Straipsnyje autorius rašo apie visiems šalies regionams skaudų faktą, kad pernai lapkritį Vyriausybė, „siekdama tolygios Lietuvos pažangos“, Europos Komisijai pasiūlė Sostinės regionui skirti maksimalią ES reglamentais leidžiamą lėšų dalį, t.y. beveik 700 mln. eurų dydžio sumą.

Polemika lyg ir teisinga, tačiau kas pasirenkamas kaip pagrindinis išsakomos kritikos adresatas? Tikrasis problemos kaltininkas – Vyriausybė, miesto valdžia ar su Kauno miestu siejami Seimo nariai, įskaitant ir mane?

Kadangi jaunasis politikas praleido esmines aplinkybes, tai aš jas priminsiu. Iš tiesų, derėtų nepamiršti, kad būtent Kauno vienmandatėje apygardoje išrinkta dabartinė finansų ministrė Gintarė Skaistė, kuri yra pagrindinė lėšų skirstymo ir perskirstymo architektė.

Jau ne iš vienos Kaune veikiančios organizacijos teko išgirsti, kad Kauno aukso amžius pasibaigė. Projektai ir pinigai, kurie buvo suplanuoti dar buvusios Vyriausybės, sustojo.

Išgirstame apie Vyriausybės kreipimąsi į Europos Komisiją su prašymu perskirstyti beveik 700 mln. eurų, skiriant juos Sostinės regionui, tokiu būdu nuskriaudžiant likusią Lietuvą.

Iš tiesų ir aš norėčiau paklausti, ką apie tokius Kaune rinktų politikų sprendimus mano kauniečiai, įskaitant ir jauną politiką V.Labanauską?

Ir šiuos klausimus tikrai galima kelti ne spaudoje. Niekada nesu atsisakęs susitikti, pasikalbėti gyvai ir pagalvoti, kaip bendromis pastangomis padėti Kaunui augti, juo labiau kad dar visai neseniai – praėjusiuose savivaldos rinkimuose, jaunasis V.Labanauskas kandidatavo kaip LVŽS atstovas, sąraše jo numeris buvo 21–as. Gal tiesiog pamiršo žmogus.

Tačiau polemikai persikėlus į viešąją erdvę, norėčiau sudėlioti keletą esminių akcentų ir jau labai rimtai, be pajuokavimų, pasakyti ne tik tai, ką galvoju apie šių 700 mln. eurų perskirstymą, bet ir ką esame nuveikę, kad Kaunas ir kiti Lietuvos regionai jų neprarastų.

Visų pirma, V.Labanausko iškelti klausimai yra gerokai pavėluoti, nes jau praėjo daugiau nei du mėnesiai po valdančiųjų sprendimo dėl šių lėšų perkėlimo. Per šį laikotarpį jau atsirado ir neabejingų piliečių parengta peticija. Ši peticija su 407 ją pasirašiusių asmenų parašais jau išsiųsta tiek Europos Parlamento Peticijų komitetui, tiek Europos Komisijai ir gautas atsakymas apie jos gavimą. Informacija apie peticijos pateikimą EP Peticijų komitetui buvo paskelbta ir tinklalapyje „Regionų naujienos“ 2022 m. sausio 19 d.

Kovojama, kad Lietuvos regionai nebūtų diskriminuojami ir sulauktų visos jiems priklausančios ES paramos. (Tomo Mozūros fotomontažas)

Dažnu atveju, norint išspręsti problemą, neužtenka viešai pasamprotauti. Tenka ir šį tą nuveikti. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovai, spręsdami šią su didžiąja dalimi Lietuvos gyventojų susijusią problemą, jau žengė tokius realius žingsnius:

1. EP narys Bronis Ropė išsiuntė oficialią užklausą Europos Komisijai 2021 m. gruodžio 22 d.

2. Vaida Pranarauskaitė, mano patarėja, peticiją su keliais šimtais Lietuvos piliečių parašų išsiuntė EP Peticijų komitetui 2022 m. sausio 15 d.

