Anksčiau eidamos į mišką uogauti moterys net ir apsirengdavo kiek geresniais drabužiais – girdi, „suplyšusiam kaip ubagui negražu, gali žmogų susitikti, išsigųs“, pasakojama LRT KLASIKOS laidoje „Ryto rasa krito“. O ką jau kalbėti apie jaunimą – vaikinai ir merginos būdavo „šventadieniškai apsidarę“, nes jiems uogavimas – dar viena dingstis susiburti, pasikalbėti, be to, jauni uogaudami rasdavo vienintelę progą pasivaikščioti poromis ir nusiskinti, senesniems nesekant, kitokią uogą – bučinį.
Beje, uogos ir bučinio palyginimas nėra tik išgalvota metafora. Jis atspindi uogų ir vedybų kontekstų sąsają. Prisirpusios, kvapnios uogos saldumas, raudonumas itin tinka išreikšti vedyboms subrendusio jaunimo jausmų saldumą, viliojimą, tarpusavio trauką, o jų rūgštis ir gausa – dar viena priemonė, galinti padėti „užraugti statinę“ ir susilaukti gausaus palikuonių būrio.
Miškas – vieta, kur kur gėrybes kuria pats Dievas
Nors žmonės kiek priekaištaudami sako, esą „uogos – ne pienas i ne smetona, nepavalgysi“, „uogoms nepasisotysi, o tik pasibovysi“, „uogų sotys lig vartų – pirs, ir nebėra“, bet, vos jų sulaukę, daug kas – moterys, vaikai, jaunimas – neatsispiria jų vilionėms, o, pasak kupiškėno kraštotyrininko Albino Kriauzos, neretai ir koks senelis iškiūtina nuo pečiaus „un saulalas pasikaitintų ir uogeli širdalas atgaivintų“... Uogauti pradeda nuo pusės birželio, bet dažniausiai po šv. Jono, tada „uogos gardasnas ir sveikesnas“.
Žinoma, anksčiau, aukso amžiaus laikais, miškų ir krūmokšnių buvo daugiau, todėl ir uogų buvo kur tik pažiūrėsi – visur ir visokių. Be mums įprastų žemuogių, mėlynių, aviečių, spanguolių, bruknių – ir, kaip vardija kitas žymus tautos kultūros aprašytojas žemaitis Ignas Končius, laukinių vašoklių, serbentų, bedruskių, gervuogių, vištkojų-palvių, gaidkojų, vaivorų, ievų, šermukšnių, putilių-putinų. Ir visas jas žmonės rinko, o šiaurrytinėje Lietuvoje ir tekšes, nors jos ir augo pelkynuose, „kur tik velniai vaikus peris“. Visos saulutės išsirpintos mūsų džiaugsmui.
Vargu ar yra žmonių, kurie gali susilaikyti nuo šio vasaros džiaugsmo, išbūti mieste, namuose ar apsiriboti užsienio kurortais ir bent trumpam neišsiruošti į mišką, girią ar gojų, jei ne praktiniais tikslais, tai bent pabūti nuošaliau, susikaupti.
O kad čia ypatingas pasaulis, kad jame gali pajusti iš seniausių laikų mus pasiekiančius šventumo proveržius, nusakykime keletu požymiu (jų yra ir daugiau). Mitiniai siužetai liudija, kad tai Dievo pirmuoju pasaulio tvėrimo etapu sukurta, užsėta erdvė, todėl yra pirmapradė, nepaliesta, o žmogaus įgyvento, sukultūrinto pasaulio mastelis ir tėra žmogiškas, jis ir chronologiškai antrinis. Anot G. Beresnevičiaus, senojo tikėjimo epochoje šventosios giraitės atliko kulto centro paskirtį, jose būdavo elgiamasi lygiai kaip šventykloje, be reikalo nevaikščiojama, aukojama, meldžiamasi, dėkojama. Pasak J. Dlugošo, šventuose miškuose „kai kurios sodybos, namai ir šeimos turėjo tam tikrus židinius, kuriuose būdavo įprasta deginti mirusiųjų kūnus“. Taigi giraitės buvo ir protėvių kulto vietos, ir sergstinčių dvasių buveinė, ir aukojimo dievams centrai.
