu visus Sąjūdžio veikloje dalyvavusius žmones peržiūrėti savo archyvus – galbūt ten užsilikę svarbių fotografijų ar dokumentų?

– Neretai kalbama, kad visą Sąjūdžio paveldą reikėtų sutelkti vienoje vietoje, taip esą būtų patogiausia. Tačiau tai yra visos Lietuvos paveldas, o ne tik Vilniaus ar Kauno. Kaip jūs matytumėte šią situaciją – galbūt būtų galima turimą paveldą suskaitmeninti ir tas skaitmenines versijas pateikti vienoje vietoje?

– Yra kelios svarbių artefaktų saugojimo metodikos. Viena iš jų teigia, kad artefaktas turi būti saugomas ten, kur buvo sukurtas. Kita metodika labiau primena sovietmetį, kai būdavo stengiamasi viską suvežti į vieną centrą. Savaime suprantama, dėl kokių priežasčių tai buvo daroma, – kad galėtum lengviau kontroliuoti atmintį. Vis dėlto, vienoje vietoje sukaupus didžiulį telkinį tam tikrų eksponatų, ta vieta tikriausiai nebus pajėgi juos ne tik saugoti, bet ir viešinti. Geresnis variantas yra mažesni eksponatų telkiniai, atspindintys konkretų regioną ir leidžiantys muziejui parodyti to krašto istoriją nuo–iki. Įsivaizduokime, kad Anykščių ar Mažeikių Sąjūdžio laikų artefaktai suvežami į Vilnių. Ar Vilniaus atminties institucijos sugebės juos tinkamai viešinti? Be to, daug kalbame apie regionų gaivinimą ir kultūros aktyvinimą juose, tad neturėtume skurdinti regioninių atminties institucijų. Turbūt logiškiausias variantas vis dėlto būtų tam tikras elektroninis sąvadas ar dalijimosi platforma, kurioje būtų kaupiami suskaitmeninti artefaktai.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyvo nuotr.

– Saugant Sąjūdžio atmintį svarbūs ne tik fiziniai eksponatai, bet ir pasakojimai. Ką patartumėte žmonėms, kurie patys dalyvavo įvykiuose, turi prisiminimų? Galbūt vertėtų juos kažkur užrašyti, papasakoti, kad jie išliktų?

– Aktyvesni kultūros žmonės neretai turi dienoraščius, kuriuose rašo savo prisiminimus, kai kurie juos ir publikuoja. Tai labai svarbu, nes prisiminimai yra itin laikui imlus dalykas. Pažiūrėkite – per pastaruosius keletą mėnesių šį pasaulį paliko net keli Kovo 11-osios akto signatarai. Laikas bėga, tad turime fiksuoti gyvą atmintį, nes iš dokumento ar fotografijos visko nesužinosi. Žmogus ir jo gyva patirtis gali puikiai papildyti istorinius dokumentus ir atvirkščiai. Tačiau kas turi užsiimti gyvų prisiminimų fiksavimu? Ši paroda yra Lietuvos Vyriausybės Kanceliarijos finansuojamo projekto „Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklos ir kitus Nepriklausomybės procesus liudijančio paveldo išsaugojimas ir įprasminimas“ dalis. Šio projekto metu daug kalbame apie tai, kad prisiminimų fiksavimą garsiniu ar vaizdo būdu galbūt galėtų inicijuoti atminties institucijos.

Geras pavyzdys yra Tauragės krašto muziejus „Santaka“, kurio darbuotojai praėjusią vasarą nufilmavo Tauragės sąjūdininkus ir, pasitelkę jų prisiminimus, sukūrė dokumentinį filmą. Pristačius filmą visuomenei, žmonės į muziejų atnešė naujų Sąjūdžio laikų artefaktų. Šio istorinio laikotarpio viešinimas ir informacijos apie jį rinkimas turi vykti dabar, nes viskas eina užmarštin. Jeigu lauksime 50 metų ir tik tada pradėsime rinkti informaciją, klausimas, ką surinksime.

Kas? Paroda „Sąjūdžio Lietuva: žalios žolės galia“.

