Prisitaikė prie sąlygų

Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro biologas Mantas Adomaitis invaziniais šliužais – luzitaniniais arionais – ėmė domėtis pasirinkęs juos magistrantūros tyrimo tema. Darbas buvo įdomus, o labiausiai dėl to, kad šie šliužai jau buvo tapę bėda daugumai žmonių, turinčių sodus ir daržus.

M.Adomaičio teigimu, Lietuva nėra invazinių šliužų natūrali tėvynė. Ilgą laiką manyta, kad jie kilo iš Luzitanijos srities Pirėnų pusiasalyje, todėl ir pavadinti luzitaniniais arionais. Tačiau naujausi tyrimai parodė, kad jų kilmės vieta greičiausiai yra Prancūzijoje – nustatyta, kad ten jų buvo dar prieš paskutinį ledynmetį. O praėjusiame amžiuje šie šliužai pradėjo plisti Europoje.

Į mūsų šalį, anot biologo, jie greičiausiai atkeliavo žmogaus dėka, nors ir sunku spėlioti, ar buvo atvežti tiesiai, ar iš trečiosios šalies. Pastarasis variantas logiškas, nes į Lietuvą importuojamos daržovės, gėlės, sodinukai iš įvairių Europos valstybių.

Bet net ir nustačius, kaip šie gyviai pateko, o gal vis dar patenka į Lietuvą, situacijos tai per daug nekeistų – jie jau įsitvirtino Lietuvoje ir sėkmingai bei gausiai čia dauginasi.

Pasak M.Adomaičio, invazinės rūšys ypatingos tuo, kad, patekusios į naują teritoriją, atranda sąlygų išgyventi ir daugintis. Be to, jas išnaikinti labai sunku, nes jei gyvis jau prisitaikė prie gamtos, natūraliai jis neišnyks. Dar vienas invazinės rūšies bruožas – ji labai sparčiai dauginasi. Vienas šliužas gali padėti iki 200 kiaušinėlių. Iš jų maždaug pusė išgyvena, taigi šių gyvių vislumas yra nepaprastai didelis. Todėl kovoti su invazinėmis rūšimis reikia patiems.

"Invazinės rūšys naikinamos ne šiaip sau, o todėl, kad jos yra kenksmingos gamtai ir žmogui, – sako biologas. – Invazinius Sosnovskio barščius naikiname todėl, kad jie pavojingi žmogaus sveikatai. Invazinius šliužus turime naikinti todėl, kad jie yra žmogaus konkurentai dėl maisto. Jie maitinasi tuo pačiu, ką mėgstame ir mes, ką auginame soduose ir daržuose. Be to, luzitaniniai arionai paveikia vietines ekosistemas, nes išplinta šalia gyvenviečių esančiuose parkuose ir miškuose. Pastebėta, kad natūraliose vietose jie išstumia vietinius moliuskus."

Natūraliai neišnyks

Invazinius Sosnovskio barščius naikiname todėl, kad jie pavojingi žmogaus sveikatai. Invazinius šliužus turime naikinti todėl, kad jie yra žmogaus konkurentai dėl maisto.

Ar Lietuvoje nėra rūšių, galinčių šiuos šliužus išnaikinti natūraliai? M.Adomaičio teigimu, deja, žmogaus veikla vienoms rūšims – šiuo atveju invaziniams šliužams – smarkiai pasitarnauja, kitoms – smarkiai kenkia.

"Mūsų šalyje dėl žmogaus veiklos sumažėjo rupūžių, kurmių, ežių, žalčių ir kitų gyvūnų, kurie galėtų misti šliužais. Mažėjant natūralių priešų, invaziniai šliužai vis labiau plinta, – teigia mokslininkas. – Invazinių rūšių įsitvirtinimo tam tikroje vietovėje sėkmės paslaptis ir yra ta, kad jų neišnaikino kitos rūšys. Tai reiškia, kad jei šliužai tapo mūsų ekosistemos dalimi, jų neišnaikino ir neišnaikins kitos rūšys."

Dar viena priežastis, kodėl vietinės rūšys nesunaikino invazinių šliužų – jos mieliau renkasi vietinius šliužus ar kitą įprastinį maistą. Manoma, kad luzitaniniai arionai mūsų šalies rūšims yra nepatrauklūs ir todėl, kad išskiria atbaidančias gleives.

Tiesa, M.Adomaičio teigimu, žinoma, kad šiuos šliužus noriai lesa bėgikės (Indijos) antys. Šios antys yra puikios savo gyvenamosios aplinkos sanitarės, nes minta sraigėmis, varlėmis, šliužais, karkvabaliais. Lietuvoje yra žmonių, laikančių šias antis savo sodybose kaip apsaugą nuo šliužų. Tačiau vietiniai mūsų šalies paukščiai, kiek žinoma, šiais šliužais neminta.

