Į V. Lingio tuštumos gelmes bus galima pažvelgti šį penktadienį Vilniaus Užupio galerijoje „Menų tiltas“. Rugsėjo 4 dieną 18 val. čia bus atidaryta tapytojo darbų paroda „Gelmės“.

„Paveikslai yra mano gyvenimas. Dabar jis – toks. Noriu jį ne aprašyti, ne papasakoti, bet būtent – parodyti“, – sakė vasaroti iš Ispanijos į Lietuvą grįžęs V. Lingys.

Savo patirtis jis sudėjo į tapybos darbų ciklą, kurį pavadino „Gelmės“. „Tai – visa ko pradžia, esmė, – teigia menininkas. – Pirminės spalvos, efemeriškos formos, linijos ir svarbiausia erdvė, kurioje viskas prasidėjo. Šviesoje užgimė gyvybė. Po truputi pradėjo ryškėti žmonių sutverti kultūriniai siluetai. Atėjo laikas išlipti iš baltos spalvos, apsidairyti ir nerti dar giliau... į baltą“.

Beveik visi parodos paveikslai sukurti Andalūzijoje. Keletas iš jų – pradėti ten, baigti čia – Lietuvoje. „Kai gyveni čia, niekada neišjudi pagyventi svetur, kiti kraštai yra toli, – sako menininkas. – Iš tikro, atstumas yra mūsų galvose, o Ispaniją ir Lietuvą skiria vos kelios kelionės valandos kelionės“.

Paveikslai yra mano gyvenimas. Dabar jis – toks. Noriu jį ne aprašyti, ne papasakoti, bet būtent – parodyti.

Tamsųjį Lietuvos pusmetį Vytenis su žmona Gaiva leidžia Andalūzijoje, Velez Malagoje. Sako, horizontas ten kitoks – laužytas, aštresnių kampų, ekspresyvus su švytinčiais baltais miestukais. Lietuvos horizontas vasarą – lyriškas, žalias, kitoks. Nei geresnis, nei gražesnis. „Mūsų išvykimas į kitą kraštą stipriai susijęs su išėjimu iš komforto zonos, kur jau viskas apspręsta, apsispręsta, kur aiškios parodos, kur įprastas darbas, kur valgai, kur žinai, kas yra geras, o kas blogas...“ – kalba dailininkas.

Pandemija jo šeimą, kaip ir visą pasaulį užklupo netikėtai: „Du mėnesius negalėjau išeiti iš namų. Tik žmona Gaiva kartą per savaitę išvažiuodavo mašina iki parduotuvės nupirkti maisto savaitei. Mūsų regione buvo įvesta taisyklė, kad išvažiuoti iki parduotuvės gali tik vienas ir tas pats šeimos narys. Mano gi, bendravimas su pasauliu liko tik akimis, stovint namo terasoje, aukštai, ant kalvos. Aplink kalnai, dangus, jūra, saulė. Žmonių visai nematyti...“

Tos patirtys niekur nedingo, jis sako, klojosi sluoksnis po sluoksnio drobėse: „Gamtoje saugu, Nesaugu ir nejauku mieste, kur žmonės. Žmonių pasaulis tapo sužeistas. Ten esi niekas, tiesiog vardas. Reikia susirasti, kur duona, kur vynas. Galiausiai pačiam išsivaduoti iš nuomonės, kurią esi apie save suformavęs“.

V. Lingio parodos „Gelmės“ atidarymas – rugsėjo 4 d. 18 val. Vilniaus galerijoje „Menų tiltas“. Paroda veiks iki rugsėjo 18 dienos.

Su "Parko galerijoje" personalinę parodą "Švytinti tyla" surengusiu menininku kalbame apie baltumą, tylą, erdvę ir paukščius, pakeliančius sparnus kiekvieną rudenį, idant, atėjus pavasariui, į gimtąjį kraštą sugrįžtų su Šviesa.

– Parodoje "Švytinti tyla" eksponuojamuose kūriniuose – vyrauja neapibrėžiamos baltos spalvos platumos ir ilgumos. Šioje spalvoje, kuri yra jūsų tapybos fundamentas, ieškote Šviesos?

