“Sergu gigantomanija”, - nė nemirktelėjusi pareiškia ji. Ir kalba apie naujus iššūkius, ambicingus planus ir grandiozinius siekius. Vilniuje, Londone, Niujorke, Los Andžele, Tel Avive visi žino jos vertę, kuri, tiesą sakant, kaskart vis labiau auga. Kaip to pasiekti? “Neturiu jokių skrupulų, - abejingai moja ranka. - Nesakau, kad esu šventoji. Abejones, gailestį pasilieku ketvirtai valandai ryto, kai iš miego pažadina sąžinė.” Naktimis ji prabunda ir dėl kitų priežasčių. Kai nori padėti, užjausti, palaikyti artimą draugą.

Taip, joje susilieja dvi asmenybės, du žmonės, dvi lytys. Kai reikia, ji būna moterimi, kai reikia - vyru. “Kartais privalau tapti vienu jų, kitaip neišgyvenčiau išskirtinai fališkame režisierių pasaulyje”, - tiesumu, drąsa ir pasitikėjimu stebina ne tik Lietuvoje žymi operos režisierė

- Maldauju, atleiskite, - pavėlavusi daugiau nei valandą ranką tvirtai paspaudžia Dalia Ibelhauptaitė. - Blogiausia, kad išrasti mobilieji telefonai. Skambina tai vienas, tai kitas. Tučtuojau juos išjungsiu, niekas nebetrukdys.

- Kur užtrukote?

- TV3 projekto “Lietuvos garbė” rengėjai ketina apdovanoti Jurgos Ivanauskaitės knygos “Miegančiųjų drugelių tvirtovė” pagrindinės herojės prototipą. Be to, Jurga buvo šio renginio komisijos narė. Rengėjai nori, kad pasidalyčiau prisiminimais ir įteikčiau apdovanojimą.

- Žinau, kad trečiadienį (kalbėjomės pirmadienį - aut. past.) išskrendate į Londoną. Į Lietuvą grįšite vien dėl šių apdovanojimų?

- Yra dalykų, dėl kurių reikia viską atidėti. Šis - vienas jų. Dėl Jurgos, dėl atminimo, dėl pagarbos. Ji turi priklausyti ateities kartoms, jauniems žmonėms. Mūsų, žmonių, kurie pažinojo Jurgą, pareiga - kalbėti, dalytis prisiminimais.

- O Jums neatrodo keista, kad Jurga ir jos kūryba į populiarumo viršūnę šovė po mirties?

- Nereikėtų stebėtis. Lietuviai myli tik tuos, kurių nėra, kurie yra toli.

- Bet ir Jūs savo draugę prisiminėte tik tuomet, kai ją naikino liga. Iki baisios diagnozės nebendravote net devynerius metus.

- Taip. Gyvenimas yra čia ir dabar. Privalome džiaugtis kiekviena sekunde. Neturime bijoti pasakyti, kad kažką mylime. Toje situacijoje suvokiau, kad viskas, nebegalima atidėlioti, bus vėlu. Apskritai niekada nereikia manyti, kad turėsime kitą šansą. Dar jaunystėje mane ir Jurgą susiejo išskirtinis ryšys - šešeri aktyvaus bendravimo metai paliko neištrinamą pėdsaką. Vėliau gyvenome skirtingus gyvenimus. Kai prieš 16 metų išvykau į Angliją, retai grįždavau į Lietuvą. Jurga turėjo kitų užsiėmimų - savęs ieškojimai Rytuose, kūryba. Žmonėms nereikia kasdien pietauti, kalbėti, kad jie būtų kartu.

- Du retai susitinkantys žmonės nebeturi bendrų interesų, juos mažai kas sieja.

- Su Jurga susitikdavome pusvalandžiui, išsiskirdavome trečią ryto. Niekada nepritrūkdavome temų, ir visai ne buitinių. Kai pirmą kartą susitikome po devynerių metų, bijojau savo reakcijos. Tokiomis akimirkomis labai dažnai apsiverkiu. Kartu supratau, kad ašaros nepadės. Vos pažiūrėjome viena į kitą, nebereikėjo nieko sakyti. Jokių pokyčių, tas pats ryšys, bendrumo jausmas.

- Tokių artimų bičiulių negali būti daug...

- Ir gaila. Per pastaruosius trejus metus buvau priversta atsisveikinti su dviem tokiais žmonėmis. Anksčiau Anapilin palydėjau vieną nuostabiausių savo bičiulių - garsiausią ne tik Anglijoje teatro scenografę Mariją Bjornson. Kai kadaise pasiūlė su ja statyti pirmąją savo operą “Don Žuanas”, ėjau gatve ir mąsčiau: su tokia žvaigžde dirbsiu, jei nueisiu ir pasakysiu tiesą. Nuėjau. Sakau, Marija, dirbsime, jei nesureikšminsime nei praeities, nei nuopelnų, nei vardų: tu ateini tik kaip Marija, aš - kaip Dalia, ir tai mano pirmoji opera. Ji apsiverkė. Daugelį metų niekas nedrįso to pasakyti, visiems ji buvo įžymioji Marija Bjornson. Mus ilgam susiejo išskirtinis ryšys. Žinau, kad ir Marija, ir Jurga dabar yra kartu su mumis.