3. 2022 m. sausio 17 d. V.Pranarauskaitė išsiuntė laišką su peticijos tekstu Sanglaudos ir reformų komisijos narei Elisai Ferreirai, ragindama priimti sprendimą, atsižvelgiant į pagrindinį sanglaudos politikos tikslą – mažinti regionų išsivystymo lygio skirtumus, stabdyti didėjančius skirtumus tarp Sostinės regiono ir Vidurio ir Vakarų Lietuvos bei užtikrinti tvarų ir daugiapolį visos šalies vystymąsi.

Polemika lyg ir teisinga, tačiau kas pasirenkamas kaip pagrindinis išsakomos kritikos adresatas?

4. 2022m. sausio 18 d. EP narys Bronis Ropė įsipareigojo užmegzti kontaktą su Sanglaudos ir reformų komisijos nare Elisa Ferreira dėl tolimesnio dialogo ir argumentų pateikimo.

5. 2022 m. sausio 31 d. LVŽS Šešėlinės vyriausybės posėdyje buvo svarstomas klausimas „Dėl diskriminuojančio Lietuvos Respublikos Vyriausybės siekio perkelti 679,7 mln. eurų dydžio Europos Sąjungos paramos sumą iš statistinio Vidurio ir Vakarų Lietuvos regiono į Sostinės regioną“.

Šiame posėdyje aš, kaip ir kiti LVŽS Šešėlinės vyriausybės kabineto nariai, išreiškiau visišką palaikymą tiek pačiai iniciatyvai, tiek peticijoje dėstomiems reikalavimams.

Taigi, viliuosi, kad LVŽS ir aktyvių Lietuvos piliečių pastangomis Vidurio ir Vakarų Lietuvos regionas nebus diskriminuojamas ir sulauks visos jam priklausančios ES paramos, o visi Kauno miesto politikai puoselės mūsų miestą ne žodžiais, o realiais darbais.

Dabar jau tapo prestižo reikalu pareikšti savo „kompetentingą“ nuomonę apie COVID infekcijos suvaldymą. Lietuvoje jau turime ne tik beveik tris milijonus krepšinio ar sveikatos sistemos žinovų, bet ir epidemiologų. Partijos ir naujieji pranašai varžosi, kuris pirmas paduos sveikatos ministrą į teismą ir dėl ko nors apskųs. Dar tuo pat metu primenama, kad kai kurios Skandinavijos valstybės netaikė privalomų nurodymų gyventojams, o apsiribojo rekomendacijomis, kurių visi laikėsi. Staiga visi tapo kainų ir pirkimų žinovais, testavimo ir kitų specifinių sričių ekspertais.

Išgirdęs priekaištus visuomet paklausiu, o ką jūs veikėte karantino metu? Savanoriavote, padėjote vyresniems pristatyti vaistus ar maistą, budėjote telefoninėse linijose, talkinote medikams ar pan.? Dažnu atveju atsakymo nesulaukiu, nes pagrindiniai kritikai tuo metu sėdėjo namie ir bijojo iškišti nosį, arba teikė siūlymus šalyje įvesti nepaprastąją padėtį, o situacijos valdymą perduoti kariškiams. Dabar tie patys asmenys kalba, kad buvo taikomos perteklinės priemonės.

Didžiavausi ir didžiuojuosi Lietuva ir jos piliečiais, nes pirmosios bangos metu buvome labai vieningi, atsakingi ir susitelkę. Tik visuomenės atsakingo elgesio, piliečių ir valstybės tarnautojų susitelkimo dėka tapome viena geriausių su pirmąja banga susitvarkiusių valstybių. Ir tokį įvertinimą susikūrėme ne patys, o tai pažymėjo, pavyzdžiui, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija.