– Ankstesnio kūrybinio laikotarpio darbuose buvo Šviesa, gimstanti Tamsoje, o naujausiuose kūriniuose, kurie eksponuojami šioje parodoje, aš įnėriau į pačią Šviesą, be Tamsos.

– Kaip atskyrėte Šviesą nuo Tamsos?

– Kūryboje visada domėjausi Šviesa. Paveiksluose ji atsiskleisdavo per šviesotamsą. Laikui einant, panorau įlįsti į pačią Šviesą. Didžiojo sprogimo teorija; Biblijoje Šviesai suteikiama reikšmė ir prasmė; iš žmogaus vidaus sklindanti – apsišvietimo, pasaulėžiūros – Šviesa – mane tai veža.

Dažniausiai pavadinimų negalvoju – jie ateina patys.

– Ar priartėjus prie Šviesos keitėsi ir motyvai jūsų paveiksluose?

– Pastaraisiais metais drobėse vyrauja kalnai, debesys, rūkai, vandenys – tai, kas amžina. Ilgą laiką atrodė, kad amžinybės simbolis yra piramidės. Tačiau jos juk ỹra. O kosmosas, ūkai jie kaip buvo, taip ir yra. Todėl paveiksluose pradėjau naikinti formą, materiją ir išeiti į erdvę.

– Erdvėje tylu? Todėl ir personalinę parodą pavadinote "Švytinti tyla"?

– Dažniausiai pavadinimų negalvoju – jie ateina patys. "Švytinti tyla" atėjo rugpjūčio mėnesį, kai, būdamas sodyboje, išėjęs į lauką, žiūrėjau į žvaigždžių švytėjimą juodame danguje. Stojo tyla, pro kurios plyšius lindo nenuspėjamas švytėjimas. Apie tokią Šviesą ir kuriu paveikslus. Metaforiškai, menininkas yra ir Dedalas, ir Ikaras. Dedalas, nes turi išmokti amatą, o Ikaras, nes turi nenumalšinamą norą iš arti pamatyti Šviesą, net ir žinodamas, jog prisiartinęs – sudegs.

– Ar balta spalva, kuri vyrauja jūsų drobėse – yra ir jūsų kūrybos motyvas, tema?

– Šiame etape balta spalva yra motyvas. Jis leidžia išsigryninti, išsivalyti nuo nereikalingų detalių. Balta spalva padeda išreikšti turinį, apie kurį kalbu. Kažkada man padėjo Arvo Pärt muzika – kurioje kiekvienas garsas yra švarus. Tai svarbu ir Šviesai, kuri yra jautri. Balta spalva yra mano kalbos būdas.

– Šviesos jautrumui išsiskleisti reikia švarios erdvės, o žmogus savo kasdienybėje būtent jos ir pasigenda, nes jį nuolatos persekioja suspaustos erdvės pojūtis. Kur žmogui reikėtų jos ieškoti?

– Gamtoje. Ir ji nėra tik peizažas. Svarbi yra pati gamtos idėja, leidžianti kiekvienam asmeniškai suprasti, ką apie ją mąsto. Taip ir atsiranda kūriniai, į kuriuos žiūrint nereikia galvoti, kas juose pavaizduota. Kūrinio skleidžiami virpėjimai pažadina nuojautą to, apie ką yra vienas ar kitas paveikslas.

– Paveikslas turi sužadinti emocijas?

– Kūrinys turi žadinti kažką viduje, kas yra tarp proto ir emocijų. Tai būtų galima įvardyti dūšios virpesiais. Kai jie susiderina – žmogus pajunta kaifą. Ir ne dėl to, kad gražu, nes grožis yra santykinis dalykas. Žmogus kaifuoja nuo priartėjimo prie tikrosios, giliosios Tiesos, kuri yra tik viena, tačiau mes jos nežinome, nes kiekvienas turime savo tiesas.

– Jūsų tiesa tai – Šviesa?

– Šviesa tam tikra prasme yra Tiesa, nes joje viskas gimsta. Atrodo per daug poetiška, nešiuolaikiška taip kalbėti, bet juk be saulės visiems būtų šakės. Kažkas sudega, žūsta, kažkas – gimsta. Tai nėra nei gerai, nei blogai. Taip yra. Aš noriu kalbėti apie tai, kas "taip yra".

