Net ir vykstant karui Ukrainoje, valdantieji nesugebėjo užsitikrinti nuolatinio ir reikšmingo NATO sąjungininkų buvimo Lietuvoje. Jeigu ir toliau priešakiniam NATO vienetui Lietuvoje vadovaus Vokietija, to ir nepavyks padaryti. Nors valdantieji patys džiugiai paskleidė žinią apie Vokietijos brigados atsiradimą mūsų šalyje, vėliau išsisukinėjo, kai paaiškėjo, jog iš tikrųjų Lietuvoje bus tik nežymi šios brigados dalis, o visa likusi brigada bus dislokuota Vokietijoje, esą pasirengusi per 10 dienų persidislokuoti į Lietuvą.

Ministras Arvydas Anušaukas pareiškė, kad tie, kuriems 10 dienų atrodo daug, nieko nesupranta apie žvalgybą ir išankstinio perspėjimo sistemą. Esą mūsų žvalgyba iš anksto žinos, ar bus vykdomas koks nors puolimas prieš Lietuvą. Taip, žvalgyba žinos apie rusų ar baltarusių pajėgų susitelkimą prie Lietuvos sienos. Bet tokių susitelkimų būta dešimtys, prieš karą Ukrainoje jie prie Lietuvos sienos vykdavo kiekvienais metais, dažnai du kartus metuose. Beveik lygiai metai prieš prasidedant karui, prie Ukrainos Rusija buvo perdislokavusi milžinišką kiekį pajėgų – ne tik sausumos pajėgų, bet ir laivyną ir kitus pajėgumus. Tuomet visi žvalgybininkai spėliojo, ar Rusija pradės puolimą. Nepradėjo. Pradėjo po metų. Pirmasis kartas buvo skirtas tam, kad antrąjį kartą toks pajėgų telkimas atrodytų mažiau įtartinas, o puolimas – mažiau tikėtinas.

Ir nors JAV perspėjo Ukrainą apie tai, kad Rusija ruošiasi puolimui, daugelis ekspertų iki paskutiniųjų įrodinėjo, kad tai vargiai įmanoma, o Ukraina, nors gal ir ruošėsi puolimui, jo tikrai nesitikėjo iš Baltarusijos link Kijevo. Tad vienas dalykas, ką mato žvalgyba (mato sausą faktą – tokių ir tokių pajėgų telkimąsi), o kitas dalykas prognozavimas ir atitinkamų sprendimų priėmimas. Ar Lietuva bent kartą paskelbė apie mobilizaciją ar pasikvietė NATO sąjungininkus, kuomet Rusija buvo sutelkusi didelius kiekius pajėgų prie jos sienos per „Zapad“ pratybas? Žinoma, visi ženklai rodydavo, kad per „Zapad“ Rusija nesirengia puolimui, nes nors yra sutelkusi daug pajėgų, bet tam tikrų specifinių ženklų, kurie rodytų galimą puolimą (logistikos sutelkimas, ligoninių ruošimas, įvairių specialistų pritraukimas ir t. t.) nebuvo. Tačiau šiuos ženklus priešas visada stengiasi maskuoti, o jeigu jie ir būtų buvę – tai nuo kurio taško mes jau kviesime Vokietijos brigadą skubiai persidislokuoti į Lietuvą? O jeigu jų žvalgyba situaciją matys kitaip ir teigs, kad jokio pavojaus Lietuvai nėra?

Visu tuo noriu parodyti, koks sudėtingas yra žvalgybos prognozavimas, o dar sudėtingesnis – politinio sprendimo priėmimas visomis išgalėmis pradėti ruoštis krašto gynybai. Žvalgyba visada matys priešiškų pajėgų telkimąsi ir įvairius kitus faktus, bet sprendimą priima politikai. Pradėti ruoštis krašto gynybai, skelbti mobilizaciją – labai brangu ir kiekvieną kartą atrodo drastiškas sprendimas, o puolimas kiekvieną kartą atrodo mažai tikėtinas, kad ir ką rodo faktai. Taip atrodė ir prieš karą Ukrainoje, nes visada atsiranda argumentų prieš: rusų pajėgos per daug išskaidytos, kad galėtų kovoti tokiu plačiu frontu, rusų ir ukrainiečių pajėgų santykis ne toks, kad rusai galėtų vystyti puolimą (puolančių pajėgų turi būti bent kelis kartus daugiau), rusų pajėgoms kitose karinėse srityse nepaskelbtas aukščiausias budrumo lygis, Rusijoje nėra paskelbta mobilizacija ir t. t. Visi šie argumentai galėjo rodyti, kad rusai tik blefuoja ir Ukrainos nepuls. Bet užpuolė.

