Anot jo, mene naudojamos klišės neišvengiamos ir dabar: „[...] Jei nori, kad tave išgirstų, padaryk filmą apie žmogų be kojų arba translytį, tuomet tu jau maždaug menininkas. Tačiau kartais tai visiškai netiesa ir apsimestinis problematikos naudojimas.“

– Interviu duodate pačiomis įvairiausiomis temomis, bet, jei reikėtų įvertinti, kurioje vietoje būtų pokalbiai apie knygas?

– Nėra taip, kad ryte atsibudęs pradedu apie jas galvoti, bet pastaruoju metu jų daugiau. Daug socialinių projektų, siekiant išsaugoti bibliotekas, knygynai keičiasi, leidėjai aktyviai kruta, knygų mugė kasmet sulaukia vis daugiau žmonių. Taigi socialinė sfera, susijusi su knygomis, labai aktyvi, burbuliuojanti ir, nori nenori, tave ji įtraukia. Reikia pripažinti, kad pakalbėti apie knygas pastaruoju metu esu kviečiamas dažniau nei apie futbolą ar net muziką.

– O kiek apie knygas kalbate su draugais?

– Žinai, kuris draugas kokia literatūra domisi, ir, perskaitęs kažką iš tos srities, susitikęs numeti jam ant stalo knygą – perskaityk, tau turėtų patikti. Dažnai taip kaitaliojamės. Kai, pavyzdžiui, pasiilgstu kokio trilerio ar kažkokio romano tam tikra tema, paskambinu kur kas didesniam skaitovui nei aš ir paklausiu, ką jis rekomenduotų. Ir rekomenduoja.

– Jums lengva patarti?

– Taip. Turiu kelis draugus, kurie skaito nesuvokiamais tempais, kokius tris–keturis kartus greičiau nei aš. Jų siaubingas literatūrinis bagažas. Tereikia paklausti „ką galėčiau paskaityti apie viduramžius?“ ir jis tau bac bac bac. Jis ne tik skaito, bet ir turi gerą atmintį, tad kokį 15 knygų sąrašą numeta – belieka tik išsirinkti.

– Kiek vidutiniškai perskaitote per metus?

– Neskaičiuoju. Dabar mano knygos pradedamos ir nebaigiamos. Nežinau, kodėl numetu. Gal kitos užkariauja, gal pritrūksta laiko. Skaitymas dažnai chaotiškas.

– Kada išmokote skaityti?

– Tiksliai neprisimenu, bet tėvai sako, kad pradėjau skaityti šešerių metų. Prisimenu, kaip su tėčiu sėdėdavome savo bute Lazdijuose ir skaitydavome kažką... Pradžioje, žinoma, vaikiškos knygutės, prisimenu „Kaip gaidelis dvarą griovė“. Prisimenu ir dabar tą viršelį su dideliu gaidžiu. Paskui buvo pasakų knygelės, o vėliau tėvai mane paleido ir grabinėjau pats, ką rasdavau.

Mama buvo didelė poezijos gerbėja. Aš nesu didelis poezijos mėgėjas, bet vaikystėje teko ir ją skaityti. Tėtis nemėgo beletristinės literatūros, buvo tik kažkokia publicistinė medžiaga, pasaulio almanachai, konkretesnė literatūra, kur mažiau vizijų, mažiau fantazijų.

– Taigi pirmąjį postūmį skaityti davė tėvai?

– Žinoma, o kas dar gali duoti? Kiemo draugai jo tikrai neduos, žaidžiant kvadratą daug knygų nepaskaitysi.

– Ar skaitote savo vaikui?

– Mano vaikas dabar tokio amžiaus, kad labiau plėšo, o ne skaito knygas. Buvo bandymų, bet, dievaži, neatrodo, kad tai būtų jam įdomu. Gal tai pasikeis ateityje, reikės kelis metus luktelėti.

Mano tėvų namuose buvo daug lietuvių literatūros, tuo metu kitaip ir negalėjo būti. Tai buvo per cenzūros tinklus perėjusi literatūra – Jonas Avyžius, Vytautas Petkevičius, Juozas Baltušis, Antanas Vienuolis, Žemaitė. Ganiausi toje literatūroje ir rijau ją dideliais kiekiais.

– Apie kokias knygas pirmiausia pagalvojate, kai prisimenate paauglystę?

– Mano tėvų namuose buvo daug lietuvių literatūros, tuo metu kitaip ir negalėjo būti. Tai buvo per cenzūros tinklus perėjusi literatūra – Jonas Avyžius, Vytautas Petkevičius, Juozas Baltušis, Antanas Vienuolis, Žemaitė. Ganiausi toje literatūroje ir rijau ją dideliais kiekiais.

– Skaitėte visiškai savanoriškai?

– Taip, nes kitokios literatūros tiesiog nebuvo. Taip susipažinau su lietuviškos literatūros dalimi. Perskaičiau ir tai, ką labai mėgo visi berniukai. Tai nuotykių serija „Drąsiųjų keliai“. Į ją patekdavo ir nuotykių, ir fantastinė literatūra.

Tai Jules Verne`as, knygos apie Vinetu ir kt. Kita šauni knygų serija buvo „Zenitas“. Joje buvo mokslinė fantastikos literatūros. Tarp daugybės kūrinių galėdavai rasti nuo rusų fantastų iki tokių kaip Ray`us Bradbury, Isaacas Asimovas ir kitų gerųjų.

– Ar kada bandėte įsivaizduoti, koks būtumėte dabar, jei nebūtumėte skaitęs knygų?

– Nežinau. Kartais galvoju, kad gal būčiau buvęs linksmesnis vaikas. Yra melagėlių, galvojančių, kad knyga yra tik išlaisvinantis ir vien pozityvus dalykas. Jei taip būtų, tai katalikai nebūtų taip ilgai saugoję rašytinio žodžio nuo juodųjų žmogelių.

– Gal tam buvo tam tikrų priežasčių? Kad žmonės liktų tamsūs ir nesukiltų.

– Yra daug įvairių priežasčių, bet natūralu, kad literatūra dabar gali pastūmėti į daugybę dalykų, nebūtinai gerų. Kai manęs klausia, ar tikiu, jog knygos neša tik gėrį, visada atsakau neabejojantis, kad Adolfas Hitleris irgi skaitė knygas. Knyga nėra konstanta ir panacėja nuo visų ligų.

– Sakote, kad, jei nebūtumėte skaitęs, gal būtumėte buvęs laimingesnis vaikas. Gal taip yra dėl to, kad vaikystėje ar paauglystėje į knygą įsijausti ir įeiti yra daug paprasčiau?

– Žinoma, bet mano atveju, bėda esu aš. Taip jau susiklostė gyvenime, kad daug laiko praleisdavau vienas. Buvau vienturtis, mano tėvai daug dirbo, taigi sėdėdavau vienas su knygomis arba kitomis pramogomis.

Man atrodo, kad kartais prarasdavau tam tikras ryšį su realybe, nes pasaulis knygose būdavo kur kas gražesnis ir įdomesnis. Tokį jausmą jaučiu ir šiandien. Kartais kyla didelis konfliktas su dabartiniu pasauliu, kai dėsnius ir normas, kurios atrodė tinkamos knygose, bandai pritaikyti čia. Pamatai, kaip staiga prasideda trintis su tuo, kas yra realybė, kasdienis gyvenimas, ir tuo, koks norėtum, kad tas gyvenimas būtų. Kartais dėl to gali nudegti.

– Ar gailitės, kad skaitėte per daug?

– Ne, jokiais būdais. Manau, kad niekas kitas, bet tik knygos manyje pasėjo tokio liūdno melancholiško egzistencializmo sėklą, tam tikrą baimę dėl pasaulio beprasmybės. Kaip sakėte, kai esi paauglys, kai kuriais atvejais viską priimi kaip absoliučią tiesą. Tai palieka pėdsaką gyvenime. Gal kai kurios liūdnesnės knygos ir padarė įtaką tam, kad kartais ne visai jaučiu gyvenimišką džiaugsmą.

– Radijo klausytojas teiraujasi, ar skaitote knygas apie tėvystę, vaikų auginimą ir auklėjimą?

– Ne, neskaitau. Aš skaitau interneto forumą supermama.lt, ten viską sužinau. Turiu kelias knygas, draugai man jas padovanojo, nes jų vaikai jau išaugo iš to amžiaus. Kelias pavarčiau, bet prisipažinsiu, kad labiau naudojuosi internetu, jei kyla klausimų. Taigi arba paklausiu draugų, arba lendu į internetą.

Dažniausiai ieškau angliškai, nes jei ieškai informacijos apie vaikus lietuviškai, iš karto nukreipia į supermama.lt, o ten prisiskaitai tokių dalykų, kad atrodo, jog geriau iš viso neturėti vaikų.

– Ar įmanoma išmatuoti ar apibūdinti, kiek jūsų dainų tekstuose yra atgarsių iš perskaitytų knygų?

– Sakyčiau, kad tai tam tikra samplaika. Knygos, muzika ir kino filmai kai kuriais atvejais palietė ir gyvenimo būdą. Dabartiniame gyvenimo kontekste tai vertinti labai linksma. Šiuo metu vyksta didelis vajus dėl alkoholizmo. Jei vertintume iš vienos pusės, viskas, kas su tuo susiję, yra tik blogis.

Tačiau, būdamas vaikas, skaičiau tokius autorius kaip Ernestas Hemingway`us, Erichas Maria Remarque`as. O ten – bakchanalijos, taurelės kilojamos, tai būdavo labai romantizuojama ir gražiai skambėjo. Net neabejojau, kad, kai užaugsiu, norėsiu pabandyti, ką reiškia tas gyvenimas.

Tiesą sakant, godžiai pabandžiau. Tai turėjo įtakos vėlesniam gyvenimui. Tarkime, „Trys muškietininkai“, kuriais žaviesi būdamas berniukas, irgi geria vyną, špaguojasi ir myli moteris.

– Klausytoja kaip tik ir klausia, ar skaitėte „Tris muškietininkus“.

– Skaičiau keletą kartų, vieną kartą jau užaugęs, subrendęs. Keista, kad ji man dar labiau patiko nei vaikystėje, nes atradau ten tam tikrų frazių ir tokių aforizmų, kurių kaip vaikas neįvertinau. Knygos parodė tam tikrą vyro paveikslą, kurio bandai laikytis.

Lyrikoje taip pat. Tam tikra prasme vertindavau savo daines (išskyrus apie sportą) ne tik iš muzikinės pusės. Man tai buvo labiau literatūra. Nors rimuota, bet labiau proza. Aš norėdavau, kad tai būtų tam tikra paprasta, kažkuo kvepianti istorija. Dažniausiai kvepianti nuodėme, neviltimi, liūdesiu. Kad ir kaip pigu, bet būtent tie dalykai ir daro istorijas istorijomis. Linksmos dainos, kaip ir linksmos knygos, mažiau mus paliečia.

