- Karolina, jūs – tikra kaunietė. Koks pirmas prisiminimas iškyla iš vaikystės šiame mieste?
Ilgai negalvojant, pirmiausiai iškyla prisiminimai apie nerūpestingą vaiko gyvenimą Laisvės alėjoje, kur augau nuo mažumės ir gyvenau iki 2003 m. Draugai ir dienos bei vakarai siaučiant po aplinkinius „Laisvės“ kiemus, „Aušros“ gimnazija prie Centrinio pašto, kurioje mokiausi, klasiokai ir Dramos (Kauno nacionalinis dramos teatras) bei Lėlių (Kauno valstybinis lėlių teatras) teatrai, kuriuose, būdama aktorių vaiku, praleidau tikrai daug laiko. Mano tėvelis, šviesios atminties aktorius bei rašytojas Antanas Žekas, – ilgametis Kauno nacionalinio dramos teatro aktorius, mama, Elena Žekienė, – jau buvusi ilgametė Kauno valstybinio lėlių teatro aktorė bei lėlių muziejaus vedėja. Įdomi, kūrybiška, teatro meno asmenybių pilna aplinka, mane suformavo kaip pakankamai drąsią, savarankišką ir kūrybingą asmenybę.
- Persikelkime į dabartį. Kuo užsiimate šiuo metu?
Nenuostabu, kad vaikystėje svajojau tapti aktore, tačiau neturėdama labai stipraus tėvų palaikymo (nelengvas jų gyvenimas buvo, linkėjo jie man geresnio), tos svajonės atsisakiau. Kadangi nuo mažumės mėgau lyderiauti, taip jau susiklostė, kad po ilgų jaunatviškų pasiblaškymų po užsienio šalis, po keletos bandymų studijuoti ir vėl atsisakyti tos minties, galų gale subrendau, baigiau inžinerinius mokslus Kauno Technologijos universitete, pagimdžiau sūnų ir paauginusi jį, pagaliau pradėjau savo profesinę karjerą verslo įmonėse.
Aplinkybės taip jau sudėliojo, kad veikla, susijusi su suaugusiųjų mokymu buvo ta pirmoji, kuri ir liko iki šiol. Netrukus nuo profesinės veiklos pradžios tapau vadove, prisiėmiau nemažai iššūkių. Vėliau, supratusi, kad tai tikrai mano kelias, baigiau antrąją, šįkart jau socialinių mokslų, magistrantūrą.
Suaugusiųjų mokymo srityje dirbu ir šiuo metu. Man patinka nuolatiniai iššūkiai, ėjimas pirmyn, darnus kolektyvas, siekiantis užsibrėžtų tikslų. Jaučiuosi puikiai, kai galiu juos įkvėpti, kai tikime vieni kitais, įveikdami vis naujus iššūkius.
Esu ir „Vieningo Kauno“ narė, o kauniečiams patikėjus manimi, nuo 2019 m. buvau išrinkta į Kauno miesto tarybą, kur šiuo metu esu Ekonomikos ir finansų komiteto pirmininkė.
- Kokios trys Kauno vietos, objektai labiausiai atspindi jūsų asmenybę?
Laisvės alėja, Kauno miesto teatrai, Žalgirio arena. Laisvės alėja – nes tai mano šaknys, mano tėvų namai ir mano gatvė, kur žinomas kiekvienas kampelis, kiemelis ir be abejo, pasididžiavimo verta istorija. Kauno miesto teatrai – nes juose užaugau ir formavausi kaip asmenybė. Žalgirio arena – nes esu amžina „Žalgirio“ fanė nuo pat vaikystės. Tai – mūsų daugumos kauniečių religija. Aš prie jų.
- Ilgus metus dirbate vadovaujamą darbą verslo įmonėse. Ko išmokė šios patirtys?
Šios patirtys išmokė, kad labai svarbu turėti viziją, tikslus, jais tikėti (o netikint – tiesiog pasitraukti ir ieškoti tokių, kuriais tiki) ir matyti galutinį rezultatą. Blogiausia daryti tai, kuo pats netiki. Savo galvoje matant tai, ką nori pasiekti, belieka tik susidėlioti žingsnius ir atkakliai eiti tuo keliu. Ryžtingai ir atkakliai.
Taip pat dirbdama vadovaujamą darbą išmokau daugelį bendravimo, komunikavimo su žmonėmis pamokų. Įsitikinau, kaip svarbu pažinti, suprasti kiekvieną žmogų, kalbėtis su juo, rasti daugeliui tinkamus kompromisus, siekiant bendrų tikslų. Koks svarbus grįžtamasis ryšys, įvertinimas. Darni, vienas kitą palaikanti komanda gali nuveikti labai daug.
