Naktis paskutinėje stovykloje prieš kopiant į aukščiausio Šiaurės Amerikos kalno Denali viršūnę devyniems lietuviams buvo bemiegė. Tąnakt netoliese žuvo du žmonės. Pas kitus du sužeistuosius į pagalbą skubėjo ir lietuviai.

Silpnesni neatlaikytų, palūžtų

Dabar kaunietis keliautojas Darius Vaičiulis ir aštuoni jo kolegos – euforijoje.

Tai – didžiausia lietuvių grupė, užkopusi į aukščiausią Šiaurės Amerikos kalną Denali (Makinlį).

"Silpnesni būtų palūžę. Turbūt yra nežinančių, ką aš tuose kalnuose veikiu, ir nesuvokiančių, kad tai – ne tik grožis ir malonumas, – prisipažino į kalnus "aštuontūkstantininkus", siekiančius aštuonis kilometrus ir daugiau – Čo Oju ir Džomolungmą (Everestą) užkopęs D.Vaičiulis. – Būna nuotykių, kurie sukrečia, tačiau kartu dar kartą primena: nevalia atsipalaiduoti, pamiršti, kad užkopus ant viršūnės teks grįžti į stovyklą, sėkmingai nusileisti nuo kalno."

Skubėjo į pagalbą

Apie pirmą valandą nakties per radijo ryšį nuskambėjo pagalbos šauksmas. Lietuviai skubiai rengėsi, tvarkėsi apraišus, avėsi batus, kates ir išskubėjo jau žinodami, kad komercinėje ekspedicijoje žuvo amerikietė gidė ir kinas. Dar du amerikiečiai – sunkiai sužeisti.

"Ten jau buvo atvykę Denali parko gelbėtojai. Davėme vandens ir grįžome į stovyklą, – akimirkas prieš paskutinį kopimo į viršūnę etapą pamena Darius. – Grįžus – nemiga, mintys, vėl tirpdomas sniegas vandens atsargoms. Ryte vėlavome. Po to atslinko debesys, laukėme geresnio oro ir, grupės vadovui nusprendus, vis dėlto pajudėjome aukštyn kopiant į kalnus neįprastai vėlai – po pusiaudienio."

Lietuviai žinojo, kad neseniai maždaug 5486 m aukštyje ant Denali žuvo ir 67-erių alpinistas iš Italijos, o gegužės 12 d. panašiame aukštyje rastas žuvęs alpinistas iš Šveicarijos, keli jo kolegos dėl nušalimų ir traumų evakuoti.

Iki Denali viršūnės lietuviams tebuvo likę apie kilometrą. Praėjus po tragedijos apie 20 valandų, apie 10 vakaro, jie jau pasiekė viršūnę.

Šeši ir trys

Paskutinis pakilimas buvo sunkus. Pūtė stiprus, maždaug 20 m per sekundę, vėjas, tad buvo nelengva net ant kojų išstovėti. Kilo minčių, kad galbūt reikia grįžti į maždaug 5200 m aukštyje įrengtą stovyklą, nes gyvybė – daug svarbiau.

"Atkreipkite dėmesį į orą, – kalbėjo Denali parko kareiviai-gelbėtojai. – Jei jis pamažu gerėja, puiku, tačiau jei vėjas net ir iš lėto stiprėja – nerizikuokite".

Lietuvius nuramino du besileidžiantys šveicarai: aukščiau oras – geresnis. Lietuviai tęsė kelionę.

Likus apie 70 m iki viršūnės, kelią užstojo aštri ketera, vietomis liko vos pėdos pločio takelis. Suklysi – krisi žemyn maždaug kilometrą. Reikėjo neskubėti, saugotis, padėti vienas kitam.

Ant Denali užkopė šešiese, po pusvalandžio – likęs trejetukas. Beje, devyniems ant Denali viršūnės būtų sunku išsitekti.

"Viršuje apėmė neapsakomos emocijos. Jas stiprino Lietuvos, Kauno vėliavos ir nepaprastai gražūs vaizdai, – prisipažino Darius. – Tolumoje – lygumos, statūs skardžiai, aštrios kitų kalnų viršūnės, besileidžianti saulė, ilgi šešėliai. Užsibūti negalėjome, nes laukė kelionė atgal. Laimė, nebuvo labai tamsu, padėjo ir prožektoriai."

Daug kopiančių ir žūstančių

"Šiek tiek bijojau, – neslėpė D.Vaičiulis, ketvirtas lietuvis, įkopęs į aukščiausią planetos kalną Džomolungmą. – Nuovargis turėjo įtakos, o leidžiantis ypač didelis krūvis tenka kojoms. Mes nesame profesionalūs alpinistai, o reikėjo mokėti tinkamai žengti kiekvieną žingsnį, kad išsaugotum ir save, ir kitus."

Tiesa, prisipažino Darius, Denali toli gražu nėra kalnas, kurį sunku įveikti techniškai. Aliaskoje yra daug pavojingesnių. Tačiau aukščiausia Šiaurės Amerikos viršukalnė vilioja daugybę ne tik profesionalių alpinistų, bet ir mėgėjų alpinistų. Šiemet užkopti į Denali gauta 1200 paraiškų.

Devynių lietuvių grupės ekspedicija į Denali truko 13 dienų: 10 – iki viršūnės, 3 – nusileisti.

