-
Hodgesas informuotas gerai 11
Generolas iš esmės pasakė, kad Lietuva per daug kalba apie kitų pagalbą ir per mažai ruošiasi pati, mojuodama, kiek daug lėšų skiria gynybai, bet ne darbais su tomis lėšomis. Išvardyta labai daug nepadarytų Lietuvos darbų. Išvardyta teisingai. Lietuvoje taip pat yra ekspertų, kartojančių tą patį principą: privalome kuo daugiau rūpintis savo gynyba, kuo mažiau remtis priklausomybe nuo Vokietijos, kuri pati nėra pasiruošusi gintis. Tokį požiūrį plačiai pristato ir Lietuvoje išleista nauja ekspertų straipsnių ir interviu rinktinė „Ukrainos karo pamokos“.
Lietuvos krašto apsaugos vadų reakcija buvo lėta ir atsargi, bet jos esmė – problemų neigimas. Vėl ir vėl problemų neigimas. Ir krašto apsaugos ministras, ir kariuomenės vadas skirtingais žodžiais pasakė, kad generolas Hodgesas „blogai informuotas“. Sena kaip pasaulis taktika, kai negali atmesti per daug įtakingo ir gerbiamo žmogaus teiginių, kaltinti kažką dėl blogo informavimo. Šiuo atveju tas kaltinimas būtų, reikia suprasti, vienam geriausių Lietuvoje gynybos specialistų, atsargos pulkininkui Vaidotui Malinioniui, kuris ir pakvietė Hodgesą į savo rengiamą konferenciją Vilniuje.
Bėda ta, kad Malinionis šiandien kaip tik yra vienas geriausiai informuojančių apie Lietuvos saugumo situaciją, keliantis geriausius klausimus ir siūlymus. Kaip viešai pabrėžė ir valdantieji politikai (Kasčiūnas), Malinionis yra kaip reta nepriklausomas nuo kariuomenės ir KAM užsakymų, todėl iš tiesų objektyvus gynybos ekspertas, kurio būtina klausytis. Bet kai nuskambėjo kritika, tai Hodgesas „blogai informuotas“? Blogai informuotas partnerių Lietuvoje (Malinionio) ar oficialių kanalų Vašingtone? Turbūt nenorima pasakyti, kad Vašingtonas Lietuvos blogai informuojamas.
Lietuvos krašto apsaugos vadų reakcija buvo lėta ir atsargi, bet jos esmė – problemų neigimas. Vėl ir vėl problemų neigimas.
Bet pats Anušauskas savo komentaruose geriausiai ir įrodo, kaip gerai informuotas generolas Hodgesas. Viena iš Hodgeso pastabų buvo tai, kad Lietuva turi 120 tūkstančių rezervo karių, tačiau jie beveik nerengiami karui. Pats Hodgesas pabrėžė, kad tebūnie tai gali būti išpūstas skaičius, tad galima skaičiuoti nors ir perpus mažiau – problema dėl to nė kiek nesikeičia. Anušauskas atsakė, kad tai klaida, bet ne dėl rezervo dydžio, o kad rezervo kariai esą rengiami – po 2600 karių į metus! Po 2 proc. rezervo karių į metus! Dar daugiau, Anušauskas žada, kad iki 2030 metų šis skaičius bus padidintas iki 5000! Iki 2030 metų! Tiesa, su sąlyga, kad pavyks šaukimo reforma. Kuri, beje, taip pat kol kas ministro neplanuojama kaip visuotinis šaukimas. Planuojama tęsti žaidimus su loterijomis. Neįmanoma kasmet apmokyti nei viso, nei ketvirčio rezervo. Bet dabartiniai skaičiai artimi nuliui. Neįsivaizduoju, kaip geriau galima įrodyti, kad Hodgesas gerai informuotas ir kad jo kritika pagrįsta, nei kad tai savo viešu pasisakymu padarė Anušauskas.