Nuolat minima Švedija, kuri netaikė tokio griežto karantino ir susitvarkė be to. Tiesa, Švedija netaikė tokių apribojimų kaip Lietuva. Gerbiame jos sprendimą. Tačiau reikia pasakyti ir skirtumus, kurie dažniausiai nutylimi. Pirmasis mūsų ir Švedijos skirtumas yra pasitikėjimas šalies institucijomis. Skandinavijos šalys garsėja savo piliečių pasitikėjimu valstybės institucijomis. Ten ir privalomų reikalavimų nereikia, užtenka specialistų rekomendacijų ir jų stengiamasi laikytis. Tačiau viskas turi savo kainą. Ir tikrai norėtųsi paklausti, ar mes būtume nusiteikę tokią kainą sumokėti. Birželio pabaigos duomenimis, Lietuvoje vienam milijonui gyventojų teko 28 COVID-19 sukeltos mirtys, tuo tarpu Švedijoje vienam milijonui gyventojų teko 516 mirčių. Jungtinėje karalystėje, Italijoje, Ispanijoje, kur liga itin išplito, mirčių milijonui gyventojų buvo dar daugiau: atitinkamai 818, 554 ir 638. Mokantiems skaičiuoti turėtų būti aišku, kad nesiėmus tokių priemonių, kurių ėmėsi Lietuva, galėjome turėti 18 kartų daugiau mirčių.

Ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui ši infekcija tapo didžiuliu išbandymu. Per labai trumpą laiką valstybės vėl užsidarė sienomis, išnyko deklaruotas solidarumas, prasidėjo „kova“ dėl išteklių, asmens apsaugos priemonių ir kt. Tuomet reikėjo labai greitų sprendimų. Nebebuvo skaičiuojamas darbo laikas, savaitės dienos ar žiūrima į pareigybių aprašus. Buvo daroma viskas, kad suvaldytume situaciją. Labai gaila, kad dabar kai kurios institucijos ar politikai imasi pačiu žemiausiu būdu krautis politinį kapitalą ir persekioti tuo metu dirbusius. Tokia trumparegiška politika ne tik nepadės suvaldyti vėl aštrėjančios situacijos, bet gali sukurti ir iš esmės jau sukūrė situaciją, kuomet bus bijoma imtis atsakomybės ir veikti greitai, neretai nebesidairant į pareigybės aprašus.

Kaip ir minėjau, didžiuojuosi Lietuva ir jos piliečiais. Didžiuojuosi ir dėkoju už tai, kad tūkstančiai žmonių ėmėsi aktyvios savanorystės. Lietuva unikali tuo, kad nemažą dalį darbų nuveikė būtent savanoriai. Įsteigtos karštosios linijos 1808 darbą pradžioje užtikrino ten budėję savanoriai. Savanoriai talkino Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui, policijai, oro uostams, pasieniečiams. Susibūrę į iniciatyvą „Stiprūs kartu“ talkino visiems, kam reikėjo pagalbos. Talkino šauliai, skautai, Raudonojo kryžiaus ir kitų organizacijų savanoriai. Visų, kurie šiuo metu užsiimate kritika ir menkinimu, noriu paklausti: ar tikrai suprantate, ką menkinate? Menkinantys situacijos suvaldymą tuo pat metu menkinate ir žmones, kurie pasirinko ne patogiai ir saugiai sėdėti ant sofos, o būti aktyviais piliečiais ir savanoriais.

Dabar yra bandoma kaltinti, jog nebuvo pakankamai rezervų, nebuvo testuojama, nebuvo pasirengta. Kritikams galėčiau tik priminti, kad vienos politinės partijos sąrašo lyderė, kandidatavusi į LR Prezidento poziciją, tvirtinant Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą pašaipiai klausinėjo, ar tik ne kokiai krizei ar pandemijai ruošiatės formuodami tokį didelį šio biudžeto rezervą. Būtent šis rezervas leido karantino metu užtikrinti stabilų sveikatos sistemos finansavimą, nereikėjo mažinti medikų atlyginimų. Jie net buvo padidinti bei skirti reikalingi priedai dirbantiems rizikingomis sąlygomis. Tačiau dabar apie šį rezervą jau nebekalbama, nors tuo metu buvau įvardinamas kaip labiausiai sveikatos sistemos „nemylintis ministras“. Tada rezervai nerūpėjo. Jei jo nebūtume turėję, būtų priekaištauta, kad rezervo nėra. 

