Garsią šokių ansamblio vadovę sveikino Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas, mero pavaduotojas Arvydas Cesiulis, taip pat daugybė buvusių "Žuvėdros" šokėjų, O.S.Idzelevičienę su vyru Romaldu pasitikusių džiaugsmo šūksniais. Buvo pasirūpinta, kad jų vadovei šių iškilmių proga būtų patiestas raudonas kilimas.

Meras akcentavo, kad O.S.Idzelevičienė svarbi ne tik Klaipėdos kraštui, bet ir visai Lietuvai.

"Klaipėda yra ta vieta, kur šios nuostabios moters talentas, gebėjimai, vizijos suspindėjo, sužėrėjo visomis spalvomis ir atsiskleidė visa talentų jėga. Tai asmenybė, kurios vaidmenį Lietuvos kultūros istorijoje, tuo pat metu ir Klaipėdos istorijoje tikrai labai sunku tinkamai įvertinti", – teigė V.Grubliauskas.

Pasak mero, Klaipėda, kaip miestas, visus aukščiausius įvertinimo rangus ir titulus O.S.Idzelevičienei jau yra suteikęs. Tačiau svarbiausia yra tai, kas lieka žmonių atmintyje.

Apdovanojimas: iškilmingo renginio metu O.S.Idzelevičienei įteiktas medalis už indėlį į Klaipėdos sportą. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

"Visa "Žuvėdros" istorija, nuo kurios neatsiejamas Skaistutės Idzelevičienės vardas, yra tiesiog šokanti šiuolaikinės Klaipėdos istorija. Ji miesto vardą pasaulyje garsino pačiu skambiausiu, grakščiausiu ir įspūdingiausiu būdu. Už tai Klaipėda ir klaipėdiečiai niekada nepamirš šio indėlio, šio nuostabaus "Žuvėdros" skrydžio. "Žuvėdros" legenda tęsiasi ir išliks amžina, ja Klaipėda visada didžiuosis", – teigė meras.

Uostamiesčio vadovas vylėsi, kad legendinis ansamblis veikiausiai atgims, tik tam reikės pastangų ir šiek tiek laiko.

Miesto vadovas O.S.Idzelevičienei įteikė medalį už indėlį į Klaipėdos sportą.

2003 m. miestiečių valia "Žuvėdros" vadovei suteiktas Metų klaipėdietės titulas.

O.S.Idzelevičienei 2005 m. už ypatingus nuopelnus Klaipėdai suteiktas miesto garbės piliečio vardas.

Taip pat 2015 m. už pramoginių ir sportinių šokių kultūros puoselėjimą bei miesto garsinimą suteiktas Klaipėdos kultūros magistro vardas.

Lotynų Amerikos sportinių šokių ansamblis "Žuvėdra" pasaulio čempionatuose pradėjo dalyvauti nuo 1989 m., Europos čempionatuose – nuo 1992 m. Iš viso iškovojo 34 medalius.

Šis ansamblis daugelį metų reprezentavo Klaipėdos universitetą, uostamiestį ir Lietuvą visame pasaulyje.

Rugsėjo 24 d. O.S.Idzelevičienė atšventė 80-ąjį gimtadienį.

Paminklas arba alėja

Portalo skaitytojas į viešumą siekia iškelti seniai puoselėtą sumanymą – mieste įamžinti ne tik ansamblio "Žuvėdra" atminimą, bet ir įkurti alėją, kuri būtų skirta miesto vardą garsinusioms sporto asmenybėms.

Klaipėdietis kelia mintį, jog vertėtų klausti miestiečių nuomonės, ką jie galvoja apie idėją uostamiestyje surasti vietą skulptūrai, kuri būtų skirta šokių ansambliui "Žuvėdra".

"Laikas eina, jau praėjo keletas metų, kai ansamblio nebeliko. Bijau, kad viskas nugrims į užmarštį. O juk šis ansamblis garsino mūsų miestą ir valstybę. Žavėjomės juo ir jo šokiais. Būtų malonu ir pelnyta, jei Klaipėdoje atsirastų įdomus atminimo objektas. O gal apskritai reikėtų įkurti ką nors panašaus į alėją, kurioje būtų pagerbti sportininkai, komandos, kurios yra tapusios pasaulio, Europos ar olimpinių žaidynių čempionėmis. Juk turime iš Klaipėdos kilusių krepšininkų, dviratininkų", – siūlo klaipėdietis, nenorėjęs, jog viešai būtų minima jo pavardė.

Skynė čempionų laurus

Daugybės prestižinių čempionatų nugalėtoja "Žuvėdra" su publika atsisveikino prieš šešerius metus.

Apie siūlymą statyti ansambliui paminklą išgirdusi "Žuvėdros" vadovė, Klaipėdos universiteto profesorė Skaistutė Idzelevičienė prisipažino, kad jos širdį suvirpino jai nežinomo miestiečio iniciatyva.

Žuvėdra išskrenda, bet legenda lieka.

"Ir kas galėjo tai sugalvoti? Mes su vyru jau esame pasitraukę iš viešumos, reklamos mums nebereikia. Net nežinau, kaip vertinti. Kaip tik sekmadienį per televiziją žiūrėjau mūsų ansamblio pasirodymą. Spėju, filmuota buvo Stasio Povilaičio koncerte. Net sujaudino, taip gražiai jaunimas šoko. Bet aš jau stengiuosi nesigręžioti atgal, todėl man nebesinori viešumos", – kukliai kalbėjo S.Idzelevičienė.

Klaipėdos universiteto šokių kolektyvas "Žuvėdra" buvo įkurtas 1965 m.

