Antarktida šiandien išlieka žemynu be letenų atspaudų, tačiau šunys pirmą kartą ant jos ledo žengė prieš šimtmetį. Pirmieji haskiai čia atvyko 1899 m. su norvego Karsteno Borchgrevinko (Carsten Borchgrevink) ekspedicija ir tapo nepakeičiamais tyrinėtojų kompanionais ekstremalaus žiemojimo metu, skelbia tsn.ua.
„Didvyriškosios eros“ metu šunys atliko svarbų vaidmenį Roberto Skoto (Robert Scott) ir Daglaso Mosono (Douglas Mawson) bandymuose užkariauti Pietų ašigalį. Jie tempė sunkias roges, teikė logistinę pagalbą ir netgi tapo maisto šaltiniu išsekusiems poliariniams tyrinėtojams kritinėse situacijose. Dramatiška Mosono patirtis, kai jis buvo priverstas valgyti savo haskius, praradęs atsargas, lėmė jo kolegos Ksavero Merco (Xavier Mertz) mirtį nuo hipervitaminozės A, o tai pabrėžė kontinentinės dietos keliamus pavojus.
Didžiąją XX amžiaus dalį šunys liko tyrimų stotyse, padėdami poliariniams tyrinėtojams orientuotis ir palaikyti moralinį tvirtumą. Tačiau, tobulėjant sniego motociklams ir kitoms mechaninėms priemonėms, jie palaipsniui prarado savo praktinį naudingumą.
Galutinis sprendimas iškraustyti šunis buvo priimtas pagal Antarktidos sutarties Aplinkos apsaugos protokolą. Tarptautinė bendruomenė nusprendė, kad svetimų rūšių buvimas žemyne prieštarauja unikalios ekosistemos išsaugojimo principams. 1964 m. buvo įvestas bendras draudimas importuoti svetimą florą ir fauną, tačiau šunys dar tris dešimtmečius liko išimtimi.
1990-ųjų pradžioje haskių mokslinė reikšmė buvo pripažinta nereikšminga. Pagrindinis argumentas buvo biologinės taršos vengimas: šunų maro virusas, kuris gali būti perduotas vietos ruoniams ir būti jiems mirtinas, bei ekosistemos sutrikdymo rizika dėl pingvinų medžioklės ar lizdų trikdymo.
Paskutiniai šunys paliko Antarktidą 1994 m. vasarį. Šis įvykis užbaigė beveik šimtmetį trukusį gyvūnų išnaudojimą žemyne, palikdamas teritoriją atvirą moksliniams tyrimams ir laukinei gamtai be žmogaus kišimosi.
Naujausi komentarai