Svarbu, kad viešojoje erdvėje šįsyk beveik nepasitaikė priekaištų, neva tuos pinigus geriau skirti kokiems nors socialiniams projektams ar pensijoms didinti. Taip, socialinėms reikmėms lėšų reikia gerokai daugiau, nei jų skiriama šiuo metu.

Tačiau nereikia painioti visiškai skirtingų dalykų, nes krašto gynyba privalo nuolat būti prioritetiniame sąraše. Juk mes dar gerai prisimename, ką reiškia būti okupuotiems ir maitinti okupacinę kariuomenę. Ypač po 2014 m. Ukrainos įvykių iš Rytų pusės ateinančios grėsmės juntamos akivaizdžiai. Būtina stiprinti tiek mūsų šalies karinių pajėgų parengimą, tiek įprastinę ginkluotę, tiek įgūdžius atsispirti hibridinio karo veiksmams ar kibernetinėms atakoms, nes niekas už mus pačius to nepadarys. Rusijos pajėgos stovi ne prie Vokietijos ar Prancūzijos, o prie mūsų sienos ir jei patys neinvestuosime į savo saugumą, tad koks motyvas tai daryti bus mūsų partneriams NATO ?

Prezidentas Gitanas Nausėda yra teisus, tvirtindamas, kad gynybai skiriamos lėšos atsiperka dešimteriopai, nes jei mes vykdome pažadus, tai ir draugiškos Lietuvai šalys turės paskatą vykdyti savo įsipareigojimus, kurių finansinė vertė daug didesnė negu mūsų indėlis. Žodžio laikymasis partnerystės atveju yra svarbiausia.

Kita vertus, nors didelė dalis krašto apsaugai skirtų lėšų iškeliauja užsienio ginkluotės gamintojams, vis daugiau jų pasilieka ir Lietuvoje, ypač stiprėjant mūsų gynybos ir saugumo pramonės sektoriui.

Šios srities įmonės kuria aukštos pridėtinės vertės produktus, ir joms stiprėjant, stiprėtų ir visa ekonomika. Tam reikalingi kompleksiniai sprendimai, galbūt pasiremiant kai kurių kitų valstybių pavyzdžiu, kai net įstatymuose numatoma, kokia apimtis gynybos ir saugumo tikslais sudarytų sandorių turi tekti vietos įmonėms.

Bet kuriuo atveju patarlė, kad nemaitinantis savo kariuomenės turės maitinti priešų armiją, yra visiškai teisinga. Todėl sprendimas itin žemų ar net minusinių palūkanų laikais skolintis 30 mln. eurų ir skirti juos gynybos reikmėms yra visiškai teisingas bei savalaikis.