Nors pagal apklausų duomenis ateistų Lietuvoje yra kiek mažiau nei 2 proc., net 41 proc. šalies gyventojų nesutinka, kad ateistai galėtų viešai skelbti savo pažiūras per spaudą ar radiją, o 40 proc. mano, kad jie negali dirbti mokytojais. Taip LRT RADIJUI tvirtina ateizmą Lietuvoje tyrinėjusi Rasa Bendaravičienė. Jos tvirtinimu, ateistai daug dažniau palaiko žmogaus teises ir neretai apie religijas išmano daugiau nei patys tikintieji.

– Kaip susidomėjote tokia tema?

– Ateizmo tema Lietuvoje visiškai neištyrinėta. Užsienyje bent 10 metų daromi tyrimai ateizmo ir netikinčiųjų temomis, o Lietuvoje randame tik keletą kiekybinių duomenų, kurie netiesiogiai orientuoti į ateizmo tyrimus. Žinome skaitinių išraiškų – kiek yra ateistų, kiek jie toleruojami, bet daugiau apie juos nieko nežinome.

Pavyzdžiui, Lietuvoje yra tik 1,8 proc. ateistų. Iš pirmo žvilgsnio tai maža grupė, tačiau šalia jos yra dar 15 proc. žmonių, kurie savęs nepriskiria jokiai religijai arba yra jai abejingi. Iš viso tikinčiųjų Lietuvoje yra 80 proc. Iš jų – 94 proc. katalikų ar bent save tokiais laikančių. Bent atliekant sociologinius tyrimus, ateizmas Lietuvoje nustumtas į paribius, todėl susidomėjau šia tema, kad galėčiau ištirti kažką naujo.

– Ką rodo tai, kad ateizmas susilaukia dėmesio ne tiek daug mūsų mokslininkų?

– Galbūt taip yra dėl to, kad ateistų grupė maža. Daug dėmesio skiriama tyrimams apie religines mažumas, apie pačią Romos Katalikų Bažnyčią, jos vaidmenį Lietuvoje. Ateistai – nelabai ryški grupė, kurios veiklos visuomenėje nematome, mažai girdime apie ją televizijoje, radijuje. Galbūt mažai matome ir su ateistais susijusių kontroversijų, tačiau jų, žinoma, yra. Galbūt į jas nekreipiame dėmesio.

– Kas apskritai yra tie ateistai?

– Pati ateizmo sąvoka, jeigu kalbėtume visiškai paprastai, tiesiog reiškia netikėjimą Dievu, tačiau, žinoma, tai nėra taip paprasta. Šiuolaikinis ateizmas skiriasi nuo sovietinio. Savo darbe daugiau tyrinėju šiuolaikinį ateizmą, šiuolaikinius ateistus, kitaip tariant, naująjį ateizmą, kuris siejamas su tokiais visuomenės veikėjais, kaip Richardas Dawkinsas, Christopheris Hitchensas, Samas Harrisas, tačiau visuomenėje vis dar dažnai prisimenamas sovietinis ateizmas. Ateizmo pakraipas reikia skirti, nes jos skelbia visiškai skirtinga idėjas.

– Kas skiriasi?

– Idėjos, kontekstai. Šiuolaikinis ateizmas labiau skatina kritišką mąstymą, propaguoja mokslo idėjas, ragina netikėti prietarais, būti savarankiškais mąstytojais. Sovietinis ateizmas tiesiog buvo sovietinės ideologijos dalis. Iš esmės ji šiuolaikiniam lietuviui dažnai asocijuojasi su labai neigiamomis konotacijomis.

Taip pat skiriasi ideologai. Komunistiniame ateizme, komunistinėje ideologijoje buvo Karlas Marxas, Leninas ir kiti to meto veikėjai. Šiuolaikiniame ateizme yra ateizmo klasikai, tačiau patys patraukliausi šiuo metu – R. Dawkinsas, C. Hitchensas, S. Harrisas. Jais ir remiasi dauguma ateistų.

