Realybė kitokia
Tarp svarbiausių komponentų, kurie sudaro bendruomenę kaimynystėje, – bendri sutarimai ir neformalios taisyklės, kurių laikosi kaimynai, bendra elgsena pagal tuos sutarimus, familiarumas ir tam tikras pasitikėjimo jausmas. Sociologai tai įvardija kaip socialinį kapitalą, kuris didina kaimynystės gyventojų tarpusavio pasitikėjimą.
Kaimynystės bendruomenės svarba yra itin pastebima kalbant apie daugiabučių renovacijos problemą, nes nepriklausomoje Lietuvoje keitėsi įvairūs renovacijos finansavimo modeliai ir programų tikslai. Visų šių programų esminė prielaida – visi savo būsto savininkai kaimynai turi aiškiai išreikštą bendrą interesą dėl gyvenamosios vietos ir turėtų bendrai spręsti savo gyvenamosios aplinkos klausimus įkurtose daugiabučių bendrijose.
Realybė yra kiek kitokia. Daug miestų daugiabučių savininkų yra pasirinkę privačių namų administratorius, ne visi kaimynai sugeba susitarti dėl bendrijos steigimo, o ir ne visos oficialiai įsteigtos tokios bendrijos yra aktyviai veikiančios bendruomenės. Šį socialinio kapitalo deficitą daugiabučių kaimynystėse galima aiškinti istorinėmis aplinkybėmis, kurių sąlygomis vystėsi Lietuvos visuomenė: mūsų šalies šiuolaikinį miestą suformavo ne tik dabartinės rinkos visuomenės procesai, bet ir sovietmetis.
Sovietmečio palikimas
Sovietiniu laikotarpiu miestų planavimo kontrolė vyko ne tik nacionaliniu, bet ir visos Sovietų Sąjungos lygiu. Gyvenamosios vietos registracija ar užimtumo kontrolė leido valstybės institucijoms nurodyti, kur gyventojas turi dirbti ir gyventi. Sovietmečiu už miesto plėtrą atsakingi specialistai suskaičiuodavo visas investicijas, kiek išleisti būsto komunaliniam ūkiui, naujo būsto statybai, viešajai infrastruktūrai ir paslaugoms.
Racionalus planavimas iš viršaus eliminavo vietines iniciatyvas ar gyventojų bendruomenės vaidmenį ir sumažino savivaldos reikšmę, galimybę kaip nors koreguoti nacionaliniu mastu patvirtintą miestų planą ar jo įgyvendinimą. Komandinė ekonomika prižiūrėdavo visas investicijas į viešąjį gėrį ir skirtingai traktuodavo du ekonomikos sektorius.
Toks valstybės įmonių specifinis finansavimo modelis įtvirtino nuostatą, kad bendruomenė kaip atskiras institucinis veikėjas yra nereikalinga, nes ji gali pareikalauti daugiau išlaidų, nei numatyta planuose.
Lietuvos miestų sociologiniai tyrimai rodo, kad bene svarbiausia būsto renovacijos pasyvumo priežastis yra skirtingos daugiabučio gyventojų ekonominės galimybės – ne visiems kaimynams lengva prisidėti prie bendro renovacijos finansavimo.
Sudėtingas procesas
Atgavus nepriklausomybę, gyventojai tapo visateisiais būstų savininkais. Valstybinio būsto fondo privatizacija suteikė galimybes lengvatiniu būdu įsigyti nuosavybę ir kartu kontroliuoti savo gyvenamąją aplinką, sukūrė prielaidas kurtis aktyvioms vietinėms butų savininkų bendruomenėms. Decentralizacijos procesas suteikė visas to meto teises ir atsakomybes vietinius klausimus tvarkyti savivaldai, o nacionalinio lygio institucijos praktiškai atsiribojo nuo vietinių miesto plėtros, būsto, komunalinio ūkio priežiūros klausimų.
Buvo ir yra vis dar tikima, kad būsto savininkai sąmoningai bursis į bendruomenes. Panašiomis prielaidomis remiasi ir dabartinės įvairios daugiabučių renovacijos programos variacijos – manoma, kad būsto savininkai yra sąmoningi vietinės bendruomenės dalyviai, kurie prisiima atsakomybę už savo kaimynystę ir kartu turto priežiūrą.
Tačiau staigus perėjimas iš sovietinio tipo miesto plėtros į rinkos principais plėtojamo miesto modelį atskleidžia, kad aktyvių bendruomenių kūrimas daugiabučių kaimynystėse – sudėtingas uždavinys. Savininkai, gyvenantys šalimais vienas kito, nebūtinai gali lengvai sutarti dėl bendro intereso, o bendrijos steigimas nebūtinai yra geidžiama bendros kaimynystės priežiūros forma.
Lietuvos miestų sociologiniai tyrimai rodo, kad bene svarbiausia būsto renovacijos pasyvumo priežastis yra skirtingos daugiabučio gyventojų ekonominės galimybės – ne visiems kaimynams lengva prisidėti prie bendro renovacijos finansavimo. Tačiau antroji pasyvumo priežastis – kaimynų socialinio kapitalo arba tarpusavio sutarimo ir pasitikėjimo stoka.
Sociologiniai tyrimai Lietuvoje rodo, kad daugiabučiuose, kuriuose jau įgyvendinta renovacija, yra daugiau sutarimo, kaip turi atrodyti bendra kaimynystė, kaimynai palaiko artimesnius ryšius, daugiau bendrauja – pavyzdžiui, gyventojai kviečia vieni kitus į svečius, sveikinasi susitikę. Kaimynai labiau pasitiki vieni kitais – nepriklausomai nuo ekonominių skirtumų. Galima teigti, kad renovacija dar neskatina didesnio bendruomeniškumo, bet pačios kaimynystės bendruomeninis potencialas gali nulemti, kad kaimynai ras sutarimą dėl bendrų poreikių ir pasirinks renovuoti daugiabutį.
Apibendrinant, galima sakyti, kad kaimynų bendruomenės Lietuvoje vystosi lėtai pirmiausia dėl to, kad ilgą laiką gyvenome sovietinės centralizuotos daugiabučių kontrolės sąlygomis – tai trukdė burtis gyventojams, plėtoti vietines iniciatyvas. Įvairios politinės deklaracijos, viliantis masinio daugiabučių renovacijos proveržio Lietuvos miestuose, yra sunkiai įgyvendinamos net ir rinkos sąlygomis, nes kiekvienas gyventojas yra atsakingas už savo būstą ir kartu supančią gyvenamąją aplinką. Socialiniam kapitalui atsirasti reikalingas laikas užmezgant santykius su asmenimis už sienos, laiptinėje ar name ir perprantant bendrus interesus, o kaimynystė negali virsti bendruomene per vieną dieną.