Vienintelis būdas būti tikriems dėl savo saugumo – pastovus didesio NATO sąjungininkų Lietuvoje buvimas. Ne „nuotolinis“, o realus. 10 dienų yra daug, nes užtruks mūsų politikų sprendimai (jeigu išvis tokie bus priimti), o ką jau kalbėti apie Vokietijos politikų sprendimą perdislokuoti į Lietuvą brigadą. Reikia suprasti, kad toks perdislokavimas nebūtų automatinis atsiradus grėsmei prie Lietuvos sienos. Kiekvieną kartą sprendimą perdislokuoti brigadą į Lietuvą ar ne, priimtų Vokietijos politikai. Čia pereiname prie kito punkto – ar mes pasitikime Vokietijos politikais?

Paminėkime kelis faktus:

– Ilgą laiką Vokietija vienintelė iš didžiųjų Europos valstybių beveik nesiuntė karinės paramos besiginančiai Ukrainai ir blokavo reikiamos amunicijos siuntimą, o ir vėliau kaip tik galėjo blokavo įvairius stambesnius paramos paketus ar draudė kitoms šalims Ukrainai perduoti vokiškos gamybos karinę techniką (pvz., draudė ispanams perduoti vokiškos gamybos tankus).

– Buvęs Didžiosios Britanijos premjeras Borisas Johnsonas, vienas didžiausių Ukrainos rėmėjų, viešai pasidalino prisiminimais, kad Vokietija prasidėjus karui pirmenybę teikė greitam Ukrainos kariniam pralaimėjimui, o ne ilgalaikiam konfliktui, nes tai jai atrodė ekonomiškai nenaudinga.

– Lietuvos kariuomenės užsakytos pėstininkų kovos mašinos „Boxer“ buvo pristatytos vėluojant ir su dideliais trūkumais. Vėlavimas tęsiamas net vykstant karui Ukrainoje. Jeigu yra taip stipriai stabdomas reikalingos amunicijos ir atsarginių dalių tiekimas Ukrainai, ar galime tikėtis, kad gautume visą reikalingą amunicija, vokiškos technikos dalis vykstant karui mūsų žemėje? Ar tai vokiečiams atrodytų ekonomiškai naudinga, o gal naudingesnis Lietuvos žlugimas?

Ar tai vokiečiams atrodytų ekonomiškai naudinga, o gal naudingesnis Lietuvos žlugimas?

Galima būtų minėti daugybę kitų faktų, bet užtenka ir šių, kad rimtai suabejotume Vokietijos politikų noru ginti Lietuvą. Neverta abejoti Vokietijos karių gebėjimais ar profesionalumu – jiems nurodymus skiria politikai ir turime kalbėti ne tik apie karinį dviejų kariuomenių bendradarbiavimą, bet matyti platesnį paveikslą ir užduoti esminį klausimą – ar Vokietija turi ne tik pajėgumus, bet ir politinę valią reikalui esant neleisti okupuoti nei vieno kilometro Lietuvos žemės?

Jeigu ne, skubiai turime perorientuoti mūsų karinį rengimą į kitas NATO šalis, visais būdais siekti, kad nebe Vokietija vadovautų priešakiniam NATO pajėgų vienetui Lietuvoje ir, kiek įmanoma, aplenkti Vokietiją perkant brangius karinius pirkinius. Mūsų saugumas negali remtis Vokietijos politikų geranoriškumu, ypač tada, kai šio geranoriškumo nematome nei Ukrainos, nei mūsų saugumo atžvilgiu. Visos kitos krašto apsaugos reformos bus svarbios tik tuo atveju, jeigu sieksime ilgainiui išsivaduoti nuo Vokietijos įtakos karinėje srityje.

Pasak ministro Anušausko, tokia pertvarka leistų 2027-aisiais metais šauktinių skaičių padidinti nuo 3,8 iki 5 tūkstančių per metus. Be to, atsirastų trijų mėnesių šaukimas, kurio metu būtų gaunami tik baziniai mokymai, studijas baigusiems jaunuoliams.

Lietuva visai atsisako planų įvesti visuotinį šaukimą?

