Jei sklaidėte 1936 m. Klaipėdoje išleistą lietuvišką kulinarijos knygą “Didžioji virėja”, greičiausiai pastebėjote bulvinių koldūnų (skliausteliuose patikslinta - cepelinų) receptą. Gal išties cepelinai - tai bulviniai koldūnai, kuriuos dabar esame verčiami vadinti didžkukuliais? Kodėl mes cepelinus, tapusius nacionaliniu patiekalu, atkakliai vadiname mūsų kalbai svetimu žodžiu? Kokia šio pavadinimo kilmė?

Kulinarijos istorijos žinovas istorikas Vilius Puronas tvirtina, kad tautinių patiekalų idėja ir pirmieji dirižabliai Lietuvoje pasirodė beveik tuo pačiu metu - prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Milžiniškas orlaivis (dirižablis) išskrido iš angaro Vokietijoje prie Bodeno ežero 1900 m. Tai buvo 128 m ilgio ir 11,6 m skersmens gigantas, kurį sukūrė 52 metų inžinierius Ferdinandas fon Cepelinas. Minėtose dirbtuvėse buvo pagaminta 117 dirižablių, kurių ne vienas pasirodė Lietuvos padangėje. Dėl dirižablio ir bulvinių koldūnų formos panašumo lietuviai pradėjo pastaruosius vadinti dirižablių kūrėjo Cepelino vardu.

Įdomu tai, kad tais laikais Rygoje buvo pastatyti keli stacionarūs mūriniai angarai dirižabliams. Pastatė vokiečiai jiems angarą ir Lietuvoje, prie Šiaulių - ten 1915 m. pradėjo veikti Zoknių oro uostas.

V.Puronas teigia, kad dar vienas cepelinų angaras buvo pastatytas Ginkūnuose. Tad lietuviai turėjo progų matyti skraidančius dirižablius ir visai neatsitiktinai pavadino bulvinius koldūnus dirižablių kūrėjo vardu. Išorinis didžiulio orlaivio ir lietuviško patiekalo panašumas lėmė tai, kad dirižablio autoriaus pavardė nukeliautų į lietuvišką puodą ir kalbą.

Parengė V.S.