- Tikite pomirtiniu gyvenimu?

- Taip. Prisiminimai lieka. Nereikia įvardyti visų dalykų. Turime jausti, žinoti.

- Jautrumas, akyse pasirodžiusios ašaros - net negaliu patikėti, kad prieš mane sėdi ta pati moteris, kuri ne kartą gyrėsi nebeturinti jokių moteriškų savybių, kuri būdama maža mergaitė liejo ašaras, kad neturi “pimpaliuko”.

- Ne, aš nepasikeičiau. Iki šiol gyvenu absoliučiai vyriškame pasaulyje. Viskas prasidėjo Maskvoje. Keletą metų mane supo vien vyrai - buvau vienintelė režisūrą studijuojanti moteris. Kad ištverčiau nuožmiame vyrų pasaulyje, privalėjau tapti vienu jų. Reikia daug jėgos. Kitaip neturėsi savo vietos. Moterys, kurios gyvenime pasirenka netradicinį kelią, privalo atsisakyti kitų dalykų. Tai mokestis už teisę būti savimi.

- Ar ta auka didesnė už prarastą galimybę suktis virtuvėje ir skalbti vystyklus?

- Gerokai mažiau laiko skiri draugams, šeimai, kitiems dalykams. Darai tai, kuo tiki, kam esi sutvertas. Pati didžiausia yra vienatvės kaina.

- Bet Jūs ištekėjusi už garsaus britų aktoriaus Deksterio Fletčerio.

- Visi esame vieniši. Nekalbu apie tai, kad namuose jaučiuosi vieniša. Noriu pasakyti, kad turime suvokti paprastą dalyką - žmogus vienas turi išgyventi visose kritinėse situacijose. Kai pats tiki savimi, tavimi gali tikėti ir kiti. Turiu nuostabų vyrą, kuris nenori manęs keisti. Tai retas atvejis.

- Kalbate apie tuos Jus nuvylusius vyrus, kuriems į veidą šliūkšteldavote vyno ir kitaip keršydavote?

- Ir apie tuos, - kvatoja. - Dažnai taip baigdavau santykius su vyrais. Reikėjo ilgai laukti, kol sutikau tokį žmogų kaip Deksteris. Jei pasikeisčiau, mano vyras patirtų šoką. Mes nesikeičiame nuo pažinties pradžios. Esame du žmonės. Gyvename kartu, bet netapome tuo pačiu individu. Kartais labai sunku pasiekti tokią harmoniją. Net tuokdamiesi prižadame gyventi iki mirties. Taip neturėtų būti.

- Kaip skambėjo Jūsų vestuvių priesaika?

- Noriu tikėti, kad visą gyvenime būsime kartu. Tiesiog nereikia manyti, kad po ceremonijos nebereikia nieko daryti. Tiesiog gyventi, ir viskas. Mūsų santykių pagrindas - ne vergovė, o bendradarbiavimas. Kai ateis laikas nebebūti kartu, geriau išsiskirti. Nereikia kamuotis, vergauti.

- Vienos vergauja vyrui, kitos - scenai, tuštybei patenkinti.

- Darau tik tai, ką noriu. Nereikia ieškoti jokių kompromisų. Viskas pateisinama dėl tikslo.

- Tarkime, įsispraudimas į ankštą Juozo Statkevičiaus suknelę juk irgi kompromisas.

- Atvirkščiai, tai idealo siekimas. Visos norime atrodyti lyg Klaudija Šifer.

- Ypač kai sėdite prie vieno stalelio.

- O taip. Niekada nepamiršiu filmo “Lok, stauk ir šauk” pristatymo vakarėlio ir Juozo pasiūtos suknelės. Negalėjau ne tik kvėpuoti, bet ir judėti. Kai supratau, kad teks sėdėti prie vieno stalo su gražiausia pasaulio moterimi, bijojau tik vieno, kad suknelė viešai per pusę nesprogtų. Prisėdau ant paties kėdės kraštelio, alkūnėmis atsirėmiau į stalą ir taip prakabojau visą vakarą. Galėjau visai neiti, bet ėjau.

- Vis tas užsispyrimas. Negaliu suprasti, kodėl Jūs nesugebate pralaimėti?

- Negaliu neturėti tikslo, stovėti vietoje. Pergalės teikia energijos, bet buvo ir pralaimėjimų. Kai šešerių pradėjau važinėti dviračiu, nukritau, susižeidžiau kelį, ant dviračio nesėdu iki šiol. Gyvendama Los Andžele supratau, kad niekada nevairuosiu automobilio. Susimoviau per praktinį vairavimo egzaminą - viršijau greitį, kitą kartą važiavau per lėtai. Niekada nesiimu to, ko nesugebu. Man nereikėtų vairuoti automobilio.