Prieš gilinantis į tokio siūlymo detales, reikia įvardinti esmę – tokia reforma reiškia, kad net ir 2027-aisiais dar neplanuojama Lietuvoje turėti visuotinio vyrų šaukimo, bet ir toliau bus tęsiamas „loterijos“ principas. Vadinasi, net ir vykstant karui Ukrainoje, Lietuva neturi politinės valios ir sveiko proto iš tikrųjų susirūpinti savo kaip valstybės išlikimu ir kelti bent kiek ambicingesnius tikslus krašto apsaugai.

Galima kiek nori kalbėti apie kariuomenės profesionalizaciją bei „mažą, bet piktą“ kariuomenę, tačiau faktas lieka toks, kad mums gintis tektų nuo kur kas didesnio priešo. Jeigu mes iš tikrųjų norime apsiginti, o ne tik imituojame tokį siekį, reikia daryti tai, kas būtina – dėti visas pastangas, kad pagaliau rastųsi visuotinis šaukimas ir būtų pereinama į visuotinės gynybos modelį, nepaliekant to tik profesionaliems kariams. Mes nesame valstybė su dideliu gyventojų skaičiumi, kad galėtume sau leisti krašto gynybą pavesti tik profesionalams. Mums būtina skubiai keisti ribotą biurokratinį mąstymą ambicingu ir iš ties Lietuvos išlikimą per amžius tikslu keliančia visuotinės gynybos koncepcija.

Dažnai teigiama, kad šaukimo „loterija“ yra pritaikyta prie mūsų kariuomenės infrastruktūros ir kitų pajėgumų, o visuotinį šaukimą šiuo metu užtikrinti esą yra neįmanoma. Tuomet kyla klausimas, kodėl tai įmanoma Estijoje, Suomijoje ar Švedijoje, kurių skiriamos lėšos krašto apsaugos sistemai yra panašios ar mažesnės nei Lietuvos? Pavyzdžiui, Estijoje šaukiami visi vyrai, tarnyba trunka 8 (standartas) arba 11 (specialistams) mėnesių.

Ko mums trūksta, ką turi estai, suomiai ar švedai? Infrastruktūros? Tai statykime ją, tam nereikia stebuklingų investicijų. Instruktorių, puskarininkių, karininkų? Atlikime analizę, kaip galima šią padėtį pataisyti ir ką darome prasčiau nei estai. Panašu, kad trūksta ne techninių prielaidų, o valios jas keisti. Juk jeigu būtų buvęs politinis sprendimas ir valia, kariuomenė jau seniausiai galėjo pasirengti visuotiniam šaukimui, pastatyti infrastruktūrą ir investuoti į reikiamų specialistų rengimą. Tačiau kariuomenės planai nėra rengiami atsižvelgiant į pasvarstymus ir diskusijas, kol nėra aiškiai apibrėžto ir artikuliuoto sprendimo. Kariuomenei reikia aiškaus sprendimo ir pavedimo iš krašto apsaugos ministerijos iki tokių ir tokių metų pasiruošti visuotiniam šaukimui, tuomet bus sudarytas planas ir, žinoma, bus pasiruošta. Jeigu tai galima estams, nėra jokių pasiteisinimų, kodėl negalima mums. Juolab, kad dabar, vykstant kruvinam karui Ukrainoje, mūsų visuomenės palaikymas visuotiniam šaukimui tikrai būtų didesnis nei bet kada anksčiau.

Būtina aktyviojo rezervo reforma

Antras svarbus klausimas, kurį galima iškelti Krašto apsaugos ministerijai – o kur aktyviojo rezervo reforma? Kol kas matomi tik maži žingsneliai trumpinti šaukimo laiką ir šiek tiek padidinti šauktinių skaičių, t. y. užtikrinti kiek didesnį, bet prasčiau parengtą aktyvųjį rezervą. Ir tai viskas? Aktyviojo rezervo rengimo sistema Lietuvoje dabar praktiškai neveikia. Kartas nuo karto – geriausiu atveju kartą į kelis metus – rezervistai pašaukiami atnaujinti įgūdžių, bet to tikrai nepakanka, kad jie būtų pasirengę be ilgo paruošimo stoti ginti Tėvynės. Be to, rezerve esantys kariai nėra priskirti jokiems vienetams, jų skirstymas prasidėtų jau prasidėjus karui, būtų daug betvarkės, kariai būtų skirstomi iš anksto neįvertinus jų turimų kompetencijų ir kur jie geriausiai tiktų. Būtina jau dabar sukurti rezervo rengimo sistemą, kuomet rezervistai būtų šaukiami gerokai dažniau ir tinkamai apmokomi, taip pat būtų iš anksto priskirti į konkrečius vienetus ir konkrečias pozicijas bei būtent šiose pozicijose įgūdžius ir atnaujintų (taip įgytų ir šiokią tokią karinę specializaciją).

