“Svarbu pasirodyti taip, kad būtų ką malonu prisiminti”, - taip apie mūsų šalies nacionalinės rinktinės siekius 2008 metų Europos čempionato atrankos varžybose sakė puolėjas T.Danilevičius

Rugsėjo 2-oji, Neapolio “San Paolo” stadionas. 2008 metų Europos futbolo čempionato atrankos B grupės komandų rungtynės Italija - Lietuva, 21-oji dvikovos minutė. Keturių “ėjimų” derinį pradėjo Mantas Savėnas, jį toliau tęsė Marius Stankevičius ir Deividas Česnauskis, o galiausiai užbaigė Tomas Danilevičius.

1:0 lietuvių naudai. Sutrikusius planetos futbolo karalius nuo pralaimėjimo išgelbėjo Filipas Inzagis.

“Mano smūgis nebuvo efektingas ir tikrai nenusipelnė išskirtinio dėmesio. Svarbiau tai, kad privertėme pasaulio čempionus italus kovoti visomis jėgomis ir tenkintis tik lygiosiomis”, - prisiminęs tą žaidimo momentą sakė T.Danilevičius, už istorinį įvartį pripažintas “Kauno dienos” rugsėjo mėnesio sportininku.

Savo smūgį matė per televizorių

Italijos “Livorno” klubui atstovaujantis Lietuvos rinktinės kapitonas, nuginklavęs Džanluidžį Bufoną, tapo antruoju žaidėju mūsų šalies futbolo istorijoje, įmušusiu įvartį “veikiantiems” planetos čempionams.

Pirmasis buvo Orestas Buitkus, 1996-aisiais parklupdęs Brazilijos komandos vartininką Zetį, tačiau anuomet mūsiškiai svečiuose pralaimėjo 1:3.

- Tomai, ką Tau asmeniškai reiškia įvartis italams?

- “Kauno diena” pasiteiravo T.Danilevičiaus.

- Jį tikriausiai prisiminsiu visą gyvenimą.

Įmušti pasaulio čempionams lemta ne kiekvienam futbolininkui, todėl didžiuojuosi, kad man pavyko tai padaryti. Juo labiau Italijoje, kur žaidžiu. Su bičiuliais pokštavome, kad įspyręs kamuolį į italų nacionalinės ekipos vartus, čia gerokai pakėliau savo, kaip legionieriaus, kainą (juokiasi).

Vis dėlto po tų rungtynių jau praėjo mėnuo. Kiekvieną savaitę - kiti varžovai, kiti mačai. Po truputį blėsta ir susitikimo Neapolyje įspūdžiai.

- Internete iki šiol dar galima pažiūrėti to sėkmingai užbaigto derinio vaizdo įrašą. Gal ir Tu jį matei?

- Tik per televiziją, kai buvo kartojami įdomiausi rungtynių momentai. Man patiko, kaip surengėme ataką, kaip ji susiklostė. Iš šalies viskas atrodė iš tiesų neblogai.

Priverstinis poilsis - dėl traumos

- Kaip “Livorno” klubo vadovai vertina naujojo sezono pradžią?

- Esame “Serie A” turnyro lentelės viduryje. Atrodo, kad klubo šeimininkai tuo patenkinti, nors kol kas anksti daryti bet kokias išvadas. Sunkus maratonas tik prasidėjo. Žinome, kad mūsų galutinis tikslas - neiškristi iš elitinės lygos į žemesnę. Tai buvo pabrėžta varžybų išvakarėse.

- Kodėl nežaidei “Serie A” čempionato rungtynių su “AC Milan” ir UEFA taurės turnyro mačo su austrų “FCS Pasching” ekipa?

- Gydžiausi traumą. Praėjusią savaitę susimušiau blauzdos raumenį. Nieko baisaus, tačiau komandos gydytojas prirašė procedūrų, rekomendavo pailsėti. Tikiuosi atsigauti iki rinktinės treniruočių stovyklos ir pasirengti dvikovai su Farerų salų komanda, tačiau lemiamą žodį tars “Livorno” medikai.

- Tarkime, kad jie leis Tau pačiam nuspręsti...

- Jei jausiuosi gerai, nedvejodamas važiuosiu į rinktinę. Negali būti kitos kalbos. Man visada malonu grįžti į tėvynę ir padėti savo šalies komandai. Ir taip bus, kol žaisiu futbolą.

Lietuvos futbolui reikia naujo stadiono

- Ką manai apie Lietuvos rinktinės perspektyvą “Euro 2008” atrankos varžybose po pirmųjų dviejų rungtynių su Italija ir Škotija?