– Dualistine pasaulio matymo perspektyva jūs nesiremiate?

– Stengiuosi nedalyti pasaulio į gerą ir į blogą. Viskas egzistuoja tam, kad padėtų suvokti Tiesą. Kiekvienas savąją dėliojame kaip dėlionę, iš daugybės detalių: iš to, kuo gyvename, ką girdime, matome. Nesame pajėgūs viską suprasti, tą geba Aukščiausiasis, o mes tik bandome.

– Ar bandymas suvokti Tiesą nuveda jus ten, kur kiti neina?

– Jei stengiesi būti savimi, natūralu, jog neisi ten, kur eina dauguma. Tai yra nelengva, nes būti su chebra patogu ir žmogus užsimiršta, kad tai visiškai ne jis. Kažkada ir aš slėpdavausi nuo savo poetiškos natūros, norėjau būti kietas, kol savęs paklausiau: kodėl aš turiu toks būti, jei iš tiesų esu kitoks?

Sodai kalnuose. Organizatorių nuotr.

– Ir tapyboje nėra daug tokių menininkų, kurie savo kūryboje (į)žengia į Šviesą.

Čia – kalvos ir ežerai, o ten – kalnai ir jūra. Tai juk tas pat.

– Eiti į švarius, gražius dalykus yra pavojinga. Arba išloši, arba būsi banalus. Švarą reikia išgryninti, todėl būtina atrasti savo būdą, kaip tai daryti. Paveikslas turi alsuoti, jame turi būti erdvės, todėl mano darbuose nėra pagrindo – žemės. Jei žemė yra – viskas stovi ant jos, o jei jos nelieka – atsiduria kosmose, begalinėje erdvėje. Taip pat vengiu linijinės perspektyvos. Perspektyva yra būdas organizuoti erdvę, kuris savaime užkoduotas mumyse, tačiau kaip nutapyti paveikslą, kad erdvė atsirastų nenaudojant perspektyvos?

– Jūs turite būti magas.

– Privalau juo būti (šypsosi – aut.past.). Iš tiesų juk perspektyvos nėra. Kai einame keliu, jis nesiaurėja, mes tik taip piešiame. Tai vienas iš paradoksų, kurie egzistuoja mūsų gyvenimuose. Suvokti, suprasti, kas yra ir koks yra pasaulis, galima tik per gamtą. Piramidės gali subyrėti, o lietus kaip lijo, taip ir lis.

– Parodoje dalis eksponuojamų paveikslų sukurti Ispanijoje, kur išvažiuojate, kai Lietuvoje prasideda šaltojo sezono pilkumos ir tamsumos. Kas paskatino keliauti tarp dviejų kūrybos studijų: vienos čia – Lietuvoje, kitos – Ispanijoje.

– Šaltuoju sezonu perkelti savo studiją į Ispaniją man buvo būtina, nes ieškau šviesos, o Lietuvoje rudenį ir žiemą sunku ją rasti. Todėl keliauju ten, kur yra daug šviesos ir gerai jaučiuosi. Tai laisvė. Aš leidau sau žengti šį žingsnį, nes pajutau, kad prasidėjo rutina, o man patinka, kai būna įdomu. Atėjus rudeniui, paukščiai skrenda į pietus, tad aš pakylu kartu su gervėmis. Išvažiavimas padeda aiškiau pamatyti savo pamatus.

Čia – kalvos ir ežerai, o ten – kalnai ir jūra. Tai juk tas pat. Tik jūra – didelė, o ežerai – maži; kalnai – aukšti, o kalvos – žemos. Man labai patinka mokytis iš viso pasaulio kultūrų: tiek skaitant, keliaujant, ragaujant ir t.t. Taip atrandami bendrumai. Žinoma, tautiniai savitumai lieka, nuo jų niekur nedigsi, bet jei kūryboje plačiąja prasme kalbama apie šviesą, šilumą, šaltį, lietų ir panašius dalykus, randasi daugybė bendrumų. Linijos, pauzių, estetikos mokiausi iš japonų kultūros, tačiau bambukų mano paveiksluose nematote, nes jie mums, lietuviams, svetimi. Tačiau tuščios vietos, pauzės turėtų būti svarbios ir mums, nes savo kultūroje labiau vertiname gausą, kuri neretai tampa nemaloniu pertekliumi. Esu už tai, kad būtų tiek, kiek reikia.

