Kai kurios dramos buvusioje sovietinėje armijoje buvo dar šiurpesnės negu tragedija, sugriovusi Artūro Sakalausko gyvenimą

“Kauno dienoje” paskelbus straipsnį “Sudaužytas gyvenimas”, kuriame skaitytojams buvo priminta dramatiška kareivio Artūro Sakalausko gyvenimo istorija, į šią publikaciją atsiliepė keli skaitytojai. Du iš jų papasakojo apie ne mažiau kraupias dramas. Jų nestigo buvusioje sovietinėje kariuomenėje, kurioje klestėjo vadinamoji “dedovščina”, fiziškai ir psichiškai sužalojusi ne vieną vaikiną. Tarnybą toje armijoje, kurioje netvarka ypač įsiviešpatavo vadinamaisiais pertvarkos metais, dalis lietuvių iki šiol prisimena su pasibaisėjimu.

Aštuoni lavonai

Kaune gyvenantis Arvydas Maksvytis po publikacijos “Kauno dienoje” apie dramatišką A.Sakalausko istoriją paskelbimo paskambino į redakciją ir sakė, kad jis žino analogišką atvejį, kai “dedovščinos” iš pusiausvyros išvestas kareivis irgi nušovė aštuonis žmones.

Tai atsitiko 1973-iųjų vasarą. Ši tragedija turi bruožų, panašių į A.Sakalausko atvejį. Abi tragedijos įvyko vadinamajame specialiajame vagone. 1987 metų vasarį A.Sakalauskas nušovė praporščiką, šešis kareivius bei seržantus ir vagono palydovą - civilį.

A.Maksvytis papasakojo, kad jis tuomet tarnavo pulke, dislokuotame Maskvoje. Šio pulko kareiviai lydėdavo vadinamuosius specialiuosius krovinius. Batalionas, kuriame tarnavo Arvydas, buvo tiesiogiai pavaldus tuometiniam SSRS vidaus reikalų ministrui Nikolajui Ščiolokovui, artimai susigiminiavusiam su Sovietų Sąjungos lyderiu Leonidu Brežnevu.

Iš vagono niekas neišlipo

Tą vasaros rytą, kai į vieną Maskvos stočių atvyko traukinys, kuriame buvo vadinamasis specialusis vagonas, iš jo niekas neišlipo. Juo būdavo gabenamas specialusis krovinys.

Šie pastarieji paslaptingi žodžiai tuomet reikšdavo, kad juo galėjo būti į bausmės atlikimo vietą gabenami kaliniai, labai daug dolerių ar kitos užsienio valiutos, aukso arba kitų tauriųjų metalų. Žodžiu, tai būdavo kroviniai, kuriems reikėjo ypatingos apsaugos.

Kai iš spec. vagono ilgokai niekas neišlipo, kilo įtarimas, kad jame kažkas atsitiko. Netrukus paaiškėjo, kad iš Odesos pašauktas tarnauti kareivis, kurį iš dvasinės pusiausvyros išvedė tarnybos draugai, jiems žiauriai atkeršijo.

Kareivis rusas nušovė du civilius vagono palydovus, praporščiką, seržantą ir keturis kareivius. Po žudynių jis, pasiėmęs du pistoletus, iš kurių vagone tratino kiek pajėgė, ir visus šovinius, kurie dar liko, iš Maskvos nepastebėtas dingo. Kad kareivis sugebėjo trumpam pasprukti, paaiškėjo tik vėliau, pasakojo A.Maksvytis.

Paieškos landynėse

Arvydas gerai prisimena, kad būtent tą dieną jis ir jo tarnybos draugai buvo pakelti pagal aliarmo signalą. Visi suprato, kad atsitiko kažkas nepaprasta. Netrukus paaiškėjo, kad specialiajame vagone įvyko baisios žudynės.