Šiuolaikiniam ateizmui labai būdinga kova už žmogaus teises. Taip pat ir savo, kaip ateistų, lyčių teises. Tai dar vienas komunistinio ir šiuolaikinio ateizmo skirtumų. Iš esmės šiuolaikinis ateizmas skatina kritišką mąstymą. Kažin ar komunistinėje visuomenėje šis mąstymas buvo labai skatinamas.

– Kodėl pas mus ateizmas apskritai siejamas su komunizmu?

– Tikriausiai dėl to, kad trūksta žinių. Trūksta elementarių žinių, kad šiuolaikiniame ateizme vyrauja naujos idėjos, kad tai – naujasis ateizmas. Žmonės galbūt vis dar bijo ne tiek paties ateizmo, kiek prisiminti komunistinę praeitį. Galbūt jie bijo rusifikacijos, nes ateizmas siejamas su Rusija, komunizmu.

Pasauliniai tyrimai rodo, kad šiuo metu daugiausia ateistų yra Kinijoje. Jie sudaro daugiau nei 50 proc. [Kinijos – LRT.lt] populiacijos. Tai kuria aliuziją, kad ateizmas yra šalia komunizmo. Kažin ar Kinijoje labai remiamasi šiuolaikinių ateistų idėjomis. Tai politinės ideologijos dalis. Naujasis ateizmas nėra tiesiogiai siejamas su politine ideologija.

– Kaip šiuolaikinis ateizmas atrodo Lietuvoje?

– Atlikau turinio analizę, tyrinėjau internetines publikacijas Lietuvoje. Ištyriau daugiau nei 400 straipsnių. Rezultatai iš pirmo žvilgsnio neatrodo labai neigiami. Pusė publikacijų ateizmą vertina neutraliai. Tai nėra blogai. Trečdalyje publikacijų vertina neigiamai, kritiškai. Likusios – teigiamai, tačiau teigiamų publikacijų apie Katalikų Bažnyčią yra daugiau. Be to, publikacijose, kuriose vyrauja užsienio įvykių kontekstas, daug daugiau neutralių ir teigiamų publikacijų apie ateizmą. Straipsniuose, kurie susiję su Lietuva, daugiau neigiamų pasisakymų.

Dažniausia šių publikacijų tema – religijos vaidmuo visuomenėje. Taip pat vyrauja su bioetika, šeimos koncepcija susijusios temos, išryškėjo ir tokie įvykiai, kaip Seimo rinkimai. Ne paslaptis, kad ir lenkų partija [Lietuvos lenkų rinkimų akcija – LRT.lt] paskelbė keletą publikacijų, kritikuojančių ateizmą.

Iš esmės atrodytų, kad tyrimo duomenys nėra labai neigiami ateizmo atžvilgiu, tačiau konkretūs pavyzdžiai rodo ką kita. Vienoje publikacijoje buvo rašoma: „vėl išniro mutavę, sunkiai atpažįstamus pavidalus įgavę ateizmo demonai ir slibinai, naujai ataugusiomis galvomis ir į šlykštų kamuolį susivijusiomis naguotomis bei karpuotomis galūnėmis“. Retorika neigiamose publikacijose gana radikali. Šis pavyzdys nėra išimtis ar vienintelė tokio pobūdžio citata iš mano tyrimo. Apskritai kiekybiniai tyrimai rodo, kad tolerancija ateizmui nuo 2007 m. sumažėjo.

– Su kuo tai būtų galima sieti? Ar kažkas įvyko visuomenėje?

– Sunku spręsti. Tuo metu buvo daug įvykių, pavyzdžiui, popiežiaus rinkimai. Popiežius labai daug kalbėjo apie ateistus, kreipėsi į juos. Taip pat vyko Seimo rinkimai, buvo aptariama šeimos koncepcija, tam tikri bioetiniai klausimai. Galima teigti, kad kilusios diskusijos paskatino kai kurių žmonių neigiamą požiūrį ar tolerancijos sumažėjimą ateistų atžvilgiu.