– Kaip žinoti, kiek reikia?

– Viskas nuolatos kinta.

– Ar jaučiate, kad jau radote pusiausvyrą tarp to, kur norite būti ir kur esate?

– Pastaruoju metu atrodo, kad Dievulis padėjo. Viskas klostosi palankiai. Jaučiu pilnatvę.

Kas? V.Lingio paroda "Švytinti tyla".

Kur? "Parko galerijoje".

Kada? Veikia iki spalio 16 d.

„Tapymas, potėpis, prisilietimas prie drobės akimirksniu sujungia sielą ir dangų. Tai galimybė priartėti prie gyvenimo paslapčių, akies krašteliu pažvelgti anapus. Matyti žvaigždes dieną giedrame, saulėtame danguje“, – įsitikinęs autorius.

V.Lingys – elegantiškos linijos ir subtilios baltų tonų paletės meistras. Pasak menotyrininko prof. Antano Andrijausko, jis yra vienas intelektualiausių lietuvių ekspresyvaus, spontaniško braižo šiuolaikinių tapytojų, jo darbai išsiskiria originaliu, metaforišku mąstymu, jautriomis meno formomis, autoriui būdingomis spalvomis. Baigęs studijas Dailės akademijoje, menininkas nuėjo netrumpą kūrybinių ieškojimų kelią. Kito jo pasaulėžiūra ir kūryba. Įspūdžiai, patirtys ir išgyvenimai simpoziumuose, kūrybinėse dirbtuvėse JAV, Vokietijoje, Mauricijuje, Japonijoje, Prancūzijoje neabejotinai paveikė dailininko kūrybą. Kito jo tapymo maniera, paveikslų spalvinė gama, linijos ir formos.

V.Lingys gimė 1956 m. Vilniuje Lietuvos konservatorijos profesoriaus J.Lingio šeimoje. 1974–1980 m. studijavo Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) tapybą. Kūrė scenografijas kino filmams, dekoracijas ir kostiumus teatrams, apipavidalino daugybę valstybinių švenčių renginių. Dalyvavo dailininkų simpoziumuose Nidoje, Škotijoje, Vokietijoje, Mauricijaus saloje, Japonijoje, Prancūzijoje. Surengė 32 autorines parodas ir dalyvavo 42 jungtiniuose meno projektuose Lietuvoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Japonijoje, Norvegijoje, JAV, Rusijoje, Olandijoje, Vengrijoje, Kanadoje, Estijoje ir kitur. Nuo 1988 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Kauno paveikslų galerijoje šviesa keliauja kalnais, vandenimis, žeme, tverdama naujus pasaulius, sujungdama priešingus polius, atskleisdama Visatos paslaptis. Čia eksponuojama vilniečio tapytojo – Vytenio Lingio personalinė paroda "Šešėlio šviesa". Ekspozicijoje pristatomi 1976–2016 m. tapyti paveikslai, piešiniai, animacinis filmas ir autoriaus kurtų instaliacijų dokumentacija.

Lietuviško meno lauko paribyje

Tapytojas, kuriantis jau keturis dešimtmečius, Lietuvos meno lauke, priešingai nei užsienio, nėra gerai žinomas. To priežastis, pasak doc. dr. Rasos Žukienės, – V.Lingio individualumas.

Dailininkas nėra lietuviškosios ekspresionistinės tapybos tęsėjas. "V.Lingio paveikslai – tai gyvenimo džiaugsmo dokumentai: meditatyvūs, lyriški, kupini poezijos. Jie prieštarauja lietuviškajai tapybos tradicijai, kurioje kūryba yra kildinama iš kančios, nusivylimo, gilaus liūdesio. V.Lingys siekė išsivaduoti iš šio trafaretinio mąstymo ir askleisti savo asmenybę", – teigia doc. dr. R.Žukienė.

