Tada paaiškėja, kad ūkio savininkas Phillipe‘as yra tvirtas Emmanuelio Macrono rėmėjas. Ne tik pats kaip verslininkas reiškiantis politines nuostatas, bet ir aktyviai agituojantis už E.Macrono judėjimą. Prancūzijai reikia revoliucijos, teigia jis. Daugiau taip negalima. Jei verslo įmonei blogai sekasi, nepasiekiami iškelti tikslai, tada akcininkai pašalina įmonės vadovus, paskiria naujus ir reikalai turi pagerėti. Taip pat turi būti ir politikoje. „Mes pakeisime susikompromitavusius politikus ir tada reikalai pagerės“, sako jis. Į komentarą, kad verslo organizacijos ir šalies valdymas yra skirtingi dalykai atsako tvirtu ir, atrodo, ne kartą naudotu atsakymu – „taip mums nuolat sako, bet mes žinome, kad tai tik elito mėginimas išsaugoti savo pozicijas“.

Įdomu bendrauti su neseniai išrinktojo prezidento šalininku, nes jo teiginiai atitinka paties E.Macrono viešai išsakomas nuostatas. Jis teigia, kad reikia naikinti korupciją politikoje, mažinant parlamento nariams skiriamas lėšas, numatant kadencijų apribojimus bei sumažinant parlamento narių skaičių. Svarbu pakeisti politikos formuotojus, o po to ir pati politika bus keičiama. Nes jei tai nepavyks, tada Prancūzijoje jau pribrendo sąlygos revoliucijai.

Įdomiausias yra jo požiūris į šalies vidaus ir išorės ekonominę aplinką. Viena vertus, jo nuomone, būtina mažinti biurokratinę naštą verslui (pavyzdžiui, švelninti aplinkosaugos normas, iki šiol dažnai buvusias griežtesnėmis nei ES taisyklės, kurios aktualios ūkininkams), priartinti politiką prie žmonių, atvedant į parlamentą narius iš verslo ir kitų sričių, kuriose „žmonės žino kaip reikia dirbti, o ne vien šneka ar moko kitus“, profesionalus, o ne korumpuotus politikus. Jo teigimu, „mums nebereikia ENA (prestižinė Prancūzijos viešojo administravimo mokykla) absolventų politikoje“, tačiau pastebėjus, jog pats E.Macronas ją baigęs, atsako, „tai nesvarbu, nes jo judėjimo nariai atėjo iš kitur“.

Ir tada kyla daugiau klausimų apie tokių įsitikinimų nuoseklumą. Ypač apie sąlygų verslui gerinimą šalies viduje ir atsiribojimą nuo išorės konkurencijos. „Socialinis dempingas yra nepriimtinas“, teigia jis, nors pats pripažįsta, jog vynuogių rinkimo metu įdarbina darbininkus iš Lenkijos. Sako, kad moka jiems tiek pat, kiek mokėtų prancūzams, o pastarieji yra išlepinti socialinės apsaugos sistemos ir todėl nėra prasmės jų kviestis sezoniniams darbams. Sako, „čia ne Kinija“, tad reikia laikytis griežtų verslo taisyklių ir saugoti savo rinką, o atsakydamas į klausimą, kur parduoda savo produkciją, ima vardinti užsienio šalis – nuo Skandinavijos ir Baltijos šalių iki Japonijos ar JAV. Pasirodo, Prancūzijos rinka jam yra santykinai nereikšminga. Tad jo verslas smarkiai integruotas į tarptautinės prekybos ir specializacijos tinklus, jis pats nuolat pabrėžia efektyvumo ir rinkos svarbą savo darbe. Nepaisant to, jo manymu, tarptautinė konkurencija dažnai yra neteisinga ir turi būti ribojama. Ypač kai kalbame apie darbo jėgos judėjimą ir imigraciją apskritai. Nors E.Macronas ir D.Trumpas turi daugiau skirtumų nei panašumų, požiūriu į imigrantus kaip ir kritika politiniam korektiškumui jo nuostatos gana panašios į D.Trumpo rėmėjų JAV. Atrodo, jos patvirtina tezę, kad šiuo metu pagrindinis ideologinis konfliktas daugelyje šalių yra ne tarp tradicinės kairės ir dešinės, o tarp šalies atvirumo ir uždarumo pasauliui. Kuo toliau nuo ideologinio centro – tuo didesnė parama uždarumui, o ir centristinė politika pasižymi selektyvumu.

Į bet kokį teiginį, kuris prieštarauja jo įsitikinimams, Phillipe‘as atsako, kad „tada mes eisime kariauti“. Į klausimą, kaip rasite sutarimą dėl ekonominės ir socialinės politikos, nes juk yra daug žmonių, kurie, pritardami politikos išskaidrinimo tikslui, kitaip įsivaizduoja politikos turinį – darbo santykių ar švietimo reformas, atsako taip pat – „tada mes eisime kariauti ir pradėsime naują revoliuciją“.

Nemažai jo teiginių apie politines reformas atitinka tai, ką Lietuvoje siūlo Ramūno Karbauskio Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Tai – siūlymai mažinti Seimo narių skaičių, apriboti jų automobilių nuomai ir kitoms reikmėms skiriamas išlaidas, ir ypač pasitikėjimas profesionalais – nepolitikais ir manymas, kad nauji žmonės, atėję iš verslo ar kitų „realaus gyvenimo“ sričių, gali visiškai pakeisti politikos pobūdį. Tačiau Lietuvoje jau buvo galima įsitikinti, kad „nesusitepimo“ ankstesnės politinės veiklos patirtimi neužtenka tam, kad būtų telkiama visuomenė ir priimami adekvatūs sprendimai.

Politika neatsiejama nuo konfliktų, o šiuolaikinės liberalios demokratijos tikslas yra išspręsti tokius konfliktus imantis kuo mažiau prievartos ir apsaugant kitaip galvojančias mažumas. Tam būtinas ne tik padorumas, bet ir įgūdžiai įsiklausyti, analizuoti, argumentuoti ir telkti sutarimą. Tad kyla klausimas, kaip po pusmečio ar metų atrodys Prancūzijos politinė arena, ypač E.Macrono judėjimo narių susitelkimas parlamente bei gebėjimas rasti sutarimą su skirtingus interesus turinčiomis visuomenės grupėmis dėl šaliai reikalingų pertvarkų ir iš globalios aplinkos kylančių pokyčių valdymo. Atsakymas į šį klausimą bus svarbus ne tik Prancūzijai, bet visai Europos Sąjungai.

Vertinant rinkiminių pažadų vykdymą ir nekartojant to, kas jau viešai sakyta apie prieštaringą Darbo kodekso priėmimo istoriją, reikia pastebėti, kad kai kuriose srityse Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) yra nuosekli ir ėmėsi to, ką kalbėjo rinkimų kampanijos metu. Tai pirmiausia pasakytina apie priemones alkoholio prieinamumui mažinti. Dėmesys švietimo ir aukštojo mokslo, mokesčių politikos, valstybės valdomų įmonių veiklos efektyvumo klausimams irgi nėra netikėtas. Tęsiama užsienio bei krašto apsaugos politika, kurias valdantieji tyliai paliko prezidentei, tiksliau, priėmė jau anksčiau nusistovėjusį tarpinstitucinį galių balansą.

Kita vertus, reikia konstatuoti, kad vienas svarbus LVŽS rinkiminės programos pažadas lieka neįgyvendintas. Tai – nuostata vertinti rengiamų įstatymų, nutarimų ir kitų sprendimų poveikį, kuri akcentuota keliose rinkiminės programos vietose. Pavyzdžiui, sveikatos apsaugai skirtoje dalyje tai vadinta įrodymais grindžiama politika, rašant apie viešąsias investicijas – „kaštų ir naudos analize“ (pastaroji yra vienas iš poveikio vertinimo metodų). Tiesa, LVŽS yra ne pirmoji partija Lietuvoje, kuri žadėjo teisėkūroje taikyti poveikio vertinimą. Tačiau būtent LVŽS skyrė šiai nuostatai ypač didelį dėmesį. Be to, ji atitiko ir kitus jos programos akcentus – valstybės tarnybos profesionalumą, depolitizaciją, skaidrumą ir konsultacijas su visuomene, perteklinio reguliavimo ir biurokratizmo mažinimą, strateginę lyderystę.

Deja, kol kas jokių rimtesnių mėginimų imtis svarbiausių valdančiosios daugumos siūlymų, rengiamų Vyriausybėje bei (ypač !) registruojamų Seime, poveikio vertinimo nematyti. Kaip ir anksčiau, nauji pasiūlymai argumentuojami selektyviai atlikta analize, kuria siekiama tik pagrįsti siūlomą sprendimą, o ne išsamiai įvertinti jo tinkamumą lyginant su galimom kitom konkrečios problemos sprendimo alternatyvom. Atrodo, kad būtent taip buvo paruoštas siūlymas dėl urėdijų reformos ar kol kas atsisakyta kai kurių rinkiminių pažadų (perkelti porą ministerijų į Kauną ar apjungti gyventojų pajamų ir socialinio draudimo mokesčius).

Deja, kol kas jokių rimtesnių mėginimų imtis svarbiausių valdančiosios daugumos siūlymų, rengiamų Vyriausybėje bei registruojamų Seime, poveikio vertinimo nematyti.

Žinoma, tai nereiškia, kad pasirinkti sprendimai yra neteisingi – minėti pavyzdžiai daug kam intuityviai atrodo pagrįsti ir gali būti, jog alternatyvų nagrinėjimas nepasiūlytų tinkamesnių. Ir apskritai, išsamus siūlomų reformų poveikio vertinimas politikams skamba pernelyg akademiškai, kaip perdėtai sudėtinga ir laikui imli procedūra, kuri dar ir apriboja polėkį realizuoti rinkėjams patrauklias iniciatyvas. Tuo labiau jog rinkėjams visiškai nesvarbu, kaip buvo pasirinktas konkretus sprendimas, jiems svarbu, kad jis būtų naudingas.

Tačiau kaip tik šiuo požiūriu ir svarbus tinkamas naujų įstatymų ir kitų sprendimų poveikio vertinimas, nes priimant kažkam naudingus sprendimus paprastai už juos sumoka kitos visuomenės grupės – mokesčių mokėtojai, vartotojai, konkurentai ar kiti. Poveikio vertinimo ignoravimas sukelia daugybę problemų, ties kuriomis jau klupinėja ir ši valdančioji dauguma. Pavyzdžiui, ar tinkamai atlikus poveikio įvertinimą nebūtų paaiškėję, kad dalis neseniai priimtų alkoholio prieinamumą mažinančių priemonių yra neproporcingos, t.y. sukelia pernelyg daug neigiamų šalutinių pasekmių lyginant su gaunama nauda ir nukreiptos ne į tas visuomenės grupes, kurioms alkoholizmo problema yra aktualiausia? Proporcingumo principas svarbus ne tik vertinant konkrečių reguliavimo ar mokestinių priemonių poveikį visuomenei ir atskiroms jos grupėms, bet ir galvojant apie reformų prioritetus. Jis turėtų padėti atsirinkti, kurios reformos valdančiųjų požiūriu yra svarbiausios ir strategiškai paskirstyti politinį dėmesį bei ribotą laiką – nepasiduoti administracinei rutinai ir diskusijoms apie smulkmenas, kurios tik suerzina visuomenę, nesiimti per daug pertvarkų, nes tada kyla rizika sukelti tokį pasipriešinimą, kad būsi atstatydintas, o koncentruotis į svarbiausių Lietuvos problemų sprendimą.