Tautosakinėje tradicijoje, pasakose miškas yra ir gerųjų atsiskyrėlių, ir miško senelių, ir velnio trobelės, ir raganos gryčios, ir Miškinio, Girinio gyvenamoji vieta. Čia lietuvių medžiotojai sutinka ir Perkūną.
Ir dar: miškas – tai vieta, kur gyvybė trykšta pačiomis įvairiausiomis formomis, kur gėrybes kuria pats Dievas ir teikia žmogui veltui, kaip dovaną, be ypatingų žmogaus pastangų. Apie tokias tarsi savaime besirandančias dovanas – grybus, uogas ir kitką – dzūkai sako „Dievo rasa“.
Taigi miškas tarsi kaupia visas sakralybės atvertis, visus jos ženklus.
Nederamo elgesio miške pasekmė – gyvatės įgėlimas
Miško, giraitės atvirumo sakralybei, jos, kaip savotiško užribio, miško dievybės valdos, suvokimas tebėra paliudijamas ir šių laikų (praėjusio ir šio amžiaus) žmonių elgesiu, nuostatomis, tikėjimais, tarp jų ir susijusiais su uogavimu. O juk rinkimas yra ir viena seniausių žmogaus veiklos formų, išlikimo būdų.
Manyta ir tebemanoma, kad miške nedera nepagarbiai elgtis, be reikalo triukšmauti. Ir apskritai jis ne kiekvieną įsileižia, nes miškas ir jo dvasia „teisingi“ – nedorą žmogų ar motiną įžeidusį vaiką baudžia, nuklaidina į tankmę.
Kaip malonės prašantis, savo gerą elgesį liudijantis kreipimasis į miško dievybę, pažadas paaukoti, prieš įžengiant į jos valdą, skamba Balio Buračo užrašytose dzūkų maldelėse: „Einu girion vuogautų, einu miškan grybautų. Pirma uogelė Miškinėliui, pirmas grybelis Samanėliui, kad po girią nevedžiotų, kelio nepastotų, uogų grybų negailėtų – mane alkaną papenėtų“ arba „Miškinėli, Samanėli, aš girelės nekertu, aš lizdelių neplėšiu, paukščių, žvėrių nemušu, man kelio nepastok, mani girioj nevadžiok, mano gryčią nekliudzyk ir girelėj nebaugyk.“
Ir baltarusių medžiaga tvirtina tai, kad įžengimas į mišką yra ritualiai apiformintas, reglamentuotas – jis prilygo įžengimui į svetimus namus ir reikalavo atitinkamos formulės: „Laba diena tam, kas šiuose namuose.“
Viena iš nederamo elgesio miške pasekmių, net, manyta, miško dievybės bausmė – gyvatės įgėlimas. Gyvačių būta daug ir uogautojoms neretai tekdavo ją pamatyti. Jei nenori pamatyti šios „paukštytės“ (kaip, vengdami ištarti jos vardą, sakydavo žmonės), tai, einant uogauti, verčiau gyvatės neminėti, kitaip visur ją sutiksi, ir ji gali įkirsti.
Kupiškėnų senoliai patardavo uogaujant kalbėt rožinį – nors gyvatę pamatysi, ji tavęs nekirs ir nuo tavęs bėgs. O valkininkiečiai turėjo savo receptą: priėję mišką, dešinės kojos pirštais paimdavo du pagaliukus, sukryžiuodavo juos ir prisimindavo, kurią savaitės dieną būdavo paskutinė kūčia. (Kūčių dienos prisiminimas, kaip gyvatės priešnuodis taikytas ir kitur Lietuvoje.) Jei gyvatė įgeldavo, tai „greitoji pagalba“ būdavo škaplieriai, kuriuos uždėdavo virš įkandimo vietos, kad mažiau tintų, ir skubėjo pas „šaptūną“ (užkalbėtoją). Jo neradę, duodavo nuryti duonos, į kurią įlypdydavo gyvą bitę.