"Ansamblis pradėjo formuotis 1987-aisiais. O 1988 metais Vilniuje vyko antrasis Sovietų Sąjungos ansamblių čempionatas. 1989 metais mes pirmą kartą važiavome į pasaulio čempionatą, kuris vyko Štutgarte, Vokietijoje. Sovietų Sąjungai atstovavo dvi komandos – mes ir moldavai. Pelnėme septintąją vietą. Atėjus Nepriklausomybės laikams, mūsų buvo paprašyta neatstovauti Sovietų Sąjungai, todėl padarėme pertrauką. Už Lietuvą šokti važiavome į Eseną Vokietijoje 1992 metais ir pelnėme penktąją vietą. Patekome į finalą ir daugiau iš finalų mes nebesitraukdavome", – prisiminė S.Idzelevičienė.

1999 m. "Žuvėdra" tapo Europos ir pasaulio čempione.

"Žuvėdros" pergalių sąraše įspūdingi skaičiai – septynis kartus tapo pasaulio čempione, devyniskart pelnytas Europos čempionės vardas.

Iš viso Europos ir pasaulio čempionatuose ansamblis iškovojo 34 medalius.

Pasinėrė į savanorystę

Paklausta, kokią ansambliui skirtą skulptūros viziją ji įsivaizduotų, S. Idzelevičienė tikino, jog be žuvėdros simbolio kažin ar pavyktų išsiversti.

"2000 metais Klaipėdos meru tuomet buvęs Eugenijus Gentvilas dovanojo skulptūrą, pagamintą iš medžio. Vaizduojamos dvi žuvėdros, o tai yra pora, kaip partnerė ir partneris. Jei būtų nuspręsta statyti, tai ką nors panašaus į tai. Gaila, kad nežinome šios skulptūros autoriaus. Bet jo idėja mums labai patiko", – pripažino S.Idzelevičienė.

Įteikė: "Žuvėdros" šokėjus, 2011 m. gruodį septintą kartą pripažintus geriausiais pasaulyje, sveikino šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė Vilniuje vykusiame Lotynų Amerikos šokių ansamblių pasaulio čempionate. / V. Morkevičiaus nuotr.

Profesorė pasakojo, jog su vyru Romaldu Idzelevičiumi šiuo metu užsiėmę visai kita veikla nei šokiai.

"Mes visa galva pasinėrę į "Maisto banko" akciją. Nors mūsų amžius brandus ir mums derėtų riboti kontaktus, mes su vyru savanoriaujame. Savo rankų darbu prisidedame prie pagalbos vargstantiems. Aš nuskutu po keturis kibirus morkų, Romas pjausto visas daržoves, ir taip prisidedame prie akcijos. Mes nesireklamuojame. Tai ne tam skirta ši veikla. Bet ji tokia ypatinga mums", – prisipažino S. Idzelevičienė.

Legenda išliko

Paklaustas, kaip vertintų idėją įamžinti "Žuvėdros" vardą, Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas tikino, kad pirmiausia derėtų atsiklausti bendruomenės.

"Manyčiau, kad dėl tokios idėjos tikrai vertėtų pasitarti su bendruomene. Žmonės galėtų pasakyti, kiek tai įdomu, aktualu ir prasminga. Pirmi žingsniai turėtų prasidėti nuo bendruomeninio sutarimo, kad nereikėtų įrodinėti, jog kažką reikia įamžinti. Jei beliktų konstatuoti – štai tikrai pamiršome, nepastebėjome, tada toks įamžinimas turi prasmę", – apie klaipėdiečio pasiūlymą kalbėjo V. Grubliauskas.

Meras pritarė minčiai, jog Klaipėdos vardą garsinusiems sportininkams miestas išties turėtų rodyti dėmesį ir pagarbą.

Vytautas Grubliauskas / Redakcijos archyvo nuotr.

"Tai jų įvertinimo aspektas, kuris yra labai svarbus. Bet tai turi būti sutartas dalykas. Kad graži idėja nebūtų kritikuojama ir diskredituojama. Kiekviena visuomeninė iniciatyva turėtų būti aptarta ir turi būti aišku, kiek ji svarbi ne tik idėjos autoriams, bet ir miesto bendruomenei. Kryptis teisinga. Pirmiausia reikia susitarti. O ką mes norėsime įamžinti – "Žuvėdrą" ar kitą sporto komandą, tai jau bus detalės. Žuvėdra išskrenda, bet legenda lieka. Gyvoji legenda yra ne ką prastesnis paminklas nei kad ir labai graži skulptūra", – kalbėjo V. Grubliauskas.

"Tai kaip gryno oro gurkšnis"

Klaipėdos savivaldybės Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisijos pirmininkas, miesto vicemeras Arvydas Cesiulis, pripažino, jog klaipėdiečio siūlymas – tikrai vertas dėmesio.

Unikalu: Europos ir pasaulio čempionatuose ansamblis iškovojo net 34 medalius. / Vytauto Liaudanskio nuotr.

"Mano visas vidus linksta sakyti "taip". "Žuvėdra" tiek metų garsino Klaipėdą. Tai, kad ji numirė, reikia padėkoti Seimui, kad priėmė tvarką, pagal kurią studentams, besimokantiems tam tikrų meninių specialybių, reikia mokėti didžiulius pinigus. Tuomet ir prasidėjo smukimas, nes nepavykdavo surinkti grupių, ir žmogiškieji resursai ėmė sekti", – tikino A. Cesiulis.

Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisijos pirmininkas, kalbėdamas apie vardo įamžinimo procedūras, aiškino, jog pirmiausia savivaldybė turėtų sulaukti klaipėdiečių iniciatyvinės grupės kreipimosi.

"Komisija turi sulaukti oficialaus siūlymo. Kažkas turi siūlyti. Nėra pas mus kitokių procedūrų. Savivaldybė pati negali paimti ir paskelbti. Reikėtų apklausos, ir aš pats pirmas pasirašyčiau "už", – sakė A. Cesiulis.