Suprantama, kad visa tai, visas šis neveikimas, yra kiekviename žingsnyje teisinamas esamais resursais. Trūksta mokymams ir visuotiniam šaukimui trūksta puskarininkių ir karininkų, trūksta poligonų, trūksta ginkluotės, trūksta visko. Ir trūks. Visa tai negali atsirasti iš niekur kitur, kaip iš politinės valios tai skubiai spręsti. Tą politinę valią turi rodyti valdžia. Krašto apsauga priklauso didžiausiai ir svarbiausiai valdančiosios koalicijos partijai. Nėra nieko, kaip būtų galima turėti daugiau įtakos gynybos sprendimams. Niekas iki šiol nepasakė, kad aktyvesniems veiksmams gynybos politikoje trukdo prezidentas. Turbūt niekas neįsivaizduoja ne koalicinės valdžios, kur nereiktų tartis su koalicijos partneriais. Ko tada daugiau galima norėti, kad politinė valia atsirastų?
Nes turi įvykti esminis mąstymo lūžis: nuo „ką galime“ prie „ką privalome“. Kai mąstoma apie gynybą kaip dabar, pagal principą „ką galime“, į dabartines galimybes žiūrima kaip į duotybę, konstatuojama, kaip jos riboja veiksmų laisvę, ir svarstoma ką daryti jų rėmuose. Lietuva yra Rusijos kaimynystėje ir Lietuvai absoliučiai netinka toks mąstymas. Alternatyva jam yra mąstymas apie gynybą pagal principą „ką privalome“. Mąstant pagal jį, pradedama ne nuo turimų resursų, o nuo kalendoriaus, klausiant iki kada ką privalome pasiekti? Ir tada dėliojama, kas ir kada turi būti padaryta, kokie resursai privalo būti skirti, kad turėtume šansą – bent šansą – apsiginti. Atitinkamai ieškoma sprendimų, kurie (būtina pabrėžti) aptartų problemų atveju nekainuoja milijardų ir net nereikalauja didesnio gynybos finansavimo. Krašto apsaugos sektoriuje Lietuvoje iki šiol nuskamba frazės, kad pinigų yra, nėra kaip jų pakankamai greitai išleisti. Reikia tvarkytis, o ne kliedėti, kad JAV generolas „blogai informuotas“.
-
Leftistų siaubas: cenzūros gali nelikti 10
Kam? Jo paties teigimu, jo visiškai nedomina pelnas, o tik galimybė atkurti žodžio laisvę socialiniame tinkle, pastaraisiais metais garsėjusiame politiškai motyvuota cenzūra. Muskas save vadina žodžio laisvės absoliutistu, o savo viziją apibūdina taip: Twitter galėtų būti tikra miesto agora, viešoji erdvė, kurioje vyksta iš tiesų laisvos diskusijos, būtinos demokratijai veikti. Jo žodžiais, Twitter turi būti „politiškai neutralus“, „vienodai nuviliantis radikalus kairėje ir dešinėje“.
Muskas išvardijo kelis numatomus pakeitimus, tarp kurių žinučių redagavimo galimybė, didesnė jų apimtis, visiems prieinami sklaidos algoritmai ir laikini suspendavimai vietoje paskyrų blokavimo. Pastarasis veiksmas pozityvumas, bet apskritai kol kas pristatyti pakeitimai esmės nekeičia. O esmė paprasta: kad Musko deklaruojama žodžio laisvė būtų įgyvendinta, Twitter turi visiškai atsisakyti pažiūrų cenzūravimo. JAV visuomenėje ir kairieji, ir dešinieji tikisi, kad taip ir bus. Tą puikiai liudija masiniai perėjimai į ir iš Twitter platformos. Vos per pirmąją Musko „valdymo“ dieną respublikonas Floridos gubernatorius R. DeSantis susirinko beveik 100 000 naujų sekėjų. Kalifornijoje rinkta demokratė N. Pelosi per parą prarado keliolika tūkstančių. Twitter atstovai ir analitikai iš šalies sako, kad tai ne naujos vadovybės veiksmai, o natūralus vartotojų elgesys: kairieji uždaro savo paskyras ir palieka tinklą, dešinieji paskyras kuriasi. Trumpas pasakė, kad negrįš į Twitter, nes lieka savo sukurtame tinkle „Truth“, bet respublikonai apžvalgininkai kaip Markas Levinas ar Rusijos agresijos fone liūdnai pagarsėjęs Tuckeris Carlsonas jau grįžo į Twitter.
Ypač sunkiai pokyčius išgyvena kairieji Twitter darbuotojai: jie patys pasakojosi, jog verkia dėl naujo savininko atėjimo, „išgyvena penkias gedulo stadijas“, jiems suteikiama psichologinė pagalba, o sandorio paskelbimo dieną užblokuota galimybė daryti pakeitimus sistemoje, bijant „nevaldomų“ darbuotojų sabotažo. Įdomu tai, kad Muskas dabar turės priėjimą prie informacijos apie Twitter iki šiol taikytus algoritmus ir galės paviešinti tinklo elgesį vienų ar kitų pažiūrų naudai, jeigu tokios veiklos įrodymų bus.