O štai kaip tikėta užsitikrinsiant uogavimo sėkmę: „Uogauti eit nevalgius – daugiau rasi“, „Nuėjus į mišką ir nureškius pirmas uogas nevalgyk, bet dėk į krepšį“, „Radęs pirmą uogų kelmą, netūpk prie jo, o praeik, ir tik surinkęs kelias pavienes uogas, gali grįžti prie kelmo ir tada nuraškyti, nes nuraškęs pirmą, uogų mažai terasi arba ištiks nelaimė: jas išpilsi, sugriūsi“, „Kada eini su uogomis ir susitinki ką nors prie kelio pjaunantį arba grėbiantį ir tas paprašo duot uogų, reikia duot, jeigu neduosi nors saujos, tai kitą kartą uogauti nesiseks.“
Neidavo uogauti ir sekmadieniais per pamaldas, nes nesiseka, gali pristoti velnias, kurs išvedžios po mišką, paklaidins, tik nuvargsi ir uogų nebus. Per pamaldas uogaudamas gali pasikarti, gyvatė greit įkerta arba galva susisuka ir sopa visą savaitę...
Kad labai nenutoltų vienos nuo kitų, uogautojos suūksi – ūūūū. Bet jei jau pasiklysti, ar, kaip sakoma, pradeda velnias vedžiot – suki ir suki vis apie tą pačią vietą – reikia nusivilkt kokį rūbą, išsiverst ir išvirkščiu apsivilkt, tada sugrįš atmintis ir takelius atrasi. O, pasak baltarusių, ir apskritai „einant į mišką, geriausia marškinius apsivilkti išvirkščius, tai joks miškinis nepamonys ir neims vedžioti bei klaidinti po mišką“ – taip manyta prisitaikysiant prie kitoniškos, ne žmogaus susikurto pasaulio tvarkos.
Laikytąsi ir kitų normų: vaikštant po mišką, negalima apeiti aplink medį, nes miškinis apsuks galvą ir ims vedžioti po mišką; miške negalima atsigulti aukštielninkam, nes pasiklysi, o reikia ilsėtis gulint ant šono arba kniūpščiam, arba sėdom ant kelmo ar stuobrio.
Įdvasintą mišką, jame įsikūnijusią dvasią atspindi Vlado Ulčinsko, aprašiusio Raitininkų kaimo tradicijas, pasakojimas, kaip vaikai, išėję uogauti ir pametę ąsotį su uogomis, sukdavę velniui barzdą: čiumpa didesnės žolės kuokštelį, jį susuka, suraitoja ir akmeniu užslegia ir toliau ieško ąsočio. Sukdami velnio barzdą sakydavom: „Suku suku velnio barzdų, jei aduodi, tai palaisiu, o jei ne – akmeniu prispausiu!“ Jei randa, atsuka... (žinoma, kad panašiai ieškota ir kitų pamestų dalykų).
Uogos ir bučinio palyginimas nėra tik išgalvota literatūrinė metafora
Kaip įprastą reiškinį, XX a. pirmosios pusės kraštotyrininkai mini kaimo bendruomenės pomėgį būtent sekmadieniais po apsilankymo bažnyčioje ar šventų dienų pavakariais iki saulėlydžio visiems išeiti į uogynus, daugiausia į mėlynes.
Kad ir iš negausių paliudijimų, vis dėlto matyti, kad eidamos į mišką uogauti moterys net ir apsirengdavo kiek geresniais drabužiais – girdi, „suplyšusiam kaip ubagui negražu, gali žmogų susitikti, išsigųs“. Ką jau kalbėti apie jaunimą. Vaikinai, merginos, pasak I. Končiaus, būdavo „šventadieniškai apsidarę“, nes jiems uogavimas – dar viena dingstis susiburti, pasikalbėti ir padainuoti, ir, kaip pašmaikštauja A. Kriauza, jauni uogaudami rasdavo vienintelę progą pasivaikščioti poromis ir nusiskinti, senesniems nesekant, kitokią uogą – bučinį.