Iš opozicijos sulaukiu priekaištų, kad nebuvo asmens apsaugos priemonių rezervo, kad nebuvo pakankamai testuojama ir pan. Įdomu būtų sužinoti, ką būtų darę tie opozicionieriai, jei ministerija būtų priėmusi sprendimą dar nesant jokio COVID į rezervą nupirkti kelis milijonus , pavyzdžiui, respiratorių. Matyt, kad tokiu atveju dar vienos apkaltos ir kaltinimo valstybės lėšų švaistymu nebūčiau išvengęs.

Nors mūsų rezervas ir buvo pilnas, tai buvo tik nedidelė dalis to, ko prireikė situacijai itin greitai blogėjant. Tokių rezervų neturėjo absoliuti dauguma net ir labai turtingų valstybių, nes tokio rezervo tiesiog niekada ir nereikėjo. Be to, jei palygintume save su turtingomis šalimis, tokiomis kaip Šveicarija, mes neturėjome tokių žinučių, kad medikai skalbė ir lygindavo vakarais chirurgines kaukes. Mes priemonių, panašu, turėjome daugiau.

Tačiau paaiškėjo kai kurie kiti įdomūs faktai. Kaukės, pirštinės, chalatai, respiratoriai ir pan. yra darbo priemonės, kurių privalo turėti kiekviena įstaiga, o COVID infekcija nėra vienintelė pavojinga infekcija, su kuria medikas gali susidurti darbe. Ir jei medicinos įstaiga neturėjo nė vieno respiratoriaus ar vienkartinio chalato, tai, matyt, reikėtų užduoti klausimą, ar apie infekcijas iš viso buvo galvojama.

Kalbant apie laboratorijas labai keista klausyti pamąstymų apie per mažą testavimą. Faktas, kad Lietuva yra tarp intensyviausiai testuojančių valstybių. Tačiau toks testavimo lygis negali būti pasiektas per dieną. Tokių kiekių testų tikrai neturėjome, o ir negalėjome turėti, nes neturėjome šalyje sergančiųjų. Kai jų skaičius pradėjo didėti, testai buvo labai operatyviai nupirkti ir atgabenti į Lietuvą. Kartu su testais buvo akredituotos naujos laboratorijos, jos pritaikė savo metodikas šio viruso tyrimui. Labai ačiū laboratorijų vadovams ir darbuotojams, kurie taip pat dirbo naktimis ir savaitgaliais, kad atliktų tiek tyrimų, nes ne koks nors prietaisas ar reagentas pats atlieka tyrimą, už viso to stovi gyvi žmonės, o kalbos apie neribotą testavimą rodo visišką laboratorinių procesų nesupratimą.

Dabar kaip grybai po lietaus dygsta tikri „politiniai grybai“, įvairaus plauko maištininkai ir gelbėtojai. Dabar jie buriasi į politinius judėjimus ir grupes. Dažnu atveju tai tie patys veikėjai, kurie tiki skiepų žala, pasisako prieš 5 G ryšį, tiki, kad žemė yra plokščia, o lėktuvai purškia „chemitreilus“, o vakcinomis siekiama „čipuoti“ žmones ir kontroliuoti jų skaičių. Tarp tų gelbėtojų rastumėm teistų už finansinius ir kitus nusikaltimus, atleistų ir nebepritapusių jokiame kolektyve „ekspertų“ ir profesorių. Tokio plauko veikėjai nevengia kurti šmeižikiško ir klaidinančio turinio. Teko matyti sukurtą melagieną apie neva man pervestus kelis šimtus tūkstančių dolerių iš JAV filantropo. Patys tokias „naujienas“ sukūrę gelbėtojai patys kreipiasi į įvairias institucijas, kad tokia informacija būtų tiriama.