Lietuvoje apie visa tai tylima. Gal todėl, kad pats Twitter Lietuvoje nėra populiarus. Politikai juo naudojasi daugiausiai angliškoms žinutėms skelbti, taigi užsienio auditorijai. Tačiau permainos Twitter, jeigu jos įvyks, palies ir kitus socialinius tinklus. Facebook cenzūros gali sumažėti tiesiog todėl, kad žmonės išgirs esant visavertę alternatyvą. Pereiti į Twitter ne tas pats, kas ligšioliniai siūlymai lysti į „pogrindį“ – įvairius siauro vartotojų rato tinklus.
ES supranta įvykio svarbą ir sutiko jį su nerimu, kaip ir JAV kairieji. Europos vidaus rinkos komisaras Thierry Bretonas suskubo įspėti Muską, kad ES šalyse Twitter turės laikytis kaip tik rengiamo Skaitmeninių paslaugų akto, numatančio pareigą pašalinti dezinformaciją ar neapykantą kurstantį turinį. ES jau kelis metus juda link didesnio socialinių tinklų reguliavimo, tapusio itin aktualiu po 2020 metų JAV rinkimų.
Vargu, ar kas nors nesutaria dėl būtinybės reguliuoti socialinius tinklus. Diskusijų nekelia tai, kad juose neturėtų būti žiaurių smurto ar žmonių žeminimo, pornografijos vaizdų, tiesioginį susidorojimą kurstančių žinučių, šmeižto ir panašiai. Tačiau konfliktai kyla dėl to, jog socialiniai tinklai sistemingai imasi cenzūruoti įvairias pasaulėžiūras ir politikus. Garsiausi atvejai susiję būtent su Twitter tinklu. Tai ir 60 milijonų sekėjų turėjusio JAV prezidento Trumpo užblokavimas neva už smurto kurstymą, nors toliau neblokuojamas Irano lyderis, kurstantis sunaikinti Izraelį. Tai ir atviras sprendimas 2020 metų JAV rinkimų metu slėpti bet kokią informaciją apie Bideno sūnaus kompiuterį su galimos jų šeimos korupcijos įrodymais, nors dabar – kai tai nebesvarbu rinkimams – šią istoriją tikra ir verta viešinimo laiko visa didžioji JAV žiniasklaida. Tai pagaliau ir masinis blokavimas visų, kas be įrodymų teigė, kad demokratai pavogė 2020 metų JAV rinkimų rezultatus. Kai 2016 metais demokratai be įrodymų skelbė, jog Trumpo pergalę lėmė Rusijos kišimasis, niekas dėl to blokuojami nebuvo. Šališkumas akivaizdus ir pats Muskas nurodo šiuos pavyzdžius.
Tačiau neatsilieka ir Facebook. Kritiška vyraujančiam naratyvui ir valdžios sprendimams informacija apie COVID-19 skiepų kampaniją ar pačios ligos plitimą ir žalą, yra žymimi kaip nepatikimi, algoritmais paslepiami nuo kitų vartotojų, juos paskelbę asmenys dažnai blokuojami. Nors tarp mokslininkų COVID-19 tema vyksta karštos diskusijos (praradusios susidomėjimą karo fone), Facebook ir kiti tinklai elgiasi taip, lyg viskas būtų aišku ir dėl pačios ligos, ir dėl geriausių politinių sprendimų. Taip niekada nebūna.
Taigi bėda yra be noras skelbti absoliučiai bet ką, o noras išnaikinti politinį šališkumą ir konkrečių pažiūrų cenzūrą. Dažniausia blokavimo priežastis – neapykantos kalba – šiandien jau reiškia visai ne neapykantą ar susidorojimo raginimus. Žmonės apkaltinami neapykantos kalba tiesiog todėl, kad oponuoja įvairių mažumų reikalavimais: vienalytės „santuokos“, „lyties keitimo“, nelegalios migracijos ir taip toliau. Neapykantos kalba įmanoma tik prieš mažumų grupes. Tikrai neapykanta ne prieš mažumas yra mažiau persekiojama ir baudžiama, negu paprasčiausiai nemalonus užgaunantis pasisakymas kurios mažumos atstovo adresu. Ši situacija prieina absurdus, vieši asmenys blokuojami, o kartais ir teisiami už Biblijos citavimus. Ši sistema veikia sukurdama net ne cenzūros, o savicenzūros mechanizmą – žmonės netrunka susiprasti, ką šnekėti rizikinga, ir patys nutildo save.