Kur? Vytauto Didžiojo karo muziejuje.

Kada? Iki kovo 4 d.

Nuotraukoje užfiksuotas karys – Romanas Kosenka-Jaška, už savo šalį kovojęs dar nuo 2014 m. Maidano. Vėliau jis prisijungė prie savanorių bataliono, tapo Ukrainos specialiųjų operacijų pajėgų kariu ir dalyvavo daugybėje pavojingų karinių operacijų.

Jaškos būrys 2022 m. kovo pradžioje gynė Iziumo miestą. Kariai, žinodami, kuo viskas baigsis, kelias valandas laikė pozicijas ir stabdė okupantų veržimąsi. Jaška po griuvėsiais dingo 2022 m. kovo 9 d. Jo kūnas buvo palaidotas tik po metų, Ukrainos pajėgoms išlaisvinus Iziumą.

Nuotrauką už 5 tūkst. eurų įsigijo ir šia suma Ukrainos laisvės kovą parėmė bendrovė AB „Agathum“ ir jos vadovas Algirdas Pukis.

Muziejaus direktoriaus pavaduotoja Kristina Petrauskė BNS teigė, kad muziejuje pateikiamas Lietuvos istorijos chronologijos konceptas nesikeis, tačiau keisis jo apipavidalinimas.

„Taip, kaip priimame informaciją, yra pasikeitę per paskutinius dešimtmečius, muziejus savo paskutinę rekonstrukciją turėjo prieš 15 gerų metų, tai mes tiesiog siekiame atsinaujinti, kad geriau atlieptume ir tarnautume visuomenės interesams“, – BNS sakė K. Petrauskė.

Ji taip pat pridūrė, kad muziejuje daugiausia lankosi mokiniai, jaunimas – šiais metais jį aplankė per tūkstantį klasių, o paprastai per metus apsilanko šiek tiek daugiau nei 900 klasių.

„Mūsų karo muziejus yra vienintelis Lietuvoje, kuris visą Lietuvos istoriją pristato chronologiniu principu, užtat mes esam labai populiarūs tarp moksleivių, mokytojų istorijos ir mes norime išlaikyti šitą poziciją“, – sakė viena Karo muziejaus vadovių.

K. Petrauskė pabrėžė, kad dėl šių darbų lankytojams nebus jokių nepatogumų – bilietai nebrangs, muziejus neužsidarys.

„Muziejus neužsidarys ir lankytojams durų neužvers net ir per vykdomą ekspozicijų kaitą. Kadangi muziejus yra įsikūręs trijuose aukštuose, mes labai tikimės, kad mums pavyks visą ekspozicijų kaitą ir atnaujinimo darbus atlikti taip, kad lankytojus visada galėtume įsileisti“, – sakė K. Petrauskė.

„Mes suprantame, kad mūsų muziejus turi labai svarbią pareigą – tai yra Karo muziejus, kuris turi išskirtinę misiją ir švenčių tam tikrų dienomis, ir minėjimo progomis“, – pridūrė ji.

K. Petrauskės teigimu, valstybė muziejaus atnaujinimui skyrė daugiau nei milijoną eurų. Projektavimo darbai turėtų būti pradėti vasarį, o naujo koncepto muziejus lankytojams bus pristatytas 2025 metų žiemą.

Tokių simbolių buvo gausu ir to meto Lietuvos širdyje – Kaune. Ypač daug jų puošė Lietuvos karybos istorijos ir tautinės atminties šventovę – 1921 m. atidarytą Vytauto Didžiojo karo muziejų. Vieni iš tokių jaunos Respublikos simbolių buvo Lietuvos miestų (Kauno, Klaipėdos, Vilniaus) ir miestelių herbai, atkeliavę į Karo muziejų 1921–1922 m. 1922-aisiais jie buvo pakabinti ant senojo Karo muziejaus bokšto. 1936 m., atidarius naująjį muziejaus pastatą, herbai papuošė kariljono bokštą.