Turėtume kalbėti ne apie laiką, o apie rezultatą ir tikslus, kurių siekiame.

6 ar 9 mėnesiai?

6 ar 9 mėnesius trunkanti tarnyba – labiau techninis klausimas. Turėtume kalbėti ne apie laiką, o apie rezultatą ir tikslus, kurių siekiame. Pirmiausia reikia apsibrėžti, kokį karį ir iki kokio lygmens siekiame parengti, kokius įgūdžius jam suteikti, o po to galime kalbėti, kiek laiko reikia visam tam suteikti ir įsisavinti. Tačiau viena yra akivaizdu – dabar, kaip teigiama, karo prievolės laikas yra trumpinamas ne todėl, kad iš principo kažkas būtų blogai su dabartine sistema, o todėl, kad karo prievolę galėtume pašaukti daugiau asmenų. Toks mąstymas vėlgi yra ribotas ir žalingas – negalime supriešinti kokybės su kiekybe. Būtina kalbėti apie maksimalią šauktinių parengimo kokybę ir TUO PAČIU visuotinį šaukimą.

Šiuo metu šauktiniai 6 mėnesius aktyviai mokosi, rengiasi ir įgauna reikiamus bazinius individualius įgūdžius bei rengiami veikti iki skyriaus-būrio lygmens. Likusius 3 mėnesius jie paskiriami tarnauti į konkretų dalinį, kur vykdo labiau kasdienes funkcijas ir budėjimus, gyvena pagal karišką rutiną. Krašto apsaugos ministerijai paskelbus apie karo prievolės reformą, netruko pasigirsti balsų, teigiančių, kad dabartinė tarnyba per ilga, šauktiniai paskutinius tris mėnesius „stumia laiką“ ir todėl šis laikas nereikalingas. O kodėl nesvarstoma palikti 9 mėnesius, bet atsisakyti paskutinių trijų mėnesių tarnybos daliniuose ir visus 9 mėnesius skirti aktyviam karių rengimui? Ar tai neužtikrintų geresnės karių parengimo kokybės?

Dar vienas naujadaras – 3 mėnesių tarnyba studijas baigusiems jaunuoliams. Per šiuos 3 mėnesius geriausiu atveju bus galima išmokyti visiško minimumo, tik bazinių individualių įgūdžių. Tai geriau negu nieko, bet nė iš tolo neprilygsta naudai, kuri būtų gaunama užtikrinant visuotinį – tiek studijuojančių ar aukštojo mokslo diplomą jau turinčių, tiek nestudijuojančių – šaukimą. Ir vėl visuomenė skirstoma į dvi dalis, lyg pareiga ginti Tėvynę ne visiems būtų vienoda. Tokia sistema dar labiau iškreips ir taip jau nesąžiningą „loterijos“ sistemą, o labai daug naudos iš 3 mėnesių nebus – apmokytieji netruks pamiršti šiuos įgūdžius, nes jie nebus spėję įsitvirtinti ir nebus reguliariai atnaujinami, nes neturime gerai veikiančios aktyviojo rezervo sistemos.

Lietuvos nacionalinis saugumas eilinį kartą atsidūrė riboto, biurokratinio mąstymo spąstuose. Bijoma galvoti nors kiek ambicingiau, sprendimai priimami taip, tarsi būtume daug gyventojų turinti valstybė, galinti remtis vien profesionalia kariuomene. Daug investuojama į profesionaliosios kariuomenės modernų apginklavimą, bet kad ir kaip gerai ji būtų apginkluota, ji yra stipriai per maža. Tokį patį dėmesį būtina pradėti rodyti itin plataus ir gerai veikiančio rezervo formavimui. Tik remdamiesi visuotine gynyba galime išlikti, kuomet susidursim su kur kas gausesniu priešu.