Dar vienas svarbus poveikio vertinimo privalumas – jį atliekant būtina bendrauti su visuomene ir suinteresuotomis grupėmis. Be tokio bendravimo ne tik liks nepastebėti kažkam svarbūs dalykai, nesurinkta pakankamai informacijos apie galimas problemos sprendimo alternatyvas, bet ir tos visuomenės grupės, kurias palies vykdoma reforma, jausis neišklausytos ir dėl to pagrįstai kritikuos teikiamus siūlymus. Urėdijos reforma yra geriausia to iliustracija. Žinoma, jos iniciatoriai teigia, kad jie susitinka ir bendrauja su visom suinteresuotom grupėm, ir kad bet kokios reformos kažkam sukelia neigiamų pasekmių, tad pasipriešinimas yra neišvengiamas. Ir tai tiesa – bet kokios pertvarkos sukelia nepasitenkinimą, nes dauguma sistemos dalyvių yra prisitaikę gyventi pagal esamas taisykles. Jei nebūtų pasipriešinimo, reforma veikiausiai neatneštų ir naudos. Tačiau didelė klaida pasipriešinimą laikyti signalu, kad einama teisingu keliu, o dažnai reformatoriai galvoja būtent taip.

Tad nenuostabu, jog urėdijų reformos vilkinimui jos priešininkai Seime panaudojo papildomos ekspertizės procedūrą. Aišku, nėra garanijų, kad jei Vyriausybė būtų tinkamai atlikusi urėdijų pertvarkos poveikio vertinimą, Seime jos priešininkai vis tiek nebandytų jos vilkinti. Tačiau tikėtina, kad tam priemonių ir paskatų būtų mažiau. O pereinant prie šio Seimo ir valdančios daugumos santykių su vyriausybe, pirmiausia reikia konstatuoti, kad pasitvirtino prognozės, jog Seimo daugumos, ypač LVŽS frakcijos santykiai su jų suformuota Vyriausybe bus sudėtingi. Apie šiuos santykius jau daug kalbėta – apie skirtingas LVŽS frakcijos narių nuostatas ir vertybes, apie jų poreikį mokytis teisėkūros ir politikos apskritai, apie patogumo koaliciją tarp LVŽS vadovo bei premjero, kuri gali iširti, keičiantis situacijai ir politiniam kalendoriui.

Galima apsiriboti vienu pastebėjimu – norint įgyvendinti Vyriausybės programoje numatytas pertvarkas reikės aktyviau dirbti su Seimo dauguma bei opozicija, nes neužteks formaliai parengtų dalykinių argumentų tam, kad būtų įtikinti Seimo nariai. Tai gerai iliustruoja diskusijų apie aukštojo mokslo reformą eiga, kurios metu Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas bei kiti poveikio vertinimais savęs nevarginantys nariai jau ėmėsi iniciatyvų, signalizuojančių, kad reforma gali pavirsti galimos Seimo sprendimų žalos suvaldymo procesu, o ne judėjimu link deklaruojamų pertvarkos tikslų. Beje, kritikuojantiems „krepšelių“ sistemą dėl to, jog potencialūs studentai susiduria su informacijos asimetrijomis ir gali būti suklaidinti universitetų reklamos, vertėtų pagalvoti apie tai, su kokiom asimetrijom ir atsakomybės problemom susiduria neapgalvotus ir dažnai tik atskiroms interesų grupėms naudingus sprendimus priimantys Seimo nariai. Jei procesas Seime bus chaotiškas, yra ankstesnių Vyriausybių išmėginta taktika imtis pertvarkų, kurioms nereikia įstatymų pakeitimų. Ji gali būti veiksminga, tačiau taip pokyčiai vyksta lėčiau ir didėja rizika atsilikti sparčiai keičiantis ekonominei, socialinei ir technologinei situacijai pasaulyje.

Nenuostabu, kad esant tokiai valdančiajai daugumai Seime, vyriausybė ir jos vadovas ieško paramos tarp opozicinių frakcijų. Čia jo pasiekimai yra riboti. Vyriausybei paskelbus siūlymus dėl urėdijų reformos, Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) vadovas kalbėjo apie galimą paramą jiems. Tačiau pastaruoju metu jo kritika Vyriausybės atžvilgiu yra paaštrėjusi tiek, kad nebeaišku, ar tai vis dar viešųjų ryšių žaidimas, tikintis didesnio matomumo ir augančių reitingų, ar apsižodžiavimų procesas jau tapo savitiksliu. Padriki konservatorių vadovo komentarai apie aukštojo mokslo reformą ar pamokymai premjerui apie lyderystę, nors neaišku, ar jam pačiam pavyks sutelkti TS-LKD frakcijos narius paremti urėdijų reformą, tikriausiai rodo nepasitikėjimą savo kaip didžiausios opozicinės partijos vadovo statusu. Jei taip, premjero galimybės susitarti dėl konservatorių paramos Vyriausybės teikiamiems pasiūlymams tampa menkesnės. Ne geresnės galimybės pasikliauti ir Liberalų sąjūdžio frakcijos nariais, iš kurių maždaug pusė, atrodo, savo apygardų interesų grupių reikalavimus laiko svarbesniais už Lietuvos mokesčių mokėtojų interesus.

Tad sudėtinga prognozuoti, kaip baigsis šios valdančiosios daugumos pradėtos reformos. Net ir po Seimo pavasario sesijos pratęsimo, lieka neaišku, ar iki šios sesijos pabaigos bus priimti sprendimai dėl urėdijų reformos, kaip yra paskelbę LVŽS vadovai. Ši valdančioji dauguma jau parodė, kad nėra linkusi besąlygiškai pritarti prezidentės siūlymams dėl valstybės įmonių ir viešojo sektoriaus institucijų depolitizavimo, nes taip apribotų savo karjeros galimybes ar atsilyginimą už paramą partijos bičiuliams. Neatsitiktinai ir valstybės valdomų įmonių veiklos išskaidrinimo srityje ši Vyriausybė daugiausia pokyčių jau įgyvendino tose srityse, kur nereikėjo Seimo pritarimo (pvz. pertvarkant „Lietuvos geležinkelių“ valdymą).

Nemažai kritikos valdančiųjų atžvilgiu metiniame pranešime išsakė prezidentė, nors ir neįvardindama, kam konkrečiai – Vyriausybei ar Seimo frakcijoms – ji skirta. Kritikos adresatų neįvardinimas ir atotrūkis tarp tono griežtumo („neleisti, uždrausti, atimti, aptverti, apmokestinti – tai primityvus ir paprastas kelias, tačiau jis veda tik į šešėlį ir pogrindį“) bei po jos išsakymo kitą dieną pasirašyto „į šešėlį ir pogrindį“ vedančio įstatymo rodo, kad prezidentė laviruoja tarp poreikio reaguoti į viešas diskusijas ir mėginimo palaikyti jos nuomone reikalingas reformas.

Nuolatinis rūpinimasis savo reitingais užprogramuotas Lietuvos Konstitucijoje, nes tik visuomenės pasitikėjimas suteikia galią ir politinį svorį prezidentei, neturinčiai atramos valdančioje daugumoje. Tad griežtas prezidentės vertinimas, kokį Vyriausybės atžvilgiu ji vėl išsakė pastarosiomis dienomis, dar nereiškia, kad ji pasiruošusi imtis iniciatyvos kviesti Seimą formuoti naują valdančiąją daugumą. Verta prisiminti jos sudėtingus santykius su ankstesnės Vyriausybės vadovu, kurį ji dar griežčiau kritikavo, bet jis dirbo iki pat Seimo kadencijos pabaigos. Kol nebus aišku, kad yra reali alternatyva dabartinei valdančiai daugumai, tol girdėsime viešą kritiką, o tuo pačiu neviešai vyks prezidentės ir jos patarėjų darbas su atskiromis ministerijomis ir Seimo nariais dėl konkrečių sprendimų.

Toks kapanojimasis kelia daug neapibrėžtumo visuomenėje ir versle, bet kol kas ši padėtis atspindi nusistovėjusią politinę pusiausvyrą. Jai pakeisti reikia arba išorės šoko, arba kažkurio iš svarbiausių sistemos veikėjų noro surizikuoti ir imtis tos dažnai minimos, bet retai praktikuojamos politinės lyderystės.

Prof. Ramūnas Vilpišauskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius

Bevizio režimo turinys ir ribos

Bevizis režimas suteikia galimybę Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos piliečiams, turintiems biometrinius pasus, būti ES šalyse 90 dienų 180 dienų laikotarpyje. Bevizis režimas nesuteikia teisės įsidarbinti ES – tai dvi atskirai reguliuojamos sritys. Kartu su beviziu režimu minėtoms šalims įsigaliojo ir readmisijos susitarimas bei vadinamas suspendavimo mechanizmas. Pagal readmisijos susitarimus Ukraina, Gruzija ir Moldova įsipareigoja priimti atgal visus per jų teritoriją į ES nelegaliai patekusius ar nelegalia veikla užsiimančius asmenis (ne tik šių šalių piliečius). Suspendavimo mechanizmas ES valstybių buvo specialiai sukurtas tam, kad būtų užtikrintas bevizio režimo tvarkingas įgyvendinimas. Jis numato, kad bevizis režimas gali būti atšauktas šalims partnerėms nevykdant readmisijos įsipareigojimų, kuriai nors ES valstybei pateikus įrodymus, kad migracijos iš Ukrainos, Gruzijos ar Moldovos srautai įgauna nekontroliuojamą mastą, kelia pavojų saugumui arba žymiai išauga nepagrįstų prašymų suteikti politinį prieglobstį. Suspendavimo mechanizmą gali inicijuoti bet kuri valstybė narė arba Europos Komisija. Pats suspendavimo mechanizmas gali būti pritaikytas pagal labai supaprastintą procedūrą (lengviau, nei kitoms šalims, turinčioms bevizį su ES). Visa tai – ES uždėti saugikliai, siekiant apsisaugoti nuo nepageidaujamo ir nekontroliuojamo papildomo migrantų srauto. Problemų su atvykstančiais iš artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos ir taip pakanka.

Paskutinė morka iš ES krepšio?

Bevizis režimas buvo vienas iš ES instrumentų politiniams pokyčiams Rytų Partnerystės šalyse skatinti. Mainais už bevizio įvedimą ES reikalavo daugybės reformų įstatymo viršenybės, žmogaus teisių ir demokratijos srityse. Tokiu būdu, motyvuodama kaimynes būsima galimybe be vizų važinėti po Europą, ES siekė ir savo strateginių tikslų – kiek įmanoma labiau išskaidrinti ir demokratizuoti partnerių administracines sistemas, įdiegti gero valdymo principus ir kartu užsitikrinti galimybe labiau kontroliuoti potencialius per šias šalis einančius nelegalios migracijos kelius. Bevizis režimas kaip „morka“ šalims partnerėms suveikė, nes jos (bent jau formaliai) įvykdė daug pokyčių. Tai didelis pasiekimas. Kaimynams - nes jų piliečiai gali laisvai keliauti po Europą, susipažinti su jos kultūra ir mentaliteto ypatumais. Europos Sąjungai – nes buvo bent žingsniu priartėta prie „saugios ir stabilios“ kaimynystės tikslo.

Tačiau bėda ta, kad bevizis režimas yra praktiškai paskutinė realiai apčiuopiama „morka“ ES krepšelyje, kurią galima pasiūlyti kaimyninėms šalims mainais už reformas. Nepaisant pompastiškos pro-europietiškos retorikos, Ukrainoje, Moldovoje ir Gruzijoje dar lieka nemažai neišbaigtų reformų, kurias remia ES, tačiau motyvacinis tų reformų skatinimo mechanizmas nebeturi degalų. Narystės perspektyva, kuri būtų labai patrauklus ir galingas argumentas, esamomis sąlygomis nėra reali. Tai kelia susirūpinimą, kaip reikės toliau motyvuoti kaimynines šalis tęsti reformas negaunant už tai akivaizdžių paskatų.

Bevizis su Europa nebūtinai reiškia atsigręžimą į Europą

Antra vertus, Moldovos patirtis rodo, kad bevizio režimo suteikimas nebūtinai yra didesnio susisaistymo su Europa ir jos deklaruojamais principais garantas. Igorio Dodono išrinkimas Moldovos prezidentu ir jo pro-rusiška retorika bei politika kelia klausimą, ar galimybė piliečiams lengviau pasiekti Europą yra pakankama sąlyga pakeisti ir valdančiojo elito politinius bei ekonominius išskaičiavimus. Šis klausimas aktualus ne vien Moldovai, bet ir Ukrainai bei Gruzijai, kurių viduje tebesitęsia kovos dėl valdžios ir tolimesnio politinio režimo transformacijos. Kova tarp oligarchų Ukrainoje, neformalaus Gruzijos lyderio B.Ivanišvilio neformali įtaka – tikrai nėra akivaizdu, kad bevizis režimas ir piliečių pažintis su Europa gali tai radikaliai pakeisti. Pasak kai kurių analitikų, bevizis režimas nėra nei demokratijos garantas, nei vakcina prieš autoritarizmo įsigalėjimą.