Kam tai naudinga? Nežinau, bet neabejoju, kad dėl tokių kvailybių skleidėjų, kurie tikrai neprideda pasitikėjimo savo valstybe ir purena dirvą visokiems hibridiniams poveikiams iš valstybės išorės, tikrai džiaugiasi mums nedraugiškos kaimynės. O socialinėje erdvėje operatyviai aktyvuojami informaciniuose karuose dalyvaujantys „botai“ tik iliustruoja, kad interesas iš išorės tikrai egzistuoja ir kas galėtų paneigti, kad tokie visuomenės kiršintojai gauna paramą iš mums nedraugiškų valstybių.

Atsiranda „netikinčių“ viruso egzistavimu. Kartais tenka su tokiais padiskutuoti. Didžioji tokių asmenų dalis labiau tiki Baltarusijos valstybine televizija nei demokratiškų Europos valstybių televizijų transliuotais reportažais su perkrautų ligoninių Italijoje vaizdais. Vis dėlto mokslas nėra tikėjimo objektas. Mokslu nereikia nei tikėti, nei netikėti. Galima tiesiog kažko nesuprasti ar nežinoti, o kritinio mąstymo stoka yra problema ne tik COVID srityje.

Geras situacijos suvaldymas pavasarį savotiškai atsisuko prieš mus pačius. Taip ir nepatyrę didelių netekčių užsimiršome. Dabar jau ir elementarios priemonės, tokios kaip veido kaukės ar atstumai, tapo nepriimtinomis priemonėmis. Piktinamės, kad jos nepatogios, trukdo kvėpuoti, kad atstumai trukdo verslui ir pan. Šalyse, kurioms teko laidoti tūkstančius savo piliečių, tokios diskusijos neatrodo aktualios. Bet, matyt, reikėtų ne piktintis, o pasverti, ar tos nustatytos priemonės yra tikrai per didelė kaina už išgelbėtas gyvybes.

Tenka pripažinti, kad pradžioje pandemijos buvo tikrai dviprasmiškų žinučių. Žinodamas Pasaulio sveikatos organizacijos ekspertų skeptišką nuomonę apie kaukes, apie jas skeptiškai esu pasisakęs ir aš pats. Tačiau gyvenimas nestovi vietoje. Per šį laikotarpį atsirado naujų žinių, įrodymų, kad atstumas ir kaukės dėvėjimas leidžia iki minimumo sumažinti užkrato plitimo riziką. Todėl logiška, kad šiomis priemonėmis ir naudojamasi, norint išvengti dar vieno karantino, kurio tikrai nenorėtumėme nė vienas iš mūsų.

Ši pandemija yra neabejotinai pasaulinis fenomenas, sukėlęs didžiulių pasekmių daugelio valstybių ir jų piliečių gyvenimui. Galime pasidžiaugti, kad laiku Vyriausybės įgyvendintos priemonės leido išvengti nepakeliamų pasekmių šalies ekonomikai, nors pradžioje tokios pasekmės buvo prognozuojamos. Svarbu, kad nebuvo delsiama ar skolinamasi už didžiules palūkanas, kaip praėjusios krizės metu.

Patį pandemijos vystymąsi, jos suvaldymą ir pasekmes neabejotinai vertins mokslininkai. Pandemijos pamokas reikia išmokti, kad ateityje, jei pandemijos kartotųsi, būtumėm geriau pasiruošę ir nebijotume. Baimė nėra geras palydovas bet kokioje krizėje. Ne baimė, o šaltas protas gali padėti išgyventi. Ačiū visiems, kad to šalto proto pakako pavasarį. Ačiū, kad buvote sąmoningi ir atsakingi. Noriu paprašyti tokiais išlikti dar kelis mėnesius, kol sulauksime specifinės šios infekcijos kontrolės priemonės - vakcinos. Tik kartu galime suvaldyti šią problemą. Neleiskime, kad neatsakingi politikai manipuliuotų šia infekcija, siekdami savanaudiškų tikslų.

