Tyrimas atskleidė, kad 80 proc. studentų per paskutinius metus jautė didelį nerimą, 75 proc. – stiprų stresą, 63 proc. – ilgai besitęsiančią blogą nuotaiką, 59 proc. – nemigą, o beveik pusė (46 proc.) – valgymo sutrikimus. 30 proc. respondentų teigė, kad per paskutinius metus patyrė depresiją.

LSS atlikto tyrimo duomenis galime papildyti kito tyrimo, atlikto pernai vasarą Baltijos šalyse, duomenimis. Tuomet buvo nustatyta, kad net 90 proc. lietuvių sakosi kasdien patiriantys stresą.

Ne ką mažesni rodikliai ir kitose Baltijos šalyse.

Latvijoje stresą patiria 86 proc., Estijoje – 84 proc. gyventojų. Beveik 57 proc. teigė patiriantys įtampą dėl didelių darbo krūvių ir santykių su kolegomis. 50 proc. Baltijos šalių gyventojų dėl streso turi miego sutrikimų („Sanofi-aventis“ ir „Rinkos tyrimų centro“ duomenys).

Tad akivaizdu, kad nuolatinis stresas ir nepageidautinos jo pasekmės nėra vien „studentiška problema“ – nuolatinį stresą patiria ir dėstytojai, ir pardavėjai, ir bedarbiai.

Reikėtų įvertinti ir tai, kad tie 90 proc. lietuvių bei 75 proc. studentų, nurodžiusių, kad kasdien patiria nemenką stresą, nėra psichologine prasme vienalytė grupė. Daliai šių žmonių jau gali būti reikalinga rimta individuali psichologinė pagalba ir be specialistų įsikišimo jiems ką nors pakeisti būtų sunku. 

Kita dalis apklaustųjų greičiausiai patys jau yra atradę būdų, kurie padeda tvarkytis su dažnomis stresinėmis situacijomis ir neleidžia stresui tapti chronišku. Beje, tų būdų yra labai įvairių – nuo relaksacinių technikų, fizinio aktyvumo iki išsikalbėjimo su artimaisiais ar tiesiog gero poilsio.

Plačiau norėčiau pakalbėti apie tuos nuolatinį stresą patiriančius žmones, kurie nemoka (o kartais – tiesiog nenori) iš aukos pozicijos pereiti į šeimininko poziciją.

Be abejo, pozicijos pakeitimui reikalingos pastangos ir noras, o jų irgi ne visada turime.

Tačiau susitaikę su nuolat patiriamu stresu rizikuojame rimtomis sveikatos problemomis ar tiesiog tapti nuolat inkščiančiais, nepatenkintais, nuolat dejuojančiais, bet nieko nekeičiančiais žmonėmis, kurie vargina šalia esančius ir nuo kurių tiesiog imama bėgti.

Jei nenorite patekti į šią kategoriją, pamąstymui pateiksiu keletą teiginių ir rekomendacijų, kurios galbūt duos postūmį jūsų asmeninei kaitai. 

Gyvenimas nėra sterilus, sunkių ir neapibrėžtų situacijų buvo ir bus, jų išvengti neįmanoma. Todėl vienintelis kelias – išmokti tinkamu būdu panaudoti stresinėse situacijose kylančią įtampą ir tiesiog siekti, kad ji taptų ne griaunančia, o kuriančia energija.

Pravartu prisiminti paprastą taisyklę: žmogų naikina ne tiek streso keliama įtampa ir nerimas, kiek žmogaus nepasiruošimas toms situacijoms, kurias pateikia gyvenimas.

Kitaip tariant, daugelis tiesiog neturime veiksmingos vidinės strategijos susidūrus su stipriais stresoriais.

Kiek tenka pastebėti, žmonės tokiose situacijose dažnai save gąsdina „man nepavyks“, „aš nieko nespėsiu“, „mane blogai įvertins“, „kas dabar bus?“ ir... nieko nedaro, kad situacija pasikeistų.

Negana to, dalis žmonių mėgsta racionalizuoti stresinę situaciją, t. y., rasti paaiškinimus, kurie gal ir panašūs į tiesą, bet toli gražu nebūtinai yra tiesa.