– Nemanau, kad būtent tokio žanro kūriniai yra pigūs, kaip pasakėte.

– Ne, turiu omenyje, kad kartais tai naudojama kaip klišė. Taip ir dabartiniame mene – jei nori, kad tave išgirstų, padaryk filmą apie žmogų be kojų arba translytį, tuomet tu jau maždaug menininkas. Tačiau kartais tai visiškai netiesa ir apsimestinis problematikos naudojimas.

– Kalbant apie knygas, jums taip pat labai svarbi estetika. Bet ar vadovaujatės patarle, sakančia, kad nereikia spręsti apie knygą iš jos viršelio?

– Visada. Ir kai pats kuriu knygas, savo komandai sakau – jei ant viršelio yra autoriaus nuotrauka, kažkas yra blogai. Man atrodo, jei kalbame apie kulinarines knygas, žmogus turi jas pavartyti, pažiūrėti ir suprasti, kas parašė tokią gerą, įdomią, estetišką knygą.

Savo komandai esu sakęs, kad jei kada nors užsidėsiu savo nuotrauką ant viršelio, man laikas į pensiją arba kažkas psichologiškai negerai. Bet kuriuo atveju pardavinėti turi ne žmogaus atvaizdas, o pati knyga.

– Šioje laidoje knygų estetikai skiriame mažai dėmesio. Vertindami ką nors pagal grožį, rizikuojame būti paviršutiniški. Kiek jums, renkantis knygą, svarbi jos išorė?

– Panašiai kaip ir kalbant apie patiekalus – ar svarbu jų estetika? Ir kas svarbiau – estetika ar skonis? Atsakymas paprastas – kaip ir teatre ar kine, svarbu visuma. Žinoma, daugeliui knygų taikomos rinkodaros gudrybės.

Tačiau leisdami „Virtuvės mitų griovėjų“ knygas, visada stengiamės, kad jos būtų tam tikro vieno atspalvio. Kiekviena knyga turi savo atspalvį. Stengiamės nedaryti rinkodaros triukų, bet sukurti knygą, turinčią išliekamąją vertę.

Man svarbu, kad mano vaikai ir mano vaikų vaikai kada nors rastų tą knygą, kad ir su pelėsiu, ir sakytų – oho, koks įdomus viršelis, kokia įdomi knyga. Jei kalbame apie biografines, psichologines, grožinės literatūros knygas, svarbiausias yra turinys. Tačiau jei knygą dovanojame, daugeliui žmonių imponuoja ir viršelis. Žinoma, jei turinys blogas, joks viršelis nepadės.

– Autoriaus nuotrauka ant viršelio nėra gerai. Ko dar negalima daryti?

– Žinoma, tai – tam tikri mano stereotipai. Apie tai reikia svarstyti. Pavyzdžiui, esu sukūręs dviejų dalių knygą. Pirmoji – estetiška, kurią galima tiesiog vartyti ir ją mėgautis. Antroji dalis – receptai. Galima ją neštis į virtuvę, atsiversti ir gaminti, nebijant knygos ištepti.

Viena knyga skirta tam, kad būtų estetiška, kad ja galima būtų mėgautis akimis, o kita tam, kad būtų galima gaminti. Bandžiau padaryti tai, kad žmogus jaustųsi saugus. Nes kartais sakoma – nenešiu knygos į virtuvę, tegul būna svetainėje, pasigrožėkime ja.

Dabar yra įvairių knygų ir jų viršelių. Kai kurie jų tokie, kad matomas visas gamybos procesas. Galima išvysti, kaip knyga surišta. Manau, kad jei mano močiutė pamatytų taip parengtą knygą, ji galvotų, kad pritrūko pinigų jos ruošimui. O tai dabar madinga.

– Renkatės knygą ar elektroninę skaityklę?

– Kas yra knyga? Sakyčiau, kad tai dovana – tiek sau, tiek kitam. Sakoma, kad knygos išnyks, kad televizija ir seni medijų kanalai išnyks. Tačiau manau, kad knygos liks. Ypač turinčios išliekamąją vertę. Nežinau nė vieno žmogaus, kuriam patiktų skaityti iš elektroninės skaityklės, o ne knygą.

– Ar prisimenate save vaikystėje, neatsiplėšiantį nuo knygos, kuri labai graži?

– Ir dabar visada atkreipiu dėmesį į „Mažojo princo“ viršelius, kaip knyga išleista skirtingose šalyse. Kai kuriose šalyse į šią knygą pažiūrėta kitu kampu. Kalbant apie mano vaikystę, tačiau taip yra ir dabar, – negaliu gyventi be kulinarių knygų ar žurnalų.

Į mano studiją ar namus kiekvieną dieną atkeliauja po du kulinarinių leidinių egzempliorius. Taigi per metus perverčiu apie 700 leidinių, susijusių su kulinarija. Peržvelgiu tiek knygų, kad kai kurių nepastebiu, nes ieškau to, kas nauja ir padaryta kitaip.

Viso to tikslas yra kulinarinių knygų muziejus. Jau dabar pačios įdomiausios ir naujausios knygos eksponuojamos VMG studijoje. Kitos yra sandėlyje, mano ar tėvų namuose, sudėtos į dėžes. Tikiuosi, kad ateis laikas ir galėsime atidaryti pirmąją kulinarinę biblioteką Lietuvoje ir Baltijos šalyse.

Vaikystėje kaupiau net lenkiškus kulinarinius žurnalus. Mano auklėtoja draugavo su lenku, aš prašydavau, kad man atiduotų lenkiškus žurnalus. Kartais neidavau į pamokas tam, kad galėčiau gaminti plikytus pyragaičius ar eklerus. Po pamokų susirinkdavo dalis mano klasės draugų ir tai degustuodavome. Taigi su kulinariniais žurnalais susiduriu nuo 7–8 metų, kai visi kiti užsisakinėdavo „Naminuką“.

– Ar lietuviškiems kulinarijos žurnalams yra kur tobulėti?

– Žinoma, kad yra. Išdrįsiu pasakyti, kad prieš 5–6 metus pakeitėme kulinarijos fotografijos situaciją Lietuvoje, nes ėmėme daryti fotosesijas žurnalams. Kai kuriems atrodė, kad viską reikia fotografuoti lėkštėse, mes parodėme, kad nebūtinai. Galima fotografuoti iš viršaus, šono, apačios. Fotografija labai patobulėjo, žurnalai tapo labiau estetiški. Fotografo tapo gerbiama ir gerai apmokama.

Dar ne visos technologijos pasiekia Lietuvą, tačiau, pavyzdžiui, didžioji dalis skandinaviškų knygų spausdinamos kai kuriose Lietuvos spaustuvėse. Tai pigiau, o padaroma kokybiškai. Tačiau kai kurios technologijos mūsų auditorijai tiesiog per brangios.

Mes pradėjome leisti VMG knygas anglų kalba, kad pasaulis pamatytų, jog yra lietuvių, mokančių kai ką daryti, norinčių parodyti, kokia lietuviška virtuvė ar produktai. Tikrai yra kur stengtis ir tobulėti, ribų nėra.

– Yra daugybė vaizdo įrašų svetainėje „Youtube“, kuriuose virtuvės šefai parodo net tai, kokios konsistencijos tešla turi būti. Kam tuomet reikalinga knyga?

– Abu variantai yra geri. Mes taip pat turime VMG svetainę, į kurią dedame vaizdo receptus ir patarimus. Kaip ir minėjau pradžioje, knyga yra dovana, turi išliekamąją vertę. Vaizdo įrašo nuorodą galima turėti arba ne, bet turėti kulinarinių knygų kolekciją visada smagu.

Mano komandos ir mano paties tikslas – pateikti receptą su tokiais sudedamaisiais produktais, kuriuos galima nusipirkti Lietuvos parduotuvėse.

Svarbu paminėti ir tai, kad internete itin daug informacijos, todėl yra ir nemažai netikslumų. Receptai kopijuojami, pakeičiami. Kas kaip išmano, tas taip daro. Kulinarinėse knygose esanti informacija yra tikslesnė.

Mano komandos ir mano paties tikslas – pateikti receptą su tokiais sudedamaisiais produktais, kuriuos galima nusipirkti Lietuvos parduotuvėse. Rengdamas paskutinę knygą stengiausi naudoti produktus, kuriuos mėgstu ir aš pats, ir kuriuos perka lietuviai.

Manau, kad knygoje netikslumų gerokai mažiau nei internete. Rengdamas kulinarinį vadovėlį Lietuvos mokykloms, rašiau, kad vaikai atsineša receptą, rastą internete, gamina ir jiems nepavyksta. Todėl norėjau, kad būtų parašytas toks vadovėlis ir padovanotas Lietuvos mokykloms. Kas norėjo tokio vadovėlio, tiems jis ir buvo nuvežtas.

– Kaip keičiasi kulinarinių knygų paskirtis?

– Kai kurie leidžia paprastas knygas – receptas, nuotrauka, aprašymas. Mano tikslas buvo papasakoti žmonėms apie tai, kaip atsiskleisti virtuvėje, kaip nebijoti, kaip išdrįsti kūrybiškai mąstyti. Kai kas man sako – tau gerai, Alfai, tu kūrybiškas, o aš nežinau, ką man daryti su tuo kopūstu. Tad šioje knygoje ir pasakoju, kaip sugalvoti iš kopūsto kažką padaryti, kokius daryti pratimus, kad būtume drąsesni. O kai mes tampame drąsesni, atsikratome baimių, tada ir visos „čakros“ atsidaro, tampame žingeidūs ir darome įvairiausius keistus dalykus, dėl kurių gimsta įdomūs receptai.

– Pagal ką, be viršelio, renkatės knygą?

– Jei viršelyje yra kažkoks veidas, tai jau rinkodaros būdas pritraukti pirkėjus. Tai nėra blogai, bet tarp mano knygų tik Jamie Oliverio knygos su veidais. Jis nėra mano autoritetas, bet man patinka jo požiūris, jis vienas pradininkų tiesioginio, laisvo bendravimo virtuvėje. Visos kitos knygos, kurias turiu, be veidų.

Renkantis knygą, reikia pasižiūrėti, kiek receptas sudėtingas. Kasdienai skirtas receptas neturi būti ilgesnis nei 10 žingsnių. Jeigu tai yra, tarkim, profesionalaus virtuvės šefo pasakojimas, kaip pasigaminti restoraninį patiekalą namuose, tada taip, tas receptas gali užimti ir vieną lapą, ir kelis lapus. Todėl renkantis knygą reikia galvoti apie tai, kur ją naudosite, koks jūsų įdirbis ir kokie įgūdžiai. Aš renkuosi pagal tai, kas man aktualu. Gaminu 26 metus, todėl kasdieniai receptai neįdomūs. Kulinarinė knyga man – inspiracija: kaip pateikti, kaip kitaip nufotografuoti.

