Lietuvoje aplinkosaugininkai, apskaičiuodami aplinkai padarytą žalą, taiko 2002 metais Aplinkos apsaugos ministro įsakymu patvirtintą metodiką, kuri iš esmės remiasi dar 1983 m. SSRS nustatyta tvarka.
Į šį dokumentą sudėtos formulės leidžia gana nesudėtingai padauginti į aplinką patekusių teršalų kiekį su atitinkamam teršalui nustatytu tarifu.
Taip valdininkų kabinetuose ir gimsta milijoniniai ieškiniai, sukeliantys rezonansą visuomenėje ir užgriūnantys teisiamus asmenis su iš anksto viešai skelbiamu nuosprendžiu net neišnagrinėjus bylos teisme.
Užuot ekspertinių tyrimų pagalba taikant mokslinius metodus nustačius realų (faktinį) aplinkai padarytą poveikį, Lietuvoje pirmenybė tebėra teikiama valstybės biudžetui naudingesniam teoriniam modeliui, o ne žalos aplinkai pašalinimui, tačiau tai anksčiau ar vėliau teismuose turi susidurti su Europos Sąjungos teisiniu reguliavimu pagrįsta praktika. Ir galiausiai pralaimėti.
O šių pralaimėjimų rizikos priežasčių yra bent keletas.
Pirma, minėta metodika neatsižvelgia į realias aplinkybes, kurios turi reikšmingą įtaką nustatant realią žalą aplinkai.
Kitaip tariant, tai veiksniai, kurie realybėje (ne teorinėse formulėse) turi įtakos taršos ir žalos mastui, o taip pat suvokimui, kad taršos fakto nustatymas savaime nereiškia didelės žalos gamtai fakto net ir tais atvejais, kai taršos kiekiai yra dideli, o teršimo laikotarpis ilgai trunkantis. Kiekvienu individualiu atveju, nustatant gamtai padarytos žalos faktą, yra būtina atsižvelgti į skirtingų parametrų visumą: gamtos elemento, kuriam galėjo būti padarytas neigiamas poveikis, specifiką, į tai, ar poveikis yra reikšmingas, ar poveikis yra trumpalaikis (ar ilgalaikis), į taršalų pobūdį (organinė tarša ar neorganinė, pavojinga ar nepavojinga, ar bioskaidi ar ne), teršėjo į gamtinę aplinką išleistos taršos dalį bendroje taršoje, natūralaus atsistatymo galimybes, ar egzistuoja objektyvios galimybės nustatyti priežastinį ryšį tarp į gamtinę aplinką išleistų teršalų ir jais padarytos žalos fakto ir kitas svarbias, individualias aplinkybes. Pagal taikytiną ES ir nacionalinį teisinį reguliavimą, didelės žalos aplinkai fakto požymius reikia įrodinėti bylų teisminio nagrinėjimo metu. Teismai pirmenybę turi teikti realiam, o ne teoriniam žalos gamtai fakto nustatymui.
Antra, Lietuvoje teismai vis dažniau vadovaujasi bendrą Europos Sąjungos politiką aplinkosaugos srityje atspindinčia Direktyva dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą. Šia Direktyva siekiama įpareigoti ES valstybių aplinkosaugininkus užtikrinti, kad žala gamtai būtų nustatyta realiai ir ji būtų atlyginama natūra – tiesioginėmis ar netiesioginėmis priemonėmis atkuriant gamtos elemento padėtį į pirminę būklę.
Tačiau Lietuvoje aplinkosaugininkai aplinkos atkūrimo priemones teršėjui nustato ne prioriteto tvarka, o itin retai, kaip kraštutines priemones , tai yra patys jų netaiko ir nereikalauja to iš teršėjo. Prioritetas vėl yra teikiamas civiliniams ieškiniams baudžiamosiose bylose, kurių apskaičiavimas pagrįstas formulėmis ir neturi nieko bendro su pačiu gamtos elementu. Į tai dėmesį yra atkreipusi ir tarptautinė Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, nurodydama, kad Lietuvoje vyraujantis žalos gamtai apskaičiavimas yra būdingas tik postsovietinėse valstybėse – Rytų Europoje, Kaukaze ir Centrinėje Azijoje.
Taigi nieko keisto, kad pirminės milijonus eurų siekiančios sumos teismo salėje yra gerokai apkarpomos. O viena pagrindinių to priežasčių – ar konkrečiu atveju buvo taikytos (įgyvendintos) aplinkos atkūrimo ar teršalų išėmimo iš gamtinės aplinkos priemonės.
Paprastai kalbant, išvalius užterštą aplinką, žala turi būti perskaičiuota, sumažinta arba apskritai pašalinta, atsižvelgiant į tai, kokia apimtimi iš gamtinės aplinkos yra išimta teršalų ir koks yra sukurtas aplinkosauginis (ekologinis) efektas
Kyla klausimas, ar 2002 metų Metodikos pagalba nustatytas didelės žalos faktas nėra pagal prigimtį ekonominė sankcija, pritaikyta fiziniams ir (ar) juridiniams asmenims, o pagal savo esmę ir turinį – baudžiamojo poveikio priemonė. Todėl toks reguliavimas turėtų būti įtvirtintas (nustatytas) įstatymu, o ne poįstatyminiu teisės aktu.