- Ką veikiate, kai nedirbate?
Laisvu laiku mėgstu keliauti tiek Lietuvoje, tiek, esant galimybėms, ir užsienyje. Dažną savaitgalį tiesiog sėdu į automobilį ir važiuoju aplink Lietuvą: prie jūros, prie ežerų, lankau draugus, fotografuoju. Man – tai pats geriausias poilsis. Atitrūkti nuo buities, nuo rutininės aplinkos.
Nors technologijos gerokai įsisukę į mūsų gyvenimus, vis tik kartais mėgstu paskaityti gerą knygą, aplankyti vykstančius renginius.
Didelę dalį laisvo nuo darbų laiko skiriu savo mamai bei jau suaugusiam aštuoniolikmečiui sūnui, kuris šiuo metu mokosi 12 klasėje. Džiaugiuosi juos turėdama, nepaprastai vertinu mūsų nuoširdų bendravimą, atvirus bei gilius pokalbius.
- Kandidatuojate į Seimą. Kodėl nusprendėte žengti tokį žingsnį?
Kadangi jau antrus metai darbuojuosi Kauno miesto taryboje ir aiškiai matau, koks svarbus konstruktyvus miesto savivaldos dialogas su Seimu bei Vyriausybe, prisiėmiau šį iššūkį būtent tuo tikslu – kad tas dialogas nenutruktų ir pokyčiai Kaune tęstųsi. Kadangi jau, berods, keturiolika metų gyvenu Aleksote, nusprendžiau kandidatuoti būtent Aleksoto–Vilijampolės vienmandatėje apygardoje.
Su teisės aktų rengimu, keitimu esu ne vieną kartą susidūrusi ir profesinėje veikloje. Dažnai nusivildavau nesusikalbėjimu su Seimo komitetų nariais, matydama, kad kalbame skirtingomis kalbomis. Manau, kad Seime, be didžiosios daugumos politikų, turi būti ir įvairių sričių ekspertų. Tai yra dar viena priežastis, dėl ko ryžausi kandidatuoti.
- Kokių pokyčių Kaune dabar laukiate labiausiai?
Labai džiaugiuosi paskutinių kelerių metų pokyčiais mūsų mieste, ypač Aleksote ir Vilijampolėje, kur daugiausiai laiko ir praleidžiu. Kaunas iš tiesų tapo ženkliai gražesnis, švaresnis miestas, patrauklesnis turistams, bei jaukesnis jo gyventojams. Atnaujinta Aleksoto apžvalgos aikštelė, Marvelės upelio slėnis, įrengtas Aleksoto parkas, atidaryta naujoji irklavimo bazė prie Lampėdžio ežero, pastatytas išskirtinis futbolo maniežas Jovarų g., sutvarkytas Veršvų piliakalnis.
Žinoma, dar daug darbų bei projektų laukia. Vienas ambicingiausių – Aleksoto inovacijų pramonės parkas, Naugardiškių ir Neries krantinės parkų atnaujinimas, Romainių g. rekonstrukcija. Ir tai vos keletas projektų, kurie jau įgyvendinti ar dar bus vystomi Aleksote bei Vilijampolėje. O visame mieste – jų dar daugiau.
Laukiu tų pokyčių ir nenustoju svajoti, kad Kaunas taptų gražiausias, jaukiausias bei inovatyviausias miestas Lietuvoje, o gal net Europoje.
- Jei Lietuvoje galėtumėte tiesiog imti ir pakeisti vieną dalyką. Kas tai būtų?
Norėčiau, kad vieną rytą šalį užklotų pozityvo rūkas, nuo kurio visi taptų nuoširdesni, mažiau pyktųsi, praregėtų – kiek daug gražių dalykų yra aplink mus. Kad dingtų nuolatinis nesantaikos kurstymas viešojoje erdvėje, patyčios tarp suaugusių (natūralu, kad todėl jos vyksta ir tarp vaikų, jaunimo). Kad visi būtumėm nors šiek tiek geresni vieni kitiems, atlaidesni ir džiaugtumėmės gyvenimu, kurį tik vieną turim.
O jei truputį rimčiau ir realiau, labai norėčiau, kad nebūtų vienišų žmonių – paliktų vaikų, tėvų, senelių, kad nebūtų sunkių ligonių, alkstančių. Kad visi gyventų oriai ir laimingai.
Politinė reklama apmokėta iš LVŽS rinkimų sąskaitos. Užs. 1753491