Nors autoriaus signatūros nėra, spėjama, kad šiuos, kaip ir tuo metu muziejų gautus mažesnius herbus, galėjo nutapyti tapytojas, grafikas ir pedagogas Bronius Šaliamoras (1893–1976). 1920-aisiais pagal Tado Daugirdo (1852–1919) ir Jano Konrado Obsto (1876–1954) piešinius dailininkas nutapė Lietuvos miestų ir miestelių herbų seriją.

Simboliai: naujasis Vytauto Didžiojo karo muziejaus kariljono bokštas ir jį puošiantys herbai. / Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių nuotr.

Skirtingai nei daugelis to meto Lietuvos Respublikos simbolių, šie herbai nebuvo sunaikinti ir tebėra saugomi Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose. Tiek mažieji miestelių herbai, puošę ekspoziciją muziejaus viduje, tiek didieji miestų herbai, puošę bokštą.

Didieji herbai yra maždaug 136 x 87 cm dydžio, juose pavaizduoti daugeliui atpažįstami miestų simboliai: Kauno tauras, Vilniaus šv. Kristoforas, Klaipėdos pilies motyvai.

Senąsias tradicijas puoselėjantis Vytauto Didžiojo karo muziejus (daugelis yra girdėję muziejaus artilerijos pabūklo šūvius, regėję – Vyčio Kryžiaus ordino vėliavos ceremoniją) kviečia į diskusiją. Ar verta atgaivinti dar vieną tradiciją – kariljono bokštą vėl papuošti Kauno, Klaipėdos ir Vilniaus herbais?

Išlaikykime rimtį

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė, buvusi krašto apsaugos ministrė R. Juknevičienė susitikime-diskusijoje kauniečius pakvietė pasikalbėti apie politinę ir saugumo situaciją Europoje ir visame pasaulyje.

Pokalbį moderavęs žurnalistas Gražvydas Muižys pradėjo nuo klausimo apie ugdymo ir kitas įstaigas pasiekiančius bauginančius e. laiškus.

„Raginu visus išlaikyti rimtį“, – sakė R. Juknevičienė. Šių laiškų tikslas, anot politikės, sukelti visuomenėje chaosą, paniką, įtampą, sutrikdyti kasdienį gyvenimą, išgąsdinti, žinant tai, kas vyksta Izraelyje, Ukrainoje.

G. Muižys pažymėjo, kad tokių laiškų pasipylė ir Ukrainoje prieš karą. Ar tai neturėtų būti pavojaus signalas, kad artėjame prie raudonosios linijos, kalbant apie mūsų santykius su priešiškai nusiteikusiais kaimynais?

„Iki 2014 m. Krymo aneksijos ir po jos dar buvo besišaipančių iš tokių politikų kaip aš, kad neva rusai puola, o nuo pernai, vasario 24 d. (karo Ukrainoje pradžios), neįsivaizduoju sveiko proto Lietuvos piliečio, kuris nesuvoktų, kad turime būti pasiruošę iš esmės viskam. Dabar jokios tiesioginės grėsmės mums nėra. Netgi, sakyčiau, atvirkščiai. Karo bei okupacijos galimybė mums šiuo metu yra daug mažesnė, nei buvo prieš dešimt metų. Šiuo metu ir mes labiau pasiruošę, ir NATO nubudę. Turime visai kitą supratimą apie saugumą. Visi yra pažadinti“, – komentavo europarlamentarė.

Europos Parlamento narė R. Juknevičienė. Partnerio nuotr.

Pasirūpinkime patys

Prakalbus apie silpnoką visuomenės paruošimą, informavimo kampaniją, ką kiekvienam žmogui reikėtų daryti iškilus pavojui, kitus aspektus, R. Juknevičienė kvietė nelaukti, kol valdžia ar kažkas kitas mumis pasirūpins.

Karo bei okupacijos galimybė mums šiuo metu yra daug mažesnė, nei buvo prieš dešimt metų. Šiuo metu ir mes labiau pasiruošę, ir NATO nubudę.

