O aš manau, kad popiežius paprasčiausiai tiki mums sunkiai suvokiamu stebuklu. Po to, kai jis bučiavo Pietų Sudano vadovų batus, prašydamas jų taikos... Negi stebina jo noras eiti tiesiai pas Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną ir panašiai prašyti jį atsitokėti ir nutraukti karą? Juk ne Ukrainos reikia prašyti taikos, bet Rusijos, ne Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį reikia paveikti, bet V. Putiną.

Mums tai atrodo neatleistinai naivu ir neįmanoma. Bet turi gi kas nors tikėti tokiu trečiuoju keliu. Kas jei ne popiežius taip ir turėtų. Ar popiežiaus darbas kalbėti kaip politikui, reikalauti daugiau ginklų, nekęsti priešo ir sutraiškyti agresorių jo irštvoje?

Popiežius jau ne kartą aiškiai įvardijo Rusiją kaip agresorių (tam nebūtina paminėti šalies pavadinimo) ir praktiškai pavadino V. Putiną maniaku, vykdančiu anachronistinius imperialistinius iliuzinius užmojus (tam nebūtina ištarti V. Putino pavardę). Tačiau popiežius sakosi „jaučiąs“, kad jam ir reikia pirmiausiai susitikt su tuo iliuzijose paskendusiu agresoriumi, o ne vykti į Ukrainą (į Ukrainą kol kas siuntė du savo kardinolus). Man tai mįslė. Bet ir pasaulio logiką įjungus, tai nesuprantama. Juk Vatikanui nereikia Rusijos naftos. Spėju, kad popiežius nuoširdžiai mėgina sekti kitą logiką. Šią logiką jis aiškiai išsakė nuotoliniame susitikime su Kirilu, kai tas mėgino detaliai dėstyti invazijos pateisinimus: „Nieko apie tai nesuprantu. Broli, mes nesame valstybės kunigai, negalime vartoti politikos kalbos, tik Jėzaus kalbą. Esame tos pačios šventos Dievo tautos ganytojai. Todėl turime ieškoti taikos būdų, sustabdyti ginklų ugnį“. Vėliau popiežius pokalbį su Kirilu pakomentavo taip: „Patriarchas negali būti V. Putino klapčiukas“. Kitaip tariant, Pranciškų nuvylė, kad Kirilas net tokiame susitikime nesugebėjo pakilti virš grubios pasaulio logikos ir bent apsimesti, kad jam rūpi Jėzaus žodžiai „palaiminti taikdariai“. Man, kaip buvusios sovietų imperijos gyventojui, kalbėjimasis su kirilais ir putinais atrodo bergždžias. Bet popiežius, nors nusivylęs, visiškai atsisakyti vilties nenori. Gal tam jis ir popiežius?

Šis popiežius – spontaniškas kalbėtojas.

O visokie kiti Pranciškaus mestelėjimai apie šį bei tą... Šis popiežius – spontaniškas kalbėtojas. Pats mačiau, kaip, susitikęs su tūkstantine minia, viduryje kalbėjimo meta paruoštą tekstą šalin ir gestikuliuodamas ima kalbėti tai, kas jam tuo metu ateina į galvą. Nebūtinai nuosekliai, nebūtinai teiginiais, bet dažnai ir atvirais pasvarstymais. Viena vertus, tai žavi. Kita vertus, tai sukelia ir akivaizdžių problemų. Tokie pasvarstymai nėra nei galutinė nuomonė, nei kokie nors suformuluoti nutarimai, bet dažnai naudojami kaip tokie. Manau, kad iš tiesų be reikalo tas „galbūt“ NATO lojimo paminėjimas. Nors „lojimas prie durų“ savaime nėra blogas dalykas. Asmeniškai aš labai džiaugiuosi NATO „lojimu“ ir manau, kad suvereni valstybė turi teisę kviesti ką tik nori „loti“, net jei už sienos  – V. Putinas. Vis dėlto popiežius aiškiai patikslino, jog nesako, kad NATO išprovokavo V. Putiną karui, bet, kad „galbūt“ sužadino V. Putino pyktį. Nežinau, ką tiksliai popiežius turėjo omenyje (ir panašu, kad nieko tikslaus neturėjo), bet tai nėra nei NATO pasmerkimas, nei V. Putino pateisinimas. Suprantama (ir labai gaila), kad neatidus ar piktavalis klausytojas šiuos nekonkrečius popiežiaus pasvarstymus išgirs kaip norės. Ir suprantama, kad karo situacijoje tokių pretekstų dviprasmybėms norėtųsi kuo mažiau.