Ar Europos laukia nauja migrantų banga?

Rusijos propaganda nuolatos pateikia bevizio režimo suteikimą kaip būsimo naujo imigrantų antplūdžio į Europą priežastį. Atseit, visi puls bėgti iš skurdžių valstybių į turtingas ES šalis. Toks vaizdas, nors ir teoriškai įmanomas, praktiškai nėra teisingas. Visų pirma, jau minėta, kad bevizis režimas nesuteikia įsidarbinimo galimybės. O tai reiškia, kad į ES galima važiuoti tik trumpam ir ne darbui. Jei pasipils srautas žmonių, atvykstančių kaip turistai, bet siekiančių pasilikti nelegaliai, labai tikėtina, kad bus inicijuotas jau minėtas suspendavimo mechanizmas ir bevizis dings. Kaimyninių šalių valdžia, kurioms bevizis buvo galimybė piliečiams pademonstruoti, kad gali įgyvendinti savo pažadus, bus itin suinteresuota šio režimo neprarasti, todėl maksimaliai stengsis laikytis įsipareigojimų. Visi žino, kad Europos šalys pastaruoju metu labai jautriai reaguoja į visus su migrantais susijusius klausimus, todėl vykdys labai nuodugnų įsipareigojimų įgyvendinimo monitoringą.

Antra vertus, į ES be vizų įleidžiami tik biometrinius pasus turintys asmenys. Ukrainoje, pasak viešų šaltinių, tokius (vadinamuosius biometrinius užsienio pasus) 2016 m. turėjo maždaug 3,3 milijono gyventojų. Vertinant, kad per 2016 m. iš Ukrainos į ES šalis su vizomis keliavo apie 15 mln. Ukrainiečių, milžiniškas srauto padidėjimas negresia. Juk važiuojant į Europą kad ir atostogauti, reikia turėti pinigų atostogoms, o kaimyninėse šalyse tikrai ne visi gali sau tai leisti. Todėl tikėtina, kad bus pirma norinčiųjų pamatyti Europą banga, tačiau tai nevirs masine emigracija.

Ukrainiečių Lietuvoje nelaukiam?

Gali būti, kad padaugės atvažiuojančiųjų iš kaimyninių šalių į tas valstybes, kurios politiškai palankiai žiūri į Moldovos, Ukrainos ir Gruzijos suartėjimą su ES ir bus pasirengusios dvišaliai suteikti palankesnes įsidarbinimo sąlygas. Pavyzdžiui, Lenkija gerokai supaprastino ukrainiečių įdarbinimo tvarką ir šioje šalyje jau įdarbinta daugiau nei milijonas ukrainiečių. Nors iš viešos retorikos atrodytų, kad ir Lietuvoje ukrainiečių laukiam su išskėstomis rankomis, tai nėra visiška tiesa. Pagal darbo leidimų išdavimo spartą ir griežtumą Lietuva atsilieka tiek nuo Latvijos, tiek nuo Estijos (nekalbant apie Lenkiją). Nors Lietuvos darbdaviai labai suinteresuoti darbo jėgos iš Rytų partnerystės šalių pritraukimu, biurokratiniai barjerai kol kas išlaikomi pakankamai aukšti, todėl atvažiuojančiųjų srautų padidėjimas, bent kol kas negresia. Lietuvoje greičiausiai padaugės studentų, bet ne darbininkų. Turime pakankamai paradoksalią situaciją, kai užsienio politikos prioritetai kertasi su vidaus politikos situacija. Nors viešai skelbiama visuotinė parama Ukrainos ėjimui į Europą, sąlygų ukrainiečiams atvažiuoti įsidarbinti nesukuriame dėl vidaus politikos sumetimų.

Reikia naujos strategijos

Apibendrinant, bevizis režimas Ukrainai, Gruzijai ir Moldovai yra svarbus pasiekimas ir naujos galimybės šių šalių piliečiams. Matydami daugiau Europos jie turės daugiau galimybių susipažinti su europiniu mentalitetu ir „parsivežti“ jį namo. Tačiau tai ir nauji klausimai ES Rytų Partnerystės politikos planuotojams, taip pat ir Lietuvoje. Kaip priversti Rytų partneres tęsti politinių ir ekonominių reformų procesus neturint stiprių motyvuojančių priemonių? Galima tikėtis, kad „sąlygiškumo“ (angl. – conditionality) instrumentą pakeis „socializacijos“ (angl. – socialization) logika, t.y. galimybė tiesiogiai bendrauti su Europos žmonėmis bus ta socializuojanti ir įtraukianti paskata, priversianti Rytų partnerių pilietines visuomenes labiau spausti savo elitą reikalaujant reformų. Tačiau Moldovos pavyzdys verčia realistiškiau vertinti situaciją ir ieškoti naujų būdų motyvuoti ne tik visuomenes, bet ir valdantįjį elitą. Nes, kaip rodo visuomenės nuomonių apklausos (Ukrainoje), šalies valdžia turi labai menką pasitikėjimą (Prezidentu Ukrainoje pasitiki 15 proc., Vyriausybe ir Parlamentu – 10 proc. piliečių). Kadangi labiausiai pasitikima savanoriais ir savanorių batalionais (54 ir 50 proc. pasitikėjimas), atotrūkis tarp elito ir masių labai greitai, bent jau Ukrainos atveju, gali išvirsti į dar vieną revoliuciją. O tai tik sulėtintų šalies europeizavimo tempus.

Analitikai pastebėjo, kad Arabų šalių vadovams jis pasakė, kad neketina pamokslauti apie žmogaus teises, tuo tarpu partnerius NATO šalių vadovus pamokė, kad jie turėtų skirti daugiau lėšų gynybai ir kad apskritai yra daug skolingi JAV mokesčių mokėtojams. O labiausiai JAV prezidentas kritikuotas už tai, kad nepaisant jo komandos išankstinių patikinimų, jis pats savo kalboje nepaminėjo tolesnio tvirto JAV įsipareigojimo 5-tajam NATO sutarties straipsniui („visi už vieną ir vienas už visus“).

Kaip „The Washington Post“ pastebėjo Anne Applebaum bei Constanze Stelzenmuller, šitokiu elgesiu JAV prezidentas ne tik sustiprino partnerių Europoje abejones dėl JAV įsipareigojimo puoselėti transatlantinius ryšius ir padidino Rusijos vadovų strateginio apsiskaičiavimo dėl neva susilpnėjusio JAV įsipareigojimo NATO partneriams riziką, bet ir parodė, kad jis nelabai supranta, ką reiškia atgrasymo politika, tarptautiniai įsipareigojimai ir JAV lyderystė. Kita vertus, reikia sutikti ir su tais, kas primena, kad D. Trumpas yra toli gražu ne pirmasis JAV prezidentas priminęs partneriams Europoje apie poreikį tinkamai prisidėti prie kolektyvinės gynybos įsipareigojimų, prakalbęs apie poreikį naujai pasižiūrėti į bendradarbiavimo su Rusija poreikį ar prioritetą skyręs kitiems JAV požiūriu probleminiams pasaulio regionams. Dar daugiau – nors JAV prezidentas Briuselyje nepasakė to, ko iš jo tikėjosi Baltijos ir kitų Europos NATO šalių vadovai, tačiau pastaruoju metu stiprinamas JAV karinių pajėgumų Europoje ir konkrečiai Baltijos jūros regione buvimas signalizuoja apie gana rimtą požiūrį į JAV solidarumą su NATO partneriais.

Tikėtina, kad toks neatitikimas tarp, viena vertus, JAV prezidento žodžių bei tviterio žinučių, ir, kita vertus, kai kurių jo komandos narių patikinimų sąjungininkams Europoje bei praktinių JAV karinių pajėgų veiksmų NATO šalyse, gali būti aiškinamas tuo, jog D. Trumpas tiesiog nelaiko NATO reikalų svarbiais ir yra pavedęs jais rūpintis gynybos sekretoriui bei nacionalinio saugumo patarėjui. Bet toks pastebėjimas irgi būtų nepakankamas. Norint suprasti tai, ką užsienio politikos klausimais kalba ir rašo JAV prezidentas, reikia suprasti, kad jo požiūris į tarptautinius reikalus yra tiesiogiai susijęs su JAV vidaus politika. Ir šiuo atžvilgiu svarbu ne tik tai, kad jis nuolat kalba savo rinkėjams JAV. Tai praktikuoja kiekvienos šalies vadovai, kai iš tarptautinių susitikimų ir forumų savo kūno kalba ar pasisakymais siekia gerai atrodyti savo šalies rinkėjų akyse. Prisiminkim kad ir pastarosiomis dienomis bene dažniausiai cituotą Vokietijos kanclerės A. Merkel pasisakymą apie poreikį Europai labiau pasikliauti savo jėgomis. Šiuo požiūriu D. Trumpas nuo kitų skiriasi nebent kraštutiniu dėmesio savo rinkėjams demonstravimu.

Tačiau dar svarbiau suprasti gilesnes tokio elgesio ištakas. Kaip yra pastebėjęs John Hopkins universiteto profesorius Daniel Hamilton, neseniai lankęsis VU TSPMI, JAV prezidento požiūris į užsienio politikos reikalus gali būti aiškinamas viena iš kelių svarbių JAV politinės tradicijos srovių, konkrečiai, septintojo JAV prezidento Andrew Jacksono nuostatomis. Jų esmė – prioriteto skyrimas JAV vidaus reikalams, pirmiausia fiziniam JAV piliečių saugumui ir ekonominei jų gerovei. Užsienio politika laikoma antriniu dalyku ir svarbi tik tiek, kiek ji padeda įtvirtinti minėtus prioritetus. Pastarieji gali pateisinti vienašališkas priemones tarptautiniuose santykiuose – ar tai būtų prekybos su užsienio partneriais ribojimas, ar karinės operacijos prieš grėsmę keliančius veikėjus. Remiantis šiuo požiūriu, JAV nenaudinga dalyvauti prekybos liberalizavimo iniciatyvose ar kituose daugiašialiuose susitarimuose, pavyzdžiui, dėl aplinkos taršos ribojimo, jei manoma, kad JAV ekonomikai jie yra nenaudingi. Būtent tai ir reiškia šūkis „pirmiausia – Amerika“. Sąjungininkai (NATO narės) laikomi svarbiais tiek, kiek padeda kovoti su JAV piliečiams aktualiomis grėsmėmis ir nepiktnaudžiauja JAV skiriamais ištekliais. O už Europos reikalus atsakingų JAV administracijos pareigūnų paskyrimo vilkinimas gali būti ne tiek Europos svarbos JAV užsienio politikoje sumenkinimo išraiška, kiek nepasitikėjimo Vašingtono elitu ženklas.

Atrodo, kad dėl įvairių priežasčių – ekonominio ir politinio susvetimėjimo, identiteto politikos – D. Trumpas laimėjo rinkimus, gavęs tokių ir panašių nuostatų intuityviai besilaikančių JAV rinkėjų paramą. Sunku pasakyti, kiek jis pats tiki tokiomis idėjomis, o kiek elgiasi oportunistiškai, siekdamas išsaugoti savo rėmėjų palaikymą, ypač netylant diskusijoms dėl Rusijos kišimosi į JAV politikos reikalus. Be to, jo polinkis karštai reaguoti į jį demonizuojančius ar tiesiog jam nepritariančius kritikus, yra neapibrėžtumą didinantys veiksniai. Tačiau apskritai kol kas jo sprendimai pernelyg nenukrypo nuo pagrindinių minėtos JAV politinės tradicijos nuostatų.

