Ji baigusi Kauno Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą su klase, kurioje mokėsi Dalia Kutraitė, Egidijus Klumbys, dainininkas Vytautas Petrušonis. Ji irgi tapo garsi - viena geriausių Lietuvos ir anuometinės TSRS rankininkių. Tačiau šiandien ji gali didžiuotis ne tik savo sportine praeitimi, bet ir dviem sūnumis - Šarūnu ir Vyteniu. Šiuo metu abu jie toli nuo Kauno. Vyresnysis gyvena Izraelyje ir žaidžia krepšinį Tel Avivo “Maccabi” klube, devyniolikmetis jaunėlis, irgi krepšininkas, mokosi JAV mokykloje,
12 klasėje. “Visi keturi susitiksime netrukus - per Kalėdas. Skrisime pas Šarūną”, - šypsosi krepšininko Šarūno Jasikevičiaus mama

Rita JASIKEVIČIENĖ

- Užauginote du krepšininkus. Jūsų pirmagimiui Šarūnui - 28 metai, antrajam vaikui, Vyteniui, 19. Didokas skirtumas, ar ne?

- Visi pastebi tą skirtumą (juokiasi). Kažkada, kai nuvedžiau mūsų mažąjį lankyti J.Jablonskio mokyklą, sutikau savo kūno kultūros mokytoją. Jis nustebo: “Rita, bet kodėl toks didelis metų skirtumas tarp tavo sūnų?”. Sakau, juk tarp mano vaikų įsiterpė kamuolys! Aš, pagimdžiusi Šarūną, grįžau į rankinio aikštelę.

- Buvote garsi Lietuvos rankininkė. Žaidėte TSRS rinktinėje. Ar tiesa, kad sportinę karjerą sužlugdė Šarūno gimimas?

- Trylika metų žaidžiau “Žalgirio” moterų rankinio komandoje, paskui buvau rankininkė besimokydama tuometiniame Politechnikos institute, vėliau patekau į Sąjungos rinktinę - iš pradžių į jaunimo, paskui į moterų. Viskas kilo aukštyn, kol pasijutau besilaukianti Šarūno, ir man nuplaukė olimpiada. Tuomet buvau pašalinta iš TSRS rinktinės, ir man neleido į ją sugrįžti. TSRS rinktinės ir Kijevo “Spartako” treneris Igoris Turčinas taip ir pasakė: nenoriu jos daugiau akyse matyti.

- Ir Jūs nesirodėte?

- Turčinas buvo vienintelis žmogus, kurio aš gyvenime bijojau. Buvo įprasta, kad kai jis rankininkei įsako, ji bematant paklūsta. Paklusdavo ir besilaukiančios sportininkės... Ne viena tokia istorija buvo. Jis man niekada neatleido, kad nenutraukiau nėštumo ir pasirinkau šeimą, o ne olimpines žaidynes. Užtai aš mažam Šarūnui juokais sakydavau: ar žinai, kad tu man skolingas vieną olimpiadą? Jis skolą grąžino... Mums su vyru nupirko bilietus į Sidnėjaus olimpines žaidynes, kurias pamatyti labai svajojau.

O tada, po Šarūno gimimo, iš Sąjungos rinktinės buvau išmesta visiems laikams, nesvarbu, kad žaidžiau net geriau negu prieš tapdama mama. Galėjau rungtyniauti kitoje olimpiadoje, Maskvos, bet mano karjera Sąjungos rinktinėje buvo baigta. Nors dar ilgai žaidžiau, Šarūnas buvo septynerių, kai baigiau sportuoti.

- O kodėl baigėte?

- Tiesiog atėjo laikas. Man buvo jau 31 metai. Sporte tai yra daug. Aš neįsivaizduoju, kaip Sabonis žaidžia keturiasdešimties.

- Ar sunku buvo atsisveikinti su didžiuoju sportu?

- Labai. Tai lyg išėjimas į pensiją. Visas gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis.

- Ko tada griebėtės?

