Kuo paaugliai gyvena ir kokias problemas tenka spręsti, plačiau papasakojo T. Kurapkaitis.

–  Ar tiesa, kad jūsų darbo vieta – gatvė? 

– Taip. Esu gatvės jaunimo socialinis darbuotojas, dirbantis Pilaitės rajone.

– Kaip atrodo jūsų darbas?  

– Einame į vietas, kur renkasi jaunimas, stengiamės užmegzti santykius su jais, kas trunka kartais pusmetį, kartais metus. Užtrunka laiko įgyti tam tikrą pasitikėjimą. Turi pereiti tėvų nepasitikėjimo fazes, kad kažkokie suaugę žmonės kabinėjasi prie jų vaikų ir ar nebus čia dėl kažkokių seksualiniu dalykų, priekabiavimo prie vaikų.

Būname šalia jaunuolių ir klausomės, kuo jie gyvena, kaip keičiasi jų gyvenimas, kaip keičiasi kūnas, kaip jų tėvai nebevaidina tokio didelio vaidmens.

– Kaip užmezgate santykį su paaugliais?

– Būname šalia jaunuolių ir klausomės, kuo jie gyvena, kaip keičiasi jų gyvenimas, kaip keičiasi kūnas, kaip jų tėvai nebevaidina tokio didelio vaidmens. Jaunimas tikrai išgyvena įvairius dalykus. Ir kartais neturi su kuo pasidalinti savo išgyvenimais, tad esame mes.

– Kaip prieiti prie paauglio, kuris nelanko mokyklos, neturi santykio su tėvais, randa bendraminčių ir užsiima nelabai teigiama veikla? 

– Mokyklos nelankymas arba iššaukiantis elgesys – tam tikras signalas, pranešantis apie dalykus, kurie vyksta mūsų visuomenėje ir aplinkoje. Mokyklos nelankymas iš pradžių atrodo šokiruojantis, bet kai būni šalia jaunuolio ir klausaisi jo situacijos, tada išgirsti, kad jis gyvena tik su mama, kuri serga trečia vėžio stadija. Tada supranti, kad mokykla nėra pagrindinis dalykas. Tokioje situacijoje mes aptariame tolimesnius žingsnius, ką reiktų daryti, jei ateitų X diena ir vaiko mama neišgyventų. Mano darbo dalis yra kovoti dėl jaunuolių su institucijomis, kad jie neiškristų iš sistemų, kad liktų tose vietose, tarp kitų vaikų ir nebūtų stigmatizuojami. Žinoma, kad visko gali nutikti, bet kai tu pabendrauji su tais jaunais žmonėmis, išklausai, iš jų gali užaugti geri žmonės.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Kuo užimti paauglius, kad jie turėtų ką veikti, o ne būriuotųsi gatvėje, plačiau papasakojo gatvės socialinė darbuotoja Ieva Rimšaitė. 

– Kuo sudominate paauglius? 

– Paprastai su savimi turime didžiulę kuprinę, kurioje yra įvairių pramogų: žaidimų, užkandžių, arbatos – visko, kas padeda šiek tiek pralaužti ledus. Bet iš tikrųjų turbūt svarbiausias dalykas, ką siūlo socialiniai darbuotojai, yra pats santykis. Tu ateini paklausyti, pakonsultuoti, padiskutuoti. Svarbiausia priemonė – tu pats.

– Kaip tėvams bendrauti su savo paaugliais?

– Patarinėti tėvams kartais labai norisi, bet iš tėvų perspektyvos irgi sunku priimti kritiką. Dažnai paaugliai jaučiasi neišgirsti arba labai kritikuojami, baudžiami, išgyvena kažkokią neteisybę, pavyzdžiui, sako, kaip su tavimi sunku, tu vis pamiršti telefoną namuose ir neateini per pietus pasirodyti, kad esi sveikas. Taip pat paauglystėje atsiranda poreikis pabendrauti su kitais žmonėmis.

Maisto istorikas prof. dr. Rimvydas Laužikas plačiau papasakojo, kieno yra šaltibarščiai – lenkų ar lietuvių nacionalinis patiekalas.

– Kokia būtų jūsų, kaip maisto istoriko, reakcija? 

– Pradėkime nuo to, kad nė viena kultūra neegzistuoja kažkur kapsulėje ar burbule, nes kultūra tai yra tinklas ryšių. Ir jeigu jau kalbame apie tą sriubą, kurią mes dabar vadiname šaltibarščiais, nes vėlgi kiekvienas kultūros reiškinys keičiasi, evoliucionuoja, prisitaiko prie visuomenės, tai ši sriuba savo šaknimis siekia Abiejų Tautų Respublikos (ATR) laikus ir ji būdinga visai ATR, gal šiek tiek net regionams aplink. Nes kas yra šaltibarščiai? Tai yra tiesiog šalti barščiai. Ir ta sriuba yra valgoma didžiuliame Rytų Vidurio Europos regione.