Žinoma, JAV institucijos – teismai, Kongresas bei kai kurie jo paties komandos nariai – taip pat švelnina polinkį į vienašališkas priemones bei į izoliavimąsi nuo tarptautinės aplinkos. Jų įtaka išliks ir gali dar sustiprėti, jei D. Trumpo populiarumas bus santykinai žemas. Tačiau Lietuvos ir kitų Europos šalių interesų požiūriu reikėtų kliautis ir dirbti ne tik su tarptautinius reikalus ir Europos situaciją panašiai suprantančiais JAV administracijos ir Kongreso nariais. Ne mažiau svarbu parodyti, kad JAV interesai – jos piliečių saugumas bei ekonominė gerovė – geriausiai gali būti apsaugoti veikiant kartu su NATO sąjungininkais ir išsaugant taisyklėmis bei liberalios demokratijos vertybėmis grindžiamą tarptautinę politiką. Svarbu parodyti, kad JAV – tai ne korporacija, pasaulio ekonomikoje konkuruojanti su kitomis korporacijomis (pavyzdžiui, Vokietija), ir kad prekyba bei investicijos tarp pasaulio valstybių iš esmės skiriasi nuo įmonių santykių konkurencinėje rinkoje. Ir kad prekybos deficitas toli gražu nereiškia, kad dėl to kalta „bloga Vokietija“, o kad jis gali būti JAV vidaus ekonominės politikos, pavyzdžiui, investicijų ir taupymo sprendimų, rezultatas.

Tai nėra paprasta ir tam neužtenka vien padidinti Lietuvoje gynybai skiriamų išlaidų, kad politikų kalbos apie išorės (ir, beje, kitokias) rizikas nesiskirtų nuo jų sprendimų, skirstant savo šalies mokesčių mokėtojų pinigus. Reikia mokytis kitaip kalbėti apie šiuolaikines ekonomines ir politines pasaulio aktualijas. Tampa vis aiškiau, kad kitoks kalbėjimas su tokiais politikais kaip D. Trumpas ir savo šalies rinkėjais tampa būtinybe. Politinė lyderystė bus vis labiau apibrėžiama pagal tai, kaip pavyks susikalbėti su skirtingomis savo šalies visuomenės grupėmis, ypač tokiomis, kurios gyvena skirtinguose visuomenės grupių ir socialinių tinklų „burbuluose“, ir tuo pačiu neprarasti ryšio su pagrindinėmis tarptautinėmis partnerėmis, kurių indėlio reikės savo šalies gyventojų interesams apsaugoti.

Tik Lenkijos vidaus politikos aktualijos bei praeities nesutarimai tarp tuometinės valdančios D.Tusko daugumos bei opozicijoje buvusios, o dabar valdančiosios J. Kaczynskio partijos, gali paaiškinti paradoksalią padėtį, kai ES šalies vyriausybė nenori paremti savo šalies piliečio kandidatūros į svarbiausios ES institucijos vadovo poziciją. Tiesa, tikėtina, kad ši intriga apsiribos tuo, kaip Lenkijos valdantieji tvarkysis su pralaimėjimu.

ES šalių vidaus politika bus tas „dramblys kambaryje“ kai bus svarstomas kitas šios savaitės EVT darbotvarkės klausimas, apibūdinamas kaip „diskusija dėl ES ateities“. Pagrindinė šios diskusijos priežastis – poreikis apgalvoti ES ateitį iš jos traukiantis svarbiai, bet visą narystės laikotarpį sudėtinga partnere vadintai Jungtinei Karalystei. Bet ne tik JK pasitraukimas, o ir dar kelios priežastys motyvuoja ES ir jos valstybių vadovus grįžti prie ES ateities aptarimo. Tai – nerimas, kad JK pavyzdžiu gali pasekti kai kurios kitos ES šalys (pvz. Prancūzija), galimo euro zonos, pabėgėlių ar saugumo ES kaimynystėje krizių sustiprėjimo išbandymas ES bendradarbiavimo praktikoms ir naujos JAV administracijos požiūris į transatlantinę bendriją ir Europos integraciją. Kaip įprasta ES politikoje, politiniai poreikiai derinami su simbolika, nes šios savaitės EVT taps ir pasirengimu kovo 25 dieną numatytam Romos sutarties 60-mečio minėjimui, kurio metu tikimasi priimti ES ateities scenarijams skirtą deklaraciją.

Gaires diskusijai dėl ES ateities suskubo pateikti Europos Komisija, praėjusią savaitę paskelbusi galimiems ES raidos scenarijams skirtą baltąją knygą. Joje pristatyti penki ES raidos scenarijai jau buvo detaliai viešai apsvarstyti, tad toliau bus apsiribota keliais pastebėjimais apie tai, ką siūlo Komisija ir kas lems, kaip tie siūlymai gali būti realizuoti praktiškai.

Nepaisant deklaruojamo neutralaus, galima sakyti, ekspertinio scenarijų pristatymo pobūdžio, jų aprašyme lengvai pastebimas politinis dokumento pobūdis, kurį dar galima apibūdinti kaip matymą to, ką nori matyti. Arba mėginimą skaitantiems įteigti tai, ką nori matyti Komisija. Pavyzdžiui, iš antrojo scenarijaus („tik vieninga rinka“) aprašymo nesunku pastebėti, kad teksto autoriai radikaliai pakoreguoja vieningos rinkos sampratą ir vietoje tradicinių „keturių laisvių“ (laisvo prekių, paslaugų, žmonių ir kapitalo judėjimo tarp ES šalių) apriboja ją iš esmės laisva prekyba ir kapitalo judėjimu. Laisvo žmonių judėjimo ir paslaugų teikimo atsisakoma remiantis nepagrįsta prielaida, kad administracinės naštos mažinimas atvestų į diskriminacinių ribojimų atkūrimą. O tada atitinkamai pristatomos ir fragmentacijos šiose srityse pasekmės. Beje, net jei ES pavirstų tik muitų sąjunga, ji vis tiek galėų derėtis dėl naujų laisvos prekybos sutarčių su kitom PPO narėm, tačiau ir tokia galimybė šiame scenarijuje atmetama. Jei būtų laikomasi scenarijaus pavadinimo, jis turėtų būti ne apie galimą fragmentaciją, o apie labiau sutelktas pastangas toliau šalinti kliūtis „keturioms laisvėms“. O jei būtų laikomasi scenarijaus aprašymo, jam tinkantis pavadinimas būtų „Brexit domino“ arba „dezintegracijos scenarijus“, bet turbūt politiškai tai būtų pernelyg provakuojantis pasirinkimas ir netiktų Europos Komisijai „prie institucinio veido“.

Daugeliui patraukliai turėtų atrodyti ketvirtasis scenarijus „daryti mažiau, bet efektyviau“. Tačiau ligšiolinė ES istorija rodo, kad jis menkai tikėtinas. Jei ES iš tiesų nuosekliai dirbtų tose srityse, kuriose kolektyvinis valstybių narių veiksmas sukuria pridėtinę vertę ir nesikištų ten, kur jos įsikišimas sukuria daugiau neigiamų pasekmių, nei teigiamų, neegzistuotų bendroji žemės ūkio politika, o būtų daug daugiau padaryta plėtojant transporto ar energetikos infrastruktūrą, jungiančią valstybes nares, ar bendrai saugant išorės sienas ir tvarkantis su tarptautiniu nusikalstamumu. Tačiau tiek ES, tiek ir pačių šalių vidaus politika yra nuolatinių kompromisų rezultatas, kuris dažnai nėra efektyviausias bendrų ar nacionalinių problemų sprendimo požiūriu. Politinių kompromisų logika dažnai neatitinka efektyvumo logikos.

Penktasis scenarijus „daryti kartu daug daugiau“ yra mažiausiai tikėtinas, nes radikaliam ES valstybių žingsniui link federalizacijos nėra sąlygų. Atrodo, kad jis pristatomas tik tam, kad būtų galima iš karto eiti prie kompromisinio trečiojo scenarijaus – „tie, kas nori kartu daryti daugiau, daro daugiau“, dar vadinamu „skirtingų greičių Europa“. Tačiau ir šiuo atveju kyla klausimas – kodėl dabar dalis ES valstybių narių turėtų norėti ir galėti susitarti dėl naujų integracijos projektų tokiose srityse, kaip gynyba, vidaus tvarka, mokesčiai ar socialinė politika, jei iki šiol joms nepavyko to padaryti. Tiksliau, pavyko kai kuriose srityse – eurą naudoja 19 iš 28 ES šalių, taip pat tik dalis šalių dalyvauja Šengeno erdvėje bei kai kuriuose kituose su vidaus rinka nesusijusiuose integracijos projektuose.

Tad viena vertus, šis scenarijus nėra naujas ir praktiškai realizuojamas jau 25 metus, t.y nuo Mastrichto sutarties pasirašymo ir vėliau pradėjus naudoti Amsterdamo sutartimi įtvirtintą glaudesnio bendradarbiavimo galimybę. Beje, sunku suprasti Višegrado šalių kritiką tokiam scenarijui, nes ir jų grupėje jau egzistuoja skirtingų greičių Europa – Slovakija yra euro zonos narė, o kitos trys šalys – ne ir neketina įsivesti euro. Be to, pavyzdžiui, Vengrijos vyriausybė pastaraisiais mėnesiais ne kartą viešai išreiškė paramą glaudesniam ES valstybių bendradarbiavimui gynybos srityje. Iš tiesų, pasikeitusi saugumo situacija ir naujos JAV administracijos užsienio politika gali stumti link glaudesnio bendradarbiavimo tarp dalies ar visų ES šalių gynybos srityje, nors išlieka klausimų dėl tokio projekto suderinamumo su NATO veikla.

Kita vertus, dėl ES šalių ekonominių skirtumų ir nacionalinių politikų įvairovės glaudesnis bendradarbiavimas mokesčių ar socialinės politikos srityse, perduodant daugiau galių ES, yra menkai tikėtinas. Juk jau ne vienerius metus tęsiasi diskusijos tarp 11 ES valstybių narių (net ne visų euro zonos šalių) dėl bendro finansinių sandorių mokesčio įvedimo, tačiau net ir joms dėl to nepavyko susitarti. Nepaisant prieš keletą dienų Vokietijos, Prancūzijos, Italijos ir Ispanijos vadovų išsakytos paramos skirtingų greičių scenarijui, jis kol kas atrodo panašesnis į iniciatyvos rodymą matomumo vardan vidaus politikos tikslais ar derybinio spaudimo priemonę, kuri galbūt suveiktų įtikinant integracijos skeptikus, pirmiausia, Višegrado šalis, pritarti gilesnei integracijai tarp visų ES šalių.

Tad labiausiai tikėtinas lieka pirmasis scenarijus – ligšiolinio kapanojimosi tąsa. Beje, ir šios savaitės EVT išvadų juodraštis tradiciškai aptaria tolesnio vieningos rinkos kūrimo, prekybos susitarimų, migracijos srautų valdymo bei bankų sąjungos klausimus. Galbūt dėl išorės įvykių spaudimo bendrai spręsti bendras problemas bus pajudėta link glaudesnio bendradarbiavimo, pvz. gynybos ir saugumo srityje, tačiau šį judėjimą labiausiai ribos šalių vidaus politika ir nacionalinių interesų skirtumai. O bet kokių naujų susitarimų dėl integracijos perspektyva taps aiškesnė tik po šių metų nacionalinių rinkimų Olandijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje.

Tokius apibendrinimus paprastai palydi nerimastingos prognozės apie galimus netikėtumus šiemet įvyksiančiuose Olandijos ir Vokietijos parlamentų rinkimuose bei Prancūzijos prezidento rinkimuose.

Europos šalyse vyksiančių rinkimų rezultatus prognozuoti vertėtų atsargiau. Be to, jau dabar fiksuojamas vadinamųjų nesisteminių partijų populiarumas savaime turėtų būti rimtu įspėjimu dėl vykdomos politikos ir jos komunikacijos. Vis dėlto išlieka didelė tikimybė, kad po jų visose minėtose šalyse nesisteminės partijos ir toliau liks opozicijoje, o jei ir taps valdančiomis, neaišku, ar sugebės pasiūlyti geresnes alternatyvas savo šalių gyventojams, norintiems didesnio saugumo ir ekonominės gerovės. Prieštaringi Th. May vyriausybės pasisakymai dėl Jungtinės Karalystės ekonominės politikos, kuriuose girdimas ir pažadas labiau atsiverti globaliai prekybai, ir tuo pačiu susigrąžinti sienų kontrolę, D. Trumpo žinutės apie protekcionizmą JAV užsienio prekyboje ir ekonomikos dereguliavimą šalies viduje kol kas nesuteikia pagrindo kalbėti apie kokią nors nuoseklią alternatyvą pokario pasaulio tvarkai.