Garsiai svarstydamas A. Cesiulis kėlė įvairias idėjos įgyvendinimo versijas.

"Gal reikėtų ant Menų akademijos sienos memorialinės lentos? O gal šalia esantį skverą pervardinti? Gali būti ir kitokių variantų, tegul tik žmonės siūlo. Paruoštas Skulptūrų parko rekonstrukcijos projektas. Nueisiu pasiaiškinti, kas ten autorius ir ar tai jau baigtinis projektas. O gal ten visai tiktų žymių sportininkų alėja?" – vieną po kitos kylančias mintis bėrė A. Cesiulis.

Jis pripažino, kad pandemijos akivaizdoje minčių nukreipimas pozityviems reikalams itin gelbsti.

"Tai – kaip gryno oro gurkšnis. Bent kažkokia miela ir šviesi žinia", – teigė vicemeras.

Nugalėtojai: S. Idzelevičienė ir R. Idzelevičius "Žuvėdros" šokėjams perdavė 2009 m. iškovotą Europos čempionų taurę. / Fotobanko nuotr.

Uostamiesčio valdžia yra diskutavusi, kokia labiausiai tiktų vieta, kurioje būtų galima įamžinti ne vieną žymų klaipėdietį, savo gyvenimu palikusį ryškų pėdsaką gimtajame mieste.

"Kur ir kaip tai padaryti? Lauke kažkokius pėdsakus daryti? Nei šis, nei tas. Mes neturime reprezentacinės vietos. Manėme, kad kada nors vis tiek savivaldybė persikels į naujas patalpas. Ten ir reikėtų surasti vietą žymiems klaipėdiečiams paminėti. Bet kol kas viskas tik šakėmis ant vandens rašyta", – svarstė A. Cesiulis.

Neplanuotos permainos

Paulius buvo iš tų, kurie tikino, kad niekada nekeliaus į užsienį, nes ir Lietuvoje galima daug pasiekti. Baigęs choreografijos studijas Klaipėdos universitete, vaikinas tik trumpam ketino išvykti į Norvegiją: norėjo užsidirbti pinigų, kad grįžęs galėtų įkurti šokių studiją. Tuo metu jis vis dar šoko "Žuvėdroje".

"Susiklostė taip, kad išsiskyriau su mergina, mūsų bendri planai sužlugo, o aš nusprendžiau keliauti ne į Norvegiją, bet pas seseris į Londoną. Nusipirkau bilietus ir išskridau. Nors nepirkau bilieto atgal į Lietuvą, planavau, kad grįšiu po kelių mėnesių", – pasakoja apie tai, kaip atsidūrė Londone.

Nieko nelaukdamas įsidarbino viešbutyje, kuriame sėkmingai dirbo jo seserys. "Dirbant laikas prabėgo nepastebimai, reikėjo apsispręsti, ką darysiu toliau", – dalijasi Paulius.

Savo šokio pamokose kartais jaučiuosi kaip psichologas. Jei iš mokinių kūno kalbos matau, kad kažkas negerai, sustabdau pamoką ir kalbuosi.

Nors jam sekėsi gerai, uždirbo nemažai, jausmas, kad čia ne jo vieta, Pauliaus neapleido. Nuo septynerių šokęs vaikinas nusprendė susirasti darbą, kuris būtų susijęs su šokiais.

"Internete įdėjau skelbimą, kad ieškau darbo. Jau kitą dieną sulaukiau skambučio: man pasiūlė būti šokių trenerio padėjėju", – nepamiršta to džiaugsmo, kuris apėmė aplankius netikėtai sėkmei.

"Buvau labai laimingas – man tiko bet koks darbas, kad tik būtų susijęs su šokiais. Erdvi šokių studija buvo pačiame Londono centre, dauguma klientų – britai", – prisimena Paulius.

Nors krūvis buvo didžiulis – nuo 5 iki 14 val. vis dar dirbo viešbutyje, o vėliau skubėdavo į šokių pamokas, kuriose dirbdavo iki 22 ar 23 val., ir grįžęs namo, pamiegojęs vos dvi ar tris valandas, vėl kartodavo visą rutiną – nejautė didžiulio nuovargio. Jį kompensavo laimė daryti tai, ko iš tikrųjų nori.

Varžybos ir kelionės

"Po truputėlį atsirado daugiau papildomų pamokų – poros pas mane ateidavo ruošti vestuvinio šokio ar tiesiog pavieniai asmenys norėjo išmokti šokio pagrindų. Klaipėdos universitete įgyta kvalifikacija pravertė darbe nesusidūriau su jokiomis problemomis", – pasakoja Paulius.

Po penkių mėnesių jau galėjo atsisakyti darbo viešbutyje. "Tada viena profesionalius šokius šokusi mergina man pasiūlė šokti kartu. Iki tol maniau, kad daugiau niekada nešoksiu kaip profesionalas. Jau buvo praėję ketveri metai – netikėjau, kad po tiek laiko grįšiu į didįjį sportą. Bet susigundžiau. Geriausi Londono treneriai, apie kuriuos anksčiau net nedrįsdavau pasvajoti, dabar tapo mano treneriais", – pasakoja apie grįžimą į sportą.

Paulius ėmė dalyvauti tokiose prestižinėse varžybose, kaip "Blackpool" ar "UK Open". Nors iš pradžių nepatekdavo į tolesnius raundus, vien tik dalyvauti tokiose varžybose buvo nuostabi patirtis. Be to, ilgainiui ir rezultatai pradėjo gerėti.