Taip pat kyla klausimas, ar valdininkų kabinetuose (o ne ekspertinių tyrimų pagalba taikant moksliškai reprezentatyvius ir validžius metodus in situ (t.y. vietoje, kur padaryta žala)) dirbtinai sukonstruotas didelės žalos gamtai faktas yra tinkamas pagrindas iš anksto nustatyti, ar konkrečioje taršos byloje turėtų būti taikomos administracinės ar baudžiamosios atsakomybės priemonės, ir kaip turėtų būti elgiamasi situacijose, kuriose, kaip paaiškėja vėliau, didelės žalos gamtai faktas ir nebuvo nustatytas, o padaryta gamtai žala buvo atlyginta įgyvendinus aplinkos atkūrimo ir (ar) teršalų išėmimo iš gamtinės aplinkos priemones.
Pažvelkime į skambiausius pastarojo meto pavyzdžius.
Įmonės „Gintrėja“ direktorius G. Brokevičius, kaltinamas aplinką užteršęs dideliu kiekiu statybinių atliekų, po pirminio žalos aplinkai vertinimo sulaukė 33 mln. eurų siekiančio civilinio ieškinio. Pritaikius aplinkos atkūrimo priemones ir užterštą aplinką dalinai sutvarkius, žala buvo perskaičiuota pagal tarptautinę praktiką ir ieškinio suma sumažėjo dukart.
Panaši situacija pastarosiomis dienomis atsikartojo byloje dėl teritorijos Šilutėje užteršimo naftos produktais. Byloje teisiami buvę savivaldybės darbuotojai ir Šilutės autobusų parko direktorius kaltinami, kad piktnaudžiaudami užimamomis pareigomis, naftos produktais prisodrintu gruntu užteršė 8 tūkst. kvadratinių metrų teritoriją. Ši byla tapo absoliučia „rekordininke“. Teisėsauga ir aplinkosaugininkai žalą gamtai pradžioje įvertino net 55,5 mln. eurų. Tačiau šią žalą perskaičiavus ir pagal Jungtinėje Karalystėje taikomą metodiką, suma ištirpo iki 338 tūkst. eurų dar iki teisminio nagrinėjimo pradžios.
Bendrovėms ir asmenims tenka taikytis su didžiuliais reputaciniais iššūkiais, vertinti bankroto ar reikšmingų nuostolių scenarijus.
Beje, Šilutėje dar 2015 metais teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį byloje, kurioje dviejų įmonių vadovai bei pačios įmonės buvo kaltinami Šyšos upės užteršimu 2009 metų viduryje. Šiuo atveju aplinkosaugininkų ieškinys siekė 2,3 mln. litų, teisminio proceso metu buvo sumažintas iki 324 tūkst. Litų, bet galiausiai buvo įrodyta, kad didelė žala žuvų ištekliams nepadaryta. Nors šioje byloje buvo remiamasi kita žalos skaičiavimo metodika, tačiau esminis principas buvo toks pats – aplinkosaugininkai skaičiavo teoriniame lygmenyje, nevertinant visų reikšmingų aplinkybių. Tačiau po ekspertinio vertinimo didelės žalos fakto nebuvimas buvo toks akivaizdus, kad nei prokuratūra skundė išteisinamąjį nuosprendį, nei aplinkosaugininkai gynė savo pačių ieškinį.
Bene skambiausia pastarojo penkmečio „Grigeo Klaipėda“ taršos byla teisme dar neatversta, tačiau ir čia situacija gali susiklostyti analogiškai. Tiesa, panašu, bent kol kas aplinkosaugininkai biurokratinėmis priemonėmis vilkina procesą ir neskuba patvirtinti bendrovės aplinkos atkūrimo priemonių įgyvendinimo plano, o taip pat ignoruoja ir jos savanorišką iniciatyvą iš aplinkos išimti teršalus pjaunant nendrynus Kuršių marių pakrantėse.
Apibendrinant, nenykstanti per didelių ir ne itin objektyvių baudžiamųjų priemonių praktika ne tik nesprendžia taršos problematikos, bet ir dėl klampių biurokratinių procesų, atitolina neatidėliotinus aplinkos valymo ar aplinkos atkūrimo priemonių įgyvendinimo terminus. Bendrovėms ir asmenims tenka taikytis su didžiuliais reputaciniais iššūkiais, vertinti bankroto ar reikšmingų nuostolių scenarijus.
Užuot toliau toleravus, vertėtų atsakingai įvertinti tebeveikiančią sistemą. Galbūt šiemet sukankantis Aplinkos ministro įsakymu patvirtintos metodikos dvidešimtmetis ar pastarojo meto praktika teismuose galėtų būti rimtas skambutis aplinkos apsaugos politikos formuotojams.
