Jie išdegino paskutinius 46-erių trenerio nervus, prisižaisdami iki lemiamų penktų serijos rungtynių prieš traumų išretintą aštuntą atkrintamųjų komandą.

Tačiau Šaras neabejingas šiai puikiai kompanijai, kuri antrus metus šunkeliais vis tiek suranda kelią į finalo ketvertą.

Tai tikrai nebuvo lengviausia lemiamų penktųjų serijos rungtynių diena Š. Jasikevičiui.

Atsikėlęs rungtynių rytą, Š. Jasikevičius telefone išvydo žinutę, kad Kyle'as Kuričius yra ligoninėje ir vemia. Brandonas Daviesas dėl apsinuodijimo lygiai taip pat ligoninėje praleido rungtynių išvakares.

Abu žaidėjai ligoninėje praleido po 12 valandų. Kaip Šaras pasakojo ispanų žurnalistams, K. Kuričius ištrūko iš gydymo įstaigos likus kelioms valandoms iki ginčo kamuolio.

„Situacija neatrodė labai gera“, – po rungtynių atsiduso Š. Jasikevičius.

Maža to, „Bayern“ pakilo iš ankstyvo nokdauno ir pirmoje pusėje diktavo žaidimo sąlygas rungtynių šeimininkams.

Kai ilgoji pertrauka prasidėjo „Bayern“ pirmaujant 37:31, rekordinę auditoriją surinkusioje „Palau Blaugrana“ arenoje (7444) tvyrojo nejauki tyla.

Barselonos organizacijos prezidentas Joanas Laporta, klubo legenda ir generalinis direktorius Juanas Carlosas Navarro, daugybė kitų vietos žvaigždučių su nerimu sekė tiksintį laiką ir skaičiukus švieslentėje.

Bet Nicolas Laprovittola parodė, kodėl J. C. Navarro išsirinko jį gražiausią spektaklį kuriančiu „Barcelona“ krepšininku.

Lapro prileido į „Bayern“ krepšį neuždengiamų bombų, pamušė karjeros rezultatyvumo rekordą (26 tšk., 5/7 trit.), ir inicijavo lemiamą lūžį trečiajame kėlinyje, kurį šeimininkai laimėjo net 29:15 (60:52).

„Bayern“ dar ilgai spardėsi, bet po finalinės sirenos varžovų strategas Andrea Trinchieri spaudė Šarui ranką sveikindamas jį su pergale 81:72.

„Noriu pasveikinti „Bayern“ ir Andrea Trinchieri. Man jis yra vienas geriausių trenerių, – spaudos konferencijoje teigė Š. Jasikevičius. – Jis neabejotinai daugiau žino apie vyną nei aš. Turbūt, ir apie krepšinį. Bet man garbė su juo palaikyti gerą santykį. Man labai patiko šis išbandymas. Manau, jis padarė mane geresniu treneriu.“

Spaudos konferencijoje sulaukęs klausimo apie būsimą „El Clasico“ Eurolygos pusfinalyje, Šaras pertraukė žymaus Katalonijos radijo žurnalistą ir su šypsena veide pabrėžė, kad dabar reikia atšvęsti, o tik po to galvoti apie Madridą.

Tačiau švęsdamas šią asmeninę karjeros pergalę – Š. Jasikevičius tapo pirmuoju Eurolygoje, kuris mažiausiai tris kartus pateko į finalo ketvertą tiek kaip treneris, tiek kaip žaidėjas, Šaras kažkur giliai mintyse sugrįš ir prie įplyšusio Dante Exumo raumens, dėl kurio australas gali praleisti finalo ketvertą.

Dar vienas etapas įveiktas, tačiau už poros savaičių Belgrade viskas vėl prasideda iš naujo. Apie išgyvenimus Barselonoje Š. Jasikevičius po rungtynių pasakojo interviu „BasketNews“.

– Ką pasakėte žaidėjams per ilgąją pertrauką, kad „Barcelona“ nulaužė mačą trečiajame kėlinyje?

– Nieko nepasakiau. Mano idėja buvo kažkiek pratempti iki pertraukos. Tikrai nenorėjau pralošinėti šešiais taškus ir galvojau, kad iki pertraukos rezultatas bus geresnis. Bet tikrai turėjau idėją antroje pusėje žaisti daugiau su tais, kuriems tai sekėsi daryti. Pasirinkome penkis žaidėjus, su kuriais viską tempėme.

Čia atrodo, kad labai lengva ir „Barca“ turi taip lengvai įeiti, viskas paprasta. Bet realybė yra tokia.

– Kartais, kai žmonių nebeveža įprasti dalykai, juos užkuria tik jau stipresni išgyvenimai, kartais – kraštutinumai. Ar ir šios „Barcelona“ žvaigždės turi būti prispaustos prie sienos, kad pademonstruotų savo tikrąjį žaidimą?

– Aš prieš du mėnesius pasakiau, kad nereikia galvoti, jog mes esame kileriai. Mes nesame kileriai. Ši komanda visada stengiasi ramiai praeiti. Taip, jie labai faini bičai, turi daug talento, yra labai gera komanda. Bet čia net nėra nuomonė, o turi pažiūrėti, kaip užbaigiame serijas ar ACB lygoje, ar Eurolygoje. Mes nesame kileriai – viskas paprasta.