Lietuvis ne tik grįžo į profesionalų sportą, bet ir pradėjo šokti kategorijoje, kurioje porą sudaro profesionalas ir mėgėjas. "Anglijoje tokie šokiai labai populiarūs. Mes šokame varžybose – dalis mano uždarbio yra būtent iš tokios veiklos. Važinėjame po pasaulį, teko varžytis beveik visose Europos šalyse, Niujorke, Dubajuje. Į Aziją stengiamės nekeliauti, nes tai užtrunka labai ilgai. Kadangi pats šoku kaip profesionalas, noriu praleisti kuo mažiau pamokų. Čia jau aš moku treneriams, kad jie mane ruoštų konkursams", – dalijasi jis.

"Londone gali turėti visus geriausius trenerius, bet jie – ne patys pigiausi. Pavyzdžiui, šią savaitę pas mokytojus praleidau šešias valandas, o pusantros valandos treniruotė porai kainuoja apie 200 svarų", – atvirauja Paulius.

Kartu su pirmąja savo partnere Londone, su kuria jau nebešoka poroje, iš 300 vien tik savo kategorijos dalyvių "Blackpool" varžybose Paulius pateko tarp 45 geriausių porų. "Tai buvo labai geras rezultatas, pasiektas per palyginti trumpą laiką. Kovo mėnesį vėl pradėsiu varžytis. Jau su nauja partnere mes šokame Lotynų profesionalų kategorijoje", – pasakoja jis.

Pats sau šeimininkas

Studijuodamas Klaipėdoje Paulius trejus metus koncertavo, o varžybose dalyvavo su "Žuvėdra", dažniausiai – antroje kolektyvo komandoje. "Paskutiniame "Žuvėdros" čempionate Vokietijoje šokau su pirma komanda – nors tąkart likome ketvirti, varžybos buvo labai svarbios, nes vėliau kolektyvas pasiliko tik prie koncertinės veiklos", – pasakoja jis.

Lietuvoje Paulius ir vaikus mokė šokti. Toji patirtis irgi pravertė. Anglijos sostinėje jis rado studiją, kurioje nuomojasi salę ir moko šokio. Tiesa, dar neseniai jis mokė vaikus lietuviškame darželyje. "Jis priklauso vienai iš mano klienčių. Teko atsisakyti šio darbo, nes darželis buvo labai toli, o susisiekimas nepatogus. Nors mokyti mažus vaikus – tiesiog nuostabu", – džiaugiasi dar viena galimybe realizuoti save.

Paulius sako, kad dirbti tik sau ir nuo nieko nepriklausyti Londone nėra sudėtinga. "Dirbu kaip laisvai samdomas darbuotojas, kuris susimoka reikiamus mokesčius. Anglijoje susitvarkyti mokestinius reikalus – tikrai paprasta. Ir net jei suklysti, tu gauni laišką ar tave kitaip perspėja, bet iškart tikrai nebaudžia. Užtenka kelis kartus per metus prisėsti prie kompiuterio, pasiskaityti, o visa informacija lengvai prieinama", – patirtimi dalijasi lietuvis.

Kitokia šokio kultūra

Skambant "Brexit" varpams, Paulius prisipažįsta reguliariai sekantis Lietuvos ambasados Londone pateikiamą informaciją, tačiau nebijo ir blogiausio scenarijaus. "Kol kas nebuvo konkrečių pranešimų, kad lietuviams reikėtų tvarkytis kokius nors dokumentus. Jeigu teks palikti Londoną, yra Olandija, Amerika, Kinija – čia šokiai yra didžiulis verslas", – neslepia jis.

Į Lietuvą Paulius artimiausiu metu neketina sugrįžti. "Šoku WDC (angl. World Dance Council) federacijoje, kuri orientuota į 50 proc. sporto ir 50 proc. meno – emocinio ryšio su partneriu paiešką. Lietuvoje mes į šokius žiūrime pirmiausiai kaip į sportą, dauguma šokėjų yra pasirinkę Pasaulinę sportinių šokių federaciją (WDSF). Čia, Londone, aš iš naujo save atradau, dabar jaučiuosi artistiškas, pradėjau net fotografuoti. Pamatęs daugiau pasaulio, ir kaip žmogus patobulėjau. Anglijoje ir Lietuvoje šokio kultūra labai skiriasi", – savo pasirinkimą aiškina jis.

Dirbdamas su profesionalais vaikinas pradėjo jausti tikrąjį šokio malonumą. Net jei ir nepasieks finalo ar pusfinalio, tikras pasiekimas bus vien tik dalyvavimas, kadangi dabar jam svarbiausia – dalytis menu, atsiskleisti kaip artistui. "Aš visada buvau labai konkurencingas žmogus, bet dabar esu kitoks", – atvirauja jis.

"Turiu porą mokinių, kurios atėjo į mano pamokas po tam tikrų gyvenimo traumų, pavyzdžiui, vyro netekties. Savo šokio pamokose kartais jaučiuosi kaip psichologas. Jei iš mokinių kūno kalbos matau, kad kažkas negerai, sustabdau pamoką ir kalbuosi. Jaučiu, kad galiu žmonėms padėti ne tik per šokius, bet ir juos išklausydamas. Labai džiaugiuosi, kad tai supratau", – atradimais dalijasi Paulius.

Londone Paulius jaučiasi gerai, bet prisipažįsta esantis Lietuvos patriotas. "Lietuva man visada bus svarbiausia. Ypač – Kaunas. Ir už "Žalgirį" sergu – vien dėl jo kartkartėmis grįžtu į Kauną. Buvo ir tokių atvejų, kai atskridau tiesiai į varžybas, o ryte vėl išskridau į Londoną", – šypsosi kaunietis.