Moteris ir aštuoni vyrai

Tokia didelė grupė lietuvių į aukščiausią Šiaurės Amerikos kalną užkopė pirmą kartą mūsų šalies istorijoje.

"Komanda – labai didelė, tačiau derėjo puikiai, – pastebėjus, kad kopiant į aukštesnę viršukalnę susirinko pernelyg didelė grupė, džiaugėsi D.Vaičiulis. – Viena moteris? Asta prityrusi, žinojo, kur kopia, todėl nei ji vyrams kėlė problemų, nei mes jai. Žinoma, buvo ir juokų – nuo nedrąsių iki vyriškų. Grupės vadovas Ernestas – tikra rusiškų juokų enciklopedija."

Daugiau lietuviai juokavo jau nusileidę nuo Denali ir keliaudami po Aliaską.

"Šioje JAV valstijoje daugėja naujakurių, greitojo maitinimo įstaigų, bet karališkosios lašišos, krabai, uotai, upėtakiai – įspūdingi. Beje, amerikiečius nustebinome, kai, prasidėjus karališkųjų lašišų žvejybai, jų paprašėme neišmesti ikrų", – pasakojo Darius.

Maudėsi ledinėje upėje

Kas 10 mylių Aliaskoje dar išlikę pakelės namai ir smuklės, kuriose verda kultūrinis gyvenimas, skamba gitaros. Pakeleiviai svetingai priimami. Lietuviai, nusileidę iš Denali, net viskiu buvo pavaišinti.

Indėnų lietuviai sutiko tik šiauriau. Vienas jų, paklaustas, ar čia bus galima gauti nakvynę, pamąstęs atsakė: "Eik, kur nori. Čia – laisva šalis."

Lietuviai ėjo, plaukė baidarėmis, maudėsi. Kartą juokaudami penki vyrai sumanė išsimaudyti su drabužiais ir šmurkštelėjo nuo rąsto į vandenį. Darius juokėsi: "Šalta. Vanduo – kaip mūsų upėje pavasarį. Tik vanduo sraunesnis."

Iš pradžių linksmino, o vėliau kėlė gailestį pasaulio dviračių orientavimosi čempionatui besirengiantis Tautvydas Žilinskas. Į vieną 10 mylių žygį jis pasiėmė dviratį. Pusę kelio jį tempė ant pečių, nes nebuvo įmanoma važiuoti: trukdė vanduo, purvas, akmenys.

Buvo ir daugiau nuotykių: teko leistis nuo kalnų, pereiti sraunią upę, laukti nesulaukti intakus sumaišiusio ir ant seklumos pakibusio laivo.

Paklaustas, ar mintyse jau sukasi kitas kalnas, Darius nusijuokė: "Oi, kol kas dar esu apimtas euforijos, o organizuoti rimtą projektą reikia mažiausiai metų. Yra labai daug viršūnių, kur dar neįkopė lietuviai, mūsų Žemė juk labai didelė."

Buvo ir prityrusiųjų

Darius Vaičiulis per komercinį kopimą (įranga, maistu rūpinasi specialiosios agentūros, reikia tik kopti) pasiekė Čo Oju (8201 m, šeštas pagal dydį planetos kalnas) ir ketvirtas lietuvis – Džomolungmą (8848 m).

Audrius Ražaitis yra įkopęs į aukščiausias viršūnes Pietų Amerikoje (Akonkagvą, 6959 m) ir Afrikoje (Kilimandžarą, 5895 m).

Asta Komkaitė, Egidijus Kipurys ir grupei vadovavęs Ernestas Markšaitis įkopė į vadinamuosius septyniatūkstantininkus Pamyre. Tadas Jeršovas yra sėkmingai organizavęs ne vieną kalnų žygį Nepalo Himalajuose, o Tautvydas Žilinskas turi ilgametę orientavimosi ir kalnų dviračių patirtį. Be jų, dabar kopė Tomas Milašauskas ir Audrius Žiugžda.

Bus tik Denali?

Denali – aukščiausia Šiaurės Amerikos viršukalnė. Yra JAV, Aliaskoje, Aliaskos kalnagūbryje, Denali nacionaliniame parke. Aukštis – 6194 m. Kalną dengia amžini sniegynai ir ledynai. Pirmieji įkopė (1913 m. birželio 7 d.) amerikiečiai Hudsonas Stuckas, Harry Karstensas, Walteris Harperis ir Robertas Tatumas.

Kalno pavadinimas Denali indėnų denainų kalba reiškia „didysis". 1897 m. kalnui oficialiai suteiktas Makinlio pavadinimas JAV prezidento Williamo McKinley'io garbei, tačiau svarstoma, kad kalnas būtų vadinamas tik Denali.

Nepigus malonumas

Lėktuvo bilietai maršrutu Vilnius Frankfurtas–Ankoridžas ir atgal kainavo 3 300 litų.

Iš Ankoridžo lietuviai apie 100 mylių važiavo autobusu iki Talketnos miestelio, esančio už maždaug 96 km (60 mylių) nuo Denali. Iš ten skrido lėktuviukais – oro taksi (pirmyn ir atgal kelionė kainavo apie1700 litų) iki bazinės stovyklos, esančios 2200 m aukštyje.

Susidėję kuprines ir krepšius po 50 kg svorio rogėmis pradėjo kelionę aukštyn.

Apie 480 litų žmogui kainavo Denali nacionalinio parko mokestis.