Kovosime už Nepriklausomos Lietuvos valstybės vystymąsi, socialinį teisingumą, visų rūšių pensijų indeksvimą, nuo jų paskyrimo datos pagal infliacijos metinį dydį, neišmokėtų valstybinių pernsijų 2010 – 2013 m. grąžinimą. Turi būti Indeksuojamos ne tik senatvės, bet ir tremtinių bei kitos pensijos. Oriam senjorų gyvenimui – ne tik didesni pinigai, bet ir sąlygos gyventi socialiai aktyvų gyvenimą. Skatinsime socialinių ir sveikatos paslaugų plėtrą, siekdami visaverčio vyresnio amžiaus žmonių socialinio dalyvavimo ir savarankiškumo. Teiksime svarstymui Desovietizacijos įstatymą. Stiprinsime valstybės ir jos piliečių ilgalaikę apsaugą.
Mums rūpi ir privataus gyvenimo neliečiamumo užtikrinimo problema
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str. 1 d. nustato, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir šeimos gyvenimas, buto neliečiamybė, susirašinėjimo slaptumas. Panašias nuostatas atkartoja ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.23 str., įvairūs kiti teisės aktai. Deja, praktikoje šios normos neretai pažeidžiamos, sukeliant skausmingas pasekmes žmogui kaip asmenybei ir kaip įvairių teisinių santykių dalyviui.
Kodėl, turėdami eilę teisės aktų, užtikrinančių teisę į privatumą, faktiškai taip dažnai suklumpame? Ar esame išimtis, ar veikiau taisyklė Europos Sąjungos kontekste?
Privataus gyvenimo neliečiamumas nėra absoliutus. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str. 2 d. įtvirtinta išimtis. Valstybės pareigūnai gali kištis į privatų gyvenimą, jei tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti. Kaip matyti, išimtys – plačios ir suteikiančios diskreciją vertinimui, kada reikia varžyti teisę į privatų gyvenimą.
Panašias išlygas įtvirtina ir Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, kiti galiojantys teisės aktai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.23 str. 2 d. apibrėžia, kad privataus gyvenimo pažeidimu laikomas neteisėtas įėjimas į asmens gyvenamąsias ir kitokias patalpas, aptvertą privačią teritoriją, neteisėtas asmens stebėjimas, neteisėtas asmens ar jo turto apieškojimas, asmens telefoninių pokalbių, susirašinėjimo ar kitokios korespondencijos bei asmeninių užrašų ir informacijos konfidencialumo pažeidimas, duomenų apie asmens sveikatos būklę paskelbimas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką bei kitokie neteisėti veiksmai.
Iš esmės privataus gyvenimo pažeidimu laikomas tik toks informacijos rinkimas, kuris atliekamas neteisėtai. Esama daug situacijų, kai informacija renkama teisėtai – gavus atitinkamą teismo sankciją ar kitais įstatymuose apibrėžtais atvejais. Problema, kad teisėtas informacijos rinkimas savo apimtimi gali būti gerokai platesnis nei tikslas, dėl kurio informacija renkama, be to, net ir teisėtai renkant informaciją, ypač, kai tai daro operatyviniai darbuotojai, informacija renkama ne tik apie asmenis, kurie įtariami tam
tikrais teisės pažeidimais, tačiau ir apie kitus, niekuo neįtariamus asmenis, su kuriais bendrauja stebimieji. Neretai nepaisoma proporcingumo principo, dėl ko informacija renkama labai ilgą laiką, reikšmingai įsiterpiant į žmogaus privatų gyvenimą bei ryšius.
Esamos technologijos sudaro sąlygas efektyviai sekti, stebėti, klausytis pokalbių ar fiksuoti susirašinėjimus, o valstybės pareigūnai ne visados geba teisingai įvertinti, kada šios priemonės – būtinos bei pateisinamos. Su šia problema susiduriama visoje Europos Sąjungoje. Europos žmogaus teisių teisme nagrinėjama daug bylų, kuriose valstybės kaltinamos pažeidusios pareigą užtikrinti privataus gyvenimo apsaugą.
Pastaruoju metu, kovojant su COVID19 grėsme, susiduriama su naujais iššūkiais, nes svarstomos, o iš dalies ir diegiamos įvairios technologinės bei teisinės priemonės atsekti apsikrėtusiųjų ryšius, juos stebėti, izoliuoti ir pan. Nors grėsmė neneigtina, nėra pakankamai vertinimų, ar tokio masto įsiterpimas, koks yra planuojamas, pateisinamas ir pagrįstas. Ar tikrai valstybė gali reikalauti duomenų, su kuo asmuo bendravo, vien įtariant, kad jis serga, ar galima taikyti kokias nors technines stebėjimo priemones, siekiant nustatyti asmens ryšius bei buvimo vietas ir pan. Iš teisinės pusės apskritai nėra vertinimo, kiek priemonės, skirtos kovoti su užkrečiamąją liga, yra suderinamos su privataus gyvenimo slaptumu ir kaip šie teisiniai gėriai turėtų koreliuoti tarpusavyje.
Pandemijos metu matėme situacijų, kai sergantiems asmenims pasišalinus iš ligoninės jų nuotraukos buvo skelbiamos spaudoje, informuojama, kad jiems nustatytas koronavirusas. Iš dalies tai galima pateisinti kaip siekį informuoti visuomenę, paraginti kreiptis į gydytojus turėjusius kontaktų su šiais asmenimis, tačiau iš kitos pusės valstybės mastu paskelbta informacija apie konkrečių privačių asmenų sveikatą. Toks paskelbimas galėjo įtakoti visuomenės požiūrį, lemti problemas darbe ar bendraujant su artimaisiais.
Pastebima tendencija, kad daugelis valstybių vertina esą visuomenės interesai yra svarbiau nei konkrečių žmonių privatumo apsauga, tačiau tokia praktika kritikuotina. Kiekvienu atveju būtina įvertinti konkretaus asmens privataus gyvenimo apsaugos poreikį bei mastą ir visuomeninio gėrio, kurį siekiama apsaugoti, svarbą, nustatyti, kam konkrečiu atveju teiktinas prioritetas. Kitu atveju rizikuojame netekti šios teisės arba turėti ją tik formaliai, „ant popieriaus“.
Skirdama daugiau dėmesio privataus gyvenimo apsaugai, Lietuva galėtų ne tik pagerinti bendrą žmonių psichologinę savijautą, padidinti saugumo jausmą ir pasitikėjimą valstybe, bet taip pat plėtoti teigiamą ir šiais technologiškai pažangiais laikais ES lygmeniu reikšmingą praktiką. inės mūsų vertybės – žmogus, šeima, sveikata, pagarba, pareiga, saugumas.
Politinė reklama apmokėta iš LVŽS rinkimų sąskaitos. Užs. 1752242