Tad kol kas tik galima konstatuoti, jog susilpnėjo konsensusas dėl to, kad tarptautinių ekonominių ryšių – prekybos, investicijų ir kitų – plėtra yra naudinga visoms juose dalyvaujančioms šalims, o su didesnės konkurencijos pasekmėmis geriau tvarkytis šalies viduje numatant paramą dėl konkurencijos netekusiems darbo ir siūlant švietimo bei persikvalifikavimo galimybes, bet ne ribojant tarptautinę konkurenciją. Tiesa, ir šis konsensusas susilpnėjęs tik kai kuriose turtingose šalyse, kuriose daugelio gyventojų vidutinės pajamos neaugo. Tuo tarpu Kinijoje ir Indijoje šimtais milijonų skaičiuojami gyventojai, kurie globalizacijos dėka pastaraisiais dešimtmečiais iškilo iš ekstremalaus skurdo ir pagerino savo gyvenimo sąlygas.

Todėl neatsitiktinai šiandien prasidedančiame Pasaulio ekonomikos forumo Davose metiniam susitikime ypač daug dėmesio sulaukia gausi Kinijos delegacija, kuriai vadovauja šalies prezidentas. Kinijos politiniai vadovai turėtų ypač nerimauti dėl D. Trumpo pasisakymų, nes būtent jų šalis sugebėjo gauti didžiulę naudą iš esamos pasaulio ekonominės tvarkos. Beje, šiuo atžvilgiu Kinijos interesai visiškai skiriasi nuo Rusijos vadovybės vykdomos politikos, pastaraisiais metais vis labiau ribojančios ekonominius ryšius su Vakarais. Kita vertus, jei D. Trumpo administracija iš tiesų imsis protekcionistinių priemonių, atsisakys ketinimų dėl transatlantinės prekybos ir investicijų sutarties su ES bei susitelks į dvišalius santykius ir šalies vidaus reikalus, Kinijai atsivers papildomos galimybės stiprinti savo vaidmenį pasaulio politikoje.

Susitikimo Davose dalyviai ir darbotvarkės temos įdomios ir dar keliais požiūriais. Jame nedalyvauja D. Trumpo komandos nariai ir tai nesunku suprasti – pats Davoso formatas veikiausiai simbolizuoja tai, ką viešai kritikuoja D. Trumpas, nors dar vienas paradoksas yra tai, kad į savo administraciją jis pakvietė dirbti kaip reta daug buvusių „Goldman Sachs“ ir kitų stambių kompanijų vadovų ar partnerių. Šiemet Davose yra mažiau Europos šalių vadovų, nedalyvauja Vokietijos kanclerė A. Merkel, o jos vyriausybei atstovaus finansų ministras. Gausesniu dalyvavimu išsiskiria Jungtinės Karalystės Vyriausybė su pirmininke Th. May, kuri turbūt taip nori parodyti, jog Jungtinė Karalystė sieks didesnio atsivėrimo pasaulio ekonomikai už ES ribų, taip mėgindama sušvelninti neigiamas išstojimo iš ES pasekmes šalies ekonomikai ir stiprinti savo pozicijas būsimose derybose su ES.

Davoso susitikime dominuoja aktualios – kai kas sakytų politiškai korektiškos – temos: ketvirtoji industrinė revoliucija, atsakinga politinė lyderystė, globalus bendradarbiavimas, pozityvaus identiteto kūrimas, rinkos kapitalizmo trūkumų taisymas bei ekonomikos augimo atkūrimas. Šiomis temomis diskutuos žinomi akademikai ir verslo atstovai. Vis dėlto svarbiausias klausimas – ar daug Davoso idėjų sulauks politikų dėmesio ir bus įgyvendintos. Politinė konkurencija artėjant rinkimams stumia politikus link pataikavimo rinkėjams ir „atpirkimo ožių“ – elito, tarptautinių organizacijų, rinkų ar Kinijos – paieškų, o ne atviro kalbėjimo apie nepatogius, bet reikalingus sprendimus bei savo klaidų pripažinimo. Tačiau būtent pastarųjų dalykų labiausiai reikėtų tam, kad būtų atkurtas pasitikėjimas ir ekonomikos augimas bei parodyta politinė lyderystė.

Tradicinės valdančiosios partijos ES šalyse šiemet mėgins perimti dalį temų iš savo nesisteminių konkurentų, akcentuodamos saugumo, ypač išorės sienų apsaugos, ekonominės gerovės ir panašius klausimus. Tai neišvengiamai ribos jų galimybes imtis tarptautinių iniciatyvų, įskaitant ir tokias Lietuvai svarbias priemones kaip intensyvesnė parama Ukrainai, Gruzijai ir kitoms Rytų partnerystės šalims. Kita vertus, Jungtinės Karalystės ir JAV vadovybė turbūt nepasiūlys nuoseklios alternatyvios pasaulio tvarkos vizijos. Be to, nereikėtų sureikšminti ir pastaraisiais dešimtmečiais vykdytos užsienio ekonominės politikos nuoseklumo. Juk JAV ir ES tradiciškai buvo aktyviausios protekcionistinių priemonių, ypač antidempingo muitų iniciatorės PPO, o derybos dėl prekybos liberalizavimo PPO jau seniai stringa. Apskritai, deklaracijos politikoje skiriasi nuo praktinių sprendimų, todėl nereikėtų nei demonizuoti, nei idealizuoti iki šiol vykdytos Vakarų šalių politikos. O adekvačiai vertinant politinius pokyčius Vakarų šalyse, svarbu nepamiršti ir skirtumų tarp demokratijų ir autoritarinių valstybių.

Visa tai reiškia, kad vienintelis aiškus dalykas yra tai, kad pasaulio reikaluose ir toliau bus didžiulis neapibrėžtumas. Dar galima spėti, kad sustiprės JAV ir Jungtinės Karalystės polinkis į vienašališkas priemones bei dvišalius ginčų sprendimus, skiriant mažiau dėmesio galiojančioms tarptautinius santykius reguliuojančioms taisyklėms. Tai nebūtų gera žinia Lietuvai. Tokioms mažoms atviros ekonomikos šalims kaip Lietuva tarptautinių taisyklių laikymasis yra ypač svarbus, nes būtent tokios šalys turi mažesnę derybinę galią ir labiau nukenčia sustiprėjus neapibrėžtumui. Tai dar svarbiau saugumo srityje, nes suverenitetą saugančių tarptautinių taisyklių laikymasis naudingiausias tiems, kas turi mažiau išteklių ir karinių pajėgumų. Narystė tokiose organizacijose kaip NATO ar ES irgi gali būti laikoma priemone suverenitetui apsaugoti. Klausimas, kiek vidaus politikos procesai JAV, Britanijoje ir kitose ES šalyse paveiks minėtų organizacijų veiksmingumą ir patikimumą, bus vienas svarbiausių šiais metais.

Prof. Ramūnas Vilpišauskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius

Prieštaringų ir nesuderinamų žinių srauto akivaizdoje didėja reliatyvizmas, skepticizmas ir cinizmas. Sumaištį dar didina išgalvotų žinių gausa, kai į internetą paleidžiami visokiausi iš piršto laužti pasakojimai, kuriais siekiama juodinti priešus ir veikti skaitytojų veiksmus bei nuostatas. Po prezidento rinkimų ir nelauktos Donaldo Trumpo pergalės JAV žiniasklaida itin daug dėmesio skiria išgalvotoms žinioms ir Rusijos vaidmeniui jas platinant. Esama užuominų, kad jos net galėtų lemti Hillary Clinton pralaimėjimą.

Daugelis Rytų Europos gyventojų šventai tiki sąmokslo teorijomis, yra pasiryžę matyti komunistą ar rusą po kiekviena lova, už kiekvieno krūmo. Šiuo metu Vakaruose didėja sąmokslų teorijų entuziastų, kurie priskiria Rusijos dezinformacijos specialistams tokią pat mitinę galią ir veiksmingumą, kuri kadaise buvo priskiriama KGB, sovietų diplomatijai ir kitoms SSSR institucijoms. 1987 metais prezidentas R. Reaganas aiškino, kad Rusija visame pasaulyje vykdo dezinformacijos kampaniją, ji rafinuota ir labai sėkminga, turi didelį poveikį JAV žiniasklaidai ir spaudai. Po kelerių metų sovietija žlugo, bet liko įsitikinimas, kad Rusijos propagandistai yra burtininkai ir stebukladariai. JAV pareigūnai teigia, kad Rusijos programišiai įsilaužė į Demokratų partijos kompiuterinę tinklą ir nutekino H.Clinton nepalankią medžiagą. Gerokai įdomesnė medžiaga buvo rasta H.Clinton rinkimų kampanijos vadovo J.Podestos elektroniniuose paštuose. Kai kurie vėl kaltina Rusiją, bet J.Podesta nesilaikė net elementariausių saugumo taisyklių, jo slaptažodis buvo „p@ssword“, tad jis buvo pažeidžiamas.

Išgalvotas žinias kuria ne tik piktavališki rusai. Dienraštis „New York Times“ parašė straipsnį apie 22 metų informacinių technologijų studentą gruziną Beqą Latsabidzę. Siekdamas užsidirbti pinigų, jis pradėjo rašyti teigiamas žinutes apie H.Clinton, bet niekas nesidomėjo, po to pradėjo ją pulti, palaikydamas D.Trumpą. Rezultatai buvo visai kiti. Viena pasakėlė – esą Meksikos valdžia pranešė uždarysianti sieną su JAV, jei D.Trumpas būtų išrinktas prezidentu – tapo trečia labiausiai platinama netikra žinute „Facebook'e“ nuo gegužės iki liepos. Pasak B.Latsabidzės, šitokios žinutės yra „infotainment“ (informacinė pramoga) ir satyra, jis nesitikėjo, kad bet kas jas rimtai traktuotų.

Žmonių naivumas stebina, dar labiau stebina kai kurių polinkis sureikšminti Rusijos vaidmenį, kuriant šitokias žinutes. Šįmet per JAV prezidento ir Kongreso rinkimų kampanijas išleista 6,8 milijardų dolerių, daugiausia juodinant oponentus. D.Trumpas beveik kasdien įžeidinėjo H.Clinton, sakė, kad reikia ją įkalinti. H.Clinton jau 20 metų skundžiasi, kad ją puola ir šmeižia kai kurie respublikonai. Internetas mirgėte mirga rašiniais, kad ji lesbietė, pedofilė, žudikė (reikia tik pagooglinti). Kiek Rusija besistengtų, jos įnašas į šį toksinį melų ir sąmokslo teorijų mišinį gali būti tik itin, itin kuklus.

Deja, dabartinėje perkaitintoje ir paranojiškoje atmosferoje viskas įmanoma ir leistina. Prieš kelias savaites įtakingas dienraštis „Washington Post“ išspausdino rašinį, kad Rusijos dezinformacijos specialistai sukūrė išgalvotas žinias, kurias skaitė daugiau negu 213 milijonų kartų (kaip jie apskaičiavo?), ir daugiau negu 200 interneto portalų yra eiliniai Rusijos propagandos ruporai, nors kai kurie jų žinomi ir gerbiami. Šių sensacingų kaltinimų šaltinis yra beveik nežinoma organizacija pasivadinusi „PropOrNot“, ji neva sutelkusi nepriklausomų mokslininkų, užsienio politikos, karo ir technologijos specialistų komandą. Tačiau jų pavardės nežinomos. Bet tai netrukdė dienraščius skelbti straipsnį. Prieš penkerius metus nebūtų pasitikima tokiais anoniminiais „šaltiniais“.