Ši sistema leftistams Vakaruose ir Lietuvoje atrodo teisinga ir vertinga. Jų akimis, taip ir turi būti. Mažumų (jokiu būdu ne visų žmonių) jausmai šiandien tapę tiek svarbūs ir vertingi, kad žmonės dėl jų užgavimo gali prarasti statusą, darbą, verslo užsakymus, būti nubausti ar bent blokuojami socialiniuose tinkluose. Pastarasis dalykas nėra smulkmena. XXI amžiuje daugybė žmonių, o jaunimo tarpe apskritai dauguma, naujienas gauna socialiniuose tinkluose. Šie yra tapę faktine viešąja erdve, XX amžiaus TV, radijo ir spaudos pakaitalu. Didžioji žiniasklaida nuolatos ima naujienas iš socialinių tinklų, politikai būtent ten skelbia savo pozicijas, o rinkėjai veliasi į diskusijas. Todėl dėl pažiūrų netekti prieigos prie socialinių tinklų reiškia būti dėl pažiūrų išmestam iš viešosios diskusijos, netekti galimybės veiksmingai naudotis žodžio laisve. Skaitytojui, kuris nesinaudoja socialiniais tinklais, tai gali skambėti kaip kažkoks hobis. Tačiau realybė tokia. Socialiniai tinklai šiandien yra realios žodžio laisvės sąlyga.
Jameso Freemano straipsnyje „Wall Street Journal“ genialiai rašoma: „Prieš daugelį metų visai kitokioje Amerikoje žiniasklaidos atstovai reiškė nerimą, kad žiniasklaidos priemonę įsigijęs turtuolis gali mėginti įtvirtinti ideologinę pasaulėžiūrą. Elono Musko ir Twitter istorijoje, žiniasklaida apimta siaubo, kad Muskas TO NEDARYS. Didžioji spaudos atstovų baimė ta, kad socialinės medijos platforma gali iš tiesų leisti visiems savo vartotojams reikšti mintis.“ Paskutinis desperatiškas bandymas sustabdyti Twitter pardavimą Muskui buvo Atviros rinkos instituto – George`o Sorošo Atviros visuomenės fondo finansuojamo think-tanko raštas JAV Federalinei ryšių komisijai, prašant blokuoti pardavimą, „kad būtų apsaugota žodžio laisvė ir atvira diskusija“. Net šios institucijos vadovui toks raštas nuskambėjo ironiškai, o jo atsakymas – institucija nei gali blokuoti pardavimą, nei mato priežasčių tai daryti.
Ironiškų pokyčių yra ir daugiau. Išties ironiška, jog kol Twitter valdė kairieji, Obama ir daugybė jų sakė, kad blokuoti vartotojus yra kiekvienos kompanijos teisė, tai ne valstybinė cenzūra, todėl ne JAV Konstitucijos Pirmosios pataisos pažeidimas ir nepatenkintieji blokavimu gali eiti į kitus socialinius tinklus. Kokius kitus? 10 kartų mažesnius? Tinklus, kur iš naujo reikėtų kurtis tūkstantines ar milijonines auditorijas? Tada kairiesiems neatrodė, kad tokia stipresniojo teisė šalinti vartotojus visiškai iškreiptų lygios diskusijos galimybes. Šiandien tiesiogine prasme tie patys žmonės jau piktinasi, kad Twitter neturi alternatyvų. Bet ko jie bijo? Juk Muskas sakosi esąs už žodžio laisvę. Kairiųjų jis neblokuos.
Bet kairieji nė nemano, kad gali būti blokuojami. Tai jų negąsdina. Jiems siaubą kelia mintis, kad nebus blokuojami kitaminčiai. Kad teks susidurti su nuomonėmis, kurias jau gerą dešimtmetį pavyko represuoti kaip tariamą neapykantą. Keista, makabriška baimė. Šiandieniniuose žmonių santykiuose neapykanta žmonėms dėl jų kitokios nuomonės paplitusi nepalyginamai labiau nei neapykanta įvairioms žmonių grupėms dėl jų tapatybės.