Iš pat ryto prasidėjo didžiulio masto gaudynės. Dingusio kareivio paieška buvo paskelbta visoje buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje: nuo Kaliningrado iki Vladivostoko ir nuo Maskvos iki Odesos.

A.Maksvytis sakė, kad Maskvoje iš karto buvo sudaryti mišrūs kariškių ir milicijos patruliai. Keturiems ar penkiems kareiviams, kuriems kažkodėl buvo įsakyta apsirengti paradine uniforma, vadovavo milicininkas, ginkluotas pistoletu. Kareiviai teturėjo peilius.

Daugybė tokių grupių pasklido po visą Maskvą. Buvo manyta, kad su tarnybos draugais susidorojęs kareivis nors laikinai slapstysis sostinėje. Bet, kaip vėliau paaiškėjo, jo planai buvo visai kitokie.

Patruliui, kuriam priklausė ir Arvydas, buvo įsakyta tikrinti Maskvos pakraščių landynes, kuriose, kaip tikėtasi, galėjo slėptis bėglys. “Buvom ginkluoti menkai, todėl į kai kurias landynes, kur, mūsų manymu, galėjo tykoti pavojus, neidavom”, - pasakojo Arvydas. Jis sakė, kad milicininkas, vadovavęs patruliui, dėl to jokio skandalo nekėlė ir kareivių vėliau neapskundė.

Arvydas vis dar prisimena, kaip jis ir jo tarnybos draugai tuomet buvo nustebę, kai sužinojo, kiek daug mieste didvyryje - Maskvoje buvo tų landynių, apie kurias tada nerašė jokie laikraščiai ir kurias gerai žinojo vietos milicininkai.

Suimamas nesipriešino

Tai pačiai dienai baigiantis paaiškėjo, kad linčo teismą vagone surengęs kareivis buvo visiškas neišmanėlis. Gal jis dar nebuvo atsigavęs nuo patirto streso, gal dėl kitų priežasčių, bet elgėsi visiškai vaikėziškai - į namus lėkė, kaip sakoma, tiesiu taikymu.

Gimtojoje Odesoje jis pateko tiesiai į milicijos rankas, nepaisant to, kad jau buvo spėjęs persirengti civiliais drabužiais. Suimamas vaikinas nesipriešino - susitaikė su likimu, kaip ir A.Sakalauskas. Bet lietuvis pakniopstomis nebėgo gimtinės link, o mėgino laikytos kuo toliau nuo jos.

Žinoma, bėgliui iš Odesos pasislėpti buvo sunku. Jo nuotrauka buvo išplatinta po visą Sovietų Sąjungą visoms paieškoms grupėms ir milicijos darbuotojams.

Represijų ir sekimo sistema Sovietų Sąjungoje veikė nepriekaištingai. Bet kai kada ji sutrikdavo.

Taip buvo ir šį kartą. Bėglys iš Maskvos vis dėlto sugebėjo ištrūkti. Atrodo, kad jis į Odesą parskrido, nes taip greitai tokį didelį atstumą jis kitokiu būdu įveikti negalėjo.

Vėliau Arvydas sužinojo, kad Odesos milicininkai - seržantas ir viršila, sulaikę bėglį, buvo paaukštinti laipsniais.

A.Maksvytis sakė, jog jis savo batalionų karininkų klausinėjo, koks likimas ištiko tą kareivį, pasiryžusį tokiam drastiškam žingsniui. Vienas karininkų Arvydui sakė, kad kareivis kurį laiką buvo gydomas vienoje psichiatrijos ligoninių, o vėliau paleistas į namus.

Sargybinis miegojo

Laimonas Juozėnas, tarnybą sovietų armijoje baigęs prieš pat SSRS žlugimą 1991 metais, dabar gyvenantis Babtuose, “Kauno dienai” pasakojo, jog jis surinko patikimų, bet labai lakoniškų žinių apie 1984 metais birželį Estijoje įvykdytas itin paslaptingas žudynes. Tada keli vyrai, ginkluoti tik peiliais, kareivinėse naktį nužudė keliolika miegojusių kareivių (tikslaus skaičiaus nustatyti nepavyko, tik žinoma, kad aukų buvo daugiau nei dešimt).