Baltose tapytojo drobėse sulaikyta šviesa – tai aukštesniųjų jėgų simbolis, gėrio šaltinis, palaimos nešėja. Kūrėjo darbuose nėra skirties tarp gėrio ir blogio, tarp džiaugsmo ir liūdesio, tarp meilės ir nusivylimo.

Platus emocijų spektras susilieja šviesiose paveikslų erdvėse, tapdamas nedalomu vieniu. Visata kasdien, siųsdama žmogui iškalbingus ženklus, suteikia galimybę atverti naujus pasaulius ir priimti juos į save. Vieni pasauliai kupini laimės, kiti – liūdesio ar ilgesio, tačiau vienas be kito jie egzistuoti negali.

Būdamas atviras ir jautrus aplinkai, žmogus pasinaudoja galimybe ugdyti savo žmogiškąsias savybes, puoselėti jas ir dalytis patirtimis su kitais. Teisingų ar neteisingų pasirinkimų nėra: visa, ką žmogus patiria – jo gyvenimo pamokos, vedančios link ramybės, santarvės su aplinka ir savimi, harmonijos – šviesos link.

Atradimų kelionės

Daugiatonė šviesa V.Lingio kūriniuose atsirado palaipsniui. Ankstyvuosiuose menininko paveiksluose, kurie yra sukurti studijuojant Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija – aut. past.), dominuoja tamsios, sodrios spalvos, siurrealistiniai siužetai.

Tuo laikotarpiu autorius mąstė apie kūrybinę laisvę. Būdamas laisvas nuo plačiosios visuomenės, jis užsidarė menininkų rate, automatiškai kartodamas tai, ką kūrė visi. Atrasti savo individualumą V.Lingiui padėjo kelionės: Mauricijaus Respublika, Japonija, Islandija – tik dalis vietų, kuriose menininkas atrado inspiracijų kūrybai.

Išvykus į trijų mėnesių kūrybinę kelionę po Mauricijaus Respubliką, menininko drobėse intuityviai ėmė rastis tušti, spalvomis nedegti plotai. Vėliau ilgą laiką V.Lingys praleido Japonijoje, kuri praturtino autorių mene vyraujančia estetika, saiko jausmu, formų ir linijų išgryninimu. Po Tekančios Saulės šalyje praleisto laiko V.Lingio kūryboje įvyko lūžis: nuo tamsių, niūrių kūrinių tapytojas perėjo prie šviesių, pozityvių kompozicijų ("Ankštis").

"Atvirumas pasauliui, jo kultūroms ir tradicijoms, išmoko kalbėti bendra kalba, kuri suprantama įvairių tautybių žmonėms", – sako menininkas. Tačiau atradęs šviesą ir tuščias erdves paveiksluose, tapytojas nežinojo, ką su jomis daryti, todėl ėmė kurti darbus, kuriuose buvo daug naratyvo.

Tik po dešimtmečio V.Lingio kūryboje įvyko daugiažodžiavimo išvalymas, plastinės kalbos išgryninimas. Šį laikotarpį žymi paveikslas "Pradžia" (2009 m.). "Viskas, kas gimsta, gimsta šviesoje", – kūrinį komentuoja autorius. Didelio formato paveikslas žiūrovo žvilgsniui atveria daugybę baltos spalvos atspalvių, kurie vienur drobę dengia skaidriais sluoksniais, kitur – matiniais, subtiliai faktūriškais. Po šiais sluoksniais kuriasi visa, kas gyva. Švelniais akvareliniais potėpiais įkūnijama pasaulio gyvybė.

Atradęs šviesą savo paveiksluose, V.Lingys atrado ne tik savitą, intelektualią, estetišką plastinę kalbą, bet išgrynino kūrinių siužetus.

"Kai darbuose kalbu apie žemiškus išgyvenimus – vaizduoju moteris, kai apie dvasinius patyrimus – kalnus, debesis, paukščius ir pan.", – atvirauja tapytojas. Būtent kalnai yra vienas svarbiausių autoriaus kūrybos motyvų. Įvairiausiose pasaulio vietose regėti kalnai įsikūnijo drobėse, įprasmindami ryšį tarp dangaus ir žemės.