-
Skandalinga ne Šličytės kalba, o reakcija 37
1. Šličytės kalba
Viena iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos autorių teisininkė Zita Šličytė buvo Signatarų klubo deleguota kalbėti Kovo 11-osios minėjime Seime. Jos kalba sukėlė didelį ažiotažą, nors žiniasklaida pateikė tik jos ištraukas – išimties tvarka minėjimo kalba nepublikuota net Seimo puslapyje. Kas sukėlė tokias reakcijas ir kaip vertinti jas ir pačią kalbą?
2. Nieko skandalingo
Valdančiųjų ir pažangiųjų reakcija atrodo daug skandalingesnė už pačią kalba. Iš esmės pasakytoji kalba buvo kritiška valdžios atžvilgiu, visiškai argumentuota, liečianti daugybę klausimų, o ne vien LGBT. Apie LGBT apskritai prabilta tik devintą kalbos minutę. Joje buvo vertinimų, kuriems sunku pritarti, bet esmės tai niekaip nekeičia. Joks kalbos pasisakymas nesiskyrė nuo pačioje Seimo salėje per plenarinius posėdžius vykstančių diskusijų. Joks kalbos teiginys nebuvo skandalingas visuomenės nuostatų požiūriu. Jeigu kas nors galėtų ne politinio korektiškumo argumentais paaiškinti, kuo ši kalba buvo skandalinga, būtų įdomu išgirsti. Visgi kažkodėl ją smerkiantieji užsiskyrusiai renkasi to neaiškinti.
3. Ne laikas, ne vieta?
Vienintelis abejotinas momentas yra pasirinktas kalbos laikas – karo fone ir Kovo 11-ąją. Tačiau tai jau tampa tendencija – pasisakyti prieš progresyviojo „elito“ elgesį iš tiesų garsiai ir viešai įmanoma tik valstybinių švenčių progomis. Panaši situacija buvo su Sadūnaitės, su partizano Kadžionio, su tuomečio „Pro Patria“ nario Vytauto Vyšniausko kalbomis. „Elitas“ pasipiktina, kad per šventes nederamai kalbama. Esu tikras, kad per šventes išvis nereikėtų taip kalbėti, jeigu kompetentingi žmonės (kaip ta pati Šličytė), galėtų konservatyvų požiūrį reguliariai ginti didžiosios žiniasklaidos eteryje iš tiesų atviros diskusijos laidose. Tokios reguliarios galimybės nėra, tik pavienės išimtys. Kol konservatyvaus požiūrio šeimos ir kitais jautriais klausimais atstovavimo eteryje (ypač iš biudžeto išlaikomo LRT eteryje) nėra tiek pat, kiek ir liberalaus/kairiojo, tol gyvename faktinės cenzūros sąlygomis. Nuoširdžiai manau, kad didelė dalis to parodomojo pasipiktinimo kyla kaip tik iš įsitikinimo, kad tikrai viešai Šličytės išsakytas požiūris negali būti išsakomas. Bet yra priešingai. Tai daugumos gyventojų požiūris ir jis privalo būti išsakytas. Kada tam buvo duota analogiška tribūna?
4. Tikrieji skaldytojai
Kaip akcentuota pačios kalbos pabaigoje, apie LGBT klausimus Kovo 11-ąją nutarta kalbėti dėl to, jog Seimo valdantieji nutarė į pavasario Seimo sesijos darbotvarkę įtraukti Stambulo konvencijos ir gėjų partnerystės klausimus. Tai yra tikrasis visuomenės kiršinimas karo fone. Kad esame karo fone, akivaizdu ir įrodinėti nereikia. Kad šie klausimai yra visuomenės kiršinimas akivaizdžiai įsitikinome pernai per didžiausius šio amžiaus mitingus. Jeigu kas ir kelia ne laiku ir ne vietoje LGBT klausimus, tai valdantieji, o ne Šličytė. Ir ne vien Laisvės partija, nes be konservatorių ir liberalų pritarimo, jie nieko negalėtų primesti. Visuomenę karo fone skaldo būtent valdantieji, nors patys nuolat primena visuomenei būtinybę laikytis susitelkimo ir vienybės. Būtų teisingas principas, jeigu ne taikomas ciniškai.