Kaip vėliau nustatė ekspertai, peiliais darbavosi tikri profesionalai, kiekvienai aukai dūrę į gyvybei pavojingiausias vietas. Nužudytieji kareiviai buvo įvairių tautybių.

Pasak L.Juozėno, ši baisi drama iš karto buvo uždengta paslapties šydu - karinė ir civilinė cenzūra uždėjo tuomet galingą savo leteną.

Šių žudynių motyvai taip ir liko neaiškūs. Taip pat liko nežinoma, ar buvo sulaikyti piktadariai.

L.Juozėnas pasakojo, jog žinias apie žudynes kareivinėse jam patvirtino anonimu panoręs išlikti kariškis, tarnavęs Charkove. Apie dramą Estijoje jis sužinojo, kai ten lankėsi pas pusbrolį.

Anot L.Juozėno, kitas patvirtinimas apie įvykusias skerdynes buvo gautas iš tuometinės Pabaltijo karinės apygardos štabo karininko, irgi panorusio likti anonimu, lūpų. Karininkas pasakojo, kad nelaimės vietoje buvo labai baisu.

Apygardos štabo karininkas teigė, jog tokia tragedija galėjo įvykti tik todėl, kad kuopos budintysis (sargybinis) nestovėjo savo poste, o miegojo lovoje. Po tokio baisaus atsitikimo drausmė visuose apygardos daliniuose buvo labai sugriežtinta.

Atsitikimas Azerbaidžane

L.Juozėnas taip pat surinko, beje, irgi šykščių duomenų apie 1982 metais įvykusį atsitikimą Azerbaidžane, kai buvo nužudyta net kelios dešimtys aviacijos dalinio kareivių. Tai atsitiko po to, kai vietos vaikinai su kareiviais baisiai susipyko dėl įžeistos vietos merginų garbės.

Jauni žmonės nutarė kariškiams atkeršyti. Kerštas buvo siaubingas - keli šaltakraujiškai peiliais darbavęsi žudikai po savęs paliko krūvas lavonų.

Tie, kurie daugiau bendravo su žmonėmis iš Kaukazo, žino, kad jiems garbė - aukščiau visko. Su jaunais azerbaidžaniečiais susipykę kareiviai, daugiausiai rusai, atrodo, nelabai gilinosi į kaukaziečių mentaliteto subtilybes ir todėl sumokėjo savo gyvybe.

Specialus Hitlerio įsakymas

Kai Hitleris nusprendė užgrobti Kaukazo naftą, jis toms savo divizijoms, kurios turėjo atlikti istorinį šuolį į kalnus, išleido specialų įsakymą. Jame, be kita ko, kuo griežčiausiai, net grasinant karo lauko teismu, kitaip sakant, mirtimi, buvo uždrausta užgaulioti Kaukazo žmones, nekibti prie vietos moterų, o mirties bausmes, jeigu iškyla tokia būtinybė, vykdyti paslapčiomis, bet ne demonstratyviai viešai, kaip tai buvo daroma kitose okupuotose teritorijose.

Hitlerio taktika pasiteisino - jis su vietos gyventojais Kaukaze neturėjo jokių problemų. O Šiaurės Kaukaze, pavyzdžiui, Čečėnijoje, vokiečiai buvo sutikti kaip išvaduotojai. Už tai Stalinas čečėnams žiauriai atkeršijo - 1944 metais juos masiškai ištrėmė į atokias SSRS vietoves.

Jauni rusų kareiviai, dėl merginų susivaidiję su azerbaidžaniečiais, atrodo, manė, kad jiems, kaip didelės tautos - “vyresniojo brolio” - atstovams net Kaukaze viskas leidžiama. Už tokį neapgalvotą elgesį teko sumokėti gyvybės kaina.