Paminėtas uogos ir bučinio palyginimas nėra tik etnografo išgalvota literatūrinė metafora. Jis atspindi ir liaudies dainų poetikai, gal net ankstesnių laikų apeigoms būdingą uogų ir vedybų kontekstų sąsają. Prisirpusios, kvapnios uogos saldumas, raudonumas itin tinkamas ir neretai taikomas išreikšti vedyboms subrendusio jaunimo jausmų saldumą, viliojimą, tarpusavio trauką, o jų rūgštis ir gausa – dar viena priemonė, galinti padėti „užraugti statinę“ ir susilaukti gausaus palikuonių būrio (prisiuogavimo, uogų prisivalgymo pasekme įvardijamas ir nėštumas). Taigi uogos šiuo požiūriu giminingos obuolių, vyno ir riešutų simbolikai, o pažintuvių, piršlybų dainose neretai ir figūruoja greta jų. Antai, kviesdama vidun atvykusius piršliauti dukters, motina sako: „Aš turiu dėl jų saldžių gardžių vuogelių ir turiu dėl jų gliaudytų riešutėlių.“ O jai atsakoma: „Ne dėl vuogelių dzidzį kelių keliavau, ne dėl riešutų purvynėlį mindžiojau. Tik dėl mergelės dzidzį kelių keliavau, dėl gražumėlio purvynėlį mindžiojau...“
Dainose neretai pastebime saldžios uogos ir mergelės sugretinimą: „saldžios uogelės an vyšnių, kas tau berneli an mįslių“ (žinoma – jauna mergelė). Arba sūduvių dainoje: „Tai dailu gerti, kai saldi“, jauna mergelė vaikšto po vyšnių sodelį ir rankioja uogeles, nuo mažesnių šakelių – tos dar saldesnės. Ir, nors čia neretai minima vyšnios uoga, vyšnių sodas, kuris figūruoja kaip jaunimo susitikimo vieta, bet tai nepaneigia ir kitų uogų bei uogienojų ženkliškumo.
Galima sakyti, kad uoga yra mergelės atitikmuo – jos patrauklumo, išorinio ir vidinio grožio ekvivalentas (o grybas gretinamas su vyru ar velniuku – ponaičiu, vokietuku, kazoku). „Margoita kai uoga“ – apibendrina žmonės gražią suaugusią merginą.
Pakanka prisiminti ir uogos užminimą – „maža raudona mergaitė, kas praeina, tas nusilenkia“, „maža mergelė, žalia suknelė, raudona noselė, kas pamato – pasilenkia“. Kupiškiečiai dar tiesiau sako: „Stovi prie kelio nuoga panala – sanų ir jaunų iš kelio vada.“
Negalima apeiti ir pasakos apie iš uogos kildinamą mergelę. Gabalėlis Rožės Sabaliauskienės pasektosios: „Ganė piemenėlis aveles ir rado uogelę. Nusiskynė tą uogelę, pasidėjo ant delniuko ir pradėjo pūsti. Pūtė pūtė, ta uogelė sušilo ir iš tos uogelės pasidarė mergelė. Piemenukas paėmė ją ir parsinešė namo. Parsinešė, pastatė jai pirkaitę, pasodino mergaitę ir pats išėjo į darbą. Tiktai sakė: „Mergele palauk, aš kai pareisiu, parnešiu valgyt.“ Na ir parėjo piemenėlis, ir šaukia prie lango: „Mergele uogele, iškišk baltą rankelę, duosiu duonos riekelę ir pienelio šlakelį...“ Ir taip jiedu būtų gražiai gyvenę, jei ne vilkas.
Ką nors prilygindami uogai, žmonės išreiškė ir tikro, išskirtinio grožio įvertinimą: „plaukų geltonų, veidų raudonų, mergelė kaip uogelė“, „užaugino man’ motutė kaip darže rūtelę, užaugino, išsirpino kaip kalne uogelę“. Taip apibūdinamos ne tik merginos, moterys, bet ir vyrai: „teip gražus, teip gražus [jaunikis], kad kaip uoga“. Ir apskritai, priežodis „kaip uoga“ neretai kalba apie sklandžiai, greitai įvykstantį dalyką („Praėjo diena teip kaĩp úoga“), arba vartojamas kaip tikrumo, neabejotinumo atitikmuo („Ligi vakaru dešimt žuvių bus ant meškerės kaĩp úoga“).
