Vidutinio amžiaus, šiek tiek žilstelėjęs, įspūdingomis rudomis akimis, atviras – toks man pasirodė šis vyras, kuris sutiko papasakoti apie savo kelią – grįstą akmenimis, slidų ir apkerpėjusį. Narkomano kelią.
Pradėjo nuo klijų
Jo tėvui tai buvo antroji santuoka. Kai gimė Arminas, pora jau buvo pradėjusi skyrybų kelią, tačiau vis nedrįso galutinai to padaryti. Tokioje įtemptoje ir šaltoje atmosferoje mano pašnekovui teko augti net dešimt metų.
„Tėvas – sau. Mama – sau. Galiausiai ir aš, išmokęs jų gyvenimo stiliaus, pradėjau gyventi sau“, – pasakoja vyras. Pasak jo, mama dirbdavo pamainomis, tad naktimis jos dažnai nebūdavo. Na, o tėtis pamažu įniko į alkoholio liūną. Iš pradžių tik savaitgaliais, vėliau, metams bėgant, ir darbo dienomis. Netrukus tėvas tapo bedarbiu, ir vis dažniau Arminas jį matydavo netoliese jų daugiabučio esančiame naktiniame bare. Po darbo išvargusi mama iškart krisdavo į lovą.
„Šaldytuvas tuščias. Kaip aš gyvenu, kaip mokausi – niekam nebuvo įdomu. Trumpi klausimai: „Kaip mokslai? Ar valgei ką?“ buvo vienintelis bendravimas su tėvais. Jie net nežinojo, kad aš daugiau būnu kieme nei mokykloje“, – prisimena Arminas.
Laikas su draugais, sėdint kieme ant suoliuko, neprailgdavo. Bendros temos, merginos, muzika, savaitgalio planai juos suartino. Kompaniją papildė nauji žmonės, nauji pokalbiai.
„Nors turėjau draugų, tačiau man vis atrodė, kad aš niekam nereikalingas. Jaučiausi vienišas. Ta vienatvė mane slegia iki šiol“, – prisipažįsta vyras.
Jis pradėjo ieškoti paguodos, nusiraminimo, ko nors, kas leistų pakilti aukščiau kasdienybės, slegiančių minčių, nerimo. Vienas draugas papasakojo apie „Moment“ klijus. Netgi parodė, kaip jais galima svaigintis. Arminas dar buvo vaikas. Ratas pradėjo suktis vis greičiau. Norėjosi ištrūkti, norėjosi to jausmo vėl ir vėl.
„Kas tuo metu su manimi vyko? Pamenu palengvėjimo jausmą, pats jaučiausi lengvas, niekas negalėjo manęs įskaudinti, man atrodė, kad pasaulis staiga tapo draugiškas ir nuostabus“, – pirmuosius potyrius prisimena vyras. Jis skuba užbėgti įvykiams už akių ir nė už ką nenori „užkrėsti“ tuo potyriu kitų.
„Neduok Dieve, kam nors įkliūti. Nė pačiam pikčiausiam priešui to nelinkėčiau“, – atvirauja mano pašnekovas.
Jausmas dingo
Dienų, kada jis neuostydavo klijų, buvo mažai. Net nuvykęs vasaros atostogų į kaimą senelio garaže susirado tūtelę... Užlindęs už klojimo atsiguldavo ant žemės ir žiūrėdavo, kaip dangumi skuba debesys.
„Gal kam nors mano istorija pasirodys tokia vėjavaikiška, smagi, tačiau tas lengvumo jausmas aplankydavo vis rečiau, o noras pauostyti vėl tik augo“, – tęsia Arminas.
Po vienos vasaros kaime grįžęs į tėvų namus jis suprato: jie pagaliau savo santykiams padėjo tašką. Mamos namuose nebuvo, tik po kelių dienų vaikinas suprato, kad ji tiesiog išvyko į užsienį.
Neduok Dieve, kam nors įkliūti. Jokiam pačiam pikčiausiam priešui to nelinkėčiau.
„O kaipgi aš? Kam aš turėjau papasakoti, kaip praleidau savo vasarą?“ – klausia vyras. Jo tėvas namuose taip pat buvo retas svečias. Netrukus Arminą pasiekė dar viena žinia, kuri išstūmė jam žemę iš po kojų... Tėvas pralošė butą.
„Aš netekau namų. Tėvas kelias paras negrįžo. Kiemo draugas pasiūlė pagyventi pas jį“, – sunkius laikus prisimena vyras. Kvaišalų tema nepasimiršo: jie gėrė neaiškios kokybės alkoholį, Arminą ne kartą rado gulintį tiesiog kieme.
„Geri žmonės pajudindavo, klausdavo, kur gyvenu. O kur aš gyvenau? Niekur“, – atsakydavo jis.