Be to, knyga turi būti labai suprantamai parašyta. Nes būna, kad kai kurių produktų negali nusipirkti. Tai nervina, bet geras autorius parašo, kuo produktą galima pakeisti. Labai nemėgstu rėmų – jeigu jau nėra ingrediento, patiekalas bus prastas. Pavyzdžiui, man rašo: „Alfai, pagaminau jūsų krevečių salotas. Nuostabios salotos, tik vietoj kopūsto įdėjau burokėlį, vietoj krevečių – midijų, vietoj garstyčių padažo – baziliko.“ Ir tada suprantu – vau, visiškai naujos salotos. Tai ne mano, bet man labai patinka, kai žmonėms tai yra inspiracija. Taigi sakau, kad grikiai puikiai tinka su varškės sūriu arba su miško uogomis ir nebūtina grikių valgyti su sviestu, pienu ar lašiniais.

– Kokioms knygoms tikrai ne?

– Nemėgstu skaitomiausių, populiariausių. Taip pat – fantastinių, nes manau, kad pats turiu tiek fantastikos, jog bijau, kad tos knygos sukels dar daugiau fantazijų ir tada išvis niekas su manimi nesusikalbės. Bet grįšiu prie to, kad knyga – ugdymo priemonė ir galimybė atsipalaiduoti, išmokti. Tik skaityti dar nėra viskas – yra praktika.

– Norėčiau mūsų pokalbį pradėti nuo tokios įdomios minties. Viename interviu sakėte, kad vaikystėje per parą perskaitydavote vieną grožinės literatūros kūrinį. Ar tai tiesa?

– Tikrai taip, tiesa.

– Kokie būdavo tie kūriniai?

– Skaičiau viską. Tiesą sakant, mano tėtis irgi labai anksti pradėjo skaityti. Sakė, kai jam buvo penkeri, jo močiutė beveik nebematė, todėl jis jai skaitydavo ne tik laikraščius, bet ir labai rimtas knygas. [...] Turbūt ir manyje jis išugdė tą norą skaityti ir rinkti knygas.

Ne tiek daug knygų mūsų laikais buvo galima nusipirkti, ne tiek daug jų išversdavo, išleisdavo lietuvių kalba. Be abejo, tėtis versdavo mane skaityti rusų autorius rusų kalba, nes mes mokėmės rusų kalbą ir ją gana gerai mokėjome. Tikrai nemažai rusų autorių perskaičiau būtent rusų kalba. Netgi kai kuriuos tokius autorius, kaip Jacką Londoną, skaičiau rusų kalba, nes lietuvių kalba net nebuvo išversta. Taigi būdama jau trečioje ar ketvirtoje klasėje skaičiau J. Londoną ir daug kitų knygų.

– Šiandien tėvai vaikams neretai sako – pasistenk perskaityti tiek ir tiek puslapių. Kas jus paskatino tomis knygomis tiek domėtis? Ar buvo tokios prievartos?

– Išvis tokios prievartos skaityti kažkiek puslapių nebuvo. Man drausdavo skaityti, nes sakydavo, kad aš sugadinsiu akis. Kas perskaitytum visą knygą, kurią pradėjai, neužtekdavo tos dienos. Reikėdavo ir į muzikos mokyklą nueiti, ir dar kažkokius darbus atlikti. Buvau netgi išmokusi siurbti su knyga rankoje. Net prie pianino atsisėdavau mokytis groti (ypač tų kūrinių, kuriuos mokėjau mintinai) pasistačiusi vietoje natų knygą. Groju, mama įeina į kambarį, aš iš karto natas uždedu, nes mamai pasirodys, kad jokio čia mano muzikinio lavinimosi nėra, jeigu aš, skaitydama knygą, groju neaišku ką.

– Jeigu pabandytume gana abstrakčiai aptarti tą skaitymo naudą žmogui, kaip jūs pati manote, kuo skaitymas jus pakeitė ir dėl ko jūs esate dėkinga sau ar tėčiui?

– Kaip sakiau, tėtis anksti pradėjo skaityti. Jis mane paskatino. Būdama penkerių metų jau mokėjau skaityti ir rašyti. Žinoma, tai buvo sudėtinga, bet jau taip anksti pradėjau skaityti knygas. Jos mane labai įtraukė. Mes neturėjome nei kompiuterinių žaidimų, nei daug animacinių filmų.

Mane traukė tas fantazijų, pasakų pasaulis. Perskaičius knygą, tada knyga niekada nesibaigdavo. Užvertus knygą ji toliau tęsdavosi manyje. Mama liepdavo nueiti į parduotuvę. Tai man labai patikdavo. Aš uždarydavau namų duris, išeidavau į gatvę ir mane kojos nešdavo. Dažniausiai nunešdavo prie tos parduotuvės, kurios reikia, žinoma, yra nuvedę ir kitur. Tada nubusdavau kažkur kitur.

Taip, yra labai daug dalykų, ką tau įdiegia tėvai, ką sukuria mokykla, bet knygos – dar viena didžiulė atsvara.

Nepamatydavau žmonių. Jie sakydavo, kad nesisveikinu, kad esu labai išdidi, bet aš tiesiog nieko nematydavau. Pratęsdavau tų herojų istorijas, jų gyvenimus, kažkokius įvykius. Dažnai man būdavo gaila, kad knyga pasibaigė. Aš taip įsitraukdavau į tas knygas.

Manau, kad tai labai išlavino mano kūrybingumą, gebėjimą kurti teatre, pasaulio suvokimą, vertybių sistemą. Taip, yra labai daug dalykų, ką tau įdiegia tėvai, ką sukuria mokykla, bet knygos – dar viena didžiulė atsvara. Jeigu neturėtum geros mokyklos ar namuose būtų sudėtinga situacija, knygos gali labai daug ką pakeisti ir padėti susivokti gyvenime, kas tai yra.

Galiu vertinti studentus. Buvo laikas, kai studentai visai nebeskaitė. Atsirado naujos technologijos, buvo transliuojama labai daug televizijos programų ir vaikai nebeskaitė knygų. Galbūt ir jų tėvai kažkaip nepasistengė jų priversti, nors žodis priversti netinkamas. Reikėtų sakyti paskatinti, pakviesti skaityti tas knygas.

Kalbant su tokiu paaugliu, su jaunuoliu, kuris nėra skaitęs knygų, nori ar nenori, susiduri su kažkokiu nesusivokimu kai kuriuose klausimuose, akiratis susiaurėja.

– Kaip pasireiškia tas neskaitymas? Kaip, bendraudama su galite pasakyti – matosi, kad šiam žmogui knygos nėra mėgstamas laisvalaikio praleidimo būdas?

– Na, visų pirma tai parodo begalė gramatikos klaidų. Begalė. Esu įsitikinusi, kad nedariau gramatikos klaidų mokykloje vien tik dėl to, kad skaičiau knygas. Niekada nesimokiau, nei kaip rašyti, nei ką rašyti. Akys užfiksuoja, kaip rašoma knygose. Tu negali parašyti žodžio, pavyzdžiui, „išlįsk“ su „y“, jei ten yra nosinė. Tiesiog tai pamatai daug kartu gyvenime, skaitydamas knygas.

[...] Žinoma, įtakos dar turi tas laikotarpis, kai mūsų telefonai ar kompiuteriai neturėjo lietuviško raidyno. Buvo toks laikas, kai visi pradėjo rašyti „zinutes“. Visose „zinutese“ visos lietuviškos raidės prapuolė. Tai turbūt irgi turėjo įtakos rašybai. Bet, jeigu tie žmonės būtų skaitę knygas, tai, manau, nebūtų tiek klaidų pridarę savo darbuose, kiek man yra tekę matyti.

– O kas dar parodo, kad žmogus neskaito knygų?

– Pasakysiu vieną tokį juokingą pavyzdį, kuris man išliko. Tai vyko seniau, kai statėme vieną spektaklį. Andrius Kaniava sugalvojo tokį juoką, sugretinimą – pavadinsiu tave Penktadieniu. Žinome, kad buvo Robinzas Kruzas, kuris turėjo draugą Penktadienį.

Staiga man vienas jaunas studentas aktorius sako – kodėl Penktadienis, kodėl ne Ketvirtadienis? Sakau – dėl to, kad taip yra knygoje. Jis nustebęs klausia – kokioje knygoje. Sakau – kaip tai, kokioje knygoje?

Man atrodė – kaip galima nežinoti Robinzono Kruzo? Kaip galima nežinoti, kad knygoje toks personažas? Atrodo, neįmanoma nežinoti. Jis nežinojo, nieko tokio nebuvo girdėjęs. Pasirodo, išvis tų knygų ne per daugiausiai buvo skaitęs. Dar buvo viena studentė, kuri pasakė – kam skaityti, juk tai neįdomu. Tai buvo pasakyta ne dėl kažkokių konkrečių knygų.

Manau, kad tie, kurie skaito knygas, labai greitai identifikuoja žmones, kurie nėra apsiskaitę. Netgi gali atpažinti žmogų, kuris skaito, sakysime, gilesnius kūrinius, filosofų kūrinius, daugiau domisi literatūra, ne tik pramogine ir nuotykių. Net tai mes galime atskirti bendraudami. Kurie skaito, tie tai tikrai žino.

– Galbūt šios kartos žmonės nežino, kas tas Penktadienis Robinzonui Kruzui buvo, bet gal žino tūkstantį dalykų, apie kuriuos vyresnioji karta niekada nėra girdėjusi?

– Žinoma, galima neskaityti tų senų knygų, kurios parašytos prieš 50, 100 ar dar daugiau metų. Ne apie tai kalba. Yra žmonių, kurie neskaito, todėl nėra skaitę ir Hario Poterio. Neperskaičiau viso Hario Poterio. Truputį paskaičiau. Man buvo įdomu, ką skaito mano dukros.

Žinoma, vaikai kitokie. Kitokie jų pomėgiai ir kitokie požiūriai. Teatre juokavau – įsivaizduokite, jeigu dabartiniam vaikui suvaidintume mūsų patį pirmą „Keistuolių teatro“ spektaklį „Kitą kartą“. Aš tikra, kad jie neišsėdėtų, nes jau man, pasiklausius tos muzikos, ji atrodo tokia lėta. Visai kitas gyvenimo tempas šiandien yra. Mes buvome lėtesni, gyvenimas buvo lėtesnis, todėl ir spektakliai buvo lėtesni. Tikrai viskas keičiasi.