Didžioji dalis šių vienetų dalyvavo mūšiuose daugiau kaip 30 dienų, todėl užtrunka ne tik juos perdislokuoti, bet ir bent kažkiek atstatyti jų kovinį pajėgumą personalo ir įrangos atžvilgiu arba reorganizuoti, apjungti vienetus į mažiau, bet pajėgių kovoti. Vertinama, kad atstatyti šių vienetų kovinį pajėgumą užtruktų apie du mėnesius. Nors vienetai bus kažkiek papildyti nauja įranga ir rezervo kariais, normalus jų kovinis pajėgumas nebus atstatytas ir toliau jie kovos skylėti, apjungti. Dalis jų jau pasiekė Donbasą.

Galiausiai, net pilnai užkamšius personalo skyles rezervistais, kokio efektyvumo galima tikėtis iš šių prastai apmokytų karių? Tikėtina, šiais vienetais bus siekiama kuo greičiau sustiprinti ruožą nuo Charkovo iki Donecko ir ten įsitvirtinti, nes Ukraina ruošia ir apginkluoja (dabar jau ir sunkiąja technika) savo rezervą. Žinoma, nedidelis pajėgumas paliekamas ir Baltarusijoje su tikslu priversti Ukrainą dalį pajėgų, kurios kitu atveju galėtų būti permestos į Rytų Ukrainą, laikyti prie Kijevo.

Rusija sutraukinėja pajėgas iš visų pakampių, bet tai vis tiek per mažas pajėgumas vystyti rimtą puolimą. Rusijos karinę grupuotę sustiprino dvi bataliono taktinės grupės (BTG) iš Kaliningrado 336-osios jūrų pėstininkų brigados, kurios papildė bent dvi Ukrianoje jau kovojusias iš Kaliningrado dislokuotas BTG (iš 7-o ir 9-o motošaulių pulkų). Iš tiesų be šių pajėgumų Kaliningrade lieka vos du-trys pusiau užpildyti tankų/motošaulių pulkai, kas rodo, jog Rusija karo su NATO tikimybę vertina praktiškai kaip nulinę, nes Kaliningradą palieka neapginamą. Tuo pačiu tai parodo, kokia nepajėgi vystyti rimtesnio puolimo yra šiuo metu Ukrainoje ir prie jos sienų sutelkta karinė grupuotė, jeigu jai sustiprinti reikia pasitelkti vienetus iš karo su NATO atveju pačių pažeidžiamiausių Rusijos vietų.

Taip pat penkios BTG (apie 2000 karių) perdislokuotos iš 4-os karinės bazės Pietų Osetijoje ir 7-os karinės bazės Abchazijoje. Iš Tolimųjų Rytų perdislokuojami likę nepanaudoti 5-osios armijos vienetai. Iš viso Rusija gali sukaupti apie 20 BTG. Viskas, papildomų žymesnių pajėgumų greitu metu sugeneruoti Rusija negali.

Panašu, kad Rusija mobilizuoja vadinamojo BARS – aktyvaus kariuomenės rezervo – karius. Rezervistai Rusijoje pasirašo 3 metų kontraktą, dalyvauja kasmėnesiniuose mokymuose, tuo pačiu dirbdami savo civilinį darbą. BARS sistema pradėta vykdyti tik 2021-aisiais ir nepasiekia nusistatytų tikslų bei negeba surinkti tiek rezervistų, kiek buvo užsibrėžta. Galiausiai, jeigu matėme tikrai prastą profesinės karo tarnybos karių pasiruošimą, tai ką kalbėti apie rezervistus, kuriuos dar prieš operacijas reikės papildomai apmokyti.

Kaip vertinti Rusijos atsitraukimą?

Tokį staigų ir chaotišką Rusijos pajėgų atsitraukimą reikia vertinti kaip pralaimėjimą, bet ne dėl to, dėl ko dauguma jį laiko pralaimėjimu. Dažniausiai teigiama, kad Rusijos invazijos pagrindinis veiksnys buvo Ukrainos valdžios pakeitimas, Kijevo ir visos Rytų Ukrainos užėmimas. Mano galva, pagrindinis Rusijos puolimo veiksnys buvo Pietų Ukraina, Donbasas ir Charkovas. Tuo tarpu Kijevo kryptis buvo remiančioji, skirta atitraukti labai didelę Ukrainos pajėgų dalį, pirmiausia turint tikslą apsupti ir izoliuoti Kijevą bei galiausiai priversti Ukrainą pasiduoti Rusijos sąlygomis. Žinoma, greitos sėkmės, Ukrainos valdžios ir ginkluotųjų pajėgų faktinės kapituliacijos atveju kaip sėkmės vystymą Rusija būtų užėmusi Kijevą ir ten surengusi paradą.