Ėjo mėnesiai – gyvenant gatvėje, vartojant viską, ką tik kiti galėjo pasiūlyti, be pinigų, be mokslo, be tėvų. Armino tėvas kažkur dingo. „Perėjau prie „sunkesnių“ narkotikų. Mano rankos buvo subadytos. Buvo dienų, kai atrodė, kad jau mirštu. Tačiau nustoti vartoti nenorėjau nė už ką“, – prisimena vyras.
Nebuvo geriau
Kažkuriuo metu Arminas gavo žinią iš mamos: ji apsigyvenusi užsienyje ir kviečia sūnų į svečius, o gal ir su visam. Jis kaipmat išsiruošė, mama nupirko lėktuvo bilietą ir juo mojuodamas vyras žingsniavo per oro uostą, vildamasis, kad senas gyvenimas liko praeity, o naujajame nebus nei narkotikų, nei skurdo, nei nerimo.
„Deja, deja, kaip aš klydau... Galvojau, kad galiu tiesiog mesti vartoti. Tačiau, pasirodo, jau buvau priklausomas, o mano smegenys nieko kito negalėjo galvoti, vien apie tai, kaip vėl apsvaigti. Man reikėjo daugiau ir daugiau, o to jausmo, kuris mane aplankė dar vaiką, uostantį klijus, jau seniai nebeliko“, – pasakoja Arminas.
Mama, suvokusi, kokiu keliu pasuko jos vaikas, patyrė šoką. Ji visais būdais bandė padėti, bet negalėjo nieko pakeisti. Reabilitacijos klinikos priminė jam labiau kalėjimą nei gydymo įstaigą. „Aš tiesiog norėjau vartoti. Taškas. Su manimi dirbo ir gydytojai, ir psichiatrai. Aš tiesiog pabėgdavau ir vėl vartojau...“ – užburtą ratą paprastai apibūdina pašnekovas.
Netrukus jis vėl gyveno gatvėse – tik šįkart ne Lietuvos. Ne kartą buvo sumuštas, ne kartą jam buvo prie gerklės prispaustas peilis. Neteko darbo, kurį buvo suradusi mama. Neturėjo pinigų. Nieko.
„Nežinau, kodėl, bet vėl grįžau į Lietuvą, nors manęs čia niekas nelaukė. Dabar esu Lietuvoje. Šiandien nevartoju. Tačiau, jeigu kas nors iš artimųjų, kurių brangūs žmonės vartoja narkotikus, skaitys šias eilutes, noriu pasakyti viena: aš, Arminas, esu narkomanas. Aš melavau, vogiau, smurtavau, mane mušė, skriaudė, manimi niekas netikėjo. Aš vėl galbūt krisiu. Nežinau“, – greitakalbe beria vyras.
Tavo kaltė
Arminas žino, kad išgyti nuo šios priklausomybės neįmanoma. Tiesiog reikia išmokti su ja gyventi. Jis vis kartoja: „Jeigu kas nors, anksčiau vartojęs narkotikus, jums sakys, kad jau išgijo, – netikėkite. Jis tiesiog šiandien nevartoja. Atleiskite, jeigu nuvyliau. Mano tiesa yra tokia.“
Į anonimines draugijas besiburiantys priklausomi žmonės turi Dvylikos žingsnių tradiciją: vienas iš jų kviečia atsiprašyti visų, kuriuos įskaudino.
„Žinote, aš ne kartą atsiprašiau ir mamos, ir tėčio, kad taip nutiko. Gal atrodys keistai, bet nejaučiu jiems jokio pykčio, kad „pražiūrėjo“ mane, kad per mažai skyrė dėmesio. Tėčio jau nebėra gyvo, o su mama bendrauju nedaug. Atsiprašiau jos. Man palengvėjo“, – atvirauja Arminas.
Jis ne vieną dieną svarstė apie tėvų kaltę ir įtaką jo pasirinkimams, tačiau suprato, kad šiuo keliu geriau neiti. „Juk aš pats pasirinkau pauostyti klijų, ne tėvai. Kartu su manimi vartojo įvairūs draugai, pažįstami – net iš labai gerų ir turtingų šeimų. Alkoholikų šeimoje gali užaugti daktaras, o turtuolio šeimoje – narkomanas“, – reziumuoja pašnekovas.
Šiandien jis džiaugiasi dar viena, kaip pats sako, švaria diena. Koks bus rytojus – neplanuoja. Po pokalbio su manimi Arminas nuskubėjo į bažnyčią. Nueidamas šyptelėjo: „Turiu daug laiko, kai nevartoju. Tai einu pasikalbėti su „draugu“. Jis moka klausyti.“
Projektas „Azartas gyventi“ portale https://www.diena.lt (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 40 000 Eur
(be temos)
(be temos)
(be temos)