Biologinių tėvų paliktą vaiką rinktis dvasininko kelią paskatino jį globojusi prancūzų šeima

Nerijus Grigaliūnas nuo trejų metų augo Vilniaus 1-uose vaikų globos namuose, nuo septynerių – 4-toje internatinėje mokykloje Antakalnio rajone.

„Aš net dėkoju Dievui, kad turėjau galimybę gyventi valdiškuose namuose. Mano patirtis – milžiniška, ir ji man brangi. Juk normaliose šeimose augę vaikai nežino tokio gyvenimo skonio. O aš jį pažinau. Maža to, suradau nuostabią šeimą Prancūzijoje“, – atviravo 25-erių būsimas kunigas.

Tiesiai į prancūzų mokyklą

Prieš maždaug penkiolika metų Nerijui atsirado galimybė kartu su kitais pamestinukais apsilankyti Prancūzijoje – prancūzų šeimos buvo pasirengusios į savo namus priimti likimo nelepinamus vaikus.

N.Grigaliūną priglaudusi šeima gyveno pietų Prancūzijoje, netoli Marselio miesto, nedideliame Aix-en-Provence miestelyje. Bernardo ir Marie-Noel Terlay šeimoje augo net keturi vaikai – Claire, Jeanas-Babtiste'as, Benoit ir Clementas. Per pirmą viešnagę vaikas iš Lietuvos Prancūzijoje praleido tris mėnesius.

„Buvau devynerių ir prancūziškai nemokėjai nė žodžio, bet jau antrą dieną po atvykimo pradėjau lankyti mokyklą, – kuriozišką situaciją prisiminė Nerijus. – Bernardas ir Marie-Noel mano atsivežtame prancūzų–lietuvių kalbos žodynėlyje parodė žodį „mokykla“. Maniau, nori paklausti, ar aš lankau mokyklą, todėl labai aktyviai linksėjau galva: taip, esu didelis, tikrai lankau mokyklą. Tik vėliau paaiškėjo, kad jie teiravosi visai ko kita – ar aš norėčiau ir Prancūzijoje eiti į mokyklą. Galva linksėjau labai įtikinamai, tad jau kitą rytą sėdėjau mokyklos suole.“

Bandė pasislėpti

Vaikinas dar ir dabar negali pamiršti, kokį šoką tąkart patyrė. „Neramu buvo, kad niekas čia nekalba lietuviškai, kad klasė labai didelė. Lietuvoje mokiausi su 14 vaikų, o čia – 40 mokinukų ir visi prancūzakalbiai“, – pasakojo Nerijus.

Sėdėti suole dar nieko tokio – dairaisi sau pro langą, klausaisi ausiai neįprastos kalbos. Bet pamokų pertraukos priminė tikrą košmarą. Visi vaikai puolė naują klasės draugą klausinėti kas, kaip ir iš kur. „Elgiausi kaip laukinis – bėgau nuo jų, bandžiau slėptis, kad jie manęs nekalbintų, nes vis tiek nieko nesuprantu. Tačiau pamažu pradėjome bendrauti – jie man rodydami į save pasisakė vardus, aš padariau tą patį“, – dabar jau su šypsena prisiminė N.Grigaliūnas.

Prancūziškų žodžių vaiką mokiusi mokytoja jam rodydavo paveikslėlius, o vakarais Nerijus, prižiūrimas jį globoti pasiėmusios šeimos, rašydavo diktantus. „Daugiausia dėmesio mokslo reikalams skirdavo mama Marie-Noel. Tai jos padedamas kiekvieną vakarą mokydavausi žodžių. Grįžęs į Lietuvą po tų trijų Prancūzijoje praleistų mėnesių, iš visos grupės lietuviukų geriausiai kalbą buvau išmokęs būtent aš“, – prisipažino Nerijus.

Bendrauja iki šiol

Po pirmojo vizito B. ir M-N.Terlay šeimoje, vaiko iš Lietuvos ir prancūzų šeimos santykiai liko itin artimi. „Po pusantrų metų vėl nuvažiavau pas juos, paskui vykdavau jau kiekvieną vasarą. Ir iki šiol važiuoju per atostogas, kartais ir žiemą“, – pasakojo Nerijus.

Du iš keturių Terlay šeimos vaikų jau sukūrė savo šeimas, turi po porelę vaikučių. Ateinančią vasarą atšokti vestuves ketina ir dar vienas Nerijaus „brolis“ iš Prancūzijos.

Susirado tikruosius tėvus

Nerijus neslepia – jis visą laiką troško susirasti savo biologinius tėvus, bet internatinės mokyklos auklėtojos patarė neskubėti. „Reikia laiko žmogui subręsti, pasiruošti priimti tai, ką gali rasti“, – šių patarimų nauda Nerijus dabar neabejoja. Jį pagimdžiusią moterį vaikinas susirado tik pradėjęs mokytis kunigų seminarijoje.

„Turėjau teismo dokumentus, iš kur buvau paimtas į vaikų globos namus. Nuvažiavau pagal šį adresą ir radau savo močiutę. Ji nurodė, kur gyvena mano mama. Tėvas nebuvo jos vedęs, tačiau kiek vėliau susiradau ir jį“, – klausantis Nerijaus atrodo, kad viskas buvo labai paprasta.

Ar vis dėlto verta ieškoti žmonių, kurie paleido į gyvenimą, tačiau duoti meilės ir šilumos neturėjo jėgų, o gal ir noro? Nerijus nutyla. „Verta, – tik po gana ilgos pauzės atsako. – Tik nereikia puoselėti iliuzijų. Turi suprasti – juk augai be tėvų, vadinasi, problema buvo reali, neišgalvota. Todėl sutikęs savo tėvus nė kiek nenustebau. Žinojau, kad jie turi bėdų. Tai – alkoholizmas. Man tai nebuvo naujiena ar staigmena“, – jaunas vyras atsargiai rinko žodžius.

Kelias į kunigystę

N.Grigaliūnas tvirtino niekada nemanęs, kad gyvenimas internate yra blogas. „Tiesą pasakius, kartais ten jis daug geresnis nei kai kuriose mūsų šeimose. Juk daug vaikų gyvena baisiomis sąlygomis – mato geriančius tėvus, yra neprižiūrėti, net kankinami. O internate esi aprengtas, pamaitintas, lankai mokyklą, bendrauji su puikiomis auklėtojomis. Mes eidavome į teatrą, kiną, mezgėsi draugystės. Ar tai blogai?“ – svarstė Nerijus.

Tiek vaikų namuose, tiek jį globojusioje prancūzų šeimoje vaikinas buvo apsuptas katalikiškos auros. „Nuo šeštos klasės patarnavau mišioms Arkikatedroje. Troškimas tarnauti Dievui, sekti Jėzumi Kristumi buvo su manimi nuo mažumės. Tuo pačiu norėjau tarnauti žmonėms. Būdamas kunigu galiu įgyvendinti šias svajones“, – savo pasirinkimą studijuoti kunigų seminarijoje aiškino N.Grigaliūnas.

Šiuo metu jis mokosi šeštame kurse. Sausio mėnesį jaunuolio laukia pirmasis įšventinimas – į diakonus. Dar po metų jis tikisi būti įšventintas į kunigus.