Pavyzdžiui: „net jei aš ir spėčiau padaryti šį darbą, vis tiek mane blogai įvertins, aš neįtiksiu, tad neverta net stengtis“ arba „aš tiesiai sakau, ką galvoju, todėl manęs nemėgsta ir už tai man rašo blogus pažymius, galiu net nesistengti“. 

Prisipažinkime sau: tai panašu į išsisukinėjimą, tiesa? Ir vėl nieko nedaroma, kad situacija keistųsi.

Tad kokie konkretūs žingsniai galėtų vesti situacijos šeimininko pozicijos link?

Panagrinėkime galimą studentišką situaciją.

Mažai tikėtina, kad jūsų aplinka visada bus vien pozityvi ir prisitaikys prie jūsų. Tai – abipusis procesas: ji veikia jus, jūs – aplinką. Aplinkinis pasaulis – tai jūsų pasaulis.

Todėl prisiimkite atsakomybę už tai, kas vyksta, nepermeskite to kitiems.

Pavyzdžiui, jei jūs pasirinkote būti studentu ir studijuoti tam tikrą dalyką, tai ko gero dėstytojai nėra kalti, kad naujos informacijos bus labai daug, o jūsų žinios – nuolat tikrinamos.

Antrasis žingsnis – kilus sudėtingai, neapibrėžtai, stresą keliančiai situacijai, pasikalbėkite su savimi. Tai reiškia, kad jūs turite nustoti save gąsdinti ar savęs gailėtis, o tiesiog balsu sau garsiai įsivardinti, kas konkrečiai kelia baimę, įtampą ar nerimą.

Taigi, negąsdinkite savęs („neįmanoma tiek išmokti“, „kas dabar bus?“, „nebegausiu stipendijos“, „ką tėvai pasakys“, „man nėra taip buvę“), o labai aiškiai sudėliokite, kas jums kelia didžiulę įtampą.

Pavyzdžiui: „iki egzamino liko 2 dienos, per tą laiką reikia perskaityti 4 storus vadovėlius, dar spėti atsiskaityti referatą, kitaip neleis laikyti egzamino“. Aiškus problemos įvardinimas mažina stresą, kadangi jūs bent jau turite aiškų planą, ką būtų galima pradėti daryti, nežiūrint situacijos beviltiškumo.

Trečia, pasikalbėkite su savimi ir apie tai, kas gali atsitikti blogiausio stresą keliančioje situacijoje. Netinka pasakymai, kad „bus labai blogai“, „aš to nepakelsiu“, „visi apie mane kalbės“ ir pan.

Mūsų aptariamu atveju blogiausias scenarijus galėtų būti toks: neišlaikytas egzaminas, todėl prasitęsusi sesija egzamino perlaikymui („vis tiek reikės išmokti, kai kiti jau atostogaus!“); ir negalėjimas išskristi į kelionę, nors bilietas jau nupirktas.

Blogiausio varianto įvardijimas turi dvi naudas – pirma, mobilizuojamės pradėti spręsti situaciją, kad neįvyktų blogiausia; antra, blogiausio varianto konkretizavimas neretai nuima įtampą, nes pamatome, kad nėra taip baisu, kaip save gąsdinome. Kartais net atveria naujas patirtis ar gyvenimo galimybes.

Labai aiškiai susiplanuokite laiką ir išnaudokite kilusią įtampą tikslui pasiekti. Tai yra, padarykite viską, kad per 2 dienas įveiktumėte 4 vadovėlius ir susitartumėte dėl referato atsiskaitymo. Nenuleiskite rankų ir padarykite viską, kad jūsų sąžinė būtų rami, kaip tai bepasibaigtų.

Tad linkiu nebijoti pripažinti, kad kiekviena stresinė situacija yra tarsi mūsų sufleris. Pasistenkite suprasti, ką ji sufleruoja ir ką jūs turite išmokti. Tik tuomet įtampą keliančių situacijų po truputį ims mažėti, dings ateities baimė ir nebesijausite auka. Leiskite įvykiams tekėti pagal kitą scenarijų!

