Nemažai prekybininkų siūlomų inkilų yra nepraktiški: prastai apsaugo paukščius nuo gamtos išdaigų, nesudaro paukščiams saugių perėjimo ir gyvenimo sąlygų. Kaip sudaryti tokias sąlygas? Apie tai kalbėjomės su ornitologu Juliumi Morkūnu.

Turi būti sandarūs

J.Morkūnas pirmiausiai priminė, kad inkilus geriau kelti ne pavasarį, o rudenį, kad žiemą paukščiai turėtų kur prisiglausti. Antra svarbi priežastis – rudenį iškelto naujo inkilo šviesios lentos per žiemą patamsės, taps natūralios spalvos, ir sparnuočiams toks inkilas taps patrauklesnis pavasarį.

"Inkilo dugne bei šoninių sienelių viršuje galima pragręžti kelias mažutes 3-5 mm skylutes kad vėdintųsi. Vidinėje priekinės inkilo sienelės pusėje reikėtų padaryti įpjovas, kad, pavyzdžiui, dančiasnapių, klykuolių jaunikliams būtų lengviau jomis pakilti prie landos. Inkilo stogas ir sienelės turi būti pagaminti iš vientisų lentų, kad į paukščių būstą neprasiskverbtų lietaus vanduo. Jis mažiau žliaugs inkilo sienelėmis, jei visi stogo kraštai bus išsikišę", – aiškino J.Morkūnas.

Taip pat svarbu įrengti atidaromą stogą ar sienelę inkilui, kad būtų patogiau išvalyti, tačiau tai neturėtų būti lengvai įveikiama paukščių jauniklių priešams – katėms, šarkoms, voverėms.

Kaip pritvirtinti medyje?

Inkilus medyje reikia tvirtinti taip, kad jie nebūtų pasvirę atgal, nes jaunikliams bus sunku išlįsti, o priešams ir lietaus vandeniui – lengva patekti į vidų. Tad geriau inkilą medyje tvirtinti taip, kad jis nedideliu kampu būtų pasviręs į priekį. Svarbu, kad kelio į inkilą paukščiams neužstotų šakos, kad jos nesiliestų prie sparnuočių būsto ir netaptų lieptu  mažylių priešams.

Anot ornitologo, inkilai dažniausiai prikalami prie medžio, tačiau dėl to labai nukenčia vaismedžiai pavasarį, nes tokiu metu gamina daug syvų. "Patogiausia, pritvirtinus prie jo kablį,inkilą kabinti ant medžio šakos, prie kamieno. Žinoma, šis sparnuočių būstas turi būti stabilus, nesiūbuoti pučiant vėjui, todėl pakabintą inkilą reikia pritvirtinti. Mat, pririšę jį prie kamieno, jauną medį per daug suveršime. Tad paprasčiausias inkilo tvirtinimo būdas – rudenį ar net pavasarį dviem vinimis prikalti medinį inkilo laikiklį prie medžio kamieno. Inkilas prikalamas prie medinio laikiklio taip, kad vinys neišlįstų į inkilo vidų.

Inkilus reikia valyti

Įprasta, kad varnėnai prieš įsikurdami senus inkilus valo, o beveik visi kiti paukščiai tuo neužsiima – krauna lizdą ant senojo. Todėl inkilo viduje per kelerius metus susikaupia daug nešvarumų, parazitų, ir paukščiams tampa ankšta. Tad inkilus turime valyti, geriausia tai daryti rudenį, nukėlus inkilą, išvalyti lizdų likučius. Cheminės dezinfekavimo priemonės gali būti labai pavojingos paukščiams", – perspėjo J.Morkūnas.

Kaip žinia, pagrindiniai paukščių  priešai yra katės, didieji geniai, kiaunės, audinės, varniniai paukščiai. "Pavyzdžiui, jei inkilo landa didesnė nei 6 cm, į tokį paukščių būstą lengvai pateks kiaunė. Todėl keliant inkilus tose vietose, kur gausu plėšrūnų, reikia pasirūpinti paukščių būsto saugumu – apjuosti medžio kamieną ne mažiau kaip pusantro metro aukštyje platoka (apie 30 cm) skardos juosta, kurios apatinė pusė būtų sukarpyta juostelėmis. Sukarpytos juostelės užlenkiamos iki horizontalios padėties – toks metalinis sijonėlis tampa neįveikiama kliūtimi mėginantiems patekti į inkilą plėšrūnams. Praverstų ir plati plastiko juosta, apvyniota apie kamieną, – ji taip pat sustabdys plėšrūnus.

Kliūtys plėšrūnams

"Nepatariame kelti inkilų į medžius, kurių šakos susipynusios, liečiasi su kitų medžių šakomis, nes jomis lengvai keliauja, pavyzdžiui, kiaunės. Tad atstumas tarp medžių, į kuriuos keliami inkilai, lajų turėtų būti ne mažesnis nei penki metrai.

Galima ir dar viena inkilo apsaugos priemonė – ne tik platus, priekyje išsikišęs bent 6 cm inkilo stogelis, bet ir tokio paties pločio iškyšuliukas per visą priekinės sienelės plotį po landa. Šie išsikišimai – tai neįveikiama kliūtis plėšrūnams, norintiems pasiekti mažylius nuo inkilo stogo ar nuo jo apačios, tačiau tai netrukdo smulkiems paukščiams patekti į savo būstą", – aiškino ornitologas.

Kad nepatektų genys

Pasak J.Morkūno, svarbiausias inkilo matmuo – jo landos skersmuo.

Ornitologas pabrėžė, kad inkilo dugnas turi būti įleidžiamas, o stogelis išsikišęs nuo 4 iki 10 cm. Labai svarbu, kad gaminant inkilus, kalamos vinys neišlįstų į jo vidų. Jei inkilo landą iš išorės apkalsime skardos žiedu, tai į inkilą nebepateks genys – neprakals snapu žiedo, norėdamas prasiplatinti landą.

Namas pelėdai

Uoksuose perintys paukščiai mielai įsikuria uoksiniuose inkiluose, kurių storos ir vientisos sienelės gerai sulaiko šilumą. Tokiems inkilams geriausiai tinka  lapuočių medžių rąsteliai su išpuvusia šerdimi – tuomet lengva išskobti jų vidų. "Žinoma, galima gaminti uoksus ir iš sveikų sausų drebulių, liepų, juodalksnių ir kitokių medžių rąstelių, išgręžiant juos išilgai 9–12 cm pločio grąžtu. Rąsto apačia, 3 – 4 cm storio dugnas, paliekamas negręžtas, bet vieną nedidelę skylutę kad vėdintųsi, vis dėlto reikėtų išgręžti.

Bus lengviau išskobti rąstelio vidų, jei  jį perskelsime pusiau išilgai, o paskui tas dalis sukalsime. Tokius inkilus itin vertina pelėdos, žalvarniai, kukučiai, meletos, dančiasnapiai.

Inkilų matmenys

Paukštis/Inkilo vidaus aukštis/Aukštis iki landos/Landos skersmuo/Dugno išmatavimai

Kuoduotoji, mėlynoji, juodoji zylės /22 cm/14 cm/2,8-3,0 cm/11x11 cm;

Didžioji zylė, paprastoji raudonuodegė, margasparnė musinukė, grąžiagalvė, bukutis/28 cm/20 cm/3,2-3,5 cm/11x11cm;

Varnėnas/ 30 cm/ 22 cm/ 4,5-5 cm/14x14 cm.