Kai pasižiūriu, kiek žmonių ateina į Knygų mugę, aš esu tikra, kad jie neateina tik dėl to, kad nupirktų dovaną kažkam kitam arba snobiškai prisidėtų į lentyną knygų ir jų neskaitytų. Esu tikra, kad didžioji dalis tų žmonių tikrai skaito knygas. Tai mane labai žavi.

Galiu pasakyti pagal savo patirtį – mano dukros tikrai skaito, daug skaito ir mėgsta tai daryti. Tuo labai džiaugiuosi. Bet, kai mano Martynui jau atėjo laikas skaityti, didelės iniciatyvos jis nerodė. [...] Kiek kviečiau, jis nelabai pasirašė. Tada pagalvojau, kad turiu surasti jam knygą, kuri jį įtrauktų, kad jis suprastų, jog skaityti knygas yra nepaprastai įdomu. Suradau tokią knygą.

– Kokia tai knyga?

– „Nevykėlio dienoraštis“. Jis perskaitė visas dešimt dalių, tai padarė labai greitai. [...] Jis ne tik perskaitė tas visas knygas, jis po to pradėjo skaityti ir kitas knygas, tada dar kartelį grįžo ir perskaitė tas, kurios buvo įdomesnės. Skaitymas tapo pomėgiu, ne mažesniu, nei pažaisti su planšetiniu kompiuteriu. Aš džiaugiuosi, kai jis ryte sako – prieš mokyklą dar paskaičiau knygą. Nereikia jam sakyti – gal tu paskaityk.

– Užčiuopėte labai įdomią problemą – tikriausiai nėra žmonių, kurie nemėgsta skaityti. Yra tik tie žmonės, kurie dar neatrado tos knygos, kuri jiems patiktų. Labai dažnai tenka susidurti su žmonėmis, kurie sako – labai mėgstu skaityti, labai noriu skaityti, bet, ką beatsiverčiu, vis kažkaip lėkšta, vis kažkaip nepatinka. Koks būtų jūsų patarimas – kaip apčiuopti tą knygą, kaip ją atrasti? Eiti visas, skaityti anotacijas, recenzijas, atsiliepimus, eiti į Knygų mugę? Ką daryti?

– Šiandien yra labai nemažai knygų. Pusės iš tų, kurias atsiverčiu, nes neskaityčiau. Tikrai skaitau anotacijas, tikrai klausiu knygynų darbuotojų, apie ką knyga ir ar patiko. Dažniausiai knygynuose dirba moterys, vyrai, kurie mėgsta skaityti. Jie turi tikrai gerą supratimą apie tas knygas.

Jeigu žmogui galbūt vis pasitaiko knyga, kuri neįtraukia, jam neįdomi, tai tikrai gali jį atpurtyti nuo skaitymo. Prisipažinsiu, kai skaičiau „Karą ir taiką“ rusų kalba (ten tikrai buvo labai daug aprašymų apie mūšius), išmokau skaityti visą puslapį iš karto. Tiesiog permesdavau visą puslapį akimis, priimdavau visą informaciją, ją suvokdavau, bet į tokias vietas per daug nesigilindavau. Tai man nebuvo taip įdomu. Man buvo įdomiau ta meilės istorija. Kai vėl prieidavau prie meilės istorijos, truputį lėčiau skaitydavau, kad įsijausčiau ir įsigyvenčiau.

Taip, yra tų knygų, kurios ne taip įtraukia ir ne taip sudomina. Yra buvę ir taip – atsiverčiu knygą, pradedu skaityti (ypač tai būdinga senesniems kūriniams), perskaitau pusę knygos ir tada pasidaro įdomu. Nepaminėsiu tiksliai, bet mano gyvenime buvo ne viena tokia knyga.

Skaitydama naujų autorius kūrinius, jeigu matau, kad neįtraukia, padedu į šoną kitiems laikams, kaip sakau. Kai būsiu pensijoje, perskaitysiu tas kitas knygas, kurios dabar ne taip įtraukia. Dabar tikrai neturiu laiko, nes tiesiog norisi trumpam užsimiršti ir paskaityti kažką, kas įtrauktų, būtų įdomu, kas būtų susiję galbūt ir su mano darbais. Sakysime, mane domina ir tokios istorijos knygos, pedagoginiai dalykai. Yra įvairiausių knygų. Yra iš ko rinktis. Nepatiko – imk kitą.

Anot jo, kai kurios knygos atrandamos per anksti arba per vėlai: „Jei dabar skaityčiau Jerome`o Davido Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“, nesuprasčiau, kodėl ji tokia garbinama. Tačiau savo laiku, ankstyvoje jaunystėje, galima tai suprasti.“

– Kaip supratote, kad norite darbo, susijusio su knygomis?

– Kiek save prisimenu, knygos buvo neatsiejama gyvenimo dalis. Tiek tėvai, tiek seneliai turėjo didžiules bibliotekas. Labai daug skaičiau vaikystėje ir paauglystėje. Kai stojau į žurnalistikos institutą, reikėjo atlikti kūrybinę užduotį. Pasirinkau rašyti knygos recenziją. Tuo metu įtaką man darė Erichas Maria Remarque`as, rašiau jo knygos „Vakarų fronte nieko naujo“ recenziją.

Knygos figūruoja kultūrinėje spaudoje, tačiau portaluose į jas nekreipiama daug dėmesio. Taip su kolegomis, kurie taip pat daug skaito, nusprendėme apie tai rašyti.

– Ar tai nebuvo rizikingas sprendimas?

– Manau, kad visame pasaulyje knygų recenzijos nėra labai gerai skaitomos. Jos ir nebus gerai skaitomos, nes kultūra nėra kriminalai, politika ar verslo naujienos, kurios rūpi kiekvienam žmogui. Tačiau, man atrodo, kad žiniasklaida privalo turėti ir švietėjišką misiją. Mano nuomone, apie knygas rašyti svarbu. Pasiūla ir paklausa yra tarpusavyje susiję dalykai, tad jei rašai apie knygas, žmonės tai skaito.

– Kalbant apie vaikystę, prisimenate save su knyga rankose?

– Senelė išmokė mane skaityti gana anksti, dar prieš einant į mokyklą. Buvau vienas tų vaikų, kurie rydavo knygas. Kai tėvai liepdavo eiti miegoti, po antklode skaitydavau su žibintuvėliu, man patikdavo knygos apie indėnus. Visada skaičiau labai godžiai, tai buvo vienas iš pasaulio pažinimo būdų.

Mano seneliai buvo mokytojai, inteligentai. Jie anksti man pradėjo duoti knygas, kurių tuo metu dar nesupratau. Viena jų – Migelio de Servanteso „Don Kichotas“. Tai buvo senas ir gražiai iliustruotas leidimas. Žinoma, labiau žiūrėdavau į paveiksliukus ir tos alegorijų, metaforų prasmės nesuprasdavau. Perskaičiau šią knygą dar kartą praėjus 10–15 metų. Tai vienas kūrinių, kurį gali skaityti įvairaus amžiaus žmonės. Jaunesni visko nesupras, tačiau tie nuotykiai žadina vaizduotę.

Žiniasklaida privalo turėti ir švietėjišką misiją. Mano nuomone, apie knygas rašyti svarbu.

– Nejaugi nebuvo laiko, kai kažkas rūpėjo labiau nei knygos?

– Manau, kad viskas susiję. Pavyzdžiui, muzika ir kinas man taip pat visada buvo svarbu. Man sunku įsivaizduoti, kad žmonės visai neskaito, nes skaitymas – žinių, vaizduotės, įkvėpimo šaltinis. Kiek pamenu, knygos visada skirdavosi, skirdavosi ir jų reikšmė, autoriai. Tačiau tai visada būdavo šalia.

– Kaip formavosi jūsų skonis?

– Manau, kiekvienas pereina tam tikrus etapus. Paauglystėje vyravo knygos apie indėnus, tai buvo visiškas pamišimas, visi jas skaitė. Neįsivaizduoju, ar kur nors kitur buvo taip skaitomos knygos apie indėnus kaip Rytų Europoje ir sovietų bloke. Būtų įdomu tai patyrinėti.

Vėliau atsirado kitokių kūrinių. Viena knyga man padarė itin didelę įtaką. Būdamas vienuoliktoje klasėje perskaičiau Michailo Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“. Buvau nustebęs, kaip galima parašyti tokią knygą, kurioje tiek daug sluoksnių. Ją galima skaityti kaip komišką knygą, kaip kupiną religinių poteksčių.

Vėliau, kai pradėjau tyrinėti, supratau, kiek daug ten politinių aliuzijų, kokie personažai sukurti. Tai knyga, kurią skaičiau daugiausia kartų. Kas kartą, kai ją skaitau, galvoju, kad visgi visų tų poteksčių dar neperprantu. Jei man reikėtų rinktis, tai būtų mano gyvenimo knyga.

– Ar dažnai skaitote lietuvių literatūrą?

– Turiu prisipažinti, kad retokai. Pažiūrėkime, kiek pasaulyje išleidžiama literatūros, kokių yra vardų. Apsiriboti vien lietuvių literatūra būtų ne visai tinkama. Žinoma, perskaitau kiekvieną žinomesnį ir garsesnį lietuvių kūrinį, bet daug dėmesio jiems skirti negalėčiau. Mano susidomėjimas užsienio literatūra didesnis.

– Kokia lietuvių rašytojų knyga jums padarė didžiausią įspūdį?

– Didelį įspūdį paliko Jurgos Ivanauskaitės kelionių po Tibetą knygos. Įtaką darė Gintaras Beresnevičius, o Ričardas Gavelis yra tiesiog nepranokstamas. Įdomiausia lietuvių autorių knyga – Jurgio Kunčino „Tūla“.

Kai buvau Leipcigo knygų mugėje, leidėjai joje kalbėjo apie Antano Škėmos „Baltą drobulę“. Šią knygą paskutinį kartą skaičiau tik mokykloje ir buvau per jaunas, kad suprasčiau. Leipcige leidėjai ir recenzijų autoriai sakė, kad tai Albertui Camus prilygstantis kūrinys, moderni klasika. Reikėtų ją peržvelgti.

Knygos kartais ateina per anksti arba per vėlai. Jei perskaitysi ją per anksti, nesuprasi. Jei dabar skaityčiau Jerome`o Davido Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“, nesuprasčiau, kodėl ji tokia garbinama. Tačiau savo laiku, ankstyvoje jaunystėje, galima tai suprasti.

– Ar apžvelginėjant knygas nutinka taip, kad išsiskiria jūsų ir kolegų nuomonės?

– Taip, portale esame keli, kurie rašome knygų recenzijas, ir kiekvienas turi savo nuomonę. Manau, kad Lietuvoje per mažai kontroversiškų ir išsiskiriančių nuomonių apie knygas. Pavyzdžiui, kai pasirodo svarbi knyga, dienraštis „The Guardian“ pateikia kelias recenzijas. Viena būna triuškinanti, o kita rašo, kad tai viena geriausių knygų. Tai būtų sveikintina ir Lietuvoje.