 

„Visais laikais, esant įvairioms valdžioms ir visokiomis situacijomis, reikia mokėti ir galėti pasirūpinti savimi ir savo šeima. Už mus to niekas nepadarys. Krizė – ne tik karas. Vien dėl to jauni žmonės turi eiti į kariuomenę, kad įgytų žinių, kaip kovoti, kad sugebėtų išlaikyti šaltą protą. Ne veltui sakoma: ruoškis karui, kad jo nebūtų. Prie kiekvieno kaimo kariuomenė neateis apginti, todėl esu už visuotinį karinį šaukimą, taip kaip yra Suomijoje, Estijoje, Izraelyje. Ir vyrams, ir moterims“, – dėstė politikė.

Ji priminė Izraelio pavyzdį, kai karinį parengimą turinti mergina išgelbėjo visą savo bendruomenę nuo teroristų, nes žinojo, ką tokiu atveju daryti.

Koks kitas Rusijos žingsnis?

G. Muižys R. Juknevičienės paprašė pamodeliuoti, kaip galėtų elgtis tas neprognozuojamas žvėris, koks yra Vladimiras Putinas.

„Jis gąsdina, grasina, bet nemanau, kad Rusija šiuo metu turi karinių pajėgumų pradėti karą prieš NATO valstybę. Mūsų saugumas sustiprėjo ir dėl to, kad Suomija tapo NATO nare. Švedai irgi suteikia daugiau saugumo, nors dar nėra visateisiai NATO nariai (laukia Turkijos ir Vengrijos sprendimų, kad būtų ratifikuota įstojimo sutartis)“, – teigė buvusi krašto apsaugos ministrė.

„V. Putino veiksmus matau kaip siekį gąsdinti. Jis nori, kad jo bijotų, – tęsė R. Juknevičienė. – V. Putinas ir jo parankiniai gąsdina branduoliniu ginklu, karu prieš mus. Aišku, tai nereiškia, kad nereikia rimtai žiūrėti į gąsdinimus. Dirbdama krašto apsaugoje ilgamečių darbuotojų buvau išmokyta, kad net tada, jei grėsmės tikimybė yra vos 5 proc., turime būti pasiruošę.“

Ji teigė, kad į Rusijos grasinimus žiūri labiau kaip į gąsdinimus, hibridinio karo elementą, kad, užuot rėmę Ukrainą, pradėtume rūpintis tik savimi: „Žiūrėkite, jums patiems gresia pavojus, kam duodate Ukrainai ginklų?“ Tokia taktika veikia ir priimančius sprendimus Vakaruose.

Jokių derybų

Teroristus sunku suprasti sveiku protu. Grupuotei „Hamas“ tarsi nebuvo logikos pulti Izraelį suvokiant, koks bus atsakas, – juos tiesiog gali nušluoti. R. Juknevičienės įžvalgomis, toks teroristų žingsnis žengtas ne be paskatinimo iš šalies. Tai naudinga Iranui ir Rusijai, nes dabar pasaulio dėmesys nukreiptas į čia, o ne į Ukrainą. Tai lemia ir finansinių, ginklų, kitokios paramos srautų išskaidymą, ne vien Ukrainai.

Jeigu bijosime į kampą užspeistos žiurkės, nes ji yra neprognozuojama, ji ir draskysis. Reikia nebijoti sunaikinti V. Putino režimą.

 

„Dabar svarbiausia – nebijoti. Vakarai pripažino, kad buvome teisūs dėl V. Putino, dėl Rusijos. Žinodamas, kad jo bijo, V. Putinas ir daro tokius dalykus. Dėl ko Ukrainos nepakvietė kartu su Sakartvelu į NATO? Bijojo provokuoti V. Putiną“, – įsitikinusi R. Juknevičienė.

„Jeigu bijosime į kampą užspeistos žiurkės, nes ji yra neprognozuojama, ji ir draskysis. Reikia nebijoti sunaikinti V. Putino režimą. Rusai patys yra okupuoti šito beprotiško režimo ir savo baisios istorijos. Reikia ne tik visomis išgalėmis padėti Ukrainai atsikovoti savo teritoriją, bet ir veikti taip, kad subyrėtų V. Putino režimas“, – ragino politikė.