Uogos ne visuomet ženklina aukštąsias, šviesiąsias vertes
Bent kiek susipažinus su dainomis, kitomis tradicijomis, matyti, kad toli gražu ne visuomet uogos ženklina aukštąsias, šviesiąsias vertes – gardumą, saldumą, ne tik skonio, bet ir gyvenimo pajautos prasme, malonumą, ar, kaip šiandien paprastai sakome, – erotiškumą. Netgi priešingai – jos perteikia ir liūdesį, graudžias, skaudžias prasmes.
Bene visi, kas linkę aiškintis sapnų reikšmes, pasakys panašiai, kaip J. Papinigienė: „Uogos – tai jau ašaros. Bil tik uogos. Jau mano įsitikinta, kad nemalonumai, ašaros.“ Kupiškėnai dainuoja: „Krinta rieda ašaralas, kaip miški uogelas.“ Tiesiai ir aiškiai šią sąsają įvardija viena iš Žemaitijoje paplitusių karo dainų: „Auga un kalna joudas avietelis, vuo pakalnie žemougelis. Joudas avietis – tai muna vargelis, žemougelis – ašarelis.“ „Su úoga ir bėda kartum eina“ – sakoma apie Šalčininkus.
Uogos turi semantinių ryšių ir su krauju. Čia iškalbingiausios, žinoma, raudonos spalvos uogos, primenančios sustingusius kraujo lašus. Pvz., miltinė meškauogė, net ir vadinama kristakrauja. LKŽ pateikia posakį „Visur kraujo kaip úogų pripilta“.
Dainose neretai uogos figūruoja ne itin sklandžių šeimos santykių kontekste – kur kalbama apie pijoką vyrą ar priekabią anytą, nuo kurios žodžių it uogos raudonuoja marčios skruostai.
Pasak Daivos Vaitkevičienės, raudonos uogos lietuvių ir latvių mitologijoje įvardijamos ir Saulės ašaromis. Kaip štai latvių dainoje: „[...] jūružėje žalias kalnelis / su raudonomis uogelėmis, / Tai ne žemės uogos, / Tai saulutės ašarėlės. / Čia saulutė verkė, / Čia byrėjo ašarėlės.“
Dangaus kalnas, saulės žirgai, saulės medis ir nuo jo saulėlydį krintantys obuoliai bei uogos latvių mitologo Haroldo Biezajo studijose nurodomi kaip folklorinės Saulės kontekstai. Taigi mitine metaforine raiška uogos siejamos ir su saule, kurios ugninė prigimtis reprezentuojama uogos raudonumu, apvalumu, panašiai, kaip rožė ar aukso obuolys. O besileidžianti raudona saulė pranašauja kraujo praliejimą ar praneša apie jį: „kai saulė leidžias raudonai, tai žmonės sako: kai kur yra karas, tai Saulė jų kraujo gailisi.“
Grįžtant prie žemiškos aplinkos, uoga simboliškai reiškia ir laikinumą, pažeidžiamumą. Pasiremkime dar keliais LKŽ pavyzdžiais: „Metai kaip uoga, kaipmat praeina“, „Tu paskynei mane jauną kaip kalne uogelę“, „Petrelė graži, aną greitai by kas kaip úogą pagaus“, „Apsisuka ir vė gula: matėsi jau, kad ana spėja kap uogẽlė (rengiasi mirti)“, „I muša tus motynų vaikus, jaunus kaip úogas, žudo [par karą]“, „Jaunimą išraškė kaip úogas“.