Lietuvoje tai sena problema – recenzentai stengiasi ir, net jei apie kurį nors autorių rašo blogai, stengiasi tai padaryti kuo švelniau. Manau, tai mažos bendruomenės problema, nes visi vieni kitus pažįsta.

– Ar dažnai tenka ieškoti klausimų ir atsakymų knygose?

– Kiekvieną iš mūsų klausimai kamuoja neišvengiamai. Prisimenu vieną istoriją iš darbo „Rūdninkų knygyne“. Kartą atėjo viena labai suglumusi ir liūdnai nusiteikusi moteris. Galima sakyti, kartu su ja mes apsiverkėme. Ji prašė jai padėti per literatūrą arba muziką.

Moteris buvo neseniai išgyvenusi skyrybas, dėl to galima sakyti, kad knygos parinkimas jai buvo tarsi vaistai „dūšiai“ – bandymas išsigelbėti, atsakyti sau į klausimus, kurie kamuoja.

– Ar vėliau moteris sugrįžo? Ką ji sakė?

– Taip, ji padėkojo ir sakė, kad tai buvo labai vietoje ir labai laiku. Galiu netgi išduoti paslaptį, kokia tai buvo knyga, – Kęstučio Navako ir Akvilės Žilionytės „Visi laiškai – žirafos“. Tai dviejų žmonių susirašinėjimas ir, galima sakyti, santykių ir savęs aiškinimasis.

– Į kokius klausimus jums padeda atsakyti knygos?

– Dažniausiai tai – klausimai apie savęs ieškojimą. Tuomet, kai jauti, kad kažkas kelia nerimą, spaudžia. Turbūt visi gyvenime susiduriame su, sakykime, sąžinės akistata. Juk mūsų gyvenimas kaip linksmieji kalneliai – būna ir pakilimų, ir nuosmukių. Su pastaraisiais, nors ir nesinori, tenka susidurti. Toks „pasiremontavimas“, savęs ieškojimas kartais ir yra literatūra.

Be abejo, skaitome ne tik dėl to. Pavyzdžiui, man skaitymas pirmiausia padeda išmokti gražios kalbos. Skaitymas dar mokykloje, skaitymas suaugus, – jis visada sugeba nustebinti. Tarkime, kad ir tas pats K. Navakas  ar Witoldas Gombrowiczius.

Aš kartais juos skaitau ir galvoju, kaip jie sugeba taip originaliai, taip nuostabiai ir nekasdieniškai pažvelgti į kasdieniškus dalykus. Iš literatūros mes galime mokytis į daiktus žiūrėti visiškai kitu kampu. Nupūsti dulkes, išvalyti stiklus, kad matytųsi spinduliai.

– Grįžkime prie kalbos mokymosi. Skaitant knygas vieniems svarbiau, kaip vystoma istorija, o jums – kalbinis aspektas. Ar ne?

– Visiškai teisingai. Su viena drauge neseniai apie tai diskutavome, net savotiškai susiginčijome. Ji  kategoriškai sakė, kad mes skaitome tam, kad matytume istoriją. Tačiau aš sakau, kad yra kita grupė žmonių, skaitančių dėl kalbos ir pačios kalbos struktūrų – to, kaip sudėlioti sakiniai, koks jų ritmas, kaip žaidžiama žodžiais ir prasmėmis. Tai man yra daug svarbesnis dalykas, nei tai, kokia istorija pasakojama.

– Kaip nepažįstamam knygyno lankytojui rekomenduoti knygą?

– Visa tai – susipažinimo ir komunikacijos menas. Kartais ateina koks žmogus ir sako, kad neėmė knygos į rankas nuo mokyklos laikų. O tam žmogui, pavyzdžiui, 50 metų. Ir jis paprašo, kad padėčiau, kad surasčiau jam kažką, nuo ko jis vėl galėtų pakilti, atsispirti, pabandyti pažinti ne tik literatūrą, bet ir visą meną.

Yra žmonių, knygose ieškančių pagalbos. Būna ir tokių, kurie labai stengiasi surasti kažką naujo ir neįprasto, nes jau yra daug ką skaitę. Tas pasirinkimas, ta pagalba, ar kitaip – konsultavimas – vyksta pokalbio metu, bandant aiškintis, kas žmogui dabar aktualu, apie ką jis nori skaityti. Ar jis nori grožio ir šviesos pliūpsnio, ar ko nors rimtesnio, sudėtingesnio. Pabandai suprasti, koks dabar žmogaus gyvenimo etapas ir bandai tą etapą apvilkti tam tikru rūbu.

– Jei taip rekomenduojamos knygos, reikia jas pačiam labai gerai išmanyti. Ar tai sunki užduotis?

– Didžiausia kiekvieno knygyno darbuotojo svajonė – būti perskaičius visas knygas lentynose. Tačiau „Rūdninkų“ knygynas nėra milžiniškas. Be to, knygyno lentynos nėra guminės, į jas sutalpinti viską, kas išleidžiama, tiesiog fiziškai neįmanoma.

Todėl atrankos kriterijai turi būti, kartais jie labai griežti. Svarbiausia tai, kad kiekvieno knygyno lentynose turi būti laiko patikrinti klasikos kūriniai – Ernestas Hemingway, Franzas Kafka, W.  Gombrowiczius.

Žinoma, turi būti ir kažkas įdomesnio, tokia vyšnia ant torto – galbūt naujesni, mažiau žinomi vardai. Galbūt visiškai ekscentriška ir šokiruojanti literatūra, būna ir tokių variantų. Svarbiausia, kad kiekvienas atėjęs žmogus rastų ką nors sau, ta įsigyta knyga jį nustebintų.

Knygų atrankos metodai, prieš suguldant jas į lentynas, priverčia su jomis susipažinti. Atrinkinėjant kūrinius tenka skaityti kritikų atsiliepimus, o jei įmanoma, susitikti net su pačiais autoriais.

– Žmonės skundžiasi, kad dėl laiko stokos randa mažai laiko skaitymui. Kaip jūs randate laiko?

– Tokiu atveju tiems, kurie sako, kad neturi laiko skaitymui, rekomenduočiau skaityti poeziją. Tai – greita ir konkretu.

– Kokias knygas rekomenduotumėte perskaityti?

– Pirmoji, kurią rekomenduočiau, – nuostabus K. Navako laiškų ir eilėraščių rinkinys „Lorelei“, išleistas 2013 m. Dieviškas dizainerės Sigutės Chlebinskaitės darbas tą knygą pavertė voku su atskira šūsnimi laiškų. Pats K. Navakas yra užsiminęs, kad yra planų šią knygą perleisti, jos tiražas pasibaigęs. Manau, kad skaitytojai iš knygynų iššlavė ją per pusmetį.

Šioje knygoje nepaprastai gražia, poetiška kalba rašomi laiškai esamai arba nesamai mylimajai. Galima sakyti, visa tai pateikta su didžiausiomis vidinėmis dramomis, pakibirkščiavimais, kvestionavimu, ar tai tikrai yra tas jausmas, dėl kurio verta rašyti laiškus ir juos išsiųsti. Arba – jų neišsiųsti.

Manau, kad mes visi turime tokius menininkus, kurie mums labai arti širdies, – tai gali būti kino režisierius, dailininkas, muzikantas, rašytojas. K. Navakas – rašytojas, kurį aš labai gerai gebu pajausti – tiesiog skaitai ir jauti, atpažįsti save.

Kita mano rekomenduojama knyga – Willo Gompertzo „Ar tai menas?“, išleista Modernaus meno centro. Tai savotiškas vadovėlis, pasakojantis apie modernųjį meną ir aprėpiantis 150 šio meno kūrimo metų. Leidyklos atstovų teigimu, knyga skirta mokyklinio, vyresnio amžiaus vaikams. Tačiau ją skaitant susidarė įspūdis, kad ji idealiai tinka visiems, su menu susijusiems labai mažai. Arba atvirkščiai – susijusiems, bet norintiems pasikartoti, iš naujo prisiminti informaciją.

Knyga „Ar tai menas?“ labai iliustratyviai ir gyvai pasakoja apie žymiausių modernaus meno atstovų kūrinius. Per žaismingą pasakojimą, per nuostabiai ryškiai nupasakotas aplinkybes mes puikiai patiriame tą kuriamą meną.

Trečioji knyga, kurią rekomenduoju – Jurgio Kunčino „Tūla“, išleista Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje. Visai neseniai ji perleista, džiaugiuosi, kad šį nuostabų kūrinį galės perskaityti kuo daugiau žmonių.

„Tūla“ pasižymi labai poetiška kalba, joje pasakojama apie fatališką netektį, apie bastymąsi be vietos, valkatavimą, net sovietinio gyvenimo priespaudą. Man labiausiai patiko tai, kad tomis gatvelėmis, kurias puikiai aprašė J. Kunčinas, vaikštau beveik kasdien.

– Kodėl vis grįžtate prie K. Navako knygos „Lorelei“?

– Turbūt dėl to, kad ji padėta pačioje garbingiausioje mano kambario vietoje – ant palangės. Kas rytą, eidama į balkoną gerti kavos, aš pasiimu vieną laišką iš knygos ir permetu jį akimis. Kaip jau minėjau, iš K. Navako mokausi platesnio akiračio ir gražios kalbos.

Yra knygų, prie kurių norisi sugrįžti. Tai ir Marcelis Proustas, Antano A. Jonyno, Mindaugo Nastaravičiaus poezija. Yra daug autorių, kurie, perskaityti vienu metu, įpareigoja tave prie jų grįžti po tam tikro laiko. Kiekvieną meną mes pažįstame per savo patirtis ir atsiminimus, todėl, grįžus prie jų po kelerių metų, kartais sugebame perskaityti visai kitaip.

Anot profesorės, frankofonijos literatūra – nauja sąvoka, o jos autoriai atneša negirdėtų temų ir problemų.

– Ar visada daug skaitydavote?

– Labai daug – kiek save atsimenu, nuo mažiausių dienų, vos išmokus skaityti. Taip jau nutiko, kad skaitymas – ir mano profesija, ir didžiausias pomėgis. Tai – mano gyvenimo būdas. Paprastai skaitau kelias knygas vienu metu – ir prancūzų, ir lietuvių kalbomis.

– Kaip išsiugdėte skonį knygoms?

– Sunku ir beatrasti, atkapstyti tą pradžią. Pirmiausia, žinoma, skaičiau vaikiškas knygas. Tačiau man regis, kad labai anksti pradėjau skaityti ir suaugusiesiems skirtas knygas. Mano vaikystė buvo gūdus sovietmetis, skaičiau tiek lietuvių literatūros, kiek tuo metu buvo galima jos gauti mano nedidelio miesto ir mokyklos bibliotekose.