Vieno atokvėpio kūryba

Personalinėje V.Lingio parodoje, greta paveikslų, eksponuojami ir tapytojo piešiniai. Kompozicijose vyrauja baltos, pilkos, mėlynos spalvų dėmės, kurios dinamiškai juda kūrinių erdvėse, sukurdamos menininko minčių ir jausmų refleksijas. Menininkas sako, kad piešinys yra labai atvira ir savarankiška dailės šaka. "Netapau to, ką piešiu ir nepiešiu to, ką tapau", – prisipažįsta V.Lingys.

Menininko kuriamose piešinių plokštumose vyksta intensyvus veiksmas. Jį kuria linijinės, lengvos ir plastiškos figūros: žmonės ar paukščiai. Greituose, kaip menininkas įvardija vieno atokvėpio, darbuose erdvės ir joje veikiančių figūrų skirtis vizualiai yra aiškesnė nei drobėse, todėl naratyvas žiūrovui yra perskaitomas lengviau.

Ekspoziciją baigia juodomis užuolaidomis atskirta erdvė, kurioje rodomas V.Lingio kurtas animacinis filmas Romo Lileikio ir Kipro Mašanausko misterijai "Requiem". Lengvi, linijiniai piešiniai kurti kompiuterine grafikos technika. Tapytojas atskleidė, jog iš 21 tūkst. piešinių, kurtų šiai misterijai, buvo atrinkti vos penki, iš kurių sudėliotas animacinio filmo siužetas.

V.Lingio personalinėje parodoje "Šešėlio šviesa" regima šviesioji pasaulio pusė, kurioje liūdesys, sielos gėla, skaudamos patirtys apšviečiamos šviesa – vilties simboliu. Juk gyventi pasaulyje, kuriame visad išaušta nauja diena, maloniau, nei kenčiant sielos skausmus slėptis ir lįsti į dar gilesnę bei tamsesnę ertmę. "Kai liūdna, Johano Sebastiano Bacho klausytis gera, nes jis suteikia viltį", – nusišypso tapytojas.

Kas? V.LINGIO PARODA „ŠEŠĖLIO ŠVIESA“

Kur? Paveikslų galerijoje.

Kada? veikia iki gegužės 1 d.

Vilnietis tapytojas Vytenis Lingys didžiausią iki šiol Lietuvoje rengtą personalinę parodą "Šešėlio šviesa" pristato Kaune. Retrospektyvoje atsiskleidžia 40 metų nuolat kintantis autoriaus kūrybinis kelias.

43 personalinės parodos

Nors daugiausia dėmesio skiriama V.Lingio tapybai, greta eksponuojami ir piešiniai, scenografijų bei instaliacijų dokumentacija, filmas pagal R.Lileikio ir K.Mašanausko Requiem. Žiūrovai kviečiami į pastebimai pasikeitusią Kauno paveikslų galerijos erdvę.

V.Lingys gimė 1956 m. Vilniuje. Studijavo tuomečiame Vilniaus dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) tapybą (dėstytojai Jonas Švažas, Antanas Gudaitis).

Be tapybos ir piešinių, kūrė scenografijas kino filmams, dekoracijas ir kostiumus Šiaulių, Kauno, Vilniaus Jaunimo bei Sankt Peterburgo teatrams. Yra surengęs 43 personalines parodas Lietuvoje ir užsienyje, dalyvauja grupinėse parodose.

Menotyrininkas ir filosofas profesorius Antanas Andrijauskas V.Lingį vadina vienu intelektualiausių dabartinių Lietuvos tapytojų, kurio darbai išsiskiria originaliu, metaforišku mąstymu, jautriomis meno formomis, autoriui būdingomis spalvomis.

Baltos paletės meistras

Šiandien V.Lingys žinomas kaip elegantiškos linijos ir subtilios baltų tonų paletės meistras. Link abstrakcijos artėjančiose drobėse – rytietiškos estetikos, Vakarų dailės istorijos ir gamtos atspindžiai. "Kiekvienas žinome, kaip atrodo pragaras. Bet kaip atrodo rojus – sunku pasakyti," – sako menininkas, savo kūryboje nuolat ėjęs šviesos link, besiskleidžiančios baltų tonų ir grynų spalvų skambesiu.