Lietuvoje padėtis ne ką geresnė. Valdžios skatinami į informacijos karą įsijautę specialistai ir žurnalistai nepastebi, kad jų veikimo metodai ganėtinai panašūs į Rusijos, ir neturiu omenyje vien Lietuvos radijos ir televizijos komisijos pomėgio drausti, taigi cenzūruoti rusiškas laidas, pažeisti žodžio laisvę. Rusijos žiniasklaida Ukrainos valdžios remėjus dažnai vadina fašistais (blogybės įkūnijimas rusų vaizduotėje), Vakarams skirtoje propagandoje – antisemitais. Lietuvos žiniasklaida bei politikai nelieka skolingi, separatistus ir Rusijos valdžią vadindami smogikais ar teroristais (blogybės įkūnijimas europiečių vaizduotėje). Nepaprastai daug dėmesio skiriama galimiems Rusijos invazijos scenarijams (nors jau praėjo pustrečių metų po intervencijos), vadinamajam Suvalkų koridoriui, ketinimams dislokuoti raketas „Iskander“ Karaliaučiaus srityje, kitiems agresyviems Maskvos kėslams. Kai kurie žurnalistai didžiuojasi savo šališkumu, teigdami, kad jie negali būti neutralūs, kai vyksta kova tarp tiesos ir netiesos, kad dirbtinis objektyvumas išduoda tikruosius žurnalistikos principus. Dažnai verčiami ir perspausdinami kitataučių Rusijos kritikų straipsniai, kitokią nuomonę reiškiantys beveik niekada nemato dienos šviesos.

Šitoks vienašališkumas nelieka be pasekmių. Reiškiamas susirūpinimas dėl vietos rusakalbių požiūrio į Rusiją ir Vakarus, jų polinkį tenkintis rusakalbe žiniasklaida. Dabar daromi nuodugnesni tyrimai, nesitenkinama vien kartoti anekdotus apie runkelius. Sudėtingas reiškinys turi sudėtingas priežastis, joks vienas veiksnys nėra lemiantis. Bet manau, kad nemažą vaidmenį suvaidina tai, kad Lietuvos rusai tą patį galvoją apie LRT ir vietos žiniasklaidą, ką lietuviai galvoja apie RT, „Sputnik“ ir kitus rusiškus informacijos kanalus, būtent, kad tai nepatikima propaganda, tad neverta jos žiūrėti.

Toks sutapatinimas nėra visiškai tikslus, bet jame yra daugiau tiesos negu mes linkę pripažinti. Neseniai perskaičiau konservatorių išleistą leidinėlį „Kaip atpažinti propagandą“? Tai ramus, santūrus tekstas, bet ir į jį nejučiomis patenka abejotinų teiginių. Rašoma, kad „skaičiuojama, jog metinis Rusijos propagandos biudžetas siekia apie 3,5 mlrd. JAV dolerių“. Kas skaičiuoja? Kokiu pagrindu? Skaičius neįtikėtinas. JAV savo propagandos stotims skiria apie 750 milijonų, BBC gal šiek tiek daugiau negu 500 milijonų. Jei skaičius neteisingas, jei jis, tarkime, perpus mažesnis, tai ar leidinio teiginys nėra tikrovės neatitinkanti propaganda? Ar vien sprendimas išmesti tokį, veikiausiai nepatikrintą skaičių nėra propaganda? O kaip dėl R.Juknevičienės teiginio, kad Rusija kasmet išleidžia bent aštuonis milijardus dolerių viešiesiems ryšiams, kurį savo knygoje citavo žinomas Ukrainos specialistas Andrew Wilson? Leidinėlis nurodo, kas švenčiant pergalę prieš fašistus, nutylima, jog ši pergalė pradėjo naują okupaciją, nusikaltimus prieš žmoniškumą. Bet pagal tą patį principą, net teigiant, jog Maskva išprovokavo karą su Gruzija, nevalia nutylėti tai, kad M.Saakašvilis pasidavė provokacijai, įsakė Gruzijos kariuomenei okupuoti Cchinvalį, kad Gruzija, ne Rusija pirmoji puolė. Negana sakyti, kad V.Janukovyčius buvo pašalintas iš Ukrainos prezidento pareigų, reikėtų pridurti, kad tai daryta be apkaltos, tad pažeidžiant Konstituciją. O pranešant apie JAV lėktuvų antskrydžius Sirijoje, reikėtų paminėti, kad jų neįteisino ir jiems nepritarė JT Saugumo Taryba.

Rusija naudoja propagandą, be jos neapsieina ir Vakarai. Manau, kad pervertinama Rusijos propagandos apimtis ir veiksmingumas, vaizduojant Rusiją piktesnę ir grėsmingesnę negu ji veikiausiai yra. Savo ruožtu lengvabūdiškai švaistomasi įvairiais kaltinimais, o neteisingi priekaištai yra propagandos rūšis. Keliame Rusijos žiniasklaidai reikalavimus, kuriuos mes patys pažeidinėjame.

Vien tai, jog Lietuvoje palyginus labai mažai kalbama apie lyderystę, bet labai dažnai vartojama lyderio sąvoka gana gerai parodo formalistinį požiūrį į šį reiškinį. Lyderiais paprastai vadinami arba politikai, užimantys vadovaujančias pareigas savo partijoje ar valdžios institucijoje, arba pirmaujantys visuomenės apklausose. Bet ar tokie vadovaujančias pareigas užimantys ar populiarumu besimėgaujantys politikos veikėjai imasi lyderystės, spręsdami visuomenei aktualias problemas? Deja, labai retai.

Norint suprasti, kodėl taip yra, verta prisiminti, kaip apibrėžiama lyderystė. Vakarų politinės minties tradicijoje lyderystė siejama su bendrų tikslų formulavimu bei žmonių sutelkimu jų įgyvendinimui. Kitaip sakant, lyderystė apima pastangas pasiekti šalies visuomenės (bendruomenės ar organizacijos) narių sutarimą dėl aktualių problemų apibrėžimo ir reikiamos paramos sutelkimą šių problemų sprendimui.

Tai reiškia, kad lyderystė yra ilgalaikių, nuolatinių ir tikslingų pastangų rezultatas. Ji neatsiejama nuo bendrų spręstinų problemų ar siektinų tikslų apibrėžimo (tam reikia gebėjimo reflektuoti ir analizuoti padėtį), nuo kitų žmonių, interesų grupių nuostatų atpažinimo (tam reikia nuovokumo, emocinio intelekto bei pasitikėjimo savo komanda, kuri padeda organizuoti problemai nustatyti reikiamos informacijos rinkimą), nuo tinkamų priemonių iškeltiems tikslams pasiekti pasirinkimo (tam svarbus geras konkrečios problemos supratimas bei gebėjimas įvertinti, kas už ką sumoka ir kas gauna siūlomų priemonių naudą), nuo bendravimo ne tik su pritariančiais, bet ir besipriešinančiais ar abejingais siūlomiems sprendimams (tam reikia nuoseklumo ir kantrybės palaikant nuolatinį dėmesį prioritetiniams klausimams bei gebėjimo ieškoti kompromisų).

Kitaip nei dažnai manoma, lyderystei svarbus ne herojiškas elgesys ar individualus pasiaukojimas kitų vardan, bet gebėjimas sutelkti kitų žmonių paramą reikiamiems pokyčiams ir kartu juos įgyvendinti. Pokyčiams, kurie išeina už asmeninės naudos ir karjeros siekių ir yra būtini tam, kad valstybė išliktų ir klestėtų besikeičiančiame pasaulyje. Nors geri pavyzdžiai gali įkvėpti pasekėjus ir tapti stipria motyvuojančia jėga, lyderystei reikia daugiau, nei sektino pavyzdžio rodymas. Pavyzdžiui, A.Kubiliaus vyriausybės sprendimas pirmiausia santykinai ženkliai susimažinti savo pačių atlyginimus prasidėjus krizei 2008-2009 m. nepadėjo sutelkti visuomenės paramos atlyginimų, rentų ar pensijų mažinimui.

Lyderystė visada susijusi su rizika, nes tie, kurie jos imasi, paprastai susiduria su tyliu ar atviru pasipriešinimu inicijuojamiems pokyčiams – dažniausiai dėl to, jog skiriasi suvokimas apie siūlomų reformų pasekmes arba siūlomos priemonės kitiems tiesiog reiškia praradimus. Politikoje dažnas išteklių perskirstymas reiškia, kad vienos visuomenės grupės gauna naudą kitų sąskaita. Be to, dauguma žmonių apskritai yra linkę palaikyti esamą padėtį ir nenori pokyčių. Dėl to jauni žmonės labai dažnai nusivilia politine veikla ar darbu valstybės tarnyboje - jie neįvertina potencialaus aplinkinių pasipriešinimo, manydami, kad pokyčiams realizuoti pakanka entuziazmo, gerų ketinimų ir protingų idėjų.

Grįžtant prie klausimo, ar lyderystė tapatintina su vadovaujančiom pareigom bei populiarumu, pirmiausia reikia pripažinti, kad oficialios pareigos – prezidentės, premjero, ministro ar Seimo nario – neabejotinai suteikia administracinių išteklių, autoriteto ir matomumo, kurie, tinkamai panaudoti, gali padėti sutelkti žmones ir imtis reikalingų pokyčių. Tačiau ar dažni atvejai, kai politinių institucijų vadovai iš tiesų imasi lyderystės, spręsdami aktualiausias Lietuvos visuomenės problemas? Deja, tokių atvejų nėra daug.

Kaip rodo tyrimai, bene ambicingiausias reformas deklaravusi A.Kubiliaus vadovaujama XV vyriausybė sugebėjo įgyvendinti tik nedidelę dalį savo programoje suformuluotų pertvarkų. Vertinant dabartinės valdančiosios daugumos darbą galima konstatuoti, kad net ir mėginimų imtis lyderystės reformoms įgyvendinti buvo labai mažai. Išskirtini tik tokie atvejai kaip finansavimo krašto apsaugai padidinimas bei naujojo socialinio modelio priėmimas. Pastarasis atvejis, kaip yra pastebėjęs kolega Vitalis Nakrošis, gali pateikti ypač įdomių įžvalgų apie politinę lyderystę Lietuvoje. Įdomu tai, kad būtent šios sudėtingos reformos atveju premjeras A.Butkevičius parodė neįprastą nuoseklumą, palaikydamas socialinės politikos bei darbo santykių reguliavimo reformą. Vis dėlto nepaisant jo palaikymo, ekspertų parengtų siūlymų paketo bei dalies opozicijos paramos, reikalingos tam, kad Seime galiausiai būtų priimti sprendimai dėl darbo santykių reformos, ši reforma yra užstrigusi po prezidentės veto ir jos perspektyva šiuo metu neaiški. Atrodo, kad premjero bandymas imtis lyderystės nepavyko dėl to, jog nebuvo skirta pakankamai dėmesio, ieškant sprendimo, priimtino oponuojančioms visuomenės grupėms bei prezidentei. Nepaisant sutarimo dėl darbo santykių reformos būtinybės, išsiskyrė pamatiniai įsitikinimai dėl to, ar suderinami darbdavių ir darbuotojų interesai bei kokios taisyklės yra tinkamiausios, kad verslas galėtų lanksčiai reaguoti į rinkos pokyčius, ir tuo pačiu apsaugoti darbuotojų interesus. Apskritai, dažniausiai būtent dėl nepakankamo vadovaujančias pareigas užimančių politikų dėmesio, ieškant skirtingus įsitikinimus turinčioms grupėms priimtino sprendimo, Lietuvoje žlunga reikalingų reformų inciatyvos.

Kita vertus, reikia pastebėti, kad lyderystės neretai imasi jokių oficialių pareigų neužimantys aktyvūs žmonės. Šiuolaikinės Lietuvos istorijoje turbūt ryškiausias lyderystės pavyzdys yra į nepriklausomybės atkūrimą 1990 m. atvedęs Sąjūdis. Jame buvo daug jokių oficialių pareigų neužimančių sąjūdiečių, kurie sutelkė kitus mažesnių bendruomenių būrimosi iniciatorius bei didžiąją dalį visuomenės. Iš pastarojo meto lyderystės pavyzdžių paminėtinos iniciatyvos „Renkuosi mokyti“, „Kurk Lietuvai“, neseniai suorganizuotos Molėtų žydų atminimo eitynės ar iniciatyva „Balsuok atsakingai“. Šiais atvejais svarbų vaidmenį atlieka oficialių pareigų neužimantys žmonės, kurie imasi lyderystės sprendžiant įvairias Lietuvos visuomenės problemas – nuo atminties politikos ir susitaikymo iki švietimo kokybės, paskatų sugrįžti emigravusiems stiprinimo bei pilietinio aktyvumo. Tokie pavyzdžiai iliustruoja, kad lyderystės gali imtis bet kas, o demokratinėje visuomenėje vadovaujančių pareigų neužimančių žmonių lyderystė neretai tampa svariu postūmiu prie tokių iniciatyvų prisidėti ir reitingais besirūpinantiems politikams.