Ši sriuba savo šaknimis siekia Abiejų Tautų Respublikos (ATR) laikus ir ji būdinga visai ATR, gal šiek tiek net regionams aplink.

Pirmąjį receptą tos sriubos, kuri XIX a. bus pavadinta lietuviškais šaltibarščiais, turime užrašytą XVIII a. pabaigoje Varšuvoje. Stanislovo Augusto Poniatovskio karališkasis virėjas į savo receptų knygą užrašo receptą, jį pavadina šaltsriube, „chłodnik“ bet, aišku, dar be jokios lietuviškumo etiketės. O tą etiketę, panašu, kad užkabino Adomas Mickevičius. Pone, Tade, mes jau turime „Chłodnik litewski“. A. Mickevičiaus įtaka buvo didžiulis postūmis tam pavadinimui išplisti ir XIX amžiuje jau turim labai daug receptų. Liudvika Didžiulienė-Žmona XIX amžiaus pabaigoje išverčia pavadinimą į lietuvių kalbą ir pavadina šaltibarščiais. 

– Tai dėl ko tas ginčas, jeigu tai yra ir lietuvių, ir lenkų, nes tuo metu, kai buvo pradėta kalbėti apie tą šaltą sriubą, mes buvome kartu? 

– Taip, net ir baltarusių, ir ukrainiečių, ir ko gero, netgi latvių, nes ir jie turi tokią labai panašią sriubą. Kalbame apie nematerialų paveldą. Šiais laikais nematerialus paveldas veikia per tapatumus arba, kitaip sakant, per žmonių apsisprendimą. Tai reiškia, kad šaltibarščiai, be abejo, yra lietuviški. Šaltibarščiai labai svarbūs mūsų gastronominiam tapatumui, bet tai nereiškia, kad tuo pačiu metu negali būti svarbūs būti ir kitiems. Tai reiškia, iš to pasakymo, kad lietuviški šaltibarščiai yra populiari Lenkijoje šaltsriubė, mes neturime jokios priešpriešos ar kažko, dėl ko turėtume priešintis, kovoti, nes tai yra tapatumai, kylantys iš tos pačios ATR. Gastronominiai tapatumai labai panašūs ir visiškai normalu, kad dabar ir lietuviai, ir lenkai ją laiko savo kultūros dalimi. Beje, Lenkijoje kavinėse dažnai gali pavykti paragauti senesnę šaltibarščių versiją negu dabar yra Lietuvoje.

– Kokia ji?

– Senoji versija gali būti balta arba su burokėliais, bet, pavyzdžiui, gali būti su batvinių lapais. Ji gali būt gaminta rauge, ne rūgpienyje, ir tik po to užbalinta grietine. 

– Tai toks ginčas apie nieką. Paminėti lenkai, bet lietuviams nėra ko pykti. O kalbant apie patiekalą, kuris yra tik lietuviškas, dėl ko mes tikrai galėtume sakyti „stop“, čia jau mūsų patiekalas? 

– Kažką perėmėm iš kitų tautų, kažką atidavėm kitoms. Dažniausiai galim žiūrėti su kokiu pavadinimu keliauja patiekalai, tokie kaip šaltanosiai, virtinukai, kur su lietuvišku pavadinimu iškeliavo ir į vokišką virtuvę, ir į Lietuvos žydų (litvakų), ir į lenkiškas virtuves. Tai, yra tas, ką mes esam atidavę. Ko gero, bus ir skilandis, nes jau su pavadinimu keliauja. Ir daugiau tokių patiekalų pririnktumėm.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Go Vilnius“ vyriausioji projektų vadovė Ieva Davydenko pakomentavo, ką reiškia šaliai atsidurti tokio lygio leidinyje ir kokių veiksmų žada imtis.

– Ką reiškia šaliai atsidurti tokio lygio laikraštyje kaip „The New York Times“? 

– Esame labai pagerbti. Labai džiaugiamės, nes tokiai nedidelei šaliai, kaip Lietuva, būti pastebėtai, paminėtai tokiame didžiuliame ir visiems puikiai žinomam „The New York Times“ yra ir pagarba, ir atsakomybė.

– O kaip pats turinys? Buvome paminėti ir supykome, nes sakome, kad įsivėlė klaida, nes šaltibarščiai yra mūsų patiekalas. Ar imsitės kažkokių veiksmų šią klaidą ištaisyti? 

– Labai rimtai pasižiūrėjome į šią istorinę neteisybę. Nuo praėjusios savaitės apie tai kalbame, diskutuojame, rengiame atsaką. Atsakas tikrai bus.

– Dažnai jūsų atsakai būna su humoru. Ar čia žiūrėsite kažkaip rimčiau, pikčiau?