- Buvau baigusi Politechniką, tad ėjau dirbti pagal specialybę. Siuvimo technologe. Reikėjo pradėti viską iš naujo. Juk įgūdžių neturėjau.

- Kuo užsiimate dabar?

- Šiuo metu niekuo. Nedirbu, namus gražinu. Anksčiau buvau “Kaustoje” administratorė, man patiko darbas su žmonėmis, bet bendrovę nupirko suomiai, mažino etatus... Taip ir likau be darbo.

- Taigi dabar esate namų šeimininkė, savo vyro Lino Jasikevičiaus žmona ir dviejų krepšininkų mama.

- Tai kad tų vaikų nėra! Šarūnas - Izraelyje, Vytenis - Jungtinėse Valstijose. Vaikai jau savarankiški.

- Su kuriuo sūnumi jaučiate artimesnį dvasinį ryšį?

- Net nežinau. Jie abu labai geri vaikai. Šarūnas, kuris krepšinio aikštelėje atrodo toks aršus, su mumis, tėvais, yra labai šiltas ir mielas. Kai susitinkame, nepaleidžia iš glėbio, apipila bučiniais. O jau kiek visko pripirkęs... Ir automobilį “Peugeot 307” padovanojo, ir dabar davė pinigų naujam virtuvės komplektui - tai dovana mano būsimajam gimtadieniui. Prisimenu, kai jis gavo savo pirmąją premiją už Europos jaunimo čempiono vardą. Lipa laiptais ir šaukia: ateik, mama, dalysimės. Man taip įstrigo tie jo žodžiai...

- Jūsų sūnūs vaikystėje buvo paklusnūs vaikai?

- O ne, vaikystėje, jaunystėje su jais buvo visko. Abu jie buvo nepaprastai judrūs berniukai. Auginti Šarūną buvo ypač sudėtinga. Jis nebuvo piktybinis, bet jau tas jo judrumas ir karštakošiškumas...

- Ką buvo iškrėtęs vaikystėje krepšininkas Šarūnas Jasikevičius?

- Nieko tokio, kas man įstrigtų visam gyvenimui.

Na, pastabų iš mokyklos parnešdavo... Daugiausia už plepėjimą pamokų metu. Tokių pat pastabų gaudavo ir antrasis sūnus. Ką aš jiems galėjau padaryti? Užkišti burnas? (Juokiasi).

- O makarenkišką pedagogikos priemonę - diržą ar panaudodavote? 

- Lupti yra gavę abu - ir Šarūnas, ir Vytenis, kur tu du tokius užauginsi nelupęs. Gaudavo į kailį ir nuo manęs, ir nuo tėvo. Kai dabar pagalvoju, Šarūnas į kailį yra gavęs daugiau už brolį. Baramas jis niekada nenutylėdavo - tuoj šokdavo aiškintis, ginčytis, teisintis. O Vytenis tokiais atvejais tylėdavo, jis visuomet buvo lėtesnis už Šarūną.

Užtai dabar mes jau tik patarėjai. Šarūnas baigė vidurinę Amerikoje, savo jėgomis įstojo į Merilendo universitetą. Mūsų, tėvų, balsas buvo tik patariamasis. Šarūnas norėjo rinktis kūno kultūros specialybę, tai mes su tėvu ir pasakėme savo nuomonę, kad gal neverta. Tada jis pasirinko politologiją. Tikrai nežinau, kodėl. Gal kad jam visada patiko istorija?

- Vadinasi, dabar Šarūnas yra diplomuotas politologas? Tai gal, kai susitinkate, jis bando politiškai orientuoti tėvus? 

- Šiaip tai jis seka Lietuvos politinius įvykius, bet mums nereguliuoja, už ką balsuoti. Jo tėvas labai domisi politika... O aš tai ką - paviršutiniškai. Ir istoriją ne itin mėgau. Dabar skambina mažasis ir guodžiasi - su istorija nelabai. Ir man būdavo nelabai. Šiuo atžvilgiu Šarūnas ir Vytenis, matyt, skirtingi.