Parodoje galima pamatyti ir intriguojamų, ilgą laiką niekur neeksponuotų sovietinio laikotarpio, 1976–1991 metų, V.Lingio paveikslų. Tuo metu menininkas nepritapo nei prie socialistinio realizmo reikalavimų, nei prie arsininkams būdingos, vadinamosios lietuviškosios koloristinio ekspresionizmo tradicijos. 8–9-ojo dešimtmečio paveikslai – siurrealistinės scenos, kuriose kažkur keliauja kupranugariai, vyksta papūgų medžioklė ir vaikštinėja baltas asiliukas su raudonu pavadėliu.

Kūryba keičia erdvę

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atsivėrus galimybėms keliauti bei pažinti svetimas kultūras, V.Lingio kūryba ėmė keistis, ženklai ir metaforos įgijo brandumo, tapymo maniera – lengvumo, vis drąsiau formavosi savitas koloritas.

Scenografo patirties turintis menininkas nusiteikęs pastebimai pakeisti ir žiūrovams įprastą Kauno paveikslų galerijos ekspozicijų salės vaizdą. Tam buvo pasitelkta per 50 papildomų šviestuvų, neįprasti kūrinių eksponavimo būdai, specialiai šiai parodai ant sienos bus kuriamas laikinas piešinys.

Parodoje  galima ne tik išsamiai susipažinti su V.Lingio kūrybos visuma, bet ir pamatyti, kaip kūrybiškas požiūris gali pakeisti aplinką.

Dvylika klausimų tapytojui

– Su kokiu žodžiu geriausiai rimuojasi žodis tapytojas? – prieš parodos atidarymą paklausėme V.Lingio.

– Nesirimuoja. Man šis žodis – atsiskyrėlis vienuolis.

– Jei nebūtumėte tapytojas, kuo anuomet būtumėte tapęs?

– Tapytoju.

– Kokia spalva nupieštumėte šiandieną?

– Kol nepaėmiau teptuko ir neprisiliečiau prie drobės, nežinau. Kai prisiliečiu, viskas vyksta be manęs. Tada ir sužinau dienos spalvą. Nujaučiu, jog šiandiena būtų balta. Kai aplinkui taip tamsu, nesinori plaukti pasroviui ir tamsinti tamsumą. Nenoriu būti tamsos dalimi.

– Kokių dalykų jums gaila iš laikų, kai gimė pirmieji paveikslai?

– Vaikiško tikėjimo. Tabula rasa – tyros vaiko sielos.

– Kokioje neįtikimoje vietoje esate tapęs savo paveikslus?

– Nubaustas ir ištremtas tapyti. Kėdainių chemijos fabriko darbininkų bendrabutyje 1978-aisiais. Kad pajusčiau, kuo gyvena proletariatas.

– Dabar jums tenka daug keliauti po pasaulį. Dirbote Prancūzijoje, Islandijoje, Japonijoje. Ar ten dažai yra kitokie?

– Dažai tie patys, bet liejasi skirtingai. Kaip ir namų stogai. Prancūzijoje, Islandijoje ar Japonijoje jie – visur namo viršuje. Tačiau formos – vis kitokios.

– Esate sakęs, kad labiausiai už viską negalite pakęsti bandos. Kaip pavyksta nuo jos atsiskirti?

– Banda man sukelia alergiją. Organizmas natūraliai vengia sveikatai pavojingų vietų, kuriose jaučiuosi blogai.

– Išduokite, už kiek pardavėte savo pirmąjį paveikslą?

– 1975 m., mokydamasis pirmajame Dailės instituto kurse, per tapybos praktiką kaime nupiešiau trobą. Trobos šeimininkei savo drobę pardaviau už duoną, kumpį ir svogūnus.

– Ką norite įrodyti savo darbais?

– Tapyba - ne įrodinėjimas. Kad įrodytum, reikia manyti, jog žinai. Tapyba – tai nuojauta, sklandanti aukščiau žinojimo.

– Ar, sulaukęs beveik šešiasdešimties, vis dar norite pakeisti pasaulį?