Pirma sąlyga – išvyti V. Putiną iš Ukrainos be jokių derybų. Antroji – siekti tarptautinio tribunolo V. Putinui ir jo aplinkai už jų nusikaltimus. Trečioji – jokiu būdu negrįžti prie ankstesnio švelnaus, atlaidaus, ekonomiškai naudingai apskaičiuoto pokalbio su Rusija tono, kol situacija Rusijoje nepasikeis.

R. Juknevičienė neabejoja, kad Ukraina pasieks pergalę. Mūsų pagalba šiai šaliai ir kitoms yra investicija į ateitį.

„Didžiuojuosi savo valstybe, kad priėmėme nuo diktatoriaus bėgančius baltarusius, kad priėmėme tiek ukrainiečių. Didžiuojuosi, kad priėmėme Aleksejaus Navalno komandos žmones, kurie iš Vilniaus transliuoja žinias į Rusiją. Priimdami juos, investuojame į kitokią kaimynystę. Baltarusija, Rusija kada nors bus kitokios. Išsiplėtusioje ES turėsime žymiai didesnę įtaką. Net armėnai, po šimtų metų santykių su Rusija, gręžiasi nuo jos“, – optimizmo nestokojo R. Juknevičienė.

Meilė žmonai ir tėvynei

Padovanotą muziejui įdomią karinių apdovanojimų, ginklų, uniformų ir kitų karinių atributų kolekciją lydi neišblėsusi gyvenimo meilės istorija. Daugiau nei 41 metus santuokoje praleidę Raimondas ir Genovaitė sugebėjo vienas kitam išsaugoti didžiulę meilę ir pagarbą, todėl netikėtą Raimondo mirtį dėl COVID-19 viruso žmonai buvo sunku suvokti ir ištverti.

Nerasdama sau vietos, G. Novikienė sėdo prie rašomojo stalo ir praktiškai per mėnesį parašė knygą, išrašydama ir savo meilę, ir begalinį sielvartą netekus mylimo vyro. „Gyvenk taip, kad Dievui nebūtų nuobodu tave stebėti“ – dažnai kartojamu vyro posakiu ji pavadino ir knygą.

Į Lietuvos kariuomenę R. Novikas atėjo natūraliai, nes, prasidėjus Sąjūdžiui, ėmė labai domėtis politika ir, kai buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, po kurio laiko įstojo į KASP savanorius. Pradėjęs savanoriauti laisvalaikiu, labai greitai R. Novikas buvo pakviestas į nuolatinę tarnybą, po kurio laiko paskirtas kuopos vadu.

R. Čemolonsko, Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.

Įprasminti gyvenimą

Tarnyboje R. Novikas atrado save, jai atidavė širdį, pelnė apdovanojimų, ėmė kolekcionuoti ir sukaupė nemažą šaltųjų ginklų amunicijos, ekipuotės, ženklelių, medalių, apdovanojimų kolekciją. Taip pat praktiškai visuose šeimos namų kambariuose valandas skaičiavo gausybė laikrodžių. Išėjęs į tarnybinę pensiją, ėmėsi kurti tarnybos laikų muziejų.

Joje – ne tik KASP apranga, ženklai, bet ir užsienio karybos tradicijas atspindintys artefaktai.

Daiktus jam nešė ir buvę bendradarbiai, ir jo kareiviai. Raimondas daiktus rūšiavo, tvarkė, kaskart su ilgesiu prisimindamas tarnybos dienas. Daug metų rinkęs, kaupęs, prižiūrėjęs kolekciją, norėjo savo gyvenimą įprasminti palikdamas prisiminimą ne tik savo šeimos nariams, bet ir draugams, bendražygiams.

„Genut, tu net nežinai, kiek daug man reiškia šitie daiktai. Man labai svarbu, kad tai, ką aš sukaupiau, kažkas išsaugotų“, – šiuos nekart vyro ištartus žodžius žmona išpildė – kolekciją padovanojo Vytauto Didžiojo karo muziejui. Joje – ne tik KASP apranga, ženklai, bet ir užsienio karybos tradicijas atspindintys artefaktai.