Gana įdomu pažvelgti į tai, kas mažiausiai toleruojama. Žmonės nesutinka, kad ateistams būtų suteikta teisė rengti viešas eisenas ir dalintis savo literatūra viešose vietose. 51 proc. nesutinka su šia teise, 41 proc. nesutinka, kad ateistai galėtų viešai skelbti savo pažiūras per spaudą ar radiją, 40 proc. nesutinka, kad jie galėtų dirbti mokytojais. Galima sakyti, kad kas antras ar kas trečias žmogus nėra linkęs toleruoti ateistų ar kai kurių jų teisių.

– Retorika ateistų atžvilgiu stipri, netolerancija didelė. Vis dėlto pokalbio pradžioje paminėjote, kad jų veikla tarsi nėra nei labai matoma, nei jų yra daug. Kaip Jums atrodo, kaip tuomet visuomenėje susiformuoja toks stiprus neigiamas požiūris į ateistus, jeigu jie nėra labai matomi, jeigu jie savo pažiūrų plačiai nedemonstruoja, neturi tam erdvės?

–  Tai galima sieti su lietuvišku tapatumu. Lietuviškas tapatumas dažnai siejamas su katalikybe, nors apklausų duomenys rodo, kad dažnai katalikai Lietuvoje nėra praktikuojantys. [...] Ateistai yra kažkas už tos lietuviškos tapatybės. Lietuva šiuo atžvilgiu nėra išskirtinis atvejis. Suomija ir kitos šalys taip pat turi duomenų, kurie rodo, kad ateistai yra už tautinio tapatumo ribų, jie yra „tie kiti“, galbūt grėsmingi tautiniam tapatumui.

Svarbu paminėti, kad sovietinė praeitis ir istorija sukuria neigiamų konotacijų. Kita vertus, žiūrint į pasaulinius tyrimus, šalyse, kurios nepatyrė komunistinio režimo, ateizmas taip pat dažnai demonizuojamas, kriminalizuojamas. Tyrimų rezultatai rodo, kad žmonės galvoja, jog ateistai labiau linkę į kriminalinius nusikaltimus.

– Papasakokite detaliau, kokia situacija kitose šalyse?

– Kiekybinės tendencijos gana panašios. Beveik visur jie sudaro mažą populiacijos dalį, tačiau užsienyje ateistinių organizacijų kur kas daugiau. Lietuvoje, kiek žinau, oficialių organizacijų neturime. Yra skeptikų draugija, kuriai prijaučia dalis ateistų, tačiau negalime sakyti, kad tai ateistinė organizacija, kurioje dalyvauja tik ateistai. Užsienyje šių organizacijų tikrai yra daugiau.

„Sunday Assembly“ – labai įdomus tokios organizacijos pavyzdys, kuris parodo, kad ateistai tarpusavyje gali turėti skirtingus požiūrius. „Sunday Assembly“ yra asociacija, vienijanti netikinčius žmones. Ši organizacija plečiasi, kuriasi būstinės įvairiose šalyse. Tai dar gana nauja organizacija, įkurta 2013 m. Savo forma ji labai panaši į bažnyčią: renkamos aukos, skaitomi pamokslai, tačiau pamokslų turinys apima humanistines idėjas, skatinamas kritiškas mąstymas, domėjimasis mokslu, mokslu žavimasi. Internete galima rasti šių susitikimų vaizdo įrašų. Tai tikrai labai panašu į bažnyčios pamaldas, todėl kiti ateistai kritikuoja tokios organizacijos susikūrimą, nes, anot jų, tai yra ateistinių idėjų iškraipymas.

– Grįžkime prie požiūrio į ateistus Lietuvoje. Ko gero, jis nėra vien neigiamas?

– Žinoma, nėra vien neigiamas. Yra ir teigiamų publikacijų, nors jų gerokai mažiau. Teigiamose publikacijose dažnai kalbama pačių ateistų vardu, galime įžvelgti įdomias tendencijas, kad ateistai itin skatina žmogaus teisių palaikymą. Dažnai šiose publikacijose vyrauja žymių mokslininkų pavardės, taigi matome, kad ateizmas itin orientuotas į švietimą, žmogaus teises. Jie dažnai išreiškia nusivylimą, kad jaučiasi represuojami.

