Kiek išaiškinama plėšimų, kurių aukomis tampa vaikai, nesugebėjo atsakyti niekas nei Policijos departamente, nei Kaune. Juolab kiek tokių pranešimų gali būti melagingi.

Grasino linču

Manyti, kad dalis pranešimų apie nepilnamečių plėšimus gali būti melagingi, verčia kai kurios policijos pareigūnų papasakotos istorijos.

Pavyzdžiui, iškalbinga vieno ikiteisminio tyrimo, kurį atliko Kauno Centro policijos komisariato pareigūnai, atomazga. Iki jos vieno penktoko iš Aleksoto tėvas grasino pats surengti linčą sūnų terorizuojančiai paauglių gaujai, jeigu pareigūnai nesiims jokių priemonių. Pareigūnams ėmusis priemonių, tėvas ilgai negalėjo atsigauti nuo patirto šoko.

Kreipdamasis pagalbos į policiją, verslininkas rėmėsi vienuolikmečio sūnaus pasakojimu. Šis teigė, kad jau apie porą savaičių pakeliui į namus yra apiplėšiamas. Vyresni paaugliai jo tyko ant laiptų ties Aleksoto funikulieriumi. Jų – penki šeši. Atrodo, iš tos pačios mokyklos, tik vyresniųjų klasių.

Plėšikai turi peilį, kurį įrėmę į kaklą, reikalauja pinigų. Iš pradžių jiems užtekdavo 20 litų. Tačiau vėliau apetitas ėmė augti. Dabar jie jau reikalauja kasdien po 50 litų.

Penktokas teigė, kad per porą savaičių jau atidavęs plėšikams apie 300 litų. Dalis jų buvo gimtadienio dovana. Kiti – kasdieniai kišenpinigiai, duodami kartu gyvenančios motinos arba atskirai - tėvo. Vienuolikmečio tėvai išsituokę.

Surengė pasalą

Pasak ne vienus metus tokius nusikaltimus tiriančių pareigūnų, jau iš pat pradžių jiems šioje istorijoje buvo kažkas ne taip. Pernelyg rišliai, kaip iš neseniai perskaitytos knygos, nukentėjusysis viską pasakojo. Jis teigė galėsiantis atpažinti ir savo skriaudikus, nors nustatyta, kad po patirto šoko tokio amžiaus vaikai gali atkurti nusikaltėlių portretą ne daugiau kaip 10-20 procentų.

Suderinus su vienuolikmečio tėvu, nuspręsta surengti pasalą. Jis pats dar savarankiškai, be pareigūnų žinios, įdavė sūnui pinigų, kurių serijos numerius užsirašė.

Turėdami išsamų žodinį vyresnių paauglių terorizuojamo penktoko portretą bei kuo jis tądien vilki, pareigūnai ėmė laukti jo prie mokyklos. Pastatyti postai visame penktoko kelyje į namus taip, kad vaikas nė minutei nedingtų iš akiračio. Civiliai vilkinčių pareigūnų jis negalėjo atpažinti.

Vienuolikmetis žinojo tik tai, kad laiptų apačioje jo lauks tėvas. Jiems susitikus, sūnus vėl pasakojo buvęs priverstas atiduoti plėšikams 10 litų. Tėvas ne iš karto patikėjo pareigūnais, kad taip negalėjo būti, nors jie nebuvo išleidę sekamojo nė minutei iš akių.

Norėjo tėvų dėmesio

Palikus šį rebusą išsiaiškinti patiems, tėvui su sūnumi liepta ateiti į policiją tik po savaitgalio. Teigiama, kad penktokas užsispyręs laikėsi savo pasakojimo beveik iki paskutinės minutės. Tačiau neišlaikė ir atskleidė tiesą motinai.

Paaiškėjo, kad ši leisdavo sūnui sėdėti prie namuose esančio kompiuterio ne ilgiau kaip valandą. Vienuolikmečiui to buvo per mažai ir jis įsigudrino lankytis kompiuterių salone. Dalis neva pagrobtų pinigų palikta ten. Už likusiuosius iš draugo nusipirktas mobiliojo ryšio telefonas. Pavyko nuslėpti ir šią gudrybę.

Kyla klausimas, kodėl prireikė meluoti, jeigu tėvams nekilo įtarimų, ką sūnus veikia su pinigais? Apsimelavusiojo apklausoje dalyvavusios psichologės teigimu, tokiu būdu šis penktokas bandė pritraukti išsiskyrusių ir savomis problemomis užsiėmusių tėvų dėmesį. Teliko pasinaudoti vieno per televizorių matyto jį sukrėtusio filmo apie panašiai besijautusį bendraamžį scenarijumi.

Dėl plėšimo pagal tėvo pareiškimą pradėtas ikiteisminis tyrimas nutrauktas. Jeigu „plėšikų auka“ jau turėtų 16 metų, jam būtų galima iškelti kitą bylą – dėl melagingo pranešimo apie nusikaltimą.

Pasak šią istoriją išnarpliojusių pareigūnų, ji nekasdieniška, tačiau jau ne pirma.