Skaičiau vertimus į lietuvių kalbą, tais laikais versta klasika. Tikriausiai klasika ir padėjo intuityviai ugdyti skonį. Vėliau – vidurinė mokykla, universitetas. Taip viskas ir dėliojosi, klodas po klodo. Dabar esu išsiugdžiusi intuiciją knygoms. Tai individualus, nenusakomas atrankos būdas.

– Kas yra prancūzų, o kas – frankofonijos literatūra?

– Frankofonijos literatūra – gana nauja sąvoka. Mes įpratę prie to, kad jei literatūra parašyta prancūzų kalba, tai – prancūzų literatūra. Frankofonijos literatūra – ta, kuri parašyta prancūzų kalba už Prancūzijos ribų – Belgijoje, Šveicarijoje, prancūziškoje Kanadoje. Galiausiai, tai ir kai kurių Afrikos kraštų, kadaise buvusių Prancūzijos kolonijomis, literatūra. Prancūzų kalba ten – rašto ir kultūros kalba.

Taigi prancūzų kalba – vienijantis veiksnys, bet frankofonijos literatūros autoriai atneša naujų temų, problemų. Jų kalba, tas leksinis klodas ir sintaksinės konstrukcijos gali skirtis. Tie autoriai dovanoja skaitytojams kitokį pasaulio matymą per tą pačią prancūzų kalbą.

Yra ir autorių, kuriuos mes laikome prancūzų rašytojais, nors savo kilme jie ne prancūzai. Tai, pavyzdžiui, Jean-Jacques Rousseau. Jei kas prisimena, jis – Ženevos pilietis. Taip pat ir Romainas Gary, Guillaume`as Apollinaire`as. Arba – Oskaras Milašius. Mes jį savinamės, jis mums labai brangus, bet kita vertus, jis viską parašė prancūziškai. Manau, kad rašytojo identitetą pirmiausia nulemia kalba.

Negaliu teigti, kad labai gerai pažįstų visą frankofonijos literatūrą. Plačiau esu susipažinusi su prancūziškąja Šveicarijos literatūra, belgų literatūra. Tačiau jei ko nors paklaustumėte apie prancūzišką Kanados literatūrą, nelabai galėčiau ką nors pasakyti.

– Kokią knygą perskaityti rekomenduotumėte?

– Galėčiau rekomenduoti vieną autorių ir jo neseniai išleistą knygą. Tai Charles`is Ferdinandas Ramuzas ir jo romanas „Adomas ir Ieva“. Originalą esu perskaičiusi jau seniai, dabar pakartotinai perskaičiau vertimą. Jame gražiai išsaugotas Ch. F. Ramuzo kalbėjimo būdas ir stilistika, viskas tiksliai ir kūrybiškai perteikta.

„Adomas ir Ieva“ – nedidelė knyga. Galima sakyti, tai romanas apie meilę. Kaip rodo pavadinimas, tai pasaulio sukūrimo, jo pradžios savotiška parafrazė. Knygos siužetas tikroviškas, bet kartu poetiškas – apie vyrą ir moterį, apie vienatvę ir meilės ilgesį. Dar apie tai, kad vyras ir moteris – du skirtingi pasauliai, kaip jiems reikia sutarti ir išsaugoti savo savastį, tapatybę, pažinti kitą ir įsileisti jį į save.

Dar viena knyga, kurią rekomenduočiau – netrukus bus išleistas Jacques`o Chessexo kūrinys „Tironas“. Tai nepaprastai stiprus kūrinys, kuriame kalbama apie tėvų ir vaikų, tiksliau – tėvo ir sūnaus – santykius. Apie destruktyvų tėvo vaidmenį savo sūnaus gyvenime. Romanas parašytas puikia kalba, barokiniu stiliumi, įtraukia nuo pirmo iki paskutinio puslapio.

– Kas jums yra rimta, nevienadienė literatūra?

– Žinoma, pirmiausia tai klasika. Pradedant antika, viduramžiais ir t. t. Tai yra pagrindas, literatūros kanonas. Perku klasikos vertimus. Tekstas pirmiausia turi būti labai gerai parašytas – puikaus stiliaus, gražios kalbos. Manau, kad esu išsiugdžiusi ir nuojautą, kaip atskirti gerai parašytą knygą nuo ne tokios geros.

Knygos man turi nešti ir skleisti egzistencinę žinią apie žmogų ir pasaulį, turi parodyti kitą egzistencijos galimybę. Mažiau vertinu žaidybinę, pramoginę literatūrą. Neneigiu, kad ir tokia literatūra gali būti įdomi, ją skaityti smagu. Mano bibliotekos lentynos užgriozdintos ne tokia literatūra.

– Kaip su šiuolaikine literatūra?

– Kalbant apie šiuolaikinę prancūzų literatūrą, įdomiausias laikas prasidėjo nuo XX a., sulig naujuoju romanu. Tai 5–7 dešimtmečiai. Iš tiesų, ne itin seku naujienas, tai nėra mano mokslinių tyrimų sritis.

– Kokias dar mėgstate knygas?

– Kaupiu grožinę literatūrą, originalus ir kai kuriuos vertimus. Taip pat labai mėgstu kultūrologines, literatūrologines studijas, istorines knygas, monografijas. Viena neseniai perskaityta ir patikusi studija – Solveigos Daugirdaitės „Švystelėjo kaip meteoras“.

Šioje studijoje mane labiausiai patraukė ir sudomino sovietinės realybės ir to absurdo rekonstrukcija. Ji labai tiksli, remiasi ir žodiniais, ir rašytiniais atsiminimais, spaudos tekstais, dokumentika.

– Kokią lietuvišką literatūrą mėgstate?

– Du autoriai pastaruoju metu man padarė įspūdį. Tai mūsų didieji literatūros vardai, vienas jų – Romualdas Granauskas ir jo paskutinės knygos, išleistos dar gyvam esant. „Šventųjų gyvenimai“ – fantastiško grožio, tekstai egzistenciniai. Nežinau, kaip man perteikti įspūdį apie R. Granausko kalbos grožį, leksiką, sintaksę, paprastumą ir tikslumą. Kiekvienas žodis, sakinys nugludinti.

Dar viena puiki knyga – Valdo Papievio „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“. Jo kalba subtili, V. Papievis mėgsta sakinyje veiksmažodį nukelti į pabaigą, sukurti tokį ritmą. Tai muzikali knyga.

Anot jos, literatūra turi sutapti su vidiniu gyvenimu, o poezijos terapija – vienas būdų, padedančių susitikti su pačiu savimi.

– Kas yra poezijos terapija?

– Poezijos terapija yra pagalbos žmogui būdas, padedantis žmogui pasijusti sveikesniam. Kai kurie manęs klausia, kokias ligas galima gydyti poezijos terapija – ar galima gydyti bronchitą, vėžį ir t. t. Taip tiesiogiai klausti nereikia, nes tai nėra tabletė, kurią galima paduoti vienos ar kitos ligos atveju, o metodas. Kai mes turime daugiau sveiko prado, ligas įveikiame lengviau. Poezijos terapija apima ir literatūrą, ir žmonių grupę, su kuria dirbama, ir patį poezijos terapeutą.

– Ar terapijoje skaitoma garsiai?

– Metodų gali būti įvairių. Ne visi linkę skaityti ir atsiranda žmonių, labai nemėgusių lietuvių kalbos ir literatūros pamokų. Būtent po poezijos terapijos valandėlių jie atranda, kad skaityti – malonu ir gražu. Kai esame grupelėje, pasirenkame kelis eilėraščius ir skaitome garsiai, vėliau apie juos kalbamės.

Vienas poezijos terapijos tikslų – padėti žmogui susitikti su pačiu savimi, nes eilėraščio lyrinis subjektas turi kažkokios egzistencinės patirties. Klientas, su kuriuo dirbu, taip pat jos turi. Dėmesys sutelktas į žmogų, kuris dalyvauja poezijos terapijoje. Net skaitant tą patį eilėraštį kiekvienas jį išgyvena kitaip, asociacijos gali būti labai skirtingos.

– Ar poezijos terapijai tinka šiuolaikinė poezija?

– Tai nulemia žmonės, su kuriais dirbama. Jei tai senjorai, reikia daugiau klasikinės literatūros. Kalbant apie modernesnę, šiuolaikinę literatūrą, reikėtų galvoti apie jaunesnius klientus. Svarbu yra tai, ar jie skaitę knygas.

Ne paslaptis, kad, norint suvokti daugumą šiuolaikinių autorių, reikia būti perskaičius nemažai knygų, jausti ir pažinti tos kūrybos kontekstą, ne tik autorių. Tai lengvina suvokimą. Terapijoje mes neturime daug laiko. Joje reikia, kad tekstas veiktų iš karto. Jei pacientas sušunka, kad vienas ar kitas eilėraštis parašytas specialiai jam, tai jau gerai.

– Kokią poeziją naudojate terapijoje?

– Kai kurie sako, kad jei žmogus serga depresija, reikia jam skaityti kažką labai linksmo ir džiaugsmingo. Tiesą sakant, ne, nes toks žmogus džiaugsmingų tekstų negirdi. Jam tai svetimas pasaulis.

Mes geriausiai išgirstame tai, kas turi panašumų su mūsų vidiniu gyvenimu. Jei dirbama su depresija sergančiais žmonėmis, siūloma skaityti ne linksmą literatūrą, o tokią, kurioje parodomas tam tikras išsilaisvinimo kelias. Tai vienas iš variantų.

– Esate rašytoja. Ar užsiimti poezijos terapija ne rašytojui būtų labai sunku?

– Reikia pažinti ir literatūrą, ir žmones, su kuriais dirbi. Medicininis išsilavinimas tikrai nebūtinas, bet kiekvienas, kuris vadovauja tokiai poezijos terapijos grupei, privalo turėti literatūros ir psichologijos žinių.

Kitas dalykas yra žmonės, su kuriais dirbama. Kartais jie gali būti praktiškai sveiki, susirinkę geriau save pažinti. Dirbant su vienais, pakanka vienokių kompetencijų, be susidūrus su klinikiniais dalykais, kompetencijos turi būti specifinės. Aš daug dirbu su šizofrenija ar depresija sergančiais žmonėmis, o tai ir lemia, kokią literatūrą renkuosi.

– Vedate ir biblioterapijos kursus. Ar tai panašu, o gal skiriasi?

– Sakyčiau, tai tiesiog žodžių žaismas. Biblioterapijos esmė yra tokia, kad mes knygoje ieškome galių, padedančių gyventi, tam tikrų egzistencinių žinių. Viena biblioterapijos krypčių – tų gyventi padedančių galių paieška pačioje literatūroje, o interaktyvioji biblioterapija ir yra poezijos terapija. Čia visas dėmesys nukreiptas į sąveiką – kaip skaitantis žmogus išgyvena tą literatūrą, ką jis jaučia, kokios mintys jam kyla.