Ir visgi jeigu jūsų mąstymas nėra toks kategoriškas ir kartais pagalvojate, kad ir patys įtampos kupinose situacijose kažką galbūt darote ir sakote ne taip, tuomet kyla klausimas: nuo ko pradėti? Kaip pastebėti savo silpnąsias vietas? Kokie mūsų sakomi žodžiai neretai suveikia kaip benzinas į ugnį ir įplieskia ginčą?

Patestuokite save.

Pirmas klausimas: ar kalbėdami vengiate įžeidžiančių apibendrinimų? Pvz., ,,tu niekada nieko laiku nepadarai!”, ,,tu visada vėluoji!“, ,,visi jūsų skyriuje tokie patys!“, ,,visur tu kišiesi!“, ,,niekam tu negabus!“, ,,tavim niekada negalima pasitikėti“ ir t.t. Logiškai mąstant tokie tvirtinimai greičiausiai nėra tiesa, nes pagalvoję prisimintumėte, kad kai kada buvo ir laiku padaryta, ir nepavėluota, ir neįsikišta. Taip kalbėdami (o dar dažniau – rėkdami) jūs įaudrinate save ir savo pašnekovą, kuris taipogi dažniausiai nepastebi, kad tvirtinimai neatitinka tiesos ir ima atakuoti jus: ,,o tu pats koks esi? Visada visiems įsakinėji, niekad nieko pats nedarai!” Taigi, kalbėkite atidžiai: kas ir kada, kam ir kur. Tik tuomet tai taps panašu į įvykusio fakto aptarimą, o ne į apibendrintą kaltinimą, nuo kurio tik ginamasi.

Antras klausimas: kai nuomonių gali būti įvairių, ar kalbėdami vengiate kategoriškumo? Pvz., savaime suprantama, jūs/tu neteisus, akivaizdu, aš įsitikinęs, be abejonės, tai aišku, kad... ir pan. Jūsų kietas pareiškimas apie dalykus, į kuriuos gali būti įvairių požiūrių ir kurie kaip tik nėra akivaizdūs, netaps papildomu argumentu jūsų pašnekovui, o tik sukels norą ginčytis. Nes jūsų pašnekovas pajaus savai nuomonei nepagarbą, o tai jį nuteiks prieš jus. Taigi, kietą kalbėjimo manierą keiskite nuosaikesne, t.y., nepretenduokite į Dievo vaidmenį sakydami ,,tai aišku, kad tu neteisus“, geriau parodykite pagarbą kitokiam požiūriui: ,,man sunku su tavimi sutikti”, ,,o man atrodo, kad....“, ,,mano nuomone“, ,,aš manau, kad...“, ,,aš galvoju, kad...“, ,,man artimesnis kitas požiūris“ ir pan. Prisiminkime, kad po žmogaus kategoriškumu neretai slepiasi arba ribotumas, arba nepasitikėjimas savimi, arba tiesiog žemesnė kultūra.

Trečias klausimas: ar būna, kad juokaudami užgaunate kitą žmogų? Juokas yra puikus dalykas, tačiau ne toks ir nekaltas. Praktiškai mažai rizikuojame, kuomet juokaujame trimis temomis – apie save (,,aš juokingas!“), juokaujame abstrakčiai (,,tai yra juokinga!“), arba juokaujame apie mus visus (,,mes esame juokingi!“). Tačiau humoras tampa pavojingas, kai juo nusitaikoma į šalia esantį: ,,tu juokingas!“. Dažniausiai juokiasi visi, išskyrus tą vieną. O tuomet jam trinktelima dar kartą: ,,tu ką, juokų nesupranti?“ Išvada aiški: saugokite savo bendravimo partnerį, o jei jis norės, pats iš savęs pasišaipys.

Pabaigai – namų darbas. Perskaityti patarimai savaime nepradeda veikti, todėl pasistenkite tuos dalykus pastebėti realiame gyvenime – tiek savo, tiek aplinkinių bendravimo situacijose. O tuomet pradėkite nuo savęs – tiesiog pataisykite save.