Kai kuriose publikacijose galima pastebėti, kad jie savo situaciją prilygina homoseksualų situacijai Lietuvoje. Vienoje publikacijoje buvo rašoma, – jeigu homoseksualai gali išeiti į viešumą ir kovoti už savo teises, manau, pavyktų ir mums. Tai vienos skaitytojos laiško citata.

Teigiamose publikacijose išreiškiamas ateistų siekis dažniau išeiti į viešumą, būti labiau pripažintiems, galėti viešai reikšti savo įsitikinimus. Kaip minėjau, tokių publikacijų nėra daug. Teigiamos publikacijos dažnai yra skaitytojų laiškai arba jos publikuojamos tokiose skiltyse kaip „Nuomonių ringas“. Tai rodo, kad skatinama diskusija, tai nėra kažkokie informaciniai pranešimai ir publikacijos. Vadinasi, ateizmas įgauna pagreitį, Lietuvoje skatinamas žinojimas. Galbūt artimiausiu laiku sulauksime ir kažkokios organizacijos. Kol kas tokių tendencijų dar nematyti.

Socialiniuose tinkluose ateistai veikia gana aktyviai. Jie diskutuoja tarpusavyje, aptaria šiuolaikines tendencijas, įvykius Lietuvoje, Katalikų Bažnyčios veiklas ar veiksmus, tačiau dažniausiai internetine erdve ir apsiribojama. Taip pat kuriami įvairūs tinklalapiai, kuriuose skatinamas žinojimas, švietimas šia tema. Gana įdomu, kad internetinėse publikacijose, ypač antraštėse, išryškėjo, jog ateistai apie religiją dažnai žino daugiau nei patys tikintieji. Formuojamas visose srityse apsišvietusio ateisto įvaizdis.

– Kas dar nustebino, atliekant tyrimą?

– Galbūt įdomiausia buvo tai, kad kas penktoje publikacijoje ateizmas minimas šalia komunizmo. Tai rodo, kad ateizmas vis dar siejamas su komunistiniu, o ne šiuolaikiniu, naujuoju, turinčiu naujų idėjų ateizmu. Valdininkai, nepateisinantys krikščioniškų lūkesčių, gali būti pavadinti „ateistais komunistais“. Tokius pasakymus radau publikacijose. Tai taip pat paremia įžvalgas, kad ateistai viešoje erdvėje gali būti vaizduojami kaip keliantys grėsmę kolektyvinio tapatumo vientisumui. Religija yra tarsi politinio elito ideologijos rėmėja.

[...]

Ateizmas kartais įvardijamas kaip kai kurių socialinių problemų priežastis: patyčių, šarlatanizmo, žmogaus teisių pažeidimo, nedorybių. Jis laikomas destruktyvia, nemoralia, bloginančia gyvenimo kokybę pažiūrų sistema. Kai kur netgi įvardijama, kad tai yra mirties kultūra, kenkianti tiek asmeniui, tiek visai visuomenei. Nors kiekybiškai neutralių publikacijų yra daugiau, žiniasklaida stengiasi nuosaikiai vaizduoti ateizmą, matome, kad neigiama retorika iš tiesų yra radikali.

– Beklausydama Jūsų prisiminiau ir savo susidūrimus su ateistais. Viena vertus, jų atžvilgiu pastebima radikali retorika, kita vertus, prisimenu iš savo pastebėjimų, kad jų retorika tikinčiojo atžvilgiu taip pat pasižymi radikalumu. Ar man susidarė klaidingas įspūdis?

– Žinoma, yra įvairių atvejų, tačiau mano tyrime, nagrinėtose publikacijose, ateistų retorika buvo labiau kritiška negu radikali. Jie daugiau kritikuoja Romos Katalikų Bažnyčios vaidmenį Lietuvoje įvairiais klausimais, pavyzdžiui, bioetiniais. Taip pat kritikuojamas Bažnyčios kišimasis į politinius procesus. Žinoma, yra ir radikalių pasisakymų, bet tyrime jų radau labai mažai.