– Kokius literatūros autorius dažniausiai renkatės?

– Turiu pamėgtų autorių, tai ir Jonas Strielkūnas, ir Marcelijus Martinaitis. Dirbdama su pacientais, dažnai renkuosi Vincą Mykolaitį-Putiną, Henriką Nagį, Justiną Marcinkevičių. Kai dirbu, skaitau lietuvių autorius, tyčia stengiuosi apsieiti su jais.

– Ką suvokiame kaip savigalbos literatūrą? Ar galima ją vadinti populiariąja literatūra?

– Sakyčiau, kad tai gana panašūs dalykai. Savigalbos knygose dažniausiai yra patarimų, pratimų ir kitokių dalykų, turinčių padėti žmogui geriau gyventi, jaustis ir pan. Kai kalbame apie populiariąją psichologiją, tai gali apimti ir pažintines knygas. Tokios knygos nesiūlo patarimų ar gyvenimo meno pamokų, bet yra parašytos lengvu stiliumi, jose suprantamai kalbama apie psichologiją.

– Ar tokios knygos gali padėti?

– Esu skeptiškas, o pagrindinė to priežastis – žmogus labai sudėtingas padaras. Bet koks elgesys visuomet turi milijoną priežasčių, retai būna nulemtas tik vienos. Taigi, kalbant apie tam tikrus pratimus ar patarimus, jie bus veiksmingi tik daliai atvejų. Viena dažnų savigalbos knygų temų – tikslų siekimas, arba – kaip būti efektyvesniam. Iš tikrųjų gali būti ne viena vidinė priežastis, dėl kurios žmogui nesiseka siekti tikslų.

Tai ir motyvacija, ir nuotaika, asmeniniai dalykai, įvairūs situaciniai veiksniai ir t. t. Savigalba negali būti tokia kompleksiška, kad tiktų visiems ir atsižvelgtų į visus įmanomus atvejus. Todėl autoriai dažnai bando apsiriboti keliais paprastais ir veiksmingais, tiksliau – neva veiksmingais – patarimais. Geriausiu atveju, jie veiksmingi tik kai kuriems žmonėms. Dar viena didelė savigalbos knygų bėda – jų autoriai sako, jog knygos padės visiems, kad šie pratimai, patarimai ar mokymai yra universalūs ir visad bus veiksmingi. Taip būti negali.

– Ar galima sakyti, kad tokios knygos kartais, kai kuriems žmonėms, veikia kaip placebas?

– Tikrai taip. Juk vien jausmas, kad kažką darai dėl savęs yra neblogas.

– Ar yra kriterijų, kuriais vadovaujantis pavyktų išsirinkti knygą, tinkančią būtent tau, o ne kitiems?

– Tai sunkus uždavinys – lyg rekomenduoti, kaip išsirinkti gerą grožinę knygą. Yra keli šimtai ar tūkstantis knygų, o tu galvoji, ką rinktis – tą žalią ar tą, ant kurios parašyta „bestseleris“. Kai kurios savigalbos knygos neblogos, jos tokios todėl, kad parašytos profesionalų, paremtos moksliniais tyrimais, psichologiniais faktas ir teorijomis. Esu skaitęs tikrai neblogų knygų, iš kurių vieną ar kitą patarimą galėčiau rekomenduoti ir kitiems.

Tačiau greičiausiai rekomenduočiau ne visą knygą. Pagrindinis kriterijus, į kurį verta atsižvelgti, yra tai, ar knyga nežada išspręsti visų gyvenimo problemų, ar nesako, kad tinka absoliučiai visiems. Taip pat – ar nėra dalykų, akivaizdžiai nutolusių nuo klasikinio mokslo.

Neneigiu, kad gali būti įdomių praktikų ar kažkokių netradicinių būdų, bet knygos, siūlančios ezoterinius, astralinio kūno tobulinimo ar angelų terapijos metodus nėra paremtos šiuolaikiniu mokslu. Bet kuris psichologas pasakytų, kad jų efektyvumas, geriausiu atveju, yra nežinomas arba –tik placebas.

– Tad, renkantis tokią knygą, reikia prašyti specialisto rekomendacijų?

– Sakyčiau, kad tam reikia psichologinio raštingumo, minimalaus supratimo, kas yra psichologija, kas yra šiuolaikinis mokslas. Vienas kokybės kriterijų gali būti tai, kad knygos autorius – profesionalus psichologas, o tai galima lengvai išsiaiškinti internete.

– Ar gali užtekti knygos, norint išbristi iš bėdos?

– Priklauso nuo to, kokia bėda, koks tai žmogus, kokia knyga. Psichologija retai kada turi universalius atsakymus. Kai kuriems žmonėms gali būti labai veiksminga viena ar kita knyga. Net ir grožinės literatūros knyga gali būti veiksminga kaip, pavyzdžiui, įkvėpimo šaltinis. Kaip supratimas, kad jei žmonės rašo apie tai knygas, aš ne vienas su tuo susiduriu. Kartais, kad žmogui pagerėtų, užtenka vien to.

Taip ir su savigalbos knygomis – kai kurios gali būti veiksmingos kai kuriems žmonėms. Tačiau kitiems ji gali suteikti iliuziją, kad viskas eina į gera, nors taip nėra. Jei tai rimta problema, kažin ar jai išspręsti užteks vien knygos.

– Ar savigalbos knyga gali tapti bestseleriu?

– Taip, gali. Jei aprašyta populiari tema, yra suteikiama lengvų patarimų, kaip pagerinti nuotaiką arba kaip suvaldyti stresą. Pavyzdžiui, streso valdymo pratimai gali būti gan universalūs. Žinoma, bus žmonių, kuriems tai neveiks, tačiau, bet kokiu atveju, bent jau nepakenks.

Taip yra ir su populiariąja psichologija grįstais pratimais gerovei pakelti ar nuotaikai pagerinti – didžiajai daliai žmonių jie gana efektyvūs. Žmonėms, susiduriantiems su rimtais nuotaikų sutrikimais jie tikriausiai bus neveiksmingi, bet nepakenks. Tokios knygos gali būti populiarios ir perkamos.

– Ką patartumėte žmogui, kuris skaitė savigalbos knygą, bet ja nusivylė?

– Žmogui, kuris jaučia vieną ar kitą sunkumą, kuriam sunku susitvarkyti su problemomis, visuomet rekomenduočiau galvoti apie kreipimąsi į specialistą – psichologą. Jei tai rimtesnė problema, geriau konsultuotis su specialistu.

Jei žmogus perskaitė vieną knygą, norėdamas pasimokyti, kaip valdyti stresą, ir ji jam nepatiko, nepadėjo, tai tokius atveju galima paieškoti kitos knygos. Tačiau jei ši problema rimta ir stresas ima trukdyti kasdieniam gyvenimui – knygos neužteks.

– Kodėl kai kurie žmonės turi per daug knygų?

– Knygas kaupia mėgėjai, o jie kartais nebejaučia saiko, neįvertina. Mėgėjui atrodo, kad visko reikia. Tačiau taip nutinka su visais daiktais, ne tik knygomis. Knyga yra dualistinis dalykas, ji turi išorinį savo vaizdą ir vidų – turinį, dėl ko jas ir kaupiame. Knygų, kaip ir kitų daiktų, per daug prisikaupiame, nes nesugebame padaryti atrankos.

Tikrai nereikia visko kaupti, nebent esame bibliofilai, tuomet knygos kaupiamos dėl jų vertės. Asmeninė biblioteka, kurią sudaro iki 1000 vienetų, – lengvai valdoma. Kol mes ją turime tokią, tai dar ne problema.

– Ką reikia savo bibliotekoje palikti? Ar tik skaitomas knygas?

– Kiekvienas turi knygas atsirinkti pagal save, juk ne veltui tokia biblioteka vadinama asmenine, namų arba šeimos. Dalį literatūros tokiose bibliotekose sudaro praktinės, kasdien reikalingos knygos apie sodą, daržą, kulinariją, sveikatą ir pan. Kita dalis – grožinė literatūra, kuri žmogui miela.

Pavyzdžiui, yra žmonių, renkančių bestselerius. Yra tokių, kurie renka klasiką, turi savo mylimus autorius ir visą jų knygų kolekciją. Pati turiu įdomų rinkinuką. Kadangi mėgstu gyvūnus, turiu knygų apie juos. Kitas rinkinys – apie pačias knygas. Tai ir ekoknygos, ten yra ir Carloso Maria Dominguezo „Popierinis namas“, kurį reikėtų paskaityti auginantiems dideles bibliotekas, o vėliau jų nesutvarkantiems. Tai knyga apie tai, kaip biblioteka gali pražudyti savo šeimininką.

– Ar dažnai reikia atlikti asmeninės bibliotekos peržiūrą?

– Reikia ją atlikti, kai tam pribręstama. Ateina laikas, kai matyti, jog reikia kažką daryti, – biblioteka arba išaugo, arba nebeturima laiko, kada skaityti. Taip jau šiuo laikotarpiu yra – daug žmonių, tikrai mėgusių knygas, nebeturi kada jas skaityti. Internetas, televizija ir radijas teikia greičiau ir lengviau priimamą informaciją nei rimtas skaitymas.

– Kur dėti fiziškai ir morališkai pasenusias knygas?

– Yra keli būdai. Galima tiesiog užsimerkus išmesti jas į makulatūrą, ypač knygas, kurios neturi didelės istorinės ar meninės vertės. Daugybė bibliotekų turi mainų lentynas. Į jas galima atnešti savo knygas ir jas padėti. Galbūt kas nors paims, paskaitys ar panaudos praktiškesniems dalykams.

Knygomis galima papuošti interjerą, jos naudojamos kaip vazonai. Išpjovus storos knygos vidų, ten galima auginti augaliuką. Kai knyga išnaudos tą drėgmę, ji žus, bet augalas bus gražiai įsodintas. Klausimas, kiek mes tą knygą vertiname ir mylime. Kartais pjaustyti sunku.

Iš knygų daromi rankdarbiai, jos parduodamos internete arba nešamos į knygynus. Žinoma, didžioji dalis sovietiniu laiku leistų knygų neturi vertės. Yra knygynų, kurie paimtų tokias knygas už dyką ir vėliau panaudotų, o mokėti už nevertingą knygą – brangus malonumas.

– Sunku išsiskirti ne tik su senomis, bet ir naujesnėmis knygomis – profesine literatūra arba dovanotomis knygomis. Ką daryti su jomis?

– Su profesine literatūra reikia išsiskirti paliekant tai, kas svarbiausia. Svarbios knygos tos, kuriomis  kiekvieną mėnesį pasinaudojama, ištraukiama, jose kažko ieškoma. Tačiau profesinė literatūra sensta. Visuomet galima paskambinti į biblioteką ir pasikalbėti – jei tai naujesnės knygos, leistos nuo 2000 m., – yra šansas, kad jas paims.