5. Kontrastas
Taigi Šličytės kalba neatrodo skandalinga, nebent keli sakiniai netinkami šiai progai, o keli klaidingi, bet niekas ir niekada nesipiktina tuo, kad kalbos ne tobulai teisingos. Tobulai teisingų kalbų nėra. Dauguma kalbų būna ištisai tuščios ir visiems tinka. Gal kaip tik dėl to, kad tuščios. Ši tokia nebuvo. Joje išsakyta labai daug taiklių pastabų dėl referendumo įstatymo nebuvimo, nepasitikėjimo partijomis, antikonstitucinių balsavimų, pavasario Seimo darbotvarkės. Reakcija į ją tad labai kontrastuojanti ir labai iškalbinga.
6. Išėjusieji
Pirma, išėjusieji iš salės buvo daugiausiai konservatoriai, patys iki šios persimainymo kadencijos balsavę prieš partnerystes, piktinęsi „visuomenės homoseksualizacija“ ir dėjęsi dideliais kovotojais už vyro ir moters šeimą. Žinoma, galbūt ir jie sakys, kad papiktino ne kalbos turinys, o laikas. Greičiausiai taip nesakys. Kas tie išėjusieji? Užfiksuoti išėję Emanuelis Zingeris, Faina Kukliansky, Julius Sabatauskas, Ingrida Šimonytė, Agnė Bilotaitė, Simonas Gentvilas, Arūnas Dulkys, Marius Skuodis, Evelina Dobravolska, Kęstutis Navickas, Andrius Vyšniauskas, Žygimantas Pavilionis, Juozas Olekas, Birutė Vėsaitė, Viktorija Čmilytė-Nielsen, Tomas Vytautas Raskevičius, Gabrielius Landsbergis, Nijolė Oželytė, Laima Andrikienė, Viktoras Pranckietis, Kęstutis Masiulis, Artūras Žukauskas, Ieva Pakarklytė ir – galbūt įdomiausia – Vilija Aleknaitė-Abramikienė, kuriai būtų galima priskirti praktiškai kiekvieną kalboje skambėjusį teiginį. Daugiausiai konservatorių ir laisviečių atstovai. Laisviečių išėjimas nestebina, jie seniai deklaravę, kad yra prieš teisę viešai išsakyti konservatyvią poziciją. Gi konservatorių išėjimas dar daug ką galėtų stebinti. Prieš mažiau nei dešimtmetį jie patys dar kalbėjo tą patį, ką kalboje sakė Z. Šličytė. Dar daugiau, iki 2015 metų pati Z. Šličytė buvo tų pačių konservatorių atstovė Klaipėdos miesto taryboje. Šličytė nepasikeitė nė kiek – konservatoriai pasikeitė absoliučiai.
7. Landsbergis
Antra, Landsbergio žiniasklaidai pasakyti žodžiai „bliovikų atstovės ten neturėjo būti“ galutinai atskleidžia tikrąjį jo požiūrį į visuomenę ir liudija, kokie tušti ir apsimestiniai buvo jo atsiprašymai po Sausio 13-osios. Po jo atsiprašymo už protestuotojų lyginimą su „Jedinstvo“, būta daug diskusijų, tikras tas atsiprašymas ar ne, suprato Landsbergis ką nors ar ne. Daug ženklų rodė, kad ne. Šis komentaras turėtų būti galutinio aiškumo ženklas. Landsbergis konkrečią visuomenės dalį laiko „bliovikais“, taigi negalinčiais kalbėti argumentų kalba, žemesniais žmonėmis. Jiems jis kas kartą randa vis naują niekinantį pavadinimą. Dar daugiau, Landsbergis laiko, kad ši visuomenės dalis neturi teisės ir vietos viešajame gyvenime, ji neverta jame dalyvauti. Jei šią visuomenės dalį, „bliovikus“, apibrėšime pagal požiūrį į TS-LKD ir į LGBT reikalavimus, tai kalbame daugumą Lietuvos gyventojų. Kad priklausytume šiai grupei, visai neturime tiesiogine prasme rėkti ir bliauti. Šličytė kalbėjo labai kultūringai ir dalykiškai, bet vis tiek priskirta prie „bliovikų“. Arba esi su „teisinga partija“ ir „teisinga nuomone“, arba „tavęs čia neturi būti“.