R. Čemolonsko, Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.

Laimė dalytis

Taigi padovanota muziejui įdomi kolekcija – tai ir meilės, skausmo, ilgesio istorija. Mylimo vyro tarp gyvųjų nėra, nebeįmanoma išgirsti jo juoko, kuris aidėdavo bene kasdien, tačiau liko ne tik ilgesys, bet ir šviesus atminimas: tarkim, turėto ženklo „Myliu tave“, kurį R. Novikas parodė Genovaitei pasipiršdamas ir jį parodydavo nuolat. Ženklas „Myliu tave“ buvo slaptas, žinomas tik jiems ir jis lydėjo visą bendrą gyvenimą. Dabar jį vieną kartą G. Novikienė matė sapne. „Nežinau, kodėl, tačiau tikiu, kad būtent jį rodydamas Rimukas mane pasitiks amžinybėje“, – Rimuku vadindavo R. Noviką ir žmona, ir artimieji.

Pasidalydama kolekcinėmis vertybėmis su visuomene, G. Novikienė įprasmino savo vyro gyvenimą, jo atsidavimą KASP, drauge savotiškai atskleisdama tarsi ir žinomą paslaptį: kad ir kaip būtų sunku, dalijantis – palengvėja, o mes visi juk turime kuo dalytis – daiktais, žodžiais, atjauta, prisiminimais.

R. Čemolonsko, Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.

Kas? Paroda „Įprasmintas laike ir istorijoje: Raimondo Noviko kolekcija“.

Kur? Vytauto Didžiojo karo muziejuje.

Kada? Veikia iki spalio 1 d.

Mokslus Nyderlanduose baigęs ir šiuo metu Vokietijoje gyvenantis muzikantas didelę savo gyvenimo dalį skiria dvejopai ambasadorystei: viena vertus, kariljono kultūros pristatymui Japonijoje, kita vertus, japoniškojo skambesio ir šios šalies kultūros atspindžiams Europos kariljono muzikoje.

Savo pasirodymo metu Kaune jis atliks ne tik Japonijos kompozitoriaus kūrinių, bet ir lietuviško folkloro ir japoniškosios animacijos kompozicijų.

Muzika ir kraštovaizdis

Gimęs, augęs ir studijas baigęs Japonijoje, 23 metų Toru su kariljonais nebuvo pažįstamas. Nors, kaip pats sako, nuo vaikystės grojo pianinu ir nuo muzikos niekad nebuvo nutolęs, bet apie muzikanto karjerą minčių nebuvo.

Vokiečių kalbos bakalauro laipsnį įgijęs jaunuolis tiesiog norėjo pagyventi visiškai kitokioje kultūroje, pasidairyti po pasaulį ir apmąstyti, ką iš tiesų norėtų veikti gyvenime. Atsidūręs Vokietijoje, tapo savanoriu Oberhauzeno mieste, tarptautinėje organizacijoje „PeaceVillage International“, teikiančioje medicininę pagalbą nuo karo nukentėjusiems vaikams.

„Kartą, lankydamasis viename Pietų Vokietijos mieste, pirmąsyk išgirdau kariljono koncertą. Jo metu buvo visiškai uždaryta viena miesto gatvių. Muzika ir kraštovaizdis taip nuostabiai susiliejo ir susipynė, kad paliko man neišdildomą įspūdį. Dar ir šiandien prisimenu tas akimirkas, kai švelnaus vėjo nešami garsai aidėjo per miestą. Po kariljono koncerto muzikantas, organizatoriai ir klausytojai buvo pakviesti į baro kiemą susipažinti ir pabendrauti. Man tai neabejotinai buvo daugiau nei koncertas, palikęs ryškų prisiminimą ir paskatinęs studijuoti kariljono muziką“, – apie pirmą pažintį su gyvenimą pakeitusiu instrumentu prisimena T. Takao.

Pastūmėtas naujai atrastos aistros, būsimasis kariljonininkas studijavo grojimą kariljonu ir kampanologiją Utrechto konservatorijoje Nyderlanduose, vėliau tapo ir iki šių dienų išliko aktyviu įvairių tarptautinių kariljono festivalių dalyviu ir svečiu.