Šios savaitės topas – Nacionalinės žemės tarnybos direktorės Daivos Gineikaitės padaryta avarija, po kurios alkotesterio rodmenys – 1,66 promilių girtumas. Pačios avarijos kaltininkės nenoras pasitraukti iš pareigų ir desperatiškai atrodantys mėginimai įrodyti, jog ji buvo blaiva, gali prastai baigtis Kauno klinikinės ligoninės medikams, nes vyksta STT tyrimas, kuris, beje, gali paskandinti ir pačią D. Gineikaitę.

Tačiau kartu kyla ir kitas klausimas. Ar žinodama, kad leistina norma yra ne 0,4 promilės, o 0 – ji būtų pasielgusi kitaip? Ar sugrąžintas 0 promilių įveiks visus tuos, kurie prie vairo sėda būdami gerokai apgirtę? Ar dažniausi avarijų kaltininkai yra tie, kurie paiso leistinos normos, ar tie, kuriems jokio skirtumo, 0,4 ar 0 promilių? Bet, sutikite, siūlymas tokiu būdu  kovoti su neblaiviais vairuotojais atrodo patraukliai. O vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis, kuris ir siūlo sugrąžinti buvusį draudimą, moka visuomenei pasirodyti patrauklus. Tuo metu net Seimo nariai kritikuoja tokį jo siūlymą, kaip ir kitą VRM mėginimą sugrąžinti jau kartą panaikintą baudos balų sistemą.

Politikai dviračio neišradinėja. Kovai su karu keliuose ieškoma ne naujų būdų, o traukiami jau buvę ir panaikinti, kaip nepasiteisinę. Vidaus reikalų ministerija pateikė pluoštą Kelių eismo taisyklių pataisų, kurios, deklaruojama, pagerins situaciją keliuose, sumažins eismo nelaimių ir jose sužalojamų ar žūstančių žmonių skaičių. Ministerija siūlo dabar leistiną 0,4 promilių ribą naikinti ir nustatyti nulio promilių ribą visiems vairuotojams.

„Negali būti truputį neblaivus lėktuvo pilotas arba truputį neblaivus gydytojas, kuris atlieka sudėtingą operaciją“, – teigia vidaus reikalų viceministras Artūras Norkevičius.

Vieni tokį sprendimą giria, kiti – peikia, nes tas, kuris vartoja iki 0,4 promilės, retai lekia be proto, laužo pakelės stulpus ar trupina stoteles. Tokių kraujyje promilių būna gerokai daugiau.

„Nuo 0 iki 0,4 leistinos ribos vairuotojai statistiškai tikrai neišsiskiria patekdami į avarijas, dažniausiai auto įvykius padaro recidyvistai, kurie nuolatos pažeidinėja kelių eismo taisykles“, – teigia Seimo narys Eligijus Masiulis.

Šiuo metu maksimali bausmė neblaiviam vairuotojui, nesvarbu, kiek per jo sukeltą avariją žuvo žmonių, yra 10 metų. Tačiau ji ne visada skiriama – girti vairuotojai atsiperka mažesnėmis ar net lygtinėmis bausmėmis. Gal tuomet geriau numatyti baudas konkrečiai grupei, užuot ribojus visus vairuotojus?

„Įvesti 0 promilių reikalavimą tiems vairuotojams, kurie nors kartą patekę ir įpūtę daugiau nei 0,4, dėl to jiems būtų, pavyzdžiui, atimtas vairuotojo pažymėjimas 6 mėn. Ir kartu pasakyti, kad visam gyvenimui šitam vairuotojui, kada jis atgaus vairuotojo pažymėjimą, jau galioja 0 promilių“, – teigia E. Masiulis.

„Galbūt geriau didinkime baudas tiems, kurie pagaunami su 2–3 promilėmis, kurie būtinai įvažiuoti turi į žmones ar autobusų stoteles. O ėjimas į kitą pusę, manau, neduos rezultatų, nes jeigu šiandien draudžiama sėsti prie vairo išgėrus, bet žmogus sugeba išgerti butelį ar kibirą alaus, sėsti į transporto priemonę ir elgtis kaip pakvaišęs, tai nuo to, kad mes parašysim 0, tai jo nesustabdys“, – įsitikinęs Seimo Narys Algirdas Sysas.