Kad Kijevas nebuvo pagrindinė puolimo kryptis, galima spręsti pažiūrėjus, kokiems vienetams paskirta ši operacija. Iš esmės tai prasčiausiai aprūpintos ir paruoštos Rusijos armijos. Žinoma, jas rėmė desantininkai, kurie turėjo būti staigiai permesti į ukrainiečių užnugarį ir taip padėti apsupti Kijevą. Be to, užimti tokį miestą kaip Kijevas, jeigu jis ginamas, Rusija nuo pat pradžių neturėjo šansų, jis galėtų griūti tik po ilgos blokados. Galiausiai Rusijai nėra prasmės su neišvengiamais milžiniškais nuostoliais užimti vietovę ir miestą, kurio negebės išlaikyti, kur gyventojai bus priešiški ir kurią vis tiek po to reikės atiduoti kad ir prorusiškai valdžiai, neturinčiai realios valdžios Ukrainoje, kai tikroji valdžia būtų pasitraukusi į Ukrainos Vakarus. Visa tai atrodo mažai tikėtina.

Tačiau pats dabartinis Rusijos pajėgų stovis po keturiasdešimt aštuonių karo dienų yra didžiulis pralaimėjimas. Pirmiausia, nors atrodo, kad Kijevo kryptis nebuvo pagrindinis veiksnys, tikrai nebuvo planuota iš jos atsitraukti tol, kol Kijevas nebus apsuptas ir Ukraina nepasiduos bei nepripažins užimtų vietovių Pietuose ir Rytuose. Dabar gi nesugebėta miesto apsupti, sukurti saugių tiekimo linijų ir galiausiai taip gauta į kailį, kad visai nebebuvo pajėgumų vystyti puolimą. Stojo operacinė pauzė, kuri iš tikro buvo puolamosios operacijos šia kryptimi nutraukimas dėl personalo, įrangos trūkumo ir prasto aprūpinimo.

Antra, net ir negalėdama apsupti Kijevo, Rusija galėjo palikti šalia jo dideles pajėgas, kurios vis tiek būtų sukausčiusios ukrainiečių pajėgas ir neleidusios Ukrainai jų permesti į Rytus. Tačiau dėl patirtų nuostolių net ir to nebebuvo įmanoma daryti, gynybinių pozicijų įrengimas nepadėjo, o labiausiai pajėgų atitraukimą lėmė tai, kad nepavyko pasiekti nusistatytų tikslų Rytuose, kur puolimas buvo iš esmės sustabdytas, o užimtų teritorijų nesugebama kontroliuoti, net nekalbant apie rimtą puolimo vystymą. Kadangi nebeturi kuo kariauti ir iš kur dar permesti pajėgas, Rusija buvo priversta jas atitraukti nuo Kijevo.

Trečia, ką gi Rusija pasiekė Pietuose ir Rytuose, kur nuo pat pradžių buvo jos pagrindinės jos puolimo kryptys? Be Chersono kanalo užėmimo praktiškai nepasiekė nieko. Nors žemėlapyje atrodo, kad Rusija kontroliuoja nemažas teritorijas, iš tikrųjų ji kontroliuoja kelius tose teritorijose, bet neturi pakankamai pajėgumų kontroliuoti jas visas. Rusams pavyko užimti tik vieną didelį miestą, o negebėjimas kontroliuoti didžiųjų miestų irgi buvo viena priežasčių, kodėl puolimas sustojo. Kova miestuose sutraukė labai daug Rusijos karinio potencialo, kuris galėjo būti panaudotas kitur.

Rusija nori pradėti naują plataus masto puolimą jau netrukus ir rezultatų pasiekti iki gegužės 9-osios parado.

Dar gali būti paklausta, o kaip gi Mariupolis? juk Rusija jį jau beveik užėmė, ar to negalima laikyti pasiektu tikslu ir daline pergale? Tačiau tokių pajėgų sukoncentravimas vieno miesto užėmimui daugiau nei mėnesį ir tokie patirti nuostoliai niekaip neleidžia to vadinti sėkme. Tam, kad būtų užimtas Mariupolis, Rusija paaukojo kitus tikslus.