Dar daugiau, Vokietijoje kartu su žmona Katarzyna gyvenantis muzikantas nuo 2012 m. ėmėsi organizuoti reguliarius rečitalius, atliekamus Vokietijos Emericho miesto kariljonu. Netrukus, bendradarbiaujant su vietos gildija ir bažnyčia, šie rečitaliai virto kariljono muzikos festivaliu „Emmericher Glocken Sommer“.

Nuo 2017 m. Toru tapo Vokietijos kariljono asociacijos nariu, 2019 m. kartu su kolega įkūrė Kariljono meno asociaciją Japonijoje, kad paskatintų kariljono muzikos plėtrą ir supažindintų japonus su šio instrumento kultūra.

Vieno pasirodymo metu stengiuosi įtraukti labai įvairios muzikos, kuri būtų įdomi kuo įvairesnei auditorijai ir skirtingoms kartoms.

 

Skirta įvairialypei auditorijai

T. Takao repertuaras ypač platus: jis groja nuo Bacho iki animė ir folklorinės muzikos. Tačiau muzikantas sako, kad tokios žanrinės įvairovės reikalauja pats kariljonas: „Tai instrumentas, reikalaujantis iš muzikanto groti pačią įvairiausią muziką. Pavyzdžiui, aš galiu groti ištisas George’o Gershwino „Žydrosios rapsodijos“ dalis ar šiuolaikinę avangardo muziką, ir čia pat – paprastutes folklorines melodijas. Didžiausias kariljono skirtumas nuo kitų muzikos instrumentų – jis yra viešoje vietoje ir girdimas ypač plačiai: tiek atėjusiems pasiklausyti, tiek atsitiktiniams praeiviams. Klausytojų ratas ypač margas ir įvairus – nuo vaikų iki senjorų. Tad vieno pasirodymo metu stengiuosi įtraukti labai įvairios muzikos, kuri būtų įdomi kuo įvairesnei auditorijai ir skirtingoms kartoms – noriu sudominti kuo daugiau klausytojų“, – aiškina muzikantas. Pašnekovas prisipažįsta: jį patį labiausiai įkvepia šiuolaikiniai, specialiai kariljonui sukurti kūriniai.

„Menas gimsta tuomet, kai susipina įvairovė. Pristatydamas kariljoną Japonijos kompozitoriams, dirbdamas su jais kuriant naujas kompozicijas šiam instrumentui ir kartu grodamas tas kompozicijas Europoje, tikiuosi paskatinti daugiau kūrėjų ir muzikantų atrasti ir prisijungti prie kariljono kultūros“, – pastebi T. Takao.

Mechanika ir žmogus

Pasak T. Takao, pirmasis vakarietiškas varpas į Japoniją atkeliavo XVI a. – jis iki šiol kabo vienoje Kioto budistų šventykloje. Pirmasis vakarietiškų varpų rinkinys (nedidelis kariljonas, kurį sudaro mažiau kaip 23 varpai) su klaviatūra buvo pagamintas tik apie 1930-uosius. Iš viso Japonijoje yra du tokie istoriniai nedideli kariljonai.

„Nuo 1980-ųjų iki 1990-ųjų Japonijoje buvo pagaminti dar trys ar keturi kariljonai. Tačiau, be jų, yra nesuskaičiuojama daugybė kariljonų, kurie skamba padedant automatiniam velenui. Tai rodo, kad japonams vakarietiškų varpų skambesys yra pažįstamas ir patinka. Tačiau, deja, mūsų žmonės neteisingai suprato pačią kariljono esmę ir nusprendė, kad automatinis skambinimas varpais jau gali būti laikomas kariljonu. Tad viena svarbiausių Kariljono meno asociacijos Japonijoje misijų yra ištaisyti šią klaidą ir parodyti, kad tikroji kariljono muzika yra atliekama žmogaus, muzikanto rankomis ir kojomis, o ne užprogramuoto automato“, – apie savo šalies santykį su kariljonu pasakoja muzikantas.

