Kas ji? Nuostabi aktorė ir kartu dizainerė? Kad ir kaip būtų, faktas, kad Audronė Bunikienė – emocinga, įdomi, pedantiška, pareiginga ir teatrališka. Be to, Italijos ir Prancūzijos gerbėja.

Į Italiją – nors dešimt kartų

"Ateik, mano brangusis Ramazzotti", – Audronės pirštai švelniai prisilietė prie Eros Ramazzotti albumo viršelio.

Vėliau, kai ji neblogai uždainavo itališkai mašinoje skambant Eros Ramazzotti dainai, jau nesistebėjau, kodėl dizainerė mėgsta Italiją.

Kodėl jos studijoje, kur kalbėjomės, buvo daugybė itališkų mados, interjero žurnalų ir albumų plokštelių su Eros Ramazzotti, Adriano Celentano, "Italian Cafe", Minos Mazzini ir kitų dainomis.

"Galėčiau į Italiją važiuoti nors ir dešimt kartų per metus", – teatrališkai atsidūsta. Vėliau pasakys, ir į Prancūziją. Ir jau ne tik į penkių žvaigždučių prabangius viešbučius. O su nameliu ant ratų. Paprastai, bet patiriant kitas emocijas.

Pilkšvai mėlynos akys šypsosi ir įdėmiai stebi. Aš taip pat: juodas golfas, pilkos kelnės, vis dar liekna ir tik švelniai laiko pirštų paliesta 52-ejų 174 cm ūgio moteris.

Moka įtikinti klientes

Šypsena ir aukštyn iškelti abiejų rankų nykščiai. Tai buvo jos atsakymas į klausimą, kaip jai sekasi daugeliui šiuo nelengvu metu.

"Tačiau dirbu dvigubai daugiau, – po pauzės pripažįsta. – Į Kauną grįžtu iš sostinės ne 20, bet 22 valandą. Ir vakare privalau pačiupinėti savo "vaikus" – medžiagas ir siuvamus drabužius."

Sunkmetis įtakos vis dėlto turi ir A.Bunikienei. Ji pasiliko tik vieną saloną – sostinėje. Juokauja, kad jos užpakalis ne rubensiškas, todėl visko apsėsti negali.

Be to, dabar net po tris ar penkias sukneles ir paltukus anksčiau užsisakydavusios moterys drabužius renkasi atsargiau.

"Aš joms pasistengiu įrodyti, kad gražiai rengiantis, reikalai sprendžiami geriau ir greičiau. Kai drabužis jau kabo ant pakabo, o jį ir pati vilkiu, įtikinti pavyksta lengviau. Elgiuosi spontaniškai it cunamis", – gudriai šyptelėja.

Po to vėsioje studijoje užsivelka juodą paltą. Taip, juodą spalvą ji, kaip ir daugelis italų dizainerių, labai mėgsta.

Kava – privaloma

"Tylos! Dirba genijus", – pastebiu už Audronės nugaros kabantį ironišką jos darbais besižavinčios klientės dovanotą piešinuką. Paskui Audronė rodo žinomo Rusijos muzikos kritiko, žurnalo "Playboy" steigėjo šioje šalyje ir savo senos simpatijos – Artiomo Troickio dailės darbų kolekcijos katalogą.

"Ne, širdis nevirptelėjo, – juokiasi pasakodama apie prieš kelias dešimtis metų sutiktą A.Troickį. – Tačiau jis kaip užsikonservavęs – beveik nepasikeitė. Tiesa, tą patį jis sakė ir man."

Liekna Audronės figūra – genai ir milžiniškas gyvenimo tempas. Ir, taria kietai, taip, kad net nesinori suabejoti, aš niekada niekur nevėluoju!

Net jei ji bus išalkusi, niekada neatidės susitikimo. Pavalgys vėliau. O rytas Audronei prasideda kavos puodeliu žvelgiant į jos mėgstamus namų augalus ir išleidžiant penkiolikametę dukterį į mokyklą. 8.30 val. prasideda darbas.

"Kava – privaloma, – pareiškia ji. – Neišgėrusi ryte kavos aš nepajudėsiu, net jei vėluosiu į lėktuvą."

Labai prieraiši

Kodėl ji Vilnių iškeitė į Kauną? Išpučia akis ir melodingai sučiulba: "Ką jūs?! Kaip galėčiau?! Esu labai prieraiši, gimiau Šuns metais. Čia – puikūs mano darbuotojai, draugai, augaliukai. Vilnius turi nuostabią aurą, gražus miestas, todėl pusdienį ten vaikščiočiau ir nedirbčiau. Negaliu palikti Kauno ir Lietuvos."

Tačiau sostinėje daug spūsčių. Kartą vienam vilniečiui, pasiūlius važiuoti anksčiau arba vėliau, kai gatvės tuštesnės, A.Bunikienė mestelėjo: į sostinę važiuoja tuomet, kai jai reikia.

Vilniuje ji pernakvoja pas 23 metų interjero dizaino magistro besimokančią ir, anot Audronės, kitokią nei šiuolaikinis jaunimas, dukrą Ainę.

"Audrone, ji – nereali", – aktoriškai pakeičia balsą, mėgdžiodama dukrą įvertinusio Vytenio Pauliukaičio žodžius.

"Ainė neskuba tekėti kaip ir aš", – juokiasi A.Bunikienė ir pabrėžia, kad iki santuokos (ji ištekėjo 28 metų) spėjo išsilakstyti: "Dukra turbūt dar mokysis Vienoje, nes labai susidomėjusi scenografija. Angliškai moka kaip lietuviškai, taip pat prancūziškai, prasčiau – vokiškai."