8. Nacionalinis saugumas
Trečia, T. V. Raskevičius išmąstė, kad Z. Šličytės kalba kelia pavojų nacionaliniam saugumui, mat Lietuvos saugumas tiesiogiai priklauso nuo JAV požiūrio, o salėje minėjimo metu sėdėjo ir kalbos klausė atvirai homoseksualus JAV ambasadorius. Raskevičius leidžia suprasti, kad tai gali paveikti JAV sprendimus saugumo srityje. Šličytės kalbą jis pavadino „grėsme nacionaliniam saugumui“. Remiantis Raskevičium, bet kokio įtakingo gėjaus jausmų užgavimas tampa grėsme nacionaliniams saugumui, o JAV savo užsienio politiką formuoja pagal tai, kaip gėjus ambasadorius pasijautė išgirdęs žodį „pederastija“. Toks požiūris į JAV kaip įnoringą paauglį turėtų žeisti JAV labiau už pačią „pederastiją“. Bet visa tai, manipuliacijos ir kliedesiai. Tuo tarpu remiantis Lietuvos įstatymais, Šličytės žodžiai nėra jokia grėsmė. Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 1 dalies 2 skyriuje išvardyti Nacionalinio saugumo objektai – tai, ką saugome. Tarp jų nėra nieko apie ambasadorių jausmus, tačiau tiesiogiai įvardytos „tautos puoselėjamos vertybės“. Kad prigimtinė vyro ir moters šeima ar biologinė lyties samprata yra lietuvių tautos puoselėjamos vertybės, kasmet akivaizdžiai rodo tiek nacionaliniai, tiek tarptautiniai tyrimai. Z. Šličytė ragina šį nacionalinio saugumo objektą ginti, o ne griauti prisidengiant karu.
9. Paleckio pastaba
Labai įdomiai ir taikliai visame šiame „ne laikas kritikai“ retorikos kontekste atrodo Rimvydo Paleckio „pusiau pajuokavimas“ „Žinių radijuje“: „Tai yra nepaprastoji padėtis, ar ne? Ir galbūt čia galima apžaisti situaciją ir pasinaudoti ta nepaprastąja padėtimi, turint omenyje, kad yra sunkiau organizuoti visokius mitingus, maršus ir panašiai, sunkiau galbūt viešojoje erdvėje neapykantą skleisti. Nes būtent šie įstatymai – kalbu apie partnerystę, – jie susiję su neapykantos skleidimu, akivaizdu, ar ne? Tai gal, sakyčiau, gera proga. Suprantama, kad nepaprastoji padėtis ne mūsų visų geidauta ir laukta, tiesiog susiklostė tokios aplinkybės, bet galbūt ji gali išspręsti tuos klausimus, kurie galbūt būtų vėl kėlę aistras ir būtų buvę neišspręsti“. Tai įspūdingas ir visai ne juokingas paaiškinimas, kodėl Šličytės kalba kelia tokį pasipiktinimą.
10. Apibendrinimas
Lietuvoje sparčiai ryškėja tendencija prisidengiant karu Ukrainoje ir įvesta nepaprastąja padėtimi užčiaupti visų rūšių opoziciją ir „prastumti“ valdančiųjų ideologinę darbotvarkę. Mitingai uždrausti, prie „neapykantos kalbos“ pritempiami pasisakymai (kaip Z. Šličytės kalba) gali būti pagrindu uždaryti juos publikuojančią mediją. Plačiai skamba demagogijos, neva oponavimas gėjų partnerystėms ar lyties pasirinkimui yra Putino vertybės ir „buvimas su Rusija“, ne su Ukraina. Tai cinizmo viršūnė. Prieš Rusiją už savo nepriklausomybę kovojanti Ukraina šeimos klausimu yra daug konservatyvesnė už Lietuvą, 2020 metais ten už „homoseksualumo priėmimą visuomenėje“ (net ne už partnerystę!) pasisakė vos 14 procentų gyventojų. Tiek pat, kiek Rusijoje. Nėra geresnio pavyzdžio, jog laisvąjį pasaulį nuo azijatinės diktatūros skiria visai ne požiūris į dviejų vyrų šeimas, o pamatinės demokratinės laisvės – žodžio, sąžinės, minties, spaudos, susirinkimų, laisvi rinkimai. Prisidengiant karu ir demokratijos lozungais, bandoma visa tai užgniaužti. Reakcija į Šličytės kalbą yra stiprus to simptomas.