Pasirinkimas: biologas M.Adomaitis invaziniais šliužais ėmė domėtis pamatęs, kad Lietuvos sodininkams ir daržininkams jie tapo didele problema.

Būtina naikinti kiaušinius

Vienas efektyviausių būdų gintis nuo šių invazinių šliužų, pasak biologo, – sode ar darže rinkti juos rankomis, o paskui naikinti. Tik labai svarbu tai daryti kasdien ir kruopščiai, ypač atidžiai apžiūrint tuos plotus, kuriuos jie labiausiai mėgsta.

Norint, kad kitą sezoną šliužų būtų kuo mažiau, anot M.Adomaičio, būtent dabar svarbu surasti ir sunaikinti jų kiaušinėlius. Mat kaip tik rugpjūčio pabaigoje jie pradeda dėti kiaušinius, iš kurių iki žiemos išsiris šliužiukų, kurie peržiemos, augs ir kitais metais taps tais baisiais šliužais, kurie grauš viską. Tad kuo daugiau kiaušinių surinksime dabar, tuo mažiau šliužų bus kitais metais.

"Dabar naikinti suaugusius šliužus nelabai yra prasmės, nes jie gyvena tik vienus metus – iki žiemos ir patys neišgyvens, – sako pašnekovas. – Jie jau dabar yra vangesni, nelabai ir maitinasi. Pagrindinis jų tikslas – padėti kiaušinius. Žmogaus tikslas turėtų būti tuos kiaušinius surasti ir sunaikinti."

M.Adomaičio teigimu, šliužai kiaušinius deda ten, kur yra tikimybė, kad laikysis teigiama temperatūra. Labiausiai mėgsta padėti kiaušinius komposto krūvų pakraščiuose, po kokia žolių, lentų, šiukšlių krūva, po medžių, kitų augalų šaknimis, tankesnėse žolėse. Jie susiranda slėptuvę ant žemės, kur vyksta koks nors puvimo procesas, išsiskiria šiluma, tad yra tikimybė, kad net ir žiemą iškritus sniegui bus šilčiau, tad išsiritę maži šliužiukai galės gyventi ir patogiai laukti pavasario. Tyrimai rodo, kad nužudo juos tik maždaug –3 °C temperatūra, bet šliužų surastose slėptuvėse dažniausiai temperatūra tiek nenukrenta.

Kiaušinius šliužai pradeda dėti rugpjūčio antroje pusėje, rugsėjį, o šliužiukai išsirita per maždaug tris savaites. Išsiritę šliužiukai būna vos poros milimetrų dydžio, jų surankioti tikrai nepavyks. Kiaušinius pastebėti paprasčiau – maždaug 70 baltų rutuliukų krūvelės matosi geriau. Tad dabar pats laikas tuos kiaušinius pasistengti surasti ir sunaikinti.

Klimato virsmo įtaka

M.Adomaičio teigimu, pastarųjų metų gamtos virsmui atsiliepė tai, kad orai Lietuvoje neįprastai šilti. Net žvelgiant į pastarųjų dešimtmečių žiemų temperatūras orai, vyravę 2019–2020 m. žiemą, buvo išties anomaliniai. Invazinių šliužų populiacijai tokie orai tapo tikra dovana. Po neįprastai šiltos žiemos daug šliužų jauniklių išgyveno, todėl jų knibždėte knibždėjo mūsų soduose ir daržuose.

Tačiau pastaroji žiema, ypač kai kurie jos laikotarpiai, pasižymėjo kelerius metus nematytais orais – stipraus šalčio įsiveržimais, trunkančiais gana ilgą laiką. Matyt, ne vienas sodininkas ar daržininkas tikėjosi, kad invaziniai šliužai iššalo ir nebereikės su jais kovoti. Deja. Šliužų slėptuves žiemą užklojęs sniegas tapo tam tikru šildytuvu, neleidusiu šaltam orui skverbtis į šių gyvių buveines.

"Jei jų nenaikins žmonės, ši rūšis ir toliau sėkmingai įsitvirtins mūsų šalyje, – sako biologas. – Panašu, kad dabartinis Lietuvos klimatas jiems patinka netgi labiau nei Vakarų Europos, kur dėl klimato kaitos vasaros tampa vis sausesnės ir karštesnės. Augalijos, kuria invaziniai šliužai gali maitintis, tikrai netrūksta, o šiltos arba snieguotos žiemos leidžia jiems išgyventi."

Tiesa, galvojant apie ateities tendencijas, M.Adomaičio teigimu, gali būti, kad toliau šylant klimatui sąlygos gyventi Lietuvoje jiems prastės ir šios rūšies paplitimas mažės, mat šie šliužai, skirtingai nei sraigės, neturi kiauto, kuris galėtų padėti apsisaugoti nuo sausros ir karščio. Tačiau tai labai tolimos prognozės.