Pats T. Takao per savo kariljonininko metus yra grojęs daugybe įvairių kariljonų skirtingose šalyse. Paklaustas, ar iš visų, kuriais yra tekę groti, galėtų išskirti labiausiai jam įsiminusį ir įstrigusį instrumentą, T. Takao lengvai atsakyti negali. „Turiu daug draugų, bet negalėčiau iš jų išskirti kažkurio vieno. Taip ir su kariljonais: galiu papasakoti ištisas istorijas apie kiekvieną, kuriuo teko groti, bet negaliu išskirti vienintelio“, – prisipažino muzikantas.

Kauno statusas

Kaune muzikantas lankysis pirmą kartą, bet miestas jam nėra nepažįstamas: „Nors prie Kauno kariljono prisiliesiu pirmąkart, tačiau žinau, kad Antrojo pasaulinio karo metais Kaune buvo Japonijos konsulatas, kuriame dirbo ir gyvybes gelbėjo diplomatas Chiune Sugihara. Jau vien tuo japonams Kaunas yra svarbus Lietuvos miestas.“

Tarptautinio Kauno kariljono muzikos festivalio klausytojams T. Takao parengė įvairiaspalvę programą, kuria tikisi atliepti pačios įvairiausios klausytojų publikos lūkesčius.

2022-aisiais, švenčiant Lietuvos ir Japonijos draugystės šimtmetį, T. Takao prašymu Prancūzijoje gyvenantis jo bičiulis kompozitorius Go Okawa sukūrė du kūrinius kariljonui. Pirmą kartą atlikėjas juos grojo Klaipėdoje, vėliau – Vilniuje. Tad būsimasis koncertas Kaune T. Takao yra tarsi šio projekto uždarymas: „Grosiu Go Okawos kūrinius, naujas japoniškas kompozicijas, Lietuvos liaudies dainas ir japoniškos animacijos – animė muziką. Negalime pamiršti dabartinės Ukrainos ir Europos situacijos, todėl grosiu keletą kūrinių, skirtų taikai: ukrainiečių liaudies dainą, Barselonos kompozitoriaus Marti Carreras Almaro kūrinį ir dainą, pavadintą „Heiwa no Kane“ (liet. Varpai taikai). Originaliai šis kūrinys buvo skirtas atlikti moksleivių ir mokytojų chorui pradinėje Japonijos mokykloje, kurioje lankėsi Ch. Sugihara. Pasirodymą baigsiu dar vienu Marti kūriniu, kuris originaliai yra sukurtas orkestrui ir mobiliam kariljonui. Šįkart vietoj orkestro paruošėme skaitmeninį pritarimo muzikos įrašą, kuris skambės man grojant Kauno kariljonu.“

Rugsėjį pasitiks varpų muzika

Iš viso per dvi Kauno kariljono muzikos festivalio dienas klausytojai išgirs šešis pasirodymus. Be svečio iš Japonijos T. Takao, gros kariljonininkai iš Klaipėdos Urtė Krutkevičiūtė ir Vilius Aleinikovas, Richardas de Waardtas iš Nyderlandų ir Dina Verheyden iš Belgijos, kauniečiai Raimundas Eimontas (kariljonas), Roberta Daugėlaitė (vokalas / elektronika) ir Marius Paulikas (elektronika). Kariljonininkė Austėja Staniunaitytė-Proietta atliks po ilgo laiko vėl skambėsiančius Viktoro Kuprevičiaus ir Giedriaus Kuprevičiaus autorinius ir aranžuotus kūrinius kariljonui.

Parodoje pristatomi kariuomenės išsikraustymo ir teritorijos perleidimo Lietuvos kariuomenei momentai, kurias Kaune, Panemunėje dislokuoto 108-ojo oro desanto pulko (dab. Lietuvos kariuomenės Vytauto didžiojo jėgerių) teritorijoje 1993 m. rugpjūčio 31 d. užfiksavo pats įvykių liudininkas R. Požerskis.

Renginio metu parodą pristatys, atsiminimais apie 1993-ųjų Lietuvą bei nematytomis fotografijomis pasidalins pats R. Požerskis.

Renginys nemokamas.