- Mūsų galimybės patekti į kitą etapą tapo miglotos iškart po to, kai sužinojome, su kuo teks žaisti B grupėje. Kita vertus, sunku ką nors prognozuoti. Juk tikriausiai mažai kas tikėjosi, kad su italais sužaisime lygiosiomis, tačiau taip įvyko. Po tokio starto galbūt daug kas vylėsi, kad įveiksime škotus, bet jiems pralaimėjome.

Jei viskas būtų paprasta, tiesiog suskaičiuotume galimus taškus ir iš anksto žinotume savo vietą. Todėl vengiu spėlioti. Pažaisime - pamatysime. Svarbu pasirodyti taip, kad būtų ką malonu prisiminti.

Reikia abu kartus įveikti Farerų salų futbolininkus. Ateityje norėčiau, kad savo aikštėje “nuskausmintume” pasaulio vicečempionus prancūzus, ukrainiečius, vėl susigrumtume su italais. Metas atsirevanšuoti gruzinams už skaudžius pralaimėjimus.

Mūsų komanda vis atsinaujina, joje geras mikroklimatas. Žinoma, konkurencija rinktinėje galėtų būti didesnė, tačiau Lietuvos futbolas - ne Prancūzijos ar Italijos, kur galima suburti kelias pajėgias nacionalines ekipas.

- Škotai išpeikė Kauno S.Dariaus ir S.Girėno stadioną. Kaip Tu jautiesi šioje arenoje?

- Su škotais žaidėme ne geriausios būklės aikštėje. Veja rungtynėms buvo neparengta. Suprantu, kad įtakos jos kokybei turėjo permainingi orai, tačiau gamtos išdaigos - ne vien Lietuvos problema. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad kitose šalyse tokiems atvejams pasirengiama rūpestingiau, profesionaliau.

Apmaudu, bet tenka pripažinti, kad neturime šiuolaikinio, reprezentacinio futbolo stadiono. Krepšinio salių yra, rengiamasi statyti naujas. Nejaugi mūsų šalis nepajėgi suręsti bent vieną modernų futbolo stadioną, kuriame galėtų žaisti visos rinktinės, pradedant jauniais ir baigiant nacionaline? Man visai nesvarbu, kur jis būtų - Kaune ar Vilniuje, Šiauliuose.

Kai persirengiant rūbinėje ant galvos laša vanduo - ar tai europinio lygio arena?

Livorne jaučiasi kaip Klaipėdoje

- Jau daugiau nei dešimt metų, kai žaidi užsienio klubuose. Kokia Tavo sportinės karjeros kreivė?

- Tai, kad aš vėl rungtyniauju “Serie A” čempionate - laiptelis aukštyn nei, sakykime, kai buvau išnuomotas “Avellino” komandai. Būtų puiku dar kelis sezonus likti elitinėje “Serie A”. Tokiu atveju galėčiau tvirtinti, kad šį tą jau nuveikiau.

2000-aisiais buvau Londono “Arsenal”. Trumpai, bet įgijau patirties. Jei šioje komandoje būčiau sužaidęs bent penkerius metus ir su ja ką nors iškovojęs, tada sakyčiau: tai - reikšmingas mano karjeros etapas.

Aš patenkintas tuo, ką veikiu. Manau, kad visi turime viršutinę savo galimybių kartelę, tačiau niekas nedraudžia ją įveikti ne vieną, o tiek kartų, kiek mums norisi. Tik reikia to siekti.

- Penktasis sezonas Livorno komandoje. Šiame Italijos mieste turėtumei jaustis kaip savo Klaipėdoje...

- Taip ir yra! Juo labiau kad Livornas - uostamiestis. Tik pirmieji metai buvo sunkūs, kol visa šeima išmokome kalbą, pripratome prie italų gyvenimo būdo, ritmo. Dabar - jokių problemų. Turime draugų, dukra lanko vaikų darželį ir su bendraamžiais bendrauja itališkai. Mums čia patinka.

- Viename interviu esi sakęs, kad sporto legionieriaus gyvenimas įpareigoja Tave būti pasirengus bet kada palikti net labai pamėgtą vietą ir persikelti ten, kur kvies naujasis darbdavys.

- Toks kiekvieno profesionalo likimas. Psichologiškai manęs nesutrikdytų netgi netikėčiausios permainos. Jei šiandien prireiktų - susikraučiau daiktus ir išvažiuočiau į kitą miestą ar šalį.