Kita kategorija – dovanotos knygos. Čia jau yra didelė problema. Dovanojantiems rekomenduoju nieko nerašyti į knygas. Vėliau knygos gaila ne dėl to, kad ji dovanota, o dėl įrašo, kuriame kažko linkima. Biblioteka nenori knygų su tokiais įrašais, tai yra asmeniškumo permetimas kitam.

Žinoma, jei įrašas – knygos autoriaus autografas, tai jau vertinga. Taip pat vertinami ir dailininko, sudarytojo, kolegijos nario parašai. Tai vertės išaugimas ir tokias knygas bibliotekos priims mielu noru. Jos bus saugomos kaip šioks toks kultūrinis paveldas.

– Kaip prižiūrėti knygas? Kur jas laikyti?

– Knygoms kenkia trys dalykai. Pirmasis – tiesioginiai saulės spinduliai, nuo kurių gelsta popierius. Antras dalykas – drėgmė, visi žinome, kas nutinka, kai knygos sudrėksta. Jei knygos buvo sudrėkusios ir išdžiūvo, jos gali užsikrėsti pelėsiniais grybais, o tai pavojinga, gali sukelti alergijas. Trečias kenksmingas dalykas – šiluma. Jei tik įmanoma, knygas reikia laikyti kuo toliau ne tik nuo saulės spindulių, bet ir nuo šilumos šaltinių, pavyzdžiui, radiatoriaus.

Dauguma klausia, ar geriau knygas dėti į uždaras, ar į atviras lentynas. Atvirose lentynose knygos gauna daugiau oro, kvėpuoja. Uždarose – gauna mažiau dulkių. Knygas reikia prižiūrėti kaip ir namus, geriausia jas nusiurbti mažu siurbliuku.

Bent kartą per metus patariama išimti jas iš lentynų, lentynas išvalyti ir leisti išdžiūti. Knygas nuvalyti ir sudėti atgal. Reikėtų stengtis, kad knygos nebūtų sugrūstos, kad traukiant nesuplyštų. Nestandartinio formato knygas geriau guldyti, nes stovėdamos jos išsiklaipo.

„Mane stulbina, kai palyginu skaitymą su rūkymu. Visi žino, kad rūkyti blogai, bet daug žmonių vis tiek rūko. Taip pat su knygomis: visi žino, kad skaityti naudinga, bet toli gražu ne visi tai daro. [...] Kažkodėl nemažai daliai visuomenės rūkyti yra kieta, o kodėl skaityti negali būti kieta?“ – pastebi V. Mironas.

– Užėjus į jūsų paskyrą „Facebooke“, man pasirodė įdomu, kad didžiojoje dalyje nuotraukų pusę jūsų veido dengia knyga. Knygos įvairiausios – klasika, šiuolaikinė, grožinė, negrožinė literatūra.

– Akciją „Knygos veidas“ sumaniau prieš dvejus metus. Visada daug skaičiau, tačiau 2013 m. pabaigoje pažadėjau kasdien skaityti bent po valandą – rytais skaitau negrožinę, o vakarais grožinę literatūrą. Paskui nusprendžiau socialiniame tinkle dalytis tuo, ką skaitau, ir pradėjau fotografuoti save su skaitoma knyga.

Manau, kad mėgstama knyga kur kas daugiau pasako apie žmogų, nei, tarkim, jo akių spalva. Kai bendrauju internete ir pamatau, kad žmogus skaito, pavyzdžiui, Rushdie ar kitą man patinkantį autorių, žinau, kad rasime apie ką kalbėtis. Greta nuotraukų rašau ir man patikusias mintis iš skaitomos knygos. Fotografuoti pradėjau ir dėl draugų. Pamatę nuotraukas, jie atkreipia dėmesį į knygas: komentuoja, klausinėja, sulaukiu nemažai prašymų paskolinti vieną ar kitą knygą.

Tokias fotografijas su pusę veido dengiančia knyga ėmė kelti ir mano pažįstami. Įtikinau vieną miesto knygyną dalyvauti akcijoje: jei žmogus nusifotografuoja su knyga, įkelia šią nuotrauką į socialinį tinklą ir parodo ją knygyne, jis gauna 10 proc. nuolaidą knygoms įsigyti.

– Ar ši akcija buvo populiari? Daug žmonių dengėsi veidą knygomis ir fotografavosi?

– Tikrai daug žmonių fotografavosi, pasinaudojo nuolaida knygyne. Tačiau dar didesnio dėmesio akcija sulaukė, kai keletas viešų asmenų nusifotografavo su knygomis. Tapo madinga „Facebooke“ turėti nuotrauką, kur tavo pusę veido dengia knyga. Dabar ne vienas tūkstantis „Facebooko“ vartotojų Rumunijoje turi tokias fotografijas.

Kai pamatėme, kad šis sumanymas veikia, kad žmonėms įdomu ne tik fotografuotis, bet ir diskutuoti apie tas knygas, nusprendėme organizuoti daugiau akcijų. Populiariausia akcija – kai knygas skaitantys žmonės viešuoju transportu galėjo keliauti nemokamai.

– Kaip pavyko įgyvendinti šią idėją? Juk čia reikėjo ir miesto valdžios leidimo?

– Norėjome skatinti skaityti ir kad žmonės iš to gautų kokią nors apčiuopiamą naudą. Mano idėja buvo, kad kiekvieno mėnesio paskutinį sekmadienį skaitantys žmonės Kluže-Napokoje viešuoju transportu galėtų keliauti nemokamai. Pirmą kartą radijo laidoje apie šią idėją papasakojau 2014 m. pavasarį. Tačiau prireikė pusantrų metų, kol pavyko įgyvendinti sumanymą.

– Kodėl prireikė tiek laiko? Kas trukdė?

– Miesto valdžia, nors ir sakė, kad tai gera idėja, tačiau atidėliojo šį sumanymą. Mes vis primindavome apie tai ir pagaliau pavyko. Dabar noriu, kad tai taptų nuolatine akcija, kad skaitantys žmonės kiekvieną sekmadienį viešuoju transportu galėtų važiuoti nemokamai.

Apie akciją skelbė ir užsienio žiniasklaida, sulaukiau nemažai laiškų iš skirtingų Europos šalių. Žmonės rašė, kad palaiko mano idėją ir nori ją įgyvendinti ir savo miestuose.

– O kaip reagavo keliaujantys viešuoju transportu? Ar iš tiesų viešajame transporte tądien buvo galima matyti daug skaitančių žmonių?

– Manau, šioje akcijoje dalyvavo keletas tūkstančių žmonių. Man didžiausias šios akcijos tikslas, kad žmonės kalbėtųsi apie knygas. Gal iki šiol jie daug neskaitė, bet štai išgirdo, kad galima keliauti nemokamai, tada gal paklausė ko nors, kokią knygą paskaityti, ir taip užsimezgė pokalbis.

Iš tiesų akcija sulaukė dėmesio, nes žmonės kalbėjo apie ją, fotografavosi ir kėlė nuotraukas į socialinius tinklus, taip pat apie tai rašė žiniasklaida. Tas judesys man buvo svarbiausias, manau, kad geras pavyzdys užkrečia.

– Kaip tokios akcijos gali pakeisti iki šiol neskaičiusio žmogaus požiūrį, paskatinti jį skaityti?

– Visi žino, kad skaityti gerai...

– Bet anaiptol ne visi skaito.

– Taip. Mane stulbina, kai palyginu skaitymą su rūkymu. Visi žino, kad rūkyti blogai, bet daug žmonių vis tiek rūko. Taip pat su knygomis: visi žino, kad skaityti naudinga, bet toli gražu ne visi tai daro. Pusė Rumunijos gyventojų per metus perskaito ne daugiau kaip vieną knygą. Kažkodėl nemažai daliai visuomenės rūkyti yra kieta, o kodėl skaityti negali būti kieta?

– Organizuodamas akcijas stengiatės, kad skaitantis knygą žmogus gautų kokios nors naudos. Taigi ne moralizuojate, o einate kitu keliu.

– Taip, per visas akcijas bandome suteikti kokį nors pliusą skaitantiems, kokią nors privilegiją. Akivaizdu, kad iš moralo nieko nebus. Tarkim, jau keleri metai balandžio 23-iąją, Tarptautinę knygos dieną, atėję į vieną didžiausių Rytų Europoje Klužo-Napokos botanikos sodą su knyga, pateksite čia nemokamai. Akcija šiemet vyksta jau trečius metus ir kaskart vis daugiau žmonių ja pasinaudoja. Norime, kad nešiotis knygą su savimi ir atsiversti ją laisvą minutę taptų įpročiu.

– Bet, kaip suprantu, visas šias akcijas organizuojate laisvalaikiu?

– Mano darbas nesusijęs su skaitymu. Pats daug skaityti pradėjau universitete ir nuo tada knygos man kaip smegenų maistas, veiksmas, kurį atlikti turiu kasdien. Manau, kad knygos padeda man tapti geresniu žmogumi, įgyti daugiau patirties ir, žinoma, gyventi įdomesnį gyvenimą.

– Kokios knygos jums svarbiausios?

– Esu idealistas ir yra keletas literatūrinių personažų, kurie iš dalies formavo mane tokį. Didelį įspūdį paliko Don Kichotas. Turbūt beveik visiems žinomi jo nuotykiai, bet man taip pat labai svarbus ir kito ispanų rašytojo Miquelio de Unamuno kūrinys, kur, kaip aiškina pats autorius, jis perpasakojo Don Kichoto istoriją taip, kaip jam atrodė teisingiausia (ką M. de Servantesas, jo galva, praleido). Taip pat tarp svarbiausių mano knygų – Fiodoro Dostojevskio „Idiotas“. O jei reikėtų rekomenduoti ką nors iš šių dienų, paminėsiu knygą, kurią dažnai dovanoju kitiems. Tai turkų rašytojos Elif Shafak romanas „Keturiasdešimt meilės taisyklių“.

– Tikriausiai turite naujų idėjų ir iniciatyvių?

– Taip, žinoma. Noriu, kad keletas akcijų taptų tradicija, pavyzdžiui, nemokamas įėjimas į botanikos sodą. Taip pat noriu, kad tęstųsi mūsų knygų klubo, kuris gal irgi šiek tiek kitoks, veikla. Mes renkamės ištraukas, tekstus, kuriuos galime perskaityti per valandą pusantros, susirinkę perskaitome ir tada, kol tekstas šviežias, diskutuojame. Apskritai manau, kad, jei žmonės nori pakeisti ką nors visuomenėje, savo bendruomenėje, turi pradėti nuo tokių nedidelių liberalių dalykų.