Jau žinau, kad su tais žaidėjais reikia kentėti iki galo. Aš juos tikrai myliu, jie labai geri bičai. Bet įsivaizduokite, jei su visomis tomis problemomis pralaimime paskutines rungtynes, kai tiek žaidėjų ligoninėse, Dante su įplyšusiu raumeniu... Tu paprasčiausiai gailėtumeis kaip išprotėjęs, kad neužbaigei serijos anksčiau. O neužbaigei dėl to, kad kažkur mažiau kovojai, kažkur labiau atsipalaiduoji. O šita komanda turi tokius dalykus.

Jau pasakiau katalonų žurnalistams, kad apie tai nemeluosiu. Ir aš niekur nemeluosiu.

– Jei su tomis visomis problemomis būtumėte pralaimėję paskutiniąsias rungtynes, kas būtų Barselonos organizacijoje? Ar per tuos dvejus metus „Barcoje“ išugdėte kultūrą, kurios pagrindas stovi ne ant galutinio rezultato, o proceso?

– Nežinau – koks man skirtumas, kas atsitiktų. To paties manęs klausė pernai po ketvirtų rungtynių Piteryje. Sakiau tą patį. Dirbčiau savo darbą taip, kaip ir dirbu dabar.

– Kas padarė šią seriją tokią konkurencingą?

– „Bayern“ labai fiziški, kantrūs. Jie visada žaidžia taip pat. Arba juos nugalėsi, arba jie savęs nenugalės.

Dvejas rungtynes, kurias jie laimėjo, su visa pagarba, buvo absoliutus mūsų vadžių paleidimas. Antrosios rungtynės buvo Deshauno Thomaso ir Obsto festivaliai. Taip negali būti, nes niekas Kuričiui ir Mirotičiui tikrai neleidžia daryti tokių festivalių.

Ketvirtosios rungtynės, ką jau ten kalbėti, iš viso – net negražu „Barcos“ lygiui.

– Laprovittola sužaidė sezono rungtynes būtent tada, kada labiausiai to reikėjo. Kam reikia dėkoti už tai, kad Laprovittola atsidūrė Barselonoje – likimui, ar „Real“, kurie nurašė šį gynėją?

– Man jis visada patiko. Man jis patiko jau nuo „Lietuvos ryto“ laikų. Ir „Žalgiryje“ aš jo kažkiek norėjau (šypsosi). Tik tiek, kad jis jau ėjo į geresnį lygį.

Kai pasirašėme sutartį (su Laprovittola), tikrai žinojau, kokio lygio tai žaidėjas ir kiek man reikės su juo kentėti. Jam kartais reikia paleisti tas vadeles. Bet man svarbiausia, kaip jis dirba per treniruotes, kaip atsiduoda, kaip klauso. O ten jau daugiau leisi ar atleisi už jo tokį banguotą žaidimą, man čia tikrai nuo to tik maloniau dirbti su tokiu žmogumi.

– Ko iš šios serijos išmoko kitas jūsų įžaidėjas Rokas Jokubaitis?

– Pirmiausia, manau, kad jam reikėjo tai praeiti. Tai buvo labai fiziškas varžovas, labai gerai paruoštas. Žino, kur rizikuoti, o Roką labai daug kur rizikavo.

Manau, kad Rokas po traumos... Mes, kaip komanda, po 17 rungtynių per 35 dienas atėjome į atkrintamąsias su labai dideliu nusėdimu ir kažkiek jo net negalėjome kontroliuoti. Paskui laimėjome reguliarųjį sezoną ir prasidėjo 2,5 savaitės žaidimo apie nieką.

Žaidėme, atsipalaidavome, o po to, kai ateina laikas vėl užsikurti iš naujo, tu negali to padaryti, nes neturi to magiško mygtuko. Rokas tikrai praėjo per tą traumą ir kažkiek laiko praleido.

Bet žaidžia dvi komandos. „Bayern“ neduos Rokui eiti į jo stipriąsias puses, daryti stiprių dalykų. Ne, Rokui čia yra žiauri patirtis, ką jis iš viso šį sezoną patiria.

– Tapote pirmuoju Eurolygos istorijoje, kuris pateko į finalo ketvertą mažiausiai tris kartus tiek kaip žaidėjas, tiek kaip treneris.

– O, dar būdas švęsti šiandien (juokiasi).

– Kurioje pozicijoje malonumas didesnis: trenerio ar žaidėjo?

– Treneriui, galvoju, kaifo tikrai nėra (šypsosi). Čia tiek atsakomybės apie kitus dalykus... O žaidėjui faina.

Norėčiau sužaisti tokį grajų, kaip šiandien sužaidė Lapro: kai viskas tavo rankose, kai tau einasi, visi fanai už tave. Lapro, Mirotičius, kurie meta po tiek daug taškų, prisiima tiek atsakomybės ir dar sekasi, tai kažkoks kosmosas. Adrenalinas aukščiausiame lygyje... Kažkoks neapsakytas jausmas. Aš jiems žiauriai pavydžiu.

– Pernai iki čempionų titulo jums pritrūko vieno žingsnio. Kaip per šiuos du sezonus šis būrys pasiruošė žengti tą paskutinį laiptelį? Ar jaučiate pasiruošę ir nusipelnę jį žengti?

– Čia nusipelnytų dalykų nėra. Patekome į finalo ketvertą, kaip ir dar trys kitos komandos. Viskas prasideda nuo nulio. Vienerios rungtynės.

Čia nusipelnei ar ne, mes ten. Reikia persigrupuoti iš naujo, pailsėti psichologiškai, ir bandyti ateiti žymiai geresnės formos nei šiose atkrintamosiose.