Prie laivybos ištakų

Nojaus reisas dabartinio jūrininko akimis

Laivybos istorija siekia seniausius laikus. Yra įrodymų, kad egiptiečiai jau 5000 metų prieš Kristų gabeno krovinius jūromis. Apie laivybą duomenų randame ir Biblijoje. Aprašyta laivo statyba, pakrovimas, plaukiojimas. Pabandykime tą senovinį reisą išnagrinėti dabartinės laivybos žmogaus akimis.

Frachtuotojas - Dievas

Pirmojo laivo statybos užsakovas buvo Dievas, o vykdytojas - Nojus. Pagal Bibliją Viešpats turėjo savų interesų užtvindyti žemę. Jis perspėjo Nojų apie tvaną, liepęs statyti didelį laivą. Tai buvo pirmoji laivybos istorijoje žodinė laivo frachtavimo sutartis (COA - Contract of affreightment).

Laivą Nojus statė ilgai. Kaimynai iš jo šaipėsi, nes aplink kiek akys užmatė buvo sausuma. Galima spėti, kad ir žmona jam nedavė ramybės, laivo statybą laikė dykaduoniavimu. Nojui statyti laivą padėjo trys sūnūs. Galima teigti, kad Nojus buvo ir pirmas žmogus, patikėjęs ilgalaike orų prognoze.

Kai laivas buvo baigtas, Nojus gavo Dievo, tai yra frachtuotojo, notisą (Notice of loard readiness – pranešimą apie laivo pakrovimą). Buvo nurodymas ir septynių dienų kancelingas (canceling date – galutinis pakrovimo terminas). Čarteryje (Charter – krovinio gabenimo laivu sutartis) buvo neaiški vieta apie paskirties uostą, kuriame reikėtų iškrauti krovinį. Pirmasis laivas buvo pastatytas pagal frachtuotojo reikalavimus specialiam kroviniui.

Pirmojo laivo sandara

Nojui laivo matmenis ir patalpų išdėstymo schemą pateikė frachtuotojas. Biblijoje laivo matmenys yra uolektys. Tai senovinis maždaug 66-71 cm ilgio matas. Nojaus pastatyto laivo ilgis buvo 300, plotis - 50, aukštis – 30 uolekčių. Maždaug 200 metrų ilgio laivas netgi mūsų laikais gana didelis. Viduje buvo trys deniai – tvindekai. Pakrovimas – gyvulių ir žvėrių varymas į laivą vyko per lacportą (angą borte). Talmanai (Nojaus sūnūs) kruopščiai skaičiavo gyvąjį krovinį. Kaimynai, kurie šaipėsi iš Nojaus, kai šis statė laivą, taip pat prašėsi į vidų, bet čarteryje nebuvo numatytas keleivių gabenimas, be to, frachtuotojas (Dievas) neleido to daryti.

Įgula – Nojaus šeima

Nojus tapo laivo kapitonu, savo žmoną, taip pat sūnus jis įrašė į Muster Roll (laivo įgulos sąrašą). Savo tris sūnus Nojus paskyrė kapitono padėjėjais, taip taupydamas lėšas įgulai išlaikyti. Pasibaigus pakrovimui, pats frachtuotojas atėjo išlydėti laivą ir uždarė jo duris. Po to prasidėjo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų trukęs lietus. „Vanduo vis plūdo ir plūdo. Nojaus laivas pakilo tiek, kad ėmė plaukti vandens paviršiumi. Potvynis buvo toks smarkus, jog visi aukšti kalnai dingo po vandeniu, o visa, kas sausumoje gyva, mirė.”

Kapitono Nojaus ir trijų jo sūnų šturmanų vairuojamas laivas plaukė septynis mėnesius ir septyniolika dienų. Navigacinių sistemų tuo metu nebuvo, neturėjo jie ir GPS (Global Positioning System - globalinė sistema laivo buvimo vietai nustatyti). Todėl kaltinti Nojų, kad laivą užplukdė ant seklumos, nelabai galime. Juo labiau kad arbitru Nojus galėjo pasikviesti Aukščiausiąjį...

Potvynio lygio matavimo „prietaisai“

Pradėjus vandeniui slūgti, nustatyta ir geografinė laivo užplaukimo ant seklumos vieta. Tai buvo Ararato kalno viršūnė. Vanduo slūgo net šimtą penkiasdešimt dienų. Neturint visos navigacinės informacijos, iškrauti laivą būtų buvę rizikinga. Reikėjo ryšio, bet laive nebuvo nei radisto, nei GMD (Global Maritime Distress and Safety System – pasaulinė jūrinio ryšio ir laivybos saugumo sistema). Bet išeitis buvo rasta. Nojus atidarė langą lubose ir išleido varną – pažiūrėti, ar vanduo jau visai nuslūgo. Grįžtančio paukščio nesulaukęs, išleido balandį. Šis, neradęs sausos vietos nutūpti, tuoj parskrido. Savaitę palūkėjęs, Nojus vėl išleido balandį. Paukštis grįžo vėlai vakare ir snape parnešė alyvmedžio šakelę. Tai buvo ženklas, kad vanduo jau gerokai nuslūgo.

Dar po savaitės Dievas liepė jam su visa šeima lipti iš laivo ir išleisti gyvūnus.

Krovinys liko juridiškai neįformintas

Taip baigėsi pirmojo laivo reisas. Krovinys buvo saugiai iškrautas, bet niekas nepateikė jam konosamento (Bill of lading – gana sudėtingas krovinio dokumentas, atliekantis kelias funkcijas) ir niekas nesumokėjo frachto (mokesčio už vežimą).

Nojui liko abejonių: jis nežinojo kuo remtis: čarteriu ar konosamentu. Dabartinis kapitonas ar laivo operatorius tokiu atveju kreiptųsi į įvairius juridinius ekspertus, arbitrus, advokatus ir nebaigtų tvarkyti juridinių reikalų nepaliktų. Bet kapitonas ir laivo savininkas Nojus buvo savo laiko žmogus. Jam buvo paprasčiau, nes nereikėjo kreiptis į atsiradusius per tūkstančius metų biurokratus. Jis turėjo vienintelį arbitrą – Aukščiausiąjį!

Nojaus laivo liekanos

Teigiama, kad Nojaus laivo liekanos atsivėrusios po žemės drebėjimo XX a. pradžioje. Antrojo pasaulinio karo metais vienas lakūnas, skrisdamas virš Ararato, lyg ir matė ant Ararato kalno laivo formą primenantį objektą. 1977 metais garsus amerikiečių tyrinėtojas Ronas Vajatas, naudodamas modernias technologijas, patvirtino, kad ant Ararato kalno iš tiesų yra Nojaus laivo liekanos.

Sovietų Sąjunga protestavo prieš amerikiečių ekspedicijas prie Ararato kalno įtardama, kad tai yra priedanga karinėms žvalgyboms.

1987 metais turkai, kurie Ararato kalną vadina Agri-Dagiu, atidarė muziejų apie Nojaus laivo kruizą. Dabartinio Tel Avivo priemiestyje yra senovinis Jafos uostas. Teigiama, kad jį po didžiojo tvano įkūrė Nojaus sūnus Jafetas.