Tokių vairuotojų nesustabdys ir Vidaus reikalų ministerijos siūlymas grąžinti sovietinį reliktą – baudos balų sistemą, įsitikinę „Savaitės“ pašnekovai. Ministerija atšauna, tai – ne griežtinimas, tiesiog norima sukurti sistemą, mažinančią nelaimių skaičių, be to, tai būtų ir prevencinė, ir auklėjamoji priemonė. Asmeniui, surinkusiam 10 balų per metus, būtų atimtas vairuotojo pažymėjimas metams. Tiesa, dalį balų jis galėtų panaikinti išklausęs papildomus kursus.

„Baudos taškų sistemos įvedimas yra dar vienas pavyzdys, kada bandoma žvirblius šaudyti iš patrankos. Pirma, baudos taškų sistema sudarė papildomas galimybes nesąžiningiems policininkams iš to pasipelnyti. Antra, baudos taškų sistema lyg vairuotoją skatina, kad jis turi per metus 10 gyvybių“, – teigia E. Masiulis.

„Na, galim vėl įvesti, manau, kad vėl po 4–5 [metų] grįšim prie to, kad gal reikia eiti kitu keliu, o ne balų sistema“, – priduria A. Sysas.

Buvęs lenktynininkas Darius Jonušis apgailestauja, kad siūloma didinti baudas, riboti automobilio galingumą, tačiau niekas nekalba apie švietimą ir ugdymą. Pasak D. Jonušio, Lietuvoje ypač silpnas pirminis vairuotojų mokymas – būsimieji eismo dalyviai yra tik apmokomi ir niekas nebesirūpina, kaip jam seksis kelyje.

„Daugelyje ES šalių yra grįžtamasis ryšis per pirmus 6 mėn., per pirmus pusantrų metų. Ir tas grįžtamasis ryšis – į vairavimo mokyklą, į psichologus, į vairavimo mokymo centrus. Be galimybės nusimuilinti, nes kitaip, jei nesugrįžai, tai tau atima vairuotojo pažymėjimą. [...] Tikslas yra vienintelis – išlaikyti vairuotoją, naują jauną vairuotoją, šiek tiek „įveržtą“ psichologiškai, kad jis dar nėra pilnavertis eismo dalyvis, kad jis neatsipalaiduotų ir nesakytų, kad viską moka“, – teigia buvęs lenktynininkas D. Jonušis.

Pasak D. Jonušio, būtent pirmaisiais metais susiformuoja jaunojo vairuotojo įgūdžiai ir supratimas apie kultūrą keliuose, kad reikia būti atsakingu, mandagiu, neviršyti greičio, nekalbėti telefonu ar tuo labiau nesėsti prie vairo girtam. Lietuva kol kas į tai visai neinvestuoja. Daug paprasčiau, kai reitingų viršūnėse karaliaujantis ministras praneša, jog panacėja – 0 promilių ir baudos balai. Žmonės patenkinti – ministras gi griežtas. Reitingai auga toliau. Ir tarsi visiems viskas gerai. Tačiau ar ilgai?

Keturiasdešimt dvejų metų tapytojas Žygimantas Augustinas tapo pirmuoju Lietuvoje meno daktaru. Teorinėje darbo dalyje dailininkas nagrinėja Kristijono Donelaičio portretus, atskleidžia mokslinius jo veido neatitikimus, o praktinėje dalyje pristato savo kūrybą, kuria stengiasi atskleisti subjektyvumo ir objektyvumo santykį.

Kodėl mes dažnai nepatinkame sau nuotraukose? Kodėl kuriant vaizdinius neįmanoma išvengti subjektyvumo? Tai tik keli klausimai, kuriuos savo disertacijoje nagrinėja pirmasis Lietuvoje meno daktaro laipsnį įgijęs dailininkas Žygimantas Augustinas.

Didžiąją menininko kūrybos dalį sudaro portretai, iš kurių žvelgiantys žmonės yra tarsi jo paties atspindys.