Šiuo metu mažosios žuvėdros dėl žmonių veiklos ir abejingumo sparčiai nyksta. Lietuvoje gali būti nelikę nė 200 šių paukščių porų. Žvyro ir molio karjeruose gyvenančių paukščių lizdus upių pakrantėse ištrypia žvejai ir poilsiautojai.

Už 2,4 mln. eurų, gautų iš ES fondų bei valstybės, aštuoniose teritorijose numatyta šiems paukščiams supilti 13 salų. Šiose teritorijose bus išdėliota 600 slėptuvių žuvėdrų jaunikliams.

Sumanymas jau pradėtas įgyvendinti, baigtas jis turi būti iki 2022 metų.

Tai ne jau pirmas „Žuvėdros“ nusileidimas Kinijoje. 2017 m. spalio mėnesį jis buvo tris kartus suvaidintas anšlaginėje Tarptautinio Vudženo teatrų festivalio scenoje po atviru nakties dangumi ir buvo publikos bei kritikų išrinktas vienu iš trijų geriausių festivalio spektaklių, primena Lietuvos kultūros atašė Kinijoje Agnė Biliūnaitė.

Kaip teigia režisierius O. Koršunovas, Antono Čechovo pjesė yra labai tinkama eksperimentuoti. „Žuvėdroje“ tęsiame temas, kurios yra „Hamlete“, „Dugne“: šiuolaikinis teatras, šiuolaikinis aktorius, šiuolaikinis žiūrovas. „Žuvėdra“ - tai tarsi trečioji triptiko dalis. Visas šias dalis jungia ypatingas dėmesys aktoriams”, - sako režisierius.

Anot Lietuvos kultūros atašė, Kinijoje dramos teatro tradicija nėra ypač stipri, tad kiekvienas OKT teatro spektaklio ir publikos susitikimas neabejotinai tampa įvykiu, praplečia šios šalies žiūrovų ir kūrėjų teatro suvokimą. Nuo 2008 m. beveik kasmet į Kiniją grįžtantis O. Koršunovas ir jo trupės aktoriai Kinijoje jau yra puikiai atpažįstami, labai laukiami, o ištikimiausi gerbėjai keliauja paskui trupę iš miesto į miestą.

Šiemet rugpjūtį OKT ketina dar kartą sugrįžti į Kiniją su spektakliu „Hamletas“.

Archyvas liks istorijai

– Klaipėdos universitete studentams dėstote sportinius šokius, mokote mažuosius šokėjus, teisėjaujate varžybose. Kaip spėjate?

– Jei atvirai, studentų skaičius stipriai sumažėjo. Pirmiausia todėl, kad įgytas bakalauro laipsnis jiems nesuteikia pedagogo kvalifikacijos. Tad baigę studijas jaunuoliai negali įsidarbinti valstybinėse švietimo įstaigose. Gerai, kad jau atsirado gretutinės studijos su pedagogo kvalifikacija, ir studentai turi daugiau praktikos mokyklose. Kalbant apie vaikus, ką anksčiau padarydavome per tris mėnesius, dabar užtrunka triskart ilgiau. Auklėtiniai labai skiriasi darbštumu, mąstymu, supratimu. Truputį sušilo ir jau bėga ilsėtis. Mūsų šokiai yra specifinė kalba. Tai ne istorija ar matematika – turime išmokyti bendrauti su muzika. Be darbo universitete, per metus tenka teisėjauti apie 30 varžybų Lietuvoje. Svetur tai daryti jau atsisakiau.

– Esate išnaršęs daugybę pasaulio vietų. Kur sugrįžtumėte?

– Didžiausią įspūdį paliko Kuba. Nors ir varginga, skurdi šalis, bet žmonės ten nepaprastai šilti, tikri linksmuoliai. Šokti jie eina į gatves. Nes daugiau nėra kur – mažai parduotuvių, nėra restoranų, prie mėsos – kilometrinės eilės. Nepaisant to, mane sužavėjo iš kubiečių trykštanti laisvė.

– Su žmona S.Idzelevičiene esate sukaupę milžinišką "Žuvėdros" pasirodymų archyvą. Ar išsaugojote jį?

– Oi. Turime krūvas kasečių su koncertų įrašais, beveik visą medžiagą perrašėme į kompaktinius diskus. Su "žuvėdriečiais" buvome paruošę 2,5 val. trukmės programą. Beje, filmuodavome ir savo priešininkus. Tam, kad vėliau galėtume pažiūrėti, kaip šoka konkurentai, kokias klaidas daro. Tai buvo mūsų stiprybė.

3 metus – šaltkalvis

– Baigęs mokyklą pasirinkote inžinerijos studijas.

– Taip, nuo pat mažens buvau gabus skaičiams, turėjau gerą atmintį. Pirmose klasėse matematikos pamokose neturėjau ką veikti. Laisvai daugindavau dviženklius skaičius be jokių daugybos lentelių, aparatų ar popieriaus. Dabar jau būtų sunkiau, nes įgūdžius reikia nuolat lavinti. Po mokyklos įstojau į Kauno politechnikos institutą. Bet susiklostė tokia keista situacija. Iš matematikos egzamino raštu gavau penkis, tuometėje sistemoje tai buvo maksimalus įvertinimas. Tačiau žodžiu – tris. Man teko kvaili klausimai, pavyzdžiui, apibūdinti, kas yra iracionalusis skaičius ar trupmenos. Mokykloje nekreipiau dėmesio į apibrėžimus, o stojant jų prireikė. Tada komisija pareiškė, neva, jei nesugebu žodžiu atsakyti į klausimus, vadinasi, nusirašiau. Ir nedavė bendrabučio. Buvo per brangu gyventi Kaune, todėl išvažiavau į Klaipėdą pas dėdę. Buvau priimtas į to paties instituto Klaipėdos fakultetą, laivų inžineriją. Baigęs įsidarbinau pagal specialybę laivų statykloje paprastu darbininku, trejus metus dirbau šaltkalviu. Paskui tapau meistru, pradėjau daryti karjerą. Tuo pat metu šokau. Jau nuo mokyklos laikų mane traukė įvairios sporto šakos, šokiai, mados. Anksti subrendau – septintoje klasėje draugaudavau su vienuoliktokėmis, eidavau į kultūros namuose vykusius suaugusiųjų šokius. Juk gerai judančių vyrų visada trūkdavo.