- Jums, ko gero, labiau praverstų piloto licencija?

- O taip. Galėčiau keliauti po pasaulį. Išvengčiau daugybės oro uosto procedūrų, neužstrigčiau spūstyse. Gera idėja. Svarbiausiai išsikelti tikslus ir jų siekti. Pavyzdžiui, kai stačiau “Bohemą”, norėjau, kad spektaklis taptų lankomiausias Lietuvoje. Per kelis mėnesius “Bohemą” matė 17 tūkst. žmonių. Šis rodiklis gerokai svarbesnis nei kelių kritikų vertinimai.

- Kritikai gali pasakyti - tokius rezultatus lėmė puiki spektaklio rinkodara. Ir jie bus teisūs.

- Gerai, tegul ir kiti taip padaro. Sėkmės. Lietuvoje, kai kalbame apie meną, esame pernelyg dvasingi, susireikšminę. Menas - irgi darbas. Laikas nusprendžia, ką sukūrėme. Nereikėtų savęs riboti.

- Laikai, kai menininkai nesudurdavo galo su galu - jau praeitis? 

- Kodėl manote, kad aš turiu ką valgyti? Buvo laikai, kai badavau.

- Kai su 20 svarų kišenėje atvažiavote į Angliją? 

- Ir ne vienus metus vėliau. Trumpam buvau grįžusi į Lietuvą. Nebegalėjau likti Anglijoje - turėjau vienus batus, kurių paduose žiojėjo skylės. Į repeticijas vaikščiodavau pėsčiomis. Dabar tai praeitis. Gerai, kad nenuleidau rankų ir paėmiau duotą šansą.

- Tokia skaudi patirtis, matyt, pagimdė ir dabartinį Jūsų pomėgį - kaupti batus? 

- Perku nebūtinai madingus, bet stilingus batus. Baigiu sukaupti kelis tūkstančius porų. Dabar nebereikia vaikščioti nuleista galva ir slėpti nudėvėtų batų. Nors, kita vertus, negaliu pasakyti, kad vaikštau vien rožėmis klotu keliu.

- Tel Avivo, Niujorko, Londone operos teatrai - Jums vis dar maža? 

- Žinote, kada prasideda žmogaus mirtis? Kai jis patiki tuo, ką apie jį rašo spauda. Turiu labai ilgą sąrašą kūrinių, kuriuos norėčiau pastatyti. Ir Lietuvoje, ir kitose šalyse. Niekada nežinai, kaip viskas apsisuks. Bet viską turi išgyventi.

- Beje, žinote, kas taip pasakė: “Kaip galėčiau kurti spektaklį apie meilę, pati jos nepatyrusi, - man reikia nuolat įsimylėti. Kaip galėčiau statyti tragedijas, pati niekada negalvojusi apie savižudybę!” 

- Taip, žinau.

- Nepakeitėte savo nuomonės? 

- “Bohema” - mano jaunystė. Dienos, kai laiką leisdavome Vilniaus senamiestyje, sėdėdavome ant stogų. Kodėl turėčiau bijoti prisipažinti, kad buvo momentų, kai norėjau pasitraukti? Tokios akimirkos liko gilioje praeityje. Mokydamasi Maskvoje patyriau labai dramatiškų išgyvenimų. Gerai pasistengęs rastumėte žmogų, kuris mane laikė už kojos, kai lipau iš aštunto aukšto. Nemanau, kad norėjau viską baigti, greičiau pradėti iš pradžių. Greta manęs visuomet buvo žmonių, kurie laikė už kojos. Todėl viskas nesibaigė tragiškai.

- Gal pats laikas atsipūsti, sulėtinti tempą? 

- Neturiu laiko. Reikia labai skubėti. Tiesa, tris dienas galėsiu mėgautis vyro dėmesiu. Klausysiu jo komplimentų. Deksteriui esu pati geriausia. Vis dar myliu. Balandį bus dešimt metų, kai esame vedę. Kai rasime daugiau laiko, būtinai aplankysime tokias vietas, kuriose įgysime naujos patirties. Kalbu apie Afriką.

- Bet ne dabar. Supratau, kad Jūsų prioritetas numeris vienas - kūryba. 

- Kiekvienas žmogus žino, kada jaučia harmoniją. Po kelių savaičių švęsiu 40-ies metų jubiliejų. Taip ilgai to laukiau. Kai pradėjau režisuoti, pagal amžių galėjau būti visų aktorių sesutė, dukra. Nieko nepakeitė ir trisdešimtmetis. Nuo šiol nesulauksiu priekaištų, kad esu pernelyg jauna. Jeigu dabar norėtų ką nors prikišti, iš karto po nosimi pakiščiau pasą. Ar ne pats laikas kurti?