Kalbėdamas apie naujausią savo juostą „Partizano žmona“ Vytautas V.Landsbergis pabrėžė: pagrindinė jo funkcija – jungti visus, kas neprarado vilties, jog Lietuva yra graži ir bus dar gražesnė.

– Filmas „Partizano žmona“ – jau antrasis jūsų dokumentinis filmas apie partizanų vadą Juozą Lukšą Daumantą. Kodėl sukūrėte dar vieną filmą ta pačia tema?

– Pirmasis filmas „Baladė apie Daumantą“ buvo kitoks. Jame J.Lukšos bendražygiai ir artimieji padėjo rekonstruoti jo biografiją nuo vaikystės iki pat žūties. Ten ypatingas dėmesys skiriamas painioms mirties aplinkybėms, išdavystei, o meilės tema atspindėta tik fragmentiškai.

Vėliau, išsamiai susipažinęs su unikaliu epistoliariniu kūriniu – J.Lukšos-Daumanto „Laiškais mylimosioms“ supratau, kad prie meilės temos turėsiu grįžti. Nes tokios romantiškos, pakilios meilės šiais laikais retai kur besutiksi. Tad šis filmas yra ne apie karą, o apie meilę karo metu. Apie meilę, kuri prabyla žodžiais:

Brangus Aukseli,

Rašau Tau gal paskutinį kartą. Mudu susirašinėt jau nebeturėsime galimybės. Naudojuos šia paskutine proga. Tu man daugiau nerašyk, kol negausi kitokio pranešimo. Gyvenu nepamirštamais tų brangių dienų prisiminimais. Jie mane lydės tolyn.

Aš žinau, Niliuk, kad toliau aš jau grumsiuos ne dėl savo vieno, bet dėl mudviejų garbės, kame Tu, Brangioji, lydėsi mane savais pergyvenimais ir sava malda. Tikiu, kad mudviejų bendri jausmai neapvils mūsų ir po trumpo laikotarpio mudu vėl svaigsim nė kiek nepaviršutiniškesne laime, kokią svajojom ar ir kuria gyvenom.

O jei kartais likimui patiktų mane fiziškai sunaikint – tai Tu, Niliuk, tąsyk padaryk mane kažkur egzistuojantį laimingą, susikurdama sau vėl laimingą gyvenimą. Nėra negalima, kad ir aš nepavirsčiau mūsų tėviškės kruvinos žemės dulkėmis, nors dabartiniai mano nujautimai manęs neprileidžia prie panašios minties.

Kodėl, Niliuk, laimė yra taip sunkiai pasiekiama; gal tik todėl, kad ji laime vadinas?

– Filmo kūrėjų sąraše matoma ir Agnės Marcinkevičiūtės pavardė. Kaip ir kuo ši režisierė prisidėjo prie filmo sukūrimo?

– Agnė yra senas bičiulis ir ištikimas bendražygis, su ja eičiau į partizanišką žvalgybą. Mūsų studijoje ji yra sukūrusi keletą puikių filmų – apie Jurgį Kunčiną, Raimundą Vabalą, Romualdą Granauską, Jurgą Ivanauskaitę. Partizaniška tema jai irgi artima ir pažįstama. Tad ši filmą kūrėme dviese – Agnė prisiėmė atsakomybę būti montažo režisiere ir itin subtiliai, moteriškai sudėliojo vaizdus, iliustruojančius J.Lukšos laiškus.

– Kartais pasigirsta balsų, kad filmai apie partizanus skaldo visuomenę, nes pokario laikas buvo nevienareikšmis ir sklidinas žiaurumų, kurių nevengė abi kovojančios pusės.

– Karas yra karas, jo logika ir metodika kitokia nei taikos meto. Visko būta... Renkant atsiminimus teko girdėti ir apie stribus, kurie pranešdavo apie būsimus išvežimus, kad išvežamieji spėtų pasislėpti.

Bet šios kovos esmė yra pagrindinis miško brolių pranešimas Lietuvos istorijai – partizanai nuplovė neatsakingų Lietuvos valdžios žmonių gėdą, jie pasipriešino okupacijai. O priešinosi ne gvazdikais, tam labiau tiko automatai. Pagrindiniai partizanų vadai J.Lukša, Lionginas Baliukevičius, Adolfas Ramanauskas, Vytautas Žemaitis buvo didingos ir garbingos asmenybės, tai liudija jų darbai, palikti laiškai, dokumentai ir dienoraščiai, žmonių atsiminimai.

Kita vertus, filmas „Partizano žmona“ kalba ne apie žudymą, o apie dviejų, vienas kitą karštai pamilusių žmonių jausmus. Tai jausmas, kuris vienija. Jis pažįstamas ir stribams, ir partizanams. Man regis, pagrindinė filmo (o gal ir apskritai kultūros?) funkcija – jungti vienišuosius, pasiilgusiuosius, nepraradusiuosius vilties, kad Lietuva yra graži ir bus dar gražesnė.

Kas: „Partizano žmona“.

Kur: „Žalgirio“ arenoje.

Kada: spalio 3 d. 19.30 val.