Beje, populiarumo santykis su lyderyste yra ypač prieštaringas. Nors atrodytų, kad būtent visuomenės palaikymas, atsispindintis nuomonių reitinguose, suteikia stiprų pagrindą pokyčius norintiems inicijuoti politikams, noras išlaikyti populiarumą dažniausiai tampa pagrindine kliūtimi imtis lyderystės. Viena vertus, politikų noras būti išrinktiems ir turėt valdžią yra suprantamas – tai suteikia daugiau galimybių ir išteklių įgyvendinti savo idėjas. Kita vertus, kaip jau minėta, valdžią turintys politikai retai imasi lyderystės pokyčių įgyvendinimui, nes nesugeba sutelkti jiems reikiamos visuomenės ir kitų politikos veikėjų paramos. Tada buvimas valdžioje geriausiu atveju tampa savitiksliu, kai mėginama „ramiai atbūti kadenciją“ ir nepadaryti klaidų, o blogiausiu atveju – būdu pasirūpinti savimi ir savo rėmėjais. Populiarumo siekiantys ir norintys laimėti rinkimus politikai nedrįsta nerealistinių lūkesčių turintiems rinkėjams pasakyti tiesos apie tai, kad jie nėra pajėgūs išspręsti visų jų gyvenimo problemų, o tuo labiau – kad kai kurios reformos gali būti skausmingos ir nenaudingos dabar, bet jų reikia tam, kad šalis išgyventų ir stiprėtų ilgesniam laikotarpyje. Net ir kai reitingai, atrodytų, nebeturėtų būti aktualūs, kaip šiuo metu jau nebeturinčiai teisės kituose rinkimuose kandidatuoti prezidentei, kažkodėl turimo populiarumo nesiryžtama panaudoti reikiamų pokyčių inicijavimui.

Galiausiai, verta pastebėti, kad lyderystės tyrimai gali pateikti įdomių įžvalgų ir apie šiuo metu vienos Lietuvoje išpopuliarėjusios partijos akcentuojamą nepartinių profesionalų vaidmenį. Kaip teigia Harvardo universiteto lyderystės tyrėjai R.Heifetz ir M.Linsky, žmonėms kylančios problemos gali būti skirstomos į technines bei adaptyvias. Techninėms problemoms išspręsti užtenka ekspertinių žinių ir galios priimti sprendimus. Tuo tarpu adaptyvioms problemoms, kurios susijusios su žmonių elgsenos ir įpročių kaita, spręsti reikia naujų sprendimo būdų paieškos, eksperimentavimo ir sistemos dalyvių įtraukimo. Kaip teigia minėti autoriai, dažniausia lyderystės iniciatyvų žlugimo priežastis yra adaptyvių problemų painiojimas su techninėmis – kai atrodo, kad pokyčiams įgyvendinti užtenka profesionalaus išmanymo bei galios priimti sprendimą. Tačiau bendrų tikslų įgyvendinimui reikalingiems pokyčiams, kurie daro įtaką visuomenei ir perskirsto išteklius tarp jos grupių, - o dauguma politinių sprendimų yra būtent tokie, - reikia daug daugiau, nei profesionalaus išmanymo ir valdžios.

Lietuvoje garsiai kalbant apie valstybės užsakymą reikalingiems specialistams, nekalbama apie valstybės užsakymą demokratijos ir valstybės stiprinimo specialistams, nors akivaizdu, kad jų trūkumas kasmet vis aiškesnis.

Apie ateities nenuspėjamumą Lietuvoje dažniausiai kalbama iš asmeninės karjeros ar verslo vystymo perspektyvos. Sakoma, kad jokią profesiją įgijęs žmogus negali būti tikras dėl darbo vietos net netolimoje ateityje. Pabrėžiama, kad svarbiausia turėti tam tikras savybes, domėtis aplinka, gebėti nuolat mokytis, būti kūrybingam ir nebėgančiam nuo iššūkių. Tokių specialistų pagrįstai tikisi darbdaviai. Tačiau tie patys ateities iššūkiai galioja ir visos valstybės atžvilgiu. Valstybėje turi būti kūrybingų, apie valstybės funkcionavimą nusimanančių žmonių, kurie galvotų ir rūpintųsi valstybės ateitimi ir būtų pasirengę dorotis su valstybei kylančiais iššūkiais.

Globalus pasaulis meta didelį iššūkį demokratijai. Zygmuntas Baumanas kadaise šį iššūkį suprato labai siaurai, nurodydamas, kad tarptautinės korporacijos vyrauja virš paskirų valstybių, gali sužlugdyti valstybės ekonomiką, investicijas perkeldamos į kitas šalis. Pernelyg siaura, nors ir teisinga, būtų aiškinti, kad globalizacija lemia, jog paskui geriau apmokamas darbo vietas ar apskritai paskui darbo jėgas juda žmonių masės, įsikurdamos kitose šalyse ir ten formuodamos nacionalines, kultūrines ar civilizacines salas. Globalizacijos iššūkis daug rimtesnis. Jis reiškiasi kaip neaiškios ateities iššūkis, grasinantis išjudinti demokratijos pagrindus. Jis ypač aktualus aktyvioms išsivysčiusioms valstybėms siekiančioms rūpintis savo piliečių stabilia gerove, išlaikyti valstybės suverenumą bei funkcionuojančią demokratiją. Ateitis yra sunkiai nuspėjama ir valdoma, paskira valstybė menkai lemia globalius procesus, o tegali išmokti į juos kuo tinkamiau reaguoti.

Kokie svarbiausi iššūkiai demokratijai? Demokratija globalizacijos akivaizdoje yra menkiau paslanki nei kuri diktatūra ar pusiau diktatūra. Joje sprendimų priėmimas užtrunka ilgiau. Ginčijantis ir diskutuojant pasiekiamas geriausiu atveju kompromisinis sprendimas, jei ne blogesnis iš kelių galimų. Todėl nors ir žavimės Malaizija, kitų Azijos šalių pasiekimais, gebėjimu reaguoti į pokyčius, turime pripažinti, kad Lietuvoje jų patirtis sunkiai pritaikoma, nes Lietuva pasirinkusi demokratiją, kuri išskaido atsakomybę, bet drauge visus piliečius telkia kurti bendrai gerovei.

Demokratija globalizacijos situacijoje susiduria su būtinybe priimti sudėtingus sprendimus ir su politikų lyderystės ir noro imtis atsakomybės už sprendimus ir jų pasekmes stoka. Demokratija labai sunkiai laviruoja tarp dviejų kraštutinumų: depolitizuoti politinę sistemą ar ją hiperpolitizuoti. Politikai depolitizuoja sistemą, kai vengdami politinių debatų ir diskusijų, būtinybės formuluoti argumentus, ieškoti sutarimo ir priimti už juos sprendimus, atsakomybę už sprendimus atiduoda „ekspertams“. Tam tikrais atvejais tai reiškia, kad politinė sfera traukiasi, vietą užleisdama biurokratiniam administravimui. Biurokratams primetama atsakomybė ir už valstybės problemas, kas nesvetima ir Lietuvoje. Politinės atsakomybės atsisakoma ir dėl nevykusių sprendimų pirštu rodant į Europos Sąjungą, kurios nurodymus vietiniai politikai tarsi ir prieš savo valią neva privalą vykdyti. Abiem šiais atvejais klaidinami žmonės, jų nepasitenkinimą nukreipiant į „biurokratus“ ir jų tarsi menką kompetenciją ar į ES biurokratus (ES Komisiją) ir jų tarsi prievartinę valią nacionalinių valstybių politikams ir politinėms sistemoms. Iš tiesų čia susiduriame su politinės atsakomybės ir lyderystės deficitu. Politikai jaučia, kad jų sprendimų pasekmės gali būti didžiulės, ne visuomet nuspėjamos, kad jų politinė karjera labai trapi. Patogi politinė strategija toje situacijoje, ir tai būdinga Lietuvos demokratijoje, neprisiimti atsakomybės ir nesiūlyti rimtų sprendimų, nekelti klausimų iš esmės ir jų nesvarstyti. Politiką pati profesija skatina veikti, tad jam parankiausia kelti antrines problemas ir į jas koncentruotis, svarstyti klausimus, kurių sprendimui pakanka kosmetinių pataisų ar susitelkti ties vienu klausimu, į tolimą nematomą horizontą nustumiant kitus klausimus. Pavyzdžiui, per pastaruosius kelis metus garsiausiai buvo kalbama apie pensijų kompensavimą.

Kitas kelias vengiant politinių sprendimų atsakomybės – politizuoti visą valstybės gyvenimą. Pavyzdžiui, ką tik Vyriausybė paklausė gyventojų, kaip jie siūlytų spręsti emigracijos problemą. Ką gyventojai čia gali pasiūlyti? Jie turi darbus, savo kasdienius rūpesčius, kurių jų galvoms visai pakanka. Politikams mokamos algos, kad jie analizuotų užsienio šalių patirtį, klaustų mokslininkų, atliktų papildomus tyrimus, galiausiai – kad pakviestų užsienio ekspertų, jei Lietuvoje nesama reikiamų kvalifikuotų specialistų. Galbūt bus pasinaudota kuriuo nors pasiūlymu, tačiau abejotina, kad tai galėtų išspręsti labai sudėtingą problemą. Atsakomybės vengimą rodo ir praktikos, kurios anksčiau, o gal ir šiandien, dar vadinamos „atvirumu“. Pavyzdžiui, rengiant teisės aktą, jo projektas skelbiamas viešai, ir gyventojai skatinami teikti pataisas. Ar gyventojai turėtų gebėti tai daryti? Didžiausia jų dalis susiduria su veikiančių modelių, kad ir medicinos paslaugų, pasekmėmis, ir neprivalo taip gerai išmanyti teisinio pagrindo, kad gebėtų pateikti sakinio pataisą, sureguliuojančią visą modelį. Eilinis pilietis neprivalo turėti tiek žinių, kad suvoktų, kuris iš galimų modelių Lietuvoje geriausiai veiktų. Ministerijos specialistų reikalas sukurti tokius modelių variantus, kuriais būtų patenkinti žmonės labiau nei ligtoliniais.

Atviras teisės aktų rengimas jau pasitelkiamas kaip argumentas prieš visuomenės grupių protestus. Pavyzdžiui, priėmus Darbo kodeksą, prieš jį protestuojančiam jaunimui prikišta, kad jie neteikę pataisų Darbo kodekso projektui, neįsitraukę į svarstymus, tad tarsi ir neturį teisės protestuoti. Net ir politikai specializuojasi tam tikrose valstybės valdymo srityse. Juo labiau negalima tikėtis iš eilinio žmogaus, kad jis ims gilintis į visus jį liečiančius įstatymus ir kad be specialaus žinojimo pajėgtų juos suprasti. „Atvirumo“ demokratijos rezultatas yra ne tiek žmonių įsitraukimas į politikos procesus kiek jų nepasitikėjimas atsakomybės ir lyderystės vengiančiais politikais, kliovimasis gandais ir gandų nešiotojais ir susvetimėjimas su valstybe.