– Tikrai su niekuo pyktis nenorime, juo labiau su „The New York Times“.  Mes tiesiog Vilnius. Vilnius nori būti pastebėtas, Vilnius nori būti įvertintas. „Go Vilnius“ jau antrą kartą surengė dar didesnę, dar gražesnę šventę, „Vilniaus šaltibarščių festivalį“. Mes tikrai jaučiamės šaltibarščių savininkais. Tikiu, kad vilniečiai ir visa Lietuva sutiks, kad ir ką parodė po „The New York Times“ atsiradę komentarai. Mes tikrai norime savintis ir tikrai žinome, ir galime lenkams papasakoti apie tai, kaip pačius skaniausius šaltibarščius pasiruošti karštą vasaros dieną. Tai atsaką ruošiame.

Be abejo, jis bus su tam tikru žiupsneliu humoro. Visus norime pakviesti apsilankyti „Go Vilnius“ feisbuko paskyroje, kur bus įdėta nuoroda į peticiją, kurią mes ruošiamės paskelbti. Ir visus, kam šaltibarščiai yra arti širdies, kviečiame pasirašyti po ta peticija. Sieksime atstatyti istorinę neteisybę. 

Plačiau šia tema pakomentavo „Bonobo Climbing“ laipiojimo centro vadovas Marius Galaburda.

– Ar čia susirenka ne tik tie, kurie nori papramogauti, palaipioti sienomis, bet ir profesionaliai sportuojantys žmonės?

– Tikrai taip. Kaip ir dauguma laipiojimo centrų, šis irgi yra pritaikytas ne tik pramogaujantiems, bet ir profesionaliems sportininkams. Turime daug trasų, kurios įveikiamos tiek mažiems, tiek turime labai sudėtingų trasų suaugusiems.

– Ar šis sportas Lietuvoje yra populiarus?

– Tikrai yra populiarus. Kiekvienais metais sulaukiame vis didesnio susidomėjimo. Laipiojimas tapo olimpine sporto šaka. Šiame sporte yra keletas disciplinų: greitasis lipimas, kai kuo greičiau reikia įveikti tam tikrą atstumą, tada boulderingas, kada lipama be jokių papildomų saugumo priemonių ir saugumą užtikrina apačioje esantys apsauginiai čiužiniai, ir trečioji disciplina – sunkusis lipimas, tai tokio aukščio trasos, nuo kurių nukritus joks čiužinys mūsų neišgelbėtų, tad yra naudojamos virvės.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Reikia lipti pagal spalvas? 

– Iš pradžių galbūt sunku suprasti, bet lipama tik viena spalva. Spalvos žymi trasas ir laipiojimo tikslas – įveikti atstumą nuo apačios iki viršaus naudojantis tik vienos spalvos trasa. Jas sudarinėja trasų statytojai, kurie supranta judesių įvairovę, gali sukurti trasas, kurios yra įdomios, reikalauja sportininko ištvermės, techninių gebėjimų. Įdomu, kad laipiojimo centruose trasos yra nuolatos keičiamos. Kiekvieną savaitę sportininkas gauna vis naujų iššūkių.

Tai yra ne tik ištvermės išbandymas, bet kartu ir techninis.

– Kokios sportininko savybės šiame sporte yra svarbiausios? 

– Sportininkai turi turėti didelį paketą įvairiausių gebėjimų ir jie turi treniruoti daug dalykų: momentinė jėga, ištvermė ir techniniai gebėjimai. Norint gerai atlikti tam tikrus judesius, reikia turėti daug techninių gebėjimų, gerai valdyti savo kūną. Tai yra ne tik ištvermės išbandymas, bet kartu ir techninis. Daug reikia įdėti mąstymo, nes kiekviena trasa yra tarsi galvosūkis.

O apie pasiruošimą varžyboms LNK žurnalistei plačiau papasakojo laipiojimo rinktinės narės Rugilė Padimanskaitė ir Kamilija Ališauskaitė.

– Kodėl būtent šis sportas?

– Jis reikalauja daug mąstymo, visos kūno dalys dirba. Kiekviena trasa yra unikali, nesu lipusi trasa, kuri pasikartotų. Patinka visas procesas, nes tu krenti, mokaisi iš savo klaidų. Smagi visa laipiojimo kelionė, darbas su savimi, mąstymas. Tai – unikalus sportas.

– Nuo ko prasideda jūsų treniruotė?  

– Pirmiausia reikia magnezijos, kad rankos neprakaituotų. Treniruotės prasideda nuo apšilimo, kuris yra būtinas. Jis trunka apie 15–20 min, tada pradedame laipioti nuo lengvesnių trasų ir tada jau seka pro trasos. Treniruotės trukmė priklauso nuo struktūros: jeigu atidirbinėjame dinaminius judesius, tai gali trukti net iki 5 val., o jeigu treniruojame jėgą ir ištvermę, tai dirbame apie 2 val. su treneriu.