Politinė reklama apmokėta iš LVŽS rinkimų sąskaitos. Užs. 1743668

Atsakymų variantai: 1) taip nesutikčiau; 2) ne nesutikčiau; 3) neturiu nuomonės. Skamba kaip „Abra Kadabra“. Išties tai tik vienas pavyzdžių, kaip labai paprastai galima gauti atsakymą, kuris nieko nerodo ir nieko nereiškia.

Šiomis dienomis tabako gamintojų užsakymu buvo atlikti tyrimai ir kitų organizacijų lūpomis išplatintos žinutės apie tai, kad ES Tabako produktų direktyvoje numatytos kontrolės priemonės sukels „apokalipsę“: padidins kontrabandą, nesumažins rūkorių skaičiaus ir t.t. 

Tokie pramonės veiksmai nėra netikėti. Tabako gamintojai mobilizuojasi ir imasi aktyvių veiksmų, kuriais siekiama atidėti ar iš viso sukliudyti naujos Direktyvos priėmimui. "Philip Morris International" vidaus dokumentai atskleidžia, kad šios bendrovės tikslas yra sužlugdyti direktyvą, o tam, kad šis tikslas būtų pasiektas, į Europos Parlamentą buvo pasiųsta daugiau nei 160 lobistų armija.

Tabako gamintojai visoje Europoje į cigarečių pakelius prikaišiojo reklaminių lapelių, kuriuose ragina rūkorius lankytis tabako gamintojų sukurtose internetinėse svetainėse bei pasisakyti prieš Direktyvą. Įdomu, kaip jų samdytiems programuotojams pavyko pasiekti, kad siunčiami laiškai nebūtų vertinami kaip internetinės šiukšlės ir iš karto nenukeliautų į šiukšliadėžę. Matyt, dideli pinigai leidžia laisvai planuoti pinigus ir galimoms baudoms dėl galimų pažeidimų.

Kitas klausimas – kiek iš tikrųjų yra netinginčių peticijas pasirašinėti rūkorių. Kai kurių šaltinių teigimu, tabako gamintojai, norėdami apsidrausti nuo tingių rūkorių, paleidžia internetines programas, kurios pačios generuoja fiktyvius pasirašančiuosius ir siunčia jų laiškus Europos Parlamento nariams. Tai, kad visi tabako gamyklų darbuotojai turi pasirašyti tokius laiškus, matyt, nereikia ir abejoti. Be to, ar pasirašęs asmuo yra tikras ar fiktyvus, niekas netikrina. Taip galima sugeneruoti tūkstančių „susirūpinusių rūkorių“ laiškų.

Kitas dažnai tiek tabako, tiek alkoholio gamintojų naudojamas triukas – tendencingai sukurptos visuomenės apklausos. Būtent su šiuo fenomenu susijęs ir mano komentaro pavadinimas. Yra keli būdai, kaip gauti rezultatus, kurių nori: a) nedaryti jokios apklausos ir rezultatus parašius pačiam sumokėti pinigus, kad kažkas juos paskelbtų (vis tiek niekas nepatikrins ar apklausa iš tikrųjų vyko);  b) klausti klausimų, kurių atsakymus gali sąmoningai padiktuoti tokius, kokius norėtum išgirsti; c) klausti netinkamos grupės žmonių.

Taigi dabar apie konkretų lyg ir „Lietuva be šešėlio“, o iš tikrųjų "Philip Morris Baltic" sudėliotą tyrimą. Jame teigiama: „Respondentai mano, kad šios priemonės ne tik nesumažins rūkančiųjų skaičiaus, ko siekiama direktyva, bet dar ir padidins kontrabandą. Uždraudus mėtines ir plonas cigaretes, žmonės jų dairysis nelegalioje rinkoje – taip mano 90 proc. apklaustųjų“, – aiškina K.Kupšys."