Be abejo, bendravimo efektyvumo didinimo taisyklių yra. Ne vienas jūsų skaitėte Deilo Karnegio patarimus – mokėk išklausyti iki galo, nepradėk kaltinti, mokėk pagirti ir pan. Antra vertus, turbūt pastebėjote ir tokį dalyką – taisykles perskaityti lengva, tačiau dažniausiai jos neįsitvirtina jūsų elgesyje. Kodėl? Todėl kad dauguma mūsų elgesio modelių, bendravimo šablonų yra tiesiog į mus įaugę. Kartodami juos metų metus mes negalime jų staiga pakeisti. Šie elgesio šablonai yra automatizuoti, neretai atsinešti netgi iš vaikystės,  ir veikia tarsi savaime, mūsų sąmonei nelabai ir spėjus įsikišti.  Ir ką tuomet sakome apie elgesio efektyvinimo taisykles ir technikas? ,,......gyvenime viskas kitaip! Visi patarimai yra gryniausia teorija “.

Kitaip tariant, žmonėms yra sunku suprasti, kad pakeisti savo įsišaknijusį elgesį – tai beveik tas pats, kas išmokti naują užsienio kalbą. Jūs puikiai suprantate, kad perskaitę, pvz., vengrų,  kalbos vadovą nepradėsite iškart kalbėti vengriškai – tam reiks ilgų pratybų, praktikos, o svarbiausia – motyvacijos: apskritai nenumoti ranka sakant, kad užteks man ir anglų kalbos. Panaši situacija yra ir mokantis naujų bendravimo efektyvinimo technikų. Sakau panaši, o ne tokia pat. Jeigu pirmuoju atveju mes sąmoningai suprantame, kad reikia daug pastangų ir valios naujos kalbos išmokimui, tai pastaruoju atveju tik retas pripažįsta, kad nepakako valios kartoti ir kartoti rekomenduojamą elgesio algoritmą. Kartoti gyvenimiškose situacijose tol, kol jis automatizuosis ir taps jūsų asmenybės dalimi, o ne primesta taisykle, kuri vargina ir kurią nuolat reikia prisiminti.

Žmonėms yra sunku suprasti, kad pakeisti savo įsišaknijusį elgesį – tai beveik tas pats, kas išmokti naują užsienio kalbą.

Naujų psichologinių technikų mokymąsi galima lyginti ir su važiavimu dviračiu: jeigu jūs jo neturite ir nenorite turėti, tai dviračio ir nepirksite. Tas pats ir su psichologiniais patarimais: kol nėra motyvo ir noro keisti savo elgesį – patarimai beverčiai. Antroji stadija – kai suprantate, koks geras daiktas yra dviratis! Jis gali duoti laisvę, galimybę kitaip pamatyti aplinką, galbūt įgyti ir naujų draugų. Tačiau kartu suprantate, kad ne viskas taip paprasta: pusiausvyra, pedalai, vairas, aplinkos ženklai – viską reikia stebėti, suderinti. Panašu ir su psichologų siūlomais algoritmais: noras keisti save gali būti didžiulis, bet bandant pritaikyti realybėje daug kas atrodo nenatūralu, dirbtina, nesiderina su jūsų įprastu elgesiu. O dar reikia stebėti ir reaguoti į kintančią bendravimo situaciją, į prieš jus esantį žmogų. Ir reaguoti ne taip, kaip esate įpratę, o psichologiškai teisingai, pagal naujas taisykles. Ypač tai sunku stresą keliančioje situacijoje, nes tuomet žmogus yra linkęs grįžti į lengviausią kelią, t.y., imamasi elgtis taip, kaip elgėmės metų metus. Tad šioje antroje stadijoje neretai ir pasiduodame... Na, o trečioji stadija, kai lekiame dviračiu, džiaugiamės laisve ir nereikia galvoti apie vairą, pedalus ir savo kojas – beveik viskas automatizuota! Patikėkite, įmanomas toks lygmuo ir mokantis efektyvaus bendravimo. Bendravimo, kuris atneša pozityvių pokyčių jūsų tarpasmeniniuose santykiuose ir kuris nereikalauja įtampos galvojant ką ir, svarbiausia, kaip pasakyti.

Tad išvada galėtų būti tokia: jokia psichologinė technika neveikia savaime, tokios tiesiog nėra. Technika iš tikro pradeda veikti tik tuomet, kai yra ,,suderinta“ su pačiu žmogumi. O tai reiškia aiškią motyvaciją ir rimtas pastangas.