„Poilsio namai bus parduodami už 5,2 mln. eurų pradinę kainą – kaip ir per ankstesnį aukcioną. Tai bus devintasis mėginimas parduoti „Baltiją“, šįmet – penktas“, – BNS sakė Turto banko Privatizavimo ir sutarčių rengimo grupės vyresnioji specialistė Gražina Veželienė.

Anot jos, pasiūlymus konkursui galima teikti iki liepos 27 dienos.

Poilsio namai į privatizavimo sąrašą įtraukti nuo 2015 metų. Bendras jų pastatų plotas siekia daugiau nei 11,5 tūkst. kv. metrų, juose yra 470 vietų. Kompleksui priskirto valstybinio sklypo plotas sudaro 4,47 hektaro.

Bendrovei priklauso dviejų žvaigždučių viešbutis „Vyturys“ su reabilitacijos centru ir trijų žvaigždučių viešbutis „Žilvinas“. Pastarąjį sudaro du viešbučio pastatai ir šešių blokuotų pastatų kotedžas „Žilvinėlis“, kuriuose yra 120 vietų.

1969 metais pastatytas „Žilvino“ viešbutis, kurį suprojektavo architektas Algimantas Lėckas, yra pripažintas nekilnojamąja kultūros vertybe. Šalia esančiame komerciniame pastate įrengtas restoranas, SPA centras ir konferencijų salė.

Drauge su simpoziumo koordinatore Ramune Mickuviene ji sukvietė žymius tapytojus iš Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos: Ausmą Bankauskaitę, Ireną Mikuličiūtę-Miką, Liną Jurčiukonį, Romualdą Balinską, prof. Bronių Gražį, Ramūną Čeponį ir V.Petraitytę į Palangą beveik dešimties dienų kūrybinio poilsio.

Tikrovės paviršiai

Abstrakčios minkštų toninių perėjimų ir it rūku padengto kolorito – tapytojos V.Petraitytės drobės, palydinčios žiūrovą į ramybės ir tylos sklidinas erdves. "Tikrovė yra tai, kas matyti ir ko nematyti. Perteikdama ją tapyboje, laikinai atsitraukiu nuo jos pati, palikdama vietos pajautai", – kūrinius apibūdino menininkė.

Pasak autorės, svarbiausia sąlyga kūrybai – sielos ramybė, kurią menininkė sulygina su kelione per kopas, ieškant tikrojo, autentiško savęs paties. "Norint atrasti save, reikia apsivalyti, o tai įvyksta per spalvas, potėpius, dažų liejimą drobių paviršiuose. Tapydama išlaisvinu jausmus, jų neslopinu", – prisipažįsta menininkė, kurios drobėse išsiskleidžia rudeninė melancholija.

Tapytoja A.Bankauskaitė pagrindiniu kūrybos motyvu renkasi pajūrio peizažą, stebėdama jo kaitą įvairiu paros metu. "Natūra lieka šalia manęs, o aš – viduje kuriamo peizažo. Motyvai, esantys paveiksluose, yra susieti su vietos emocija. Prie jų neprisirišu, paleidžiu lengvai, nutoldama į įsivaizduojamą erdvę, grįstą asmeniniais išgyvenimais. Drobėse perteikiama tikrovė nėra reali, tai jos interpretacija", – sako menininkė.

Per ekspresyvų peizažo vaizdinį A.Bankauskaitė paveiksluose kuria naujo pasaulio konstrukcijas, siekdama išreikšti gamtoje išgyventą patirtį, jausmus, emocijas.

Gamtos jėga

Keliauninku ir svečiu simpoziume jautėsi menininkas R.Balinskas, kurio pasirenkami kūrybos motyvai paklūsta Aukštesniajai valiai: "Kiekvieną kartą važiuodamas į simpoziumą apgalvoju, ką tapysiu, suplanuoju kūrybinį procesą, tačiau dažniausiai viskas išeina kitaip – vieta, laikas, nuotaikos, netgi oro permainos nukreipia savo linkme. Paklūstu Aukštesniajai režisūrai ir pasineriu į atsitiktinumo jūrą, bangų nešamas leidžiuosi prie naujų krantų – atrandu tai, kas nauja. Keičiasi ne tik kūryba, bet ir aš pats."

Akvareliškai lengvais potėpais autorius kūriniuose perteikia jūros kranto, tolimo horizonto vaizdus, skatinančius žiūrovą žvilgsniu nulydėti vaizduojamus motyvus, nurimti, pajausti gamtos švelnumo ir jėgos sąveiką.

Supančios natūralios aplinkos jėgai paklūsta ir prof. B.Gražys: "Atvykęs ten, kur Lietuvos žemė virsta jūros krantu, kur paukščiai plasnoja per saulėtas rugsėjo dienas, kur smėlis glosto pėdas, juntu, kaip gera kvėpuoti, bristi į vandenį, stebėti laivą, galvoti apie sutiktą nepažįstamąjį. Jei būčiau žvejas – gaudyčiau žuvis. Jei būčiau medžiotojas – tykočiau gyvūnų. Nesu nei tas, nei tas, todėl paklūstu besikeičiančiai gamtos vaizdų tėkmei: eskizuoju, piešiu, tapau."

Paslaptingos, fragmentiškos, smulkiais potėpiais sumirgančios kūrėjo kompozicijos perteikia menininko pastabumą greitai pralekiančiam momentui, kuriame atsiskleidžia idividualios pajautos akimirksnis.

Virpantis nuo šviesos, vėjo, atidaus menininkės žvilgsnio – I.Mikuličiūtės-Mikos tapomas peizažas, papildomas pajūryje rastais artefaktais. Šalta spalvinė gama ir motyvo išskaidymas į ekspresyvius, lengvus, tankius potėpius, drobėse atspindi tapytojos atokvėpį nuo kasdienės rutinos, greito gyvenimo tempo.

"Simpoziumas – kūrybos, naujovių, bedravimo ir idėjų sklaidos erdvė. Jis svarbus man, savo kūrybiniame kelyje sutikus tapybos grandus: B.Gražį, R.Čeponį, R.Balinską – jaunosios kartos tapytoją A.Bankauskaitę", – džiaugiasi I.Mikuličiūtė-Mika.

Filosofiniai pamąstymai

Rudeninė spalvų paletė reflektuoja abstrakcionisto R.Čeponio drobėse, kuria tapytojas perteikia kontempliatyvią jauseną, išgyvenant gamtos transformacijas, žaismingai vasarai pereinant į rudeninius rūkus, lietų, vis greičiau išsiskleidžiančią tamsą. Sezono kaita autorių pastūmėja į filosofinius, egzistencinius pamąstymus, kurie tarpsta spalvinių dėmių sluoksniuose.

L.Jurčiukonis paveiksluose tiria asmenines jausenas, nulemtas pasikeitusios įprastinės aplinkos, laiko tėkmės, supančių žmonių. "Bangų mūša, paukščių klyksmas, debesų paklotai, šviesos žaismas. Jausti, mėgautis, skanauti, išspjauti. Jūra, jodas, juodas, Judas. Nušvisti, prisikelti, išnykti horizonte. Tapyti, tarpti, tapti", – momentinėmis impresijomis iš simpoziumo dalijasi tapytojas.

"Vasara tęsiasi rudenį", – taip simpoziumo nuotaiką apibūdino kuratorė V.Petraitytė. Autorių paveiksluose alsuojanti vasara, vis gilesniais atodūsiais užleidžia vietą rudens melancholijai.