Nors ausis draskyk – devyni gardumai
Trumpai apkalbėkime keletą vidurvasario uogų. Bene labiausiai tarp jų pagirta, išaukštinta – žemuogė. Dar ir dabar pamiškiais, patakiais, kalneliuose, erčiose dar rastumėm pasimėgauti viena kita žemės uoga – aukšliuko gal nepririnktume, bet ant smilgos, kaip tik joms pasirodant, birželį, gal ir susivertumėm. Tai, matyt, prie jos žemai lenkiamasi ir iš kelio einama. O, pasak N. Marcinkevičienės, moterys pirmąją šių metų žemuogę nusiskindavo burna, rankas už nugaros laikydamos – kad per rugiapjūtę pusiau neskaudėtų. Šviežia ir padžiovinta žemuogė labai „pamačlyva“ nuo peršalimo, kosulio, kraujui stiprinti, ypač gimdyvėms ir vaikams, o seniems – kad kaulai nebarškėtų. Pakanka tris kartus sočiai prisivalgyti – ir pasistiprinsi visiems metams. O jau skanumas, kvapnumas – ar su pienu užsipylus, ar sutrynus ir ant duonos užsitepus, anot A. Kriauzos, „nors ausis draskyk – devyni gardumai“.
Nors mėlynė ne tiek išliaupsinta, bet ji pagrindinė šio laiko gausiai – krepšiais, kibirais – renkama uoga, atsargoms – uogienėms, džiovinimui, ir pardavimui, turgui – pragyvenimui (kaip vėliau rudeniop bruknė ir spanguolė). Tai dėl jos tiek priesakų ir sandėrybų su miško šeimininkais laikomasi. Nuo liepos vidurio po miškus, šilus būreliais pasipila uogautojos ar visos šeimos – kaip į darbymetį. Uoga ir skani, ir sveika – akims, jei pilvas sustreikuoja. Kad ir ne raudona, bet man graži – žalią krūmelį tankiais karuliais aplipusi, net juodo mėlynumo, ar skaisčiai mėlyna, lyg kokia miglele, matiniu aksomu pasidengusi.
Kaip rašo minėtasis A. Kriauza, Kupiškio krašte seniau „labai rodžiai ir godžiai“ buvo renkamos avietės, raudonumu, gardžiu kvapu ir skoniu, galinčios pasirungti su žemuogėmis. Jų moterys eidavo net keliolika kilometrų, nepaisydavo nei drėgnose jų augimvietėse spiečiais puolančių uodų, nei dilgėlių. Kadangi avietės greitai genda, kirmija, jas renka šviežiai išsirpusias. Avietes jau ir seniau virdavo žiemai, nes labai vertino, kaip prakaitavimo sukėlėją, todėl nepamainomą vaistą nuo karščiavimo. Tam dar ir šakų su uogomis, lapais pasilaužydavo. Manau, kad ne vienas mūsų ir šiandien taip daro.
Vaivorų, ar dėl kaimynystės su psichotropinių savybių turinčiu pelkiniu gailiumi vadinamų girtuoklių, žmonės nelaikė garbingomis uogomis – namo nesinešdavo, bet nuo krūmų pasmaguriauti nevengė. Nebent išspausdavo ir užraugdavo iš jų vyną, kuris, E. Brajinskienės teigimu, tikrai labai geras ir gardus, ir būdavo saugomas proginėms vaišėms ar netikėtam svečiui pamaloninti.
Kupiškio krašte iš girtuoklių burdavo: jei girtuoklyną pajudinus nubyra veik visos uogos, vadinasi, ir rugiai pjaunant byrės; jei uogos didelės ir pailgos – tais metais bulvės derės. Vadinasi, ir girtuoklės turi savo paskirtį.
Tačiau, žmonių pastebėjimu, gausus uogų, kitų miško gėrybių derlius tarsi atima naudą iš laukų – javai menkai teužaugs.
Susipažinę su iš pažiūros labai jau „senoviškais“ pertarais, bent mintimis kiek pasimėgavę uogomis ar susimąstę apie miško teikiamą galimybę atsiverti sakralumui, pasotinti dvasią, paieškoti ryšio su kūrinija, įsiklausyti į medžių, gyvūnų kalbą, pagaliau išbandyti save (tokį saviugdos būdą pripažįsta ir šiuolaikiniai sveikos gyvensenos mokytojai), klauskime savęs, ar tokia pagarba miškui nebūtų labiau diegtina ir šiandien, kai vieni jį tausojame, o kiti šiukšliname, šukomis draskome uogienojus ar vis daugiau jų verčiame plikais kirtimais. Ar ne geriau paklysti miške nei gyvenime ir būti naudos vien sau, trumpalaikio pelno monijamais?