Visų pirma tyrime dalyvavo 1000 Lietuvos gyventojų. Jei atranka buvo tikrai atsitiktinė, tai rūkančių tarp apklaustųjų turėjo būti apie 270, nes Lietuvoje rūko apie 27 proc. gyventojų. Manau, sutiksite, kad apie rūkymo įpročių pokyčius logiška klausti būtent tų, kurie rūko, nes nerūkantieji dėl jokių apribojimų nepradėtų rūkyti kontrabandinių cigarečių.

Pagal ES skelbiamus duomenis plonos ir mėtinės cigaretės kartu sudėjus sudaro apie 11 proc. rinkos. Vadinasi, jei imam nuo visų gyventojų, tai būtų apie 3 proc. Vadinasi, iš 1000 apklaustųjų tik 30 iš tikrųjų teoriškai galėjo atsakyti į klausimo esmę, nes ji buvo susijusi su jų elgesiu. Sutikit, kad iš 30 apklaustųjų daryti tokias toli siekiančias išvadas apie galimą kontrabandos augimą nelabai korektiška. Kyla klausimas, ar apskritai galima daryti kokias nors išvadas iš šio tyrimo? Paprastai tokių tyrimų paklaidos siekia ne mažiau kaip 3 proc., o šiuo atveju tiek gyventojų sudarė tikslinę grupę.

Be to, pažvelgus į jau nepriklausomą balsavimą 15 min.lt svetainėje, kur klausiama, kaip keistųsi vartojimo įpročiai, matom, kad nurodžiusiųjų, jog pirks kontrabandines cigaretes buvo tik 20 proc. Vadinasi jei iš teorinių šiandien esančių 11 proc. rūkančiųjų, kurie rūko plonas ar mėtines cigaretes, 20 proc. pereitų prie kontrabandinės produkcijos (reikia turėti galvoje, kad tai yra tik ketinimas, o jis nuo realių darbų labai dažnai skiriasi), į šešėlinę rinką pereitų apie 2 proc. rūkančiųjų. Be abejo, toks reiškinys – neigiamas, tačiau palyginti yra visiškas niekalas, kadangi mėtines ir plonas cigaretes ypač mėgsta rūkyti vaikai ir moterys, kurie priėmus Direktyvą pradės rečiau rūkyti, o dalis rūkančiųjų mes rūkyti.

Taigi, žinant, kas yra tikrasis panašių tyrimų ir žinučių „architektas“, pasidaro labai aišku, koks tokių kreivų šleivų tyrimų tikslas. Belieka tikėtis, kad visuomenė ir politikai bus pakankamai kritiški ir supras, kad "Philip Morris Baltic" ir kitos tabako gamybos kompanijos niekada nenorėjo ir nenorės, kad mažėtų jų produktus vartojančių žmonių skaičius ir tokiu būdu mažėtų jų pelnas.

Man buvo gėda. Man tebėra gėda, nes esu vienas iš tų, apie kuriuos dabar rašau. Pradžioje norėjau tiesiai šviesiai išvardinti visas pavardes ir jas paviešinti. Kolegos atkalbėjo. Gal ir teisingai. Blogas tas paukštis, kuris savo lizdą teršia. Visgi mano mintys (nors ir be pavardžių) turi išvysti dienos šviesą.

Pradėsiu nuo kelių klausimų.

Kaip reaguotumėte jei gydytojas, gydantis prakiurusią skrandžio opą, primygtinai ragintų savo kolegas neatimti iš paciento galimybės gerti naminę degtinę su pipirais, nes tai paskutinis jam likęs malonumas?

Kaip reaguotumėte jei kardiologijos skyriuje pacientą po infarkto gydantis gydytojas tvirtintų, kad pacientui būtina leisti rūkyti, nes tai vienintelis jam likęs malonumas?
Kaip reaguotumėte jei vos tik po neurochirurginės stuburo operacijos gydytojas primygtinai ragintų leisti pacientui ir toliau šokinėti nuo tramplino į vandenį, nes tai paskutinis jam likęs malonumas?