„Ką mano tyrimas bando įrodyti, tai jis tiesiog išbando meną mokslu, o mokslą menu. Tie autoportretai ir atsiranda kaip subjektyvumo ženklas, kurio aš nebeslepiu. Aš akivaizdžiai parodau, kad taip, tai yra mano įtaka, kuriant vaizdus“, – pasakojo dailininkas.

Teorinėje darbo dalyje menininkas analizuoja Kristijono Donelaičio portretus ir įvardija mokslinės jo veido rekonstrukcijos netikslumus. Remdamasis Donelaičio kaukolės nuotrauka, dailininkas sukuria jo portretų seriją. Teorinėje dalyje nagrinėta medžiaga perkeliama ir į kitus menininko kūrinius.

„Tyrinėju Hanso Beltingo teoriją, apie tai, kad vaizdai mūsų sąmonėje yra automatiškai animuojami – paverčiami gyvais. Ir aš tarsi kvestionuoju, klausiu, ar jie iš tikrųjų virsta gyvais nuo to, kad aš juos nutapau. [...] Bandau atskleisti, kas tas objektyvumas ir ar jis apskritai įmanomas tiek moksle, tiek mene“, – aiškino Ž. Augustinas.

Dailininkas teigia nekuriantis naujų filosofijos ar menotyros teorijų. Jis jas išbando tapydamas ir pritaikydamas kūryboje. Meno teorija dailininkui – tai įkvėpimo šaltinis. Pasak disertacijos gynimo tarybos pirmininko, doktorantūros studijos dailininkui leido pažvelgti į savo kūrybą iš šalies, konsultuotis, diskutuoti su kitais kūrėjais ir darbo vadovu.

„Praktikos kartais menininkams ateina iš jų jausmų, iš jų išgyvenimų, tokios inuityvios empirinės, o teorija vis dėlto verčia menininką, kūrėją pažiūrėti, kas toje ilgoje meno istorijoje jau buvo atlikta. Kad menininkas tiesiog nebūtų naivus, kad jis nekartotų to, kas buvo jau padaryta, kad neįsijaustų į tai, kas jau buvo išgyventa“, – pasakojo VDA Dailės krypties gynimo tarybos pirmininkas Deimantas Narkevičius.

Dailininkas apgintą disertaciją išleido ir knygos pavidalu, ji skirta dailės akademijos bendruomenei.

Varėnos rajone baigtas statyti mėsinių viščiukų auginimo kompleksas. Per metus bus išauginama daugiau nei milijonas broilerių, didžioji dalis produkcijos iškeliaus į Lenkiją.

Daugiau nei ketverius metus dalis kaimo bendruomenės ir buvusi savivaldybės opozicija prieštaravo šio modernaus paukštyno statybai – baimintasi, kad iš jo sklis blogas kvapas.

„Šiandien tos senos karvidės su atvirom mėšlidėm tikrai 6 kartus smirdi labiau negu šitas modernus, šiuolaikiškais įrengimais įrengtas paukštynas. Aš su visa atsakomybe noriu pasakyti – čia nebus jokių negerų kvapų“, – tikina žemės ūkio kooperatyvo „Agroaves group“ valdybos pirmininkas Jonas Jagminas.

Pirmieji viščiukai į paukštyną atkeliaus mėnesio pabaigoje. Per metus septyniose fermose bus užauginama apie keturis tūkstančius tonų paukštienos – daugiau nei milijonas broilerių. Beveik visa produkcija pateks į Lenkiją.

Jau dabar paukštyne dirba 12 žmonių iš aplinkinių kaimų, apie 8 dar žadama priimti laikinai. Skaičiuojama, kad paukštynas valstybės ir savivaldybės biudžetą kasmet papildys daugiau nei 100 tūkstančių eurų. Pajamų žadama ir vietos ūkininkams, iš jų bus perkami kviečiai.

„Varėnos kraštas yra vienas iš labiausiai nukentėjusių nuo afrikinio kiaulių maro. Mes patys skatiname, kad ir smulkesni ūkiai, alternatyvūs ūkiai kurtųsi, ir tam skyrėme pinigų“, – teigia žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė.

Paukštyno komplekso statyba kainavo daugiau nei pustrečio milijono eurų, valstybės parama – 400 tūkstančių eurų.