Turbūt ji dukrai rekomenduos ir vyrą? Audronė susiraukia: ne, kad ir kaip nepatiktų: "Vyras jai pirmiausiai turi būti įdomus. Bet ne turtingas ar gražiai apsirengęs. Juolab kad turtingas mylės ir ją, ir dar kitą."

Provokuojame: ar Audronė turėjo, o gal ir turi daug meilužių? Klapt, klapt – sumirksi blakstienomis ir tarsi atlikdama pagrindinį vaidmenį Holivudo filme aktoriškai šyptelėja: "Aš nežiūriu į vyrus. Esu darboholikė. Džiaugiuosi, nes įsižiūrėjusi negalėčiau dirbti. Jei kažką turėčiau, iškart matytųsi iš akių. Pamenu, klausiu Narmontaitės, kai tarp jos ir Kovo įsiliepsnojo meilė, ką tu į akis įsilašinai, kad jos blizga?"

Staiga nutyla, susimąsto, pasiremia ranka į kėdę ir šūktelėja: "Jėzau, per visą gyvenimą po vedybų manęs niekas "nekabino"! Labai rimtai gyvenu..."

O kas valdo jos šeimoje? Gal ji, juokaujame, valdo šeimą kaip italas Benito Mussolini?

Oi ne, krestelėja kirpčiukus. Jei taip būtų, juokiasi, vyrui Kęstučiui labai nepatiktų, juolab kad jis – Avinas, kuris niekada nesitaikstytų su engimu.

"Esu žodžio šeimininkė, pareiginga, punktuali", – prisipažįsta negalinti pakęsti nuolatinio ispaniško "manjana" ("rytoj") ir vėlavimo. Per 12 metų niekada į susitikimą su klientėmis nevėluojančiai Audronei 15 minučių į darbą pavėlavusi darbuotoja – smūgis. "Vėlavimas – nepagarba kitam žmogui", – įsitikinusi ji.

Ar tai – valdingumas?

– Jūs turbūt labai griežta ir reikli darbuotojams? – klausiame A.Bunikienės.

– Taip, esu labai reikli. Ir laikausi savo principų. Širdele, sakau darbuotojai, pataisyk, negražu. Bet balso nekeliu. Tuomet jau būtum pralaimėjęs! Aš esu grožio ir tobulybės fanatikė visur: darbe, virtuvėje, darže. Pažįstu save: arba nieko nedarau, arba stengiuosi daryti tik labai gerai. Diplomatija galima daug kur laimėti. Yra pardavėja, kuri dirba 12 metų, – nuo salono Vilniuje atidarymo dienos. Galbūt nesu tokia bloga bosė? Bet ir tokie puikūs darbuotojai nesimėto.

– Bet jei ko užsigeidžiate, siekiate visomis priemonėmis?

– Taip, ir įmanomomis, ir diplomatinėmis priemonėmis. Kartą Italijoje audinių kompanijoje pamačiau nuostabias medžiagas. Angliškai sakau: noriu jų naujai kolekcijai siūti. Ne, atsako bosas, dar neparduodama, nes tai – kitų metų kolekcija. Aš jam itališkai: jei neparduodate, prašome padovanoti.

Kai turiu idėją ir norą, dėl siekio galiu nueiti iki pasaulio krašto. Bet ar tai – valdingumas?

Moka kontroliuoti situaciją

– O aktorystė – tik kaukė?

– Jaučiuosi savo rogėse. Sau pavydžiu, kad galiu vaikščioti žeme ir dirbti tai, ką labai noriu. Kadaise norėjau būti aktore. Džiaugiuosi, kad ja netapau, nes lipdama į sceną jaučiu didelę baimę.

Galiu improvizuodama dainuoti Romos centre, bet tik ne ten, kur reikia... Tada – drebato mano balsas, drebato mano rankos, drebato mano širdis.

– Ko dar jūs bijote? Prarasti kontrolę? Kad dukterys susiras italus vyrus ir išvažiuos?

– Ooo, Italija... Aine, sakysiu, mamytė puikiai moka nešti lagaminus.

– Aha, jau matau mintyse dukrą kalbančią telefonu, mama, nusiramink, man viskas gerai!

– Jūs tai žinote? Vaikais pasitikiu, tačiau dukroms išties dažnai skambinu. Man klientė sakė, kad moku kontroliuoti situaciją. Kartą išgirdo, kad susijaudinau, kalbėdama telefonu, bet tų emocijų kitiems niekada neperteikiu.

Į grožio chirurgus nesikreipė

– Jūs kada nors susimąstėte apie pagrindinį vaidmenį gyvenime? Koks jums skirtas?

– Mano misija? Pagalvoju, filosofuoju... Bet tokias mintis stumiu šalin. Mano misija – nedidelė. Dievulis man dovanojo pasivaikščioti žeme.

– Kokias dar gyvenimo duris vaikščiodama norėtume atverti?

– Nenoriu pradaryti naujų durų. Geriau tvirtai stovėsiu ten, kur stoviu dabar.

– Ir nejaučiate baimės dėl vis greičiau bėgančio?

– Plastinių operacijų nesidariau. Jei raukšlės išgąsdina mano drauges ar pažįstamas, sakau joms, mielosios, grožybėmis mes jau nenustebinsime, bet įdomumu – dar galime.

Jei būčiau aktorė, laikas mane baugintų. Tačiau dabar man daug svarbiau, kad neatsirastų raukšlių ne ant veido, bet ant mano sukurto drabužio.