Pagalvojote, kad visi šie klausimai – absurdiški. Ir aš taip maniau, kol išgirdau, ką mano kolegos psichiatrai mano apie jų pacientų rūkymą. Jau nekalbu apie tai, kad sumanius gauti pagalbą norint mesti rūkyti, reikėtų gerokai paieškoti psichiatro, kuris kvalifikuotai tokią pagalbą suteiktų. Taigi kai kuriems mano kolegoms atrodo, kad psichiatrijos skyriuose gydomiems pacientams rūkymas yra paskutinis jiems likęs malonumas. Perskaitęs tokią mintį likau priblokštas, nes priklausomybė nuo tabako yra tokia pati liga, kaip ir priklausomybė nuo alkoholio ar kokaino ir psichiatras pagal savo pareiginę normą privalo žinoti, kaip tokią priklausomybę gydyti ir padėti pacientui.

Tuo tarpu kai kurie mano kolegos užuot teikę kvalifikuotą pagalbą, suka galvas, kaip apeiti įstatyme nustatytą besąlygišką draudimą rūkyti gydymo įstaigose. Ir maža to, kad dalis jų to draudimo tiesiog nesilaiko, profesinėse diskusijose keliami klausimai, ar įstatymo tiesiog nesilaikyti, ar bandyti jį pakeisti, nes jis esą kažkoks lobistinis ir priimtas nepagalvojus.

Tuomet pasidarė kaip niekuomet aišku, kad su gražiomis sienomis ir naujomis lovomis į psichiatriją dar ne visur atėjo vakarų tradicijos ir suvokimas apie holistinę pagalbą pacientui.

Pabandžiau kolegoms priminti, kad psichiatrai privalo padėti pacientams mesti rūkyti, o ne bandyti sudaryti sąlygas toliau save žudyti, kad psichiatrai neveda savo geriančių pacientų į barą išgerti, jei juos ligoninėje gydo dėl kitos nei priklausomybė ligos. Supratimo nesusilaukiau. Tiesa, viena kolegė dalykiškai pastebėjo, kad tokia pagalba kainuoja. Dėl to nesirengiu ginčytis. Tik ar kainoje esmė? Neabejoju, kad pacietui metus rūkyti sumažėjusios skiriamų psichiatrinių vaistų dozės su kaupu atpirktų priklausomybės nuo tabako gydymo išlaidas, jau nekalbant apie tai, kad pacientui pagerėtų ir psichikos būklė.

Tos įstaigos, kur pacientui rūkyti negalima, nepatiria jokių sunkumų, nes pacientas žino, kad to daryti negalima. Žinoma taisyklių ten laikosi ir darbuotojai, ne tik pacientai. Daugelyje šalių jau įprasta, kad į gydymo įstaigą patekusiam rūkančiajam bandoma padėti mesti rūkyti, ir jei jis tam pasirengęs skiriamas gydymas, o nepasirengusiam skiriamos priemonės, kad jis nepatirtų abstinencijos buvimo ligoninėje metu. Ten gydytojai nelando į įvairias skyles, kad pasislėptų nuo pacientų ir parūkytų. Ten esantys gydytojai jau suprato, kad rūkymas ne mažina, o didina sergančiųjų psichikos ligomis nerimą ir pats gali jį sukelti, be to sergantiems psichikos ligomis ir rūkantiems, reikalingos beveik dvigubai didesnės antipsichotinių vaistų dozės.

Be to, ten gydytojui pacientas yra iš tikrųjų svarbus, nes apie 80 proc. sunkiomis psichikos ligomis sergančių pacientų rūko, o tai reiškia, kad pusė jų mirs nuo tabako sukeltų ligų. Todėl tik psichiškai nesveikas gydytojas gali norėti beveik pusę savo pacientų nuvaryti į kapus anksčiau laiko.