Rusijos strategija galėjo pasiteisinti, jeigu būtų pavykęs greitas karas (greitas didžiųjų miestų, ypač Kijevo, apsupimas, o Pietuose ir Rytuose teritorijų ir miestų užėmimas). Gi ilgesniam karui ji buvo visiškai nepasiruošusi ir jos strategija atsisuko prieš ją pačią. Rusija, žinoma, turėjo didelį kiekybės pranašumą, bet išskaidė pajėgas tokiu plačiu frontu, kad niekur negalėjo sutelkti rimtesnių pajėgų pralaužti ukrainiečių gynybai. Taip pat Rusija puolė neturėdama antro ešelono ir didesnių rezervų, todėl net teoriškai su tokiu ukrainiečių pasipriešinimu negalėjo tokiu plačiu frontu kariauti ilgą laiką. Rusijos pajėgų atitraukimas iš Ukrainos Šiaurės tad yra karinė būtinybė, rodanti jos strategijos nepasiteisinimą ir žlugimą.

Žvelgiant į ilgesnę perspektyvą, Rusija neteko daugybės elitiniais laikytų desantininkų padalinių ir atstatyti šį prarastą pajėgumą kainuos labai daug ir užtruks labai ilgai. Manevriniai vienetai iš 6-osios armijos, kurios nuolatinės dislokacijos vieta yra prie Sankt Peterburgo ir kuri buvo orientuota į Estiją, patyrė tokių nuostolių, kad praktiškai nebegali tęsti operacijų. Pajėgos iš Rytų karinės apygardos taip pat patyrė rimtus nuostolius. Visų nuostolių nevardinkime. Juos atstatyti užtruks apie dešimtmetį, tad žvelgiant iš karinės pusės akivaizdu, kad bent artimiausiam dešimtmečiui Rusija neteko karinės supergalios statuso.

Rusijos pajėgos pradėjo karą nepasiruošusios, neišlaikė iniciatyvos, nepasiekė beveik jokių operacinių tikslų, o bendra strategija žlugo. Matome labai prastą sąveiką tarp oro ir sausumos pajėgų. Pajėgos buvo per daug išskaidytos per visą frontą, todėl nesukūrė ryškios persvaros vienoje kurioje ašyje, kad pralaužtų ukrainiečių gynybines linijas. Nors atakavo Ukrainos karinius taikinius visoje šalies teritorijoje, Rusija nesugebėjo sunaikinti Ukrainos rezervų, tiekimo linijų ar oro gynybos galimybių (nors ir padarė rimtų nuostolių). Be to, Rusija parodė nulinį gebėjimą evakuoti ir taisyti mūšyje pažeistą techniką. Šis didelis trūkumas, kartu su dažnu įpročiu tiesiog palikti net ir nepažeistą techniką ir pasitraukti, lėmė, jog vienetai greitai prarado pajėgumą vystyti puolimą ir negali jo atstatyti vietoje. Prie viso to prisidėjo rezervų ir strateginio antrojo ešelono trūkumas.

Kas toliau?

Kalbama, kad Rusija nori pradėti naują plataus masto puolimą jau netrukus ir rezultatų pasiekti iki gegužės 9-osios parado. Mano manymu, jie plataus masto puolimo su tuo, ką dabar turi sutelkę, apskritai negali vystyti ir sutrauktos pajėgos bus greičiau skirtos įtvirtinti tai, kas jau užimta. Faktas, kad ryškių rezultatų pasiekti iki gegužės 9-osios nėra galimybių, bet bus bandoma kaip pergalę pateikti, pavyzdžiui, visišką Mariupolio užėmimą (jeigu toks iki tada būtų).

Žinoma, tam tikrų taktinių ir operacinių laimėjimų gali būti, bet iš esmės dabartinė karinės pusiausvyros konfigūracija turėtų nusistovėti, rusai bandys įtvirtinti tai, ką jau pasiekė, arba pabaigti tai, ką pradėjo. Jeigu vėl vystytų plataus masto puolimą ir stipriai gautų į kailį, galimai kai kuriose vietovėse ar net visam fronte nebesugebėtų išlaikyti net to, ką jau užėmė, ir sudarytų sąlygas ukrainiečių kontrpuolimui su Vakarų ginkluote ir papildomais apginkluotais šviežiais vienetais. Nemanau, kad rusai taip rizikuotų, todėl bandymas įtvirtinti dabartinius „laimėjimus“ ilgam laikui ir priversti Ukrainą atsisakyti planų atsiimti prarastas teritorijas atrodo realiausia šio karo tąsa.