- O kitais atžvilgiais? 

- Kitais jie labai panašūs. Pavyzdžiui, išvaizda. Net balsai beveik vienodi, kai kuris nors paskambina, neatskiriu. Tik charakteriu gal Šarūnas tvirtesnis, griežtesnis, mėgstantis sakyti tiesą. Vytenis minkštesnis, švelnesnis. Tas pats ir krepšinio aikštelėje. Šarūnas azartiškesnis. Ir visi turbūt žino, kaip jis mėgsta paauklėti komandos draugus. Toks jau jo būdas. Sako, mama, jei aš žinau, kad mano teisybė, galiu aikštelėje akis išdraskyti. Aš irgi tokia. Jei jau mano teisybė, aš ją irgi ginsiu iki pat galo. Nukentėsiu, bet ginsiu.

- Taigi jokia paslaptis, iš ko Šarūnas Jasikevičius paveldėjo savo temperamentą ir pomėgį ginčytis. 

- Na taip... Nors aš jį baru už tai. Teisėjo švilpuko juk nebegrąžinsi. Vaikeli, sakau, būk geras, patylėk per varžybas. Tada teisinasi: ai, mama, aš jau toks esu. Visi žino, kad jis toks... O paskui prisipažįsta, kad gailisi, atsiprašinėja draugų, kuriuos aprėkė per rungtynes. Aš irgi aprėkdavau. Būdavo, labai pykdavau, kai matydavau, kad kuri nors iš mano komandos draugių nesistengia. Aikštelėje aš, kaip, man regis, ir Šarūnas dabar, atiduodavau visą save. O kitos, būdavo, išeina ir tingi pasilenkti, pajudėti. Na, piktumas apimdavo! Tai ir pasakydavau supykusi. Paskui po rungtynių prieini ir atsiprašai... Ir Šarūnui tas pats.

- Esate aistringa sirgalė? 

- Labai. Kai žaidžia Šarūnas, tai iš viso nerandu sau vietos. Kai jis nežaidžia, aš žiūriu krepšinio varžybas, vertindama patį žaidimą. Objektyviai. O kai aikštelėje rungtyniauja Šarūnas, vis tiek daugiausia matau jį, akimis seku kiekvieną jo judesį. Atrodo, kad niekada tiek nesijaudindavau prieš savo varžybas, kiek dabar - prieš Šarūno.

- Už kurią krepšinio komandą sergate? 

- Už “Žalgirį”. Bet kai “Žalgiris” rungtyniauja su “Maccabi” klubu, kuriame žaidžia Šarūnas... Tada aš sergu už sūnaus komandą. Esu tai prisipažinusi ir Gintarui Krapikui, ir kitiems - atleiskite, bet aš - už savo vaiką.

- Aptariate po rungtynių Šarūno žaidimą? 

- Jis visuomet mums paskambina, bet dažniausiai kalbasi su tėvu. Mano vyras domisi visomis sporto šakomis, bet jau krepšiniu - ypač, analizuoja visus duomenis po rungtynių, gali išvardyti visų Eurolygos žaidėjų pavardes. Aš žinau tik pagrindinius krepšininkus. Visus pažįstu tik Šarūno komandoje - ir kai jis žaidė Slovėnijoje, ir kai Barselonoje, ir dabar, Tel Avivo “Maccabi”.

- Ar dažnai aplankote sūnų Izraelyje? 

- Labai dažnai, aišku, nepriskraidysi, bet nuvykstame su vyru, žinoma. Šarūnas labai laukia, visuomet apmoka visas kelionės išlaidas. Jau antrus metus vyksime pas jį į Tel Avivą švęsti Kalėdų.

- Jums nebaisu, kad Šarūnas gyvena šalyje, kurioje dideli neramumai? 