– Esate kilęs iš Veiviržėnų. Kaip atsidūrėte Sibire?

– Dvejų metų kartu su tėvais buvau ištremtas į Krasnojarsko kraštą. Vežė mus gyvuliniame vagone. Tremtyje praleidau apie dešimtmetį. Oficialiai – šešiolika, nes šešerius metus Lietuvoje gyvenau kaip nelegalas. Kai grįžome atgal į gimtinę, mūsų niekur nenorėjo priregistruoti. Mama apvažiavo visus šalies rajonus, bet pastangos nuėjo perniek. Tik parodydavo pasą, pasigirsdavo: "Laũk!" Maždaug po mėnesio, kai buvau vienas namuose, atėjo du vyrai ir liepė pasakyti mamai, kad dingtume iš Lietuvos. Todėl susirinkome daiktus ir išvažiavome pas senelį – mamos tėvą, kuris dar buvo gyvas ir gyveno vienkiemyje šalia Laukuvos. Dienomis sėdėdavome namie. Bijodavome išeiti, kad žmonės nepamatytų ir neįduotų mūsų. Galiausiai per didelius vargus, padedant pažįstamiems, pavyko laikinai prisiregistruoti Šilalėje. Tik po šešerių metų mums oficialiai vėl buvo leista gyventi Lietuvoje. Nenuostabu, kad mokykloje per rusų kalbos pamokas buvau nepralenkiamas. Kol mokytojai nesuuodė, sėdėdamas tualete taisydavau bendraklasių egzaminų užduotis. Įsivaizduokite, staiga visi mokiniai ima rusiškai rašyti be klaidų, natūralu, kad mokytojams tapo keista. Šiaip jau kalboms niekada nebuvau gabus, tai – mano silpnoji pusė. Ypač tarimas.

Vieno vardo istorija

– Tai Romaldas ar Romualdas esate?

– Iš tikrųjų esu Idzelevičius Romualdas. Vasario 7-oji – Romualdų vardadienis. Šeimoje buvome trys broliai ir vardus gaudavome pagal katalikišką kalendorių. Kokią dieną gimdavome, tokį vardą ir atsinešdavome. Vienas buvo Vaclovas, kitas – Stepas. Mano tikrasis vardas buvo Romualdas. Bet po 1947 m., kai iš Lietuvos ištrėmė visus raštingus ir išsilavinusius žmones, nebeliko mokančių rašyti be klaidų. Dirbo po kelias klases baigę lietuviai. Taip mano gimimo liudijime ir atsirado įrašas: "Indzelevičius Romaldas". Po to "n" nutrinta ir įrašyta "Idzelevičius". Bet "u" raidę varde vis tiek praleido. Taigi, mano gimimo liudijimas buvo negaliojantis, teko teismuose įrodinėti savo tapatybę. Kai reikėjo išsiimti pasą, vardas vėl buvo įrašytas neteisingai. Taip ir likau Romaldas, per daug laiko ir pinigų būtų kainavę sugrąžinti tiesą. Draugai vadindavo tiesiog Romu.

– Tiesa, kad esate legendinio lakūno Stepono Dariaus giminaitis?

– Mūsų sodybas skyrė apie 200 metrų. Darius buvo tėvo pusbrolis. Turėjome labai daug žemės, apie 3,6 tūkst. hektarų. Bet 1918 m. vasario 16 d. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, vyko privatizacija, visos žemės išdalytos savanoriams. Iki 1933-iųjų vieta, kur gimiau, vadinosi Rubiškės kaimu, dabar – Dariške arba Dariaus kaimu.

Augmenijos puoselėtojas

– Kas šiandien jūsų stiprybės šaltinis?

Bet vis dar sušokčiau ne prasčiau už jaunus.

– Mėgstu kavą ir juodąjį šokoladą. Anksčiau išgerdavau po dvidešimt puodelių. Pasirodo, sveika. Buvau slidžių sporto meistras, prizininkas. Tai varžybose įveikti pusšimtį kilometrų prireikdavo ištvermės ir valios. Pamenu, iki finišo beliko šimtas metrų, kai staiga prapuolė garsas, vaizdas ėmė plaukti nelyginant augmenija vandenyje. Atrodė, tarsi kasčiausi vienoje vietoje. Nuo tos akimirkos nieko neatsimenu. Atsibudęs pamačiau tik didelį kambarį ir baltai apsirengusias sesutes. Kraujo spaudimas laikėsi per 220. Tada kažkur perskaičiau apie Japonijoje atliktą tyrimą. Esą metus penkis kartus per dieną geriant stiprią juodą kavą susitvarko spaudimas, sustiprėja kraujagyslės. Ir iš tiesų, neseniai tyriausi, tai gydytojai gyrė mano kraujagysles. Sakė, dabar aštuoniolikmečiai tokių neturi. Nors, kad ir ką daryčiau, esu dėdulė. Bet vis dar sušokčiau ne prasčiau už jaunus.

– Apsilankius pas jus iškart matyti, kuo užsiimate laisvalaikiu. Mėgstate augalus?