Politikai vis dažniau nusimeta lyderystę ir atsakomybę pateikdami ypač sudėtingus klausimus spręsti paprastiems žmonėms. Referendumų gausa, taip pat ir Lietuvoje, rodo atstovaujamosios demokratijos silpnumą, o taip pat – ir politikos kaip profesijos ir pašaukimo devalvavimą. Politikai, patys ir su ekspertų pagalba, nenorėdami priimti ateičiai svarbių ir sudėtingų sprendimų, juos numeta žmonėms spręsti referendume. Šie neturi ką daryti, kliaujasi intuicija, nugirstais faktais ar kokiais stereotipais ir įvaizdžiais. Pavyzdžiui, kad Rusijos pinigais per ES piliečius bus supirktos visos Lietuvos žemės, kaip žemės pardavimo ES piliečiams atveju, ar kad darbo jėgos judėjimą lemia vien Europos Sąjungos prievartinis reguliavimas ir diktatas nacionalinei valstybei, kaip kad „Brexit“ atveju. Eiliniai žmonės kai kada kliaujasi žmonėmis, kurie įvardijami kaip visuomenės nuomonės formuotojai. Tačiau Lietuvoje jų nedaug, ir dar mažiau tų, kurie įsijungtų į partijų veiklą ir patys taptų politiniais lyderiais.

Šie keli pavyzdžiai atskleidžia, kad demokratija dabartiniame pasaulyje susiduria su ypač dideliais iššūkiais. Ji reiškiasi kaip politikų ambicijų, lyderystės ir atsakomybės stoka, vengimas kelti valstybės ateičiai svarbius klausimus ir juos svarstyti, atsakomybę dėl degančių problemų numetant ant žinių neturinčių ir net spręsti nenorinčių valstybės piliečių pečių. Demokratijai išlikti ir veikti reikia tam tikrų žinių ir gebėjimų turinčių specialistų. Negalime tikėtis, kad visa visuomenė ir visi valstybės piliečiai taps visų valstybės valdymo sričių specialistais, kad gebės iš įvairių pusių svarstyti sudėtingiausius klausimus, tinkamai argumentuos, įžvelgs vertybinius niuansus. Žmonės turi kitas profesijas, dirba darbus, ir tai darydami sąžiningai ir atsakingai, reikšmingai prisideda prie valstybės stiprinimo. Tačiau ateities demokratijai reikia didesnio visuomenės demokratinio išprusimo. Tai vyks, jei turėsime nemažai kompetetingų specialistų ir ekspertų, kurie išmanys politinius procesus, suvoks, kas yra valstybė ir koks jos pagrindas, gebės stebėti ir analizuoti atskiras valstybės sritis (kaip sveikatos ar socialinė apsauga), problemose įžvelgs jų sudėtingumą, stebės globaliai vykstančius pokyčius ir išmanys Lietuvos vietą juose, kurie supras, kas yra demokratija ir kokie yra demokratijos privalumai ir ribos, kurie norės ir gebės apie tai viešai kalbėti, imtis atsakomybės ir veikti.

Demokratijos išlikimą lems tam tikras kiekis valstybės reikalus giliai ir kompleksiškai išmanančių žmonių, kurie ne vien viešai kalbės ir savo žinojimą perteiks kaip nepriklausomi ekspertai, bet kai taps ministerijų ir savivaldybių specialistais, politinių partijų nariais ir jų lyderiais. Tokie specialistai yra ne mažiau, o gal ir net labiau reikalingi nei IT programuotojai ar lazerių konstruktoriai. Tiesa, jiems nėra iš anksto sukurtų darbo vietų ir jiems nėra formuojamas „valstybės užsakymas“. Jie nenukrenta iš dangaus, o turi turėti žinių, gebėjimų ir vertybių, kurie nesiklosto natūraliai, o įgyjami ar sustiprinami studijuojant pačias įvairiausias, iš pirmo žvilgsnio nenaudingas specialybes: filosofiją, sociologiją, politologiją, klasikinę filologiją, istoriją, grynąją matematiką ir kitas.

Nerija Putinaitė yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė

Kartais net nuogąstaujama, kad pasitraukimas reikštų ES pabaigos pradžią. Nepaisant visų jos trūkumų, ES yra svarbiausia Europos institucija, ji yra gyvybiškai reikalinga Lietuvai, jos žlugimas smarkiai pakenktų Lietuvos ir kitų ES šalių interesams. Vis dėlto gerai, kad vyksta referendumas, kuris leis Britanijos piliečiams lemti savo politinį likimą. Buvusi Britanijos premjerė Margaret Thatcher kadaise pasakė, kad referendumai yra „diktatorių ir demogogų“ įrankis. Ji pamiršo pridurti, kad ir demokratų.

Pastaruoju metu referendumai darosi populiaresni. Prieš kelis mėnesius olandai balsavo prieš ES susitarimo su Ukraina patvirtinimą. Pernai Graikijos rinkėjai palaikė premjerą Alexį Tsiprą ir atmetė ES sąlygas dėl finansinės paramos teikimo. Bet Tsipras greit nusileido, nes suprato, kad referendumo įgyvendinimas lemtų Graikijos pašalinimą iš ES. Tad rinkėjų valios nebuvo paisoma. Vengrijos vyriausybė ketina surengti referendumą dėl Europos Komisijos ketinimo perskirstyti pabėgėlius tarp šalių narių. Austrijos nacionalistinė Laisvės partija teigia, kad šalis turėtų būti valdoma referendumais. Prancūzijos Nacionalinis frontas ir populistinė Italijos partija „Penkių žvaigždžių judėjimas“ ketina rengti referendumus dėl narystės ES.

Neginčytina, kad referendumai dažnai rengiami populistiniais sumetimais. Nutardamas rengti „Brexit“ referendumą, premjeras Davidas Cameronas tikėjosi, kad jis neutralizuos nacionalistinę Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partiją, nutildys euroskeptikus savo partijos gretose, parodys, kad konservatoriai labiau negu Darbo partija palaiko tiesioginę demokratiją. Net jei jis nutarė rengti referendumą trumpalaikiais taktiniais apskaičiavimais, tai nereiškia, kad referendumas yra kaip nors sukompromituotas.

Referendumai turi remėjų ir kritikų. Remėjai nurodo, kad referendumai skatina žmones aktyviau dalyvauti politikoje, didina rinkėjų sąmoningumą, stiprina tiesioginę ir atstovaujamąją demokratiją. Referendumas padeda įteisinti kontroversiškus politinius sprendimus, kurių vengia politikai. „Tauta pasisakė“ yra sunkiai atmetamas argumentas.

Vis dėlto Vakarų demokratijų patirtis rodo, kad neskubama pasikliauti referendumais, nepaisant jų teorinių privalumų. Aiškinama, jog referendumais gali piktnaudžiauti gerai susiorganizavusios lobistų ir aktyvistų grupės, aistroms pasidavę rinkėjai gali balsuoti neprotingai, pritarti kenksmingiems pokyčiams. Iš tiesų kai kuriomis aplinkybėmis ir kai kuriais klausimais nereikėtų rengti referendumų, bet „Brexit“ nėra vienas tokių.

„Brexit“ šalininkai ir oponentai nėra vien lobistai ar aktyvistai. Diskusijose dalyvauja žymiausi politikai, ekonomistai ir akademikai. Abi pusės turi priėjimą prie masinių informacijos priemonių, visuomenei pristato savo poziciją ir argumentus. Kartais lyg siekiama įbauginti rinkėjus. „Brexit“ remėjai teigia, kad šalis netenka suverenumo, nebevaldo sienų, negalės užkirsti kelio teroristų atvykimui, gąsdinama, jog Turkija bus įleista į ES. Oponentai aiškina, jog šalis neteks savo įtakos tarptautinėje arenoje, bus mažiau svarbi partnerė JAV, smarkiai smuks šalies ūkis, ypač svarbusis finansų sektorius, iš ES nesulauks tokių palankių prekybos sąlygų kaip Šveicarija ir Norvegija. Eilinis pilietis gal negeba tiksliai įvertinti visų argumentų, gal jo nutarimą lems išankstinės nuostatos ar nepagrįstos baimės, pvz., dėl teroristų atvykimo, bet šitokios priežastys veikia ir ekspertus. Svarbu tai, kad rinkėjai supranta, už ką jie balsuoja referendume. Demokratija suteikia jiems teisę balsuoti, bet nereikalauja, jog jie balsuotų už „teisingą“ atsakymą.

Kartais abejojama rinkėjų politine branda. Esą mažai jų domisi politika, yra politiškai neišprusę, tad būtų klaida jų rankose palikti sudėtingus valstybės politikos klausimus. Todėl rinkimuose renkame didelę patirtį ir darbo įgūdžius turinčius politikus ir ekonomistus, kad jie priimtų šitokius nutarimus. Bet „Brexit“ nėra toks klausimas, į kurį atsakyti gali tik žinovai. Be to, daugelis politikų nėra nei dideli specialistai, nei proto bokštai, ką akivaizdžiai rodo Lietuvos Seimo ir JAV respublikonų partijos nariai. O protingieji politikai gali būti korumpuoti ir nesąžiningi.

Kartais priekaištaujama referendumams, kad jie esą perdėm sudėtingai suformuluoti, ar kviečia pritarti nekonstituciniam įstatymui ar nuostatoms. Neginčytina, kad klausimai gali būti taip suktai pristatomi, kad sunku juos suprasti, tad ir išreikšti savo nuomonę. Ar balsuotum „taip“ ar „ne“ į šį klausimą: „Ar nepritari planams neleisti užsieniečiams pirkti žemę?“. Bet „Brexit“ pasirinkimas yra aiškus ir nedviprasmiškas. Referendumu galima mėginti įtvirtinti nekonstitucines nuostatas, pavyzdžiui, drausti gėjų vedybas ar musulmonus turistus ar imigrantus. „Brexit“ nemeta iššūkių konstitucinėms nuostatoms, juolab, kad Didžioji Britanija neturi konstitucijos.

Referendumai ES kritikuojami ir dėl dar kitos priežasties – atseit, viena šalis priima sprendimą, kuris veikia visą ES, nors kitos šalys nepasisako šiuo klausimu. Taigi olandams buvo nurodoma, jog ES šalys jau patvirtino susitarimą su Ukraina. Didesnį pasipiktinimą sukėlė 2008 metų Airijos referendumas, kuris atmetė Lisabonos sutartį. Vokietijos vidaus reikalų ministras Wolfgangas Schauble’as pareiškė, kad negalima leisti keliems milijonams airių nulemti 495 milijonų europiečių likimą. Bet Schauble puikiai žinojo, kad ES buvo vieningai nutarusi, jog Lisabonos sutartis neįsigalios, kol jos nepatvirtins visos bendrijos narės. Negalima pakeisti taisyklių, žaidimui prasidėjus. Be to, atskiros šalys turi teisę priimti svarbius, net lemiamus sprendimus apie šalies vidaus tvarką ar užsienio politiką net tais atvejais, kai nutarimas gali neigiamai paveikti kaimynus, arba bent turi tą teisę, jei šalis tebėra suvereni, o suverenumas ginamas tarptautinės teisės.

Prabėgomis paminėsiu ir atmesiu dar kelis priekaištus. Kartais mažai piliečių dalyvauja referendume, tad svarbų klausimą lemia mažas rinkėjų procentas. Bet rinkėjai, nutarę nedalyvauti „Brexit“, duoda suprasti, jog jiems klausimas ne itin rūpi, tad leidžia kitiems spręsti. Nurodoma, kad dažnai žmonių sprendimą lemia pašaliniai veiksniai. Esą olandai siekia išreikšti nepasitenkinimą savo vyriausybe, o ne atsiriboti nuo Ukrainos. Bet akivaizdu, jog „Brexit“ nėra referendumas dėl D.Camerono, nors kai kurie britai gali pritarti išstojimui iš ES, siekdami įgelti premjerui.

„Brexit“ referendume galimai susikerta dvi vertybės – ES gerovė ir demokratija. Pirmenybę reikia skirti demokratijai, taigi procesui, kuris suteikia žmonėms teisę balsuoti ir nustatyti, kaip jie gyvens, nors šis netobulas mechanizmas nevisada užtikrina optimalius sprendimus. Net jei technokratai ir politikai žinotų, o ne tik spėliotų, kuris sprendimas yra optimalus, galima nepaisyti jų patarimų. Jei šalis nutartų skirti pirmenybę „teisingam“ atsakymui, kaip dažnai siūloma Lietuvoje, ji nebebūtų demokratija.