- Kai pagalvoji, nėra labai linksma, bet aš palyginti rami. Nėra ten taip baisu, kaip parodo per televizorių. Pernai Šarūnas vietoje kalėdinės dovanos užsakė mums geriausią viešbutį Eilate, Izraelio kurorte. Ten, prie Egipto sienos, praleidome penkias dienas, deginomės, ilsėjomės. Iki to kurorto teko važiuoti per visą šalį, ir nepasakyčiau, kad buvo baisu. Na, vaikšto ten vyrai su automatais, kartais patikrina apsauga. Skrendant į Tel Avivą oro uoste tai tikrino taip, kaip dar niekur nebuvau mačiusi, metalo detektoriais apžiūri prieš einant į restoraną ar parduotuvę. Aš dėl to nepuoliau į paniką, juk rūpinasi mūsų saugumu. Be to, tikiu likimu ir manau, kad jei nebus lemta, nieko ir neatsitiks.

- Ar myli krepšininką Jūsų sūnų Izraelyje? 

- Labai. Kad jie ir mus su vyru labai greitai įsidėmėjo ir atpažindavo. Gal Šarūnas turi tokią laimę, kad jis visur sulaukia žmonių meilės? Ir Slovėnijoje jį mylėjo, ir Ispanijoje. O jau Izraelyje tai - be žodžių. Ir taip jie stengiasi parodyti tą savo meilę, garbinimą visur, kad ir kur jis pasirodytų, kad Šarūnas net pyksta. O aš sakau, vaikeli, palauk, ateis laikas, ir visi tave užmirš. Toks jau yra sportas.

- Šviesiaplaukis 193 cm ūgio lietuvis, ko gero, labai patinka žydaitėms. 

- Patinka. Dieve, ir laiškai ateina, ir prisipažinimai, kad myli. Bet kadangi Šarūnas jau turi nuolatinę merginą, tai ramu.

- Jūs nieko prieš, kad galite turėti marčią iš Izraelio? 

- Kodėl turėtume būti prieš? Žinoma, kad ne prieš, svarbu sūnus būtų laimingas. Anksčiau draugavo su amerikiete, dabar su žydaite. Mes žiūrime tolerantiškai. Aš Šarūnui esu prisipažinusi, kad ko jau nenorėčiau, tai tamsiaodės marčios. Nors, kai pagalvoji, kokie gražūs tada būna vaikiukai... Bet vis tiek nenorėčiau, tik kad nuo mano norų čia niekas nepriklauso. Kaip Šarūnas pasirinks, taip ir bus.

- O nemanote, kad jis jau pasirinko? 

- Aš negaliu žinoti. Na, jis rimtai draugauja su ta mergaite, buvo atsivežęs ją iš Izraelio į Kauną, mes gražiai sutariame. Bet Šarūnas yra tvirtai pareiškęs, kad be trisdešimties neves.

- Kaip manote, ar baigę sportines karjeras Jūsų sūnūs sugrįš į Lietuvą? 

- Vargu. Negali, žmogau, visko numatyti, bet aš manau, kad Šarūnas turbūt gyvens Ispanijoje, o kurią šalį pasirinks jaunėlis, dar sunku prognozuoti.

- Jūsų tai neliūdina? 

- Ne, aš jau susitaikiau su ta mintimi. Šarūnas rengiasi rekonstruoti savo namą Barselonoje, kurį įsigijo žaisdamas Ispanijoje... Toks gyvenimas. Ir tai nėra taip baisu, kaip atrodė iš pradžių. Mes lankysime savo vaikus, jie atvyks pasisvečiuoti pas mus. Neseniai buvau JAV Žydrūno Ilgausko vestuvėse, Žydrius yra Šarūno draugas nuo vaikystės, dabar Šarūnas buvo jo vestuvių liudytojas. Nuostabios buvo vestuvės, bet man ypač patiko tai, kad Žydrūnas Ilgauskas, jau ne vienerius metus praleidęs Amerikoje, visiškai nepasikeitęs. Na, lygiai tas pats Žydrius, kurį aš pažinojau. Manau, kad ir mano sūnūs išliks tokie pat, kad ir kur jie suleistų šaknis.