– Iš buto miesto centre su žmona persikėlėme gyventi į Gindulius. Turime 10 arų žemės, tai reikia žolę pjauti, ravėti ir nedidelis šiltnamiukas yra. Man patinka. Esame apsupti gėlių. Joms irgi reikia priežiūros. Turbūt jau galėčiau atidaryti gėlių turgų.

Vizitinė kortelė

Gimė 1947 m. vasario 7 d. Veiviržėnuose.

1981 m. Kauno politechnikos instituto Klaipėdos fakultete (dabar – Kauno technologijos universitetas) baigė laivų inžinerijos studijas.

1965–1982 m. (nuo 1969 m. – su žmona Skaistute Idzelevičiene) šoko Klaipėdos statybos tresto kultūros rūmų sportinių šokių kolektyve (nuo 1995 m. Klaipėdos universiteto sportinių šokių klubas "Žuvėdra").

Nuo 1973 m. – šokių ansamblio "Žuvėdra" treneris.

Su žmona vadovaudamas ansambliui, Lotynų Amerikos šokių pasaulio ir Europos čempionatuose "Žuvėdra" pelnė 16 aukso medalių.

1974 m. tapo tarptautinės klasės šokėju.

1976 m. – Lietuvos Lotynų Amerikos šokių čempionas.

1975–1981 m. – Lietuvos dešimties šokių vicečempionas.

1997 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu.

1999 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu.

1999 m. skirta Klaipėdos universiteto I laipsnio premija ir diplomas už meninę ir mokslinę veiklą.

1999 m. apdovanotas Kūno kultūros ir sporto departamento bronzos medaliu "Už nuopelnus Lietuvos sportui".

2002 m. apdovanotas Lietuvos nusipelniusio trenerio garbės ženklu.

2003 m. apdovanotas ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Komandoro kryžiumi.

2005 ir 2006 m. suteiktas Lietuvos Metų trenerio vardas.

2005 m. suteiktas Klaipėdos miesto garbės piliečio vardas.

2007 m. už nuopelnus Lietuvos sportui apdovanotas "Sporto garbės komandoro" ženklu.

2007 m. Lietuvos tautinio olimpinio komiteto apdovanotas "Už nuopelnus Lietuvos olimpizmui".

Vienu geriausių šių metu Venecijos bienalėje pristatytų spektaklių vadinamą „Žuvėdrą“ sostinės gyventojai išvys jau gruodžio 5-6 dienomis.

Režisierius O. Koršunovas ir jo aktorių trupė antri metai iš eilės buvo pakviesti į prestižiškiausiu menų renginiu pasaulyje laikomą Venecijos bienalę. Šiemet režisierius ir aktoriai festivalio publikai parodė „Žuvėdrą“. Italų kritikų verdiktas buvo trumpas ir aiškus – tai vienas geriausių spektaklių Venecijos bienalės programoje.

„Pribloškiantis lietuvių pastatymas“, „pavyzdys mūsų darbuotojams, apsimetinėjantiems aktoriais“, „pribloškiantis aktorių pasirodymas“, „stulbinanti Čechovo analizė“, „aukščiausias profesionalumas“ – tokios kritikų frazės vainikavo lietuvių pasirodymą.

„Mačiau daug Koršunovo skirtingų laikmečių pastatymų įvairiuose festivaliuose. Mano nuomone, būtent „Žuvėdroje“ jis pasiekė savo meninę brandą. Taip drąsiai ir atvirai kalbėti apie žmogiškumo suirimą – tai pavyko vos keletui menininkų“, – teigia OKT/Vilniaus miesto teatro trupę pakvietęs Venecijos bienalės teatro programos direktorius Alex Rigola.

Vilniuje „Žuvėdros“ populiarumas tapo tikru fenomenu. Vos tik paskelbus dešimtis spektaklių, bilietai ėmė tirpti tiesiog akimirksniu. Visi bilietai jau buvo išparduoti tik įpusėjus sezonui. Tad galimybė įsigyti bilietus į paskutiniuosius 2016-ųjų spektaklius - išskirtinis šansas.

„Rėmėmės hamletišku principu, kuomet spektaklis turi būti suvaidintas tam vienam svarbiausiam žiūrovui, kuris, ko gero, esi pats. Tik tada tai gali būti paveiku visiems“, – spektaklio populiarumo priežasčių mėgina ieškoti O. Koršunovas.

Pasak spektaklyje mokytojo Medvedenkos vaidmenį kuriančio aktoriaus Giedriaus Savicko, jų „Žuvėdra“ - tai tarsi gyvo garso koncertas gerame džiazo klube.

„Visi įpratę matyti tvarkingus Čechovo pastatymus, žiūrėti juos atsiriboję, lyg klausytųsi muzikos kompaktiniame diske. Dabar supratau, jog Koršunovo „Žuvėdra“ – tai galimybė pamatyti Čechovą gyvo garso koncerte. Čia viskas vyksta gyvai ir visko gali nutikti. Vyksta gyvo garso teatras”, - teigia G. Savickas.

Pasak režisieriaus, „Žuvėdroje“ žiūrovas svarbesnis negu įprastai. Čia svarbus ne tik pats žiūrovas, tačiau ir kitoks aktorių bendravimas su juo.

„Nesitikėjau, jog trilogijos „Hamletas-Dugne-Žuvėdra“ spektakliai bus taip aktyviai kviečiami į festivalius. Juk jie neturi išorinio efektingumo, ryškių politinių ar socialinių aktualijų, netgi yra pakankamai asmeniški.

Čia aktoriai nebesislepia už ketvirtos sienos, netgi nevaidina, o personažų tekstais mėgina kalbėti apie save kaip apie žmones. Tačiau užsienio kritikai dažnai pastebi jų novatoriškumą, visiškai kitokį požiūrį į aktoriaus darbą“, – apie tarptautinę sėkmę pelniusius pastatymus kalba O. Koršunovas.