– Keisti, kas sukurta Aukščiausiojo? Užimti Jo vietą? Ne, tokių kompleksų aš neturiu. Norėčiau būti šviesioji pasaulio pusė.

– Kam skiriate savo parodą?

– Negalvojau apie tai. Jeigu jau skirčiau, tai skirčiau šeimai.

– Vyteni, ar šešėlis turi šviesą?

– Naktis – milžiniškas, keliaujantis per žemę šešėlis. Diena – keliaujanti šviesa. Abi jos turi viena kitą ir pakaitomis aplanko mus. Kai miršta šviesa, miršta ir šešėlis.

Kas? V.Lingio retrospektyvinė paroda "Šešėlio šviesa".

Kur?  Kauno paveikslų galerijoje (Donelaičio g. 16).

Kada? Paroda vyks visą balandį, iki gegužės 1 d.

Balandžio 1 d. Kauno paveikslų galerijoje atidaroma vilniečio tapytojo Vytenio Lingio personalinė paroda „Šešėlio šviesa“. Joje atsiskleis 40 metų nuolat kintantis autoriaus kūrybinis kelias.

Nors daugiausiai dėmesio skiriama tapybai, šalia bus eksponuojami ir piešiniai, scenografijų bei instaliacijų dokumentacija, filmas pagal Romo Lileikio ir Kipro Mašanausko „Rekviem“.

Scenografo patirties turintis menininkas nusiteikęs pastebimai pakeisti ir žiūrovams įprastą Kauno paveikslų galerijos ekspozicinės salės vaizdą. Tam bus pasitelkta per 50 papildomų šviestuvų, neįprasti kūrinių eksponavimo būdai, specialiai šiai parodai ant sienos bus kuriamas laikinas piešinys. Taigi parodos metu bus galima ne tik išsamiai susipažinti su V. Lingio kūrybos visuma, bet ir pamatyti, kaip kūrybiškas požiūris gali pakeisti aplinką.

Šiandien V. Lingys žinomas kaip elegantiškos linijos ir subtilios baltų tonų paletės meistras. Link abstrakcijos artėjančiose drobėse – rytietiškos estetikos, Vakarų dailės istorijos ir gamtos atspindžiai. „Kiekvienas žinome, kaip atrodo pragaras. Bet kaip atrodo rojus – sunku pasakyti,“ – sako menininkas, savo kūryboje nuolat ėjęs šviesos, besiskleidžiančios baltų tonų ir grynų spalvų skambesyje, link.

Parodoje bus galima pamatyti ir intriguojančių, ilgą laiką niekur neeksponuotų sovietinio laikotarpio, 1976–1991 m., V. Lingio paveikslų. Tuo metu menininkas nepritapo nei prie socrealizmo reikalavimų, nei prie arsininkams būdingos vadinamosios „lietuviškosios koloristinio ekspresionizmo“ tradicijos. 8–9-ojo dešimtmečio paveikslai – siurrealistinės scenos, kuriose kažkur keliauja kupranugariai, vyksta papūgų medžioklė ir vaikštinėja baltas asiliukas su raudonu pavadėliu.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atsivėrus galimybėms keliauti ir pažinti svetimas kultūras, V. Lingio kūryba pradėjo keistis, ženklai ir metaforos įgijo brandumo, tapymo maniera – lengvumo, vis drąsiau formavosi savitas koloritas.

V. Lingys gimė 1956 m. Vilniuje. Studijavo Vilniaus dailės institute (VDA) tapybą (dėstytojai Jonas Švažas, Antanas Gudaitis). Šalia tapybos ir piešinių kūrė scenografijas kino filmams, dekoracijas ir kostiumus Šiaulių, Kauno, Vilniaus Jaunimo bei Sankt Peterburgo teatrams. Yra surengęs 37 personalines parodas Lietuvoje ir užsienyje, dalyvauja grupinėse parodose.

Paroda veiks iki gegužės 1 d.

Kas? V. Lingio parodos „Šešėlio šviesa“ atidarymas.

Kur? Paveikslų galerijoje, K. Donelaičio g. 16, Kaune

Kada? Balandžio 1 d., penktadienį, 17 val.