Spektaklyje vaidina tiek kino ekrane, tiek teatro scenoje matyti aktoriai: Giedrius Savickas, Darius Meškauskas, Vytautas Anužis, Agnieška Ravdo, Airida Gintautaitė, Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis, Darius Gumauskas, Kirilas Glušajevas, Nelė Savičenko ir Martynas Nedzinskas.

Paskutiniai 2016-ųjų spektakliai „Žuvėdra“ (rež. Oskaras Koršunovas) – jau gruodžio 5-6 d., 19 val., OKT Studijoje (Ašmenos g. 8, Vilnius).

„Pribloškiantis lietuvių pastatymas“, „pavyzdys mūsų darbuotojams, apsimetinėjantiems aktoriais“, „pribloškiantis aktorių pasirodymas“, „stulbinama Čechovo analizė“, „aukščiausias profesionalumas“ – tokios italų kritikų frazės vainikavo lietuvių pasirodymą prestižiškiausiu menų renginiu pasaulyje laikomoje Venecijos bienalėje. Į ją režisierius O.Koršunovas ir jo aktorių trupė buvo pakviesti antri metai iš eilės.

Režisierius O.Koršunovas linkęs šiuolaikiškai interpretuoti klasikos kūrinius. Pasak jo, OKT teatras dar gyvavimo pradžioje suformulavo vieną pagrindinių savo motto – klasiką statyti kaip šiuolaikinę dramaturgiją, paverčiant ją ne istoriniu ekskursu, o nuoširdžiu išgyvenimu. Ne išimtis ir „Žuvėdros“ pastatymas.

„Kai girdžiu, kad Čechovo pjesėse žmonės geria arbatą, o gyvenimas eina pro šalį, galvoju: kokia arbata? Jie čia murkdosi, plakasi, iš visų jėgų stengiasi išsilaikyti šiame gyvenime“, – dalijosi mintimis režisierius O.Koršunovas.

Vilniuje „Žuvėdros“ populiarumas tapo tikru fenomenu. Vos tik paskelbus dešimtis spektaklių, bilietai ėmė tirpti tiesiog akimirksniu. Visi bilietai jau buvo parduoti tik įpusėjus sezonui.

„Rėmėmės hamletišku principu, kai spektaklis turi būti suvaidintas tam vienam svarbiausiam žiūrovui, kuris, ko gero, esi pats. Tik tada tai gali būti paveiku visiems“, – spektaklio populiarumo priežasčių mėgino ieškoti O.Koršunovas.

Pasak režisieriaus, „Žuvėdroje“ žiūrovai svarbesni nei įprasta. Čia svarbi ne tik pati publika, bet ir kitoks aktorių bendravimas su ja.

„Statant „Žuvėdrą“, norėjosi ieškoti kitokių bendravimo su publika formų. Svarbiausia, kad čia nėra jokio psichologinio rubikono tarp aktorių ir žiūrovų. Stengėmės kurti įspūdį, jog istorija vyksta su vienu iš žiūrovų“, – pasakojo O.Koršunovas.

Spektaklyje vaidina tiek kino ekrane, tiek teatro scenoje matyti aktoriai: Giedrius Savickas, Darius Meškauskas, Agnieška Ravdo, Airida Gintautaitė, Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis, Darius Gumauskas, Kirilas Glušajevas, Nelė Savičenko ir Martynas Nedzinskas.

Daugumai „Žuvėdros“ aktorių gastrolės Klaipėdoje – maloni patirtis. G.Savickas ir M.Nedzinskas – tikri klaipėdiečiai, gimę bei užaugę uostamiestyje. A.Gintautaitė kilusi iš šalia esančios Palangos. Didžiąją dalį teatrinio kelio D.Meškauskas ir N.Savičenko nuėjo būtent Klaipėdos dramos teatre.

A.Čechovo „Žuvėdra“ (rež. O.Koršunovas) – gruodžio 1 ir 2 d. 18.30 val. Klaipėdos dramos teatre.

„Nėra jokios abejonės, kad gimėte pažymėta talento ženklu. Sukaupta pramoginių šokių dėstytojos, pedagogės, metodinės literatūros choreografams rengėjos, pramoginių šokių kolektyvo „Žuvėdra“ vadovės, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Šokio katedros profesorės patirtis iškėlė Jus į kultūros lyderes. Koncertavote įvairiose pasaulio šalyse, girdėjote netylančias ovacijas prestižinėse salėse. Tačiau didžiausias pripažinimas yra Lietuvos žiūrovų meilė ir pagarba Jums“, - sveikinimo kalboje sako premjeras.

Vyriausybės vadovas O. S. Idzelevičienei nuoširdžiai dėkoja už svarų indėlį į Lietuvos kultūrą, sportinių šokių populiarinimą, linki kūrybingos kasdienybės, energijos, sveikatos ir ambicingų planų įgyvendinimo.

Nuotoliniu būdu valdomi mini tankai važinėja Odensės namų stogais ir naikina žuvėdrų lizdus.

Ant stogų perinčios žuvėdros kelia pakrantėje gyvenantiems danams vis daugiau problemų.

Nustatę, kad lizdų draskymas mažai padeda, nes žuvėdros iškart suveja naujus lizdus, „Sky level“ kompanijos įkūrėjai sukūrė savo technologiją.

Žuvėdrų lizdų ieško skraidyklų operatoriai, o juos aptikus ant stogo pasiunčiamas vikšrinis aparatas, kuris apipurškia kiaušinius paprasčiausiu aliejumi.

Aliejaus plėvelė sustabdo kiaušino vystymąsi. Tai suklaidina žuvėdras ir naujų kiaušinių jos dažniausia nebededa.